Administracinė byla Nr. A-480-520/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00940-2016-6
Procesinio sprendimo kategorija 7.6.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Alytaus teritorinei darbo biržai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Alytaus teritorinės darbo biržos (toliau – ir atsakovas) 2016 m. vasario 22 d. raštą Nr. S-311(1.8) „Dėl pretenzijos“ ir įpareigoti atsakovą sumokėti pareiškėjui priklausančią nedarbo išmoką už 2009 metų 6 mėnesius – iš viso 1 130,43 Eur (3 900 Lt).
1.1. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 metais jis dirbo asociacijoje Kauno parapsichologijos klube vadovu. Apie tai, kad 2009 metais jis buvo bedarbis, sužinojo tik 2014 metais po Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio (po kurio dar metus truko procesas Kauno apygardos teisme ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme), todėl tik 2016 m. vasario 12 d. kreipėsi su pretenzija į Alytaus teritorinės darbo biržos Druskininkų skyrių, kad jam išmokėtų nedarbo socialinio draudimo išmoką už 2009 metų 6 mėnesius, skaičiuojant nuo 2009 m. kovo 10 d., nes pagal Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-182/2014 jis 2009 metais asociacijoje Kauno parapsichologijos klube nedirbo, o koncertinėje įstaigoje Kauno valstybinė filharmonija jau buvo nutraukęs darbo sutartį nuo 2009 m. kovo l d.
1.2. Pareiškėjo teigimu, Alytaus teritorinė darbo birža savo atsakyme (rašte) į jo pretenziją neteisingai nurodė, kad iki 2009 m. gegužės 20 d. jis dirbo koncertinėje įstaigoje Kauno valstybinėje filharmonijoje ir M. K. firmoje „Elfų šalis“, nes koncertinėje įstaigoje Kauno valstybinėje filharmonijoje jo socialinis draudimas baigėsi 2009 m. kovo 1 d., o M. K. firmoje „Elfų šalis“ jis nebuvo draustas socialiniu draudimu. Tai byloje patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, Sodra) Alytaus skyriaus pažyma Nr. KA PRl-2754. Be to, ši individuali įmonė 2009–2012 metais iš viso nevykdė veiklos ir tai įrodo Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma. Be to, M. K. firma „Elfų šalis“ buvo skolinga Sodrai. Šios įmonės savininkas buvo pats pareiškėjas, o pavardė nesutampa todėl, kad 2001 metais jis ją pasikeitė.
1.3. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, jam priklauso gauti nedarbo socialinio draudimo išmoką už 2009 metų 6 mėnesius, nes nuo 2009 m. kovo 2 d. buvo bedarbis, o prašymo įregistruoti tuo metu negalėjo paduoti, nes bedarbiu 2009 metais tapo tik po Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, be to, Alytaus teritorinės darbo biržos Druskininkų skyrius jam nebūtų galėjęs pateikti realių darbo pasiūlymų pagal jo profesiją – akademinio choro / ansamblio artistas, nes profesionalių chorų nėra nei Druskininkuose, nei Alytuje.
2. Atsakovas Alytaus teritorinė darbo birža atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
2.1. Atsakovas nurodė, kad nedarbo draudimo išmoka (toliau – ir NDI) ir bedarbio statusas yra du vienas su kitu tiesiogiai susiję faktoriai, todėl juos reikėtų aiškinti ir vertinti neatsiejamai bei sistemiškai. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2009 m. gegužės 20 d. buvo registruotas Druskininkų darbo biržoje ir jam, vadovaujantis Ieškančių darbo asmenų registravimo ir apskaitos teritorinėse darbo biržose sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. Al-207, 10.2. punktu, buvo suteiktas dirbančio ir ieškančio darbo asmens statusas, kadangi pareiškėjas minėtu registracijos laikotarpiu dirbo, t. y. nuo 1995 m. gruodžio 27 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo M. K. firmos „Elfų šalis“ savininkas; nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. kovo 1 d. dirbo koncertinėje įstaigoje Kauno valstybinėje filharmonijoje; nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. buvo savarankiškai dirbantis asmuo M. K. firmoje „Elfų šalis“.
2.2. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. ir nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 1 d.) 3 straipsnio 4 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teisę į NDI turėjo tik bedarbio statusą turintys asmenys. Šiuo atveju pareiškėjui negalėjo būti ir nebuvo suteiktas bedarbio statusas, kadangi nurodytais laikotarpiais pareiškėjas buvo dirbantis asmuo, todėl reikalavimas išmokėti NDI nėra pagrįstas. Be to, tuo metu darbo biržos specialistai visus veiksmus, susijusius su bedarbio statuso suteikimu, nutraukimu ar atstatymu, atlikdavo vadovaudamiesi duomenimis, kuriuos pateikdavo Fondo valdyba, t. y. taip, kaip buvo numatyta tuo metu galiojusių Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. balandžio 18 d. iki 2009 m. rugpjūčio 23 d.), (toliau – ir Nuostatai) 22 punkte. Atsižvelgiant į tai, klaidingas pareiškėjo teiginys, jog Alytaus teritorinė darbo birža neteisingai nurodė laikotarpius, kuomet pareiškėjas dirbo, nes visus duomenis ir visą informaciją apie asmens darbo laikotarpius teikia ir nurodo Sodra, o ne darbo birža. Pareiškėjo teiginys, jog jis šiuo laikotarpiu nevykdė veiklos, tuo metu galiojusių teisės aktų požiūriu nepagrįstas, nes teisės aktai nenumatė būtinos sąlygos vykdyti veiklą, tuo pačiu Sodra neteikė duomenų apie veiklos vykdymą ar nevykdymą, ji teikė tik duomenis apie darbinę veiklą, iš kurių buvo matyti, jog pareiškėjas buvo savarankiškai dirbantis asmuo.
2.3. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas su tuo pačiu reikalavimu 2015 m. birželio 9 d. kreipėsi ir į Lietuvos darbo biržą, kuri jam pateikė išsamų atsakymą, nurodydama, jog nėra teisinio pagrindo mokėti NDI, kadangi nurodytu laikotarpiu asmuo dirbo, be to, Fondo valdyba (šiuo metu – Sodra) nėra panaikinusi draudiminių laikotarpių ar pakeitusi jų laikotarpių.
II.
3. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą atmetė.
4. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 2 straipsnio 14 punkto, 5 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 punkto, 89 straipsnio, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, pažymėjo, kad skundžiamas atsakovo 2016 m. vasario 22 d. raštas Nr. S-311(1.8) yra administracinis sprendimas, nurodytas VAĮ 34 straipsnyje, t. y. atsakovas šiuo raštu užbaigė pareiškėjo pretenzijos nagrinėjimą ir jame aiškiai išreiškė savo valią – atsisakė išmokėti NDI pareiškėjui už 2009 metų 6 mėnesius. Skundžiamas raštas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, rašte aiškiai suformuluotos teisinės pasekmės pareiškėjui (nebus išmokėta išmoka) ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Todėl teismas padarė išvadą, jog skundžiamas raštas visiškai atitinka administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jį naikinti nėra įstatyme nustatyto pagrindo.
5. Teismas sutiko su atsakovo padaryta išvada, jog NDI ir bedarbio statusas yra du vienas su kitu tiesiogiai susiję faktoriai, todėl juos reikėtų aiškinti ir vertinti neatsiejamai vienas nuo kito. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2009 m. gegužės 20 d. buvo registruotas Druskininkų darbo biržoje ir jam buvo suteiktas dirbančio ir ieškančio darbo asmens statusas, kadangi pareiškėjas minėtu registracijos laikotarpiu dirbo, t. y. nuo 1995 m. gruodžio 27 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo M. K. firmos „Elfų šalis“ savininkas; nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. kovo 1 d. dirbo koncertinėje įstaigoje Kauno valstybinėje filharmonijoje; nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. buvo savarankiškai dirbantis asmuo M. K. firmoje „Elfų šalis“. Įvertinęs ginčijamu laikotarpiu galiojusio Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, jog teisę į NDI turėjo tik bedarbio statusą turintys asmenys. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui negalėjo būti ir nebuvo suteiktas bedarbio statusas, kadangi nurodytais laikotarpiais pareiškėjas buvo dirbantis asmuo, todėl reikalavimas išmokėti NDI nėra pagrįstas.
6. Teismas laikė nepagrįstomis ir atmestinomis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog Alytaus teritorinė darbo birža neteisingai nurodė laikotarpius, kada pareiškėjas dirbo, nes visus duomenis ir visą informaciją apie asmens darbo laikotarpius, vadovaujantis Nuostatų 22 punktu, teikia ir nurodo Sodra, o ne darbo birža. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis ginčijamu laikotarpiu nevykdė veiklos, tuo metu galiojusių teisės aktų požiūriu nepagrįstos, nes teisės aktai nenumatė būtinos sąlygos vykdyti veiklą, tuo pačiu Sodra neteikė duomenų apie veiklos vykdymą ar nevykdymą, duomenys buvo teikiami tik apie darbinę veiklą, iš kurių buvo matyti, jog pareiškėjas savarankiškai dirbantis asmuo.
7. Dėl to, kad pareiškėjas pažeistas teises ir bedarbio statusą įrodinėja baudžiamojo proceso metu priimtu procesiniu sprendimu – nuosprendžiu, teismas Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko susipažinęs su Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-19-182/2014 ir Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. IA-545-785-2014, pažymėjo, jog baudžiamojoje byloje įrodinėjami nusikalstamos veikos požymiai, jos buvimo faktas, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kt., tačiau nuosprendžiu neįrodinėjami civilinio pobūdžio santykiai ir faktai (pvz., juridiniai faktai, darbo stažas, bedarbio statusas ir kt.).
III.
9. Pareiškėjas M. K. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą; 2) panaikinti Alytaus teritorinės darbo biržos 2016 m. vasario 22 d. raštą Nr. S-311(1.8) „Dėl pretenzijos“ ir įpareigoti Alytaus teritorinę darbo biržą sumokėti pareiškėjui priklausančią nedarbo išmoką už 2009 metų 6 mėnesius – iš viso 1 130,43 Eur (3 900 Lt); 3) nesant galimybės išspręsti bylą teisingai pagal galiojančius teisės aktus, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas); 4) išreikalauti iš Sodros pažymą, kuo remiantis buvo panaikintas pareiškėjo socialinis draudimas 2009 metų sausio–rugsėjo mėnesiais asociacijoje Kauno parapsichologijos klube. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
9.1. Pareiškėjo atveju darbo birža neregistravo jo bedarbiu, nes jis turėjo veiklos nevykdančią individualią įmonę, kurios negalėjo uždaryti tol, kol įmonė skolinga Sodrai, skolos negalėjo sumokėti, nes neturėjo pinigų, o darbo birža nemokėjo jam NDI, nes nepripažino jo bedarbiu. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi būtent tokiais galiojančiais įstatymais, sukuriančiais šį „užburtą ratą“, pažeidžiančiais Konstituciją ir tarptautines žmogaus teises ginančias sutartis (Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, Europos socialinę chartiją, Jungtinių Tautų Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją), tačiau nepasinaudojo teise kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo.
10. Atsakovas Alytaus teritorinė darbo birža atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismo priimtas sprendimas yra teisingas, pagrįstas ir teisėtas, jame teisingai pritaikytos ir išaiškintos materialiosios teisės normos, jis atitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo.
10.2. Teismas teisingai įvertino visus pateiktus šalių įrodymus ir duomenis, pasisakydamas, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą sumokėti jam priklausančią NDI yra nelogiškas ir prieštarauja teisės aktams. Be to, pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoti reikalavimai (išskyrus pirmąjį) neturi jokio loginio ir teisinio pagrindo, pagrįsti netinkamais ABTĮ straipsniais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
11. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), nes byla iškelta 2016 m. birželio 22 d.
12. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Alytaus teritorinės darbo biržos 2016 m. vasario 22 d. priimto sprendimo, išnagrinėjus pareiškėjo M. K. 2016 m. vasario 12 d. pretenziją dėl neišmokėtos nedarbo draudimo išmokos, teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su 2016 m. vasario 12 d. pretenzija, prašydamas išmokėti jam priklausančią nedarbo draudimo išmoką už 2009 metų 6 mėnesius (1 130,43 Eur) dėl to, kad jis buvo bedarbis nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir jam priklausė gauti nedarbo draudimo išmoką. Pažymėtina, kad pretenzija buvo grindžiama įsiteisėjusiu Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu bei Konstitucijos 48 ir 52 straipsniais, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 25 straipsniu. Atsakovas šios pretenzijos nepripažino tenkintina, nurodydamas, kad pareiškėjui minėtu laikotarpiu nebuvo suteiktas bedarbio statusas pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo redakciją, galiojusią nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. ir nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., o teisę į nedarbo draudimo išmoką turi bedarbiais teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę apdraustieji, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnyje ir kuriems teritorinė darbo birža nepasiūlė darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, ar aktyvios darbo rinkos politiką. Atsakovas taip nurodė, kad pagal Fondo valdybos pateiktus duomenis pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo dirbantis asmuo, nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2009 gegužės 20 d. jam buvo suteiktas dirbančio ir ieškančio darbo asmens statusas. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino atsakovo sprendimą teisėtu ir pagrįstu, ir dėl to netenkino skundo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti patenkintas, ne pagal Konstituciją jam priklauso gauti nedarbo draudimo išmoką.
14. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus ir tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia akcentuotina, kad Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą yra nurodęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama – tai vienos iš socialinės apsaugos formų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).
15. Socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės.
16. Nedarbo socialinio draudimo teisinius santykius, asmenų, kurie draudžiami nedarbo draudimu, kategorijas, teisę į nedarbo socialinio draudimo išmoką, jos skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas reglamentuoja Nedarbo socialinio draudimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 patvirtinti Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-409/2011). Todėl tiek atsakovas, atsisakydamas mokėti pareiškėjui NDI, tiek pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, teisėtai vadovavosi šiuo įstatymu.
17. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde vadovaujasi ir Neįgaliųjų teisių konvencija, nurodo, jog buvo nuteistas neįgalus asmuo (pareiškėjas), tačiau šiuo atveju nėra sprendžiamas ginčas dėl paramos teikimo neįgaliam asmeniui.
18. Akcentuotina, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo nuteisimo taip pat nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo pareiškėjo pretenzijų pripažinti pagrįstomis, nes dėl pareiškėjo nuteisimo nėra atsakingas atsakovas, o įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad tuo atveju kai asmuo yra nuteisiamas dėl to, jog klastojo dokumentus ir teikė juos Fondo valdybai tam, kad įgytų teisę į socialinio draudimo išmokas ir jas gautų, jam turi būti mokama nedarbo draudimo išmoka.
19. Primintina, kad pareiškėjas nuteistas dėl to, jog klastodamas duomenis apie įsidarbinimą ir mokamą darbo užmokestį asociacijoje Kauno parapsichologijos klube nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2012 m. kovo 31 d. realiai apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – VSDFV biudžeto lėšas, kt. (žr. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio motyvuojamąsias dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad nuosprendžiu nustatyta, jog pareiškėjas asociacijoje Kauno parapsichologijos klube vadovu realiai nedirbo ir neturėjo teisės gauti bei negavo atlyginimo, tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas buvo bedarbis, kuriam tuo metu priklausė gauti nedarbo draudimo išmoką. Taip pat nuosprendžiu nebuvo pašalinti jokie socialinio draudimo duomenys (žr. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio rezoliucines dalis).
20. Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje pateikiama bedarbio sąvoka, iš kurios matyti, kad bedarbis – tai nedirbantis darbingo amžiaus darbingas asmuo, nesimokantis pagal dieninę mokymo formą, įstatymų nustatyta tvarka įsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantis darbo ir pasirengęs dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Pagal to paties įstatymo 5 straipsnio nuostatas, teisė į nedarbo draudimo išmoką turi bedarbiais teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę apdraustieji, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnyje, kuriems teritorinė darbo birža nepasiūlė darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir jeigu jie atitinka kitas šiame straipsnyje nurodytas sąlygas. To paties įstatymo 20 straipsnio 2 dalis nustato, jog Lietuvos darbo birža ir jos teritorinės darbo biržos yra atsakingos už nedarbo draudimo išmokų apskaičiavimą ir mokėjimą.
21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išanalizavęs Nedarbo socialinio draudimo įstatyme numatytąjį teisinį reguliavimą, išaiškino, kad asmens teisė į nedarbo draudimo išmoką pirmiausiai yra siejama su įsiregistravimu darbo biržoje bei bedarbio statuso suteikimu (žr. 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-409/2011). Tik, jei asmuo atitinka minėtame įstatyme nustatytus kriterijus, jam mokama nedarbo draudimo išmoka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-604/2011).
22. Šioje byloje neginčytinai nustatyta, o ir pareiškėjas neginčija šios aplinkybės, kad nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2009 d. gruodžio 31 d. nebuvo įsiregistravęs darbo biržoje kaip bedarbis. Be to, vien tai, kad minėtu nuosprendžiu buvo nustatyta, jog pareiškėjas asociacijoje Kauno parapsichologijos klube vadovu realiai nedirbo ir neturėjo teisės gauti bei negavo atlyginimo, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atgaline data turėtų būti pripažinta, kad pareiškėjas buvo įsiregistravęs darbo biržoje, kaip bedarbis, kuriam tuo metu turėjo būti mokama nedarbo draudimo išmoka.
23. Atsakovas pareiškėjo nurodomu laikotarpiu neturėjo jokios pareigos mokėti pareiškėjui nedarbo draudimo išmoks, nes pareiškėjas nebuvo registruotas darbo biržoje, kaip bedarbis, atsakovas turėjo duomenis, kad pareiškėjas dirba.
24. Byloje pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad kreipėsi į atsakovą nuo 2009 m. kovo 2 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. dėl bedarbio statuso įregistravimo, todėl nėra teisiškai pagrįsti pareiškėjo argumentai, kad darbo birža atliko neteisėtus veiksmus jo neregistruodama bedarbiu dėl to, kad jis turi veiklos nevykdančią individualią įmonę.
25. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomą kritiką dėl pirmosios instancijos teismo vadovavimosi galiojančiais įstatymais, reglamentuojančiais bedarbio statuso suteikimą ir nedarbo draudimo išmokos mokėjimą, kad tokie įstatymai pažeidžia pareiškėjo teises, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas dėl savo nusikalstamų veiksmų pateko į tokią situaciją, kuri jo nuomone, pažeidžia jo konstitucinę teisę gauti nedarbo draudimo išmoką.
26. Dėl pareiškėjo deklaruojamos konstitucinės teisės pažymėtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.).
27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
28. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
29. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta, be to, konkrečiai nenurodė, kurios Nedarbo socialinio draudimo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai.
31. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abstraktaus pobūdžio abejonių dėl Nedarbo socialinio draudimo įstatymo neatitikimo Konstitucijai, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš VSDFV dokumentus apie jo panaikintą socialinį draudimą 2009 m. sausio–rugsėjo mėnesiais, tačiau šis reikalavimas negali būti tenkinimas, nes aplinkybė, dėl kurios prašoma išreikalauti įrodymus, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjant pareiškėjo skundo reikalavimus. Šioje byloje nėra nagrinėjami jokie skundo reikalavimai dėl neteisėtų VSDFV veiksmų.
33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.
34. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija