Baudžiamoji byla Nr. 2K-141-697/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02962-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.10.4;
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį 75 MGL (3750 Eur) dydžio bauda, įpareigojant paskirtą baudą sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 19 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. nuosprendis pakeistas, panaikinta nuosprendžio dalis, kuria P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 229 straipsnį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.
P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda; pagal BK 168 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir P. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. P. K. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 168 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas, 2020 m. sausio 19 d. 14.13 val. iš kelių eismo įvykio vietos į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pristatęs G. B., vidiniame komisariato kieme savo asmeniniu mobiliuoju telefonu nufilmavęs visiškai nuogos sulaikytosios G. B. išlipimą iš tarnybinio automobilio, jos nuogos elgesį minėtos policijos įstaigos kieme ir judėjimą iki tarnybinių patalpų, šią informaciją apie G. B. privatų gyvenimą, t. y. jos intymaus atvaizdo vaizdo įrašą, tos pačios dienos 15.22 val., neturėdamas tam G. B. sutikimo ir nesant tam jokio tarnybinio būtinumo, įkėlė į susirašinėjimo ir pokalbių programos „Facebook Messenger“ grupę „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareigūnų susirašinėjimo grupė). Šiuos veiksmus P. K. atliko tyčia, t. y. suvokdamas, kad veikia ne tarnybos, o priešingais tarnybai interesais, jos veiklos principams, esmei ir turiniui, norėdamas, kad žeminančius G. B. garbę ir orumą vaizdo įrašus, t. y. informaciją apie G. B. privatų gyvenimą, kurią jis sužinojo ir asmeniškai užfiksavo dėl savo tarnybos, pamatytų ir asmenys, nesusiję su G. B. padarytu Kelių eismo taisyklių pažeidimu bei jo nagrinėjimu, suvokdamas, kad savo asmeniškai įkeltų į internetinę platformą įrašų jis iš tos platformos nesugebės pašalinti, neturės galimybių kontroliuoti jų tolesnį skelbimą, kopijavimą, platinimą, dalijimąsi su kitais asmenimis, nepriklausančiais programos „Facebook Messenger“ grupei „(duomenys neskelbtini)“, ar kitokį tų įrašų naudojimą, suvokdamas, kad taip bus pažeistas G. B. privatumas, pažeminti jos garbė ir orumas, neužtikrinti teisėti interesai į privatumo apsaugą, kad iš tokio jos elgesio bus pasišaipyta, t. y. kad dėl tokio jo elgesio G. B. bus padaryta neturtinės žalos. Pirmiau nurodomus veiksmus P. K. atliko pažeisdamas:
1. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, draudžiantį žeminantį žmogaus orumą elgesį;
2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, ginantį žmogaus orumą, draudžiantį jį žeminti, 22 straipsnį, saugantį žmogaus privatų gyvenimą nuo kėsinimosi į jo garbę ir orumą;
3. 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo: 5 straipsnyje įtvirtintus su asmens duomenų tvarkymu susijusius principus (asmens duomenys turi būti duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (a punktas), renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu (b punktas), adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (c punktas), tvarkomi tokiu būdu, kad taikant atitinkamas technines ar organizacines priemones būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas, įskaitant apsaugą nuo duomenų tvarkymo be leidimo arba neteisėto duomenų tvarkymo ir nuo netyčinio praradimo, sunaikinimo ar sugadinimo (f punktas)); 6 straipsnio 1 dalies e punktą, nustatantį, kad duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, kai tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui, arba vykdant duomenų valdytojui pavestas valdžios funkcijas, nesant jokių kitų šioje dalyje nustatytų sąlygų;
4. Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymo: 1 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad tvarkyti duomenis būtina nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo, taip pat apsaugos nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevencijos tikslais; 3 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad asmens duomenys turi būti: tvarkomi teisėtai ir sąžiningai (1 punktas), renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir netvarkomi su šiais tikslais nesuderinamu būdu (2 punktas), adekvatūs, tinkami ir ne per didelės apimties, atsižvelgiant į tikslus, kuriais jie tvarkomi (3 punktas), tvarkomi tokiu būdu, kad būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas, įskaitant apsaugą nuo tvarkymo be leidimo arba neteisėto tvarkymo ir nuo neatsargaus praradimo, sunaikinimo ar sugadinimo, taikant tinkamas technines ar organizacines priemones (6 punktas); 7 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, kai jis būtinas, ir tiek, kiek jis būtinas kompetentingai institucijai funkcijoms šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytais tikslais atlikti; 8 straipsnį, nustatantį, kad genetinių duomenų, biometrinių duomenų tvarkymas leidžiamas tik tais atvejais, kai tai tikrai būtina ir taikomos tinkamos duomenų subjekto teisių ir laisvių apsaugos priemonės;
5. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo: 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, policijos pareigūną įpareigojantį savo veikloje vadovautis Konstitucija, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu (toliau – Statutas), šiuo ir kitais įstatymais bei teisės aktais; 4 straipsnio 2 dalies nuostatą, įpareigojančią policijos pareigūną savo veikloje vadovautis profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo ir kitais principais; 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą neskelbti tarnybinės veiklos metu gautos informacijos, kuri pakenktų žmogaus garbei, orumui ar saugumui, fizinių ir juridinių asmenų teisėtiems interesams; 9 straipsnio 1 dalies reikalavimą policijos uždaviniams įgyvendinti būtinus duomenis tvarkyti Policijos informacinėje sistemoje (POLIS) ir kituose žinybiniuose registruose ir informacinėse sistemose; 25 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Statuto 21 straipsnio reikalavimą, policijos pareigūną įpareigojantį gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves; 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimą, policijos pareigūną įpareigojantį užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus;
6. Vaizdo stebėjimo priemonėmis užfiksuotų vaizdo duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 5-V-783: 34 punktą, draudžiantį kitose vaizdo stebėjimo priemonėse tvarkyti ir saugoti su tarnybos funkcijų atlikimu susijusius užfiksuotus vaizdo duomenis ilgiau, nei jie perkeliami į duomenų saugyklą; 35 punktą, nustatantį, kad vaizdo stebėjimo priemonėmis užfiksuoti vaizdo duomenys gali būti saugomi tik duomenų saugykloje arba policijos įstaigos darbuotojo asmeninėje kompiuterių tinklo duomenų saugykloje, draudžiantį vaizdo duomenis saugoti bet kokio pobūdžio laikmenose (kompiuterio standžiajame diske, kompaktiniuose diskuose, USB atmintinėse ir kt.); 42 punktą, draudžiantį pareigūnams, naudojantiems vaizdo stebėjimo priemones, daryti vaizdo duomenų kopijas, trinti ar saugoti; 57 punktą, įpareigojantį policijos įstaigų darbuotojus, tvarkančius vaizdo duomenis, užtikrinti Bendrojo duomenų apsaugos reglamento, saugos politiką įgyvendinančių teisės aktų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymais, Taisyklių ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių asmens duomenų tvarkymą, reikalavimų laikymąsi (57.1 punktas), laikytis konfidencialumo principo (57.4 punktas);
7. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-706 patvirtinto Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso: 5 punkte įtvirtintus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, atsakomybės, nesavanaudiškumo, sąžiningumo, padorumo ir kt. principus; 6 punkte įtvirtintus reikalavimus policijos darbuotojui ginti ir gerbti kiekvieno žmogaus garbę ir orumą bei pagrindines teises ir laisves, netoleruoti žeminančio elgesio (6.1 punktas), nepiktnaudžiauti policijos pareigūno statusu, nenaudoti jo asmeniniams interesams (6.8 punktas); 7.1 punktą, įpareigojantį policijos pareigūną saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito policijos darbuotojo statuso ir policijos autoriteto; 7.2 punktą, įpareigojantį savo elgesiu ir veiksmais rodyti pavyzdį, kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus; 8 punktą, nustatantį, kad laikytis šio kodekso nuostatų yra kiekvieno policijos darbuotojo pareiga ir garbės reikalas.
8. Savo, kaip policijos pareigūno, priesaiką gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų ginant žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą.
Būdamas policijos pareigūnas, tačiau veikdamas neteisėtai, žeminančiai žmogaus orumą, atlikdamas veiksmus, atitinkančius BK 168 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką („Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas“), P. K. padarė didelę neturtinę žalą policijai, kaip valstybės institucijai, nes savo nusikalstamais veiksmais sumenkino šios institucijos, pagal Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 punktus privalančios užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, asmens, visuomenės saugumą ir viešąją tvarką bei įgyvendinti kitus įstatymuose ir kituose teisės aktuose jai pavestus policijos uždavinius, autoritetą, pažemino policijos pareigūno, kaip statutinio valstybės tarnautojo, privalančio atlikti tik įstatymu jam nustatytas policijos funkcijas, kuriomis užtikrinamas policijos uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, vardą, padarė didelę neturtinę žalą nukentėjusiajai G. B..
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro G. Tarasevičiaus, nuteistojo P. K. gynėjo advokato L. Žalnieriūno ir nukentėjusiosios G. B. atstovo advokato R. Suslavičiaus apeliacinius skundus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, nenurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl P. K. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo pagal BK 229 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad P. K. atlikti neteisėti veiksmai atitinka ne BK 229 straipsnyje, bet BK 228 straipsnio 1 dalyje ir BK 168 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikaltimų sudėties požymius, dėl šių veikų padarymo P. K. pripažino kaltu ir, paskyręs už atskiras nusikalstamas veikas bausmes bei jas apėmimo būdu subendrinęs, paskyrė galutinę subendrintą bausmę – baudą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo P. K. gynėjas advokatas L. Žalnieriūnas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nuosprendžius ir P. K. baudžiamąją bylą nutraukti. Netenkinus paminėto prašymo, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 4 dalies (nepateikė išvadų dėl apeliacinio skundo atmetimo) reikalavimų, nepatikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos nuteistojo P. K. teisės į teisingą teismą ir gynybą, tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą sprendimą. Šis teismas nepagrįstai nepatikrino visų reikšmingų bylai duomenų, duomenis vertino selektyviai – vienus ignoravo, o kitus pripažino įrodymais, nebuvo pateikti byloje esančių duomenų atmetimo motyvai, ypatinga reikšmė buvo suteikta prieštaringiems duomenims, dėl to buvo šiurkščiai pažeistos duomenų vertinimo taisyklės. Teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo veiką iš BK 229 straipsnio į BK 228 straipsnį, pritaikė netinkamą įstatymą, neteisingai aiškino nusikalstamos veikos sudėties požymių turinį ir jiems nustatyti taikytinas taisykles, inkriminavo normą, kuri nagrinėjamoje situacijoje negalėjo būti taikoma. Teismas, inkriminuodamas BK 228 straipsnį, vadovavosi ne baudžiamojoje, o civilinėje teisėje taikytinomis priežastinio ryšio nustatymo teorijomis, dėl to buvo pažeistos BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatos, taip buvo nukrypta ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.
3.2. Vienas pagrindinių šios bylos klausimų, nulėmusių netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, – neteisingas priežastinio ryšio požymio nustatymas. Žemesniųjų instancijų teismai netinkamai aiškino priežastiniam ryšiui nustatyti taikytinas taisykles ir jų turinį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įvardyta adekvataus priežastinio ryšio teorija nėra tinkama taikyti praktikoje, kadangi pažeidžia nusikalstamos veikos sudėties požymių struktūrą ir sukuria priežastinio ryšio bei kaltės požymių tapatinimo problemą, atitinkamai formuoja ydingą teisės taikymo praktiką. Būtinojo ir atsitiktinio priežastinio ryšio teorija, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nustatinėjo priežastinio ryšio pobūdį, taip pat nėra tinkama taikyti praktikoje, nes neatitinka elementarios logikos, nepadeda nustatyti priežastinio ryšio.
3.3. Nagrinėjamu atveju, nustatant priežastinį ryšį, reikėtų vadovautis keleto teorijų visetu ir nustatinėti dviejų etapų priežastinį ryšį – faktinį ir teisinį. Nustatant faktinį priežastinį ryšį, reikėtų taikyti būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklę ir nustatyti priežastinio ryšio pobūdį (tiesioginis ar sudėtingas), o nustatant teisinį priežastinį ryšį – naudotis esminės ir veikiančios priežasties teorija.
3.4. Nustatant faktinį priežastinį ryšį šioje byloje, reikėtų atsakyti į klausimą, ar neigiami nukentėjusiosios G. B. patirti išgyvenimai būtų atsiradę, jeigu P. K. nebūtų tarnybos metu užfiksuoto vaizdo įrašo su apsinuoginusia nukentėjusiąja įkėlęs į pareigūnų uždarą susirašinėjimo grupę. Tačiau atsakyti į šį klausimą nėra galimybės, nes byloje nenustatyta, iš kur į viešumą išplito aptariamas vaizdo įrašas. Nesant galimybės atsakyti į būtinosios padarinių kilimo sąlygos užduodamą klausimą, vadovaujantis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, negalima pagrįsti priežastinio ryšio šioje byloje, todėl baudžiamoji byla nuteistajam turi būti nutraukta.
3.5. Vis dėlto jeigu byloje būtų nustatyta, kad vaizdo įrašas viešai paplito iš uždaros pareigūnų susirašinėjimo grupės, tokiu atveju būtų galima teigti, kad nuteistojo veiksmai yra būtinoji padarinių kilimo sąlyga, bet tik vertinant viso priežastingumo perspektyvoje, nes be tokių nuteistojo veiksmų vaizdo įrašo nebūtų atsisiuntęs ir įkėlęs į „(duomenys neskelbtini)“ platformą nenustatytas asmuo, o žurnalistai nebūtų išplatinę šio įrašo žiniasklaidos priemonėse. Taigi, priežastinis ryšys sudėtingas, nes toks vaizdo įrašo įkėlimas į pareigūnų susirašinėjimo grupę savaime nesukėlė didelės žalos, o tik prisidėjo prie jos kilimo, sudarant tam sąlygas. Tam, kad kiltų didelė žala, buvo reikalingos papildomos į priežastingumą įsiterpusios aplinkybės, todėl būtina nustatyti, ar kitos į priežastinio ryšio grandinę įsiterpusios sąlygos (nenustatyto asmens ir žurnalistų veiksmai) buvo nulemtos nuteistojo veiksmų, ar vis dėlto šios buvo savarankiškos, t. y. turi būti nustatomas teisinis priežastinis ryšys.
3.6. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, turi būti taikoma esminės ir veikiančios priežasties teorija, kuri reikalauja įvertinti, ar kaltininko neteisėti veiksmai (neveikimas), kurie nustatant faktinį priežastinį ryšį buvo pripažinti būtinąja padarinių kilimo sąlyga, lėmė kitas priežastingumo grandinėje pasireiškusias sąlygas. Nagrinėjamu atveju nuteistojo P. K. veiksmai tik netiesiogiai prisidėjo prie padarinių kilimo, nes sudarė sąlygas kitiems asmenims – nenustatytam asmeniui ir žurnalistams viešai paskleisti vaizdo įrašą su apsinuoginusia nukentėjusiąja. Tokia situacija turiniu atitinka civilinėje teisėje pasitaikantį netiesioginį priežastinį ryšį, kuris baudžiamojoje teisėje nėra teisiškai reikšmingas ir pakankamas baudžiamajai atsakomybei taikyti. Nenustatyto asmens ir žurnalistų veiksmams neturėjo įtakos nuteistojo veiksmai, priešingai, jie priėmė savarankišką sprendimą atitinkamai veikti. Todėl šioje byloje lemiamu veiksniu tampa kitų į priežastinio ryšio grandinę įsiterpusių asmenų savarankiški sprendimai ir veiksmai, kuriems nuteistojo veiksmai įtakos neturėjo. Tam, kad nuteistojo atžvilgiu būtų konstatuotas teisinis priežastinis ryšys, reikėtų nustatyti, kad šio veiksmai nulėmė kitų sąlygų pasireiškimą, dėl ko kitos sąlygos tapo aktyvios ir pavojingos, kaip grandininė reakcija į nuteistojo veiksmus (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-74-788/2019). Tačiau šioje byloje nuteistojo P. K. veiksmai niekaip nenulėmė nenustatyto asmens apsisprendimo parsisiųsti aptariamą vaizdo įrašą ir viešai paskelbti jį internete ar žurnalistams paskleisti žiniasklaidos priemonėse. Todėl nenustatytas asmuo, o ir žurnalistai veikė laisva valia ir niekaip neveikiami nuteistojo, dėl to teisinis priežastinis ryšys nuteistojo atžvilgiu negali būti konstatuojamas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-47/2011). Situacijos, kai kaltininkas nelemia kito asmens elgesio, o tik sudaro parengiamosios stadijos sąlygas šiam atitinkamai pagal savo valią veikti, nesukuria teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, dėl to kaltininko veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su galutiniais padariniais.
3.7. Apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje pateikiama argumentacija turiniu analogiška civilinėje teisėje pasitaikančiai netiesioginio priežastinio ryšio sampratai, kai teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu pripažįstami atvejai, kai asmuo netiesiogiai sudaro sąlygas kitiems asmenis tiesiogiai sukelti žalą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Nagrinėjamoje byloje P. K., įkeldamas vaizdo įrašą su apsinuoginusia nukentėjusiąja į uždarą pareigūnų susirašinėjimo grupę, tik sudarė sąlygas kitiems asmenims atsisiųsti šį vaizdo įrašą ir paviešinti jį internete, o iš ten – žurnalistams parsisiųsti šį vaizdo įrašą ir paviešinti žiniasklaidos priemonėse, taip sukeliant nukentėjusiajai žalą. Todėl, konstatavus netiesioginį priežastinį ryšį, nukentėjusiajai G. B. neturtinė žala iš P. K. gali būti priteisiama vadovaujantis tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normomis, bet jam negali kilti baudžiamoji atsakomybė už sąlygų kitam asmeniui tiesiogiai sukelti didelę žalą sudarymą.
3.8. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad nuteistasis P. K. filmuotą vaizdo įrašą su intymiu nukentėjusiosios G. B. atvaizdu įkėlė į dvi skirtingas vietas – (duomenys neskelbtini) pareigūnų susirašinėjimo ir pokalbių programos „Facebook Messenger“ grupę „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) policijos TOP kompiuterį ((duomenys neskelbtini)). Žemesniųjų instancijų teismai nustatė ir tai, kad vaizdo įrašas su intymiu nukentėjusiosios G. B. atvaizdu nenustatyto asmens buvo įkeltas į viešai prieinamą internetinę platformą „(duomenys neskelbtini)“ serverio pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ kanale „(duomenys neskelbtini)“. Internetinėje platformoje „(duomenys neskelbtini)“ pasirodžiusį vaizdo įrašą skirtingų dienraščių žurnalistai viešai paskleidė internetiniuose straipsniuose, televizijos reportažuose.
3.9. Tačiau byloje nenustatyta, iš kur nežinomas asmuo galėjo gauti paminėtą vaizdo įrašą, prieš paviešindamas internetinėje platformoje „(duomenys neskelbtini)“, todėl nėra galimybės šio vaizdo įrašo išplitimo platformoje „(duomenys neskelbtini)“ susieti su bet kuria iš P. K. pirmiau paminėtų įrašo įkėlimo vietų. Apeliacinės instancijos teismas vaizdo įrašo išplitimą viešumoje nepagrįstai siejo su šio įkėlimu į būtent pareigūnų susirašinėjimo grupę. Ši teismo išvada padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus, BPK 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, nepagrįstai išskirtinę reikšmę suteikiant teisme apklaustiems (duomenys neskelbtini) pareigūnų parodymams, kad iš komisariato kompiuterio ((duomenys neskelbtini)) vaizdo įrašo nenukopijavo ir niekam nesiuntė, nevertinant kitų policijos pareigūnų (tarp jų ir vadovybės) analogiškų parodymų, kad į pareigūnų susirašinėjimo grupę įkelto įrašo niekam neplatino, juo nesidalijo. Juolab kad liudytojas policijos pareigūnas E. P. teisme nurodė, kad galimai šis įrašas viešumoje išplito būtent iš (duomenys neskelbtini) kompiuterio ((duomenys neskelbtini)). Apeliacinės instancijos teismui nenustačius šaltinio, iš kurio į viešumą išplito vaizdo įrašas su apsinuoginusia nukentėjusiąja, baudžiamoji byla nutrauktina, nes nėra galimybės nuteistojo veiksmus susieti su kilusiais padariniais. Apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas prielaidomis, turėjo būti vadovaujamasi in dubio pro reo principu.
3.10. Nagrinėjamu atveju į priežastinio ryšio grandinėje pasireiškusias sąlygas patenka: nuteistojo veiksmai, įkeliant į pareigūnų susirašinėjimo grupę vaizdo įrašą su apsinuoginusia nukentėjusiąja; nuteistojo veiksmai, įkeliant minėtą vaizdo įrašą į (duomenys neskelbtini) policijos TOP kompiuterį ((duomenys neskelbtini)); nenustatyto ir savarankiškai veikusio asmens veiksmai, minėtą vaizdo įrašą viešai paskleidžiant platformoje „(duomenys neskelbtini)“; žurnalistų veiksmai, paviešinant vaizdo įrašą žiniasklaidos priemonėse. Atitinkamai šioje byloje konstatuotinas sudėtingas priežastinis ryšys, nes be nuteistojo veiksmų į priežastinio ryšio grandinę įsiterpė papildomos sąlygos, t. y. nenustatyto asmens ir žurnalistų veiksmai, kuriais šie viešai išplatino filmuotą vaizdo įrašą su intymiu nukentėjusiosios atvaizdu ir tiesiogiai sukėlė baudžiamajame įstatyme nustatytus padarinius. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino visų paminėtų į priežastinio ryšio grandinę įsiterpusių sąlygų, dėl jų nepasisakė, tai nulėmė netinkamą priežastinio ryšio nustatymą.
3.11. Priežastinis ryšys atlieka sujungimo funkciją ir sujungia du sudėties požymius – pavojingą veiką ir baudžiamajame įstatyme nustatytus padarinius. Skundžiamame nuosprendyje netinkamą priežastinio ryšio nustatymą nulėmė ir ydingas kito sudėties požymio – baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių (didelės žalos) – nustatymas.
3.12. Nukentėjusioji civiliniame ieškinyje patirtą žalą siejo ne su nuteistojo P. K. veiksmais, įkeliant vaizdo įrašą į pareigūnų susirašinėjimo grupę, bet su ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens veiksmais, įkeliant vaizdo įrašą į „(duomenys neskelbtini)“ platformą, ir žurnalistų veiksmais, paviešinant aptariamą vaizdo įrašą žiniasklaidos priemonėse. Uždara pareigūnų susirašinėjimo grupė nebuvo prieinama visuomenei, ji nebuvo prieinama net kitos kuopos pareigūnams. Todėl P. K. vaizdo įrašo įkėlimas į aptariamą grupę nesukėlė jokių neigiamų padarinių nukentėjusiajai, ji net nežinojo, kad toks vaizdo įrašas buvo įkeltas, kol šis neišplito viešumoje. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo žalos nukentėjusiajai atsiradimo momento, neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, dėl to netinkamai įvertino inkriminuoto požymio – didelės žalos turinį ir pagrįstumą, padarė esminį BPK 305 straipsnio 5 dalies pažeidimą.
3.13. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad didelę žalą patyrė ir policijos institucija. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių konkrečių tokią išvadą pagrindžiančių duomenų, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie policijos, kaip institucijos, autoriteto sumenkinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad didelės neturtinės žalos požymis turi būti nustatytas neabejotinų įrodymų visuma, negali būti preziumuojamas ar išvedamas iš kitų piktnaudžiavimo sudėties požymių. Netinkamu didelės žalos pagrindimu laikytini ir atvejai, kai didelė žala išvedama iš kitų inkriminuotų veikų. Pagal kasacinio teismo praktiką didelės žalos požymis negali būti be turinio, vien apibrėžtas abstrakčiomis frazėmis apie valstybės ir juridinių asmenų autoriteto, reputacijos, prestižo menkinimą, kompromitavimą, pagrindinių valstybės principų pažeidimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-489/2021).
3.14. Policijos vadovybė skatino byloje aptariamos pareigūnų susirašinėjimo grupės egzistavimą, įvairios ir net su darbu nesusijusios informacijos skelbimą. Po to, kai nuteistasis įkėlė vaizdo įrašą su apsinuoginusia nukentėjusiąja į uždarą pareigūnų susirašinėjimo grupę, niekas iš vadovybės jo nesukritikavo, nepasiskundė ir neinicijavo jokių procesų prieš jį. Tai patvirtina, kad policija, kaip institucija, dėl vaizdo įrašo įkėlimo į neviešą pareigūnų susirašinėjimo grupę nepatyrė ir nesijautė patyrusi kokios nors žalos. Taigi, skundžiamame nuosprendyje nurodyta žala nepagrįstai siejama su nuteistojo veiksmais.
3.15. Apeliacinės instancijos teismas pavojinga veika laikė viešą informacijos apie privatų žmogaus gyvenimą paskelbimą privačioje pareigūnų susirašinėjimo platformoje, pažeidžiant daugelį teisės aktų, tarp jų ir reglamentuojančių duomenų tvarkymą. Taigi, iš BK 168 straipsnyje nustatytos pavojingos veikos teismas išvedė ir BK 228 straipsnyje nurodytą piktnaudžiavimo veiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad nepritartina tokiai teismų praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar yra pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar yra pakankamai duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo, atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-316/2013, 2K-125/2014). Nagrinėjamu atveju P. K. veiksmai – vaizdo įrašo su apsinuoginusia nukentėjusiąja įkėlimas – nepasiekia tokio pavojingumo, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal BK 168 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo veiksmai nesukėlė pavojaus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, nes, kaip minėta, aptariamo vaizdo įrašo įkėlimas į pareigūnų uždarą susirašinėjimo grupę jokios žalos nesukėlė. Reikšminga ir tai, kad P. K. vaizdo įrašą gavo teisėtai fiksuodamas G. B. atsisakymą tikrintis blaivumą, agresyvų jos elgesį, viešąją tvarką pažeidžiantį elgesį, viešoje vietoje išsirengiant ir būnant nuogai, triukšmaujant, vartojant necenzūrinius žodžius, nuogai bendraujant su areštinės sulaikytaisiais. Manant, kad nuteistojo veiksmai buvo neteisėti, šiam turėjo būti taikoma kitos rūšies atsakomybė, galimai tarnybinė.
3.16. Piktnaudžiavimas padaromas veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotų išvadų dėl P. K. kaltės, padarant BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, nepateikė, paneigdamas P. K. motyvų ir tikslų vertinimo svarbą, neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, kokią įtaką piktnaudžiavimo tyčios turiniui turi nuteistojo veiksmų pobūdis, t. y. kad nuteistasis veikė darbinėje praktikoje įprastais ir policijos vadovybės skatinamais metodais, nenumatė ir didelės žalos kilimo galimybių.
3.17. P. K. apklausiamas parodė, kad „Messenger“ programą jis turėjo įsidiegti dėl darbo specifikos. Grupė „(duomenys neskelbtini)“ veikė nuo 2017 metų ir jai priklausė apie 40–50 (duomenys neskelbtini) pareigūnų, jai priklausė ir ja naudojosi ir būrio vadai bei kuopos viršininkas. Grupė buvo naudojama kaip informacinis kanalas, skirtas dalytis aktualia darbine informacija ir pareigūnams bendrauti tarpusavyje. Į grupę buvo keliami budėjimo grafikai, patruliavimo maršrutai, viršininkų pateikiama informacija, vaizdo medžiaga iš sulaikymų, taip pat automobilių apžiūros, viešosios tvarkos pažeidimai bei kita nevieša ir konfidenciali informacija. Šiuo atveju (duomenys neskelbtini) kuopos vadas, turintis administracinius įgaliojimus pavaldžių pareigūnų atžvilgiu (tarp jų ir nuteistajam), skatindamas naudoti „Messenger“ „(duomenys neskelbtini)“ grupę, tarpusavyje dalytis tarnybine informacija šioje privačioje grupėje, sukūrė (duomenys neskelbtini) pareigūnų lūkestį, kad tarnybinės informacijos įkėlimas į šią grupę yra teisėtas, kartu paneigdamas bet kokios žalos numatymą. Taigi, P. K. nesuvokė pavojingo nusikalstamų veikų, nurodytų BK 168 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, pobūdžio, nenumatė, kad tokiais veiksmais gali sukelti baudžiamajame įstatyme nustatytus padarinius, ir jų nenorėjo, t. y. dėl jo suvokimo nenustatytas intelektualinis ir valinis kaltės kriterijai.
4. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Giedrius Tarasevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. K. gynėjo advokato L. Žalnieriūno kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. P. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 168 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl P. K. atliktų neteisėtų veiksmų ir kaltės pagrindė tinkamu, įstatyme nustatytas taisykles atitinkančiu, išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, išdėstė nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus. Kasatoriaus nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nuteistajam palankia linkme interpretuojant atskirų įrodymų turinį (E. P. parodymus apie įrenginį, iš kurio galėjo išplisti vaizdo įrašas, dalies pareigūnų parodymus apie tai, kad vaizdo įrašo iš „Facebook Messenger“ grupės „(duomenys neskelbtini)“ jie niekam neplatino), nėra pagrindas taikyti P. K. in dubio pro reo principą.
4.2. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad kilusius padarinius – didelę neturtinę žalą nukentėjusiajai G. B. ir Lietuvos policijai tiesiogiai nulėmė nuteistojo P. K. veiksmai – visiškai nuogos sulaikytosios G. B. išlipimo iš tarnybinio automobilio, jos nuogos elgesio policijos įstaigos kieme ir judėjimo iki tarnybinių patalpų nufilmavimas asmeniniu mobiliojo ryšio telefonu, vaizdo įrašo su apsinuoginusia nukentėjusiąja iš paminėto telefono įkėlimas į susirašinėjimo ir pokalbių programos „Facebook Messenger“ grupę „(duomenys neskelbtini)“. Po nuteistojo vaizdo įrašo įkėlimo į paminėtą pranešimų platformos grupę atliktas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens vaizdo įrašo įkėlimas į „(duomenys neskelbtini)“ platformą, iš kurios jis buvo toliau išplatintas viešojoje erdvėje, yra P. K. padarytos veikos pasekmė, bet ne atskiras (šalutinis), nuo nuteistojo valios nepriklausantis veiksmas, dėl kurio, pasak kasatoriaus, yra apskritai neįmanoma nustatyti priežastinio ryšio grandinės.
4.3. Kasaciniame skunde pateiktos nuorodos į teismų praktiką, kurioje buvo sprendžiami priežastinio ryšio nustatymo klausimai, tačiau kasatoriaus nurodytose bylose išnagrinėtos faktinės aplinkybės ir asmenų veiksmų teisinis kvalifikavimas iš esmės skiriasi nuo šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vadovautis kasatoriaus nurodytose bylose pateiktais išaiškinimais.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas vaizdo įrašo su apsinuoginusia G. B. išplitimą pagrįstai siejo su jo įkėlimu į paminėtą pareigūnų susirašinėjimo grupę, po to tretiesiems asmenims ir atsirado galimybė jį išplatinti, taip pat pagrįstai konstatavo, kad jeigu P. K. nebūtų įkėlęs šio vaizdo įrašo į pareigūnų susirašinėjimo grupę, šis nebūtų išplitęs internetinėje erdvėje. Į susirašinėjimo grupę įkėlus vaizdo įrašą, jo skleidimo kontrolė, atsižvelgiant į grupe besinaudojančių asmenų didelį skaičių ir informacijos plitimo viešojoje erdvėje greitį, nebegalėjo būti užtikrinama ir galimybė išvengti žalos tapo objektyviai negalima. Dėl nurodytų aplinkybių nuteistojo P. K. veiksmai šiuo atveju buvo būtina didelės neturtinės žalos G. B. ir Lietuvos policijai kilimo sąlyga, nuteistojo veiksmais žala minėtiems subjektams sukelta dėsningai, priežastinis ryšys nuteistojo buvo numatomas. Trečiųjų asmenų veiksmai, išplatinant vaizdo įrašą, nėra būtina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nes byloje nustatyta, tai pripažįsta ir pats nuteistasis, kad vaizdo įrašą į „Facebook Messenger“ grupę „(duomenys neskelbtini)“ įkėlė būtent jis.
4.5. Kasacinio skundo teiginiai, kad byloje nėra nustatyta, iš kur nežinomas asmuo prieš įrašo paviešinimą platformoje „(duomenys neskelbtini)“ galėjo jį gauti, nuteistojo veiksmų kvalifikacijos nekeičia. Tai, iš kurio konkrečiai kompiuterio (ar kito įrenginio) vaizdo įrašas buvo išplatintas į platformą „(duomenys neskelbtini)“, o iš pastarosios – į kitas viešojo informavimo priemones, nuteistojo veiksmų kvalifikacijai reikšmės taip pat neturi. Be to, kasacinio skundo argumentai apie nustatytus (nenustatytus) įrenginius, iš kurių vaizdo įrašai buvo išplatinti, bei kitas su jų įkėlimu ir platinimu susijusias faktines aplinkybes nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
4.6. Kasacinio skundo argumentai apie nuteistojo vaizdo įrašo įkėlimu sudarytas sąlygas kitiems asmenims atsisiųsti vaizdo įrašą ir jį paviešinti internete, o iš ten žurnalistams jį parsisiųsti ir paviešinti žiniasklaidos priemonėse, apie nuteistojo veikimą darbinėje praktikoje įprastais ir policijos vadovybės skatinamais metodais bei didelės žalos kilimo galimybės nenumatymą vertintini kaip P. K. gynybinė pozicija, siekis sumenkinti nuteistojo vaidmenį dėl jo padarytų nusikaltimų ir jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, jie paneigti skundžiamą nuosprendį priėmusio apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Kasatoriaus teiginiai apie P. K. veiksmų pavojingumą, nesiekiantį baudžiamosios atsakomybės, svarstymai apie galimybę taikyti P. K. civilinę atsakomybę taip pat nepagrįsti, neatitinka skundžiamus nuosprendžius priėmusių teismų išvadų dėl nuteistojo veiksmų pavojingumo laipsnio ir pobūdžio, jo veiksmais nukentėjusiajai G. B. ir Lietuvos policijai sukeltos žalos dydžio bei kitų teisingam nuteistojo veiksmų kvalifikavimui svarbių aplinkybių. Būtent baudžiamosios atsakomybės nuteistajam pritaikymas šiuo konkrečiu atveju labiausiai atitinka teisingumo, nukentėjusio asmens ir visuomenės interesus.
4.7. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai kasatoriaus argumentams, detaliai pagrindė savo išvadas apie P. K. veiksmais nukentėjusiajai G. B. ir Lietuvos policijai padarytą didelę žalą. Nėra pagrindo pritarti kasacinio skundo argumentams, kad teismo išvados yra pagrįstos abejonių keliančiais ar kitų trūkumų turinčiais įrodymais, kadangi vien pats vaizdo įrašo išplatinimo faktas yra pakankamas daryti išvadai apie tokiais nuteistojo veiksmais sukeltus sunkius padarinius. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad vaizdo įrašas su nuoga G. B. internetinėje platformoje „(duomenys neskelbtini)“ galimai anksčiausiai įkeltas 2020 m. sausio 19 d. 19.44 val., serverio pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ kanale „(duomenys neskelbtini)“. Analizuodami byloje surinktus duomenis, teismai taip pat nustatė ir įvardijo konkretų paminėto vaizdo įrašo įkėlimo į „Facebook Messenger“ grupę laiką, t. y. 2020 m. sausio 19 d. 15.22 val. Atitinkamai proceso dalyvių apklausų protokoluose užfiksuotos aplinkybės, kuriomis jie sužinojo apie viešojoje erdvėje išplatintą vaizdo įrašą. Dėl nurodytų aplinkybių nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvardijo žalos atsiradimo momento ir jo nesusiejo su žalą sukėlusiomis aplinkybėmis.
4.8. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat pateiktos detalios teismo išvados dėl P. K. veikos atitikties ir BK 168 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymiams. Teismas pažymėjo, kad visiškai nuogos ir dėl psichikos ligos neadekvačiai besielgiančios G. B. vaizdo įrašo paviešinimas, ypač kai tai padarė policijos pareigūnas, turintis pareigą ginti, saugoti asmenis ir jiems padėti, šiurkščiai pažemino jos garbę ir orumą. Įkeldamas vaizdo įrašą su apsinuoginusia nukentėjusiąja G. B., P. K. suvokė, kad elgiasi neteisėtai, pažeisdamas policijos įstaigoje nustatytas duomenų (vaizdo įrašų) tvarkymo taisykles, neturėdamas nukentėjusiosios sutikimo, taip pat suvokė, kad tokie jo veiksmai žemina G. B., o įkeltų į internetinę platformą įrašų jis iš platformos nesugebės pašalinti, neturės galimybių kontroliuoti jų tolesnio skelbimo, kopijavimo platinimo, dalijimosi su kitais asmenimis, nepriklausančiais programos „Facebook Messenger“ grupei „(duomenys neskelbtini)“, ar kitokio tų įrašų naudojimo.
5. Nukentėjusioji G. B. ir jos atstovas advokatas R. Suslavičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. K. gynėjo advokato L. Žalnieriūno kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
5.1. BK 168 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, o jos baigtumo momentas siejamas su informacijos, sudarančios žinias apie privatų asmens gyvenimą, paskelbimo, paties kaltininko ar kitų asmenų panaudojimo momentu. Pavojingi padariniai yra pagrindinis materialiųjų nusikalstamų veikų sudėčių požymis, formaliųjų sudėčių atvejais (taip pat ir kvalifikuojant veiką pagal BK 168 straipsnio 1 dalį) pavojingų padarinių atsiradimas nėra būtinas, nusikaltimas laikomas baigtu, padarius veiką ar susilaikant nuo jos, nepriklausomai nuo to, ar veika sukėlė žalingas pasekmes, ar ne. BK 168 straipsnio 1 dalies taikymo prasme priežastinis ryšys su padariniais iš viso nenustatomas.
5.2. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad P. K. neturėjo G. B. sutikimo savo asmeniniu mobiliuoju telefonu nufilmuotą visiškai nuogos sulaikytosios G. B. vaizdo įrašą įkelti į susirašinėjimo ir pokalbių programos „Facebook Messenger“ grupę „(duomenys neskelbtini)“, nebuvo tam ir jokio tarnybinio būtinumo, o nuteisė ne už vaizdo įrašo išplitimą viešumoje, bet už paminėtos informacijos apie privatų gyvenimą įkėlimą į nurodytą susirašinėjimo ir pokalbių grupę, kurios naudojimas policijos sistemoje įstatymais ar poįstatyminiais teisės aktais nebuvo reglamentuotas. Taigi, kasatoriaus argumentai, kad nenustačius šaltinio, iš kurio vėliau (jau po tokios informacijos įkėlimo į susirašinėjimo ir pokalbių grupę) į viešumą išplito vaizdo įrašas su apsinuoginusia nukentėjusiąja, nėra galimybės nuteistojo veiksmų sieti su kilusiais padariniais, neturi jokios nei faktinės, nei teisinės reikšmės. Asmens atvaizdo, nuotraukos (jos dalies), net ir padarytos viešoje vietoje asmens, kuris susijęs su visuomenine veikla, tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu, taip pat negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją, o tai nagrinėjamu atveju ir buvo įžūliai padaryta. Nuteistojo atlikti neteisėti veiksmai yra ne tik nepagarbus kišimasis į nukentėjusiosios privatų gyvenimą, tai yra baudžiamoji veika, padariusi jai neturtinę žalą nuo tokios informacijos paskelbimo momento, nes tai buvo atlikta be jos sutikimo.
5.3. Byloje nustatyta, kad nuteistasis P. K., eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas, t. y. būdamas policijos pareigūnas, nevykdė pareigos ginti, saugoti žmogų, jam padėti, o tiesiogiai tyčiojosi iš bejėgiškos būklės žmogaus (bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusioji įvykio metu savo veiksmų nesuprato dėl savo sveikatos būklės), negerbė nukentėjusiosios teisių, nesivadovavo etika, elgėsi ypač nepagarbiai, ciniškai ir įžūliai žmogaus teisių, garbės ir orumo požiūriu. Nuteistasis viso proceso metu laikėsi ir laikosi pozicijos, kad filmavo neblaivią nukentėjusiąją (tai bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino), tačiau tokiais atvejais paprastai imamasi teisėtų priemonių, surašomas protokolas, o ne papildomai savo priemonėmis filmuojama ir specialiai viešinama tokia medžiaga į jokiais teisės aktais, įskaitant policijos generalinio komisaro lokalius aktus, nereglamentuotą susirašinėjimo ir bendravimo platformą. 2020 m. vasario 14 d. apžiūros protokole užfiksuotas P. K. pašaipus juokas, vartojamos sąvokos „žvėris <…>“, nereagavimas į porininkės I. K. įspėjimus nekelti vaizdo įrašo su nuoga G. B., nes tai nebūtina, akivaizdžiai patvirtina, kad nuteistasis suprato savo veiksmus ir tai darė turėdamas tikslą iš nukentėjusiosios pasijuokti, tokią pramogą suteikti ir kitiems susirašinėjimo ir pokalbių grupės nariams. P. K. byloje įrodymų visumos pagrindu nustatytais atliktais neteisėtais veiksmais pažeidė daugelį kaltinime nurodytų teisės aktų. Dėl nurodytų aplinkybių P. K. atlikti neteisėti veiksmai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vertintini kaip pavojinga veika, kuri sukėlė ir didelę žalą.
5.4. Kasatoriaus argumentai, kad žala turėtų būti siejama su asmenų, paviešinusių vaizdo įrašą, veiksmais, kad dėl aptariamo vaizdo įrašo įkėlimo į pareigūnų susirašinėjimo grupę niekas iš vadovybės nuteistojo nesukritikavo, nepasiskundė ir neinicijavo jokių procesų prieš jį, o tai patvirtina, jog policija, kaip institucija, dėl jo vaizdo įrašo įkėlimo nepatyrė ir nesijautė patyrusi kokios nors žalos, ne tik kad nepagrįsti, bet pateikiami iškraipant bylos duomenis. Prieš nuteistąjį buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, jo metu buvo aiškinamasi, kaip atsirado vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota nuoga moteris vidiniame policijos pastato kieme. Be to, iš 2020 m. sausio 23 d. objektų apžiūros protokolų matyti, kad visuomenės reakcija kilo ne dėl paties įrašo paviešinimo fakto informacinėje erdvėje, bet dėl nuteistojo P. K., kaip policijos pareigūno, nepagarbaus elgesio, etikos, jo arogancijos, nebaudžiamumo, tyčiojimosi iš nukentėjusiosios.
5.5. Taigi nuteistasis P. K. savo veiksmais padarė didelę žalą ne tik nukentėjusiajai, bet ir visos policijos sistemos, (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, kaip institucijos, prestižui bei autoritetui, taip pat ir valstybei, nes apie visų policijos pareigūnų elgesio atitiktį valstybės deklaruojamoms moralinėms vertybėms visuomenė neretai sprendžia pagal atskirų policijos pareigūnų elgesį. Žemesniųjų instancijų teismų nuosprendžiuose išanalizuoti nuteistojo P. K. kaltės įrodymai neabejotinai įrodo priežastinį ryšį tarp jo nusikalstamos veikos ir padarinių, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių (didelės neturtinės žalos) buvimo argumentuotos ir pagrįstos bylos duomenų visumos vertinimu.
5.6. Atsiliepime nesutinkama ir su kasacinio skundo argumentais dėl teismų neva netinkamai taikytos priežastinio ryšio nustatymo metodikos. Baudžiamosios teisės doktrinoje nurodoma, kad priežastinio ryšio nustatymas susideda iš dviejų etapų: 1) būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymo. Šio etapo metu tiriama, ar, asmeniui (asmenims) nepadarius baudžiamajame įstatyme aprašytos pavojingos veikos (veikų), kiltų konkretūs padariniai; 2) priežastinio ryšio pobūdžio nustatymo. Šio etapo metu sprendžiama, ar priežastinis ryšys yra būtinasis ar atsitiktinis. Pirmojo etapo metu yra taikoma ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija (lot. conditio sine qua non), arba, kitaip tariant, „bet dėl“ (angliškai „butfor“) testas. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymas dar galutinai nenulemia priežastinio ryšio klausimo konkrečioje byloje. Dažniausiai šis testas tik priartina prie išvados apie priežastinį ryšį. Taigi iš esmės antrasis priežastinio ryšio etapas, kurio metu tiriamas priežastinio ryšio pobūdis, lemia baudžiamosios atsakomybės ribas.
5.7. Apeliacinės instancijos teismas faktinį ir teisinį priežastinį ryšį, paties kasatoriaus nurodytu atveju būtiną būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklei taikyti, konstatavo labai aiškiai: „Be to, akcentuotina, kad vien tai, jog P. K., būdamas policijos pareigūnu, neteisėtai paviešino itin jautraus turinio nukentėjusiosios vaizdo įrašą „Facebook Messenger“ grupėje „(duomenys neskelbtini)“, šiais savo veiksmais padarydamas kitą nusikaltimą, numatytą BK 168 straipsnio 1 dalyje, suponuoja didelės žalos atsiradimą BK 228 straipsnio prasme.“ Vertinant baudžiamosios teisės kontekste, nuo momento – tarnybos metu užfiksuoto vaizdo įrašo su apsinuoginusia nukentėjusiąja be jos sutikimo įkėlimo į susirašinėjimo ir pokalbių programos „Facebook Messenger“ grupę „(duomenys neskelbtini)“ – jau yra padaryta baigta nusikalstama veika, kurios kaltininkas yra nuteistasis P. K.. Kadangi baudžiamoji teisė atitinkamas vertybes (šiuo atveju – žmogaus garbę ir orumą) gina net ir tada, kai joms grėsmę gali sukelti keli pavojaus šaltiniai, visos kitos priežastingumo variacijos, kurias skunde labai plačiai aptaria kasatorius, nepašalina nuteistojo P. K. baudžiamosios atsakomybės už jau šiame etape realiai sukeltus padarinius – asmuo piktnaudžiavo tarnyba, jeigu jis ne tik pažeidė jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, valstybės tarnybos principus, bet kartu padarė ir kitas nusikalstamas veikas.
5.8. Nepagrįsti ir kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl P. K. kaltės, padarant BK 168 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas.
5.9. Byloje nustatyta, kad „Facebook Messenger“ grupės „(duomenys neskelbtini)“ sukūrimas, naudojimasis ja teisės aktais nebuvo reglamentuoti, todėl negalėjo būti liepta ir nebuvo galima joje saugoti tarnybos metu gautų duomenų, kaip oficialioje policijos duomenų saugykloje. Nors, pasak kasatoriaus, policijos vadovybė sukūrė „Facebook Messenger“ „(duomenys neskelbtini)“ grupę, patys ja naudojosi, bet žmogaus garbę ir orumą žeminančios informacijos (duomenų, susijusių su asmens privatumu) šioje grupėje paskelbimas negali prilygti teisėtam veiksmui. Nuteistasis P. K. nesilaikė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 5-V-783 patvirtintų Vaizdo stebėjimo būdu užfiksuotų duomenų tvarkymo policijos įstaigose taisyklių 21, 33 punktų reikalavimų, G. B. vaizdo įrašas buvo paviešintas, nesant tarnybinio būtinumo ar kito teisėto tikslo, nepaisant I. K. įspėjimų tokio vaizdo įrašo neplatinti. Nuteistojo P. K. kaltę ir tyčios kryptingumą parodo ir 2020 m. sausio 21 d. daiktų apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės apie tai, kad iš viso buvo padaryti keturi vaizdo įrašai su nukentėjusiąja, tačiau nuteistasis išrinko ir į susirašinėjimo ir pokalbių grupę įkėlė tik vieną nukentėjusiosios garbę ir orumą žeminantį vaizdo įrašą. 2020 m. vasario 14 d. apžiūros protokole 15.13 val. užfiksuotas ir nuteistojo juokas, porininkei sakomi žodžiai „reiks pafilmuoti, į grupę įdėt“, t. y. tikslas buvo patenkinti šios grupės narių smalsumą, žinant, kad nuogo asmens vaizdai pritrauks narių dėmesį, t. y. paviešinti detales apie nukentėjusiąją pramogos tikslu.
5.10. Taigi byloje buvo surinkti objektyvūs įrodymai, kad nuteistasis P. K. tyčia, sąmoningai vaizdo įrašą su nukentėjusiosios garbę ir orumą žeminančiais vaizdais be jos sutikimo įkėlė į „Facebook Messenger“ grupę „(duomenys neskelbtini)“, kuri nebuvo apsaugota jokiomis apsaugos priemonėmis, jos naudojimas policijos sistemoje įstatymais ar poįstatyminiais teisės aktais nebuvo reglamentuotas. Nenustatyta, kad jis nesuprato, jog, skleisdamas paminėtą vaizdo įrašą, piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, savo pareigas atlieka priešingai tarnybos interesams.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo P. K. gynėjo advokato L. Žalnieriūno kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo teiginių apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus
7. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje pripažindamas esančius duomenis įrodymais ir juos vertindamas, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 4 dalies (nepateikė išvadų dėl apeliacinio skundo atmetimo) nuostatas, nepatikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos nuteistojo P. K. teisės į teisingą teismą ir gynybą, tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 168 straipsnio 1 dalį, BK 228 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai P. K. nuteisė dėl šių nusikalstamų veikų padarymo.
8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021 ir kt.).
9. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad esminis skundo argumentas, atkartojantis apeliacinio skundo teiginius, kuriuo grindžiamas paminėtų baudžiamojo proceso normų pažeidimas, yra tai, kad teismai nepaneigė nuteistojo gynybinės versijos ir tinkamai nepatikrino jo teiginių apie tai, iš kur išplito vaizdo įrašas su apsinuoginusia nukentėjusiąja. Kasatoriaus teigimu, šis įrašas galėjo išplisti iš (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kompiuterio. Šią nuteistojo versiją apeliacinės instancijos teismas patikrino remdamasis bylos proceso metu gautais įrodymais ir pagrįstai atmetė, nurodydamas, kad bylai aktualiu laiku prie minėto kompiuterio dirbo policijos pareigūnai A. J. ir V. S. (V. S.). Liudytojas V. S. patvirtino, kad iš P. K. mobiliojo ryšio telefono „DCIM Video“ aplanko į tarnybinį kompiuterį nukopijavo keturis vaizdo įrašų failus. Visus keturis vaizdo įrašus sukėlė į kompiuterio darbalaukyje naujai sukurtą aplanką pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. Jis minėtų įrašų nežiūrėjo, neįrašinėjo, niekam nesiuntė ir nerodė. Keičiantis pamainai apie 18.45 val. kolegai specialistui A. J. parodė kompiuterio darbalaukyje aplanką, į kurį buvo įdėti minėti įrašai, ir paaiškino, jog jie susiję su eismo įvykiu (duomenys neskelbtini). Nuo įrašų perkėlimo į jo darbo kompiuterį iki pamainų pasikeitimo, kai jį pakeitė A. J., kompiuteriu be jo niekas nesinaudojo ir negalėjo peržiūrėti šių įrašų. Tai patvirtino ir liudytojas A. J., todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė E. P. parodymus apie įrenginį, iš kurio galėjo išplisti vaizdo įrašas, dalies pareigūnų parodymus apie tai, kad vaizdo įrašo iš „Facebook Messenger“ grupės „(duomenys neskelbtini)“ jie niekam neplatino, ir pripažino, jog šios aplinkybės nėra pagrindas taikyti P. K. in dubio pro reo principą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas nepareiškė prašymo plačiau išnagrinėti šį klausimą, atliekant tarnybinio kompiuterio patikrinimą ar kitais būdais, todėl laikytina, jog apeliacinės instancijos teismas, tirdamas nuteistojo versiją, baudžiamojo proceso pažeidimų, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose, 320 straipsnio 3 dalyje, 331 straipsnio 4 dalyje, nepadarė.
10. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas, t. y. turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-697/2018 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, nenustatė BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų, kuriuos būtų pagrindas pripažinti esminiais. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.
Dėl kasacinio skundo teiginių apie neteisingai nustatytą priežastinį ryšį tarp P. K. atliktų veiksmų ir kilusių padarinių
11. Priežastinis ryšys baudžiamojoje teisėje yra objektyvusis nusikalstamos veikos požymis, kuris privalo būti nustatomas kvalifikuojant nusikalstamas veikas su materialiąja sudėtimi. Baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžta priežastinio ryšio sąvoka, priežastinio ryšio turinys ir priežastingumo grandinė atskleidžiama teismų praktikos pavyzdžiuose, kiekvienu konkrečiu atveju nustatant tiesioginį priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių, remiantis baudžiamojo proceso metu gautais įrodymais konstatuojant, jog kaltininko padaryti nusikalstami veiksmai buvo būtinoji nusikalstamų padarinių atsiradimo sąlyga.
12. Kasaciniame skunde perdėtai teoretizuojamas priežastinio ryšio klausimas pasitelkiant teisės moksle nagrinėjamų teorijų pavyzdžius, kritikuojant apeliacinės instancijos teismo motyvuose išdėstytų atskirų frazių turinį. Tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes priežastinio ryšio teorijų mokslinis aiškinimas, tam tikrų teorijų pripažinimas doktrininėmis atskirose mokslo institucijose ar mokslininkų darbuose nėra teisės taikymo klausimai, kuriuos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėja vykdydamas bylos kasacinio nagrinėjimo funkciją. Kasaciniame skunde išdėstytus teiginius dėl priežastinio ryšio nustatymo tarp P. K. veiksmų ir kilusių padarinių teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek tai būtina pagrindžiant teismų išvadų teisingumą, nustatant priežastinį ryšį, kaip nusikalstamos veikos požymį. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuose yra ginčytinų teoriniu aspektu teiginių, apibūdinant priežastinio ryšio turinį. Dėl jau pirmiau paminėtų argumentų teisėjų kolegija laiko šiuos teiginius pertekliniais. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ir nustatydamas P. K. padarytos nusikalstamos veikos požymius, padarė teisingą išvadą dėl priežastinio ryšio pažymėdamas, jog būtinosios padarinių kilimo sąlygos konstatavimas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno nusikalstamos veikos dalyvio padaryti pažeidimai buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Vaizdo įrašo, kuriame užfiksuota nuoga nukentėjusioji, įkėlimas, neturint nukentėjusiosios G. B. sutikimo, į „Facebook Messenger“ grupę „(duomenys neskelbtini)“ buvo, kaip nustatyta bylos proceso metu gautais ir teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais, tiesioginė su P. K. veiksmu (įkėlimu) susijusi ir būtinoji (bylos proceso metu nenustatyta kitų alternatyvių šio vaizdo įrašo platinimo šaltinių) sąlyga. Kai šis vaizdo įrašas buvo įkeltas į „Facebook Messenger“ grupę „(duomenys neskelbtini)“, jis tapo prieinamas daugiau kaip 50 interneto adresatų, todėl, atsižvelgiant į vaizdo įraše užfiksuotos informacijos intymumą ir reikšmę nukentėjusiajai, šis veiksmas sukėlė pavojingus baudžiamajame įstatyme nustatytus padarinius, nepriklausomai nuo to, kieno iniciatyva ir veiksmais ši informacija vėliau išplito iš „Facebook Messenger“ grupės „(duomenys neskelbtini)“ į kitas viešai naudojamas visuomenės informavimo priemones. „Facebook Messenger“ grupės „(duomenys neskelbtini)“ naudojimas policijos sistemoje įstatymais ar poįstatyminiais teisės aktais nebuvo reglamentuotas. Taigi, kasatoriaus argumentai, kad nenustačius šaltinio, iš kurio vėliau (jau po tokios informacijos įkėlimo į susirašinėjimo ir pokalbių grupę) į viešumą išplito vaizdo įrašas su apsinuoginusia nukentėjusiąja, nėra galimybės nuteistojo veiksmų sieti su kilusiais padariniais, neturi jokios nei faktinės, nei teisinės reikšmės veikos kvalifikavimui.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 168 straipsnio 1 dalį, BK 228 straipsnio 1 dalį ir neturtinės žalos atlyginimo
13. BK 168 straipsnis nustato atsakomybę už neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą tam, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas šio kodekso 165–167 straipsniuose nustatytą veiką. Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, šalies įstatymai, kiti norminiai aktai saugo ir gina žmogaus teisę į privatų gyvenimą ir jo neliečiamumą. Žmogaus teisė į privatų gyvenimą, asmens, savo atvaizdo neliečiamumas yra ginami įvairiomis teisinėmis priemonėmis. Konstitucijos 22 straipsnyje yra nustatyta: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.“ Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, kad net ir neutrali nuotrauka, lydinti istoriją, kurioje asmuo vaizduojamas neigiamai, yra rimtas įsibrovimas į asmeninį gyvenimą asmens, kuris nesiekia viešumos (EŽTT 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas byloje Rodina prieš Latviją, peticijų Nr. 48534/10 ir 19532/15). EŽTT praktikoje teisės į atvaizdą apribojimai vertinami pakankamai griežtai, pažymint, kad asmens atvaizdas yra itin artimai susijęs su pačiu asmeniu ir atvaizdo platinimas gali apriboti privatumą labiau negu vien verbalinės informacijos skleidimas (EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44647/98; 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 59320/00).
14. Žmogaus teisė į privatų gyvenimą ir savo atvaizdą Lietuvos teisinėje sistemoje yra ginama administracinės, civilinės ir baudžiamosios teisės įstatymuose įtvirtintomis priemonėmis. Teisė į atvaizdą – tai teisės į žmogaus privatų gyvenimą sudėtinė dalis. Rengiant ir platinant viešą informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Asmens sutikimas nereikalingas, kai fiksuojamas teisės pažeidimas, nustatomas teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti asmeninio pobūdžio informaciją, kai informacija apie privatų gyvenimą padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas; kai fotografavimas, atvaizdo demonstravimas ir pan. yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje, tačiau tokiais veiksmais nežeminant asmens garbės, orumo ir dalykinės reputacijos. Žmogus, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus ir atlyginti turtinę ir neturtinę žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-403/2020). Kokia teisinės gynybos rūšis taikytina už žmogaus teisės į privatų gyvenimą, asmens, savo atvaizdo neliečiamumo pažeidimą, sprendžiama pagal padaryto pažeidimo pobūdį, atsižvelgiant į tai, kokia privataus gyvenimo sritis buvo išviešinta. Apeliacinės instancijos teismas teisingai atskleidė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 168 straipsnio 1 dalyje, požymius nurodydamas, jog viešas informacijos apie privatų kito žmogaus gyvenimą paskelbimas laikomas tuomet, kai ji atskleidžiama neapibrėžtam žmonių ratui. Šį veiksmą nusikalstamą daro tai, kad informacija atskleidžiama neteisėtai, nes įstatymas nustato tam tikrus atvejus, kai informacija, gauta dėl savo tarnybos ar profesijos arba atliekant laikiną užduotį apie privatų žmogaus gyvenimą, gali būti atskleidžiama ar panaudojama. Viešu paskelbimu laikoma, kai tai daroma per žiniasklaidą, viešą renginį, platinant informacinius lapelius, išsiunčiant laiškus daugeliui adresatų ir pan. Viešas paskelbimas yra baigtas, kai neapibrėžtam žmonių ratui sudarytos galimybės susipažinti su informacija, nepriklausomai nuo tolesnės tų asmenų reakcijos (formalioji sudėtis). Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad programoje „Facebook Messenger“ grupei „(duomenys neskelbtini)“ priklausė tik pareigūnai ar buvę pareigūnai, nešalina viešumo požymio. Vaizdo įrašo su nuoga G. B. įkėlimas į internetinę platformą, kurios naudotojais buvo iki 70 asmenų, laikytinas neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą paviešinimu. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, jog P. K. veiksmai galėtų būti vertinami tarnybinės atsakomybės nustatyta tvarka. Šie veiksmai laikytini pavojingais, nes vaizdo įrašas išplatintas su nuogos nukentėjusiosios atvaizdu situacijoje, kai ji elgėsi neadekvačiai, šie veiksmai padaryti tyčia, tai patvirtina liudytojos I. K. parodymai, kad, P. K. bandant sukelti vaizdo įrašus, ji pastarąjį įspėjo nekelti vaizdo įrašo. P. K. poelgio motyvas buvo ne teisėtas, auklėjamojo ar tarnybinė informacinio pobūdžio medžiaga, bet pažeminimo ir patyčių motyvas. Tokio pobūdžio privataus gyvenimo išviešinimas susijęs su labai intymia žmogaus gyvenimo sritimi, daro asmens garbę ir orumą bei jo dalykinę reputaciją labai pažeidžiamus viešumoje, todėl pagrįstai pripažintas nusikalstama veika ir kvalifikuotas pagal BK 168 straipsnio 1 dalį.
15. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu P. K. pripažintas kaltu ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnį yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas. Piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi laikoma, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo savo tarnybinę padėtį, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises, pareigas ir įgaliojimus panaudoja arba nepanaudoja priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Piktnaudžiavimas savo esme yra drausminis nusižengimas, tačiau piktnaudžiavimas kvalifikuojamas kaip nusikalstama veika, jei dėl to kyla tam tikrų pavojingų padarinių, padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. BK 228 straipsnyje nustatyta, kad piktnaudžiavimas laikomas nusikaltimu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę tuo atveju, jei dėl piktnaudžiavimo didelę žalą patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Taigi įstatymas baudžiamąją atsakomybę sieja su žalos padarymu ir ne su bet kokia žala, bet su didelės žalos padarymu. Žala gali būti turtinė ar neturtinė, bet ji turi būti įvardyta nuosprendyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-696/2018).
16. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis vaizdo įrašą su nuoga G. B. įkėlė į programos „Facebook Messenger“ grupę „(duomenys neskelbtini)“ ne dėl tarnybinio būtinumo, bet siekdamas tuo įrašu kaip pramoga pasidalyti su kitais minėtos grupės nariais. P. K. pažeidė kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus teisės aktus, tarp jų ir reglamentuojančius duomenų tvarkymą, ir savo veiksmais pažemino nukentėjusiosios G. B. garbę ir orumą. Šiuos veiksmus nuteistasis atliko tyčia, piktnaudžiaudamas tarnyba, todėl jo veika atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog P. K. veiksmais buvo padaryta didelė neturtinė žala policijai, kaip valstybės institucijai, nes savo nusikalstamais veiksmais jis sumenkino šios institucijos autoritetą, paneigdamas visuomenės lūkesčius dėl policijos darbuotojų diskretiškumo, dėl jų moralinių etinių nuostatų, taip kompromituodamas Lietuvos policijos instituciją. Tai, kad Lietuvos policijai toks jos darbuotojo poelgis yra nepriimtinas ir netoleruotinas, rodo aplinkybė, kad prieš nuteistąjį buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, jo metu buvo aiškinamasi, kaip atsirado vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota nuoga moteris vidiniame policijos pastato kieme. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nuosprendyje pažymėjo, jog pagal Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 punktus policijos pareigūnai privalo užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką ir įgyvendinti kitus įstatymuose ir kituose teisės aktuose jiems pavestus policijos uždavinius, autoritetą. P. K. tų pareigų nevykdė, pažemino policijos pareigūno, kaip statutinio valstybės tarnautojo, privalančio atlikti tik įstatymu jam nustatytas policijos funkcijas, kuriomis užtikrinamas policijos uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, vardą, padarė didelę neturtinę žalą nukentėjusiajai G. B.. Šią veiką padarė tyčia, kadangi, nesant tam jokio tarnybinio būtinumo ar kito teisėto tikslo, nepaisydamas bendradarbės I. K. įspėjimų tokio vaizdo įrašo neplatinti, vien dėl pramogos išviešino G. B. nuogo kūno atvaizdą, jos elgesį ir psichinę bejėgiškumo būseną ligos paūmėjimo metu, o tai pripažįstama itin reikšmingomis ir saugotinomis žmogaus privataus gyvenimo sritimis, todėl, kaip jau buvo minėta, veika teisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Trečiųjų asmenų veiksmai, išplatinant vaizdo įrašą iš „Facebook Messenger“ grupės „(duomenys neskelbtini)“, nėra būtina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nes byloje nustatyta, tai pripažįsta ir pats nuteistasis, kad vaizdo įrašą į „Facebook Messenger“ grupę „(duomenys neskelbtini)“ įkėlė būtent jis. Šios aplinkybės, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, pakanka nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Įrašo išplitimas internete sietinas su atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymu. „Facebook Messenger“ grupė „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo apsaugota jokiomis apsaugos priemonėmis, jos naudojimas policijos sistemoje įstatymais ar poįstatyminiais teisės aktais nebuvo reglamentuotas, šias aplinkybes P. K. žinojo, todėl suprato, jog savo asmeniškai įkeltų į internetinę platformą įrašų jis iš tos platformos neturės galimybės pašalinti, neturės galimybių kontroliuoti jų tolesnio skelbimo, kopijavimo, platinimo, dalijimosi su kitais asmenimis, nepriklausančiais programos „Facebook Messenger“ grupei „(duomenys neskelbtini)“.
17. Neturtinės žalos dydis nustatomas įvertinant nusikaltimu sukeltą asmeniui fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo tai įvertinant pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme reikšmingas priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė ir toks neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi, net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-91/2010, 3K-7-144/2014).
18. Pagrindas neturtinės žalos klausimą nagrinėti kasacinės instancijos teisme turi būti argumentuojamas arba netinkamu įstatymo taikymu (pavyzdžiui, CK 6.250 straipsnyje įtvirtintų kriterijų nevertinimas), arba esminiais proceso pažeidimais sprendžiant civilinį ieškinį, tačiau tokių argumentų kasaciniame skunde nėra, iš esmės neturtinės žalos dydis ginčijamas nesutikimu su nustatytomis bylos aplinkybėmis, jų vertinimu ir nepagrįstu P. K. pripažinimu kaltu padarius nusikalstamą veiką. P. K. pripažinimas kaltu padarius nusikalstamą veiką yra pagrindžiamas pirmiau nutartyje išdėstytais argumentais, argumentų dėl neteisingo nustatyto ir nukentėjusiajai priteisto neturtinės žalos dydžio kasaciniame skunde nepateikta. Teisėjų kolegija laiko, jog neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai priteistas pagrįstai ir jo dydis nustatytas teisingai pagal įstatymo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį pagrįstu, teisingai pažymėjo, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kas paviešino vaizdo turinį su apsinuoginusia G. B. žiniasklaidos priemonėse ir taip prisidėjo prie žalos padidėjimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai pripažino, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, teismų praktiką šios kategorijos bylose.
19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog nusikaltimu padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymas ir jos atlyginimo klausimų išsprendimas šioje byloje neatitinka taikytų teisės normų nuostatų.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,