Administracinė byla Nr. A-5290-822/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02380-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. (S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-944(01014) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei V. S., panaikinimo“ (toliau – Sprendimas).
2. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamentas klaidingai sprendė, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo dalyvavimą Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veikloje.
3. Pareiškėja paaiškino, kad ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas valstybės įmonėje Registrų centre užregistruotas 2015 m. sausio 14 d. Organizacija jungia daugiau nei 60 narių ir dalyvių.
4. Pasak pareiškėjos, nėra pagrindo abejoti pareiškėjos Migracijos departamentui pateikto Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. išduoto dokumento tikrumu, nes jis yra patvirtintas pažyma (Apostille).
5. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamento Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis remiasi tik vienu šaltiniu (Švedijos Karalystės Vyriausybės kultūros ministerijos raštu) ir nepateikia jokių kitų objektyvių duomenų, kad pareiškėjos pateiktas dokumentas suklastotas.
6. Pasak pareiškėjos, Migracijos departamento teiginiai dėl nelegalios migracijos grėsmės yra nepagrįsti, nes Migracijos departamentas nesivadovavo nei vienu tokios grėsmės kilimo pagrindu, numatytu Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 (toliau – Aprašas), 9 punkte.
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 40–44).
8. Migracijos departamentas paaiškino, kad pareiškėja 2016 m. rugsėjo 12 d. prašyme nurodė, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. deklaravo, kad yra Švedijos Karalystės remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2016 m. spalio 27 d. išdavė pareiškėjai naują leidimą laikinai (iki 2019 m. sausio 12 d.) gyventi Lietuvos Respublikoje.
9. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėja su prašymu pateikė Švedijos Karalystės kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. raštą, tačiau Švedijos Karalystės Vyriausybės kultūros ministerija, Migracijos departamentui pasiteiravus, 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D informavo, kad minėto dokumento neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas.
10. Pasak Migracijos departamento, pažymėjo, kad pareiškėjos pateikto dokumento turinys buvo aiškiai ir vienareikšmiškai paneigtas Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos. Jokio kito pagrindo, įrodančio pareiškėjos teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, pareiškėja nepateikė.
11. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 8 punktą, pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra tik tuo atveju, jeigu savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Nagrinėjamu atveju, pasak Migracijos departamento, nėra jokių duomenų, kad ši sąlyga buvo tenkinama, todėl Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
12. Migracijos departamentas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Aprašo nuostatos nelaikytinos specialiosiomis normomis Įstatymo nuostatų atžvilgiu. Tik Migracijos departamentas, įvertinęs duomenų visumą, priima galutinį sprendimą, kuriame pateikia išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 148–152).
14. Teismas konstatavo, kad buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad pareiškėja, siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, suklastotus dokumentus apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą.
15. Teismas neabejojo Migracijos departamentui pareiškėjos pateikto 2016 m. vasario 10 d. rašto netikrumu, todėl konstatavo, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
16. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė esminės aplinkybės, kad ne pelno organizacijos „Didaktik“ vykdomos savanoriavimo programos yra remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių (šiuo atveju – Švedijos Karalystės). Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai rėmėsi Įsakymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.
17. Tai, kad siekdama gauti leidimą pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pasak teismo, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo pareiškėja prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai taikė ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą.
III.
18. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti (b. l. 155–158).
19. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatyme nėra įtvirtina „galimai suklastoto dokumento“ sąvoka, nors Migracijos departamento Sprendimas motyvuojamas būtent šiuo pagrindu. Nei administraciniai aktai, nei teismų sprendimai negali būti paremti prielaidomis, todėl, kol nėra įrodytas dokumento suklastojimo faktas, negalima tuo vadovautis kaip neginčijamu įrodymu.
20. Pareiškėja paaiškina, kad minėtą 2016 m. vasario 10 d. raštą patvirtino Švedijos Karalystės įgaliota institucija, t. y. patvirtino, kad asmens, pasirašiusio šį dokumentą, parašas ir pareigos yra tikri. Migracijos departamente gautas Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos raštas negali būti laikomas oficialiu įrodymu, patvirtinančiu nusikaltimo padarymo faktą – dokumento suklastojimą (padirbimą).
21. Pasak pareiškėjos, teismas nepagrįstai nevertino faktinių aplinkybių apie tai, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko kaip savanorė, kuri neatlygintinai dalyvauja ne pelno organizacijos „Didaktik“ visuomeninę naudą turinčiose savanorių programose „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. Informacija apie minėtos organizacijos veiklą yra oficialiai skelbiama. Be to, pateikiant skundą teismui, buvo pridėtos paramos sutartys, patvirtinančios realią organizacijos veiklą Lietuvos Respublikoje. „Didaktik“ viešai skelbiamos ataskaitos paneigia teismo išvadą, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę. Be to, pareiškėja neatitinka nei vieno Aprašo punkto, kuriais vadovaujamasi sprendžiant dėl užsieniečio keliamos nelegalios migracijos grėsmės.
22. Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 166–173).
23. Migracijos departamentas paaiškina, kad panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo dalyvavimą organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veikloje bei tikrovės neatitinkantį ir galimai suklastotą dokumentą, kuriuo pareiškėja siekė įrodyti, kad ji yra Švedijos Karalystės remiamos savanorių programos dalyvė. Tai, pasak Migracijos departamento, įrodo, kad pareiškėja neatitinka leidimo išdavimo sąlygų, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, taip pat rodo pareiškėjos nesąžiningumą ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.
24. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį į tai, kad jis priima galutinį sprendimą dėl užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės, o Apraše nurodyti kriterijai Migracijos departamentui nėra privalomi.
25. Migracijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo savanorių programos būtų remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, todėl teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, motyvuotas, objektyvus ir teisingas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai (iki 2019 m. sausio 12 d.) gyventi Lietuvos Respublikoje.
27. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. rugsėjo 12 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama, kad ketina dirbti ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filiale (b. l. 45–53). Prie prašymo, be kita ko, pridėjo minėtos organizacijos Lietuvos filialo 2016 m. rugsėjo 12 d. tarpininkavimo raštą Nr. 00015, kuriame nurodyta, kad pareiškėja visuomeniniais pagrindais dirbs pagal programą „Senjorai kompiuterių pasaulyje“, kuri Europoje yra palaikoma Švedijos Karalystės (b. l. 60). Prie šio tarpininkavimo rašto buvo pridėta minėtos organizacijos 2016 m. rugsėjo 5 d. prašymas, kuriame nurodyta, kad pareiškėja atvyksta į Lietuvos Respubliką kaip „Didaktik“ atstovė pagal programą „Senjorai kompiuterių pasaulyje“, kurią remia Švedijos Karalystė ir Europos Sąjunga (b. l. 62). Pareiškėja kartu su prašymu taip pat pateikė Migracijos departamentui dokumentą, kuriame nurodyta, kad Švedijos Karalystės Kultūros ministerija patvirtina, jog Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ (toliau – Raštas) (b. l. 65–68).
28. Migracijos departamentas, turėdamas abejonių, kad minėtos programos yra remiamos Švedijos Karalystės, kreipėsi į Švedijos Karalystės ambasadą Vilniuje, prašydamas tarpininkauti, išsiaiškinant, ar minėta organizacija yra tikra, ar ji vykdo paminėtas programas ir, ar jos yra finansuojamos Švedijos Vyriausybės (b. l. 124). Migracijos departamentas gavo atsakymą, kad buvo susisiekta su Kultūros ministerija Švedijoje, kuri nurodė, kad nėra ir nebuvo ministerijoje tokio darbuotojo, kuris pasirašė nurodytą Raštą, be to, ministerija negali rasti nieko, kas būtų susiję su „Didaktik“ (b. l. 128). Ministerija sako, kad Raštas yra klastotė, jis neatitinka jokių jų naudojamų šablonų ir yra „keistai suformuluotas“, neturi jokio registracijos numerio ir pan. Be to, ministerija taip pat turi abejonių dėl teisininko.
29. Migracijos departamentas 2017 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Švedijos Karalystės Kultūros ministeriją, prašydamas informuoti, ar minėtas Raštas buvo išduotas Kultūros ministerijos ir pasirašytas vieno iš ministerijos darbuotojų (b. l. 131). Švedijos Karalystės Kultūros ministerija 2017 m. gegužės 24 d. raštu atsakė Migracijos departamentui, kad Raštas iš tikrųjų nėra išduotas Kultūros ministerijos ir nėra pasirašytas vieno iš ministerijos darbuotojų (b. l. 134).
30. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą (b. l. 7–9), kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą. Sprendime daroma išvada, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkantį dokumentą, o tai reiškia, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos sąlygos leidimui gauti (nėra duomenų, jog organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo savanorių programos būtų remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių).
31. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą, kuris pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė esminės aplinkybės, jog ne pelno organizacijos „Didaktik“ vykdomos savanoriavimo programos yra remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių.
32. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame laikėsi pozicijos, kad Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos raštas negali būti laikomas oficialiu įrodymu, patvirtinančiu dokumento suklastojimą (padirbimą) – nusikaltimo padarymo faktą. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad minėta organizacija yra realiai veikianti.
33. Įsakymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
34. Vienas tokių pagrindų, įtvirtintų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte yra aplinkybė, kad užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
35. Byloje nėra ginčo dėl to, kad leidimas pareiškėjai buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, t. y., jeigu užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pareiškėjos teisėta veikla Lietuvos Respublikoje buvo siejama su veikla, numatyta Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, t. y. kai užsienietis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis.
36. Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į tai, kad byloje yra Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos raštas, paneigiantis pareiškėjos Migracijos dokumentui pateikto Rašto išdavimo faktą, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvė.
37. Paaiškėjus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytam pagrindui, pareiškėjai išduotas leidimas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ne tik galėjo, bet ir turėjo būti panaikintas. Darytina išvada, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo šį Sprendimą panaikinti.
38. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose iš esmės panašių faktinių aplinkybių bylose (LVAT 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5141-622/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5142-520/2017).
39. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, pasisakant apie teismų precedentų reikšmę yra konstatuota, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas byloje Nr. 33/03).
40. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
41. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
42. Kaip minėta, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas, leidimo panaikinimą sieja su bent viena aplinkybe nurodyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, todėl teisėjų kolegija, nustačiusi, kad nagrinėjamu atveju buvo aplinkybė, nustatyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, ir tai buvo pakankamas pagrindas leidimo panaikinimui dėl kitų galimai buvusių leidimo panaikinimo pagrindų ir su tuo susijusių pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes nagrinėjamu atveju tai nėra teisiškai reikšminga.
43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija