Baudžiamoji byla Nr. 2K-281-489/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26477-2016-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.2.2;
1.1.4.4.1; 1.1.8.7.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato Mariaus Zabitos kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį A. G. laisvės atėmimu penkeriems metams, M. P. – laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams.
Priteista iš A. G., M. P. ir M. A. solidariai nukentėjusiajai I. D. (buvusi pavardė – S.) 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 11,89 Eur proceso išlaidų.
Šiuo nuosprendžiu yra nuteistas ir M. A. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 22 d. nuosprendis, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendis, be kita ko, pakeistas M. P. ir A. G.: pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies M. P. ir A. G. nustatyta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką jie padarė dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Iš A. G., M. P. ir M. A. solidariai nukentėjusiajai I. D. priteistos neturtinės žalos dydis padidintas iki 1000 Eur.
Priteista iš A. G., M. P. ir M. A. po 243,99 Eur valstybei turėtų išlaidų, teikiant nukentėjusiajai valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. A. G. ir M. P. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su M. A., iki 2016 m. vasario 17 d., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, turėdami tikslą daryti labai sunkų nusikaltimą – vykdyti prekybą žmonėmis, susitarė verbuoti I. D. ir A. S., pasinaudodami jų pažeidžiamumu (dėl to, kad šie jauno amžiaus, užaugę socialinės rizikos šeimose, įgiję pagrindinį išsilavinimą, neturi darbo ir pragyvenimo šaltinio), ir išgabenti į užsienio valstybę, kur jie būtų išnaudojami vykdant vagystes iš parduotuvių. M. P. ir M. A. 2016 m. vasario 17 d. vakare, tiksliau nenustatytu laiku, atvežė I. D. pas A. L. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur gyveno jos močiutė, o A. S. paėmė iš jo namų kitą dieną, t. y. 2016 m. vasario 18 d., ir nuvežė juos į Raseinių r., Kryžkalnio k., kur apie 18.00 val. įsodino į autobusą, važiuojantį į Jungtinę Karalystę. Taip jie, turėdami tikslą išnaudoti asmenis nusikalstamoms veikoms daryti, nugabeno į Jungtinę Karalystę I. D. ir A. S. ir pagal iš anksto aptartą planą apgyvendino juos pas A. G. adresu: 276 Beverly Road, Hull. A. G. išklojo jiems krepšius folija, gabeno juos iki parduotuvių, kuriose reikėjo vogti, kontroliavo, kas, kiek ir kokių prekių pavagia, ir tai elektroninio ryšio priemonėmis perduodavo M. P. ir M. A. bei gaudavo iš jų nurodymus, kaip labiau kontroliuoti I. D. ir A. S., kad šie daugiau pavogtų. Paklusdami A. G., M. P. ir M. A. nurodymams, I. D. ir A. S. vykdė vagystes iš prekybos centrų; 2016 m. vasario mėn. dėl iš prekybos centro „Asda“ pavogtų tualeto ir kosmetikos reikmenų A. S. buvo sulaikytas Hambersaido policijos pareigūnų.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėjas advokatas D. Žiedas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka arba pakeisti nuosprendį, pripažįstant, kad A. G. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 147 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 147 straipsnio 2 dalį), nuosprendžiai dėl A. G. priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas.
2.2. BK 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme nurodyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Šiuo atveju teismas nepagrįstai pripažino BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe. Šią aplinkybę apima nusikaltimo – prekybos žmonėmis – sudėtis. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tačiau nuteistiesiems BK 25 straipsnio 2 dalis neinkriminuota. Kaltinime ir nuosprendyje neatskleista, kurie iš nuteistųjų (ar visi) buvo vykdytojai, ar grupėje buvo kitokių bendrininkų (BK 24 straipsnio 2 dalis). Jeigu visi nuteistieji buvo vykdytojai, prekyba negalima, nes bendrininkų grupė pati sau ar vienam iš savo narių negali parduoti ar įgyti žmonių – asmens pirkimas (pardavimas), atliekant BK 147 straipsnio 1 dalyje nurodytas alternatyvias veikas, turi įvykti ar bent būti nukreiptas kitų kontrahentų atžvilgiu. BK 147 straipsnio 2 dalis apima atsakomybę už prekybą žmonėmis dalyvaujant organizuota grupe, t. y. aukštesnio organizuotumo ir pavojingumo bendrininkavimą, todėl papildomai inkriminuoti bendrininkų grupės kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės nėra teisinio pagrindo. Nuteistieji nebuvo kaltinti nusikaltimą įvykdę organizuota grupe, kaip nurodyta BK 147 straipsnio 2 dalyje. Prekyba žmonėmis pagal BK 147 straipsnio 2 dalį kvalifikuojama esant bent vienai kvalifikuojančiai aplinkybei – šio nusikaltimo padarymas dviem ar daugiau nukentėjusių asmenų arba dalyvaujant organizuotai grupei ir kt. Tai reiškia, kad BK 147 straipsnio 2 dalies, kaip labai sunkaus nusikaltimo, sankcija apima ir didesnio pavojingumo bendrininkavimą – organizuotą grupę, todėl, net neinkriminuojant nusikaltimo įvykdymo organizuota grupe, bet papildomai kvalifikuojant veiką kaip įvykdytą bendrininkų grupe, nepagrįstai pasunkinama asmens teisinė padėtis.
2.3. A. S. nebuvo prekybos žmonėmis auka, nes jis anksčiau vagiliavo Suomijoje, po M. A. skambučio iš karto sutiko vykti vagiliauti į Jungtinę Karalystę, jo nereikėjo įtikinėti, čia atvykęs pats mokė A. G., kaip vykdyti vagystes iš parduotuvių, paruošė krepšius vagystėms, išklodamas juos folija. Po savaitės ar kelių, nepavykus padaryti nusikaltimų dėl apsaugos ar nemokėjimo vagiliauti ir negavus planuotos naudos, M. A. ir M. P. savarankiškai nusprendė grįžti į Lietuvą ir tam nebuvo daroma kliūčių, tai rodo, kad buvo pakankamai laisvės atsisakyti daryti nusikaltimus. A. S. turtinę padėtį teismai laikė sunkia dėl to, kad jis nenorėjo Lietuvoje dirbti dėl antstolių išieškomų skolų. Tačiau A. S. turėjo galimybę įsidarbinti, net jei iš jo atlyginimo būtų išskaičiuojama 20–50 proc. skoloms padengti. Legalaus darbo atsisakymas vengiant sumokėti paskirtas administracines baudas, t. y. įvykdyti institucijų ar teismo sprendimus, negali būti laikoma aplinkybe, darančia asmenį pažeidžiamą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą, nes pats sutiko dalyvauti vagystėse iš parduotuvių, jautėsi lygus su kitais šį nusikaltimą organizavusiais asmenimis, nepatyrė psichinės ar fizinės prievartos. Nukentėjusysis dėl to apeliacine tvarka nesiskundė, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva nenustatė pagrindo ginti prekybos žmonėmis auką priteisiant žalos atlyginimą. Teismų sprendimai nepriteisti A. S. kompensacijos iš kaltininkų suponuoja tai, kad jis nenukentėjo, t. y. nėra prekybos žmonėmis auka.
2.4. A. S., kaip buvęs prekybos žmonėmis auka, nebegalėjo būti vėl apgautas antrąsyk, nes aiškiai suprato pasiūlymą vykti vagiliauti į užsienį. Jei valstybė įgyvendino prisiimtus įsipareigojimus pagal Europos Tarybos konvenciją dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis, A. S. neturėjo būti pažeidžiamas. Aiškus sutikimas vykti į užsienį vykdyti vagysčių iš parduotuvių, iniciatyva rengiantis šiam nusikaltimui, gyvenimas įprastomis sąlygomis, prievartos nepatyrimas nepavykus įgyvendinti nusikalstamų ketinimų aiškiai rodo, kad prieš A. S. neįvykdytas prekybos žmonėmis nusikaltimas. Tai reiškia, kad BK 147 straipsnyje nurodytas nusikaltimas įvykdytas tik prieš I. D., todėl yra pagrindas A. G. veiką perkvalifikuoti iš BK 147 straipsnio 2 dalies į 147 straipsnio 1 dalį.
2.5. Apeliaciniame skunde buvo keltas klausimas dėl žvalgybos veiksmų atlikimo teisėtumo, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pateiktas prašymas išreikalauti ir įvertinti žvalgybos bylas. Apeliacinės instancijos teismas prašymą tenkino iš dalies, išreikalavo dokumentus, pagrindžiančius žvalgybos veiksmų taikymo teisinį ir faktinį pagrindą. Baigiamosiose kalbose buvo pasisakyta dėl kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų netinkamo realizavimo, nusikaltimo neužkardymo ar nutraukimo. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyrius, nuo 2016 m. sausio 29 d. kriminalinės žvalgybos tyrimo byloje „Ž“ kontroliuodamas M. P. pokalbius mobiliuoju telefonu, fiksavo jo pokalbius su M. A. ir gavo duomenų apie organizuojamą ir vykdomą asmenų verbavimą bei 2016 m. vasario 17–18 d. atliktą nukentėjusiųjų gabenimą į užsienį (prekybą žmonėmis). Apeliacinės instancijos teismas, netenkinęs gynėjo prašymo išreikalauti visą kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos „Ž“ medžiagą, negalėjo nustatyti, kada gauti duomenys apie BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą, kokios apimties ir vertės jie yra. Apeliacinis teismas nurodė, kad pareigūno pateikti apibendrinimai atitinka pokalbių stenogramų turinį, todėl jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Teismai telefono pokalbiais kaip objektyviais įrodymais iš esmės pagrindė visas BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo įvykdymo aplinkybes. Tai rodo, kad vien 2016 m. vasario 22–28 d. telefono pokalbiai, fiksuoti kriminalinės žvalgybos tyrimo byloje tarp nuteistųjų M. A. ir M. P., buvo visiškai aiškūs ir pakankami, kad būtų nustatyti BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiai, ir buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
2.6. Pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, jeigu atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Šis įpareigojimas nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą jurisprudencijoje laikomas griežtu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs (2006 m. sausio 16 d., 2011 m. balandžio 7 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai), kad konstituciniai baudžiamojo proceso principai įpareigoja užtikrinti nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų teisių apsaugą ir tai, kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, teisės, baudžiamojo proceso teisinis reglamentavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimą ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimą, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ir kitomis teisėmis.
2.7. Iš kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos „Ž“ duomenų matyti, kad, nuo 2016 m. sausio mėn. pabaigos kontroliuojant nuteistųjų M. A. ir M. P. susižinojimą telefonu, buvo gauti duomenys apie rengiamą ir vykdomą nusikaltimą A. S. ir I. D. atžvilgiu ir policija turėjo galimybę sutrukdyti jų išvykimui į Jungtinę Karalystę 2016 m. vasario 18 d., t. y. užkardyti labai sunkų nusikaltimą. Net jei būtų sprendžiama, kad nusikaltimo aplinkybės tapo visiškai aiškios 2016 m. vasario 23 d., policija privalėjo aktyviai reaguoti ir šiuos duomenis, remdamasi Kriminalinės žvalgybos įstatymo 4 straipsniu ir Konvencija) 33–34 straipsniais, perduoti Jungtinės Karalystės policijai, kad teisėsauga išgelbėtų ir apsaugotų pavergtus asmenis, juolab kad iš fiksuotų pokalbių buvo akivaizdu, jog parduotuvėse vagiliaujančius nukentėjusiuosius vis sulaiko Jungtinės Karalystės policija. Tačiau kriminalinė žvalgyba vykdyta tik pasyviai fiksuojant nusikaltimo vykdymo aplinkybes, net nusikalstamai veikai pasibaigus, dar du su puse mėnesio buvo kontroliuojami įtariami asmenys, o pradėjus ikiteisminį tyrimą, vėl taikytos analogiškos procesinės prievartos priemonės, siekiant rinkti duomenis apie prieš kelis mėnesius baigtą nusikaltimą.
2.8. Teismai, išnagrinėję bylą, nevertino, ar kriminalinė žvalgyba truko optimalų laikotarpį, ar buvo galimybė užkardyti ar nutraukti nusikaltimą, apsaugoti nukentėjusiuosius, ar ikiteisminis tyrimas pradėtas laiku, ar taikant procesinę prievartą nepažeistos bylos dalyvių teisės ir teisėti interesai, ar tokiuose (žvalgybos ir tyrimo) procesuose surinkti duomenys gali būti pripažinti gautais teisėtai ir naudojami įrodinėjimui byloje. Pagal teismų praktiką, teismui tenka pareiga patikrinti, ar sankcionuojant veiksmus, dėl kurių kreipėsi operatyvinės veiklos subjektai, buvo laikomasi Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme ir Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytų pagrindų. Įstatyme nustatytų operatyvinių veiksmų ir priemonių taikymo ir jų ribų nepaisymas ar kitoks piktnaudžiavimas daro juos neteisėtus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017). Taigi yra pagrindas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo (šiais klausimais nurodomos ir kitos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose – Nr. 2K-7-6/2011, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-8-788/2017, 2K-223-648/2018).
2.9. Kaltinamasis aktas yra pagrindinis procesinis dokumentas, apibrėžiantis bylos nagrinėjimo teisme ribas, sudarantis galimybę kaltinamajam aktyviai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Asmens teisės į gynybą baudžiamajame procese įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs ir su teise žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas, ir teisės pasirengti gynybai užtikrinimu. Kaltinamajame akte turi būti pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas, t. y. nurodyta nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės turi būti nurodytos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau iš kaltinamojo akto ir nuosprendžio matyti, kad yra nustatyta tik nusikaltimo pradžia – 2016 m. vasario 17 d., kai I. D. atvežta į A. L. namus, o vasario 18 d. apie 18.00 val. nukentėjusieji įsodinti į autobusą Kryžkalnyje, iš kur išvyko į Jungtinę Karalystę, ten kažkurį laiką vykdė nusikaltimus ir A. S. vasario mėn. sulaikytas Hambersaide dėl vagystės iš prekybos centro „Asda“. Kur nusikaltimas vyko ir kada baigtas, nei kaltinimas, nei teismai nenustatė, tik skirdami bausmes įvardijo, kad nusikaltimas truko labai trumpą laiko tarpą. Tai vertintina kaip pažeidimas, trukdęs gintis nuo kaltinimo, lėmęs neišsamų nusikaltimo padarymo aplinkybių nustatymą, netinkamą įrodymų vertinimą, teisingos bausmės paskyrimą.
2.10. Nors pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas truko trumpą laiko tarpą, nukentėjusieji nepatyrė smurto, taip pat į A. G. asmenines savybes, skyrė jam penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Skiriant bausmę turi būti įvertinta ir tai, kad teisėsauga, nuteistiesiems dar tik rengiant nusikaltimą, jau kontroliavo M. A. ir M. P. susižinojimą, todėl žinojo apie planuojamą, rengiamą ir vykdomą nusikaltimą, t. y. prekyba žmonėmis vyko valstybei (policijai, prokuratūrai, teismams) stebint ir fiksuojant prieš nukentėjusiuosius vykdomą nusikaltimą, jo neužkardant, nenutraukiant ir nesuteikiant pagalbos nukentėjusiesiems. Tai yra pagrindas švelninti bausmę. Perkvalifikavus veiką į BK 147 straipsnio 1 dalį, A. G. turi būti skiriama artima minimumui bausmė iki ketverių metų ir, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, atidėtas paskirtos bausmės vykdymas.
3. Kasaciniu skundu nuteistojo M. P. gynėjas advokatas M. Zabita prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti arba nuosprendžius pakeisti ir nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 1 dalį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai pripažino M. P. ir kitus nuteistuosius kaltais pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, jų padaryta nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 25 straipsnio 2 ar 3 dalis ir 178 straipsnio 1 dalį.
3.2. Nuteistųjų veikos kvalifikuotos pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, motyvuojant tuo, kad vagystės buvo vykdytos užsienyje, tačiau visiškai neatsižvelgta į tai, kad pradinėje veikos stadijoje asmenys susibūrė į bendrininkų grupę, pasiskirstydami vaidmenimis, būdami Lietuvoje, ir susitarė vykdyti vagystes. Teismai ignoravo, kad nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų turtinė padėtis, išsilavinimas bei kiti požymiai, rodantys pažeidžiamumą, buvo analogiški kaltais pripažintų asmenų požymiams veikos padarymo metu.
3.3. Veikos padarymo metu galiojusioje BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti alternatyvūs objektyvieji požymiai turi atitikti prekybos žmonėmis nusikaltimo objektyviąją prasmę. Pagal galiojančią praktiką, BK 147 straipsnis taikomas tik tada, kai asmenys yra iš vienos valstybės, o veika padaryta kitoje valstybėje, t. y. vadovaujamasi teritorialumo aspektu, tačiau priedermė šiuo BK straipsniu saugomo visuomenės gėrio yra kita – kad nevyktų prekyba asmenimis nei nacionaliniu, nei tarptautiniu lygmeniu, teritorinio principo neišskiria ir BK 147 straipsnio dispozicija. Taigi BK straipsnis gali būti inkriminuotas ne tik tada, kai veika padaryta užsienio valstybėje, prekyba žmonėmis galima ir Lietuvos teritorijoje, nepriklausomai nuo to, ar asmuo buvo išgabentas ar pergabentas į kitą valstybę.
3.4. Teismas pripažino M. P. kaltu dėl nukentėjusiais asmenimis pripažintų I. D. ir A. S. verbavimo bei gabenimo nusikalstamoms veikoms daryti. Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (pavyzdžiui, duoti sutikimą, vykti į užsienį ir kt.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Taigi asmuo turi būti skatinamas ne bet kokiais tikslais, bet būtent išnaudojimo. Tuo tarpu kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 5 dalis). Kurstytojo veiksmai turi sukelti sąmoningą norą daryti nusikalstamą veiką. Asmuo pripažįstamas kurstytoju ir traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl vykdytojo padarytos veikos (BK 26 straipsnio 4 dalis). Verbavimas ir kurstymas turi būti atribojami per išnaudojimo ir turtinės naudos gavimo aspektą. Išnaudojimas turi būti suprantamas kaip vienašališka nauda (šiuo atveju turtinė) išnaudotojui, todėl būtina nustatyti, ar turtinę naudą susitarė ar (ir) turėjo gauti abu asmenys, ar tik vienas, o kelių asmenų atveju – visi asmenys ar tik tie, kurie realiai veikos nevykdė, bet pasitelkė kitus asmenis. Esant duomenų, kad asmenys susitarė gauti naudą bendrai, verbavimas BK 147 straipsnio prasme yra teisiškai negalimas. Tokiu atveju tiek asmuo, vykdantis nusikalstamas veikas, tiek asmuo, sukurstęs daryti nusikalstamą veiką, parengęs planą ir pan., tampa to paties nusikaltimo bendrininkais ir jų veikos atitinkamai gali būti kvalifikuojamos pagal BK 25 straipsnyje nurodytus bendrininkavimo kriterijus.
3.5. Iš bylos duomenų matyti, kad M. A. ir A. G. susitarė su I. D. ir A. S. vykdyti vagystes Jungtinėje Karalystėje dar būdami Lietuvoje. Susitariant su I. D. nuteistasis M. P. nedalyvavo, tuo tarpu A. S. ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių nurodė, kad vykti vogti jam pasiūlė I. D., vėliau – kad M. A., o dar vėliau – kad M. A. ir M. P. Jokių kitų objektyvių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Nors I. D. neigia žinojusi, kad jai reikės vogti iš parduotuvių, ir teigia, kad jai buvo siūlomas darbas parduotuvėse, nekonkretizuojant jo pobūdžio, tokių jos parodymų patvirtinti ar paneigti nėra objektyvios galimybės, todėl jie turi būti įvertinti visos bylos kontekste. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusiosios I. D. parodymai dėl šių aplinkybių skirtingi, tuo tarpu iš A. S. parodymų matyti, kad apie tai, jog reikės vogti iš parduotuvių, jis kalbėjo su bendraklase I. D. dar Lietuvoje. Taigi byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad abu asmenys žinojo ir sutiko vogti Jungtinėje Karalystėje, tai žinojo ir juos sukurstęs M. A.. M. P. neigia kurstęs, apie tai, ko vyksta šie asmenys, sužinojo iš M. A. jau po to, kai išvyko, todėl jis prisijungė tik patarimais (veiksmai, atitinkantys BK 24 straipsnio 6 dalį). Buvo susitarimas, realizavus pagrobtus daiktus, pasidalyti po lygiai. Šie duomenys rodo, kad asmenys iš esmės susitarė vykdyti nusikalstamas veikas bendrai, jie turėjo bendrą tikslą ir pasiskirstė vaidmenimis. Tai reiškia, kad su I. D. nuteistasis M. P. yra vagysčių bendrininkai, o ne prekybos žmonėmis subjektai.
3.6. Pagal teismų praktiką, prekyba žmonėmis savo esme – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-551-788/2015, 2K-156-699/2018 ir kt.). Šioje byloje I. D. ir A. S. galėjo rinktis, tai įrodo A. L. pavyzdys. M. P. pasiūlius A. L. pačiam atvykti į Jungtinę Karalystę vogti, šis atsisakė, nes tuo metu neturėjo pinigų. Ši aplinkybė patvirtina ir tai, kad tikslas buvo grobti svetimą turtą ir turėti iš to naudos, o ne iš I. D. ar A. S. pardavimo, šie asmenys niekam nebuvo parduoti, visi veikė bendrininkų grupe. Esant dabartiniam verbavimo, gabenimo ir kitų objektyviųjų požymių traktavimui, nesiejant to su prekyba žmogumi, t. y. sandoriu kaip tokiu, tarp dviejų skirtingų kontrahentų, kai asmuo tampa preke, yra ydingai atveriamas kelias asmenims, vykdantiems nusikalstamas veikas, išsisukti dėl turimo nukentėjusiojo statuso, kartu dirbtinai primetant kaltę bendrininkų grupės organizatoriams, kurstytojams bei padėjėjams. Niekuo nesiskiria vadinamosios „Alio, mama“ bylos, kai vieni asmenys organizuoja nusikaltimus, kiti skambina, treti eina paimti pinigų, ir paprastai tokios „kojos“ yra jauni, pažeidžiami ir pan. žmonės, juo labiau tai padaro už neadekvatų atlyginimą.
3.7. Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos padarymo būdas – pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu – konstatuotas, nustačius pasinaudojimą I. D. ir A. S. sunkia materialine padėtimi, tačiau nenustačius išnaudojimo fakto. A. G., I. D. ir A. S. gyveno vienose patalpose, kartu valgė, išgėrinėjo, naudojosi būsto privalumais, tai rodo šių asmenų lygiateisiškumą, išskirtinių išnaudojimo sąlygų nebuvimą.
3.8. M. P. nuteistas ir dėl to, kad gabeno I. D. ir A. S., tačiau ši aplinkybė yra reikšminga tiek, kiek tai susiję su nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnyje, teisingu kvalifikavimu. Nesant nustatytam faktui, kad buvo įvykdyta šių asmenų prekyba, gabenimas reikštų asmenų persikėlimą vykdyti iš anksto sutartų nusikalstamų veikų. Tas pats pasisakytina ir dėl kvalifikuojamojo požymio, nurodyto BK 147 straipsnio 2 dalyje.
4. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Eglė Matuizienė prašo nuteistųjų gynėjų kasacinius skundus atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:
4.1. Nuteistojo A. G. gynėjo skundo argumentai, kad teismai, išnagrinėję baudžiamąją bylą, nevertino kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų teisėtumo ir galimybės juos panaudoti įrodinėjimui byloje, o ikiteisminis tyrimas pradėtas ne laiku, yra nepagrįsti. Šie klausimai buvo kelti apeliacinės instancijos teisme, šis teismas detaliai ištyrė kriminalinės žvalgybos veiksmų pradėjimo ir jų vykdymo teisėtumą bei, išdėstęs argumentus, konstatavo, kad, M. P. ir M. A. atžvilgiu atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatyta tvarka nebuvo pažeista, šio tyrimo metu buvo gauti duomenys, kurių pagrindu byloje 2016 m. birželio 6 d. pagrįstai pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį.
4.2. Kriminalinės žvalgybos tyrimas yra dinamiškas procesas, kurio metu nuolat renkami duomenys, vertinamas jų turinys ir pakankamumas ikiteisminiam tyrimui pradėti. Nagrinėjamu atveju kriminalinės žvalgybos tyrimo byla Nr. 85-9(DS)-l-16 buvo pradėta 2016 m. sausio 28 d. M. P. dėl, tikėtina, daromų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir tik vėliau buvo gauti duomenys apie M. P. ir M. A., tikėtina, daromas nusikalstamas veikas, nurodytas BK 147 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tai patvirtina Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos vyresniojo specialisto 2016 m. kovo 2 d. pažyma apie kriminalinės žvalgybos objektą ir 2016 m. kovo 2 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas Nr. 85-9(DS)-191-RN. Kai kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu buvo nustatyti BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai ir surinkta pakankamai duomenų apie ją darančius asmenis, 2016 m. birželio 6 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nuo kriminalinės žvalgybos tyrimo pradžios 2016 m. sausio 28 d. buvo nustatomos naujos nusikalstamų veikų aplinkybės bei dalyvaujantys asmenys, jų veiksmų apimtys. Kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo atliekamas ne tik dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių A. G., M. A. ir M. P. vėliau buvo nuteisti, bet ir dėl kitų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą lėmė ne tik duomenų dėl prekybos žmonėmis pakankamumas, buvo atsižvelgiama ir į kriminalinės žvalgybos tikslą surinkti duomenis dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir (ar) psichotropinėmis medžiagomis. Todėl daryti išvadą, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo atliekamas nepagrįstai ilgai, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju tiek kriminalinės žvalgybos tyrimo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, taikant įstatymų nustatyta tvarka sankcionuotus neviešo pobūdžio veiksmus, buvo laikomasi įstatyme nustatytų terminų ir tvarkos. Priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, taikant neviešo pobūdžio veiksmus, nė vieno iš nuteistųjų baudžiamoji atsakomybė dėl neviešo pobūdžio veiksmų taikymo nebuvo dirbtinai pasunkinta. Nusikalstama veika, dėl kurios nuteistieji pripažinti kaltais, yra įvykdyta bei užfiksuota kriminalinės žvalgybos tyrimo pradžioje, todėl argumentai dėl neproporcingai ilgo kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo yra formalūs. Kriminalinės žvalgybos tyrimo ir neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmai atitiko baudžiamojo proceso tikslus ir nelaikytini neproporcingais, pertekliniais ir skatinančiais (provokuojančiais) daryti naujas nusikalstamas veikas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad byloje surinkti duomenys neatitinka teisėtumo ir leistinumo reikalavimų.
4.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai įrodymus vertino kaip visumą, gretino iš įvairių šaltinių gautus duomenis, vertino tiek kaltinančius įrodymus, tiek ir teisinančias aplinkybes. Kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų metu surinkti duomenys nėra vienintelis įrodymų šaltinis, patvirtinantis kaltinimo šioje byloje nuteistiems asmenims apimtį, juos patvirtina ir nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, kratų, daiktų apžiūrų, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokoluose užfiksuoti įrodymai, t. y. duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais.
4.4. Nepagrįstas ir nuteistojo A. G. gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad teisėsaugos institucijos turėjo galimybę sutrukdyti nukentėjusiesiems A. S. ir I. D. išvykti į Jungtinę Karalystę. Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji į šią šalį išvyko 2016 m. vasario 18 d., o pats kasatorius nurodo, jog aplinkybės apie, tikėtina, daromą nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms paaiškėjo tik 2016 m. vasario 23 d., t. y. tuo metu, kai nukentėjusieji jau buvo išvykę į Jungtinę Karalystę. Be to, atsižvelgiant į byloje nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, į nukentėjusiųjų valios palenkimo būdą (pasinaudojimą jų pažeidžiamumu), nukentėjusiesiems Jungtinėje Karalystėje suteiktą sąlyginę veiksmų laisvę, pareigūnai neturėjo galimybės iš karto identifikuoti esminių nusikalstamos veikos požymių, kurie paaiškėjo tik tyrimo metu.
4.5. Nuteistojo A. G. gynėjas skunde nurodo, kad buvo nustatyta tik nusikaltimo pradžia – 2016 m. vasario 17 d., kai I. D. atvežta į A. L. namus, o vasario 18 d. apie 18.00 val. nukentėjusieji įsodinti į autobusą Kryžkalnyje, iš kur išvyko į Jungtinę Karalystę. Šią aplinkybę kasatorius vertina kaip pažeidimą, trukdžiusį gintis nuo kaltinimo, turėjusį įtakos teisingos bausmės paskyrimui. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
4.6. Kaltinimas byloje nuteistiems asmenims pagal BK 147 straipsnio 2 dalį buvo pareikštas dėl dviejų alternatyvių objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, t. y. dėl nukentėjusiųjų verbavimo ir gabenimo. Byloje nustatyta, kad M. A., M. P. ir A. G., veikdami bendrininkų grupe, iki 2016 m. vasario 17 d., turėdami tikslą daryti labai sunkų nusikaltimą – vykdyti prekybą žmonėmis, susitarė verbuoti nukentėjusiuosius ir išgabenti juos į užsienio valstybę, o 2016 m. vasario 18 d. apie 18.00 val., įsodinę juos į autobusą, važiuojantį į Jungtinę Karalystę, tai ir padarė. Prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis priskiriama prie formaliųjų, kurių baigtumo momentas siejamas ne su nusikalstamų padarinių atsiradimu, bet su veika, pavyzdžiui, pirkimo ir pardavimo ar kitokio perleidimo sandorio sudarymu, įgijimo, verbavimo, gabenimo ar laikymo nelaisvėje pradžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018). Ši nusikalstama veika laikytina baigta nuo to momento, kai buvo realizuotas objektyvusis veikos požymis, t. y. siūlymas pirkti ar kitaip įgyti, perdavimas, pirkimas, kitoks perleidimas, įgijimas, verbavimas, gabenimas arba laikymas nelaisvėje, ir nustačius, kad tokia veika daroma turint tikslą arba žinant tam tikras aplinkybes, nurodytas straipsnio dispozicijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-719/2019), šiuo atveju – verbavimas. Tuo tarpu dėl vagysčių asmenys šioje byloje nebuvo kaltinami, todėl šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai nebuvo nustatomi ir įrodinėjami.
4.7. Nuteistųjų M. P. ir A. G. gynėjų kasaciniuose skunduose keliamas veikos kvalifikavimo klausimas, t. y. nurodoma, kad netinkamai pritaikyta BK specialiosios dalies norma, tačiau iš esmės keliami išimtinai įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimai, kurie buvo keliami ir apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas plačiai ir motyvuotai aptarė nusikalstamos veikos sudėties požymius, tarp jų ir nukentėjusiųjų pažeidžiamumo, jų verbavimo, gabenimo, kontrolės bei išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti požymius. Bylos duomenų visumos pagrindu buvo neginčijamai konstatuota, kad M. A., M. P. ir A. G., veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami nukentėjusiųjų I. D. ir A. S. pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno juos į užsienį (Jungtinę Karalystę), siekdami, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti, t. y. šiais savo veiksmais realizavo BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius. Teismai, remdamiesi byloje nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pagrįstai pripažino, kad nukentėjusieji dėl savo materialinės padėties buvo pažeidžiami. Šioje byloje nustatyta, kad abu nukentėjusieji, siekdami patenkinti savo būtinuosius poreikius, pateko į nuteistųjų įtakos sferą. Šiai aplinkybei turėjo įtakos tai, kad abu nukentėjusieji niekur nedirbo, savo pajamų neturėjo, gyveno kartu su savo tėvais, kurių pragyvenimo šaltinis – gaunamos socialinės pašalpos, be to, abu buvo tik sulaukę pilnametystės, neturėjo jokios specialybės, nebuvo įgiję tokių socialinių įgūdžių, kurie padėtų gyvenime priimti tinkamus sprendimus, atpažinti kylančias grėsmes bei jais pasinaudoti siekiančius asmenis. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad nukentėjusieji buvo socialiai ir materialiai pažeidžiami, ir tai buvo žinoma nuteistiesiems.
4.8. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo M. P. gynėjo skundo argumentus dėl A. S. charakteristikos, teisingai nurodė, kad šios aplinkybės, t. y. ankstesnė viktimizacija, nenoras ieškoti legalaus darbo ir sutikimas užsiimti nusikalstama veikla, nepaneigia prekybos žmonėmis sudėties požymių kaltininkų veiksmuose, nes, nesugebėdami savo jėgomis surasti legalių pragyvenimo šaltinių, pagerinti savo esamos materialinės padėties, nukentėjusieji I. D. ir A. S. sutiko išvykti į užsienio valstybę, kur nuteistųjų buvo išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti.
4.9. Nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, požymių nepaneigia ir nuteistojo A. G. gynėjo kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl neturtinės žalos A. S. nepriteisimo. Prekyba žmonėmis yra formalioji nusikalstama veika ir žala nėra būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis, todėl teismų sprendimai dėl neturtinės žalos atlyginimo neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui.
4.10. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad verbavimo požymis nuteistiesiems inkriminuotas teisingai. Pagal teismų praktiką, verbavimas – tai kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Juo labiau asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant faktą, jog jis bus išnaudojamas, tiek jo neslepiant (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Byloje nustatyta, kad nuteistieji M. A. ir M. P. nukentėjusiajam A. S. pasiūlė vykti į Jungtinę Karalystę vogti iš parduotuvių, pasakė, kad kelionė ir pragyvenimas nekainuos, o atlyginimas priklausys nuo to, kiek pavogs. I. D. vykti į Jungtinę Karalystę pasiūlė M. A., panaudodamas apgaulę, t. y. nuslėpdamas, kad ji ten turės vogti iš parduotuvių. Priešingai nuteistojo A. G. gynėjo argumentams, BK 147 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymis – verbavimas nebūtinai turi pasireikšti apgaule. Šie veiksmai gali pasireikšti atviro pobūdžio pasiūlymais, atskleidžiant tikruosius kelionės į užsienį tikslus. Pagal teismų praktiką, vien siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti, realizuoti pavogtas prekes ir dalimi gautų pinigų atsilyginti, vertinamas kaip nukentėjusiojo verbavimas daryti nusikalstamą veiklą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-773-693/2018). Taigi aplinkybė, kad nukentėjusieji iš anksto žinojo, jog užsiims vagystėmis, savanoriškai sutiko vykti į užsienį (byloje nustatyta, kad nukentėjusioji I. D. tik būdama Jungtinėje Karalystėje sužinojo, jog teks vogti iš parduotuvių), nepašalina nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės. Tarptautiniuose teisės aktuose ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose yra įtvirtinta, o teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad nukentėjusio asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukiant baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, 2K-344-942/2016).
4.11. Nuteistojo M. P. gynėjo kasaciniame skunde taip pat ginčijama aplinkybė, kad nukentėjusieji buvo nuteistųjų kontroliuojami. Asmens laisvės varžymas apima ne tik jo fizinio judėjimo laisvę, bet ir poveikį asmens valios laisvei, dėl šios priežasties BK 147 straipsnio dispozicijoje specialiai įtvirtinta nuostata dėl asmens, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo pažeista asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su asmens išnaudojimu, tai to visiškai pakanka padaryti teisinei išvadai, kad buvo pažeista asmens laisvė. Teismų praktikoje nurodoma, kad asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir su daline galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016). Bylos įrodymais nustatyta, kad nukentėjusieji, nuvykę į Jungtinę Karalystę, privalėjo eiti vogti į įvairias parduotuves, o pavogtas prekes atiduoti A. G. Nukentėjusiesiems buvo patariama, kaip vogti, taip pat nurodoma, kokias konkrečias prekes vogti. Be to, nuteistieji jiems priekaištavo dėl nesugebėjimo vogti ir dėl per mažo pavogtų daiktų kiekio. Juo labiau nukentėjusieji buvo visiškai jiems nepažįstamoje aplinkoje, neturėjo pinigų. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiųjų laisvė buvo dalinė, šių asmenų valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis.
4.12. Nėra pagrindo nuteistųjų veiką kvalifikuoti kaip bendrininkų grupės įvykdytas vagystes. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad nuteistųjų tikslas buvo ne pačios vagystės, kaip atskiros nusikalstamos veikos, bet kitų asmenų išnaudojimas vagystėms daryti. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji bendromis pastangomis išnaudojo nukentėjusiuosius vagystėms iš įvairių parduotuvių daryti. A. G. parodė parduotuves, iš kurių nukentėjusieji turėjo vogti, kartais į jas ir nuveždavo, pasirūpino ir kartu su A. S. paruošė krepšius vagystėms daryti, kontroliavo, kiek nukentėjusieji pavagia prekių, jas surinkdavo iš nukentėjusiųjų, visą informaciją perduodavo kitiems nuteistiesiems, kurie savo ruožtu prie nukentėjusiųjų kontrolės prisidėjo nuolatos skambindami bei duodami nurodymus, ką vogti, kaip tai daryti, gąsdindami, kad jeigu jie nesistengs pavogti kuo daugiau prekių, vietoj jų atveš kitus, o nukentėjusieji be pinigų bus išmesti. Nei I. D., nei A. S. iš šių vagysčių neturėjo jokios materialinės naudos, visas prekes, kurias jie pavogė, atidavė A. G.. Be to, nė vienas iš nuteistųjų vagystėmis neužsiėmė, o kai nukentėjusiesiems nepasisekė vykdyti vagysčių, jie tapo ekonomiškai nenaudingi, todėl jiems buvo leista išvykti.
4.13. Nuteistojo M. P. gynėjo kasaciniame skunde ginčijamas nuteistiesiems inkriminuotas gabenimo požymis. Teismų praktikoje gabenimas BK 147 straipsnio prasme yra nukentėjusio asmens fizinis perkėlimas ar transportavimas į kitą vietą Lietuvoje ar užsienio valstybėje. Gabenimu nelaikomi atvejai, kai nukentėjęs asmuo savarankiškai vyksta iš vienos vietos į kitą, išskyrus atvejus, kai toks asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir nulemtas kaltininko, pavyzdžiui, nukentėjęs asmuo pagal kaltininko nurodymą vyksta keleiviniu transportu ir pan. Būtent tokius požymius atitinka ir nukentėjusiųjų I. D. ir A. S. gabenimas. M. P. ir M. A. 2016 m. vasario 17 d. vakare atvežė I. D. pas A. L. į namus, (duomenys neskelbtini) kur gyveno jos močiutė, o A. S. paėmė iš jo namų kitą dieną, t. y. 2016 m. vasario 18 d., ir išvežė abu į Raseinių r., Kryžkalnio k., kur apie 18.00 val. įsodino į autobusą, važiuojantį į Jungtinę Karalystę.
4.14. Nors tarp BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytų prekyba žmonėmis kvalifikuojančių požymių yra veikos padarymas dalyvaujant organizuota grupe, nuteistiesiems, taip pat ir A. G., šis kvalifikuojantis požymis neinkriminuotas. Byloje nustatyta, kad jie veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, o jų veiką kvalifikuojančiu požymiu pripažintas veikos padarymas dviem nukentėjusiesiems. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bendrininkų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, pagrįstai pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe veikos padarymą bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio l dalies 1 punktas).
4.15. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. G. bausmę, bausmės skyrimą reglamentuojančių normų nepažeidė. Ir pagal rūšį, ir pagal dydį bausmė nėra per griežta, atitinka savo paskirtį (BK 41 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą dėl savanaudiškų paskatų, pagrįstai ir motyvuotai nenustatė pagrindo nuteistajam sušvelninti paskirtą bausmę. Kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės teismų įvertintos, dėl jų išsamiai pasisakyta. Kasacinio skundo argumentas, kad teisėsaugos institucijos turėjo galimybę užkirsti kelią šiai nusikalstamai veikai, yra nepagrįstas, todėl nėra pagrindo vertinti šią aplinkybę kaip galinčią švelninti nuteistųjų atsakomybę.
4.16. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, nuosprendyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistųjų ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo priimtas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, byla išnagrinėta laikantis bylų nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje bendrųjų nuostatų.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo A. G. gynėjo advokato D. Žiedo ir nuteistojo M. P. gynėjo advokato M. Zabitos kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
7. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).
8. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.
9. Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, juose pateikiama ir argumentų, kuriais ginčijamos teismų nustatytos bylos aplinkybės, byloje nustatyti bendrininkavimo faktai, prašoma atsižvelgiant į atskiras bylos aplinkybes, kriminalinės žvalgybos atlikimo faktus, daryti išvadas dėl teismų sprendimuose esančių išvadų atitikties bylos aplinkybėms. Tokie argumentai šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo
10. Patikrinusi teismų nuosprendžius teisės taikymu aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, nagrinėjamoje byloje taikydami ir aiškindami BK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nustatydami šio labai sunkaus nusikaltimo sudėtį, nuteistųjų veiksmuose baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.
11. Nuteistojo A. G. gynėjo kasaciniame skunde pakartojami apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusysis A. S. nelaikytinas prekybos žmonėmis auka, jis nebuvo pažeidžiamas, nes anksčiau vagiliavo, o nusikalstamai buvo veikiama tik prieš I. D., todėl A. G. nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo M. P. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad M. P. ir kitų nuteistųjų veikos turi būti kvalifikuotos pagal BK 25 straipsnio 2 ar 3 dalis ir 178 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju, kasatoriaus įsitikinimu, I. D. ir M. P. yra tik užsienio valstybėje padarytų vagysčių bendrininkai, o ne prekybos žmonėmis subjektai.
12. Atsakydama į tokius argumentus ir pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad BK 147 straipsnyje nustatyta prekyba žmonėmis – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaule, pasinaudojimu pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Teismų praktikoje nurodyta, kad prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis priskiriama prie formaliųjų – baigtumo momentas siejamas ne su nusikalstamų padarinių atsiradimu, bet su veika, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo ar kitokio perleidimo sandorio sudarymu, įgijimo, verbavimo, gabenimo ar laikymo nelaisvėje pradžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018).
13. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija, galiojusi veikos padarymo laikotarpiu) atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padarytas bent vienas nurodytų veiksmų, atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas jame nurodytais arba kitais išnaudojimo tikslais. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, pasireiškiančia pelnymosi tikslu, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui, arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-156-699/2018).
14. BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis, pagal kurią atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus.
15. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nukentėjusiojo verbavimu, siekiant, kad nukentėjusysis būtų išnaudojamas nusikalstamai veikai daryti, laikomas ir siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2015). Prekybai žmonėmis skirtoje Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. balandžio 5 d. direktyvoje 2011/36/ES nurodyta, kad sąvoka „išnaudojimas įtraukiant į nusikalstamą veiką“ turėtų būti suprantama kaip asmens išnaudojimas, inter alia (tarp kitko), verčiant užsiimti kišenvagystėmis, vagiliavimu parduotuvėse, prekyba narkotikais ir kita panašia veika, už kurią taikomos sankcijos ir kuri susijusi su finansiniu pasipelnymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173-693/2018).
16. Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. G. ir M. P., veikdami bendrininkų grupe su nuteistuoju M. A., kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, pasinaudodami dviejų asmenų – I. D. ir A. S. pažeidžiamumu (dėl to, kad šie asmenys buvo jauno amžiaus, vos sukakę 18 metų, užaugę socialinės rizikos šeimose, įgiję tik pagrindinį išsilavinimą, neturintys darbo ir pragyvenimo šaltinio), verbavo juos ir išgabeno į užsienio valstybę, kur jie buvo išnaudojami, verčiami daryti vagystes iš parduotuvių.
17. Atmestini kaip nepagrįsti nuteistojo A. G. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais tvirtinama, jog A. S. nebuvo pažeidžiamas, todėl nelaikytinas nusikaltimo prekyba žmonėmis auka. Pagal kasacinio teismo praktiką pažeidžiamumą gali lemti įvairios priežastys, tarp jų bloga materialinė padėtis, taip pat nukentėjusiojo naivumas, patiklumas, nesugebėjimas tinkamai įvertinti siūlomo darbo pobūdžio ir jo sukeliamų pasekmių. Pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014, 2K-432/2014, 2K-43-942/2016, 2K-173-693/2018, 2K-288-648/2018). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo A. S. pažeidžiamumą, teismų praktikos nustatytų kriterijų laikėsi. Šio teismo vertinimu, A. S. šeiminių aplinkybių sudėtingumas, finansinės padėties sunkumas, išsilavinimo, socialinių įgūdžių ir gyvenimiškos patirties stoka rodo jį buvus pažeidžiamą ir nuteistieji, tuo pasinaudoję, palenkė jį priimti sprendimą vykti į užsienį. Neturtinės žalos nepriteisimas nukentėjusiajam A. S. neturi reikšmės veikos kvalifikavimui.
18. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, dėl socialiai pažeidžiamo nepilnamečio A. S. išnaudojimo, kuris 2015 m. pavasarį išvežtas iš Lietuvos, kad darytų Suomijoje vagystes, yra priimtas įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. apkaltinamasis nuosprendis (teisminio proceso Nr. 1-04-2-00374-2016-0). Jame nustatyta, kad prieš A. S. buvo padarytas nusikaltimas, nurodytas BK 157 straipsnio 1 dalyje (vaiko pirkimas arba pardavimas). Ši aplinkybė, kad A. S. anksčiau buvo priverstas vagiliauti Suomijoje, nepaneigia to, kad jis ir antrą kartą tapo prekybos žmonėmis auka. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. S. buvo tik sulaukęs pilnametystės (18 metų ir 4 mėnesių), buvo dirbęs tik kelis mėnesius, neturėjo specialybės, nebuvo įgijęs tokių socialinių įgūdžių, kurie padėtų gyvenime priimti tinkamus sprendimus, atpažinti kylančias grėsmes bei juo pasinaudoti siekiančius asmenis. Nešalina nuteistojo A. G. ir kitų nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 147 straipsnį ir tai, kad A. S. sutiko vykti į Jungtinę Karalystę vagiliauti iš parduotuvių. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016,2K-344-942/2016).
19. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad A. G. pas jį į Jungtinę Karalystę atvykusiems I. D. ir A. S. parodė miestelyje, kuriame nuomojosi butą, esančias parduotuves, iš kurių šie turės vogti, kai pats nedirbdavo, nuveždavo juos ir iki toliau esančių parduotuvių. Nukentėjusiesiems buvo konkrečiai nurodyta, kokias reikia vogti prekes (skutimosi peiliukus, kvepalus, parfumeriją, degtinę ir kitas brangesnes prekes), kurias galima būtų parduoti. Pavogtas prekes nukentėjusieji privalėjo atiduoti A. G., už tai jokio atlygio negavo, jiems buvo pasakyta, kad tai už jų pragyvenimą Jungtinėje Karalystėje. Nuteistieji M. A. ir M. P. elektroninio ryšio priemonėmis (per M. A. „Messenger“ programėlę) bendraudavo su A. G. ir nukentėjusiaisiais, pastaruosius ragindavo stengtis pavogti kuo daugiau, jiems aiškino, kad priešingu atveju jiems neapsimokės jų laikyti, taip pat sakė, kad jeigu jie nevogs, jie savarankiškai turės grįžti į Lietuvą. Kai nukentėjusieji mažai pavogdavo, M. A., kurį pamokydavo ir M. P., sakydavo A. G. duoti nukentėjusiesiems „per galvas“. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiomis ir kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis (I. D. parodymais, pokalbių telefonu turiniu), konstatavo, kad nukentėjusieji neturėjo visiškos laisvės elgtis pagal savo valią, nes jie buvo iš dalies kontroliuojami. Taigi nepagrįsti kasatoriaus nuteistojo A. G. gynėjo argumentai dėl nukentėjusiųjų galėjimo savarankiškai priimti sprendimus atsisakyti daryti nusikalstamas veikas ar išvykti iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą.
20. Pagal BK 2 straipsnio 4 dalį, pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo M. P. ir kitų nuteistųjų veiksmuose nustatyta ne vagystės (BK 178 straipsnis), o daug sunkesnio ir pavojingesnio nusikaltimo – prekybos žmonėmis (BK 147 straipsnis) sudėtis. Nuteistųjų bendri tyčiniai veiksmai organizuojant ir nukreipiant nukentėjusiuosius vogti užsienio valstybėje padaryti prieš socialiai pažeidžiamus žmones juos verbuojant, išnaudojant vagystėms, iš dalies suvaržant jų laisvę. Tai paneigia galimybę nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti tik kaip vagystes, padarytas bendrininkaujant kartu su nukentėjusiaisiais. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai įvardijo, kokie konkretūs nuteistųjų A. G., M. P. ir M. A. veiksmai patvirtina jų bendrą iniciatyvą suorganizuoti nukentėjusiųjų A. S. ir I. D. kelionę į Jungtinę Karalystę, turint tikslą pasipelnyti iš ten nuvežtų nukentėjusiųjų daromų vagysčių iš parduotuvių. Visų trijų nuteistųjų, veikusių bendrininkų grupe, veiksmai pasireiškė I. D. ir A. S. verbavimu bei gabenimu į Jungtinę Karalystę, pasinaudojus jų pažeidžiamumu, siekiant, kad nukentėjusieji jų pačių būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti.
21. Nustatant nuteistųjų veiksmuose BK 147 straipsnio 2 dalies sudėtį, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji padarė šį nusikaltimą veikdami bendrininkų grupe, o jų veiką kvalifikuojančiu požymiu pripažintas šios veikos padarymas dviem nukentėjusiesiems. BK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis prekybos žmonėmis požymis – nusikaltimo padarymas dalyvaujant organizuotoje grupėje – nuteistiesiems nenustatytas ir neinkriminuotas. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe veikos padarymą veikiant bendrininkų grupe, BK 60 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė, nes tokia sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio l dalies 1 punktas) nenustatyta kaip nusikaltimo, nurodyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymis.
Dėl kitų kasacinių skundų argumentų
22. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nenurodo galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos. Šiuo atveju nuteistojo A. G. gynėjo kasacinio skundo nuorodos, kad, atsižvelgiant į labai sunkaus nusikaltimo padarymo trukmę, fizinės prievartos nenaudojimą, mažesnė nei BK 147 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis šiam nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė turi būti dar labiau švelninama, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.
23. Nuteistojo A. G. gynėjas, nurodydamas esminius BPK 219 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies pažeidimus, teigia, kad kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje nusikaltimo padarymo aplinkybės nustatytos neišsamiai – nenustatyta prekybos žmonėmis padarymo pradžia ir vieta. Tačiau tokie šio kasatoriaus teiginiai nepagrįsti, jie prieštarauja ginčijamų procesinių dokumentų turiniui. Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte ir aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje tinkamai nurodytos visos nuteistiesiems nustatyto labai sunkaus nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės. Bendrininkų grupe veikusiems nuteistiesiems pareikšto kaltinimo esmė – prekyba žmonėmis – pasireiškė dviejų nukentėjusiųjų verbavimu ir gabenimu, turint tikslą juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti. Įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės – verbavimo ir gabenimo pradžia bei vieta – nustatytos ir aprašytos kartu su kitomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis nukentėjusiųjų pažeidžiamumą ir išnaudojimo tikslą.
24. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 10.12–10.13 punktuose, nenukrypdamas nuo teismų praktikos reikalavimų, teismas patikrino ir išdėstė motyvuotas išvadas dėl kriminalinės žvalgybos duomenų panaudojimo teisėtumo pagrindžiant nuteistųjų kaltę. Nuteistojo A. G. gynėjo skunde išdėstyta nuomonė apie tai, kad laiku nepradėtas ikiteisminis tyrimas, nerealizuota galimybė anksčiau užkardyti, nutraukti rengiamą ir daromą labai sunkų nusikaltimą, apeliacinės instancijos teismo išvadų apie ikiteisminio tyrimo pradžios teisėtumą, teisinį ir faktinį kriminalinės žvalgybos pagrindų buvimą nepaneigia. Jie nesudaro pagrindo kriminalinės žvalgybos metu gautus duomenis, kurie pripažinti įrodymais, pripažinti neteisėtais. Aplinkybė apie galimai daromą nusikalstamą veiką – prekybą žmonėmis policijos pareigūnams paaiškėjo 2016 m. vasario 23 d., klausantis M. P. ir M. A. pokalbio telefonu, o nukentėjusieji I. D. ir A. S. į Jungtinę Karalystę išgabenti 2016 m. vasario 18 d. Šie duomenys paneigia kasatoriaus teiginius, kad policijos pareigūnams buvo žinoma apie rengiamą nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiuosius ir kad jie galėjo užkardyti daromą nusikaltimą.
25. Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, byloje paduotų kasacinių skundų argumentai nesuteikia pagrindo nustatyti kasatorių nurodytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų: 1) žemesnės instancijos teismų nuosprendžius keisti; 2) arba juos naikinti ir bylą nuteistiesiems nutraukti; 3) arba bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,