Byla Nr. 4/2021

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

NUTARIMAS

dĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu nr. 634 patvirtintų bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 50 punkto ATITIKTIES
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI ir lietuvos respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui

 

2022 m. balandžio 7 d. Nr. KT43-N2/2022

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2022 m. kovo 22 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 4/2021 pagal pareiškėjo Kauno apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-3/2021 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktams neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 „Dėl Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 50 punktas (2015 m. kovo 13 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta valstybės paveldėto nedalomo turto dalies perdavimo kitiems asmenims ne viešo aukciono būdu tvarka.

 

Konstitucinis Teismas

nustatė:

 

I

Pareiškėjo argumentai

1. Pareiškėjas Kauno apylinkės teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs nagrinėjamą civilinę bylą, kurioje ginčas kilo, be kita ko, dėl kitam savininkui (bendraturčiui) priklausančios dalies atidalijimo iš jam kartu su valstybe priklausančio nedalaus nekilnojamojo daikto (buto) ir valstybei priklausančios (ją paveldėjus) tokio nekilnojamojo daikto dalies perdavimo kitam šio daikto savininkui (bendraturčiui), atitinkamai valstybės naudai priteisiant kompensaciją pinigais už jai priklausančios tokio daikto dalies perdavimą.

2. Pareiškėjo prašymas yra grindžiamas šiais argumentais.

Pareiškėjas pažymi, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, ne kartą yra konstatavęs, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kuriame turi būti nustatytos, be kita ko, šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka. Pasak pareiškėjo, minėta Konstitucijos nuostata aiškintina atsižvelgiant ir į konstitucinį teisinės valstybės principą, suponuojantį, be kita ko, teisės aktų hierarchiją – poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai.

Pareiškėjas nurodo, kad valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (2014 m. kovo 25 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas), pagal kurį valstybės ir savivaldybių turto perdavimo santykių reglamentavimas yra grindžiamas valstybės turto tvarkymo visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais, suponuojančiais tai, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Pasak pareiškėjo, pagrindiniai valstybės ir savivaldybių turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn būdai yra įtvirtinti Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje. Remdamasis Įstatymo 20, 21 straipsniais, pareiškėjas teigia, kad valstybei priklausantis nekilnojamasis turtas privačių asmenų nuosavybėn gali būti perduodamas tik viešo aukciono būdu.

Kartu pareiškėjas pažymi, kad dėl su valstybės ir savivaldybių turto perdavimu susijusiuose santykiuose dalyvaujančių subjektų – valstybės ir savivaldybių – savitumo ir šių santykių objekto – valstybės ir savivaldybių turto – specifikos minėtiems santykiams Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos netaikytinos. Todėl, pareiškėjo nuomone, valstybės ir savivaldybių turto disponavimo santykiuose teisėta yra tik tai, kas tiesiogiai leista Įstatymo.

Pareiškėjas nurodo, kad Vyriausybė 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 „Dėl Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimas) patvirtino Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisykles (toliau – Taisyklės), kurių 50 punkte (2015 m. kovo 13 d. redakcija) (toliau – Taisyklių 50 punktas) įtvirtino tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį galimi kiti nei nustatytieji Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje ar kituose Įstatymo straipsniuose valstybei priklausančio nekilnojamojo turto perdavimo privačių asmenų nuosavybėn būdai.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, Taisyklių 50 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį valstybės paveldėta nedalomo turto dalis kitiems asmenims perduodama ne viešo aukciono būdu, prieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktams.

 

II

Suinteresuoto asmens atstovų argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovų Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Valstybės turto valdymo departamento Valstybės turto valdymo politikos skyriaus vedėjos Laimos Kalinauskienės ir šios ministerijos Teisės departamento direktoriaus Evaldo Kašėtos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Taisyklių 50 punktas tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja Konstitucijai ir Įstatymui.

Suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad nei Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, nei jos turinį atskleidžianti oficialioji konstitucinė doktrina negali būti suprantama taip, esą visi valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykiai turi būti reguliuojami tik įstatymu. Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją šiuos santykius gali reguliuoti, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais, kurie grindžiami įstatymu ir su juo nekonkuruoja. Šiuo aspektu suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad Vyriausybės kompetencija minėtoje srityje yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 5 punkte, kuriame nustatyta, kad Vyriausybė, remdamasi įstatymais, disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas nustato Įstatymas, o šiuose santykiuose teisėta yra tik tai, kas tiesiogiai leista Įstatymo. Pagrindiniai valstybės ir savivaldybių turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn būdai yra nustatyti Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, kurios 2 punkte nurodyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas (su Įstatymo 20 straipsnio 6, 7 dalyse nustatytomis išimtimis) kitų subjektų nuosavybėn perduodamas Įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka (viešo aukciono būdu), o 8 punkte – kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn perduodamas kitais šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais būdais.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ginčijamas Taisyklių 50 punktas yra skirtas nustatyti paveldėto nedalomo turto pasidalijimo tarp įpėdinių tvarkai, kai valstybė paveldi dalį nedalomo turto, o kitą (kitas) šio nedalomo turto dalį (dalis) paveldi kitas įpėdinis (įpėdiniai), turto pasidalijimą tarp įpėdinių, pasak suinteresuoto asmens atstovų, reglamentuoja ne Įstatymas, o CK 5 knygos „Paveldėjimo teisė“ nuostatos.

 

Konstitucinis Teismas

 

konstatuoja:

 

I

Tyrimo ribos

4. Kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti Taisyklių 50 punkto tiek, kiek jame nustatyta valstybės paveldėto nedalomo turto dalies perdavimo kitiems asmenims ne viešo aukciono būdu tvarka, atitiktį Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktams.

4.1. Taisyklių 50 punkte nustatyta: „Jeigu valstybė paveldi dalį nedalomo turto, atsižvelgiant į turto pobūdį ir kitų įpėdinių poreikius, kiti šio nedalomo paveldėto turto savininkai (įpėdiniai) valstybei kompensuoja pinigais turto dalies, priklausančios valstybei, vertę arba šis turtas pasidalijamas kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.70 straipsnyje nurodytais būdais.“

4.2. Minėta, kad pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje, kurią sustabdęs pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą, ginčas kilo, be kita ko, dėl kitam savininkui (bendraturčiui) priklausančios dalies atidalijimo iš jam kartu su valstybe priklausančio nedalaus nekilnojamojo daikto (buto) ir valstybei priklausančios (ją paveldėjus) tokio nekilnojamojo daikto dalies perdavimo kitam tokio daikto savininkui (bendraturčiui), atitinkamai valstybės naudai priteisiant kompensaciją pinigais už jai priklausančios tokio daikto dalies perdavimą.

Pažymėtina, jog pareiškėjo abejonės ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi jo nurodytoms Konstitucijos ir Įstatymo nuostatoms iš esmės grindžiamos tuo, kad pagal Taisyklių 50 punktą, pasak pareiškėjo, galimi ir kiti valstybei priklausančio nekilnojamojo turto perdavimo privačių asmenų nuosavybėn būdai (ne tik Įstatyme nustatytu būdu – viešame aukcione).

Vadinasi, pareiškėjas tiek, kiek nurodė, abejoja Taisyklių 50 punkto atitiktimi jo nurodytoms Konstitucijos ir Įstatymo nuostatoms tik tuo aspektu, kiek pagal jį, pasak pareiškėjo, valstybės paveldėto nedalaus nekilnojamojo daikto dalis kitam (kitiems) tokio daikto savininkui (savininkams) gali būti perduodama ne tik viešo aukciono būdu.

5. Atsižvelgdamas į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktams neprieštarauja Taisyklių 50 punktas tiek, kiek pagal jį, pasak pareiškėjo, valstybės paveldėto nedalaus nekilnojamojo daikto dalis kitam (kitiems) tokio daikto savininkui (savininkams) gali būti perduodama ne tik viešo aukciono būdu.

 

II

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

6. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama Taisyklių 50 punkto tiek, kiek nurodyta, atitiktis Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktams.

7. Vyriausybė 2004 m. gegužės 26 d. priėmė nutarimą Nr. 634 „Dėl Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“, kuriuo patvirtintos Taisyklės, reglamentuojančios, be kita ko, valstybės paveldėto turto perdavimą, įtraukimą į apskaitą, įkainojimą, saugojimą, realizavimą (Taisyklių 1 punktas (2020 m. gegužės 6 d. redakcija)).

Šis Vyriausybės nutarimas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas.

Kaip matyti iš Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo preambulės, Taisykles nutarta patvirtinti vadovaujantis, be kita ko, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, kurio nuostatų atžvilgiu ginčijamas Taisyklių 50 punktas, 5 straipsnio 2 dalimi.

8. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. gegužės 12 d. priimtas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas Nr. VIII-729 ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2014 m. kovo 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymu Nr. XII-802 (įsigaliojusiu 2014 m. spalio 1 d. (su tam tikromis išimtimis)), kuriuo šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija.

Įstatymas reglamentuoja valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai (1 straipsnio 1 dalis).

8.1. Pagal Įstatymo 5 straipsnio „Valstybės turto įgijimo būdai“ 2 dalį (2019 m. liepos 25 d. redakcija) Vyriausybė nustato konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas paimto ar perduoto turto, daiktinių įrodymų, radinių ir valstybei priklausančių lobių perdavimo, apskaitos, įkainojimo, saugojimo, realizavimo ir atsiskaitymo, grąžinimo ir šio turto, pripažinto atliekomis, nurašymo tvarką.

Taigi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2019 m. liepos 25 d. redakcija) Vyriausybei suteikti įgaliojimai nustatyti, be kita ko, valstybės paveldėto turto realizavimo tvarką.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą turto paveldėjimas yra vienas iš valstybės turto įgijimo būdų. Vadinasi, pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą, paveldėdama turtą, valstybė įgyja jį nuosavybėn.

8.2. Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimą kitų subjektų nuosavybėn reguliuoja Įstatymo 20 straipsnio „Valstybės ir savivaldybių turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn“ 1 dalis (su 2019 m. liepos 25 d. pakeitimu), be kita ko, kurios 2, 8 punktams tiriama ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktis. Joje nustatyta:

1. Valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn perduodamas:

1) privatizuojant akcijas pagal įstatymus;

2) parduodant Lietuvoje ir užsienio valstybėse esantį valstybės nekilnojamąjį turtą ir jam priskirtą žemės sklypą, taip pat kitus nekilnojamuosius daiktus, išskyrus šio straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytus atvejus, šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka;

3) parduodant valstybės nekilnojamąjį turtą užsienio valstybėms jų diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti, taip pat tarptautinėms organizacijoms jų atstovybėms įkurti;

4) nematerialųjį ir materialųjį turtą (išskyrus nekilnojamuosius daiktus) Vyriausybės nutarimu perduodant savivaldybių nuosavybėn savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms įgyvendinti;

5) valstybei nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, pripažintus nereikalingais pagal šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas, perduodant Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybių nuosavybėn savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms įgyvendinti;

6) valstybei priklausančių viešųjų įstaigų dalininko (savininko) teises Vyriausybės nutarimu perduodant savivaldybėms savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms įgyvendinti;

7) valstybei nuosavybės teise priklausančias viešųjų įstaigų dalininko teises parduodant kitiems asmenims Vyriausybės nustatyta viešosios įstaigos dalininko teisių pardavimo viešo aukciono būdu tvarka;

8) kitais šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais būdais.“

Taigi Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (su 2019 m. liepos 25 d. pakeitimu) nustatyti galimi valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn būdai.

8.2.1. Aiškinant Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (su 2019 m. liepos 25 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad šios dalies 1–7 punktuose nustatyti skirtingi valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitam subjektui būdai priklausomai nuo tokio turto rūšies (pavyzdžiui, kai kurie iš nustatytų valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn būdų taikytini perduodant kitų subjektų nuosavybėn tik nekilnojamąjį turtą – toks turtas perduodamas pagal 2, 3, 5 punktus; kiti būdai taikytini perduodant kitų subjektų nuosavybėn kitokį nematerialųjį ir materialųjį turtą, pavyzdžiui, inter alia akcijas (1 punktas)); šios dalies 8 punkte taip pat įtvirtinta galimybė valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, nepriklausomai nuo jo rūšies, kito subjekto nuosavybėn perduoti kitais šio ir kitų įstatymų nustatytais būdais.

8.2.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad, pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį (su 2019 m. liepos 25 d. pakeitimu), valstybei priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn gali būti perduodama vienu iš dviejų Įstatyme nustatytų pagrindų: pagal minėtos dalies 2 punktą – šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka arba pagal šios dalies 8 punktą – kitais šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais būdais.

8.2.2.1. Pažymėtina, kad Įstatymo 21 straipsnyje „Valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimas viešo aukciono būdu“ (su 2019 m. liepos 25 d. pakeitimais) nustatyta valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešo aukciono būdu tvarka.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktą aiškinant kartu su Įstatymo 21 straipsniu, pažymėtina, kad pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktą valstybei nuosavybės teise priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn gali būti perduodama viešo aukciono būdu.

8.2.2.2. Aiškinant Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 8 punktą visuminio Įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad Įstatyme nėra nustatyta kitų būdų, kuriais valstybei priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis gali būti perduodama kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn.

Vadinasi, pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 8 punktą valstybei priklausančio nekilnojamojo daikto dalis gali būti perduodama kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn kitais kitų įstatymų nustatytais būdais.

8.3. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktų nuostatos aiškintinos kartu su Įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principus.

8.3.1. Įstatymo 9 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais:

1) visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą;

2) efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei;

3) racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas;

4) viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais.“

Taigi Įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti principai, kuriais turi būti vadovaujamasi, be kita ko, valstybės turtą valdant, naudojant ir juo disponuojant: visi sprendimai dėl šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo turi būti paremti visuomenės naudos principu – siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, efektyvumo principu – siekiant maksimalios naudos visuomenei, racionalumo principu – nešvaistant valstybės turto, viešosios teisės principu – sudarant sandorius dėl valstybės turto tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės turtu, nustatytais atvejais ir būdais.

8.3.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su įtvirtintuoju Įstatymo 9 straipsnyje, pažymėtina, kad priimant sprendimus dėl valstybei priklausančios nedalaus nekilnojamojo daikto dalies perdavimo kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn (t. y. sprendimą dėl disponavimo tokiu valstybės turtu), inter alia pasirenkant, kuriuo iš Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktuose įtvirtintų būdų toks valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas bus perduodamas kito subjekto nuosavybėn, turi būti vadovaujamasi Įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintais inter alia valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principais, be kita ko, efektyvumo ir racionalumo principais.

Vadinasi, pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą, valstybei priklausančio nedalaus nekilnojamojo daikto dalis kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn vienu iš nurodytų būdų galėtų būti perduodama tik įsitikinus, kad perduodant tokį turtą konkrečiu įstatyme nustatytu būdu, be kita ko, būtų užtikrintas visuomenės interesų tenkinimas (t. y. vadovaujamasi visuomenės naudos principu), būtų siekiama maksimalios naudos visuomenei (t. y. vadovaujamasi efektyvumo principu), būtų nešvaistomas valstybės turtas (t. y. vadovaujamasi racionalumo principu).

8.4. Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, be kita ko, įtvirtinančios galimybę valstybei nuosavybės teise priklausančią nedalaus nekilnojamojo daikto dalį perduoti inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn kitais kitų įstatymų nustatytais būdais, aiškintinos šioje konstitucinės justicijos byloje aktualių CK nuostatų kontekste.

8.4.1. Pagal CK 1.1 straipsnio „Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reglamentuojami santykiai“ 1 dalį šis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius.

Pagal CK 1.3 straipsnio 1 dalį civilinės teisės šaltiniai yra inter alia šis kodeksas, kiti įstatymai.

Taigi pažymėtina, kad pagal CK 1.1 straipsnio 1 dalį, 1.3 straipsnio 1 dalį inter alia asmenų turtinius santykius reguliuoja šis kodeksas, taip pat juos reguliuoti gali kiti įstatymai.

8.4.2. Kaip minėta, Įstatymas reglamentuoja valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 8 punktą aiškinant CK 1.1 straipsnio 1 dalies, 1.3 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste, pažymėtina, kad valstybei priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis gali būti perduodama kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn, be kita ko, kitais (nei nustatytieji Įstatyme) kituose įstatymuose, inter alia CK, nustatytais būdais; CK nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teise priklausančio turto perdavimą kitiems subjektams, gali būti taikomos valstybei priklausančio nedalaus nekilnojamojo daikto dalies perdavimui inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn, atsižvelgiant į Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą.

8.4.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teise priklausančio paveldėto turto perdavimą kitiems įpėdiniams jį pasidalijant, yra, be kita ko, įtvirtintos CK 5.70 straipsnyje „Turto pasidalijimo būdai“. Jame nustatyta:

1. Įpėdiniai paveldėtą turtą gali pasidalyti bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešame registre. Nekilnojamųjų daiktų padalijimas forminamas notarine sutartimi, ji turi būti įregistruota viešame registre. Įpėdiniams nesutarus dėl turto pasidalijimo, pagal kiekvieno jų ieškinį turtą padalija teismas.

2. Dalūs daiktai dalijami natūra, nedalūs paskiriami vienam iš įpėdinių, atsižvelgiant į daikto pobūdį ir įpėdinio poreikius, kitiems įpėdiniams tokio daikto vertę kompensuojant kitais daiktais arba pinigais.

3. Galima visą palikimą arba atskirus daiktus bendru įpėdinių sutarimu parduoti aukcione ir gautą sumą pasidalyti arba tarp įpėdinių surengti varžytynes dėl atskirų daiktų ir daiktą perduoti tam, kuris iš įpėdinių pasiūlys už jį didžiausią kainą.

4. Pavienių daiktų perdavimo konkrečiam įpėdiniui klausimas bendru sutarimu gali būti išspręstas burtais.“

Taigi CK 5.70 straipsnyje nustatyti turto pasidalijimo būdai, taikytini pasidalijant paveldėtą turtą tarp įpėdinių iki jų teisių į daiktus įregistravimo viešame registre.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad CK 5.70 straipsnyje nustatyta bendra taisyklė, pagal kurią įpėdiniai iki jų teisių į daiktus įregistravimo viešame registre dienos gali bendru sutarimu pasidalyti paveldėtą turtą, o įpėdiniams nesutarus, turtą atitinkamai padalija teismas; taip pat nustatyti konkretūs būdai, kuriais turtas gali būti pasidalijamas, inter alia tai, kad nedalūs daiktai paskiriami vienam iš įpėdinių, atsižvelgiant į daikto pobūdį ir įpėdinio poreikius, kitiems įpėdiniams tokio daikto vertę kompensuojant kitais daiktais arba pinigais (2 dalis).

8.4.4. Paminėtina ir tai, kad CK 4.80 straipsnyje „Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės“ (su 2015 m. kovo 26 d. pakeitimu) taip pat yra įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios tam tikrus nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitiems subjektams būdus, inter alia nustatyta galimybė kiekvienam bendraturčiui reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis bendrosios kompetencijos teismų praktiką, be kita ko, yra pažymėjęs, kad CK 4.80 straipsnio nuostatos dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taikytinos ir tokiu atveju, kai vienas iš bendraturčių yra valstybė, tačiau jų taikymas turi būti derinamas su Įstatymo 9 straipsnyje nustatytais principais (2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-701/2022); tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas – sutarties laisvės principas turi būti derinamas su Įstatymo 9 straipsnyje nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-695/2020).

8.4.5. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas aiškinant CK 4.80 straipsnyje (su 2015 m. kovo 26 d. pakeitimu), 5.70 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad valstybei priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis gali būti perduodama kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn inter alia vadovaujantis nurodytomis CK 4.80 straipsnio (su 2015 m. kovo 26 d. pakeitimu), 5.70 straipsnio nuostatomis; šis CK įtvirtintas teisinis reguliavimas gali būti taikomas atsižvelgiant į Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą.

8.5. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą (be kita ko, kuriam pareiškėjas prašo ištirti tiek, kiek nurodė, Taisyklių 50 punkto atitiktį), aiškinamą kartu su kitomis Įstatymo, CK nuostatomis, pažymėtina, kad:

– valstybei priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn gali būti perduodama vienu iš dviejų Įstatyme nustatytų pagrindų: pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktą šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka parduodama viešame aukcione arba pagal šios dalies 8 punktą – perduodama kito subjekto nuosavybėn kitais kitų įstatymų nustatytais būdais, inter alia pasidalijant turtą tarp jo įpėdinių CK 5.70 straipsnyje nustatyta tvarka arba atidalijant atitinkamą dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės CK 4.80 straipsnyje nustatyta tvarka;

– priimant sprendimus dėl būdo, kuriuo valstybei priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis perduodama kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn, taip pat pasirinktu būdu perduodant ją kito subjekto nuosavybėn, turi būti vadovaujamasi Įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintais valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principais, inter alia užtikrinamas visuomenės interesų tenkinimas (visuomenės naudos principas), siekiama maksimalios naudos visuomenei (efektyvumo principas), nešvaistomas valstybės turtas (racionalumo principas).

9. Kaip minėta, Vyriausybė, įgyvendindama Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2019 m. liepos 25 d. redakcija) įtvirtintą pavedimą nustatyti, be kita ko, valstybės paveldėto turto realizavimo tvarką, 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu patvirtino Taisykles, kurių 50 punktas tiek, kiek nurodyta, ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje.

10. Minėta, kad ginčijamame Taisyklių 50 punkte nustatyta: „Jeigu valstybė paveldi dalį nedalomo turto, atsižvelgiant į turto pobūdį ir kitų įpėdinių poreikius, kiti šio nedalomo paveldėto turto savininkai (įpėdiniai) valstybei kompensuoja pinigais turto dalies, priklausančios valstybei, vertę arba šis turtas pasidalijamas kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.70 straipsnyje nurodytais būdais.“

Taigi Taisyklių 50 punkte įtvirtintas valstybės paveldėto nedalomo turto pasidalijimo teisinis reguliavimas: šiame punkte įtvirtinta bendra taisyklė, kad paveldėtas nedalomas turtas tarp valstybės ir kitų šio nedalomo paveldėto turto savininkų (įpėdinių) pasidalijamas atsižvelgiant į turto pobūdį ir kitų įpėdinių poreikius; taip pat nustatyti valstybės paveldėto nedalomo turto pasidalijimo būdai, t. y. kad toks turtas gali būti pasidalijamas kitiems šio nedalomo paveldėto turto savininkams (įpėdiniams) valstybei kompensuojant pinigais turto dalies, priklausančios valstybei, vertę arba jį pasidalijant kitais CK 5.70 straipsnyje nurodytais būdais.

Kaip minėta, CK 5.70 straipsnyje nustatyta bendra taisyklė, pagal kurią įpėdiniai iki jų teisių į daiktus įregistravimo viešame registre dienos gali bendru sutarimu pasidalyti paveldėtą turtą, o įpėdiniams nesutarus, turtą atitinkamai padalija teismas; taip pat nustatyti konkretūs būdai, kuriais turtas gali būti pasidalijamas, inter alia tai, kad nedalūs daiktai paskiriami vienam iš įpėdinių, atsižvelgiant į daikto pobūdį ir įpėdinio poreikius, kitiems įpėdiniams tokio daikto vertę kompensuojant kitais daiktais arba pinigais (2 dalis).

Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu konstatuotina, kad, pagal Taisyklių 50 punktą, valstybės paveldėtas nedalomas turtas nurodytu atveju gali būti pasidalijamas CK 5.70 straipsnyje nurodytais būdais: kitiems šio nedalomo paveldėto turto savininkams valstybei kompensuojant pinigais turto dalies, priklausančios valstybei, vertę arba, jiems susitarus, kitais CK 5.70 straipsnyje įtvirtintais paveldėto turto pasidalijimo būdais.

 

III

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

11. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti tiek, kiek nurodyta, Taisyklių 50 punkto atitiktį inter alia Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

12. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; tai itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų.

Pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją (inter alia 2007 m. rugsėjo 6 d., 2013 m. vasario 20 d., 2013 m. gegužės 9 d. nutarimai).

12.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kylantį reikalavimą įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, ne kartą yra pažymėjęs, jog teisės aktų hierarchijos reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais (2015 m. rugsėjo 29 d., 2020 m. gruodžio 7 d., 2021 m. spalio 15 d. nutarimai). Įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2018 m. gegužės 24 d., 2021 m. spalio 15 d. nutarimai).

12.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Vyriausybės priimami teisės aktai yra poįstatyminiai aktai; jie yra įstatymų taikymo aktai, jais detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (inter alia 2015 m. rugsėjo 29 d., 2018 m. kovo 2 d., 2021 m. spalio 15 d. nutarimai). Atitinkančiais Konstituciją gali būti pripažįstami tik tokie Vyriausybės įgaliojimai leisti teisės aktus, kurie kyla iš Konstitucijos arba inter alia jai neprieštaraujančių įstatymų ir Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo (2004 m. kovo 5 d., 2015 m. rugsėjo 29 d., 2021 m. spalio 15 d. nutarimai). Jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeistas inter alia konstitucinis teisinės valstybės principas (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2016 m. liepos 8 d. nutarimai).

13. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiek, kiek nurodyta, tiriama Taisyklių 50 punkto atitiktis inter alia Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai.

13.1. Pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas.

13.2. Konstitucinis Teismas, atskleisdamas Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, suponuojamus reikalavimus valstybinio turto valdymui, naudojimui ir disponavimui juo, yra, be kita ko, konstatavęs, kad:

– konstitucinis imperatyvas, kad nuosavybė įpareigoja, adresuotinas ne tik privačios nuosavybės teisės subjektams, bet ir valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, turintiems įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymais nustatyti tokį valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisinį reguliavimą, kad šis turtas būtų naudojamas visuomenės poreikiams, tarnautų viešajam interesui, tautos gerovei; nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas turi vadovautis Konstitucija ir nepažeisti nei valstybės, kaip nuosavybės teisės subjekto, nei kitų asmenų konstitucinių teisių (2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas);

– valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas (inter alia 2019 m. balandžio 16 d. nutarimas);

– tai, kad pagal Konstituciją valstybės turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, anaiptol nereiškia, kad jis negali būti perduotas kitų subjektų nuosavybėn (išskyrus Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančius nuosavybės teisės objektus) (2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

13.3. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga visus svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių elementus nustatyti įstatymu (inter alia 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2019 m. balandžio 16 d., 2019 m. birželio 7 d. nutarimai); tik įstatymų leidėjas gali nustatyti disponavimo valstybiniu turtu būdus ir sąlygas (1996 m. spalio 22 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai). Kartu Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama taip, esą visi valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykiai turi būti reguliuojami tik įstatymu – Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją šiuos santykius gali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, kurie grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo; tačiau pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį tik įstatymų leidėjas gali nustatyti svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių turinio elementus (2015 m. vasario 24 d. nutarimas); įstatymuose turi būti inter alia nustatyta valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka (inter alia 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. gegužės 23 d., 2014 m. spalio 9 d. nutarimai).

 

IV

Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 50 punkto atitikties Konstitucijai ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui vertinimas

14. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama Taisyklių 50 punkto tiek, kiek pagal jį valstybės paveldėto nedalaus nekilnojamojo daikto dalis kitam (kitiems) tokio daikto savininkui (savininkams) gali būti perduodama ne tik viešo aukciono būdu, atitiktis Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktams.

15. Pareiškėjas savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo tiek, kiek nurodyta, atitiktimi Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktams iš esmės grindžia tuo, kad pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį valstybei priklausantis nekilnojamasis daiktas privačių asmenų nuosavybėn gali būti perduodamas, pasak pareiškėjo, tik pagal šios dalies 2 punktą – viešo aukciono būdu.

16. Minėta, kad Taisyklių 50 punkte nustatyta: „Jeigu valstybė paveldi dalį nedalomo turto, atsižvelgiant į turto pobūdį ir kitų įpėdinių poreikius, kiti šio nedalomo paveldėto turto savininkai (įpėdiniai) valstybei kompensuoja pinigais turto dalies, priklausančios valstybei, vertę arba šis turtas pasidalijamas kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.70 straipsnyje nurodytais būdais.“

17. Minėta, kad, kaip matyti iš Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo preambulės, Taisykles nutarta patvirtinti vadovaujantis, be kita ko, Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi. Taigi, kaip minėta, Vyriausybė 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu patvirtino Taisykles įgyvendindama Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2019 m. liepos 25 d. redakcija) įtvirtintą pavedimą nustatyti, be kita ko, valstybės paveldėto turto realizavimo tvarką.

Vadinasi, Vyriausybė turėjo įgaliojimus 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu patvirtinti Taisykles ir jose nustatyti valstybės paveldėto turto realizavimo tvarką.

18. Sprendžiant dėl Taisyklių 50 punkto tiek, kiek nurodyta, atitikties Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktų nuostatoms, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje (su 2019 m. liepos 25 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą, valstybei priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn gali būti perduodama vienu iš dviejų Įstatyme nustatytų pagrindų: pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktą šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka parduodama viešame aukcione arba pagal šios dalies 8 punktą – perduodama kito subjekto nuosavybėn kitais kitų įstatymų nustatytais būdais, inter alia pasidalijant turtą tarp jo įpėdinių CK 5.70 straipsnyje nustatyta tvarka arba atidalijant atitinkamą dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės CK 4.80 straipsnyje nustatyta tvarka;

– pagal Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą priimant sprendimus dėl būdo, kuriuo valstybei priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis perduodama kito subjekto, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn, taip pat pasirinktu būdu perduodant ją kito subjekto nuosavybėn, turi būti vadovaujamasi Įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintais valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principais, inter alia užtikrinamas visuomenės interesų tenkinimas (visuomenės naudos principas), siekiama maksimalios naudos visuomenei (efektyvumo principas), nešvaistomas valstybės turtas (racionalumo principas).

18.1. Taigi, pagal Įstatyme, inter alia jo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktuose, įtvirtintą teisinį reguliavimą, valstybei priklausanti nedalaus nekilnojamojo daikto dalis kitam (kitiems) tokio daikto dalies (dalių) savininkui (savininkams) gali būti perduodama, be kita ko, pasidalijant turtą tarp jo įpėdinių CK 5.70 straipsnyje nustatyta tvarka, jei taip, be kita ko, užtikrinamas visuomenės interesų tenkinimas (visuomenės naudos principas), siekiama maksimalios naudos visuomenei (efektyvumo principas), nešvaistomas valstybės turtas (racionalumo principas).

18.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalį, įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymais nustatyti tokį valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisinį reguliavimą, kad šis turtas būtų naudojamas visuomenės poreikiams, tarnautų viešajam interesui, tautos gerovei; nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi vadovautis Konstitucija ir nepažeisti nei valstybės, kaip nuosavybės teisės subjekto, nei kitų asmenų konstitucinių teisių.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad tokiu Įstatyme, inter alia jo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktuose, įtvirtintu valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos užtikrinti, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas, inter alia nedalaus nekilnojamojo daikto dalis, būtų perduodamas kitų subjektų, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn tik tokiu būdu, kad, viena vertus, būtų tenkinami visuomenės poreikiai, valstybės turtas tarnautų viešajam interesui, tautos gerovei, kita vertus, nebūtų pažeistos kito (kitų) asmens (asmenų), inter alia kitos (kitų) tokio nedalaus nekilnojamojo daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), konstitucinės teisės.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal minėtą Įstatyme įtvirtintą valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn teisinį reguliavimą, be kita ko, kitų asmenų, inter alia kitos (kitų) nedalaus nekilnojamojo daikto, kurio dalis nuosavybės teise priklauso valstybei, dalies (dalių) savininko (savininkų), konstitucinių teisių apsaugos garantijų turi paisyti visos valdingus įgaliojimus turinčios institucijos, įgyvendindamos įgaliojimus valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo srityse.

18.3. Minėta, kad, pagal Taisyklių 50 punktą, valstybės paveldėtas nedalomas turtas nurodytu atveju gali būti pasidalijamas CK 5.70 straipsnyje nurodytais būdais: kitiems šio nedalomo paveldėto turto savininkams valstybei kompensuojant pinigais turto dalies, priklausančios valstybei, vertę arba, jiems susitarus, kitais CK 5.70 straipsnyje įtvirtintais paveldėto turto pasidalijimo būdais.

Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad Taisyklių 50 punkte įtvirtintas toks valstybės paveldėto nedalomo turto pasidalijimo teisinis reguliavimas, pagal kurį pasidalijant valstybės paveldėtą nedalų nekilnojamąjį daiktą su kitu (kitais) tokio daikto savininku (savininkais) taikomi turto pasidalijimo būdai, įtvirtinti CK 5.70 straipsnyje.

18.4. Konstatuotina, jog Vyriausybė, Taisyklių 50 punkte nustatydama, kad pasidalijant valstybės paveldėtą nedalomą nekilnojamąjį daiktą su kitu (kitais) tokio daikto savininku (savininkais) taikomi CK 5.70 straipsnyje įtvirtinti inter alia valstybės paveldėto nedalaus nekilnojamojo daikto perdavimo kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn būdai, nepažeidė Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies (su 2019 m. liepos 25 d. pakeitimu) nuostatų, sudarančių prielaidas valstybei priklausančią nedalaus nekilnojamojo daikto dalį kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn perduoti vienu iš dviejų Įstatyme nustatytų pagrindų – pagal šios dalies 2 punktą parduodant ją viešame aukcione arba pagal šios dalies 8 punktą perduodant kito subjekto nuosavybėn kitais kitų įstatymų nustatytais būdais, inter alia pasidalijant turtą tarp jo įpėdinių CK 5.70 straipsnyje nustatyta tvarka.

18.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Taisyklių 50 punktas tiek, kiek pagal jį valstybės paveldėto nedalomo nekilnojamojo daikto dalis gali būti perduodama kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn jame nustatytais būdais, neprieštarauja Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktams.

19. Pareiškėjas ginčija Taisyklių 50 punkto tiek, kiek nurodyta, atitiktį inter alia Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties šiuo aspektu grindžiamos iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir dėl jo atitikties minėtoms Įstatymo nuostatoms, t. y. tuo, kad pagal Taisyklių 50 punktą galimi kiti nei nustatytasis Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punkte valstybei priklausančio nekilnojamojo turto perdavimo privačių asmenų nuosavybėn būdai.

19.1. Kaip minėta:

– Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama taip, esą visi valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykiai turi būti reguliuojami tik įstatymu – Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją šiuos santykius gali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, kurie grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo;

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją; teisės aktų hierarchijos reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams.

19.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Vyriausybė, Taisyklių 50 punkte nustatydama, kad pasidalijant valstybės paveldėtą nedalomą nekilnojamąjį daiktą su kitu (kitais) tokio daikto savininku (savininkais) taikomi CK 5.70 straipsnyje įtvirtinti inter alia valstybės paveldėto nedalaus nekilnojamojo daikto perdavimo kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn būdai, nepažeidė Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies (su 2019 m. liepos 25 d. pakeitimu) nuostatų, sudarančių prielaidas valstybei priklausančią nedalaus nekilnojamojo daikto dalį kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn perduoti vienu iš dviejų Įstatyme nustatytų pagrindų – pagal šios dalies 2 punktą parduodant ją viešame aukcione arba pagal šios dalies 8 punktą perduodant kito subjekto nuosavybėn kitais kitų įstatymų nustatytais būdais, inter alia pasidalijant turtą tarp jo įpėdinių CK 5.70 straipsnyje nustatyta tvarka.

Kaip minėta, Įstatyme, inter alia jo 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktuose, įtvirtintu valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos užtikrinti, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas, inter alia nedalaus nekilnojamojo daikto dalis, būtų perduodamas kitų subjektų, inter alia kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), nuosavybėn tik tokiu būdu, kad, viena vertus, būtų tenkinami visuomenės poreikiai, valstybės turtas tarnautų viešajam interesui, tautos gerovei, kita vertus, nebūtų pažeisti kito (kitų) asmens (asmenų), inter alia kitos (kitų) tokio nedalaus nekilnojamojo daikto dalies (dalių) savininko (savininkų), konstitucinės teisės.

19.3. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ginčijamu Taisyklių 50 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu Vyriausybė, nustatydama Įstatymo nuostatomis pagrįstus inter alia valstybės paveldėto nedalomo nekilnojamojo daikto dalies perdavimo kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn būdus, neviršijo jai suteiktų įgaliojimų, nenustatė tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, – taigi, taip pat nepažeidė iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

19.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Taisyklių 50 punktas tiek, kiek pagal jį valstybės paveldėto nedalomo nekilnojamojo daikto dalis gali būti perduodama kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn jame nustatytais būdais, neprieštarauja Konstitucijai.

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

 

nutaria:

 

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 „Dėl Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 50 punktas (2015 m. kovo 13 d. redakcija, TAR, 2015-03-19, Nr. 3963, identifikacinis kodas 2015-03963) tiek, kiek pagal jį valstybės paveldėto nedalomo nekilnojamojo daikto dalis gali būti perduodama kitos (kitų) tokio daikto dalies (dalių) savininko (savininkų) nuosavybėn jame nustatytais būdais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 20 straipsnio 1 dalies 2, 8 punktams.

 

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

 

Konstitucinio Teismo teisėjai                                                                Elvyra Baltutytė

 

Gintaras Goda

 

Vytautas Greičius

 

Danutė Jočienė

 

Vytautas Mizaras

 

Algis Norkūnas

 

Daiva Petrylaitė

 

Janina Stripeikienė