Baudžiamoji byla Nr. 2K-188-719/2018
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00583-2014-7 Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nuosprendžiu V. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo D. Č. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis.
V. A. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 300 straipsnio 1 dalį – areštu 50 parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 65 straipsniu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant V. A. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, įpareigojant V. A. per vienerius metus tris mėnesius atlyginti nukentėjusiajam D. Č. padarytą 49 565 Eur turtinę žalą.
Nukentėjusiojo D. Č. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Iš V. A. priteista nukentėjusiajam D. Č. 49 565 Eur turtinei žalai atlyginti. Civilinio ieškinio dalis dėl 3000 Eur palikta nenagrinėta (BPK 115 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti – iš nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinti žodžius „bei dalinio sudėjimo būdu“ ir nuosprendžio 1.1, 17 bei 44 punktuose ištaisyti rašybos klaidą, vietoj žodžio „balandžio“ įrašant žodį „sausio“, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. A. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki 2014 m. vasario 10 d., veikdamas bendra tyčia ir turėdamas bendrą nusikalstamą tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą D. Č. turtą, apgaule savo naudai įgijo didelės – 171 000 Lt (49 565 Eur) vertės svetimą turtą, t. y. jis, siekdamas įgauti D. Č. pasitikėjimą, nurodė, jog veikia kaip UAB „G. A.“ komercijos direktorius ir nori išplėsti verslą, tačiau bendrovei trūksta apyvartinių lėšų. Žinodamas, kad iš nukentėjusiojo gautų lėšų į įmonės kasą ar banko sąskaitą neįneš ir UAB „G. A.“ veikloje nepanaudos, realiai neketindamas grąžinti gautų lėšų, įkalbėjo D. Č. paskolinti jam pinigų ir kaip garantą už suteikiamas lėšas jis sutiko asmeniškai bei UAB „V.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktorius V. A.) vardu pasirašyti neprotestuotinus vekselius. Tokiu būdu įgavęs D. Č. pasitikėjimą bei pasinaudodamas nukentėjusiojo patiklumu, 2014 m. sausio 7 d. UAB „V.“ vardu pasirašęs neprotestuotiną paprastąjį vekselį gavo 28 000 Lt, 2014 m. sausio 14 d. savo vardu pasirašęs neprotestuotiną paprastąjį vekselį gavo 35 000 Lt, 2014 m. sausio 29 d. savo vardu pasirašęs neprotestuotiną paprastąjį vekselį gavo 26 000 Lt, 2014 m. vasario 10 d. savo vardu pasirašęs neprotestuotiną paprastąjį vekselį gavo 35 000 Lt ir 2014 m. vasario 10 d. UAB „V.“ vardu pasirašęs neprotestuotiną paprastąjį vekselį gavo 47 000 Lt. Be to, apgaule pažadėjo D. Č. užtikrinti dalies lėšų grąžinimo garantą ne tik vekseliais, bet ir įmonės, į kurios verslą bus investuoti pinigai, turtu. Tam tikslui pagamino netikrus dokumentus, t. y. 2014 m. sausio 14 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija GA, Nr. 0113, ir kasos pajamų orderį, serija GAK, Nr. 0113, 2014 m. sausio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija GA, Nr. 0114, ir kasos pajamų orderį, serija GAK, Nr. 0114, 2014 m. sausio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija GA, Nr. 0115, ir kasos pajamų orderį, serija GAK, Nr. 0115, 2014 m. sausio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija GA, Nr. 0126, ir kasos pajamų orderį, serija GAK, Nr. 0126, 2014 m. sausio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija GA, Nr. 0127, ir kasos pajamų orderį, serija GAK, Nr. 0127, tokiu būdu tariamai įformindamas automobilių (markės, modeliai ir kėbulo Nr. nurodyti nuosprendyje), priklausiusių bendrovei UAB „G. A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)), kurios akcininkas ir komercijos direktorius buvo jis pats, pardavimą, taip pat kaip tariamą garantą perdavė automobilių (markės, modeliai ir kėbulo Nr. nurodyti nuosprendyje), priklausiusių bendrovei UAB „G. A.“, techninių pasų originalus. Tokiu būdu V. A. apgaule savo naudai įgijo didelės, iš viso 171 000 Lt, vertės svetimą nukentėjusiajam D. Č. priklausantį turtą (grynuosius pinigus) ir padarė 171 000 Lt (49 525 Eur) turtinę žalą.
2. Be to, V. A. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2014 m. sausio 27 d. bendrovės UAB „G. A.“ patalpose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą nukentėjusiojo D. Č. turtą, žinodamas, kad tikrovėje D. Č., kaip pirkėjas, automobilių (markės, modeliai ir kėbulo Nr. nurodyti nuosprendyje) nepirko ir UAB „G. A.“, kaip pardavėja, jokių automobilių jam neperduos, surašė 2014 m. sausio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija GA, Nr. 0113, 2014 m. sausio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija GA, Nr. 0114, 2014 m. sausio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija GA, Nr. 0115, 2014 m. sausio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija GA, Nr. 0126, 2014 m. sausio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija GA, Nr. 0127, bei 2014 m. sausio 14 d. kasos pajamų orderį, serija GAK, Nr. 0113, 2014 m. sausio 14 d. kasos pajamų orderį, serija GAK, Nr. 0114, 2014 m. sausio 14 d. kasos pajamų orderį, serija GAK, Nr. 0115, 2014 m. sausio 27 d. kasos pajamų orderį, serija GAK, Nr. 0126, 2014 m. sausio 27 d. kasos pajamų orderį, serija GAK, Nr. 0127, pasirašė juose kaip sąskaitas išrašęs asmuo ir pinigus gavęs kasininkas, uždėjo UAB „G. A.“ antspaudą, tokiu būdu pagamino netikrus dokumentus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių esmė
3. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad V. A. padarė jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Taip pat teismas padarė išvadą, kad nors V. A. veikoje formaliai yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau padaryta veika realiai jokia žala nebuvo padaryta, todėl ši veika dėl savo tikslų ir motyvų nėra didelio pavojingumo ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga V. A. už padarytas veikas traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme.
4. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis dėl V. A. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, t. y. teismas išvadą, jog V. A. veiksmuose nėra jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties, padarė selektyviai vertindamas įrodymus, neatsižvelgdamas į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Be to, pirmosios instancijos teismas išplėtė sukčiavimo požymiams konstatuoti nustatytinas aplinkybes, nevertino, kad V. A. inkriminuotas sukčiavimas įgyjant D. Č. turtą apgaulės būdu, o ne sukčiavimas išvengiant turtinės prievolės apgaulės būdu, padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas.
III. Kasacinio skundo argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nuosprendį arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius nepagrįstai kriminalizavo, taip pažeisdamas ultima ratio (paskutinė priemonė) principą. Be to, Kauno apygardos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą.
5.2. Kasatoriaus manymu, jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos naujausios praktikos, neteisingai aiškino ir taikė BK 182 straipsnio 2 dalies normas, dėl to nepagrįstai pripažino kasatorių kaltu pagal šį straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorius skolinosi pinigus iš nukentėjusiojo D. Č. pagal neprotestuotinus paprastuosius vekselius panaudodamas apgaulę. Tarp šių asmenų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, D. Č. skolino pinigus ne dėl to, kad prieš jį būtų buvusi panaudota apgaulė, o dėl to, kad pasitikėjo kasatoriumi ir norėjo iš paskolintų pinigų uždirbti. Pinigų skolinimosi metu kasatorius objektyviai turėjo dirbančio verslininko reputaciją, vystė automobilių prekybos verslą, su D. Č. jį siejo ilgalaikis bendradarbiavimas, todėl jo finansinė padėtis ir galimybės nukentėjusiajam buvo žinoma. Tai patvirtina, kad nukentėjusysis nebuvo suklaidintas ir apgaulė prieš jį nebuvo panaudota. Be to, nukentėjusiajam nebuvo ir nėra apsunkinta teisė savo interesus ginti civilinio proceso tvarka, o susiklosčiusi situacija, kai nukentėjusiojo D. Č. turtinės teisės ginamos lygiagrečiai civilinio ir baudžiamojo proceso tvarka, ne tik patvirtina civilinių teisinių santykių buvimą, bet ir rodo ultima ratio ir non bis in idem (negalima du kartus bausti už tą patį teisės pažeidimą) principų pažeidimus.
5.3. Naujausia teismų praktika sukčiavimo bylose paneigia Kauno apygardos teismo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tyrė, ar nukentėjusiojo teisės apginti savo teises ir teisėtus interesus civilinio proceso tvarka nebuvo apsunkintos ar atimtos, nes V. A. buvo kaltinamas dėl sukčiavimo, įgyjant D. Č. turtą apgaule. Pagal teismų praktiką, norint asmenį pripažinti kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti apgaulės panaudojimą, kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis suvaržymą arba panaikinimą ir traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens tyčią. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nė viena iš šių aplinkybių nebuvo nustatyta, todėl kasatorius mano, kad jo veiksmuose nebuvo nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties.
5.4. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi teismų praktika dėl BK 300 straipsnio taikymo ir pagrįstai konstatavo, kad kaltinime nurodytų dokumentų surašymas nebuvo aktualus, nes jie nebuvo laikomi teisinėje dokumentų apyvartoje, o juose įtvirtinta juridinę reikšmę turinti informacija realios žalos ar grėsmės valdymo tvarkai nesukėlė. Kasatorius, pagamindamas netikrus dokumentus, nepadarė jokios realios žalos nei UAB „G. A.“, nei nukentėjusiajam D. Č., kuris, nors ir žinojo, kad šių dokumentų surašymas patvirtina apie apsimestinio sandorio sudarymą, savo elgesiu bei veiksmais tam neprieštaravo. D. Č. pats nurodė kasatoriui pagaminti kaltinime nurodytus netikrus dokumentus kaip skolos grąžinimo garantą. Jis taip pat pasirašė pirkimo dokumentus, nors žinojo, kad jie nebus įtraukti į apskaitą, ir suvokė, kad jis automobilių neperka. Taigi jei laikoma, kad šie veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, tokiu atveju baudžiamojon atsakomybėn kaip kasatoriaus bendrininkas turėjo būti patrauktas ir D. Č..
5.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas, nes nepatikslino suformuluoto kaltinimo. Kauno apygardos teismas nuteisė kasatorių už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki 2014 m. vasario 10 d., veikdamas bendra tyčia ir turėdamas bendrą nusikalstamą tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą D. Č. turtą, apgaule savo naudai įgijo didelės – 171 000 Lt (49 565 Eur) – vertės svetimą turtą. Tačiau toliau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad jis nusikalstamus veiksmus padarė 2014 m. sausio 7, 14, 29 d., vasario 10 d., kai pasirašė neprotestuotinus paprastuosius vekselius, – šios datos nepakliūna į nurodytą laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki 2014 m. vasario 10 d. Iš suformuluoto kaltinimo neaišku, dėl kokiu laikotarpiu atliktų veiksmų jis nuteistas, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo patikslinti kaltinimą, tačiau to nepadarė. Taip buvo pažeista V. A. teisė žinoti, kuo jis buvo kaltinamas ir už ką nuteistas, t. y. buvo padarytas esminis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto pažeidimas.
5.6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai taikė BK 63 straipsnio nuostatas, nes iš nuosprendžio rezoliucinės dalies neaišku, kokias bausmes ir kodėl Kauno apygardos teismas bendrino dalinio sudėjimo būdu. Kasatoriaus manymu, paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos tik apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas), nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms (sunkus ir nesunkus nusikaltimai).
5.7. Kauno apygardos teismas, darydamas priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas, privalėjo vadovautis BPK 324 straipsnio 6 dalimi ir iš naujo apklausti V. A., nukentėjusįjį D. Č., galbūt ir liudytojus bei įsitikinti, kurie parodymai teisingi, kurie ne, pašalinti prieštaravimus. Tačiau šių veiksmų Kauno apygardos teismas neatliko, todėl negalima teigti, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta išsamiai, o įrodymai įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 324 straipsnio 6 dalis).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepagrįstai kriminalizavo tarp jo ir nukentėjusiojo susiklosčiusius civilinius teisinius santykius.
7.1. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015).
7.2. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015).
7.3. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis yra pasunkintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264-895/2016).
7.4. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai ištyręs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad V. A., skolindamasis pinigus iš nukentėjusiojo D. Č., naudojo apgaulę, piktnaudžiaudamas šio pasitikėjimu. Nukentėjusysis buvo įgijęs pasitikėjimą V. A., nes šį pažinojo kaip patikimą verslininką, anksčiau jam suteiktas paskolas grąžindavusį su palūkanomis, turintį kelias įmones, užsiimantį naudotų automobilių prekybos verslu, kuris sekasi neblogai. Nagrinėjamu atveju nuteistasis įtikino nukentėjusįjį perduoti jam pinigus įsipareigodamas atsiskaityti, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad pinigai bus investuoti į verslo plėtrą. Be to, kaip garantą, kad pinigai bus grąžinti, nuteistasis pasirašė vekselius savo ir UAB „V.“ vardu ir perdavė nukentėjusiajam UAB „G. A.“ priklausančių penkių automobilių techninius pasus ir dokumentus apie šių transporto priemonių pardavimą (PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius) bei užtikrino, kad, jam atsiskaičius, automobiliai bus grąžinti bendrovei, o jei pinigai laiku nebus grąžinti, automobilius galima bus pasiimti, todėl nukentėjusysis neturėjo pagrindo manyti, kad V. A. ar bendrovė, į kurios verslą turėjo būti investuoti pinigai, su juo neatsiskaitys. Apgaulės naudojimo faktą patvirtina ir PVM sąskaitų faktūrų bei kasos pajamų orderių apie automobilių pardavimą klastojimas, turint tikslą pelnyti nukentėjusiojo pasitikėjimą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ši apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti lėšas nuteistajam, nes be papildomo garanto jis nebūtų skolinęs pinigų, taip pat nebūtų skolinęs V. A. ir kaip fiziniam asmeniui. Taigi nustatyta, kad V. A. tyčia apgaudinėjo D. Č., šiam nurodydamas klaidingą paskolų suteikimo tikslą ir iškraipydamas esmines aplinkybes apie UAB „G. A.“ priklausančių transporto priemonių pardavimą, sudarydamas paskolos sandorius neketino atsiskaityti su nukentėjusiuoju. V. A., turėdamas tikslą įgyti svetimą turtą ir taip elgdamasis, suvokė, kad apgaudinėja turto savininką, ir numatė, kad taip veikiant nukentėjusysis bus suklaidintas.
7.5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl V. A. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką yra teisingos. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje. Taigi kiekvienu atveju būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes. Teismo nustatytos aplinkybės rodo buvus išankstinę V. A. tyčią apgaule įgyti svetimą turtą. Nuteistasis suvokė, kad neketina pasiskolintų pinigų investuoti į verslą, o juos panaudoti savo asmeninių prievolių įvykdymui užtikrinti, jis neketino grąžinti tų pinigų ir suvokė, kad nukentėjusysis, žinodamas melagingai nurodytas paskolos tikslo aplinkybes, pinigų nebūtų skolinęs. Akivaizdu, kad prieš tai įgytas pasitikėjimas ir skolinimosi metu prieš D. Č. panaudota apgaulė buvo esminė, nulėmusi nukentėjusiojo apsisprendimą paskolinti pinigus, nes jam buvo sudarytas įspūdis, kad V. A. yra patikimas verslininkas ir pinigai bus grąžinti. Taigi, remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismas nustatė V. A. tyčios turinį, t. y. apgaulės prieš nukentėjusįjį panaudojimą ir kasatoriaus jau skolinimosi metu susiformavusį ketinimą negrąžinti pasiskolintų pinigų. Taigi šiuo atveju esant nustatytam apgaulės požymiui, priešingai nei teigia kasatorius, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra visiškai pagrįstas.
8. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. A. turtinės naudos gavimas ir padarytas sukčiavimas yra susiję su dokumentų klastojimu ir suklastotų dokumentų panaudojimu. V. A., turėdamas tikslą apgaule įgyti D. Č. turtą ir žinodamas, kad jis, kaip pardavėjas, jokių automobilių neparduos, o nukentėjusysis jų nepirks, išrašė PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius dėl UAB „G. A.“ priklausančių automobilių pardavimo ir pinigų gavimo iš D. Č., pasirašė juose kaip sąskaitas išrašęs asmuo ir pinigus gavęs kasininkas, uždėjo UAB „G. A.“ antspaudą – taip pagamino netikrus dokumentus, bendrovės direktoriui tokiuose sandoriuose nedalyvavus ir savo valios neišreiškus, taip pat šių ūkinių operacijų neįregistravus bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir kasos knygoje, ir panaudojo šiuos žinomai suklastotus dokumentus, pateikdamas juos D. Č. kaip garantą dėl nukentėjusiojo suteiktų paskolų grąžinimo. Kaip minėta, teismas nustatė, kad tokio elgesio motyvas buvo siekis gauti naudos, kuri buvo gauta perdavus kaip garantą dokumentus dėl UAB „G. A.“ penkių automobilių pardavimo, nukentėjusysis buvo įtikintas dėl kaltininkui perduotų pinigų grąžinimo, be to, D. Č. suteikė V. A. papildomas paskolas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. A., perdavęs PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius ir tokiu būdu įtikinęs nukentėjusįjį dėl anksčiau šio perduotų pinigų grąžinimo bei iš jo gaudamas papildomas paskolas, sąmoningai suklaidino nukentėjusįjį D. Č.. Tokiais veiksmais padaryta tiesioginė žala D. Č., nes jis, veikiamas apgaulės, perdavė pinigus V. A.. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. V. A. veikoje nustatyti visi būtini subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatų laikymosi
9. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas V. A. apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas dėl V. A. kaltės, įvertinęs bylos įrodymų visumą, palyginęs ir sugretinęs teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjęs aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai, nuosprendyje pateikė išsamią bylos įrodymų analizę bei vertinimą, motyvuotai pasisakė, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas nepagrįstu ir priimamas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis.
10. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, tačiau BPK nenumatyta, jog, proceso dalyviams abejojant pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tirti įrodymus apeliacinės instancijos teisme būtų privaloma. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Nustatęs, kad svarbūs teisingam bylos išsprendimui įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje iš viso nebuvo tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, apeliacinės instancijos teismas privalo imtis visų priemonių, kad šie trūkumai būtų ištaisyti. Tačiau tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos. Be to, pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog teisingą teismo nuosprendžio, nutarties priėmimą lemia pirmiausia ne įrodinėjimo proceso apimtis, o turimų įrodymų pakankamumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-330-222/2015). Kolegija sprendžia, kad šioje byloje Kauno apygardos teismas nepažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK 255, 256 straipsnių pažeidimo
11. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas, nes nepatikslino suformuluoto kaltinimo, dėl to tapo neaišku, dėl kokiu laikotarpiu atliktų veiksmų jis nuteistas.
11.1. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką.
11.2. Kauno apygardos teismas, nuosprendyje išdėstydamas V. A. pareikštą kaltinimą ir po to aprašydamas įrodyta pripažintą nusikalstamą veiką, už kurią jis pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, iš tiesų nurodė, kad ši nusikalstama veika padaryta „laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 7 d. iki 2014 m. vasario 10 d.“. Tačiau iš viso nuosprendžio aprašomosios dalies turinio (iš detalaus nusikalstamos veikos aprašymo, išdėstytų faktinių aplinkybių ir įrodymų, teismo argumentų ir išvadų) matyti, kad iš tiesų šios įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos laikotarpis yra nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2014 m. vasario 10 d. Akivaizdu, kad šiuo atveju nuosprendyje neteisingai nurodyta data nėra kaltinimo keitimas, o tik rašybos klaida, kurią BPK 361, 362 straipsniuose nustatyta tvarka gali ištaisyti nuosprendį priėmęs teismas, tai nėra kasacinio teismo sprendimo dalykas.
Dėl paskirtos bausmės subendrinimo
12. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 63 straipsnio nuostatas, nes iš nuosprendžio rezoliucinės dalies neaišku, kokias bausmes ir kodėl Kauno apygardos teismas bendrino dalinio sudėjimo būdu.
12.1. Iš tiesų, apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad V. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – areštas 50 parų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 65 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.
12.2. Pagal BK 63 straipsnio 5 dalį bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Laikoma, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (pvz., apysunkis ir nesunkus nusikaltimas), teismas paprastai bausmes bendrina sudėjimo būdu. Šioje byloje nustatyta, kad V. A. padarė vieną sunkų (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir vieną nesunkų (BK 300 straipsnio 1 dalis) nesikaltimą, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, dėl to už šiuos nusikaltimus paskirtos bausmės turi būti subendrintos apėmimo būdu. Iš to, kad subendrinęs paskirtas laisvės atėmimo dvejiems metams ir 50 parų arešto bausmes teismas paskyrė V. A. galutinę dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, galima spręsti, kad buvo pritaikytas bausmių apėmimo būdas, tačiau neteisingai nurodyta, kad taikomas dalinio sudėjimo būdas ir BK 65 straipsnis. Todėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamo pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nuosprendį.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 65 straipsnio taikymo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir V. A. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Artūras Pažarskis
Artūras Ridikas