Administracinė byla Nr. AS-23-575/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03831-2017-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 43.3; 43.5.3; 43.5.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2018 m. sausio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–19), kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2017 m. kovo 3 d. sprendimą (6.5)I-1297; 2) panaikinti VSDFV 2017 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1297; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priimti sprendimą skirti jam senatvės pensiją, įtraukiant mokymosi laikotarpį TSRS Volgogrado aukštojoje tardymo mokykloje nuo 1977 m. spalio 1 d. iki 1981 m. liepos 27 d.; 4) priteisti pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1 000 Eur neturtinę žalą; 5) priteisti pareiškėjui iš VSDFV 1 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus visas teismo išlaidas ir atnaujinti skundo padavimo terminą.
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi (b. l. 75–76) pareiškėjui nustatė terminą iki 2017 m. gruodžio 4 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti patikslintą skundą su aiškiai suformuluotais reikalavimais, taip pat pateikti VSDFV 2017 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1297 gavimo datą patvirtinančius dokumentus.
3. Pareiškėjas, šalindamas nustatytus trūkumus, 2017 m. lapkričio 24 d. pateikė teismui patikslintą skundą (b. l. 80–98), kuriame prašė: 1) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (10.1)3-12427; 2) panaikinti VSDFV 2017 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1297; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo apskaičiuoti pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą senatvės pensijai gauti; 4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo pensijos dalį nuo 2017 m. kovo 3 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) priteisti pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą, atsižvelgiant į tai, kad jis nuo 2013 m. serga įvairiomis ligomis ir blogai moka lietuvių kalbą.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi (b. l. 107–110) priėmė pareiškėjo patikslinto skundo dalį dėl 1 000 Eur neturtinės žalos priteisimo (5 patikslinto skundo reikalavimas), o kitą patikslinto skundo dalį dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (1–4 patikslinto skundo reikalavimai) atsisakė priimti.
5. Dėl 1–2 pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimų teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, jog skundą atsisakoma priimti, jeigu praleistas skundo padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Remiantis ABTĮ 30 straipsnio 2 dalimi, prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Šiame kontekste teismas nurodė, jog iš pareiškėjo teismui pateiktų dokumentų nustatyta, kad VSDFV 2017 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1297 pareiškėjo 2017 m. vasario 13 d. prašymą atsisakyta nagrinėti kaip kartotinį. Šį VSDFV sprendimą pareiškėjas gavo 2017 m. kovo 8 d., o į teismą dėl jo ir dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (10.1)3-12427 panaikinimo kreipėsi tik 2017 m. lapkričio 14 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą daugiau kaip 7 mėnesius. Tuo tarpu, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėjas esmine aplinkybe nurodė tai, kad nuo 2013 m. serga įvairiomis sunkiomis ligomis, tame tarpe lėtine smegenų išemija, be to, važiavo gydytis į Izraelį ir blogai moka lietuvių kalbą. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad skunde pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kodėl, būdamas atidus ir rūpestingas, iki išvykimo į Izraelį (iki 2017 m. kovo 22 d.) nepasirūpino savo teisių gynimu ir nesikreipė su skundu į teismą, nors VSDFV 2017 m. kovo 3 d. sprendimą gavo 2017 m. kovo 8 d., t. y. iki išvykimo turėjo net 14 dienų skundui parengti. Be to, pareiškėjo nurodytos ligos ir jų gydymas, kurias patvirtina 2017 m. lapkričio 6 d. išrašas iš medicininių dokumentų, vyko 2013–2014 metais, o byloje nėra duomenų, kad nuo 2017 m. kovo 8 d. pareiškėjui būtų paskirtas koks nors intensyvesnis gydymas ar reabilitacija. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl ligų, kurios galimai sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą, vertino kritiškai. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė operatyvaus siekio ginti savo pažeistas teises, šiuo atveju pats pareiškėjas pasirinko tokį teisių gynimo būdą ir skundą pateikė dėl nuo jo paties veiksmų priklausiusių aplinkybių. Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė svarbių termino kreiptis į teismą praleidimo priežasčių, todėl jo prašymas atnaujinti praleistą terminą netenkintinas ir jo skundą šioje dalyje atsisakytina priimti.
6. Pasisakydamas dėl 3–4 pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimų, teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tuo tarpu, pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Atitinkamai administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog šios įstatymo nuostatos tiesiogiai nustato privalomą išankstinę ginčų dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų apskundimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai tvarką (rėmėsi LVAT 2014 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-1139/2014). Šiame kontekste teismas akcentavo, kad pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimai įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo apskaičiuoti jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą senatvės pensijai gauti, taip pat įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo pensijos dalį nuo 2017 m. kovo 3 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra išvestiniai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. PE_SP1-16390 dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo, kuriam yra privaloma ikiteisminė nagrinėjimo tvarka ir kuris nebuvo apskųstas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nurodyti reikalavimai negali būti priimti nagrinėti (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.). Teismas kartu išaiškino pareiškėjui, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. PE_SP1-16390 turėtų būti skundžiamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ikiteismine tvarka kartu pateikiant prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, o VSDFV sprendimas galės būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, inter alia (be kita ko) pareiškiant išvestinius reikalavimus, susijusius su valstybinės socialinio draudimo pensijos skyrimu.
III.
8. Pareiškėjas S. K. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 114–130), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
9. Pareiškėjas mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Pareiškėjas pažymi, kad serga atminties praradimo ir kitomis ligomis (lėtiniu smegenų kraujotakos sutrikimu, diabetu, išsėtine skleroze, skydliaukės funkcijos nepakankamumu ir kt.), jam turi būti taikomas intensyvus gydymas bei reabilitacija, be to, dėl lietuvių kalbos nemokėjimo jam buvo reikalinga teisinė ir vertėjo pagalba. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtina, kad jis dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių negalėjo laiku pasinaudoti teise kreiptis į teismą teisminės gynybos, o pirmosios instancijos teismas formaliai išsprendė jo prašymą dėl patikslinto skundo padavimo termino atnaujinimo. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. PE_SP1-16390 jam buvo įteiktas tik 2017 m. lapkričio 8 d.
10. VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį nepakeistą.
11. VSDFV Vilniaus skyrius mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, įvertino skundžiamų administracinių aktų pobūdį bei laikėsi administracinių teismų praktikos, suformuotos iš esmės analogiškose bylose, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti dalį pareiškėjo patikslinto skundo. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų, pagrindžiančių skundžiamos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
12. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutarties dalies, kuria teismas, be kita ko, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu (pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos) ir 9 punktu (skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas), atsisakė priimti dalį pareiškėjo patikslinto skundo, teisėtumas ir pagrįstumas.
13. Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, o pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.
14. Šiame kontekste akcentuotina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. PE_SP1-21984 pareiškėjui buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. VSDFV 2014 m. gegužės 29 d. raštu Nr. (6.5)I-4925, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. balandžio 24 d. prašymą panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. PE_SP1-21984 ir įtraukti į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą laikotarpį nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1981 m. rugpjūčio 28 d., nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo stažui neprilygino laikotarpio nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1981 m. liepos 27 d., tačiau laikotarpis nuo 1981 m. liepos 28 d. iki 1981 m. rugpjūčio 27 d., kuriuo pareiškėjui buvo suteiktos eilinės atostogos, turi būti įskaitytas į stažą, todėl minėtas skyrius priims naują sprendimą. Atitinkamai VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. birželio 9 d. priėmė naują sprendimą Nr. PE_SP1-16390 dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo pareiškėjui. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka būtų skundęs šį sprendimą. Kita vertus, kaip paaiškina pats pareiškėjas, jis minėto VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. PE_SP1-16390 negavo (jį gavo tik 2017 m. lapkričio 8 d.), todėl 2017 m. sausio 16 d. vėl kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, skųsdamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. PE_SP1-21984, į šį skundą VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjui atsakė 2017 m. vasario 2 d. raštu Nr. (10.1)3-12427. Pareiškėjas nurodo, kad gavęs šį raštą ir su juo nesutikdamas jis kreipėsi į VSDFV su 2017 m. vasario 13 d. prašymu, į kurį jam buvo atsakyta VSDFV 2017 m. kovo 3 d. raštu Nr. (6.5)I-1297. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, minėtą VSDFV 2017 m. kovo 3 d. raštą (sprendimą) Nr. (6.5)I-1297 pareiškėjas gavo 2017 m. kovo 8 d. (pagal pašto spaudą ant voko), šios aplinkybės iš esmės neneigia ir pats pareiškėjas. Tuo tarpu pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tačiau pareiškėjas į teismą dėl nurodytų sprendimų panaikinimo kreipėsi tik 2017 m. lapkričio14 d. (pagal gavimo spaudą ant skundo, reg. Nr. I-5964). Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl nurodytų aktų paduoti, tai iš esmės pripažįsta ir pats pareiškėjas. Tačiau, pareiškėjo teigimu, minėtas terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl pareiškėjo sveikatos būklės (sirgimo įvairiomis ligomis, tarp jų lėtiniu smegenų kraujotakos sutrikimu, diabetu, išsėtine skleroze, skydliaukės funkcijos nepakankamumu ir kt.) bei lietuvių kalbos nemokėjimo (blogo mokėjimo), todėl egzistuoja pagrindas jį atnaujinti.
15. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.). Todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).
16. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, atsižvelgusi į pareiškėjo išdėstytus argumentus dėl skundo padavimo termino praleidimo, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (10.1)3-12427 ir VSDFV 2017 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1297 panaikinimo padavimo terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas terminą skundui dėl minėtų aktų paduoti praleido būtent dėl savo neveiklumo, t. y. nesiimdamas aktyvių veiksmų ir delsdamas juos apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad toks pareiškėjo elgesys vertintinas kaip nerūpestingumas bei nepateisinama priežastis atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apriboja pareiškėjo galimybės pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011, 2017 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-502/2017 ir kt.). Tačiau, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjo nurodytos ligos, kurias patvirtina 2017 m. lapkričio 6 d. išrašas iš medicininių dokumentų, buvo diagnozuotos dar 2013–2014 metais, o byloje nėra duomenų, kad nuo 2017 m. kovo 8 d., kai pareiškėjas gavo VSDFV 2017 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1297, skundo dėl šio sprendimo padavimo termino eigos metu minėtos ligos būtų paūmėjusios ar pareiškėjui būtų paskirtas intensyvus gydymas. Tai, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 22 d., t. y. nuo minėto sprendimo gavimo dienos praėjus 14 dienų, išvyko į Izraelį, pareiškėjo teigimu, gydytis, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjas terminą skundui dėl nurodytų sprendimų paduoti praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Juolab kad šiuo atveju skundo padavimo terminas buvo praleistas gana žymiai – net 7 mėnesius. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas, negalėdamas pats teisės aktų nustatytais terminais tinkamai realizuoti savo teisių, turėjo galimybę pasitelkti atstovą – kvalifikuotą teisininką, o neturėdamas pakankamai lėšų pasisamdyti kvalifikuotą teisininką, pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas šia galimybe būtų pasinaudojęs. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai, jog nagrinėjamu atveju terminą skundui paduoti jis praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, atmestini kaip nepagrįsti. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nurodytos aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos svarbiomis skundo padavimo termino praleidimo priežastimis ir nesudaro pagrindo atnaujinti minėtą terminą, todėl teismas pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą dalyje dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (10.1)3-12427 ir VSDFV 2017 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1297.
17. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčą iš esmės kelia dėl laikotarpio nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1981 m. liepos 27 d. neįskaitymo į jo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Atitinkamai pareiškėjo ginčijamais VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (10.1)3-12427 ir VSDFV 2017 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1297 buvo, be kita ko, nagrinėjami pareiškėjo reikalavimai dėl nurodyto laikotarpio įskaitymo į stažą. Taigi, nors VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. PE_SP1-21984 pareiškėjui paskyrus valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. birželio 9 d. priėmė naują sprendimą Nr. PE_SP1-16390 dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo pareiškėjui, o pastarojo sprendimo, kaip paaiškina pats pareiškėjas atskirajame skunde, jis nustatyta tvarka neskundė, pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimai įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo apskaičiuoti pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą senatvės pensijai gauti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo pensijos dalį nuo 2017 m. kovo 3 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš esmės yra išvestiniai reikalavimai iš reikalavimų panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (10.1)3-12427 ir VSDFV 2017 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1297. Tuo tarpu administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog atsisakius priimti pagrindinius reikalavimus, išvestiniai reikalavimai taip pat atsisakytini priimti (žr., pvz., LVAT 2004 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-558/2004). Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nepriėmus pagrindinių reikalavimų, iš esmės pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo išvestinius reikalavimus įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo apskaičiuoti pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą senatvės pensijai gauti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo pensijos dalį nuo 2017 m. kovo 3 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tik nurodė klaidingą atsisakymo priimti pareiškėjo patikslintą skundą šioje dalyje pagrindą.
18. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija