Administracinė byla Nr. A-1988-556/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00507-2016-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 6) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PT-AK, Pataisos namai), 254 775 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2006 m. gruodžio 13 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK. Iki 2009 m. jis buvo laikomas 20 būrio 6 brigadoje, kur gyveno apie 120 asmenų. Patalpoje, kurios grindų plotas siekė apie 30 kv. m, buvo laikomi 22 asmenys. Atmetus baldų užimamą plotą, laisvam judėjimui skirto ploto tebuvo 12 kv. m. Šioje patalpoje buvo blogas apšvietimas, vėdinimas buvo vykdomas tik pro atvirą langą, žiemos metu šildymas labai silpnas, prausykloje tik šaltas vanduo, tualetas prastos būklės, virtuvėlė labai maža, patalpoje buvo pilna parazitų. Nuo 2009 m. apie vienerius metus jis gyveno 10 būryje, kuriame laikymo sąlygos buvo taip pat blogos, vienam asmeniui teko nuo 0,8 iki 1 kv. m, vietos buvo labai mažai, spintos nebuvo, todėl rūbus laikydavo krepšiuose. Apytiksliai nuo 2010 m. iki 2011 m. jis tokiomis pačiomis blogomis sąlygomis buvo laikomas 4 lokalinio sektoriaus 16 būrio 6 brigadoje, kurioje 24 asmenys gyveno 52 kv. m patalpoje, todėl vienam asmeniui teko 2 kv. m grindų ploto, ir 15 būrio 5 brigadoje, kurioje gyveno 16 nuteistųjų, o gyvenamoji patalpa siekė apie 32 kv. m grindų ploto. Apytiksliai iki 2015 m. jis gyveno 13 būrio 2 ir 3 brigadose. Jose laisvam judėjimui, tvarkymuisi likdavo apie 30 kv. m, vienam asmeniui teko apie 1,2 kv. m grindų ploto. Dviaukščiai gultai buvo vienas šalia kito, tarpai buvo tokie siauri, kad reikėdavo vaikščioti po vieną šonais. Gyvenimo sąlygos buvo tokios pat blogos, kaip ir prieš tai jo gyventose patalpose. Nuo 2015 m. pradžios apie 6 mėnesius kartu su dar 24 nuteistaisiais jis gyveno 18 būrio 1 brigadoje, kurioje kiekvienam teko po 2 kv. m grindų ploto. Patalpos būklė buvo tokia pat prasta, kaip ir anksčiau jo nurodytose patalpose, joje buvo daug parazitų, todėl buvo nuolat atliekami dezinfekcijos darbai. Patalynės būklė buvo baisi, ji nebuvo keičiama. Į 15 būrį jis buvo perkeltas 2015 m. gegužės ar birželio mėnesį ir gyveno 1 ir 5 brigadose. Šių patalpų grindų plotas buvo panašus ir siekė 32 kv. m, baldų – spintų, spintelių, staliukų buvo per mažai, apšvietimas silpnas, vėdinimas blogas, patalynės būklė baisi. Tualeto patalpa su penkios kabinomis ir keturiais pisuarais buvo per aiškiai maža, dėl to susidarydavo eilės, prausykloje buvo įrengtos tik 9 prausyklos. Virtuvė taip pat buvo per maža ir negalėjo patenkinti nuteistųjų poreikių. Rūbus skalbė su šaltu vandeniu, nes šildytuvas nebuvo pajėgus. Pasivaikščiojimo aikštelėje buvo pastatyta šiukšliadėžė, kuri vasarą dvokdavo. 15 ir 16 būrių bendrabutis dengtas šiferiu, kuris yra labai senas ir pavojingas sveikatai. Pareiškėjui atliekant bausmę Pataisos namuose, kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, Pataisos namai buvo perpildyti. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, žmogiškojo orumo pažeminimą. Valstybė pagal nacionalinę ir tarptautinę teisę neužtikrino jam laisvės atėmimo vietoje sveikos ir higieniškos gyvenamosios aplinkos, todėl jis buvo nuolatinėje streso būsenoje, sušlubavo jo sveikata.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 8–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. kovo 31 d. prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
4. Nurodė, kad pareiškėjas į Pataisos namus atvyko 2006 m. gruodžio 13 d. ir gyveno skirtingose gyvenamosiose patalpose. Duomenų, kiek tiksliai asmenų buvo tose gyvenamosiose patalpose, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės (blogesnės) sąlygos. Jokie teisės aktai nenumato, jog baldų, esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto. Pataisos namai nėra kalėjimų ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, nuteistieji taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Pataisos namų 2 sektoriaus visos būrių patalpos vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir ventiliacines angas), pareiškėjo gyvenamųjų patalpų langų plotas buvo 2,3 kv. m, o tai yra ženkliai daugiau, nei numatyta teisės aktais, taigi buvo užtikrinamas geras gyvenamųjų patalpų natūralus apšvietimas. Pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, karšto vandens tiekimo į būriuose esančius praustuvus, teisės aktai nereglamentuoja, įstaigoje nuteistųjų drabužių skalbimui ir džiovinimui įrengtos atskiros patalpos. Nuteistieji patys laisvės atėmimo vietose privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu. Įstaiga yra sudariusi sutartį su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia įstaiga – UAB „Dezinfa“. Bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjo sveikatos istorijoje fiksuoti tik nežymūs susirgimai, duomenų, kad jis buvo sukandžiotas vabzdžių ar blakių, nėra, todėl jo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos būklės, kurią sąlygojo įkalinimo sąlygos, visiškai nepagrįsti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nėra kreipęsis į Pataisos namų administraciją. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Pareiškėjas savo skunde nurodė nekonkrečius, abstrakčius, deklaratyvius teiginius, nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu neįrodė, kad Pataisos namai nesilaikė nustatytų elgesio taisyklių ir savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė kitam asmeniui žalos.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu (b. l. 89–97) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo už jo laikymą Pravieniškių PN-AK nuo 2006 m. gruodžio 19 d. nepriimtinomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2016 m. balandžio 4 d. Teismas, įvertinęs teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo apie savo laikymo sąlygas Pataisos namuose. Atsakovas prašė pritaikyti ieškinio senaties terminą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl pareiškėjo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2006 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. kovo 31 d. pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą už minėtą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą.
7. Toliau teismas vertino pareiškėjo laikymo Pataisos namuose sąlygas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 31 d. iki kreipimosi į teismą (2016 m. balandžio 4 d.) dienos.
8. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, jog Pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Objektyvių duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą teismas apskaičiavo konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš Pataisos įstaigos atsiliepime ir pažymose nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus. Šiuo aspektu teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 31 d. iki 2013 m. spalio 29 d. gyveno gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 52.41 kv. m, 22 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 2,38 kv. m; nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas gyveno gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 51.96 kv. m, miegamųjų vietų – 24, todėl vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 2,17 kv. m; nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. pareiškėjas gyveno gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 99,16 kv. m, miegamųjų vietų – 30, todėl vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 3,31 kv. m; nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. liepos 7 d. pareiškėjas gyveno gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 32,04 kv. m, miegamųjų vietų – 14, todėl vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 2,29 kv. m; ir nuo 2015 m. liepos 7 d. iki skundo pateikimo teismui dienos (2016 m. balandžio 4 d.) – gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 35,79 kv. m, miegamųjų vietų – 14, todėl vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 2,56 kv. m. Teismas pažymėjo, kad apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje laikomų baldų, inventoriaus užimamą plotą. Teismas apibendrindamas pažymėjo, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2013 m. kovo 31 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. ir nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki skundo padavimo teismui dienos (iš viso 30 mėnesių) buvo laikomas patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, todėl konstatavo, jog nurodytais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Teismo nuomone, pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal Pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita, Pataisos namuose leistina veikla.
9. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė būti laikomam higienos normas (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 ir 22 punktai) atitinkančiomis sąlygomis (dėl apšvietimo ir drėgmės) buvo pažeista, nes atsakovas jokių duomenų apie minėtų aplinkybių parametrų matavimus teismui nepateikė, todėl ši aplinkybė vertinta pareiškėjo naudai. Taip pat atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl klozetų bei pisuarų per mažo skaičiaus (atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių), todėl buvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimai. Teismo nuomone, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad gyvenamosiose patalpose trūko oro ir privatumo, jis buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinamos kaip šio pažeidimo dalis.
10. Teismas pareiškėjo argumentus dėl nekokybiškos patalynės ir jos nedezinfekavimo laikė abstrakčiais ir deklaratyviais. Teismas nustatė, kad nuteistųjų patalynė skalbiama pagal 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-116 patvirtintą skalbinių priėmimo/išdavimo skalbykloje grafiką. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, kiekvienas nuteistasis aprūpinamas patalyne ir asmens higienos priemonėmis. Iš atsakovo 2016 m. gegužės 18 d. pažymos Nr. 77-965 teismas nustatė, kad įstaigos išduodama patalynė gali būti dezinfekuojama ir kad ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius pareiškėjo skundų dėl patalynės nėra gavęs. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal teisės aktų reikalavimus už gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl pareiškėjo teiginys, jog kameroje buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą. Taigi pareiškėjo teiginys dėl pelėsio yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestas kaip nepagrįstas. Teismas iš Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenų nustatė, jog reguliariai yra vykdoma dezinfekcija įvairiose Pataisos namų patalpose, taip pat yra kontroliuojami jos rezultatai, su specializuotomis įmonėmis yra pasirašytos sutartys dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Teismui nepateikti jokie rašytiniai duomenys, patvirtinantys, jog aukščiau nurodytų tvarkų bei sutarčių šalys nesilaiko, naudoja sutarčių pagrindu gautas valymo ar higienos priemones ne pagal paskirtį ar jų iš viso nenaudoja. Taigi analizuojami pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmesti kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams yra paneigti, nes gyvenamosios patalpos vėdinamos taip, kaip tai yra numatyta Higienos normos HN 76:2010 24 punkte – per langus ir orlaides. Be to, pareiškėjas nepagrįstai skundžiasi karšto ir šilto vandens nebuvimu prausykloje, nes pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą sanitariniame mazge, kuriame ir yra įrengta praustuvė, turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (Higienos normos HN 76:2010 27 p.).
11. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog atsakovas pažeidė jo teises, tačiau šių aplinkybių visiškai nepagrindė, taip pat neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) bei priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Iš 2016 m. gegužės 16 d. medicininio pažymėjimo Nr. 81(2)-226 nustatyta, kad buvo užfiksuoti tik nežymūs pareiškėjo susirgimai, duomenų, jog jis buvo sukandžiotas vabzdžių nėra, todėl jo argumentai dėl kalinimo metu pablogėjusios sveikatos būklės buvo atmesti kaip nepagrįsti. Nepaisant to, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų t. y. mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto ir netinkamo apšvietimo bei drėgmės gyvenamosiose patalpose, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
12. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pataisos įstaigą, t. y. 2006 m., iki skundo teismui padavimo dienos, nebuvo pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų. Pareiškėjas dėl sveikatos ir emocinės būklės bausmės atlikimo laikotarpiu nesikreipė į Psichologinės tarnybos specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, tuo tarpu tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
13. Taigi teismas pripažino, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, todėl įvertinęs pažeidimų intensyvumą, ginamų vertybių pobūdį, jų trukmę ir mastą, taip pat Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytą neturtinės žalos dydį įvertino 500 Eur suma.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 101–102) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
15. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai daliai jo skundo reikalavimų pritaikė ieškinio senaties terminą bei juos atmetė kaip nepagrįstus. Konvencijoje nėra numatyto ieškinio senaties termino, ypač teisių, numatytų Konvencijos 3 straipsnyje, gynimui. Juo labiau, kad atsakovas jo atžvilgiu atliko neteisėtus tyčinius veiksmus.
16. Nesutinka ir su priteista suma neturtinei žalai atlyginti už 30 mėnesių trukusį pažeidimą (iš tiesų pažeidimas tęsėsi jau nuo 2006 metų). Pažymi, kad Europos standartais adekvati suma už parą trukusį pažeidimą būtų 25 Eur, o Lietuvos – apie 8–10 Eur.
17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PK-AK, apeliaciniu skundu (b. l. 106–108) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą, pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
18. Pažymi, kad, nors pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tačiau priėjo neteisingą išvadą, jog pareiškėjui reikia atlyginti už patirtą neturtinę žalą pinigine kompensacija.
19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PK-AK, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 113–116) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.
20. Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 118) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.
21. Pažymi, kad nesutinka, jog skaičiuojant gyvenamąjį plotą, reikia atsižvelgti ir į koridoriaus bei sanitarinio mazgo plotą. Mano, kad neturtinė žala turėtų būti apskaičiuota už visą 10 metų trukusį kalėjimo laikotarpį. Akcentuoja, jog aplinkybė, kad Pataisos namuose pilna blakių bei tarakonų yra vieša paslaptis. Jei šių parazitų nebūtų, nereikėtų nuolat jų purkšti. Nemano, kad kaskart įkandus blakei, turėjo kreiptis į medikus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginimo.
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) arba ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2194‑520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
24. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
25. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).
27. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.
28. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.
29. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2006 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. kovo 31 d.
30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime (žr. Nutarties 8 p.) teisingai nurodė pareiškėjo kalinimo skirtingose gyvenamosiose patalpose laikotarpius, šių patalpų plotą bei apskaičiavo pareiškėjui tekusį patalpos plotą. Apibendrinat šiuos duomenis galima teigti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 4 d., išskyrus laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. gegužės 26 d.) 919 parų teko mažiau kameros ploto (t. y. 2,38 kv. m, 2,17 kv. m, 2,29 kv. m, 2,56 kv. m) negu yra įtvirtinta ne tik nacionaliniuose teisės aktuose (3,1 kv. m), bet ir negu EŽTT nustatytas minimalus standartas (3 kv. m).
33. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų, jog nukrypimai nuo reikalaujamos minimalios 3 kv. m ploto normos yra trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi (priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad šie pažeidimai yra nuolatiniai; be to, negalima teigti, jog jie yra mažareikšmiai) ar kad pareiškėjas yra kalinamas, bendrąja prasme, tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių (priešingai, pirmosios instancijos teismas konstatavo higienos normų pažeidimus, taip pat sanitarinių įrenginių trūkumą; žr. Nutarties 9 p.).
34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuoja, kad pareiškėjas Pataisos namuose 919 dienų (laikotarpiais nuo 2013 m. kovo 31 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. ir nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki skundo padavimo teismui dienos) buvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, kuriame įtvirtinta, jog niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas.
35. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑930‑858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
36. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido netinkamomis kalinimo sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.).
37. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 254 775 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 7 352 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
n u t a r i a:
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
M. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, pareiškėjui M. P. 7 352 Eur (septynis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt du eurus) neturtinės žalos atlyginimui.
Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
| Teisėjai |
Laimutis Alechnavičius
Irmantas Jarukaitis
Arūnas Sutkevičius
|