Administracinė byla Nr. eA-1449-821/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09581-2023-3
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. M. (A. M.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 23S204246 (toliau – ir Sprendimas) dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo.
2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad pagal darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Interneto Kepure” (toliau – ir Bendrovė) jo mėnesinis darbo užmokestis yra 2 800 Eur. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė yra dinamiškai besivystanti informacinių technologijų įmonė, kuri šiuo metu ieško investicijų savo projektams įgyvendinti. Todėl, kol bus pritrauktos reikalingos investicijos, pareiškėjas dirbo Bendrovėje ne pilnu darbo laiko rėžimu. Jis taip pat dirba informacinių technologijų įmonėje mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „Webimage“. UAB „Interneto Kepurė“ ir MB „Webimage“ yra informacinių technologijų ir ryšių srityje besivystančios įmonės, jau dabar gaunančios pajamas, o MB „Webimage“ turi 3D vizualizacijos projektą 2024 metų pradžiai. Pareiškėjas pabrėžė, kad turi pakankamai santaupų pragyvenimui Lietuvoje. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas manė, kad ginčijamas Sprendimas yra neproporcingas, nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.
4. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
4.1. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją, priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino išduotą leidimą laikinai gyventi, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) pagrindu.
4.2. Vykdant užsieniečių kontrolę, duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir VSDFV). Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. gegužės 3 d. Jam nuo įdarbinimo dienos iki 2023 m. spalio 31 d. kas mėnesį mokamas 14 Eur darbo užmokestis. Taip pat pareiškėjas nuo 2023 m gegužės 29 d. įdarbintas MB „Webimage“. Jam nuo įdarbinimo dienos iki 2023 m. spalio 31 d. kas mėnesį mokamas 10 Eur darbo užmokestis. Bendrovės tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbdavys įsipareigojo mokėti mėnesinį darbo užmokestį 2 594,85 Eur. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pareiškėjui per visą darbo laikotarpį mokėtas darbo užmokestis buvo mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA), todėl Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
4.3. Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
II.
5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atmetė.
6. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad:
6.1. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 19 d., ketindamas dirbti Bendrovėje ryšių programuotoju (aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal Įstatymo 441 straipsnio nuostatas). Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas nurodė, kad jam bus mokamas 2 594,85 Eur (per mėn.) darbo užmokestis. Migracijos departamentas 2022 m. gruodžio 20 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760212689 (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi) galiojantį iki 2025 m. gruodžio 20 d.
6.2. Byloje pateikta Bendrovės ir pareiškėjo sudaryta darbo sutartis, kurioje Bendrovė įsipareigojo mokėti pareiškėjui 2 800 Eur mėnesinį darbo užmokestį už pilną darbo laiką.
6.3. Iš byloje pateiktų VSDFV duomenų matyti, jog pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. gegužės 3 d. Jam nuo 2023 m. gegužės 3 d. iki 2023 m. spalio 31 d. kas mėnesį mokamas 14 Eur darbo užmokestis. Taip pat pareiškėjas nuo 2023 m gegužės 29 d. įdarbintas MB „Webimage“. Jam nuo 2023 m gegužės 29 d. iki 2023 m. spalio 31 d. kas mėnesį mokamas 10 Eur darbo užmokestis.
6.4. Byloje pateikti UAB „Paysera“ ir UAB „Revolut Bank“ banko sąskaitų išrašai iš kurių matyti, jog pareiškėjo sąskaitų likučiai yra 6 070,99 Eur ir 1 595,20 Eur.
7. Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), aptarė minėtų teisės aktų nuostatas.
8. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi, kadangi pareiškėjas įsidarbino Bendrovėje. Teismas nurodė, kad iš VSDFV pažymos matyti, jog pareiškėjui nuo 2023 m. gegužės 3 d. iki 2023 m. spalio 31 d. kas mėnesį mokamas 14 Eur darbo užmokestis, taip pat pareiškėjas nuo 2023 m gegužės 29 d. įdarbintas MB „Webimage“. Jam nuo 2023 m gegužės 29 d. iki 2023 m. spalio 31 d. kas mėnesį mokamas 10 Eur darbo užmokestis. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčijamo Sprendimo metu pareiškėjas gavo prašyme nurodytą darbo užmokestį. Vertindamas pareiškėjo į bylą pateiktus UAB „Paysera“ ir UAB „Revolut Bank“ sąskaitų išrašus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašyme jokių kitų pragyvenimo šaltinių nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, jog atsakovas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas pabrėžė, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjas Įstatymo 441 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.
9. Teismas nurodė, kad panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad jeigu užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas, tai vertinama kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Teismas sprendė, kad kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
10. Teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjui darbo užmokestis visus darbo Bendrovėje mėnesius buvo mokamas mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA bei įvertinęs visas faktines aplinkybes ir visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Teismas taip pat konstatavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, surinko ir išsamiai ištyrė ginčui aktualią informaciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad tenkinti pareiškėjo skundo, remiantis jame nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
III.
11. Pareiškėjas A. M. (A. M.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino jo pateiktus įrodymus apie realias darbo pajamas ir pragyvenimo šaltinius. Pareiškėjas nurodo, kad jo banko sąskaitų išrašai patvirtina pakankamas santaupas ir reguliarias pajamas.
13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 27 d. sprendimą.
14. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
14.1. Pareiškėjas nepateikė įrodymų paneigiančių Migracijos departamento ar pirmosios instancijos teismo vertinimus.
14.2. Migracijos departamentas Leidimą laikinai gyventi pareiškėjui išdavė tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas Bendrovės darbuotoju. Pareiškėjui negaunant Įstatyme nustatyto atlyginimo atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo (Įstatymo 40 str. 5 d.).
14.3. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.
14.4. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad jei užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas, tai vertinama kaip aplinkybė, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 23S204246, kuriuo pareiškėjui panaikintas 2022 m. gruodžio 20 d. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760212689, teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino jo pateiktus įrodymus apie realias darbo pajamas ir pragyvenimo šaltinius.
17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktais 2023 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 23S204246 panaikino 2022 m. gruodžio 20 d. pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760212689, kuris išduotas Įstatymo 441 straipsnio pagrindu (užsienietis ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą).
19. Įstatymo 441 straipsnis numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio, o jeigu pateikiamas darbdavio įsipareigojimas yra įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, patvirtintą ekonomikos ir inovacijų ministro pagal Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 7 dalį, – ne mažesnį negu 1,2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio <...>.
20. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Be kita ko, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.); užsienietis neatitinka šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą <...> (Įstatymo 50 str. 1 d. 18 p.).
21. Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindai. Be kita ko, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai <...> (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. <...> (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.).
22. Aprašo 8.3 papunktyje, be kita ko, nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, ketinančiam dirbti, yra lygus vienai minimaliai mėnesinei algai (Įstatymo 27 straipsnis, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatymo“ 1.3 papunktis).
23. Pareiškėjas iš esmės neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad Bendrovė nuo 2023 m. gegužės 3 d. iki 2023 m. spalio 31 d. kas mėnesį jam mokėjo 14 Eur darbo užmokestį, taip pat neginčijo, kad jam mokamas darbo užmokestis visus darbo Bendrovėje mėnesius buvo mažesnis, nei numatyta Įstatymo 441 straipsnio nuostatose, bet ir mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA. Taigi įvertinus aptartą reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas akivaizdžiai neatitinka Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punkto reikalavimų, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo padarytomis išvadomis.
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pateikia tik vieną argumentą, t. y. kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus apie realias darbo pajamas ir pragyvenimo šaltinius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtas argumentas yra pakankamai abstraktus ir nedetalizuotas. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas pateikė pareiškėjo pateiktų įrodymų vertinimą, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nekonkretizavo, kodėl minėti motyvai yra nepagrįsti ir įvertinti netinkamai.
25. Primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).
26. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas vertino pareiškėjo pateiktus UAB „Paysera“ ir UAB „Revolut Bank“ sąskaitų išrašus, tačiau atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašyme suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis ir jokių kitų pragyvenimo šaltinių pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, jog atsakovas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas pabrėžė, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjas Įstatymo 441 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teikti įrodymai (UAB „Paysera“ ir UAB „Revolut Bank“ sąskaitų išrašai) nesudaro pagrindo manyti kitaip nei įvertino pirmosios instancijos teismas, o teiginiai, kad pareiškėjas turi pajamų pragyvenimui aptaro teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšmingi: leidimas pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi šalyje užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis.
28. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
29. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nustatė bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija