Administracinė byla Nr. A-3338-858/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01884-2016-3
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2006 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 12 d. periodiškai buvo laikomas palatų tipo kamerose, kurių plotas neatitiko nustatytų reikalavimų. Kameros buvo perpildytos, trūko inventoriaus, į dviaukštės lovos antrą aukštą užlipti be pagalbos dėl skausmų buvo labai sunku. Kamerose nebuvo klozeto, tik skylė grindyse, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerų vėdinimas netinkamas, dušu buvo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę ir tik 15 min., nusiprausus sergantiems asmenims, dušai nebuvo dezinfekuojami. Gyvenamojoje aplinkoje (pasivaikščiojimų kiemelių stoguose, sienų, elektros laidų ir šiluminių trasų izoliacijoje) naudojamas asbestas. Be to, pareiškėjas kameroje Nr. 14 laikytas kartu su atvira tuberkuliozės forma sergančiu asmeniu. Tokias laikymo sąlygas pareiškėjas prilygino antisanitarinėms, jautėsi kankinamas, išseko psichologiškai, įgijo kompleksų, fobiją, kad yra stebimas, skauda galvą, kankina nemiga, sutriko regėjimas, prarado pasitikėjimą savimi, pasidarė agresyvus, dirglus, buvo pažeista jo garbė ir orumas.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Ligoninėje periodiškai buvo laikomas nuo 2006 m. sausio 14 d. iki 2015 m. spalio 27 d., tačiau statistika kiek konkrečiu metu palatose buvo asmenų Ligoninėje nevedama. Atsakovas pripažino, kad teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Atsakovas nurodė, kad vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, numatančiomis, kad, nesant techninių galimybių kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, tačiau nenumato, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Naudojimasis dušo patalpa Ligoninėje vyksta kartą per savaitę pagal sudarytą grafiką. Patalpos dezinfekuojamos laikantis teisės aktų reikalavimų. Vasaros laikotarpiu Ligoninės kamerose yra išimamas lango rėmas, taip užtikrinant natūralų vėdinimą pro langą. Kiekvienoje kameroje yra vėdinimui pritaikyti langai ir mechaninė vėdinimo sistema, kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Atsakovas pažymėjo, kad šiferio lakštai nėra draudžiami ir, jeigu jie mechaniškai nėra pažeidžiami, žmogaus sveikatai nekenkia.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi 2016 m. gegužės 5 d., todėl sprendė, kad jis praleido senaties terminą reikalavimui, apimančiam 2006 m. sausio 12 d. – 2013 m. gegužės 4 d. laikotarpį, pareikšti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį, kad skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus pareiškėjas vertina kaip itin reikšmingus, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas objektyviai turėjo ir galėjo suvokti, jog laikymo Ligoninėje metu buvo pažeidžiamos jo teisės, ir laiku kreiptis teisminės gynybos. Teismas neturėjo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundo dalį už 2006 m. sausio 12 d. – 2013 m. gegužės 4 d. laikotarpį atmetė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.
7. Teismas nustatė, kad atsakovas nepaneigė su kamerų perpildymu susijusių pareiškėjo skundo argumentų. Įvertinęs konkrečiose kamerose pastatytų lovų skaičių ir kamerų plotą teismas nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.4 punkto reikalavimų. Teismas neturėjo duomenų apie konkrečiais laikotarpiais kartu su pareiškėju vienoje palatoje buvusių asmenų skaičių, tačiau visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir, nesant priešingos informacijos, sprendė, kad visą ginčo laikotarpį (40 dienų) buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų plotą.
8. Teismas nustatė, kad privatumas naudotis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas ir šiuo aspektu nustatė neteisėtą atsakovo atstovo neveikimą.
9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kuo pasireiškė netinkamas vėdinimas, teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl šį pareiškėjo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas nustatė, kad sanitariniuose mazguose buvo įrengti unitazai, tai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šiuo aspektu.
11. Teismas nurodė, kad teisės aktuose yra įtvirtinta suimtųjų teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, tačiau juose nenustatytas naudojimosi dušu laikas. Teismo vertinimu, 15 minučių yra pakankamas laiko tarpas pasirūpinti asmens higiena, todėl šiuo pagrindu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nekonstatavo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kuo remdamasis teigė, jog dušo patalpos nebuvo išdezinfekuotos, ar tuo pačiu dušu naudojosi infekcinėmis ligomis sergantys asmenys, todėl šį pareiškėjo nusiskundimą laikė pernelyg abstrakčiu.
12. Atsižvelgęs į tai, kad Ligoninė buvo pastatyta ir pradėjo veikti dar iki Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 priėmimo, teismas neturėjo pagrindo pripažinti neteisėtus Ligoninės veiksmus net ir pasitvirtinus pareiškėjo teiginiams dėl asbesto buvimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių asbesto egzistavimą patvirtinančių įrodymų. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto buvimo aplinkoje. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepakankamai pagrindė argumentą, jog Ligoninės gyvenamojoje aplinkoje yra asbesto, todėl jį atmetė kaip neįrodytą.
13. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjas teismui nenurodė, kada jam buvo sudėtinga užlipti į dviaukštės lovos antrą aukštą, pareiškėjas buvo hospitalizuotas dėl (duomenys neskelbtini), todėl teismas darė išvadą, kad, esant tokiam sveikatos sutrikimui, pareiškėjui išties galėjo būti sunku užlipti į antrą aukštą. Teismo vertinimu, Ligoninė, turėdama kameras, kuriose stovi ne dviaukštės lovos, galėjo pasirūpinti, jog pareiškėjui nebūtų sudaromos papildomos kliūtys. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka šiuo aspektu.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nebuvo gydytas kameroje Nr. 14, todėl pareiškėjo teiginį, jog jis kameroje Nr. 14 buvo laikytas kartu su atvira tuberkuliozės forma sergančiu asmeniu, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad pareiškėjui patikslinus, jog su atvira tuberkuliozės forma sergančiais asmenimis Ligoninėje jis buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., teismas pažymėjo, kad šis laikotarpis patenka į senaties termino laikotarpį, dėl to nurodyto nusiskundimo nenagrinėjo.
15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad kamerose trūko inventoriaus, teismas nurodė, kad pareiškėjas neindividualizavo, kokio būtent inventoriaus jam neužteko, todėl šį argumentą atmetė kaip pernelyg abstraktaus pobūdžio.
16. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs pareiškėjo laikymo Ligoninėje laikotarpį, nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtus išgyvenimus yra pagrindas kompensuoti pinigais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 250 Eur sumos priteisimas.
III.
17. Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.
18. Pareiškėjas nesutinka su teismo pritaikytu ieškinio senaties terminu, nurodo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo argumentais, kuriais buvo atmestas pareiškėjo skundas, kaip nemotyvuotais.
19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2006 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 12 dienos.
22. Pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 12 d. iki 2013 m. gegužės 4 d. padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nurodytu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje toks apribojimas nėra nustatytas. Pareiškėjas taip pat nurodo gerai nemokantis lietuvių kalbos, atkreipia dėmesį, kad skundo padavimo data yra 2016 m. balandžio 29 d., o ne 2016 m. gegužės 5 d., kaip nustatė pirmosios instancijos teismas.
24. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (Civilinio kodekso 1.131 str. 2 d.). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-98/2013).
25. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
26. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginį, kad senaties terminas, kai asmuo prašo atlyginti žalą, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją neturi būti taikomas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimas G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8225/78; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas B. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 23805/94).
27. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu, kaip pavyzdys gali būti pateikiamas atvejis, kai atlikus mokslinius tyrimus buvo nustatyta, kad ligos, sukeltos asbesto, pasireiškia tik praėjus daug laiko ir asmuo negali įtarti ir sužinoti apie tai, kad dėl tam tikrų veiksmų jo teisės yra pažeidžiamos ir atitinkamai Europos Žmogaus Teisių Teismas vertino, ar tokiu reguliavimu yra pažeidžiamas Konvencijos 6 straipsnis, nes pati išskirtinė situacija implikavo, kad asmuo objektyviai apie teisių pažeidimą galėjo sužinoti vėliau (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. kovo 11 d. sprendimas Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).
28. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, jog Ligoninės gyvenamojoje aplinkoje yra asbesto, atkreiptinas dėmesys, kad nebuvo pateikti jokie konkretūs duomenys dėl asbesto įtakos jo sveikatos būklei. Todėl ieškinio senaties terminas pagrįstai nebuvo atnaujintas šiuo aspektu.
29. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjas dėl lietuvių kalbos nemokėjimo galėjo susidurti su tam tikrais sunkumais, tačiau, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, pareiškėjas šiek tiek moka lietuvių kalbą. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kalbos įgūdžių trūkumo atsiradę sunkumai negali būti laikomi pateisinančiais tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 10 metų nuo galimo jo teisių pažeidimo. Įvertinusi šią aplinkybę ir tai, kad pareiškėjas kitų priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.
30. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bylose dėl kalinimo sąlygų, kuriose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, iš kurio pažeidimo pareiškėjas, be kita ko, kildina prašomą priteisti neturtinę žalą, viešai skelbiama ir rusų kalba, o byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktuliu laikotarpiu ar vėliau iki kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo galbūt pažeistų teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, be kita ko, vertėjo ir (ar) kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan.
31. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos, būdamas apdairus ir rūpestingas, negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 12 d. iki 2013 m. gegužės 4 dienos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neteisingai nurodo į teismą kreipęsis 2016 m. balandžio 29 d., kadangi, nors jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodyta ši data, iš byloje esančio voko matyti, jog skundas pirmosios instancijos teismui buvo išsiųstas 2016 m. gegužės 5 d. (t. I, b. l. 10). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi būtent 2016 m. gegužės 5 dieną.
32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).
33. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą šioje dalyje ir netaikyti ieškinio senaties termino.
34. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neneigia pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų pareiškėjo teisių pažeidimų, tačiau tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino jais pareiškėjui padarytos žalos dydį, nustatė per mažą žalos atlyginimą pinigais, nepagrįstai nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos dydžio, nemotyvuotai atmetė kitus pareiškėjo skundo argumentus.
35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apygardos administracinis teismas, priešingai, nei tvirtina apeliantas, išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Ligoninėje, šių motyvų nekartoja.
37. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimas Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimas Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimas Cocchiarella prieš Italiją).
38. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia, be kita ko, nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą.
39. Taip pat pažymėtina, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
40. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesant byloje duomenų apie konkrečiais laikotarpiais kartu su pareiškėju vienoje patalpoje buvusių asmenų skaičių, visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad 40 dienų buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų plotą, taip pat pagrįstai nustatė visiško privatumo neužtikrinimą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
41. Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjui 2015 m. gegužės 12 d. – 2015 m. gegužės 19 d. teko miegoti dviaukštės lovos antrajame aukšte. Pasisakydama dėl šio aspekto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas.
42. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, jų sveikata ir gerovė turi būti reikiamai užtikrinti, be kita ko, teikiant tinkamą medicininę pagalbą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, bylos Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, bylos Nr. 44558/98). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2014 m. birželio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-448/2014).
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdama dėl laikymo sąlygų, Ligoninės administracija privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo sveikatos būklę (duomenys neskelbtini). Toks atsakovo neveikimas pagrįstai pirmosios instancijos teismo laikytas neteisėtu. Darytina išvada, kad 2015 m. gegužės 12 d. – 2015 m. gegužės 19 d. laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta ne tik saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, bet ir pagarba jo orumui. Į šį apsektą atsižvelgtina vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį.
44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su visais teismo motyvais, kuriais buvo atmesti jo skundo teiginiai, tačiau plačiau dėl jų nepasisako, nenurodo jokių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismas priėjo netinkamas išvadas, atmesdamas jo skundo reikalavimus. Pareiškėjas iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, neginčija atskirų neteisėtų veiksmų vertinimo. Teisėjų kolegijos pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir tai nesudarė pareiškėjui kliūčių pasinaudoti teise į apeliaciją, reiškiant nesutikimą su priimtu teismo sprendimu, siekiant nurodyti, kodėl atitinkamos teismo išvados yra nepagrįstos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą, administracinės bylos medžiagą, dar kartą pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų jo nurodytų neteisėtų veiksmų iš esmės plačiau neginčija, manydamas, kad teismas tam tikrus neteisėtus veiksmus galimai vertino netinkamai. Atitinkamai, teisėjų kolegija kitais aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir šios argumentacijos papildomai nekartoja (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją).
45. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas, laikomas Ligoninėje tokiomis sąlygomis, patyrė tam tikrų nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems nurodytiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.). Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).
46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Ligoninėje 40 parų buvo laikomas pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, jam nebuvo užtikrintas visiškas privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, taip pat nebuvo sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos 2015 m. gegužės 12 d. – 2015 m. gegužės 19 d. paguldant jį į lovos antrą aukštą.
47. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytus pažeidimus, jų pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, taip pat neturtinės žalos atlyginimo dydį, priteisiamą panašiose bylose, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 250 Eur, nėra adekvatus padarytiems pažeidimams ir patirtai žalai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas pareiškėjui iš atsakovo priteistą 250 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 500 Eur.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjui A. G. (A. G.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
|
Teisėjai |
Irmantas Jarukaitis
Gintaras Kryževičius
Ramutė Ruškytė
|