Administracinė byla Nr. A-5292-602/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02381-2017-7
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. K. ir G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir G. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) ir jos nepilnametis vaikas G. K. (G. K.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–5) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 38–42), prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-933(01002; 01003) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams V. K. ir G. K., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėja nurodė, jog kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba) su prašymu pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ji yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo savanorė. Kartu su prašymu pateikė 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą dokumentą dėl ne pelno organizacijų finansavimo, kuriame patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. 2017 m. birželio 17 d. pareiškėjai ir jos sūnui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantys iki 2019 m. birželio 16 d., tačiau skundžiamu Sprendimu atsakovas juos panaikino, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė suklastotą dokumentą apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo vykdomų savanorių programų finansavimą, pagrindinis pareiškėjos tikslas – ne siekis užsiimti teisėta savanoriška veikla Lietuvos Respublikoje, vykdant programą „Senjorai kompiuterių pasaulyje“, o įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjos teigimu, tokia išvada buvo padaryta remiantis tik vienu dokumentu ir neįvertinus kitų, turinčių reikšmės aplinkybių. Nurodė, kad organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas VĮ Registrų centras užregistruotas dar 2015 m. sausio 14 d., įmonei suteiktas kodas, organizacija jungia daugiau nei 60 narių ir dalyvių, kurių dalis turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo nuostatus Švedijos Karalystės organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas nėra vienintelis ir pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Nuostatuose nurodyta, kad Lietuvos filialui gali būti perduotos organizacijos lėšos ir turtas, bet filialas nebūtinai privalo naudotis jomis savo vykdomoje veikloje. Taip pat pabrėžė, kad 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas yra patvirtintas pažyma (Apostille), todėl pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti šio dokumento tikrumu. Be to, šio dokumento tikrumu buvo suabejota tik praėjus metams po jo išdavimo, nors po jo pateikimo atsakovas priėmė sprendimus išduoti užsieniečiams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėja kartu akcentavo, kad atsakovas apie minėto dokumento netikrumą sprendžia remdamasis tik vienu šaltiniu ir nepateikia jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pateiktas dokumentas suklastotas. Taigi, pareiškėjos nuomone, šiuo atveju taip pat nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, todėl atsakovo teiginiai dėl keliamos grėsmės nelegaliai migracijai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą (I t., b. l. 47–52) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėja kartu su prašymu buvo pateikusi ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo tarpininkavimo raštą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjos apsigyvenimo tikslas Lietuvos Respublikoje – dirbti visuomeniniais pagrindais Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ filiale Lietuvoje pagal patvirtintą programą „Senjorai kompiuterių pasaulyje“, kuri Europoje yra remiama Švedijos Karalystės. Pareiškėja taip pat pateikė švietėjiškos ne pelno organizacijos „Didaktik“ prašymą priimti pareiškėją, prašyme nurodyta, kad organizacijos savanorystės programą remia Švedijos Karalystės ir Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybės. Be to, pareiškėja pateikė 2016 m. vasario 10 d. raštą (jame nurodyta, kad raštą pasirašė C. E., Kultūros ministerija), kuriame nurodoma, jog Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. Šiame kontekste atsakovas paaiškino, jog, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjos ir kitų savanorių, atvykstančių į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą, pagrindinis tikslas yra užsiimti teisėta veikla minėtoje organizacijoje, kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pateikė pareiškėja, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė C. E.. 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą, kuriuo informuojama, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas, todėl Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Atsakovas pažymėjo, kad pagal 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo nuostatas apostilė nepatvirtina dokumento turinio. Tuo tarpu pareiškėjos pateikto 2016 m. vasario 10 d. rašto turinys buvo aiškiai ir vienareikšmiškai paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos, todėl Migracijos departamentas neturėjo pagrindo nesivadovauti iš Švedijos gautais duomenimis. Pabrėžė, jog būtent pareiškėja turėjo pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą, taigi ir dokumentus, kad užsienietis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Tačiau vienintelis dokumentas, kuriuo pareiškėja įrodinėjo leidimo laikinai gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą – minėtas 2016 m. vasario 10 d. raštas, kurio turinys buvo paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu. Jokių kitų dokumentų pareiškėja nepateikė nei iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nei kartu su skundu teismui. Atsakovas kartu pabrėžė, jog priėmus sprendimą išduoti užsieniečiui leidimą gyventi, tokio leidimo išdavimas nereiškia, kad išduotas leidimas negalėtų būti panaikintas. Šiuo aspektu akcentavo, kad informacija apie tai, jog 2016 m. vasario 10 d. rašto Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė, bendradarbiaujant su kitos valstybės kompetentingomis institucijomis buvo gauta tik 2017 m. gegužės 29 d., t. y. ši informacija nebuvo žinoma priimant sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Be to, Migracijos departamento teigimu, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, ar ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis Lietuvos filialo pajamų šaltinis, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Dėl nelegalios migracijos grėsmės atsakovas paaiškino, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Taigi, VSAT yra tik viena iš institucijų, teikiančių nuomonę dėl užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės, tačiau galutinį sprendimą priima Migracijos departamentas. Todėl, atsakovo nuomone, VSAT aprašas nelaikytinas specialiąja norma Įstatymo nuostatų atžvilgiu. Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad šie kriterijai yra privalomi Migracijos departamentui priimant galutinį sprendimą, taip pat nėra nustatyta, kad Migracijos departamentas išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės priima išimtinai tik pagal VSAT nuomonę. Šiuo aspektu atsakovas pabrėžė, jog Migracijos departamentas, įvertinęs užsieniečio pateiktus dokumentus, institucijų išvadas, t. y. duomenų visumą, priima galutinį sprendimą, kuriame pateikia išvadą dėl užsieniečio nelegalios migracijos grėsmės. Atsakovas taip pat nurodė, kad G. K. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas šeimos susijungimo su jo motina V. K. (pareiškėja) pagrindu, todėl panaikinus jos leidimą, leidimas panaikintas ir jos sūnui.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 9 d. sprendimu (II t., b. l. 33–38) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 26 straipsnį leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Atitinkamai pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis.
7. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Remiantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio įstatymo nustatytu pagrindu. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal 14 punktą – jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
8. Tuo tarpu iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Migracijos departamentas gavo iš Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos duomenis, jog pareiškėjos pateiktas neva C. E. iš Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos pasirašytas 2016 m. vasario 10 d. raštas apie Švedijos Karalystės Vyriausybės finansinę paramą ne pelno organizacijos „Didaktik“ visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms yra galimai suklastotas, nes minėtas raštas nebuvo išduotas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos ir nėra pasirašytas nė vieno iš Kultūros ministerijos darbuotojų. Byloje pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos ambasada taip pat patvirtina, kad nėra jokių duomenų apie 2016 m. vasario 10 d. dokumentą pasirašiusį asmenį, Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo. Taigi, teismo vertinimu, buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad pareiškėja, siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, suklastotus dokumentus apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, užsienietis turi įrodyti, jog jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Tačiau teismas nurodė, kad Migracijos departamento surinktų įrodymų kontekste neturi pagrindo abejoti tiek Migracijos departamento, tiek Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos pateikta rašytine medžiaga dėl pareiškėjos su prašymu pateikto Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento netikrumo, todėl padarė išvadą, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas kartu atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, susijusias su 2016 m. vasario 10 d. rašto tikrumu. Be to, teismas pabrėžė, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento turinys buvo aiškiai paneigtas pačios Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos, todėl tai, jog minėtas 2016 m. vasario 10 d. dokumentas buvo patvirtintas „Apostille“ žyma, šio dokumento tikrumo nepatvirtina. Pareiškėjos argumentus dėl kitų organizacijos „Didaktik“ gaunamų lėšų iš kitų šaltinių, teismas nagrinėjamo ginčo kontekste vertino kaip nereikšmingus, nes pareiškėja neįrodė esminės aplinkybės, kad ne pelno organizacijos „Didaktik“ vykdomos savanoriavimo programos yra remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, šiuo atveju – Švedijos Karalystės Vyriausybės. Taigi, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai rėmėsi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad tai, jog siekdama gauti leidimą gyventi Lietuvoje pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad ji kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo gyventi Lietuvoje prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad atsakovas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą taip pat taikė pagrįstai. Atitinkamai teismas pabrėžė, kad panaikinus leidimą gyventi pareiškėjai ir nesant duomenų, jog jos nepilnametis sūnus, kuriam leidimas išduotas šeimos susijungimo pagrindu, turi teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies pagrindu egzistavo pagrindas panaikinti leidimą ir G. K..
9. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad skundžiamas Migracijos departamento 2017 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-933(01002; 01003) yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
10. Pareiškėjai V. K. ir G. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 41–44), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą ir tenkinti jų skundą.
11. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, jį grindė išimtinai tik atsakovo išdėstytais argumentais ir pateiktu susirašinėjimu su Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija, todėl buvo priimtas šališkas, nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas. Pažymi, jog atsakovui pateiktas 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos raštas buvo patvirtintas oficialia pažyma (Apostille), susiūtas ir patvirtintas antspaudais, t. y. buvo patvirtintas Švedijos valstybės įgaliotos institucijos, kuri patvirtino, jog asmens, pasirašiusio šį dokumentą, parašas ir pareigos yra tikri, tačiau teismas į tai neatkreipė dėmesio. Be to, atsakovo teigimu, jam buvo pateiktas galimai suklastotas dokumentas. Šiame kontekste pareiškėjai pabrėžia, kad Įstatyme nėra įtvirtinta sąvoka „galimai suklastotas dokumentas“. Taigi, pareiškėjai mano, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai ir pripažino, kad V. K., siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją – suklastotą dokumentą apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Šiuo aspektu akcentuoja, kad dokumento suklastojimas teismų praktikoje suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas bei laikomas nusikalstama veika, už kurią numatoma baudžiamoji atsakomybė. Tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje nebuvo pateikta jokių baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų išvadų, patvirtinančių, kad minėtas dokumentas iš tiesų buvo padirbtas, todėl vien Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštas negali būti laikomas oficialiu įrodymu, patvirtinančiu dokumento suklastojimo ar nusikaltimo padarymo faktą. Todėl tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, remdamiesi į bylą pateiktu susirašinėjimu su Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija, galėjo tik padaryti prielaidą, jog dokumentas gali būti suklastotas. Tačiau nei administraciniai aktai, nei teismų sprendimai negali būti paremti prielaidomis, todėl tol, kol nėra įrodytas minėto dokumento suklastojimo faktas, negalima juo vadovautis kaip neginčijamu įrodymu. Tuo tarpu V. K. neturėjo jokio pagrindo abejoti pateikto dokumento turiniu, kuris buvo išduotas ir patvirtintas vadovaujantis Švedijos Karalystės įstatymais, todėl pateikdama šį dokumentą atsakovui buvo įsitikinusi jo tikrumu. Atsakovas, pats būdamas oficialia institucija ir pranašesniu šioje situacijoje, išduodamas ir pakeisdamas pareiškėjams leidimus laikinai gyventi, taip pat nesuabejojo pateikto dokumento tikrumu, todėl bet kokios vėliau iškilusios abejonės dėl dokumento turinio neturėtų būti laikomos esminiu įrodymu, lemiančiu neigiamą atsakymą sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kitas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos buvimu šalyje, visiškai nevertino faktinių aplinkybių apie tai, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko kaip savanorė, kuri neatlygintinai dalyvauja ne pelno organizacijos „Didaktik“ visuomeninę naudą turinčiose savanorių programose „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. Pareiškėjai pažymi, kad ne pelno organizacija „Didaktik“ vykdo savo veiklą Lietuvos Respublikoje, informacija apie jos veiklą yra oficialiai skelbiama, be to, pateikiant skundą pirmosios instancijos teismui, buvo pridėtos paramos sutartys, patvirtinančios realią organizacijos veiklą Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai atsakovo ir pirmosios instancijos teismo poziciją, kad pareiškėjai kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimų laikinai gyventi prašo ne dėl V. K. vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdami įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, paneigia ne pelno organizacijos „Didaktik“ ataskaitos, kurios viešai skelbiamos tinklapyje www.didaktik-if.com. Be to, pareiškėjai neatitinka nei vieno iš VSAT vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 4-460 „Dėl Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ punktų, kuriais vadovaujamasi sprendžiant dėl užsieniečio keliamos nelegalios migracijos grėsmes.
12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 51–58) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas, teisingas, objektyvus, priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
13. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2017 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-933(01002; 01003), kuriuo buvo panaikinti pareiškėjai ir jos nepilnamečiam sūnui išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo.
14. Byloje nustatyta, kad pareiškėja V. K. ir jos nepilnametis sūnus G. K. 2017 m. kovo 22 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Palangos grupę, prašydami pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), galiojančius vienerius metus, t. y. nuo 2016 m. birželio 17 d. iki 2017 m. birželio 16 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Palangos grupė 2017 m. birželio 17 d. išdavė leidimus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), suteikiančius pareiškėjams teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2019 m. birželio 16 d. (II t., b. l. 6). Toks sprendimas buvo priimtas be kita ko atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriui 2016 m. kovo 8 d. buvo pateiktas dokumentas, nurodantis, jog pareiškėja (užsienietė) yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą.
15. Migracijos departamentas, susipažinęs su C. E. iš Kultūros ministerijos pasirašytu Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. raštu, kuriame teigiama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ (I t., b. l. 157–159), 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7)10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės Kultūros ministeriją, klausdamas, ar 2016 m. vasario 10 d. dokumentą iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Kultūros ministerija ir jį pasirašė C. E. (II t., b. l. 22–23). 2017 m. gegužės 29 d. atsakovas gavo Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. atsakymą Nr. Ku2017/01371/D, kad Švedijos Karalystės Kultūros ministerija neišdavė 2016 m. vasario 10 d. dokumento ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas (II t., b. l. 25–26).
16. Atsakovas, įvertinęs Švedijos Karalystės Kultūros ministerijos pateiktą informaciją ir kitus reikšmingus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2017 m. birželio 22 d. priėmė Sprendimą, grindžiamą argumentais, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo / pakeitimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo vykdomų savanorių programų „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ finansavimą. Remiantis tuo buvo pripažinta, kad pagrindinis pareiškėjos tikslas – ne užsiimti teisėta savanoriška veikla Lietuvos Respublikoje, bet įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, kas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti minėtos užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.
17. Pagal Įstatymo 35 straipsnio (2016 m. rugsėjo 9 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai <...>. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.); jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).
18. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
19. Pareiškėja skundžia Sprendimą tuo aspektu, kad atsakovas neturi jokių duomenų, patvirtinančių jo teiginius dėl grėsmės nelegaliai migracijai, ir nesutikdama su atsakovo vertinimu, jog Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. raštas yra suklastotas. Taip pat pareiškėja skunde buvo nurodžiusi aplinkybes, kad ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas realiai veikia, yra sudaręs paramos sutartis ir vykdo veiklą, ne pelno organizacija „Didaktik“ viešai skelbia ataskaitas apie savo veiklą.
20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo šalių pateiktus įrodymus, pareiškėjos skundo argumentus atmetė bei sutiko su atsakovo pozicija, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje.
21. Pareiškėjai apeliaciniame skunde ginčija šią išvadą iš esmės tais pačiais motyvais, kurie buvo išdėstyti skunde, papildomai nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėja V. K. pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją – suklastotą Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. dokumentą. Pareiškėja akcentuoja, kad minėtas dokumentas buvo patvirtintas oficialia žyma (Apostille), susiūtas ir patvirtintas antspaudais, be to, teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjos buvimu Lietuvos Respublikoje ir ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veikla.
22. Atsakant į šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
23. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai laikė 2016 m. vasario 10 d. dokumentą neatitinkančiu tikrovės, nes į bylą pateikti akivaizdūs įrodymai, jog Švedijos Karalystės Kultūros ministerija neišdavė 2016 m. vasario 10 d. dokumento ir jo nepasirašė nė vienas šios valstybės institucijos darbuotojas.
24. Pažymėtina, kad ir kitose administracinėse bylose Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. dokumentas yra vertinamas kaip dokumentas, neatitinkantis tikrovės ir suteikiantis pagrindą atsakovui panaikinti išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5141-662/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5142-520/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5140-442/2017).
25. Kaip minėta, pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pratęsiamas remiantis Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. dokumentu ir nustačius, jog pareiškėja yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvė (Įstatymo 45 str. 1 d. 8 p.), o paaiškėjus, kad pareiškėja pateikė dokumentą, kuris nepatvirtina tokios aplinkybės, leidimas buvo panaikintas. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu, tais pačiais motyvais buvo panaikintas ir pareiškėjos sūnui G. K., gim. 2002 m., išduotas leidimas.
26. Pabrėžtina, kad administracinės procedūros metu pareiškėja nepateikė atsakovui jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.
27. Pareiškėja, siekdama Sprendimo panaikinimo, teismo proceso metu tokių įrodymų taip pat neteikė ir byloje nėra duomenų, kad galimybė įrodinėti jai kaip nors buvo suvaržyta. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė, jog ji buvo (yra) Europos Sąjungos ar jos valstybių remiamų savanorių programų dalyvė, šiuo pagrindu turinti teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
28. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad 2016 m. vasario 10 d. rašto patvirtinimas žyma (Apostille) įrodo šio dokumento turinio tikrumą. Konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo ir panaikinimo, pasirašytos 1961 m. spalio 5 d. Hagoje (toliau – ir Konvencija), kurios šalimi yra ir Lietuvos Respublika, užsienio valstybėje išduoto dokumento patvirtinimas Konvencijos 4 straipsnyje nurodyta pažyma („APOSTILLE (Convention de La Haye du 5 octobre 1961)“), kuri yra tinkamai užpildyta, patvirtina parašo tikrumą, dokumentą pasirašiusiojo asmens pareigas ir, kai reikia, dokumente esančio antspaudo arba ženklo tapatumą (Konvencijos 5 str.).
29. Užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančių valstybės institucijų arba pareigūnų išduodami dokumentai, patvirtinti pažyma (Apostille), yra laikomi tinkamai patvirtintais ir preziumuojama, kad šie dokumentai yra autentiški, tačiau ši prezumpcija gali būti paneigta. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos Kultūros ministerijos, kaip yra nurodoma dokumente, 2016 m. vasario 10 d. raštas ir jame nurodyti faktai buvo vienu iš pagrindinių dokumentų, kurio pagrindu Migracijos departamentas turėjo priimti administracinį sprendimą, todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad šio dokumento vertinimas pasikliaujant vien supaprastinta Konvencijoje įtvirtinta dokumentų patvirtinimo procedūra, nagrinėjamu atveju būtų nepakankamas ir neužtikrintų išsamaus administracinės bylos išnagrinėjimo. Taigi Migracijos departamentas, suabejojęs šio dokumento turinio tikrumu, pagrįstai ėmėsi priemonių patikrinti dokumento turinio tikrumą, kuris, susisiekus su užsienio valstybės institucija (neva išdavusia dokumentą), buvo paneigtas. Dokumentu, kurio autentiškumas yra paneigtas, pareiškėjai negali remtis ir toliau įrodinėti savo prašymų, paduotų Migracijos departamentui, pagrįstumą.
30. Sutiktina su atsakovo atsiliepimo argumentais, kad būtent pareiškėjai tenka pareiga pateikti įrodymus, jog savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Kita vertus, apeliaciniame skunde akcentuojama ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veikla ir dalyvavimas šioje veikloje, nėra nagrinėjamam klausimui teisiškai svarbios aplinkybės.
31. Esant pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Migracijos departamentas pagrįstai pripažino, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.).
32. Pareiškėjos minimu Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašu, patvirtintu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460, priimant skundžiamą administracinį aktą nebuvo vadovaujamasi ir pareiškėja nenurodė, kurios konkrečios šio aprašo nuostatos turėtų būti taikomos siekiant teisingai išspręsti nagrinėjamą ginčą.
33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo teisėtumo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija