Byla Nr. 11/2016
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŪKIO SUBJEKTŲ, PERKANČIŲ–PARDUODANČIŲ ŽALIĄ PIENĄ IR PREKIAUJANČIŲ PIENO GAMINIAIS, NESĄŽININGŲ VEIKSMŲ DRAUDIMO ĮSTATYMO ATITIKTIES Lietuvos Respublikos KONSTITUCIJAI
2020 m. vasario 6 d. Nr. KT22-N1/2020
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo 2020 m. sausio 6 d. posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 11/2016 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-16/2016 ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 76 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas pagal priėmimo tvarką tais aspektais, kad, pasak pareiškėjos, nebuvo atliktas privalomas numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas, taip pat buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Seimo statute nustatyti reikalavimai, kurių turi būti laikomasi svarstant įstatymų projektus ypatingos skubos tvarka;
– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnis;
– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), 5 straipsnis (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu);
– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), 4 straipsnis, 5 straipsnis (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu).
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos argumentai
1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Seimui 2015 m. birželio 25 d. priimant Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą (toliau – ir Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas) nebuvo paisoma Seimo statute ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme nustatytos įstatymų priėmimo tvarkos, dėl to buvo pažeisti Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis, 76 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas.
1.1.1. Pareiškėja, be kita ko, remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, kartu su 76 straipsniu, pagal kurį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią, reiškia, jog įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat įstatymais; teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams ir inter alia apima pareigą leidžiant teisės aktus paisyti teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas, o esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.
1.1.2. Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 16 straipsnio, Korupcijos prevencijos įstatymo 5 straipsnio 3 punkto (2008 m. birželio 5 d. redakcija), 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalies 15 punkto nuostatas teisės aktų projektais numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas teisės akto projekto rengėjo privalomai turi būti taikomas, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su teisės pažeidimų tyrimu, atsakomybės už teisės pažeidimus sąlygomis. Pasak pareiškėjos, Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme yra nustatyta atsakomybė už jo pažeidimus, jos taikymo tvarka, inter alia įgaliotos institucijos teisė skirti ekonomines sankcijas už šio įstatymo pažeidimus, jų skyrimo tvarka. Rengiant Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektą nebuvo atliktas privalomas numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas (Teisės aktų informacinėje sistemoje nėra duomenų, kad Seimui kartu su įstatymo projektu būtų buvusi pateikta jo antikorupcinio vertinimo pažyma), todėl jį priimant pažeistos minėtos Teisėkūros pagrindų įstatymo, Korupcijos prevencijos įstatymo nuostatos.
1.1.3. Seimo Pirmininkė pasiūlė Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą svarstyti ypatingos skubos tvarka, tačiau, pažeisdama Seimo statuto 164 straipsnio (2004 m. lapkričio 9 d. redakcija) 1 dalies nuostatas, šio savo siūlymo nepagrindė, jis nebuvo pateiktas ir Seimo narių balsavimui. Taigi priimant sprendimą svarstyti ginčijamo įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka nebuvo laikomasi Seimo statute nustatytų įstatymų leidybos procedūros reikalavimų.
1.2. Pareiškėja ginčija Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo nuostatas, kuriomis reglamentuojamas ūkio subjektų nesąžiningų veiksmų draudimas (3 straipsnis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija)) ir įtvirtinti reikalavimai ant Lietuvos rinkai tiekiamų Lietuvoje pagamintų pieno gaminių nurodyti žalio pieno kilmės šalį (4 straipsnis) ir pagrįsti žalio pieno pirkimo kainos mažinimą (5 straipsnis (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu)).
1.2.1. Pareiškėja, remdamasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sutarčių sudarymo laisvės, taip pat tuo, kad sutarties laisvės principas teisės doktrinoje suprantamas kaip apimantis teisę ne tik sudaryti sutartis, bet ir jas pakeisti bei nutraukti, teigia, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), 5 straipsnyje (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu) nustatytu teisiniu reguliavimu paneigta ūkio subjektų teisė susitarimu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, suvaržyta sutarties šalių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti pagrindinius žalio pieno pirkimo sutarties elementus – kainą, kiekį, įspėjimo apie sutarties nutraukimą ir keitimą terminus.
1.2.2. Pareiškėja taip pat remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis aiškinant Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatytą įpareigojimą valstybei reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, inter alia nuostatomis, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas tik jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą ir tik tiek, kiek to siekiama; šios išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą.
Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), 4 straipsnyje, 5 straipsnyje (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu) negalėjo būti nustatytas specifinis žalio pieno rinkos teisinis reguliavimas, nes žalio pieno rinka nėra tokia specifinė, kad būtų galima pagrįsti diferencijuoto teisinio reguliavimo poreikį, nustatytasis specialus teisinis reguliavimas nėra būtinas visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti ir nėra proporcingas siekiamam tikslui. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas yra savaime neteisėtas, nes siekiama suteikti pirmenybę produktams, pagamintiems iš nacionalinėje rinkoje pagaminto žalio pieno, kartu sudaryti kliūčių laisvam prekių judėjimui Europos Sąjungos vidaus rinkoje.
1.2.3. Pareiškėja, remdamasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia nuostata, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais, teigia, kad šie konstituciniai principai buvo pažeisti, nes Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas (dėl pieno gaminių ženklinimo nurodant žalio pieno kilmės šalį) diferencijuojamas atsižvelgiant į pieno perdirbėjų nacionalinę priklausomybę: nacionaliniai pieno perdirbėjai yra įpareigoti, tiekdami pieno gaminius Lietuvos rinkai, nurodyti žalio pieno kilmės šalį, o užsienio valstybių pieno perdirbėjai turi teisę tiekti pieno gaminius Lietuvos rinkai to nenurodydami. Taip, pasak pareiškėjos, nacionaliniai pieno perdirbėjai yra diskriminuojami, palyginti su užsienio valstybių pieno perdirbėjais, – jiems yra nustatyti papildomi įpareigojimai, susiję su pieno gaminių ženklinimu, o įgyvendinant papildomus ženklinimo reikalavimus sukuriama papildoma finansinė našta nacionaliniams pieno perdirbėjams ir taip sumažinamos jų galimybės konkuruoti su užsienio valstybių pieno perdirbėjais, tiekiančiais produkciją Lietuvos rinkai. Taigi nacionaliniai pieno perdirbėjai atsiduria blogesnėje padėtyje nei užsienio valstybių pieno perdirbėjai.
Pareiškėja pabrėžia, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo nustatyti diferencijuotą pieno gaminių ženklinimo reguliavimą remiantis pieno perdirbėjų nacionaline priklausomybe. Visais atvejais produktų ženklinimo reikalavimai yra nustatomi išimtinai vartotojų apsaugos tikslu, kurio siekiant pieno perdirbėjų nacionalinė priklausomybė neturi jokios objektyvios reikšmės.
II
Suinteresuoto asmens atstovės argumentai
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovės Seimo Kaimo reikalų komiteto patarėjos Gintarės Dešukaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.
2.1. Nėra pagrindo teigti, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas jo priėmimo tvarkos aspektu prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, nes jis priimtas laikantis įstatymo nustatytos procedūros ir Seimo statuto reikalavimų.
Nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas nė vienas teisės aktuose nustatytas reikalavimas: Seimo Pirmininkė ginčijamo įstatymo projekto svarstymo metu pasiūlė priimti šį teisės aktą ypatingos skubos tvarka, tam buvo pritarta bendru sutarimu. Siūlymas priimti teisės aktą ypatingos skubos tvarka nėra imperatyvus – Seimo nariai didesne kaip 1/4 visų Seimo narių balsų dauguma turi pritarti tokiam siūlymui. Šiuo atveju pritarė 69 Seimo nariai (beveik pusė visų Seimo narių), dėl pasiūlymo priimti šį teisės aktą ypatingos skubos tvarka nekilo jokių diskusijų. Paminėtina, kad kiekvienas Seimo narys turėjo teisę prašyti išdėstyti tokio siūlymo motyvus, tačiau to nebuvo padaryta. Todėl darytina išvada, kad Seimo nariai žinojo argumentus, dėl kurių šį teisės aktą reikia priimti ypatingos skubos tvarka. Tai, kad motyvų nebuvo pateikta, savaime nereiškia, kad buvo pažeistas Seimo statutas ar juo labiau Konstitucija.
2.2. Sutarčių laisvės principas, kaip ir kiekvienas teisės principas, nėra absoliutus ir gali būti ribojamas savanorišku įsipareigojimu sudaryti sutartį, imperatyviomis teisės normomis, vieša tvarka, gera morale ir kitais teisės principais. Būtinybė riboti sutarčių laisvės principą siejama su poreikiu apsaugoti visuomenės ir valstybės interesus, kitos šalies teises ir teisėtus interesus, silpnesnę sutarties šalį, t. y. vartotoją, sąžiningumą, teisingumą ir pan.
Pagrindinė problema, su kuria susiduriama Lietuvos pieno sektoriuje, yra pieno gamintojų ir jo perdirbėjų (pieno pirkėjų) derybinių galių disbalansas, kurį konstatavo ir Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (2015 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1S-138/2015 patvirtintos Pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkos tyrimo išvados). Šį disbalansą, silpnas pieno gamintojų derybines galias lemia žalio pieno gamintojams nepalanki pieno ūkio struktūra (pieno gamintojai yra gana smulkūs, disponuoja mažais žalio pieno kiekiais, o pieno perdirbimo sektoriuje yra susiformavusi ryški oligopolinė struktūra), silpna pieno gamintojų kooperacija, jų organizacijų nebuvimas, menkos žalio pieno gamintojų galimybės surasti savo pagamintai produkcijai alternatyvų pirkėją – parduoti pieną kitam pieno supirkėjui ir (arba) perdirbėjui ar pieną eksportuoti – arba patiems perdirbti pieną.
Toks žalio pieno gamintojų ir jo perdirbėjų derybinių galių disbalansas ir lemia susiklosčiusią situaciją, kai pieno gamintojai akivaizdžiai yra silpnesnioji sutarties šalis, kurios teisės ir teisėti interesai saugomi imperatyviomis teisės normomis, t. y. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3, 5 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad šis teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.
2.3. Suinteresuoto asmens atstovė remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis aiškinant Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, ir, be kita ko, nurodo, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, ūkinės veiklos teisiniu reguliavimu turi būti užtikrinta palanki teisinė terpė tokiai ūkinei veiklai, kuri, tenkindama ūkio subjekto interesus, tarnautų ir bendrai tautos gerovei.
Pasak suinteresuoto asmens atstovės, žalio pieno gamybai tenka labai svarbi vieta Lietuvos žemės ūkyje ir ji yra ypač reikšminga šalies ekonomikai. Pieno gamyba sudaro apie penktadalį visos Lietuvoje gaminamos žemės ūkio produkcijos. Apie trečdalis užimtųjų žemės ūkyje yra pieno gamintojai. Akivaizdu, kad pieno gamintojai Lietuvoje užima labai svarbią vietą žemės ūkyje, be to, pieno gamybos sektorius per gyventojų užimtumą daro didelę įtaką ir kaimo vietovių socialinei pažangai, taip prisidėdamas prie Konstitucijos saugomos bendros tautos gerovės. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme įtvirtintomis nuostatomis siekiama užtikrinti pieno gamintojų teisę dalyvauti pieno rinkoje lygiomis teisėmis su žalio pieno pirkėjais, tarp kurių yra šešios pagrindinės pieno perdirbimo įmonės, superkančios 97 procentus viso Lietuvoje parduodamo pieno.
Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas priimtas esant sudėtingai situacijai pieno rinkoje. Juo reguliuojami žalio pieno gamintojų ir supirkėjų, perdirbėjų santykiai, užtikrinama jų interesų pusiausvyra, stabilizuojama padėtis rinkoje, užtikrinamas didesnis jos skaidrumas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas valstybei reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
2.4. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo. Pagal Konstituciją atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotą nustatymą reikia sieti su valstybės keliamais tikslais ūkio srityje, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį. Taigi įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą ar nustatyti tam tikras jos sąlygas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ūkinės veiklos reguliavimui įtaką daro šalies raidos ypatumai, valstybei priklausančių įmonių būklė ir padėtis šalies ūkyje bei kiti veiksniai, taip pat kad, vykdydama ūkio reformą, valstybė gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, tačiau nepažeisdama Konstitucijos principų ir normų. Atsižvelgiant į tai, tokių įstatymo normų, kuriomis nustatyta diferencijuota tam tikrų subjektų teisinė padėtis, negalima laikyti savaime prieštaraujančiomis Konstitucijai.
Kaip rodo Lietuvos gyventojų apklausa, privalomas pieno kilmės šalies ženklinimas Lietuvoje labai svarbus. Pieno kilmės nurodymas ženklinant pieno gaminius turėtų ne tik pateisinti vartotojų lūkesčius, bet ir paskatinti vietinių pieno ūkių, šeimos ūkių ir trumpų maisto tiekimo grandinių plėtojimą, o tai galėtų duoti teigiamą postūmį regionų plėtrai, taip pat prisidėtų prie Rusijos embargo sukeltų neigiamų padarinių pieno sektoriuje šalinimo.
Lietuvos Respublikoje veikiančios pieno perdirbimo įmonės privalo laikytis ginčijamo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo ženklinti pieno kilmę, tačiau kitų valstybių ūkio subjektai, kurie tiekia ar ketina tiekti Lietuvos Respublikos rinkai pieno gaminius, šį reikalavimą gali taikyti savanoriškai. Todėl šiuo ginčijamu teisiniu reguliavimu nesukuriama prekybos barjerų ir tiesiogiai ar netiesiogiai nekliudoma Europos Sąjungos vidaus prekybai; taigi jis taip pat neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
Byloje gauta medžiaga
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos tuometinių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro Broniaus Markausko, Lietuvos Respublikos ūkio ministro Mindaugo Sinkevičiaus, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus Deivido Kriaučiūno, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos narės Jūratės Šovienės, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus Sauliaus Urbanavičiaus, Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto dekanės prof. dr. Astridos Miceikienės, šio fakulteto prof. dr. Vladzės Vitunskienės, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės instituto prof. dr. Raimundo Moisejevo, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno, taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų direktoriaus Sigito Dimaičio rašytinės nuomonės.
4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat gautos viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros direktorės Anetos Kacėnaitės pateiktos Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo įgyvendinimo ir pasiektų rezultatų įvertinimo pažymos.
IV
Byloje apklaustas specialistas
V
Kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
dėl prejudicinio sprendimo priėmimo
6. Rengdamas bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus, kad žemės ūkio, vidaus rinkos sritys priskiriamos pasidalijamajai Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai, todėl nėra pagrindo aiškinti su šiomis sritimis susijusių Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, nuostatų kitaip, nei nurodytas sritis reguliuoja Europos Sąjungos teisė, ir siekdamas pašalinti jam kilusias abejones dėl Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 3 dalies 1, 3 punktų ir 5 straipsnio (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu) nuostatų suderinamumo su 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1308/2013), 148 straipsnio 4 dalimi, 2017 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą Nr. KT21-S11/2017, kuriuo kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
– „ar Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnio 4 dalis gali būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama, siekiant sustiprinti žalio pieno gamintojų derybines galias, užkirsti kelią nesąžiningai komercinei praktikai ir, atsižvelgiant į tam tikrus valstybės narės ūkio pieno ir pieno produktų sektoriaus struktūrinius ypatumus, pieno rinkos pokyčius, nustatyti tokį nacionalinį teisinį reguliavimą, kuriuo sutarčių šalių laisvė derėtis dėl žalio pieno pirkimo kainos būtų apribota tuo požiūriu, kad žalio pieno pirkėjui būtų draudžiama tai pačiai grupei pagal parduodamo pieno kiekį priskirtiems žalio pieno pardavėjams, nepriklausantiems pripažintoms pieno gamintojų organizacijoms, mokėti skirtingą kainą už tokios pačios sudėties ir kokybės žalią pieną, pristatomą pirkėjui tokiu pačiu būdu, taigi šalys negalėtų, atsižvelgdamos į kokius nors kitus veiksnius, susitarti dėl kitokios žalio pieno pirkimo kainos?“;
– „ar Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnio 4 dalis gali būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama, siekiant sustiprinti žalio pieno gamintojų derybines galias, užkirsti kelią nesąžiningai komercinei praktikai ir, atsižvelgiant į tam tikrus valstybės narės ūkio pieno ir pieno produktų sektoriaus struktūrinius ypatumus, pieno rinkos pokyčius, nustatyti tokį nacionalinį teisinį reguliavimą, kuriuo sutarčių šalių laisvė derėtis dėl žalio pieno pirkimo kainos būtų apribota tuo požiūriu, kad žalio pieno pirkėjui būtų draudžiama nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą, o mažinti šią kainą daugiau negu 3 procentiniais punktais būtų galima tik jeigu tokį mažinimą pagrįstu pripažintų valstybės įgaliota institucija?“.
7. Dėl minėto Konstitucinio Teismo prašymo ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-2/18 (toliau – ir ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimas), kuriame nusprendė:
„1. 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007, iš dalies pakeisto 2017 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/2393, 148 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai įtvirtintos 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907, iš dalies pakeisto 2015 m. gruodžio 22 d. įstatymu, 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte, pagal kurias, siekiant kovoti su nesąžininga komercine praktika, žalio pieno pirkėjams draudžiama mokėti skirtingą pirkimo kainą gamintojams, kurie turi būti laikomi priklausančiais tai pačiai grupei pagal parduodamo per dieną žalio pieno kiekį, už tokios pačios sudėties ir kokybės pieną, pristatomą tokiu pačiu būdu, jeigu tokios nuostatos yra tinkamos nustatytam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
2. Reglamento Nr. 1308/2013, iš dalies pakeisto Reglamentu 2017/2393, 148 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai įtvirtintos 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907, iš dalies pakeisto 2015 m. gruodžio 22 d. įstatymu, 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 5 straipsnyje, pagal kurias, siekiant kovoti su nesąžininga komercine praktika, žalio pieno pirkėjui draudžiama nepagrįstai mažinti su gamintoju sutartą kainą, o bet koks kainos sumažinimas daugiau negu 3 % galimas tik leidus kompetentingai nacionalinės valdžios institucijai.“
konstatuoja:
I
Tyrimo ribos
8. Pareiškėja Seimo narių grupė prašo ištirti Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo atitiktį Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, taip pat šio įstatymo 3 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), 4 straipsnio, 5 straipsnio (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį.
9. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje „Ūkio subjektų nesąžiningų veiksmų draudimas“ (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), kurį ginčija pareiškėja, buvo nustatyta:
2. Ūkio subjektui draudžiama atlikti šiuos nesąžiningus veiksmus:
1) vienašališkai nutraukti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartį apie tai nepranešus kitai sutarties šaliai per sutartyje nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 30 dienų;
2) pakeisti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas apie tai nepranešus kitai sutarties šaliai per sutartyje nustatytą terminą, kuris, išskyrus atvejus, kai didinama žalio pieno pirkimo kaina arba kai žalio pieno pirkėjas yra kooperatinė bendrovė (kooperatyvas), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatyta tvarka pripažinta žemės ūkio kooperatine bendrove (kooperatyvu), negali būti trumpesnis kaip 30 dienų;
3. Žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti šiuos nesąžiningus veiksmus:
1) perkant žalią pieną, atitinkantį Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatytus kokybės reikalavimus, iš tos pačios žalio pieno pardavėjų grupės ir jį pristatant žalio pieno pirkėjui tokiu pačiu būdu (žalias pienas pristatomas į žalio pieno supirkimo punktą, žalias pienas paimamas tiesiogiai iš ūkio, žalias pienas pristatomas tiesiogiai į žalio pieno perdirbimo įmonę), žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyse taikyti skirtingą žalio pieno pirkimo kainą, išskyrus atvejus, kai pienas perkamas iš žalio pieno pardavėjų, parduodančių savo gamybos pieną ir priklausančių pieno gamintojų organizacijoms, pripažintoms Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatyta tvarka, tačiau šiuo atveju negali būti taikoma mažesnė žalio pieno pirkimo kaina negu ji būtų nustatyta pagal žalio pieno pardavėjų grupes;
2) nesupirkti viso žalio pieno kiekio, pagal žalio pieno pirkėjo ir žalio pieno pardavėjo, parduodančio daugiau kaip 500 kg žalio pieno per dieną, sudarytas žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis, nukrypstant ne daugiau kaip 10 procentų nuo žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyto žalio pieno kiekio;
4) mažinti žalio pieno pirkimo kainą dažniau kaip kas du iš eilės einančius reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo laikotarpius, kaip nustatyta Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme;
10. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnyje „Reikalavimas pagrįsti žalio pieno pirkimo kainos mažinimą“ (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu), kurį ginčija pareiškėja, buvo nustatyta:
„1. Tuo atveju, kai žalio pieno pirkėjas mažina žalio pieno pirkimo kainą, nustatytą žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje, daugiau negu 3 procentiniais punktais, jis privalo pagrįsti šios kainos mažinimą ir tokį pagrindimą pateikti Rinkos reguliavimo agentūrai.
2. Rinkos reguliavimo agentūra, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintu tvarkos aprašu, per 5 darbo dienas įvertinusi šio straipsnio 1 dalyje pateiktą žalio pieno pirkėjo žalio pieno pirkimo kainos mažinimo pagrįstumą, per 3 darbo dienas priima sprendimą dėl žalio pieno pirkimo kainos sumažinimo daugiau negu 3 procentiniais punktais pagrįstumo.
3. Jeigu Rinkos reguliavimo agentūra šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka priima sprendimą, kad žalio pieno pirkimo kainos sumažinimas daugiau negu 3 procentiniais punktais yra nepagrįstas, žalio pieno pirkėjui draudžiama mažinti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą žalio pieno pirkimo kainą.“
11. Pažymėtina, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimais ir papildymu) pakeistas Seimo 2018 m. gegužės 31 d. priimtu Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 2, 3, 5, 6 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymu. Šiuo įstatymu, be kita ko, buvo pakeistas Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 3 dalies 5 punktas, 5 straipsnis (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu), kuriuos šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėja.
11.1. Palyginus Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju 3 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 3 dalies 5 punkte matyti, jog jis pakito tuo, kad jame nurodyto žalio pieno sudėtis ir kokybė turi būti įvertinta ne konkrečiai nurodytame juridiniame asmenyje VĮ „Pieno tyrimai“, o Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro nustatyta tvarka juridiniame asmenyje – valstybės valdomoje akredituotoje laboratorijoje.
11.2. Palyginus Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnyje (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju 5 straipsnyje (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu) matyti, jog jis, be kita ko, pakito tuo, kad vietoj žodžių „Rinkos reguliavimo agentūra“ įrašytas žodis „Agentūra“. Šiame kontekste paminėtina, kad, Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 2, 3, 5, 6 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu pakeitus Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 2 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 1 dalį, kurioje apibrėžiama inspektoriaus sąvoka, vietoj valstybės įmonės Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros ir jos trumpinio „Rinkos reguliavimo agentūra“ įrašyta viešoji įstaiga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra ir jos trumpinys „Agentūra“ (toliau – Agentūra). Taigi minėtu teisiniu reguliavimu buvo pakeistas nurodytos agentūros teisinis statusas ir pavadinimas.
11.3. Vadinasi, minėtu įstatymu pakeitus pareiškėjo ginčijamus Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 3 dalies 5 punktą, 5 straipsnį (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu), juose nustatytas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu nepakito.
12. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti.
Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai ir ne Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyti asmenys, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra panaikintas (pakeistas), pradėta teisena turi būti nutraukta.
12.1. Minėta, kad į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti inter alia Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), 5 straipsnio (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu) atitiktį Konstitucijai kreipėsi pareiškėja Seimo narių grupė.
12.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Seimui 2018 m. gegužės 31 d. priėmus Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 2, 3, 5, 6 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymą, teisinis reguliavimas, įtvirtintas Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), 5 straipsnyje (su 2015 m. gruodžio 22 d. pakeitimu), šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu liko nepakitęs.
12.3. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje kreipėsi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kuriame pateikė klausimus, ar pagal Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnio 4 dalį nėra draudžiamos ginčijamos Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3, 5 straipsnių nuostatos, o ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendime išaiškino, kad pagal minėtą Reglamento Nr. 1308/2013 nuostatą tokios nacionalinės teisės nuostatos nėra draudžiamos, ir kartu nurodė, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tokios nuostatos yra tinkamos nustatytam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti.
13. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs teisinio reguliavimo, įtvirtinto Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu), 5 straipsnyje (2018 m. gegužės 31 d. redakcija), atitiktį Konstitucijai.
14. Taigi Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar:
– Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 76 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas;
– Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnis;
– Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims neprieštarauja Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnis (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu), 5 straipsnis (2018 m. gegužės 31 d. redakcija).
II
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
15. Seimas 2015 m. birželio 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą, įsigaliojusį 2015 m. rugpjūčio 1 d.
15.1. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad šis įstatymas nustato žalio pieno pardavėjų ir žalio pieno pirkėjų nesąžiningų veiksmų perkant–parduodant žalią pieną draudimą (1 punktas), institucijas, atsakingas už šio įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą, ir atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus (3 punktas).
15.2. Kaip nurodyta Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte, Lietuvoje susiformavusi pieno ūkio struktūra yra labai nepalanki žalio pieno gamintojams, t. y. jo pardavėjams: pieno gamintojai yra gana smulkūs ir nekooperuoti, todėl atskiras pieno pardavėjas neturi didelės derybinės galios; sudarius skirtingas konkurencijos sąlygas atskiriems ūkio subjektams (kooperatyvams ir pavieniams žalio pieno pardavėjams), neleidžiama plėtotis kooperacijai pieno sektoriuje; pieno gamintojai iš esmės neturi galimybių patys realizuoti pagaminto pieno, todėl yra priversti sutikti su pieno perdirbimo įmonių primetamomis žalio pieno pirkimo sąlygomis, be to, pieno gamintojų padėtį sunkina žalio pieno, kaip produkto, pobūdis (pienas yra greitai gendantis produktas ir negali būti sandėliuojamas); net ir mažėjant didmeninėms pieno gaminių kainoms, mažmeninės kainos išlieka santykinai stabilios, todėl naudą dėl kainų mažėjimo gauna ne pieno gaminių vartotojai, o ūkio subjektai, prekiaujantys pieno gaminiais.
Atsižvelgiant į tai, Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektu, kaip nurodyta jo aiškinamajame rašte, siekiama užtikrinti žalio pieno pirkėjų ir pardavėjų teisėtų interesų pusiausvyrą, apriboti didelę galią rinkoje turinčių pieno perdirbimo įmonių rinkos galios panaudojimą, ūkio subjektų, prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningai gaunamą naudą iš pieno gaminių didmeninių kainų mažėjimo.
15.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos, 2015 metų duomenimis, žalią pieną Lietuvoje parduodavo apie 30 tūkstančių žalio pieno gamintojų (2017 metų duomenimis, – apie 25 tūkstančius), tačiau jų galimybės derėtis su perdirbėjais, kitais pieno supirkėjais menkos, nes dauguma žalio pieno gamintojų yra smulkūs (2015 metų duomenimis, 1–5 karves turėjo 74 procentai (2017 metų duomenimis, – apie 71 procentą) visų žalio pieno gamintojų), palyginti su perdirbėjais (97 procentus pieno perdirba šešios pieno perdirbimo įmonės), be to, nepaisant pastangų įvairiomis priemonėmis skatinti pieno gamintojų kooperaciją, jie nėra pakankamai kooperuoti (tikroje kooperacijoje dalyvauja tik 15 procentų pieno gamintojų, jie tiekia tik 18 procentų viso Lietuvoje superkamo žalio pieno).
15.4. Taigi, kaip matyti iš Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 1 straipsnio ir šio įstatymo travaux préparatoires, jis buvo priimtas esant žalio pieno pardavėjams nepalankiai Lietuvos pieno ūkio struktūrai, siekiant, be kita ko, užtikrinti žalio pieno pirkėjų ir pardavėjų teisėtų interesų pusiausvyrą ginant silpnesnės sutarties šalies – žalio pieno pardavėjų teises ir teisėtus interesus, uždrausti žalio pieno pardavėjų ir žalio pieno pirkėjų nesąžiningus veiksmus perkant ir parduodant žalią pieną.
16. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje „Ūkio subjektų nesąžiningų veiksmų draudimas“ (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu), kurio atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra nustatyta:
2. Ūkio subjektui draudžiama atlikti šiuos nesąžiningus veiksmus:
1) vienašališkai nutraukti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartį apie tai nepranešus kitai sutarties šaliai per sutartyje nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 30 dienų;
2) pakeisti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas apie tai nepranešus kitai sutarties šaliai per sutartyje nustatytą terminą, kuris, išskyrus atvejus, kai didinama žalio pieno pirkimo kaina arba kai žalio pieno pirkėjas yra kooperatinė bendrovė (kooperatyvas), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatyta tvarka pripažinta žemės ūkio kooperatine bendrove (kooperatyvu), negali būti trumpesnis kaip 30 dienų;
3. Žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti šiuos nesąžiningus veiksmus:
1) perkant žalią pieną, atitinkantį Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatytus kokybės reikalavimus, iš tos pačios žalio pieno pardavėjų grupės ir jį pristatant žalio pieno pirkėjui tokiu pačiu būdu (žalias pienas pristatomas į žalio pieno supirkimo punktą, žalias pienas paimamas tiesiogiai iš ūkio, žalias pienas pristatomas tiesiogiai į žalio pieno perdirbimo įmonę), žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyse taikyti skirtingą žalio pieno pirkimo kainą, išskyrus atvejus, kai pienas perkamas iš žalio pieno pardavėjų, parduodančių savo gamybos pieną ir priklausančių pieno gamintojų organizacijoms, pripažintoms Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatyta tvarka, tačiau šiuo atveju negali būti taikoma mažesnė žalio pieno pirkimo kaina negu ji būtų nustatyta pagal žalio pieno pardavėjų grupes;
2) nesupirkti viso žalio pieno kiekio, pagal žalio pieno pirkėjo ir žalio pieno pardavėjo, parduodančio daugiau kaip 500 kg žalio pieno per dieną, sudarytas žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis, nukrypstant ne daugiau kaip 10 procentų nuo žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyto žalio pieno kiekio;
4) mažinti žalio pieno pirkimo kainą dažniau kaip kas du iš eilės einančius reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo laikotarpius, kaip nustatyta Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme;
Taigi Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 1 dalyje yra įtvirtintas bendrasis principas, kad ūkio subjektų nesąžiningi veiksmai perkant ir parduodant žalią pieną yra draudžiami, o šio straipsnio 2, 3 dalyse šis principas detalizuojamas nurodant konkrečius draudžiamus nesąžiningus veiksmus, susijusius su žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimu, vienašališku nutraukimu, žalio pieno pirkimu ir pardavimu nesudarius tokios sutarties, taip pat žalio pieno pirkimo kaina, pirkimo ir pardavimo kiekiu ir pareiga pirkti nustatytąja tvarka įvertintos sudėties ir kokybės žalią pieną.
17. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtintas nesąžiningų veiksmų perkant ir parduodant žalią pieną draudimas, aiškintinas kitų šio įstatymo ir kitų susijusių įstatymų nuostatų kontekste.
17.1. Pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 2 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 2 dalį ūkio subjektas yra Lietuvos Respublikoje, kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, Europos ekonominės erdvės valstybėje ar trečiojoje valstybėje įsteigtas juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, ūkininkas ar kitas fizinis asmuo – žalio pieno pardavėjas, žalio pieno pirkėjas, žalio pieno perdirbėjas, vykdantys ūkinę ir (arba) komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, o pagal šio straipsnio 6 dalį žalio pieno pirkėju laikomas ūkio subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka registruotas žalio pieno supirkimo ir (arba) perdirbimo veiklai plėtoti.
Taigi Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 2 dalyje nustatytas draudimas atlikti konkrečius nesąžiningus veiksmus taikytinas visiems šio įstatymo 2 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 2 dalyje nurodytiems ūkio subjektams (žalio pieno pardavėjui, pirkėjui ir perdirbėjui), o 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas konkrečių nesąžiningų veiksmų draudimas taikytinas tik ūkio subjektams, vykdantiems žalio pieno supirkimo ir (arba) perdirbimo veiklą (žalio pieno pirkėjams).
17.2. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 2 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 8 dalyje nustatyta, kad žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis – ūkio subjektų (žalio pieno pirkėjo ir pardavėjo), vadovaujantis Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 ir 4 straipsniais ir kitais teisės aktais, sudaryta žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis. Pagal Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo (2013 m. kovo 28 d. redakcija) 3 straipsnį žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartį, o pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį tokioje sutartyje turi būti nurodyta, be kita ko, žemės ūkio produkcijos kiekis, kokybės reikalavimai, kaina, reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo trukmė.
Taigi pagal šias Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo ir Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo nuostatas ūkio subjektai (žalio pieno pirkėjai ir pardavėjai), pirkdami ir parduodami žalią pieną, privalo sudaryti rašytinę sutartį, kurioje, be kitų sąlygų, turi būti nurodyta žalio pieno pirkimo kaina, pirkimo ir pardavimo kiekis, kokybės reikalavimai.
17.2.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnyje nustatyta, kad draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį, be kita ko, nustato įstatymai (2 dalis), ir kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos (4 dalis). Šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvių teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 1.5 straipsnio 1 dalį civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal inter alia sąžiningumo reikalavimus, o CK 1.137 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai. Pagal CK 6.158 straipsnio 1 dalį kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai.
17.2.2. Taigi, aiškinant Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) nustatytą teisinį reguliavimą kartu su aptartomis kitomis šio įstatymo, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo ir CK nuostatomis, pažymėtina, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) nuostatos, kuriose įtvirtintas bendrasis principas, pagal kurį draudžiama ūkio subjektams (žalio pieno pardavėjams, pirkėjams, perdirbėjams) nesąžiningai įgyvendinti savo teises ir pareigas perkant ir parduodant žalią pieną ir šį bendrąjį principą detalizuojantys draudžiami nesąžiningi veiksmai, susiję su pareiga pirkti ir parduoti žalią pieną pagal rašytinę žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartį, šios sutarties pakeitimu ir nutraukimu, žalio pieno pirkimo kaina, pirkimo ir pardavimo kiekiu ir pareiga pirkti nustatytąja tvarka įvertintos sudėties ir kokybės žalią pieną, laikytinos imperatyviomis teisės normomis, kurių sutarties šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti.
17.3. Pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 2 dalį ūkio subjektams (žalio pieno pardavėjams, pirkėjams, perdirbėjams) draudžiama atlikti šiuos nesąžiningus veiksmus: pakeisti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir vienašališkai ją nutraukti nesilaikant minimalaus 30 dienų pranešimo apie žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą ir pakeitimą termino (1, 2 punktai), pirkti ir parduoti žalią pieną, nesudarius žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties (3 punktas).
Pažymėtina, kad reikalavimas pirkti ir parduoti žalią pieną pagal rašytinę žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartį, kurio nesilaikymas laikomas draudžiamu nesąžiningu veiksmu pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 2 dalies 3 punktą, yra būtinas siekiant užkirsti kelią kitiems šiuo įstatymu draudžiamiems nesąžiningiems veiksmams, susijusiems su tokios sutarties sąlygomis (žalio pieno pirkimo kaina, pirkimo ir pardavimo kiekiu ir pareiga pirkti nustatytąja tvarka įvertintos sudėties ir kokybės žalią pieną), o reikalavimu laikytis minimalaus 30 dienų pranešimo apie sutarties nutraukimą ir pakeitimą termino, kurio nesilaikymas pripažįstamas draudžiamu nesąžiningu veiksmu pagal minėto straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, siekiama inter alia suteikti laiko sutarties šalims pasirengti būsimiems sutartinių santykių pokyčiams. Šiame kontekste paminėtina CK 6.218 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu sutartyje nenurodytas pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą terminas, apie tokį sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai prieš 30 dienų.
17.4. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalyje nustatyta, kad žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti nesąžiningus veiksmus, susijusius su žalio pieno pirkimo kaina (1, 3 ir 4 punktai), pirkimo ir pardavimo kiekiu (2 punktas) ir pareiga pirkti nustatytąja tvarka įvertintos sudėties ir kokybės žalią pieną (5 punktas).
17.4.1. Pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 1 punktą žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti nesąžiningą veiksmą – tai pačiai grupei pagal parduodamo pieno kiekį priskirtiems žalio pieno pardavėjams, nepriklausantiems teisės aktų nustatyta tvarka pripažintoms pieno gamintojų organizacijoms, mokėti skirtingą kainą už tokios pačios sudėties ir kokybės žalią pieną, pristatomą pirkėjui tokiu pačiu būdu.
Pažymėtina, kad pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 2 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 7 dalį žalio pieno pirkimo kaina yra žalio pieno pirkėjo ir pardavėjo sutarta pinigų suma, mokama už parduodamą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatytų bazinių pieno sudėties rodiklių žalią pieną, neįskaitant priedų, priemokų ir nuoskaitų. Pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 2 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 dalį žalio pieno pardavėjai suskirstyti į 10 grupių pagal parduodamo natūralaus riebumo žalio pieno kiekį per vieną dieną: šis kiekis yra ne daugiau kaip 100 kg pirmai grupei ir daugiau kaip 20 000 kg paskutinei grupei.
Taigi pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju šio įstatymo 2 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5, 7 dalyse, žalio pieno pirkimo kaina, mokama konkrečiam žalio pieno pardavėjui, nepriklausančiam teisės aktų nustatyta tvarka pripažintoms pieno gamintojų organizacijoms, gali priklausyti nuo to, kuriai pardavėjų grupei pagal parduodamo pieno kiekį jis yra priskirtas, taip pat nuo žalio pieno pristatymo būdo, žalio pieno sudėties ir kokybės; žalio pieno pirkėjui nedraudžiama žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyse taikyti skirtingos žalio pieno pirkimo kainos tai pačiai grupei priklausantiems žalio pieno pardavėjams, atsižvelgiant į žalio pieno pristatymo būdą, jų patiekto pieno sudėtį ir kokybę (už skirtingos sudėties ir kokybės žalią pieną nedraudžiama mokėti atitinkamų priedų, priemokų, taikyti nuoskaitų).
Šiame kontekste pažymėtina, kad ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, jog pagal Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnio 4 dalį nedraudžiamas Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo, be kita ko, siekiama ginti silpnesnės sutarties šalies – žalio pieno gamintojų teises ir teisėtus interesus, t. y. siekiama užtikrinti, kad žalio pieno pirkėjas taikytų tokią pačią bazinę kainą visiems žalio pieno gamintojams, kurių padėtis yra panaši pagal objektyvų kriterijų (per dieną parduodamo žalio pieno kiekį), ir kad, nesant derybinių galių pusiausvyros, žalio pieno gamintojai nebūtų įpareigoti sutikti su perdirbėjų nustatytomis žalio pieno pirkimo sąlygomis ir su labai maža kaina, taip pat siekiama sustiprinti smulkiųjų gamintojų, kurie yra tam tikros grupės dalis, derybines galias, skatinti juos labiau kooperuotis (38, 59, 60 punktai).
17.4.2. Pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 3 punktą žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti nesąžiningą veiksmą – nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą.
Taigi Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 3 punkte yra įtvirtintas bendro pobūdžio draudimas žalio pieno pirkėjui nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą. Pažymėtina, kad šiuo teisiniu reguliavimu nėra užkertamas kelias žalio pieno pirkėjui mažinti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą žalio pieno pirkimo kainą, tačiau to jis negali padaryti nesant objektyvių priežasčių pateisinti žalio pieno pirkimo kainos mažinimą.
17.4.3. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti nesąžiningą veiksmą – mažinti žalio pieno pirkimo kainą dažniau kaip kas du iš eilės einančius reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo laikotarpius, kaip nustatyta Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo (2013 m. kovo 28 d. redakcija) 2 straipsnio 9 dalį reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo laikotarpis – teisės aktuose arba žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytas reguliarus laikotarpis (dešimtadienio, pirmosios ar antrosios mėnesio pusės), už kurio metu patiektą žalią pieną apskaičiuojama pinigų suma. Pagal to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalį reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė kaip pirmoji mėnesio pusė (nuo 1 d. iki 15 d. imtinai) ar antroji mėnesio pusė (nuo 16 d. iki mėnesio pabaigos), o jo patiekimo data laikoma paskutinė šio laikotarpio diena; už visą per šį laikotarpį patiektą žalią pieną yra apskaičiuojama pinigų suma.
Taigi, atsižvelgiant į šias Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo nuostatas, pažymėtina, kad pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą draudžiamu nesąžiningu veiksmu laikytinas žalio pieno pirkimo kainos mažinimas dažniau nei kas mėnesio trukmės laikotarpį.
Pažymėtina, kad pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 4 punktą, aiškinamą kartu su šio straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuriame, kaip minėta, yra įtvirtintas bendro pobūdžio draudimas nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą, draudžiama mažinti žalio pieno pirkimo kainą dažniau nei kas mėnesio trukmės laikotarpį, net jei toks mažinimas būtų pagrįstas.
17.4.4. Pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 2 punktą žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti nesąžiningą veiksmą – nesupirkti viso žalio pieno kiekio pagal žalio pieno pirkėjo ir žalio pieno pardavėjo, parduodančio daugiau kaip 500 kg žalio pieno per dieną, sudarytas žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis, nukrypstant ne daugiau kaip 10 procentų nuo žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyto žalio pieno kiekio.
Taigi šiuo Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinta žalio pieno pirkėjo pareiga supirkti iš žalio pieno pardavėjo, parduodančio tam tikrą žalio pieno kiekį per dieną, visą žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą žalio pieno kiekį (su tam tikru leistinu nuokrypiu), kurios nesilaikymas laikomas draudžiamu nesąžiningu veiksmu, tačiau šiuo teisiniu reguliavimu nėra užkertamas kelias žalio pieno pirkėjui ir pardavėjui susitarti dėl konkretaus žalio pieno pirkimo ir pardavimo kiekio. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, iš Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, jog pieno gamintojai iš esmės neturi galimybių patys realizuoti pagaminto pieno, jų padėtį sunkina ir žalio pieno, kaip produkto, pobūdis (pienas yra greitai gendantis produktas ir negali būti sandėliuojamas).
17.4.5. Pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punktą (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti nesąžiningą veiksmą – pirkti žalią pieną iš Lietuvos Respublikoje registruoto žalio pieno pardavėjo, parduodančio savo gamybos žalią pieną, kurio sudėtis ir kokybė nėra įvertintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro nustatyta tvarka juridiniame asmenyje – valstybės valdomoje akredituotoje laboratorijoje.
Taigi šiuo Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinta žalio pieno pirkėjo pareiga pirkti nustatytąja tvarka įvertintos sudėties ir kokybės žalią pieną, kurios nesilaikymas laikomas draudžiamu nesąžiningu veiksmu.
18. Apibendrinant Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kitų šio įstatymo ir kitų susijusių įstatymų nuostatų kontekste, pažymėtina, kad juo nėra užkertamas kelias žalio pieno pardavėjui ir pirkėjui derėtis dėl žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, susijusių inter alia su jos pakeitimu ir nutraukimu, žalio pieno pirkimo kaina, pirkimo ir pardavimo kiekiu, kiek jų veiksmai nėra nesąžiningi ir draudžiami įstatymu, t. y. tiek, kiek jais nėra pažeidžiamos šiame straipsnyje įtvirtintos imperatyvios teisės normos, kuriomis siekiama, be kita ko, užtikrinti žalio pieno pirkėjų ir pardavėjų teisėtų interesų pusiausvyrą ginant silpnesnės sutarties šalies – žalio pieno pardavėjų teises ir teisėtus interesus.
19. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnyje „Reikalavimas pagrįsti žalio pieno pirkimo kainos mažinimą“ (2018 m. gegužės 31 d. redakcija), kurio atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra nustatyta:
„1. Tuo atveju, kai žalio pieno pirkėjas mažina žalio pieno pirkimo kainą, nustatytą žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje, daugiau negu 3 procentiniais punktais, jis privalo pagrįsti šios kainos mažinimą ir šį pagrindimą pateikti Agentūrai.
2. Agentūra, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintu tvarkos aprašu, per 8 darbo dienas įvertinusi pagal šio straipsnio 1 dalį žalio pieno pirkėjo pateiktą žalio pieno pirkimo kainos mažinimo pagrįstumą, priima sprendimą dėl žalio pieno pirkimo kainos sumažinimo daugiau negu 3 procentiniais punktais pagrįstumo.
Taigi Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnyje (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) yra nustatyta žalio pieno pirkėjo pareiga pagrįsti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos žalio pieno pirkimo kainos mažinimą daugiau negu 3 procentiniais punktais ir pateikti šį pagrindimą Agentūrai, taip pat nustatyta tokio mažinimo pagrįstumo vertinimo tvarka ir įtvirtintas draudimas mažinti žalio pieno pirkimo kainą, jeigu nustatoma, kad toks mažinimas nepagrįstas.
19.1. Pažymėtina, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnyje (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra užkertamas kelias žalio pieno pirkėjui mažinti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą žalio pieno pirkimo kainą daugiau, negu nurodyta, tačiau tai jis gali padaryti tik tuo atveju, jeigu Agentūra tokio mažinimo pagrindimą įvertina kaip objektyviai pagrįstą, t. y. žalio pieno pirkėjas negali mažinti žalio pieno pirkimo kainos nesant objektyvių priežasčių pateisinti jos mažinimą.
19.2. Aiškinant Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnyje (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju šio įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 3 punkte, pažymėtina, kad žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos žalio pieno pirkimo kainos mažinimas daugiau negu 3 procentiniais punktais, kai Agentūra yra priėmusi sprendimą, kad toks mažinimas būtų nepagrįstas, laikytinas nesąžiningu veiksmu, draudžiamu pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 3 punktą. Pažymėtina ir tai, kad jeigu žalio pieno pirkėjas žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą žalio pieno pirkimo kainą mažina ne daugiau kaip 3 procentiniais punktais, pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnį (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) jis neprivalo kreiptis į Agentūrą dėl tokio mažinimo pagrįstumo, tačiau ir tokiu atveju pagal šio įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 3 punktą jis negali nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainos.
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 6 straipsnio „Nesąžiningų veiksmų kontrolės institucijos“ 1 dalies 1 punktą (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) Agentūra yra atsakinga už šio įstatymo inter alia 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų laikymosi priežiūrą. Paminėtina ir tai, kad pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 11 straipsnį „Ekonominės sankcijos“ už šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyto reikalavimo pažeidimą žalio pieno pirkėjui skiriama bauda nuo vieno tūkstančio aštuonių šimtų iki keturių tūkstančių penkių šimtų eurų (11 straipsnio 5 dalis), o už šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų nevykdymą žalio pieno pirkėjui skiriama bauda nuo dviejų tūkstančių iki penkių tūkstančių eurų (11 straipsnio 6 dalis).
Pažymėtina, kad ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, jog pagal Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnio 4 dalį nedraudžiamas Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte, 5 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo, be kita ko, siekiama ginti silpnesnės sutarties šalies – žalio pieno gamintojų teises ir teisėtus interesus, t. y. siekiama užtikrinti, kad pirkėjas laikytųsi su gamintoju suderėtos kainos, jeigu nėra objektyvių veiksnių, kurie galėtų pateisinti kainos sumažinimą (74, 76, 77, 80 punktai).
19.3. Taigi Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnyje (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) yra nustatyta institucinė nesąžiningo veiksmo, nurodyto šio įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 3 punkte, kontrolės sistema, kuria siekiama, be kita ko, užtikrinti, kad žalio pieno pirkėjas laikytųsi su žalio pieno pardavėju suderėtos kainos, jeigu nėra objektyvių priežasčių pateisinti jos mažinimą.
20. Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnyje „Reikalavimas nurodyti žalio pieno kilmės šalį ant Lietuvos rinkai tiekiamų Lietuvoje pagamintų pieno gaminių“, kurio atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „Lietuvoje veikiančiose pieno perdirbimo įmonėse pagaminti pieno gaminiai, įtraukti į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintą sąrašą, tiekiami Lietuvos rinkai, turi būti ženklinami Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro nustatyta tvarka, nurodant žalio pieno kilmės šalį.“
Taigi Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnyje nustatytas reikalavimas žemės ūkio ministro nustatyta tvarka ženklinti, nurodant žalio pieno kilmės šalį, atitinkamus Lietuvoje veikiančiose pieno perdirbimo įmonėse pagamintus pieno gaminius, tiekiamus Lietuvos rinkai.
III
Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas ir
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija
21. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios Europos Sąjungos teisės nuostatos, kuriomis, be kita ko, reguliuojami santykiai pieno ir pieno produktų sektoriuje.
22. 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007, iš dalies pakeisto 2017 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/2393, 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:
„1. Šiuo reglamentu nustatomas bendras žemės ūkio produktų – Sutarčių I priede išvardytų visų produktų <...> rinkų organizavimas.
2. 1 dalyje apibrėžti žemės ūkio produktai suskirstomi į šio reglamento I priedo atitinkamose dalyse išvardytus šiuos sektorius:
<...>
p) pieno ir pieno produktų, XVI dalis;
<...>“
Taigi pagal Reglamento Nr. 1308/2013 1 straipsnio 1 dalį, 2 dalies p punktą šis reglamentas inter alia reguliuoja pieno ir pieno produktų rinkos organizavimą.
22.1. Reglamente Nr. 1308/2013 nustatyta, kad jis priimtas inter alia:
– „atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisės aktų dėl oficialių rašytinių sutarčių nėra, valstybės narės, laikydamosi nacionalinės sutarčių teisės, gali nuspręsti nustatyti tokias sutartis privalomomis su sąlyga, kad tai darant būtų laikomasi Sąjungos teisės, visų pirma reikalavimo užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir bendrą rinkos organizavimą. Kadangi padėtis Sąjungos valstybėse narėse skiriasi, ir laikantis subsidiarumo principo, šis klausimas turėtų būti paliktas spręsti valstybėms narėms. Tačiau pieno ir pieno produktų sektoriuje, siekiant užtikrinti, kad tokios sutartys atitiktų tinkamus būtinuosius standartus, taip pat siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir bendrą rinkos organizavimą, tam tikros pagrindinės tokių sutarčių naudojimo sąlygos turėtų būti nustatytos Sąjungos lygmeniu. Dėl visų tokių pagrindinių sąlygų turėtų būti galima laisvai derėtis. Kadangi kai kurie pieno kooperatyvai galimai turi panašaus poveikio taisykles savo įstatuose, paprastumo sumetimais jiems turėtų būti netaikomas reikalavimas sudaryti sutartį. Siekiant sustiprinti tokios sutarčių sistemos veiksmingumą valstybės narės turėtų nuspręsti, ar sutartys turėtų būti taikomos ir tuo atveju, kai iš ūkininkų pieną surenka ir perdirbimo įmonėms pristato tarpininkai“ (127 konstatuojamoji dalis);
– „siekiant užtikrinti perspektyvią gamybos plėtrą, taip užtikrinant deramą pieno sektoriaus ūkininkų gyvenimo lygį, turėtų būti padidinta jų galia derybose su perdirbimo įmonėmis, kad pridėtinė vertė tiekimo grandinėje būtų tinkamiau paskirstyta. Siekiant, kad tie BŽŪP tikslai būtų pasiekti, pagal SESV 42 straipsnį ir 43 straipsnio 2 dalį turėtų būti priimta nuostata dėl galimybės gamintojų organizacijoms, kurias sudaro pieno sektoriaus ūkininkai, ar jų asociacijoms kolektyviai derėtis su pieninėmis dėl visai jų narių žalio pieno produkcijai ar jos daliai taikytinų sutarčių sąlygų, įskaitant kainas. Siekiant išlaikyti veiksmingą konkurenciją pieno rinkoje, šiai galimybei turėtų būti taikomi tinkami kiekybiniai apribojimai. Siekiant, kad nebūtų pakenkta veiksmingam kooperatyvų veikimui ir siekiant aiškumo, reikėtų nustatyti, kad tais atvejais, kai ūkininko narystė kooperatyve apima pareigą pristatyti žalią pieną, kuri taikoma viso ūkininko pagaminto pieno arba jo dalies atžvilgiu, ir šios pareigos vykdymo sąlygos nustatytos kooperatyvo įstatuose arba jais grindžiamose taisyklėse ir sprendimuose, dėl tų sąlygų neturėtų būti deramasi per gamintojų organizaciją“ (128 konstatuojamoji dalis);
– „kadangi oficialių rašytinių sutarčių naudojimui pieno sektoriuje taikomos atskiros nuostatos, tokių sutarčių naudojimas taip pat gali padėti sustiprinti ūkio subjektų kituose sektoriuose atsakomybę ir padidinti jų informuotumą apie poreikį geriau atsižvelgti į rinkos signalus, padidinti kainų pokyčių poveikį galutinei kainai ir pritaikyti pasiūlą prie paklausos, taip pat padėti išvengti tam tikros nesąžiningos komercinės praktikos. Kadangi nėra Sąjungos teisės aktų, susijusių su tokiomis sutartimis, valstybės narės, laikydamosi nacionalinės sutarčių teisės, gali nuspręsti privalomai naudoti tokias sutartis, su sąlyga, kad tai darant būtų laikomasi Sąjungos teisės ir visų pirma užtikrinamas tinkamas vidaus rinkos veikimas ir bendras rinkos organizavimas“ (138 konstatuojamoji dalis).
22.2. Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnyje „Sutartiniai santykiai pieno ir pieno produktų sektoriuje“ nustatyta:
„1. Kai valstybė narė nusprendžia, kad kaskart, kai ūkininkas jos teritorijoje žalią pieną pristato žalio pieno perdirbimo įmonei, privalo būti taikoma šalių rašytinė sutartis, ir (arba) nusprendžia, kad pirmieji pirkėjai privalo ūkininkams pateikti rašytinį pasiūlymą sudaryti sutartį dėl žalio pieno tiekimo, tokia sutartis ir (arba) toks pasiūlymas sudaryti sutartį turi atitikti 2 dalyje nustatytas sąlygas.
Kai valstybė narė nusprendžia, kad žalio pieno, kurį ūkininkas pristato žalio pieno perdirbimo įmonei, pristatymui turi būti taikoma rašytinė šalių sutartis, ji taip pat nusprendžia, kuriam pristatymo etapui ar etapams tokia sutartis taikoma, jei žalią pieną pristato vienas ar daugiau surinkėjų.
Šiame straipsnyje surinkėjas – tai įmonė, kuri žalią pieną gabena iš ūkininko ar kito surinkėjo žalio pieno perdirbimo įmonei ar kitam surinkėjui, kai kiekvienu atveju yra perleidžiama nuosavybės teisė į žalią pieną.
<...>
2. Sutartis ir (arba) pasiūlymas sudaryti sutartį, nurodyti 1 daly[j]e <...>, turi būti:
c) juose visų pirma nurodoma:
i) už pristatymą mokėtina kaina, kuri:
– yra pastovi ir nustatoma sutartyje ir (arba)
– apskaičiuojama atsižvelgiant į įvairius sutartyje nurodytus veiksnius, kurie gali apimti rinkos sąlygų pokyčius atspindinčius rinkos rodiklius, pristatyto žalio pieno kiekį, taip pat jo kokybę ar sudėtį;
ii) žalio pieno, kuris gali būti ir (arba) turi būti pristatytas, kiekis, taip pat tokio pristatymo tvarkaraštis;
iii) sutarties, kuri gali būti terminuota arba neterminuota, trukmė; pastaruoju atveju nustatomos nutraukimo sąlygos;
4. Dėl visų žalio pieno pristatymo sutarčių, kurias sudaro ūkininkai, surinkėjai ar žalio pieno perdirbimo įmonės, aspektų, įskaitant 2 dalies c punkte nurodytus aspektus, šalys derasi laisvai.
Nepaisant pirmos pastraipos, taikoma viena ar daugiau iš šių nuostatų:
a) kai valstybė narė nusprendžia, kad privaloma sudaryti rašytinę šalių sutartį dėl žalio pieno pristatymo pagal 1 dalį, ji gali nustatyti:
i) pareigą šalims susitarti dėl tam tikro pristatomo kiekio ir už šį pristatymą mokėtinos kainos santykio;
b) kai valstybė narė nusprendžia, kad pirmasis žalio pieno pirkėjas turi ūkininkui pateikti rašytinį pasiūlymą sudaryti sutartį pagal 1 dalį, ji gali reikalauti, kad pasiūlyme būtų nurodyta minimali sutarties galiojimo trukmė, šiuo tikslu nustatyta nacionalinės teisės aktais; tokia minimali trukmė turi būti bent šeši mėnesiai ir turi nekenkti tinkamam vidaus rinkos veikimui.
Antra pastraipa nedaromas poveikis ūkininko teisei nesutikti su tokia minimalia trukme, jeigu jis tai padaro raštu. Tokiu atveju šalys laivai derasi dėl visų sutarties sąlygų, įskaitant 2 dalies c punkte nurodytus aspektus.
<...>“
23. Kaip minėta, atsakydamas į Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendime išdėstytus prejudicinius klausimus, ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. byloje C-2/18 priėmė sprendimą, kuriame, be kita ko, išaiškino nurodytas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualias Reglamento Nr. 1308/2013 nuostatas, inter alia įtvirtintas 148 straipsnyje.
23.1. ESTT minėtame sprendime konstatavo:
„32. Šio reglamento 148 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu valstybė narė nusprendžia, kad ūkininkas žalią pieną tokio pieno perdirbėjui turi pristatyti pagal šalių rašytinę sutartį, tokia sutartis turi atitikti šio straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. Minėto reglamento 148 straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta, kad tokioje sutartyje visų pirma, kaip tai matyti iš šios nuostatos i punkto, turi būti numatyta už pristatymą mokėtina kaina, kuri yra pastovi ir nustatoma sutartyje ir (arba) apskaičiuojama atsižvelgiant į įvairius sutartyje nurodytus veiksnius, galinčius apimti rinkos sąlygų pokyčius atspindinčius rinkos rodiklius, pristatyto žalio pieno kiekį, taip pat jo kokybę ar sudėtį, ir, kaip matyti iš šios nuostatos ii punkto, žalio pieno, kuris gali būti ir (arba) turi būti pristatytas, kiekis.
33. To paties reglamento 148 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad dėl visų žalio pieno pristatymo sutarčių, kurias sudaro ūkininkai, surinkėjai ar žalio pieno perdirbimo įmonės, aspektų, įskaitant 2 dalies c punkte nurodytus aspektus, šalys derasi laisvai.
34. Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad valstybė narė gali nustatyti pareigą šalims susitarti dėl tam tikro pristatomo kiekio ir už pristatymą mokėtinos kainos santykio ir minimalią galiojimo trukmę, taikomą tik ūkininko ir pirmojo žalio pieno pirkėjo sudaromoms rašytinėms sutartims.
35. Iš šių nuostatų matyti, kad Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtinta taisyklė, jog dėl visų žalio pieno pristatymo sutarčių aspektų, įskaitant kainą, šalys derasi laisvai, tačiau minėtos 4 dalies antroje pastraipoje numatytos šios taisyklės išimtys.
23.2. ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendime pažymėjo, kad Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsniu, siejamu su 127 konstatuojamąja dalimi, kurioje numatyta, jog valstybės narės „gali“ nuspręsti nustatyti, kad privaloma sudaryti rašytines oficialias sutartis, ir „šis klausimas turėtų būti paliktas spręsti valstybėms narėms“, siekiama nustatyti minimalias tokioms sutartims taikytinas taisykles, nedraudžiant valstybėms narėms nustatyti kitų su tuo susijusių taisyklių, kaip tai patvirtina šio straipsnio formuluotė, visų pirma šio straipsnio 2 dalies c punkte vartojamas žodžių junginys, kad sutartyje „visų pirma nurodoma“ (43–44 punktai). Atsižvelgdamas į tai, kad Europos Sąjunga nepasinaudojo savo kompetencija išsamiai sureglamentuoti žalio pieno pristatymo sutarčių šalių sutartinius santykius, ESTT padarė išvadą, jog Reglamento Nr. 1308/2013 negalima aiškinti kaip iš esmės draudžiančio valstybėms narėms imtis priemonių šioje srityje (45 punktas).
ESTT minėtame sprendime kartu atkreipė dėmesį, jog iš Reglamento Nr. 1308/2013 138 konstatuojamosios dalies matyti, kad, kadangi oficialių rašytinių sutarčių naudojimui pieno sektoriuje taikomos atskiros nuostatos, tokių sutarčių naudojimas taip pat gali padėti sustiprinti ūkio subjektų atsakomybę kituose sektoriuose ir, be kita ko, „padėti išvengti tam tikros nesąžiningos komercinės praktikos“ (48 punktas).
Vis dėlto ESTT konstatavo, jog „remiantis šiomis nuorodomis į tam tikrus nesąžiningus veiksmus negalima nustatyti, kad tikslą kovoti su nesąžiningais veiksmais, kurio siekiama pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės nuostatomis, apima Reglamentas Nr. 1308/2013, juolab kad šis reglamentas neapima tokių veiksmų visumos ir juo tokie veiksmai nėra sureglamentuoti ir net nėra jame išvardyti“ (49 punktas).
23.3. Be to, ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendime nurodė, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1308/2013 128 konstatuojamosios dalies, juo siekiama užtikrinti perspektyvią gamybos plėtrą, taip užtikrinant deramą pieno sektoriaus ūkininkų gyvenimo lygį, laikantis bendros žemės ūkio politikos tikslų, numatytų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 39 straipsnio 1 dalyje; jeigu Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnis būtų aiškinamas taip, kad valstybės narės negali imtis priemonių, skirtų kovoti su nesąžiningais veiksmais pieno ir pieno produktų sektoriuje, tai prieštarautų šiam tikslui, kuriuo siekiama užtikrinti, kad būtų išsaugota veiksminga konkurencija žemės ūkio produktų rinkose, ir kuris yra ir vienas iš bendros žemės ūkio politikos tikslų (50 punktas).
24. Apibendrinant Reglamente Nr. 1308/2013, inter alia jo 148 straipsnyje, nustatytą teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad pagal jį:
– nustatomas bendras visų žemės ūkio produktų, kurie išvardyti SESV I priede, rinkų, prie kurių priskiriamas pieno ir pieno produktų sektorius, organizavimas (1 straipsnio 1 dalis, 2 dalies p punktas);
– dėl visų žalio pieno pristatymo sutarčių aspektų, įskaitant kainą, šalys derasi laisvai, tačiau valstybė narė gali nustatyti pareigą šalims susitarti dėl tam tikro pristatomo pieno kiekio ir už pristatymą mokėtinos kainos santykio ir minimalią ūkininko ir pirmojo žalio pieno pirkėjo sudaromų rašytinių sutarčių galiojimo trukmę; remdamosi laisvomis derybomis, šalys turi turėti galimybę nustatyti žalio pieno pardavimo kainą, be kita ko, atsižvelgdamos į pasiūlos ir paklausos santykį atitinkamoje rinkoje (148 straipsnio 4 dalies pirma, antra pastraipos; ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo 33–36 punktai);
– Europos Sąjungos institucijos, priimdamos Reglamentą Nr. 1308/2013, nepasinaudojo Europos Sąjungos kompetencija, be kita ko, jo 148 straipsnyje išsamiai sureglamentuoti žalio pieno pristatymo sutarčių šalių sutartinius santykius, inter alia su šiomis sutartimis susijusių derybų procesą, todėl šio reglamento negalima aiškinti kaip iš esmės draudžiančio valstybėms narėms imtis priemonių šioje srityje (ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo 45 punktas);
– nors Reglamente Nr. 1308/2013 yra su nesąžiningais veiksmais susijusi nuostata, jis neapima tikslo kovoti su nesąžiningais veiksmais, juolab kad šis reglamentas neapima tokių veiksmų visumos ir juo tokie veiksmai nėra sureglamentuoti ir net nėra jame išvardyti (138 konstatuojamoji dalis; ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo 49 punktas);
– jeigu Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnis būtų aiškinamas taip, kad valstybės narės negali imtis priemonių, skirtų kovoti su nesąžiningais veiksmais pieno ir pieno produktų sektoriuje, tai prieštarautų Reglamento Nr. 1308/2013 128 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintam tikslui (užtikrinti perspektyvią gamybos plėtrą, taip užtikrinant deramą pieno sektoriaus ūkininkų gyvenimo lygį, laikantis bendros žemės ūkio politikos tikslų, numatytų SESV 39 straipsnio 1 dalyje), kuriuo siekiama užtikrinti, kad būtų išsaugota veiksminga konkurencija žemės ūkio produktų rinkose, ir kuris yra ir vienas iš bendros žemės ūkio politikos tikslų (ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo 50 punktas).
25. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/633 dėl įmonių vienų kitoms taikomos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje (toliau – Direktyva), kurios 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ nustatyta: „Siekiant kovoti su praktika, kuria labai nukrypstama nuo tinkamo verslo elgesio, kuri prieštarauja sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principams ir kuri vieno prekybos partnerio vienašališkai primetama kitam, šioje direktyvoje nustatomas minimalus draudžiamos nesąžiningos prekybos praktikos, taikomos pirkėjų ir tiekėjų vienų kitiems žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje, atvejų sąrašas, taip pat nustatomos minimalios tų draudimų laikymosi užtikrinimo taisyklės ir vykdymo užtikrinimo institucijų veiklos tarpusavio koordinavimo tvarka.“
Šiame kontekste paminėtina, kad Direktyvos 3 straipsnio „Nesąžiningos prekybos praktikos draudimas“ 1 dalyje nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad būtų draudžiama bent jau visų toliau išvardytų rūšių nesąžiningos prekybos praktika, inter alia tokia, kai pirkėjas vienašališkai pakeičia žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo sutarties sąlygas dėl žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo ar pristatymo dažnumo, būdo, vietos, laiko arba tiekimo ar pristatymo apimties, kokybės standartų, mokėjimo sąlygų ar kainų arba dėl paslaugų tiek, kiek jos yra aiškiai nurodytos šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje, teikimo (c punktas).
25.1. Pažymėtina, kad Direktyva pagal jos 14 straipsnį įsigaliojo 2019 m. balandžio 30 d. Šiame kontekste pažymėtina, jog minėtame ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendime, priimtame pagal Konstitucinio Teismo kreipimąsi, konstatuota, kad Direktyvos įsigaliojimo data patvirtina, jog kovos su nesąžininga komercine praktika žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje sritis nebuvo išsamiai suderinta, kai buvo priimtos Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo nuostatos. Taigi, pasak ESTT, valstybės narės turėjo joms likusią kompetenciją imtis priemonių kovos su nesąžininga komercine praktika srityje, kuriomis siekiama reguliuoti laisvomis derybomis paremtą kainų nustatymo procesą, net jei šios priemonės turi įtakos laisvų derybų dėl kainos, mokėtinos už žalio pieno pristatymą, principui, kuris išplaukia iš Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnio, taigi ir vidaus rinkos veikimui atitinkamame sektoriuje (52, 53 punktai).
25.2. Pažymėtina ir tai, kad pagal Direktyvos 13 straipsnio 1 dalį valstybės narės ne vėliau kaip 2021 m. gegužės 1 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos; tas nuostatas jos taiko ne vėliau kaip nuo 2021 m. lapkričio 1 d.
Šiame kontekste paminėtina, kad ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo 55 punkte priminė savo jurisprudenciją, pagal kurią per Direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės, kurioms ji skirta, privalo nepriimti nuostatų, kurios gali rimtai trukdyti pasiekti Direktyvoje nurodytą rezultatą; nors nagrinėjamu atveju Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas buvo priimtas prieš įsigaliojant Direktyvai, nacionalinės valdžios institucijos ir nacionaliniai teismai turi kiek įmanoma susilaikyti nuo nacionalinės teisės aiškinimo, dėl kurio pasibaigus Direktyvos perkėlimo terminui galėtų būti rimtai sutrukdyta įgyvendinti ja siekiamą tikslą.
IV
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
26. Šioje konstitucinės justicijos byloje, be kita ko, tiriama Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojama ūkinė veikla pieno sektoriuje, atitiktis Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
27. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija yra grindžiamos teisinės valstybės principu (inter alia 2016 m. vasario 17 d., 2018 m. gegužės 4 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai); šis principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų (inter alia 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2017 m. birželio 26 d., 2019 m. gruodžio 19 d. nutarimai).
27.1. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, nepažeisdami teisės; to reikalaujama pagal bendrąjį teisės principą bona fides, neatsiejamą nuo konstitucinio teisinės valstybės principo (2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai).
27.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra ir konstitucinis teisingumo principas (inter alia 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai); teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).
27.3. Aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, jog vienas iš šio principo elementų, proporcingumo principas, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. vasario 17 d., 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimai).
27.4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, suponuojančio pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).
28. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra glaudžiai susijęs ir su Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintomis konstitucinėmis vertybėmis, kuriomis grindžiamas šalies ūkis (inter alia 2008 m. gruodžio 4 d., 2015 m. spalio 29 d., 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimai).
28.1. Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą konstatuota, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo (inter alia 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. sausio 15 d., 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimai).
28.2. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalį, pagal kurią Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama asmens laisve ir teise turėti nuosavybę; ši sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. (inter alia 2009 m. kovo 27 d., 2011 m. sausio 6 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai); asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai); sutarčių sudarymo laisvė – tai visų pirma laisvas sutarties šalių valios reiškimas siekiant sudaryti sutartį, tai yra teisė savarankiškai kartu su kontrahentu spręsti sutarties turinio klausimus nepažeidžiant atitinkamų imperatyvių įstatymo reikalavimų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių (1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas); asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva neatsiejamos nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir iš jos pasitraukti (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai).
Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2008 m. kovo 15 d., 2010 m. vasario 26 d., 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (inter alia 1999 m. spalio 6 d., 2008 m. gruodžio 4 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai).
28.3. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, pagal kurią valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šia nuostata įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (inter alia 1999 m. spalio 6 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimai).
Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais; kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimai).
Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. balandžio 3 d., 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Diferencijuotas atskirų ūkio subjektų teisinės padėties, atitinkamų ūkinės veiklos sąlygų nustatymas atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį (inter alia 2000 m. spalio 18 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimai).
Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga, atsižvelgiant į valstybės išteklius, jos materialines ir finansines galimybes bei kitus svarbius veiksnius, reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant minėtą veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą (inter alia 2015 m. balandžio 3 d. nutarimas, 2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT25-N12/2016).
Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams sudaromos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaroma galimybių jai reikštis (inter alia 2002 m. balandžio 9 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai). Taigi įstatymais nustatomi ūkinės veiklos apribojimai turi atitikti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatytą konstitucinį imperatyvą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (2017 m. gegužės 30 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimai).
29. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 1, 3 dalis, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, bendrąjį teisės principą bona fides, atsižvelgdamas į tam tikros ūkinės veiklos, inter alia pieno gamybos, perdirbimo ir prekybos juo, specifiką, įvertinęs atitinkamos ūkio srities būklę ir reikšmę Lietuvos ūkiui ir siekdamas užtikrinti ūkio subjektų interesų pusiausvyrą, užkirsti kelią jų nesąžiningam ūkinės veiklos vykdymui, piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi rinkoje, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį ūkinės veiklos atitinkamoje srityje, inter alia pieno sektoriuje, teisinį reguliavimą, kuriuo būtų nustatyti specialūs toje ūkio srityje veikiantiems ūkio subjektams taikomi apribojimai, inter alia imperatyvios nuostatos, draudžiančios konkrečius jose apibrėžtus nesąžiningus veiksmus šių ūkio subjektų sutartinių santykių srityje, taip pat numatyta tokių nuostatų laikymosi kontrolė ir atsakomybė už jų pažeidimus. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio proporcingumo principo, nepaneigti esminių Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų ūkinės veiklos laisvės nuostatų, tokių kaip sutarčių sudarymo laisvė, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.
30. Kaip minėta, ginčijamos Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo nuostatos yra susijusios ir su Europos Sąjungos teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje yra aktualios su Lietuvos Respublikos naryste Europos Sąjungoje susijusios Konstitucijos nuostatos.
30.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare: Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis (1 straipsnis); Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (2 straipsnis) (inter alia 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. liepos 11 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai).
30.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė (inter alia 2014 m. sausio 24 d. nutarimas, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas, 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimas); konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus (inter alia 2018 m. gruodžio 14 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai); Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją (2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
Kadangi žemės ūkio, vidaus rinkos sritys priskiriamos pasidalijamajai Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai, nėra pagrindo aiškinti su šiomis sritimis susijusių Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, nuostatų kitaip, nei nurodytas sritis reguliuoja Europos Sąjungos teisė (2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas).
V
Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo atitikties Konstitucijai vertinimas
pagal priėmimo tvarką
31. Pareiškėja inter alia prašo ištirti, ar Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas pagal priėmimo tvarką tais aspektais, kad, pasak pareiškėjos, buvo pažeisti Seimo statute nustatyti reikalavimai, kurių turi būti laikomasi svarstant įstatymų projektus ypatingos skubos tvarka, nebuvo atliktas privalomas numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas, neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 76 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
32. Pasak pareiškėjos, Seimo Pirmininkė pasiūlė Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektą svarstyti ypatingos skubos tvarka, tačiau, pažeisdama Seimo statuto 164 straipsnio 1 dalies nuostatas, savo siūlymo nepagrindė. Taigi pareiškėjos argumentai šiuo aspektu yra susiję su tuo, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka, nenurodant šios tvarkos taikymą pagrindžiančių motyvų. Be to, pasak pareiškėjos, Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto rengėjas privalėjo atlikti šio įstatymo projektu numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimą, tačiau to nebuvo padaryta. Taigi įstatymų leidėjas nesilaikė pareigos leidžiant teisės aktus paisyti teisėkūros procedūrinių reikalavimų, dėl to buvo pažeisti Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis, 76 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas.
33. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutarime pripažino, jog Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.
Nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat pažymėta, jog tai, kad ši Seimo statuto nuostata tiek, kiek nurodyta, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, savaime negali būti pagrindas ginčyti iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje priimtų, taikant Seimo statute nustatytą svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą, įstatymų ir kitų Seimo aktų atitiktį Konstitucijai vien dėl to, kad minėta svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūra buvo taikyta ne išskirtiniu konstituciškai pagrįstu atveju, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas, kuriuo prašoma ištirti inter alia Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo atitiktį Konstitucijai pagal priėmimo tvarką tuo aspektu, kad šis įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka, nenurodant šios tvarkos taikymą pagrindžiančių motyvų, Konstituciniame Teisme buvo gautas 2016 m. birželio 29 d., t. y. anksčiau, nei viešai Konstitucinio Teismo posėdyje buvo paskelbtas minėtas 2019 m. balandžio 16 d. nutarimas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo netirti Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo atitikties Konstitucijai pagal priėmimo tvarką šiuo pareiškėjos nurodytu aspektu.
34. Iš šiai konstitucinės justicijos bylai aktualių su Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo priėmimu susijusių faktinių aplinkybių, be kita ko, matyti, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektas buvo priimtas Seimo Pirmininkės siūlymu taikant ypatingos skubos svarstymo tvarką, nepateikus tokio siūlymo motyvų.
35. Vertinant, ar Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, pažymėtina, kad, kaip 2019 m. balandžio 16 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas:
– Seimo pareiga laikytis Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute nustatytų įstatymų leidybos proceso stadijų ir įstatymų priėmimo taisyklių nėra savitikslė, ja siekiama užtikrinti, kad, be kita ko, būtų laikomasi iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų kylančių įstatymų leidybos proceso skaidrumo ir viešumo, taip pat įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų; tokių reikalavimų paisymas priimant teisės aktus sudaro prielaidas įtraukti visuomenę į sprendimų, susijusių su viešaisiais interesais, priėmimo procesą, inter alia sudarant galimybę susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir kita su jais susijusia informacija;
– taikant įstatymų ir kitų Seimo aktų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą yra itin ribotos galimybės užtikrinti, kad būtų laikomasi iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų; todėl pagal Konstituciją įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka gali būti taikoma tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai; jeigu įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai galėtų būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, būtų pažeidžiami iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylantys įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimai.
36. Atsižvelgiant į minėtas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualias su ginčijamo Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo priėmimu susijusias faktines aplinkybes, Konstitucijos ir oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, konstatuotina, kad:
– Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas buvo priimtas Seimo Pirmininkės siūlymu taikant ypatingos skubos svarstymo tvarką, nenurodant šios tvarkos taikymą pagrindžiančių motyvų, taigi, inter alia nesant tokios grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai;
– priimant Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą ypatingos skubos tvarka nesant tokios grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, nesilaikyta konstitucinio reikalavimo įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka procedūrą taikyti tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, taigi ir iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimų.
37. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.
38. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje byloje netirs, ar Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 76 straipsniui, ar jis pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai kitu pareiškėjos nurodytu aspektu.
39. Kaip minėta, pareiškėja ginčija, be kita ko, Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnio atitiktį Konstitucijai. Konstatavęs, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Konstitucinis Teismas šioje byloje netirs, ar to paties įstatymo 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
VI
Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu), 5 straipsnio (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) atitikties Konstitucijai vertinimas
40. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnis (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu), 5 straipsnis (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims.
41. Pasak pareiškėjos, ginčijamu Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3, 5 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu paneigiama ūkio subjektų teisė susitarimu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, suvaržyta sutarties šalių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti pagrindinius žalio pieno pirkimo sutarties elementus – kainą, kiekį, įspėjimo apie sutarties nutraukimą ir keitimą terminus, kartu yra pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta sutarčių sudarymo laisvė.
Pasak pareiškėjos, ginčijamuose Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo straipsniuose negalėjo būti nustatytas specifinis žalio pieno rinkos teisinis reguliavimas, nes žalio pieno rinka nėra tokia specifinė, kad būtų galima pagrįsti diferencijuoto teisinio reguliavimo poreikį; nustatytasis specialus teisinis reguliavimas nėra būtinas visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti ir nėra proporcingas siekiamam tikslui. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu ūkinė veikla nereguliuojama taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, todėl pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis.
42. Sprendžiant, ar Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims neprieštarauja Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) nustatytas teisinis reguliavimas, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę; sutarčių sudarymo laisvė – tai visų pirma laisvas sutarties šalių valios reiškimas siekiant sudaryti sutartį, tai yra teisė savarankiškai kartu su kontrahentu spręsti sutarties turinio klausimus nepažeidžiant atitinkamų imperatyvių įstatymo reikalavimų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių;
– ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų; pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo;
– kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai, kurie turi atitikti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatytą konstitucinį imperatyvą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams;
– valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones, tačiau ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti;
– pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 1, 3 dalis, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, bendrąjį teisės principą bona fides, atsižvelgdamas į tam tikros ūkinės veiklos, inter alia pieno gamybos, perdirbimo ir prekybos juo, specifiką, įvertinęs atitinkamos ūkio srities būklę ir reikšmę Lietuvos ūkiui ir siekdamas užtikrinti ūkio subjektų interesų pusiausvyrą, užkirsti kelią jų nesąžiningam ūkinės veiklos vykdymui, piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi rinkoje, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį ūkinės veiklos atitinkamoje srityje, inter alia pieno sektoriuje, teisinį reguliavimą, kuriuo būtų nustatyti specialūs toje ūkio srityje veikiantiems ūkio subjektams taikomi apribojimai, inter alia imperatyvios nuostatos, draudžiančios konkrečius jose apibrėžtus nesąžiningus veiksmus šių ūkio subjektų sutartinių santykių srityje, taip pat numatyta tokių nuostatų laikymosi kontrolė ir atsakomybė už jų pažeidimus; tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio proporcingumo principo, nepaneigti esminių Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų ūkinės veiklos laisvės nuostatų, inter alia sutarčių sudarymo laisvės.
42.1. Minėta, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 1 dalyje yra įtvirtintas bendrasis principas, kad ūkio subjektų nesąžiningi veiksmai perkant ir parduodant žalią pieną yra draudžiami, o šio straipsnio 2, 3 dalyse šis principas detalizuojamas nurodant konkrečius draudžiamus nesąžiningus veiksmus, susijusius su žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimu ir vienašališku nutraukimu (2 dalies 1, 2 punktai), žalio pieno pirkimu ir pardavimu nesudarius žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties (2 dalies 3 punktas), žalio pieno pirkimo kaina (3 dalies 1, 3, 4 punktai), pirkimo ir pardavimo kiekiu (3 dalies 2 punktas) ir pareiga pirkti nustatytąja tvarka įvertintos sudėties ir kokybės žalią pieną (3 dalies 5 punktas). Kaip minėta, šios nuostatos laikytinos imperatyviomis teisės normomis, kurių sutarties šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti.
Minėta ir tai, kad pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) nustatytą teisinį reguliavimą:
– žalio pieno pirkimo kaina, mokama konkrečiam žalio pieno pardavėjui, nepriklausančiam teisės aktų nustatyta tvarka pripažintoms pieno gamintojų organizacijoms, gali priklausyti nuo to, kuriai pardavėjų grupei pagal parduodamo pieno kiekį jis yra priskirtas, taip pat nuo žalio pieno pristatymo būdo, žalio pieno sudėties ir kokybės; žalio pieno pirkėjui draudžiama tai pačiai grupei pagal parduodamo pieno kiekį priskirtiems žalio pieno pardavėjams mokėti skirtingą kainą už tokios pačios sudėties ir kokybės žalią pieną, pristatomą pirkėjui tokiu pačiu būdu, tačiau nedraudžiama žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyse taikyti skirtingos žalio pieno pirkimo kainos tai pačiai grupei priklausantiems žalio pieno pardavėjams, atsižvelgiant į žalio pieno pristatymo būdą, jų patiekto pieno sudėtį ir kokybę (už skirtingos sudėties ir kokybės žalią pieną nedraudžiama mokėti atitinkamų priedų, priemokų, taikyti nuoskaitų);
– žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta žalio pieno pirkimo kaina gali būti mažinama, tačiau draudžiama ją mažinti nepagrįstai, t. y. nesant objektyvių priežasčių pateisinti jos mažinimą;
– žalio pieno pirkėjas ir pardavėjas gali susitarti dėl konkretaus žalio pieno pirkimo ir pardavimo kiekio, o susitarus dėl šio kiekio, žalio pieno pirkėjas privalo vykdyti šiuos savo sutartinius įsipareigojimus (supirkti iš žalio pieno pardavėjo, parduodančio tam tikrą žalio pieno kiekį per dieną, visą žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą žalio pieno kiekį (su tam tikru leistinu nuokrypiu));
– žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pakeista ir vienašališkai nutraukta, tačiau, siekiant suteikti laiko šios sutarties šalims pasirengti būsimiems sutartinių santykių pokyčiams, nustatytas reikalavimas laikytis minimalaus 30 dienų pranešimo apie sutarties nutraukimą ir pakeitimą termino.
Taigi Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra užkertamas kelias žalio pieno pardavėjui ir pirkėjui susitarti dėl žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, susijusių inter alia su jos pakeitimu ir nutraukimu, žalio pieno pirkimo kaina, pirkimo ir pardavimo kiekiu, kiek jų veiksmai nėra nesąžiningi ir draudžiami įstatymu, t. y. tiek, kiek jais nėra pažeidžiamos šiame straipsnyje įtvirtintos imperatyvios teisės normos, be kita ko, draudžiančios pakeisti ir nutraukti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartį iš anksto (prieš 30 dienų) nepranešus kitai sutarties šaliai apie šios sutarties pakeitimą ir nutraukimą, tai pačiai grupei pagal objektyvų kriterijų (parduodamo pieno kiekį) priskirtiems žalio pieno pardavėjams mokėti skirtingą kainą už tokios pačios sudėties ir kokybės žalią pieną, pristatomą pirkėjui tokiu pačiu būdu, mažinti sutartyje nustatytą žalio pieno pirkimo kainą, jeigu nėra objektyvių priežasčių pateisinti jos mažinimą, nevykdyti žalio pieno pirkėjo sutartinių įsipareigojimų, susijusių su žalio pieno pirkimo ir pardavimo kiekiu.
42.2. Kaip minėta, iš Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 1 straipsnio ir šio įstatymo travaux préparatoires matyti, kad jis buvo priimtas esant žalio pieno pardavėjams nepalankiai Lietuvos pieno ūkio struktūrai, siekiant, be kita ko, užtikrinti žalio pieno pirkėjų ir pardavėjų teisėtų interesų pusiausvyrą ginant silpnesnės sutarties šalies – žalio pieno pardavėjų teises ir teisėtus interesus, uždrausti žalio pieno pardavėjų ir žalio pieno pirkėjų nesąžiningus veiksmus perkant ir parduodant žalią pieną.
42.3. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje svarbu atsižvelgti į šias faktines aplinkybes, susijusias su Lietuvos ūkio pieno sektoriaus būkle, be kita ko, žalio pieno pardavėjų (gamintojų) padėtimi:
– Lietuvos ūkio pieno sektorius yra viena didžiausių ir labiausiai išvystytų maisto gamybos šakų; pieno gaminiai sudaro apie penktadalį visos Lietuvoje gaminamos žemės ūkio produkcijos; pieno sektoriuje – gamybos, perdirbimo ir mažmeninės prekybos grandyse – sukuriama apie 2 procentai šalies bendrojo vidaus produkto;
– 2015 metų duomenimis, žalią pieną Lietuvoje parduodavo apie 30 tūkstančių žalio pieno gamintojų (2017 metų duomenimis, – apie 25 tūkstančius, 2019 metų duomenimis, – apie 20 tūkstančių); žalio pieno gamintojų galimybės derėtis su perdirbėjais, kitais pieno supirkėjais buvo ir yra menkos, nes dauguma žalio pieno gamintojų yra smulkūs (2015 metų duomenimis, 1–5 karves turėjo 74 procentai (2017 metų duomenimis, – apie 71 procentą, 2019 metų duomenimis, – apie 70 procentų) visų žalio pieno gamintojų), palyginti su perdirbėjais (97 procentus pieno perdirba šešios pieno perdirbimo įmonės); žalio pieno gamintojų derybines galias menkina ir tai, kad pienas yra greitai gendantis produktas ir negali būti sandėliuojamas;
– nepaisant pastangų įvairiomis priemonėmis (teisinėmis, finansinėmis, konsultacinėmis ir kt.) skatinti žalio pieno gamintojų kooperaciją, jie nėra pakankamai kooperuoti (tikroje kooperacijoje dalyvauja tik 15 procentų pieno gamintojų, jie tiekia tik 18 procentų viso Lietuvoje superkamo žalio pieno), o žalio pieno gamintojų organizacijų, apibrėžiamų ir pripažįstamų pagal Reglamento Nr. 1308/2013 152–154 straipsnius, Lietuvoje iš viso nėra;
– iš smulkiųjų žalio pieno gamintojų pienas superkamas per pieno supirkimo punktus; kol nebuvo priimtas Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, šiuose punktuose pirkėjai, nesiderėdami su žalio pieno gamintojais, tiesiog pateikdavo informaciją, už kokią kainą jie perka žalią pieną;
– Europos Komisijos duomenimis, vidutinė žalio pieno pirkimo kaina Lietuvoje buvo ir yra viena žemiausių visoje Europos Sąjungoje.
Taigi Lietuvos pieno sektorius yra ypač reikšmingas šalies ūkiui, žalio pieno gamyba ir pardavimu Lietuvoje užsiima nemaža (reikšminga) dalis ūkio subjektų, tačiau Lietuvos pieno ūkio struktūra yra nepalanki žalio pieno pardavėjams (gamintojams), inter alia tuo aspektu, kad daugumos žalio pieno pardavėjų (gamintojų) galios derėtis dėl žalio pieno supirkimo kainos, kitų sąlygų, palyginti su pieno perdirbėjais, kitais jo pirkėjais, buvo ir yra menkos.
42.4. Vadinasi, Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) nustatytomis imperatyviomis teisės normomis žalio pieno pirkimo ir pardavimo santykiai, įtvirtinant bendrąjį principą, kad ūkio subjektų nesąžiningi veiksmai perkant ir parduodant žalią pieną yra draudžiami ir nustatant konkrečius draudžiamus nesąžiningus veiksmus, yra reguliuojami atsižvelgiant į Lietuvos pieno sektoriaus struktūrinius ypatumus bei jo reikšmę šalies ūkiui ir siekiant teisėtų ir visuomenei svarbių tikslų – užtikrinti žalio pieno pardavėjų (gamintojų) ir pirkėjų teisėtų interesų pusiausvyrą ginant silpnesnės sutarties šalies, žalio pieno pardavėjų, teises ir teisėtus interesus, taip pat visuomenės interesą išlaikyti tvarų Lietuvos pieno ūkį, taigi siekiant ne atskirų asmenų, o bendros tautos gerovės.
Atsižvelgiant į šioje konstitucinės justicijos byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su Lietuvos ūkio pieno sektoriaus būkle, be kita ko, žalio pieno pardavėjų (gamintojų) padėtimi, pažymėtina, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) nustatytos nesąžiningą ūkinės veiklos šioje srityje vykdymą draudžiančios imperatyvios teisės normos nėra būtinos šiems tikslams pasiekti.
Pažymėtina, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) nustatytomis imperatyviomis teisės normomis, draudžiančiomis nesąžiningus veiksmus sutartinių santykių srityje, nėra užkertamas kelias žalio pieno pardavėjams, pirkėjams (perdirbėjams) laisva valia tiek sudaryti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis, tiek jas pakeisti ir nutraukti, taip pat susitarti dėl konkrečių toms imperatyvioms teisės normoms neprieštaraujančių sutarties sąlygų, inter alia susijusių su sutarties pakeitimu, nutraukimu, žalio pieno pirkimo kaina, žalio pieno pirkimo ir pardavimo kiekiu. Pažymėtina ir tai, kad minėtomis imperatyviomis nuostatomis žalio pieno pardavėjams ir pirkėjams nedraudžiama nei susitarti dėl skirtingos žalio pieno pirkimo kainos, taikytinos pagal objektyvų kriterijų (parduodamo pieno kiekį) skirtingoms grupėms priskirtiems žalio pieno pardavėjams ir pagal šį kriterijų tai pačiai grupei priklausantiems žalio pieno pardavėjams, atsižvelgiant į žalio pieno pristatymo būdą, patiekto pieno sudėtį ir kokybę, nei sumažinti žalio pieno pirkimo kainą, jeigu tam yra objektyvių priežasčių. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus šioje konstitucinės justicijos byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad tokiu ūkinės veiklos teisiniu reguliavimu yra paneigiama viena esminių Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų ūkinės veiklos laisvės nuostatų – sutarčių sudarymo laisvė, kad ūkio subjektų (žalio pieno pardavėjų, pirkėjų ir perdirbėjų) teisės ir laisvės yra varžomos akivaizdžiai labiau, negu reikia minėtiems tikslams pasiekti, t. y. kad minėtu teisiniu reguliavimu nustatytas nesąžiningų veiksmų draudimas, kaip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo priemonė, yra neproporcingas.
42.5. Taigi konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnyje (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę, 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
43. Sprendžiant, ar Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims neprieštarauja Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnyje (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, pažymėtina, kad pareiškėja jo atitiktį Konstitucijai ginčija remdamasi tais pačiais argumentais, kaip ir ginčydama Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims.
43.1. Kaip minėta, Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnyje (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) yra nustatyta žalio pieno pirkėjo pareiga pagrįsti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos žalio pieno pirkimo kainos mažinimą daugiau negu 3 procentiniais punktais ir pateikti šį pagrindimą Agentūrai, taip pat nustatyta tokio mažinimo pagrįstumo vertinimo tvarka ir įtvirtintas draudimas mažinti žalio pieno pirkimo kainą, jeigu nustatoma, kad toks mažinimas nepagrįstas.
Taip pat minėta, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnyje (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra užkertamas kelias žalio pieno pirkėjui mažinti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą žalio pieno pirkimo kainą daugiau, negu nurodyta, tačiau tai jis gali padaryti tik tuo atveju, jeigu Agentūra tokio mažinimo pagrindimą įvertina kaip objektyviai pagrįstą, t. y. žalio pieno pirkėjas negali mažinti žalio pieno pirkimo kainos nesant objektyvių priežasčių pateisinti jos mažinimą.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad, aiškinant Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnyje (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju šio įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 3 punkte, žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos žalio pieno pirkimo kainos mažinimas daugiau negu 3 procentiniais punktais, kai Agentūra yra priėmusi sprendimą, kad toks mažinimas būtų nepagrįstas, laikytinas nesąžiningu veiksmu, draudžiamu pagal Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 3 punktą. Taigi Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnyje (2018 m. gegužės 31 d. redakcija) yra nustatyta institucinė nesąžiningo veiksmo, nurodyto šio įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) 3 dalies 3 punkte, kontrolės sistema, kuria siekiama, be kita ko, užtikrinti, kad žalio pieno pirkėjas laikytųsi su žalio pieno pardavėju suderėtos kainos, jeigu nėra objektyvių priežasčių pateisinti jos mažinimą.
43.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnis (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu) neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims.
Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims neprieštarauja ir Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 5 straipsnis (2018 m. gegužės 31 d. redakcija).
VII
Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo
44. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas pagal priėmimo tvarką pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
45. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurių atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurių galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2012 m. vasario 6 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai).
Taigi Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti ir vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai tą Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai paskelbus iškart po jo priėmimo teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms (inter alia 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2011 m. birželio 9 d., 2019 m. gegužės 29 d. nutarimai).
46. Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) „Konstitucinio Teismo aktų ir Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimų paskelbimas ir įsigaliojimas“ 3 dalį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas gali nustatyti kitą, vėlesnę, Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, paskelbimo datą.
47. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, kuris šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, negalės būti taikomas.
Be to, pažymėtina, kad Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas buvo pakeistas ir papildytas Seimo 2015 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 2, 3, 5, 6, 13 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 71 straipsniu įstatymu, taip pat pakeistas Seimo 2018 m. gegužės 31 d. priimtu Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 2, 3, 5, 6 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymu. Šių Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymų, kuriais buvo pakeisti atskiri Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo straipsniai ir šis įstatymas papildytas vienu nauju straipsniu, atitiktis Konstitucijai pagal priėmimo tvarką nebuvo tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje. Taigi nurodyti Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymai lieka galioti.
Todėl, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme (su vėlesniais pakeitimais ir papildymu) nustatyto teisinio reguliavimo spragų, neapibrėžtumo ir nebūtų užtikrinta šio teisinio reguliavimo vidinė darna. Dėl to galėtų būti sutrikdyti ūkio subjektų santykiai perkant ir parduodant žalią pieną, draudžiamų nesąžiningų veiksmų perkant ir parduodant žalią pieną kontrolė ir atsakomybės už šiuos veiksmus taikymas.
48. Šiame kontekste pažymėtina, kad vienas iš reikalavimų, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, yra tai, kad turi būti užtikrinamas teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, pripažinus Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą pagal priėmimo tvarką prieštaraujančiu Konstitucijai, įstatymų leidėjui kyla pareiga, laikantis Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų priėmimo tvarkos, imtis teisėkūros veiksmų Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme (su vėlesniais pakeitimais ir papildymu) nustatyto teisinio reguliavimo spragoms, neapibrėžtumui pašalinti ir šio teisinio reguliavimo vidinei darnai užtikrinti.
49. Atsižvelgiant į tai, kad minėtoms Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme (su vėlesniais pakeitimais ir papildymu) nustatyto teisinio reguliavimo spragoms, neapibrėžtumui pašalinti ir šio teisinio reguliavimo vidinei darnai užtikrinti reikalingas tam tikras laikas, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2020 m. liepos 1 d.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (2015 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2015-07-09, Nr. 11209) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija; TAR, 2015-12-29, Nr. 20903) (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu; TAR, 2018-06-11, Nr. 9729), 5 straipsnis (2018 m. gegužės 31 d. redakcija; TAR, 2018-06-11, Nr. 9729) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.