LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL LIETUVOS MEDICINOS NORMOS MN 158:2016 „GYDYTOJAS KLINIKINIS FARMAKOLOGAS. TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ“ PATVIRTINIMO
2016 m. lapkričio 16 d. Nr. V-1276
Vilnius
1. T v i r t i n u Lietuvos medicinos normą MN 158:2016 „Gydytojas klinikinis farmakologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro
2016 m. lapkričio 16 d. įsakymu
Nr. V-1276
LIETUVOS MEDICINOS NORMA MN 158:2016
GYDYTOJAS KLINIKINIS FARMAKOLOGAS.
TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ
I SKYRIUS
TAIKYMO SRITIS
1. Ši Lietuvos medicinos norma nustato gydytojo klinikinio farmakologo veiklos sritis, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę.
II SKYRIUS
NUORODOS
3. Rengiant šią Lietuvos medicinos normą vadovautasi šiais teisės aktais:
3.9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1359 „Dėl gydytojų rengimo“;
3.10. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 634 „Dėl Bendrųjų reikalavimų medicinos normoms rengti patvirtinimo“;
3.11. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 58 „Dėl Sveikatos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarkos“;
3.12. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2002 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 55/42/16 „Dėl informacijos apie asmenis su kūno sužalojimais, kurie gali būti susiję su nusikaltimu, teikimo“;
3.13. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 132 „Dėl Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos“;
3.14. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl Būtinosios medicinos pagalbos ir Būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“;
3.15. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-396 „Dėl Medicinos praktikos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“;
3.16. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-469 „Dėl Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“;
3.17. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 „Dėl teisės aktų, susijusių su elektroniniais nedarbingumo pažymėjimais bei elektroniniais nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimais, patvirtinimo“;
3.18. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. V-820 „Dėl Sepsio gydymo stacionarinių paslaugų teikimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose reikalavimų aprašo patvirtinimo“;
3.19. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-636 „Dėl Siuntimų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms gauti išdavimo, įforminimo ir atsakymų pateikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
3.20. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. V-383 „Dėl Medicinos priemonių (prietaisų) naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
3.21. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. V-164 „Dėl Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtojo pataisyto ir papildyto leidimo „Sisteminis ligų sąrašas“ (Australijos modifikacija, TLK-10-AM) įdiegimo“;
3.22. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. V-185 „Dėl Sveikatos priežiūros ar farmacijos specialisto pranešimo apie įtariamą nepageidaujamą reakciją (ĮNR) pateikimo tvarkos aprašo, sveikatos priežiūros ar farmacijos specialisto pranešimo apie įtariamą nepageidaujamą reakciją (ĮNR) formos ir paciento pranešimo apie įtariamą nepageidaujamą reakciją (ĮNR) formos patvirtinimo“.
III SKYRIUS
TERMINAI IR APIBRĖŽIMAI
4. Šioje Lietuvos medicinos normoje vartojami terminai ir apibrėžimai:
4.1. Klinikinė farmakologija – biomedicinos mokslų šaka, apimanti vaistų atradimą ir kūrimą, vaistų, kaip gydymo priemonės, taikymą ir visus vaistų poveikio žmonėms aspektus.
4.2. Gydytojas klinikinis farmakologas – medicinos gydytojas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kvalifikaciją.
4.3. Gydytojo klinikinio farmakologo praktika – teisės aktų reglamentuota gydytojo klinikinio farmakologo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją vykdoma asmens sveikatos priežiūra.
4.4. Racionalus vaistų vartojimas – vaistų vartojimas, kai optimalų gydymo laikotarpį pacientui skiriamos individualios tinkamiausių jo klinikinei būklei gydyti vaistų dozės tinkamu laiku ir gydymo sąnaudos yra mažiausios ir pacientui, ir visuomenei.
IV SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
5. Gydytojo klinikinio farmakologo profesinė kvalifikacija įgyjama baigus universitetines medicinos studijas ir klinikinės farmakologijos rezidentūrą. Užsienyje įgyta gydytojo klinikinio farmakologo profesinė kvalifikacija pripažįstama Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.
6. Teisę verstis gydytojo klinikinio farmakologo praktika Lietuvos Respublikoje turi asmenys, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įgiję gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kvalifikaciją ir turintys Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią medicinos praktikos licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kvalifikaciją.
7. Gydytojas klinikinis farmakologas verstis gydytojo klinikinio farmakologo praktika Lietuvos Respublikoje gali tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje galiojančią įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją užsiimti asmens sveikatos priežiūra ir teikti klinikinės farmakologijos paslaugas ir (ar) kitas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurias pagal teisės aktų reikalavimus kartu su kitais sveikatos priežiūros specialistais turi teikti ir gydytojas klinikinis farmakologas. Gydytojas klinikinis farmakologas paslaugas teikia visų amžiaus grupių pacientams.
8. Gydytojas klinikinis farmakologas dirba savarankiškai, bendradarbiaudamas su kitais asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistais.
V SKYRIUS
TEISĖS
10. Gydytojas klinikinis farmakologas turi teisę:
10.1. verstis gydytojo klinikinio farmakologo praktika šios Lietuvos medicinos normos ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka;
10.2. pagal kompetenciją, nurodytą šios Lietuvos medicinos normos VII skyriuje, išrašyti receptus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;
10.3. pagal kompetenciją, nurodytą šios Lietuvos medicinos normos VII skyriuje, išduoti asmens sveikatos pažymas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;
10.4. konsultuoti pacientus ir kitų medicinos sričių specialistus klinikinės farmakologijos klausimais Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;
10.5. konsultuodamas pacientus bei gydytojus, bendradarbiauti su kitais gydytojais specialistais ir atsižvelgti į jų rekomendacijas;
10.6. atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, jei tai prieštarauja gydytojo profesinės etikos principams arba gali sukelti realų pavojų paciento ar gydytojo gyvybei, išskyrus atvejus, kai teikiama būtinoji medicinos pagalba;
10.8. gauti darbui būtiną informaciją apie gydomus ir konsultuojamus pacientus, priemones, įrangą, vaistus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;
10.9. pagal kompetenciją teikti siūlymus sveikatos priežiūros įstaigų administracijai, darbdaviams, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl darbo sąlygų, pacientų tyrimo, gydymo, ligų ir sveikatos sutrikimų profilaktikos gerinimo ir racionalaus vaistų vartojimo;
10.10. pagal kompetenciją dalyvauti pasitarimuose, konferencijose, įvairiose diagnostikos, gydymo ir profilaktikos programose, mokslo tiriamojoje ir pedagoginėje veikloje, kuriant ir diegiant naujas medicinos ir farmacines technologijas;
10.11. būti Lietuvos ir (ar) užsienio gydytojus klinikinius farmakologus vienijančių organizacijų, asociacijų nariu, dalyvauti jų veikloje;
VI SKYRIUS
PAREIGOS
12. Gydytojas klinikinis farmakologas privalo:
12.3. savarankiškai diagnozuoti ligas, gydyti pacientus, rekomenduoti profilaktikos priemones bei užtikrinti teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę pagal kompetenciją, nurodytą šios Lietuvos medicinos normos VII skyriuje;
12.4. bendradarbiauti su kitais asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros, slaugos ir socialiniais darbuotojais bei specialistais;
12.6. naudoti tik teisės aktų reikalavimus atitinkančias medicinos priemones (prietaisus), išskyrus kituose teisės aktuose nustatytas išimtis. Užtikrinti, kad medicinos priemonės (prietaisai) būtų naudojamos teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovaujantis gamintojo su medicinos priemone (prietaisu) pateikiama informacija;
12.7. propaguoti sveiką gyvenseną, ligų profilaktikos ir sveikatos tausojimo bei stiprinimo priemones;
12.8. nepriskirtais gydytojo klinikinio farmakologo kompetencijai atvejais siųsti pacientą konsultuotis ir gydytis pas atitinkamos srities specialistą teisės aktų nustatyta tvarka;
12.13. paaiškinti gydytojo klinikinio farmakologo praktikos aplinkybes Sveikatos apsaugos ministerijos bei teisėsaugos institucijų prašymu;
12.14. teikti statistikos, privalomuosius atskaitomybės duomenis ir kitą informaciją Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;
12.15. informuoti teisėsaugos institucijas apie visus atvejus, kai į sveikatos priežiūros įstaigą kreipiasi arba pristatomas asmuo, kurio gyvybei kelia pavojų padaryti kūno sužalojimai, taip pat asmuo, kurio gyvybei pavojus negresia, tačiau jam padarytos durtinės, pjautinės, šautinės ar dėl sprogimo atsiradusios žaizdos arba kitokio pobūdžio kūno sužalojimai, kurie gali būti susiję su nusikaltimu;
VII SKYRIUS
KOMPETENCIJA
13. Gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kompetenciją sudaro žinios, išmanymas, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis įgyja baigęs gydytojo klinikinio farmakologo profesinę kvalifikaciją suteikiančias studijas, nuolat tobulindamas profesinę kvalifikaciją, atsižvelgdamas į nuolatinę mokslo ir praktikos pažangą.
14. Gydytojas klinikinis farmakologas turi žinoti:
15. Gydytojas klinikinis farmakologas turi išmanyti:
15.3. ligų ir sveikatos sutrikimų rizikos veiksnius, priežastis, patogenezę, simptomatiką bei diagnostikos ir gydymo principus, gydymo vaistais indikacijas ir kontraindikacijas, profilaktikos principus;
15.4. vaistų bendrąją ir klinikinę farmakologiją: farmakodinamiką, farmakokinetiką, farmakogenetiką ir jų įtaką pageidaujamam ir nepageidaujamam vaistų poveikiui bei vaistų sąveikai;
16. Gydytojas klinikinis farmakologas turi mokėti:
16.3. parinkti vaisto dozę ar ją koreguoti, atsižvelgdamas į paciento amžių, lytį, rasę, įvairių organų veiklos sutrikimus bei vaistų ar vaisto ir maisto sąveiką;
16.4. interpretuoti vaistų koncentracijos kraujyje rodiklius bei prireikus pateikti vaisto dozavimo keitimo rekomendacijas;
16.6. vienas arba su kitų specialybių gydytojais diagnozuoti ir gydyti toliau pateikiamų vaistų sukeltas nepageidaujamas reakcijas (kodai pagal Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtąjį pataisytą ir papildytą leidimą „Sisteminis ligų sąrašas“ (Australijos modifikacija, TLK-10-AM)):
16.6.15. vaistų, pirmiausiai veikiančių vandens balansą, mineralinių medžiagų ir šlapimo rūgšties metabolizmą (Y54);
16.6.17. topinių (vietinių) medžiagų, pirmiausiai veikiančių odą ir gleivinę, taip pat oftalmologijoje, otorinolaringologijoje ir odontologijoje vartojamų vaistų (Y56);
16.7. atsižvelgdamas į paciento būklę ir vaisto savybes, numatyti priemones vaistų sukeliamų nepageidaujamų reakcijų rizikai mažinti;
16.8. diagnozuoti ir gydyti perdozavimą vaistais:
16.8.3. apsinuodijimą hormonais ir jų sintetiniais pakaitalais bei antagonistais, neklasifikuojamais kitur (T38);
16.8.4. apsinuodijimą neopioidiniais analgetikais, antipiretikais ir antireumatiniais vaistais (T39);
16.8.7. apsinuodijimą antiepilepsiniais, raminamaisiais migdomaisiais vaistais ir vaistais nuo Parkinsono (Parkinson) ligos (T42);
16.8.13. apsinuodijimą preparatais, veikiančiais lygiuosius ir skeleto raumenis bei kvėpavimo sistemą (T48);
16.8.14. apsinuodijimą vietiškai vartojamais preparatais, veikiančiais odą ir gleivines, taip pat preparatais, vartojamais oftalmologijoje, otorinolaringologijoje ir odontologijoje (T49);
16.9. diagnozuoti gydymo vaistais neefektyvumą, įvertinti galimas priežastis ir prireikus rekomenduoti alternatyvų gydymą;
17. Gydytojas klinikinis farmakologas turi gebėti:
17.1 konsultuoti pacientus ir sveikatos priežiūros specialistus visais su vaistų vartojimu susijusiais klausimais;
17.2. planuoti ir vykdyti klinikinius tyrimus:
17.2.1. parengti klinikinio tyrimo vykdymo planą ir kitus dokumentus, reikalingus klinikiniam tyrimui vykdyti;
17.2.2. savarankiškai organizuoti ir vykdyti žvalgomuosius (pirmosios ir antrosios klinikinių tyrimų fazių), bioekvivalentiškumo klinikinius tyrimus, farmakoekonominius ir farmakoepidemiologinius tyrimus;
17.4. vykdyti su farmakologinio budrumo stebėjimu susijusias veiklas: