Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS ATSINAUJINANČIŲ IŠTEKLIŲ ENERGETIKOS ĮSTATYMO 25 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-1173 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠILUMOS ŪKIO ĮSTATYMO 2 IR 10 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-1174
2015 m. birželio 26 d. Nr. 668
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. SV-S-467 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 10 ir 11 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 25 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1173 ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1174 (toliau – įstatymų pakeitimo projektai) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymų pakeitimo projektuose nustatoma nauja šilumos, tiekiamos vartotojams, gamybos ir supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarka. Nustatoma, kad visas šilumos kiekis, tiekiamas į centralizuotą šilumos tiekimo sistemą, užtikrinamas šilumos tiekėjo. Jeigu šilumos poreikis viršija esamo šilumos tiekėjo gamybos pajėgumus, trūkstamas šilumos kiekis įsigyjamas iš nepriklausomų šilumos gamintojų. Įstatymų pakeitimo projektuose iš esmės siūloma atleisti šilumos tiekėjus nuo pareigos supirkti iš nepriklausomų šilumos gamintojų energiją, pagamintą pigiau nei šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos.
Vienas iš Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Įstatymas) tikslų, nustatytų 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte, – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Atsižvelgiant į tai ir sistemiškai analizuojant įstatymų pakeitimo projektuose pateiktas Įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kad pagrindinis šilumos kiekis privalės būti užsitikrinamas iš šilumos tiekėjo, manytina, kad siūlomas reguliavimas iš esmės užkerta kelią naujų šilumos gamintojų atsiradimui rinkoje ir šilumos energijos tiekimui vartotojams mažiausiomis sąnaudomis.
Įstatymų pakeitimo projektuose tiesiogiai apribojant teisę šilumos tiekėjui gaminti šilumos energiją iš alternatyvių energijos išteklių ir nustatant galimybę supirkti šilumos energiją iš kitų gamintojų tik tada, kai šilumos gamybos pajėgumai nepakankami, neatsižvelgta į tai, kad šilumos tiekėjo išimtinai iš atsinaujinančių energijos išteklių gaminama šilumos energija nebūtinai užtikrins patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams mažiausiomis sąnaudomis. Taigi įstatymų pakeitimo projektų nuostata, kad bendra elektros ir šilumos gamyba (užsitikrinant bazinį šilumos poreikį) užtikrinama išimtinai naudojant tik atsinaujinančius energijos išteklius, prieštarauja Įstatymui ir jo tikslams.
Būtina paminėti, kad tokią pat nuomonę dėl pateiktuose įstatymų pakeitimo projektuose siūlomo reguliavimo pareiškė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2013 m. lapkričio 8 d. išvadoje ir Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. lapkričio 22 d. išvadoje.
2. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-1174 keičiamoje Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad vartotojams tiekiama šiluma gaminama šilumos tiekėjo turimuose Lietuvos Respublikos nacionalinę energetikos strategiją atitinkančiuose bendruose šilumos ir elektros energijos (didelio naudingumo kogeneracijos) įrenginiuose iš atsinaujinančių energijos išteklių. Kaip nustatyta Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, konkurencija tarp alternatyvių energijos rūšių tiekėjų, tenkinant šilumos vartotojų poreikius, įgyvendinama atsižvelgiant į Nacionalinėje šilumos ūkio plėtros programoje ir šilumos ūkio specialiuosiuose planuose nustatytus tikslus ir priemones, nustatant vartotojų šilumos poreikių tenkinimą jiems mažiausiomis sąnaudomis <...>. Vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284 „Dėl Nacionalinės šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programos patvirtinimo“ patvirtinta Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programa (toliau – Programa), kurios viena iš užduočių – nustatyti teritorijas, kuriose visa reikiama šiluma būtų pagaminta didelio naudingumo kogeneracijos būdu, o tai –ne tik Nacionalinės energetikos strategijos ir jos įgyvendinimo plano, bet ir Programos objektas. Vadinasi, įstatymų pakeitimo projektais keičiama Įstatymo 10 straipsnio 1 dalis neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad šilumos ūkio plėtros ir modernizavimo priemonės ir techniniai sprendiniai, įskaitant reikalavimus dėl alternatyvių energijos ar kuro rūšių naudojimo ir jų proporcijų, šilumos įrenginių galių ir jų įrengimo terminų bei nuostolių lygio šilumos perdavimo tinkluose, nustatomi Programoje.
Dar reikėtų pridurti, kad norint Įstatyme tiesiogiai nustatyti imperatyvią sąlygą šilumos tiekėjui šilumą gaminti tik didelio naudingumo kogeneracijos įrenginiuose, turi būti atsižvelgta į tą aplinkybę, kad ne visi šilumos energijos tiekėjai turi įsirengę minėtus įrenginius ir ne visose savivaldybėse aprūpinama šiluma, pagaminta išimtinai tik iš atsinaujinančių energijos išteklių. Taigi kyla grėsmė, kad esant šilumos vartojimo poreikiui, kurio negalės užtikrinti šilumos tiekėjas, gamindamas ją bendruose šilumos ir elektros energijos (didelio naudingumo kogeneracijos) įrenginiuose ar kituose jo turimuose įrenginiuose iš atsinaujinančių energijos išteklių, ir nesant teritorijoje nepriklausomų šilumos gamintojų ar esant nepakankamai jų turimų šilumos energijos gamybos įrenginių galiai, nebus užtikrintas nepertraukiamas šilumos energijos tiekimas galutiniams vartotojams.