Byla Nr. 8/2015
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijOS NR. XII-1560 „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, lietuvos respublikos seimo statutui
2016 m. balandžio 27 d. Nr. KT11-N7/2016
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2016 m. balandžio 21 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 8/2015 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-8/2015 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija Nr. XII-1560 „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2014 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į Seimą prašydamas sutikimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn Seimo narį R. A. Ručį, jį suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę. Seimas, reaguodamas į šį prašymą, sudarė Seimo laikinąją tyrimo komisiją. Ši komisija savo parengtoje pažymoje ir pateiktame atitinkamos rezoliucijos projekte pasiūlė Seimui nenaikinti Seimo nario asmens neliečiamybės. Komisijos vertinimu, atsižvelgiant tiek į paties R. A. Ručio, tiek į prokurorų išsakytas pozicijas, nebuvo teisinio pagrindo panaikinti Seimo nario asmens neliečiamybę.
2. Prieš pat šio klausimo svarstymą Seimo 2015 m. kovo 24 d. posėdyje R. A. Ručiui susijaudinus ir patyrus nervinę įtampą netikėtai pablogėjo sveikata, sutriko širdies darbas, dėl to jis buvo reanimobiliu išvežtas į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Tai, kad R. A. Ručys dėl sunkios sveikatos būklės negalėjo dalyvauti Seimo posėdyje, žinojo visi jame dalyvavę Seimo nariai, taip pat buvo žinoma, kad tokiomis aplinkybėmis jis negalėjo įgalioti kito Seimo nario atstovauti jo interesams. Nepaisydamas nenumatytų aplinkybių, nepriklausiusių nuo R. A. Ručio valios, Seimas 2015 m. kovo 24 d. priėmė rezoliuciją Nr. XII-1560 „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ (toliau – ir Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija), kuria sutiko, kad Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė.
3. Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalyje numatyto Seimo sutikimo, be kurio Seimo narys negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, davimo procedūra yra reglamentuota Seimo statute. Pagal Seimo statuto 23 straipsnio 6 dalį diskusijoje dėl rezoliucijos, kuria Seimas sutinka arba nesutinka, kad Seimo narys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė, projekto dalyvauja Seimo narys, kurio klausimas sprendžiamas, ar kitas jo įgaliotas Seimo narys. Susidarius tokiai situacijai, kad Seimo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas Seimo nario R. A. Ručio asmens neliečiamybės panaikinimo klausimas, nedalyvavo nei jis pats, nei kitas jo įgaliotas Seimo narys, manytina, jog Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 62 straipsniui.
4. Seimas, nesuteikęs Seimo nariui R. A. Ručiui galimybės kalbėti, pažeidė jo teisę į gynybą ir teisę būti išklausytam, kartu ir Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principus. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, prieš imantis tam tikrų neigiamo poveikio priemonių prieš jį, privalo būti išklausytas, turėti galimybę apsiginti nuo jam metamų kaltinimų. Juo labiau kad Seimo laikinoji tyrimo komisija, išklausiusi R. A. Ručį, laikėsi nuomonės, jog nėra pagrindo sutikti jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Andriaus Palionio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose suinteresuoto asmens atstovas nesutinka su pareiškėjos prašyme išdėstytu aplinkybių vertinimu. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Iš Seimo plenarinio posėdžio stenogramos neįmanoma spręsti, ar pareiškėjos prašyme išdėstyti teiginiai yra teisingi: ar prašyme nurodytas aplinkybes iš tiesų žinojo visi posėdyje dalyvavę Seimo nariai, ar R. A. Ručys iš tiesų negalėjo įgalioti kito asmens ir Seimo nariams tai buvo žinoma, ar iš tiesų Seimo nariai ir posėdžiui pirmininkavęs Algirdas Sysas tęsė Seimo posėdį ir priėmė sprendimą nepaisydami prašyme nurodytų aplinkybių.
2. Taip pat nėra žinoma, ką Seimo plenarinio posėdžio pirmininkas A. Sysas turėjo omenyje, teigdamas, kad „buvo praktika, kai mes ir be Seimo narių svarstėme šituos klausimus“. Jeigu turėtas omenyje atvejis, kai Seimo 2013 m. balandžio 9 d. rezoliucija „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narę Neringą Venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę“ priimta Seimo narei nedalyvaujant, suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad tame Seimo plenariniame posėdyje dalyvavo ir kalbėjo kitas jos įgaliotas Seimo narys.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti: Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Informacijos skyriaus vedėjos 2016 m. kovo 31 d. raštas Nr. SR-1628 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, kad R. A. Ručys 2015 m. kovo 24 d. greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Priėmimo–skubios pagalbos skyrių; Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 2016 m. balandžio 4 d. raštas Nr. S-2016-2193 „Dėl duomenų pateikimo konstitucinės justicijos byloje Nr. 8/2015“, prie kurio pridėtas inter alia Seimo medicinos punkto 2015 m. lankytojų registracijos žurnalo 2015 m. kovo 24 d. išrašas.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėja Seimo narių grupė prašo ištirti Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos atitiktį Konstitucijos 62 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjos prašymo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, kad ji prašo ištirti Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos atitiktį Konstitucijos 62 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką, tačiau iš pareiškėjos prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad jai abejonių kilo ne dėl šios rezoliucijos turinio, bet dėl jos priėmimo tvarkos atitikties Konstitucijai.
Be to, nors pareiškėja prašo ištirti Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos atitiktį inter alia visam Konstitucijos 62 straipsniui, iš pareiškėjos prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad ji abejoja, ar ši rezoliucija pagal priėmimo tvarką neprieštarauja tik Konstitucijos 62 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta: „Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.“
II
1. Seimas 2015 m. kovo 24 d. priėmė rezoliuciją Nr. XII-1560 „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“, kuri įsigaliojo 2015 m. kovo 26 d.
Šioje rezoliucijoje nustatyta: „Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 22 ir 23 straipsniais ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Dariaus Valio pranešimą, sutinka, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys Rimas Antanas RUČYS būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė.“
Taigi ginčijama rezoliucija išreikšta Seimo valia (sutikimas) dėl Seimo nario R. A. Ručio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ar kitokio jo laisvės suvaržymo.
2. Iš su šios rezoliucijos priėmimu susijusių dokumentų (inter alia Seimo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. XII-1536 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę sudarymo“, šios komisijos 2015 m. kovo 13 d. pažymos ir pateikto Seimo rezoliucijos projekto), taip pat bylos medžiagos matyti, kad:
– generalinis prokuroras 2014 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į Seimą prašydamas sutikimo Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jį suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę; Generalinės prokuratūros 2014 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. 17.2-16907 nurodyta, kad Seimo narys R. A. Ručys galimai padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje ir 226 straipsnio („Prekyba poveikiu“) 4 dalyje numatytą sunkų nusikaltimą ir šio kodekso 25 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio („Apgaulingas apskaitos tvarkymas“) 1 dalyje numatytą apysunkį nusikaltimą;
– Seimas 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. XII-1536 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę sudarymo“ nutarė sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę (toliau – ir Komisija) (1 straipsnis) ir pavesti jai iki 2015 m. kovo 18 d. atlikti tyrimą (3 straipsnis);
– Komisija 2015 m. kovo 13 d. posėdyje, išnagrinėjusi minėtame Generalinės prokuratūros rašte nurodytą informaciją, išklausiusi Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro pateiktą informaciją, atsakymus į Komisijos narių klausimus, taip pat šiame posėdyje dalyvavusio Seimo nario R. A. Ručio ir jo atstovų advokatų paaiškinimus bei atsakymus į Komisijos narių klausimus, padarė išvadą, kad generalinio prokuroro prašymas dėl sutikimo Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę nėra pakankamai pagrįstas, ir, vadovaudamasi inter alia Seimo statuto 23 straipsniu, pasiūlė Seimui tokio sutikimo neduoti (Komisijos 2015 m. kovo 13 d. pažyma);
– Komisija 2015 m. kovo 16 d. pateikė Seimo rezoliucijos „Dėl nesutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ projektą;
– šio projekto svarstymas buvo įtrauktas į Seimo 2015 m. kovo 17 d. posėdžio darbotvarkę, tačiau, jo nepradėjus svarstyti, tikslinant šio posėdžio darbotvarkę iš jos išbrauktas; per Seimo 2015 m. kovo 19 d. posėdį buvo padaryta projekto svarstymo pertrauka, o po jos projekto svarstymas atidėtas kitam posėdžiui (Seimo VI (pavasario) sesijos 2015 m. kovo 17 d. posėdžio Nr. 219 stenograma, 2015 m. kovo 19 d. rytinio posėdžio Nr. 220 ir vakarinio posėdžio Nr. 221 stenogramos);
– Seimo rezoliucijos „Dėl nesutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ projektas svarstytas ir dėl jo priėmimo balsuota Seimo 2015 m. kovo 24 d. rytiniame posėdyje, kuriame kalbėjo Komisijos pirmininkas ir kai kurie Seimo nariai; Seimo narys R. A. Ručys minėtame Seimo posėdyje nedalyvavo, taip pat nebuvo kito jo įgalioto Seimo nario (Seimo VI (pavasario) sesijos 2015 m. kovo 24 d. rytinio posėdžio Nr. 222 stenograma, nuo 11 val. 54 min.);
– Seimo posėdyje nesiaiškinta, kokios yra Seimo nario R. A. Ručio nedalyvavimo priežastys, netikrintos galimai žinomos jo nedalyvavimo priežastys, taip pat nesiaiškinta, kokia yra jo valia dėl įgaliojimo jam atstovauti kitam Seimo nariui (Seimo VI (pavasario) sesijos 2015 m. kovo 24 d. rytinio posėdžio Nr. 222 stenograma);
– minėtame Seimo 2015 m. kovo 24 d. posėdyje už Komisijos pateiktą Seimo rezoliucijos projektą, kuriame buvo siūloma neduoti sutikimo Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, balsavus 32, o prieš – 78 Seimo nariams, šie balsavimo rezultatai, laikantis atitinkamos parlamentinės tradicijos, buvo traktuojami kaip reiškiantys, kad yra priimta alternatyvi rezoliucija „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“, kuria patenkintas generalinio prokuroro prašymas.
3. Apibendrinant nurodytas šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingas ginčijamos Seimo rezoliucijos parengimo ir priėmimo aplinkybes, pažymėtina, kad:
– Seimo narys R. A. Ručys ir jam atstovaujantys advokatai buvo išklausyti Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl sutikimo Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę 2015 m. kovo 13 d. posėdyje; Komisija pasiūlė Seimui neduoti sutikimo patraukti Seimo narį R. A. Ručį baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę;
– Seimo 2015 m. kovo 24 d. posėdyje, kuriame svarstytas klausimas dėl Seimo sutikimo Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę ir priimta ginčijama rezoliucija, kuria Seimas sutiko, kad Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė, nedalyvavo nei pats Seimo narys R. A. Ručys, nei kitas jo įgaliotas Seimo narys;
– Seimo posėdyje nesiaiškinta, kokios yra Seimo nario R. A. Ručio nedalyvavimo priežastys, netikrintos galimai žinomos jo nedalyvavimo priežastys, taip pat nesiaiškinta, kokia yra jo valia dėl įgaliojimo jam atstovauti kitam Seimo nariui.
III
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriant Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos, kuria Seimas sutiko, kad Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė, atitiktį Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, svarbu išsiaiškinti Seimo sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę davimo procedūrą. Ši procedūra reglamentuojama Seimo statute.
2. Seimo statuto 23 straipsnyje (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) „Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimas“ nustatyta:
„1. Išklausius generalinio prokuroro pranešimą dėl Seimo nario patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ar kitokio jo laisvės suvaržymo, Seimo posėdyje daroma ne trumpesnė negu vienos valandos, bet ne ilgesnė negu dviejų valandų pertrauka. Po pertraukos Seimas priima vieną iš dviejų sprendimų:
1) sudaryti tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę;
2. Jeigu Seimas nusprendžia sudaryti tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, komisija sudaroma šio statuto 71 straipsnyje nustatyta tvarka. Komisija, nagrinėdama klausimą dėl Seimo nario neliečiamybės atėmimo, privalo į komisijos posėdį pakviesti ir išklausyti Seimo narį, kurio klausimas sprendžiamas, arba kitą jo įgaliotą Seimo narį, taip pat prokuratūros atstovą. Jeigu kviečiamas Seimo narys arba kitas jo įgaliotas Seimo narys neatvyksta į komisijos posėdį be svarbios priežasties arba atsisako pateikti komisijai paaiškinimus, komisija turi teisę priimti sprendimą nedalyvaujant Seimo nariui ar kitam jo įgaliotam Seimo nariui. Svarbiomis priežastimis, dėl kurių Seimo narys ar kitas jo įgaliotas Seimo narys neatvyksta į komisijos posėdį, yra laikomos priežastys, nurodytos Baudžiamojo proceso kodekso normose, reglamentuojančiose asmenų, kurie turi dalyvauti procese, atvykimo privalomumą.
<...>
5. Kai tyrimo komisija parengia ir paskelbia savo pažymą bei rezoliucijos projektą, Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo klausimas įrašomas į Seimo artimiausio posėdžio darbotvarkę.
6. Svarstant šį klausimą, taip pat pateiktame rezoliucijos projekte apsiribojama tik teikime nurodytų faktų interpretavimu, vertinimu arba patikslinimu. Diskusijoje dėl rezoliucijos projekto dalyvauja komisijos pranešėjas, Seimo narys, kurio klausimas sprendžiamas, ar kitas jo įgaliotas Seimo narys ir ne daugiau kaip po 2 Seimo narius, pasisakančius „už“ ir „prieš“. Jeigu rezoliucijos projekte numatoma patenkinti generalinio prokuroro teikimą, ji gali būti priimta, kai už projektą balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių.“
Taigi pagal Seimo statuto 23 straipsnį (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) Seimo sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę davimo procedūra vyksta dviem etapais: Seimo nario neliečiamybės atėmimo klausimo pirminio nagrinėjimo Seimo sudarytoje tyrimo komisijoje ir galutinio šio klausimo svarstymo Seimo posėdyje.
Pagal Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 2 dalį pirmiausia klausimas dėl Seimo sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę nagrinėjamas Seimo sudarytoje tyrimo komisijoje, kuri aiškinasi, ar yra pagrindas patenkinti generalinio prokuroro prašymą. Ši komisija turi pareigą pakviesti ir išklausyti Seimo narį, kurio asmens neliečiamybės atėmimo klausimas sprendžiamas, arba kitą jo įgaliotą Seimo narį, taip pat prokuratūros atstovą. Pažymėtina, kad pagal Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 2 dalį Seimo sudaryta tyrimo komisija gali priimti sprendimą neišklausiusi Seimo nario, kurio klausimas sprendžiamas, arba kito jo įgalioto Seimo nario tik tuo atveju, jei jie komisijos posėdyje nedalyvauja be svarbios priežasties (svarbias priežastis suprantant taip, kaip jos apibrėžtos Baudžiamojo proceso kodekse) arba atsisako pateikti paaiškinimus.
Pagal Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 5 dalį tyrimo komisija parengia atitinkamą pažymą ir Seimui teikiamą rezoliucijos projektą, kurio svarstymas turi būti pradėtas artimiausiame Seimo posėdyje, šį klausimą įrašius į jo darbotvarkę.
Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 6 dalyje nustatyta, kokia tvarka Seimo posėdyje svarstomas ir baigiamas nagrinėti klausimas dėl Seimo sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad šioje dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu diskusija dėl Seimo rezoliucijos projekto, rengiama Seimo posėdyje svarstant Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo klausimą, be išlygų (nesant eksplicitiškai nustatytų išimčių) siejama su inter alia būtent to Seimo nario, kurio asmens neliečiamybės atėmimo klausimas sprendžiamas, arba kito jo įgalioto Seimo nario dalyvavimu šioje diskusijoje. Tokiu teisiniu reguliavimu užtikrinama galimybė tam Seimo nariui būti išklausytam (tiesiogiai ar per kitą jo įgaliotą Seimo narį) prieš galutinai išsprendžiant jo asmens neliečiamybės atėmimo klausimą, taip pat sudaromos prielaidos kitiems Seimo nariams tinkamai apsispręsti (inter alia užduodant tam Seimo nariui ar kitam jo įgaliotam Seimo nariui tam tikrus klausimus, galinčius nulemti jų valią balsuojant) prieš galutinį balsavimą dėl to Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo.
3. Kaip minėta, Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 2 dalyje nustatyta ir tai, kad „svarbiomis priežastimis, dėl kurių Seimo narys ar kitas jo įgaliotas Seimo narys neatvyksta į komisijos posėdį, yra laikomos priežastys, nurodytos Baudžiamojo proceso kodekso normose, reglamentuojančiose asmenų, kurie turi dalyvauti procese, atvykimo privalomumą“.
Šiame kontekste paminėtina, kad Baudžiamojo proceso kodekso 37 straipsnyje „Svarbios asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastys“ (2014 m. kovo 13 d. redakcija) nustatyta: „Svarbiomis asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimis laikomos šios: <...> ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui adresuota sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažyma patvirtinta liga, dėl kurios asmuo negali atvykti pagal šaukimą“ (1 dalis); „Ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sprendimu svarbia asmens nedalyvavimo priežastimi gali būti pripažinta ir kitokia neatvykimo priežastis“ (2 dalis).
4. Apibendrinant Seimo statute nustatytos Seimo sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę davimo procedūros teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad pagal Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 2, 6 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą Seimo nariui, kurio asmens neliečiamybės atėmimo klausimas sprendžiamas, ar kitam jo įgaliotam Seimo nariui turi būti užtikrinama galimybė dalyvauti ir būti išklausytam tiek asmens neliečiamybės atėmimo klausimą nagrinėjančios Seimo sudarytos tyrimo komisijos posėdyje, tiek Seimo posėdyje, kuriame svarstomas tos komisijos parengtas ir pateiktas rezoliucijos projektas.
IV
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos, kuria Seimas sutiko, kad Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė, atitiktis Konstitucijos 62 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.
2. Konstitucijos 62 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta:
Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.“
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinių Seimo nario darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos garantijų sistema inter alia apima Seimo nario imunitetus (2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucijos 62 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis yra įtvirtintos Seimo nario asmens neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos jo, kaip Tautos atstovo, pareigoms tinkamai atlikti; Seimo narių, įgyvendinančių jiems Konstitucijos ir įstatymų pavestas pareigas, imunitetas turi užtikrinti, kad Seimas galės nekliudomai vykdyti Konstitucijoje nustatytas funkcijas (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas); Seimo nario teisė į laisvę ir asmens neliečiamybė jo kadencijos laikotarpiu gali būti ribojama tik Seimo sutikimu (2001 m. sausio 25 d. nutarimas).
3. Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią. Seimo darbo tvarkos nustatymas apima ir įstatymų leidybos procedūros reglamentavimą (inter alia 2000 m. spalio 18 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Seimas, nustatydamas įstatymų priėmimo tvarką, turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai). Seimą saisto ne tik Konstitucija, bet ir jo paties priimti įstatymai (2002 m. liepos 11 d. nutarimas).
4. Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą pažymėta, jog Konstitucijos 76 straipsnio nuostata, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, yra susijusi su Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.
Aiškindamas abi šias nuostatas kartu, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad leidžiant įstatymus, kitus teisės aktus Seimą ir kiekvieną Seimo narį saisto Konstitucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai bei įstatymo galią turintis Seimo statutas (2008 m. vasario 22 d. nutarimas); Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių ne tik gali, bet ir turi būti traktuojama kaip konstitucinė pareiga, nes ją sąlygoja nuostata, įtvirtinta Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje (inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 20 d. nutarimai).
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi teisinės pozicijos, jog esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros (2001 m. birželio 28 d., 2005 m. sausio 19 d., 2008 m. vasario 22 d. nutarimai).
5. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarime, ne tik įstatymai, bet ir Seimo poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami laikantis Seimo statute apibrėžtų teisės aktų priėmimo taisyklių.
Pažymėtina, kad Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, negalima aiškinti vien taikant lingvistinį metodą, pažodžiui, esą tik įstatymai turi būti priimami laikantis teisės aktuose nustatytos procedūros. Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis aiškintina paisant viso konstitucinio teisinio reguliavimo konteksto, atsižvelgiant inter alia į Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios, paskirtį ir funkcijas, be kita ko, į tai, kad Seimas priima ne tik įstatymus, bet ir kitus Seimo aktus (Konstitucijos 67, 105 straipsniai). Viso konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste aiškinant Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos bet kurių Seimo priimamų teisės aktų (inter alia Seimo poįstatyminių teisės aktų) priėmimo procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis.
6. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kylantis reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti teisės aktų hierarchijos inter alia reiškia, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais (inter alia 2007 m. rugsėjo 6 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. vasario 20 d. nutarimai).
Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutarime, tai, kad Seimas, priimdamas poįstatyminius teisės aktus, nesilaiko Konstitucijos ir Seimo statuto, reiškia, jog yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją.
7. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalyje numatyto Seimo sutikimo, be kurio Seimo narys negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, davimo procedūra gali būti nustatyta Seimo statute. Ją nustatydamas Seimas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų. Seimo statute nustatyta Seimo sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę davimo procedūra saisto Seimą: spręsdamas, ar duoti tokį sutikimą, Seimas privalo laikytis Seimo statute nustatytos procedūros. Jei Seimas, įgyvendindamas savo įgaliojimus duoti tokį sutikimą arba jo neduoti, inter alia priimdamas atitinkamą teisės aktą, kuriuo išreiškiama jo valia, padarytų esminį Seimo statute nustatytos procedūros pažeidimą, būtų nesilaikoma ne tik Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, bet ir Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad Seimo narys gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, gali būti kitaip suvaržoma jo laisvė tik Seimo sutikimu.
8. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtinos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kuriomis atskleisti kitos parlamentinės procedūros – apkaltos procese taikomi konstituciniai teisingo teisinio proceso reikalavimai:
– vienas iš esminių teisinės valstybės požymių – asmens teisių ir laisvių apsauga; normos, kuriomis reguliuojama apkalta, turi ne tik sudaryti galimybę pašalinti asmenį iš pareigų ar panaikinti jo mandatą, bet ir užtikrinti asmens, kuriam apkalta vykdoma, teises; kad apkaltos procesą būtų galima pripažinti atitinkančiu teisinės valstybės principus, jis turi būti teisingas; tai reiškia, kad įstatymui ir apkaltą vykdančiai institucijai asmenys turi būti lygūs, jie turi turėti teisę būti išklausyti ir teisiškai garantuotą galimybę ginti savo teises; jei vykdant apkaltą būtų nesilaikoma teisingo teisinio proceso principų, tai liudytų, kad prasilenkiama su teisinės valstybės reikalavimais (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas);
– apkaltos konstitucinė samprata suponuoja teisingą teisinį procesą, kuriame prioritetas teikiamas asmens teisių apsaugai; asmens teisių apsauga garantuojama tik jei procesas yra viešas, šalys turi lygias teises, o teisiniai ginčai, ypač dėl asmens teisių, sprendžiami užtikrinant šiam asmeniui teisę ir galimybę jas ginti (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas, 2014 m. birželio 3 d. išvada);
– iš teisingo teisinio proceso reikalavimo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, sudarantį sąlygas Seimo nariui ar valstybės pareigūnui, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, ginti savo teises visose apkaltos proceso stadijose; teisingo teisinio proceso reikalavimas suponuoja valstybės valdžios institucijų, turinčių konstitucinius įgaliojimus apkaltos procese – Seimo ir Konstitucinio Teismo, pareigą įgyvendinant atitinkamas funkcijas apkaltos procese sudaryti galimybes asmeniui, kuriam pradedama ar pradėta apkalta, realizuoti savo teises apkaltos procese (2014 m. birželio 3 d. išvada).
9. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste, atsižvelgiant į tai, kad Seimas savo prigimtimi ir esme yra politinio pobūdžio institucija, kurios sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia ir jie grindžiami politiniais susitarimais, įvairiais politiniais kompromisais (2004 m. kovo 31 d. išvada, 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas), pažymėtina, kad Seimo nario asmens neliečiamybės (imuniteto) panaikinimas yra parlamentinė procedūra, kuri negali būti laikoma teisiniu procesu sensu stricto, jos metu nėra sprendžiamas klausimas dėl Seimo nario kaltės ir baudžiamosios atsakomybės realizavimo. Kartu pažymėtina, kad Seimo sprendimas panaikinti Seimo nario asmens neliečiamybę siekiant patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę sukelia Seimo nariui teisines pasekmes ir tam tikrais atvejais lemia jo teisinio statuso pasikeitimą: priėmus sprendimą panaikinti jo asmens neliečiamybę, jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, gali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.
Konstitucijos 62 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis įtvirtintos Seimo nario asmens neliečiamybės papildomos garantijos, būtinos jo pareigoms tinkamai atlikti, yra nustatytos tam, kad Seimo narys būtų apsaugotas nuo persekiojimo dėl politinių ar kitų motyvų dėl jo, kaip Seimo nario, veiklos, o ne tam, kad būtų sudarytos prielaidos Seimo nariui, įtariamam padarius nusikaltimą, išvengti baudžiamosios atsakomybės. Seimas, nustatydamas ir vykdydamas Seimo nario asmens neliečiamybės (imuniteto) panaikinimo procedūrą, yra saistomas ir to, kad nusikaltimais, inter alia tais, kuriuos padaręs Seimo narys įtariamas, gali būti „šiurkščiausiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, svarbiausi teisės ginami gėriai“ (1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas), taip pat to, kad Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis bei Konstitucijos 28 straipsnyje išreikštas bendrasis pareigos laikytis Konstitucijos ir įstatymų imperatyvas inter alia reiškia, kad nusikaltimams turi būti užkirstas kelias, padaryti nusikaltimai turi būti išaiškinti, o kaltininkai patraukti atsakomybėn. Taigi Seimo nario asmens neliečiamybės (imuniteto) panaikinimo procedūros teisinis reguliavimas turi būti toks, kad, esant pagrindui patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, nebūtų sudaryta prielaidų Seimo nariui jos išvengti, antraip būtų užkertamas kelias vykdyti teisingumą. Seimas pagal Konstituciją, inter alia jos 62 straipsnio 1, 2 dalis, konstitucinį teisinės valstybės principą, privalo nustatyti tokį Seimo nario asmens neliečiamybės (imuniteto) panaikinimo procedūros teisinį reguliavimą, kad ši procedūra atitiktų tinkamo teisinio proceso reikalavimus, kaip antai: klausimai, susiję su Seimo nario teisėmis ir (arba) veiklos garantijomis, turi būti sprendžiami užtikrinant šiam Seimo nariui teisę ir galimybę jas ginti; turi būti užtikrinta Seimo nario, dėl kurio asmens neliečiamybės panaikinimo sprendžiama, teisė būti bent kartą išklausytam tiesiogiai ar per kitą įgaliotą asmenį. Atsižvelgiant į tai, kad Seimo sutikimas Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę suteikia galimybę tęsti baudžiamąjį procesą, Seimas, reguliuodamas tokio sutikimo davimo procedūrą, gali susieti Seimo nario asmens neliečiamybės panaikinimo klausimo nagrinėjimo tvarką su baudžiamojo proceso principais (jų nulemtais reikalavimais). Kaip minėta, Seimo statute nustatyta Seimo sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę davimo procedūra saisto Seimą: spręsdamas dėl tokio sutikimo davimo, Seimas privalo laikytis Seimo statute nustatytos procedūros.
V
1. Nagrinėjant šią konstitucinės justicijos bylą paminėtinos Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais, nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualių dokumentų, taip pat tarptautinės teisės aktų, susijusių su parlamento nario imunitetu, nuostatos.
2. Venecijos komisija 2014 m. kovo 21–22 d. 98-ojoje plenarinėje sesijoje priėmė Ataskaitą apie parlamento nario imuniteto apimtį ir panaikinimą (toliau – Ataskaita). Siekiant išvengti piktnaudžiavimo imunitetu ir atrankinio pobūdžio bei savavališkų sprendimų priėmimo, taip pat užtikrinti reikiamą procedūros skaidrumą, Ataskaitoje suformuluoti parlamento nario imuniteto panaikinimo kriterijai ir gairės (1 punktas).
2.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Ataskaitos nuostatos:
– parlamento nario imuniteto paskirtis – apsaugoti parlamentą nuo nepagrįsto vykdomosios valdžios ir teismų spaudimo (127 punktas);
– parlamento nario neliečiamybę nustatančios taisyklės visais atvejais turi būti aiškinamos siaurai; turi būti nustatytos jų taikymo sąlygos ir ribojimai (184 punktas);
– visais atvejais turi būti galimybė panaikinti imunitetą vadovaujantis aiškia ir nešališkumą užtikrinančia procedūra (185 punktas);
– parlamento nario imuniteto panaikinimo procedūra turi būti aiški ir suderinama su bendraisiais proceso principais, įskaitant abiejų šalių teisę būti išklausytoms (191 punktas);
– procedūra turi būti visapusiška, aiški, iš anksto žinoma, skaidri, visuomenė turi būti supažindinta su ja; procedūra neturi būti panaši į teismo procesą, jos metu neturi būti svarstomas kaltės klausimas, kurį vertinti gali tik teismai; visais atvejais turi būti laikomasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomo nekaltumo prezumpcijos principo (191 punktas);
– nacionaliniu lygmeniu reguliuojant parlamento nario neliečiamybės panaikinimo procedūrą prašymas panaikinti parlamento nario neliečiamybę turėtų būti svarstomas atitinkamame nuolatiniame arba specialiai sudarytame parlamento komitete, kurio sudėtis atitiktų politinę parlamento sudėtį; parlamento nariui, kurio neliečiamybės panaikinimo klausimas svarstomas, turėtų būti suteikta teisė būti atstovaujamam kito parlamento nario arba advokato, sudaryta galimybė būti išklausytam ir pateikti dokumentus ar kitus duomenis, kurie jam atrodo reikšmingi; komitetas turėtų pateikti pagrįsto sprendimo, ar panaikinti neliečiamybę, pasiūlymą ir paaiškinti kriterijus, kuriais paremta išvada; komiteto pasiūlymas turėtų būti nedelsiant svarstomas ir dėl jo turėtų būti sprendžiama parlamento plenariniame posėdyje; šis posėdis turėtų būti viešas, o diskusijos turėtų apsiriboti argumentais „už“ ar „prieš“ pasiūlymą (194 punktas).
2.2. Taigi, vadovaujantis Ataskaitoje suformuluotais parlamento nario imuniteto panaikinimo kriterijais ir gairėmis, parlamento nario neliečiamybė gali būti panaikinta laikantis aiškios, iš anksto žinomos, skaidrios procedūros, inter alia tik išklausius parlamento narį, dėl kurio neliečiamybės panaikinimo sprendžiama.
2.3. Šiame kontekste paminėtina ir Venecijos komisijos 2015 m. birželio 19–20 d. 103-iojoje plenarinėje sesijoje priimta Nuomonė dėl Ukrainos Konstitucijos pakeitimo, susijusio su parlamento narių ir teisėjų imunitetu, projekto, kurioje pabrėžta, kad parlamento nario asmens neliečiamybė negali suponuoti apsaugos nuo ikiteisminio tyrimo tol, kol juo nėra siekiama nepagrįstai persekioti konkretų narį. Ikiteisminis tyrimas gali turėti esminę reikšmę nustatant bylos faktus ir turi būti atliktas, kol byla yra visiškai nauja, o ne praėjus keleriems metams, kai konkretus asmuo netenka neliečiamybės.
2.4. Venecijos komisijos nuomone, su imuniteto panaikinimu susijusios taisyklės ir procedūros, taikomos inter alia Europos Parlamento lygmeniu, atspindi Europos konsensusą dėl to, kaip šie klausimai turėtų būti reglamentuojami, todėl į jas turėtų būti atsižvelgiama ir atitinkamą klausimą reglamentuojant nacionaliniu lygmeniu.
3. Europos Parlamento nario imuniteto klausimai reguliuojami Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų, pridėto prie Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, nuostatomis, taip pat Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklėmis.
3.1. Minėtame Protokole Nr. 7 nustatyta, kad Europos Parlamento nariai negali būti apklausiami, sulaikomi ar traukiami atsakomybėn dėl einant pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo (8 straipsnis); Europos Parlamento nariai sesijų metu naudojasi savo valstybės teritorijoje – imunitetais, kurie toje valstybėje yra suteikiami parlamento nariams, visų kitų valstybių narių teritorijose – imunitetu nuo bet kokios sulaikymo priemonės ir patraukimo atsakomybėn; joks imunitetas negali sukliudyti Europos Parlamentui pasinaudoti savo teise atšaukti vieno iš narių imunitetą (9 straipsnis).
3.2. Europos Parlamento nario imuniteto atšaukimo procedūra nustatyta Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklėse, kurių 9 straipsnyje inter alia nustatyta, kad:
– bet koks prašymas atšaukti kurio nors Parlamento nario imunitetą, kurį Parlamento pirmininkui pateikia valstybės narės kompetentinga valdžios institucija, paskelbiamas per plenarinį posėdį ir perduodamas atsakingam komitetui (1 dalis);
– komitetas pateikia pasiūlymą dėl pagrįsto sprendimo, kuriuo rekomenduojama patenkinti ar atmesti prašymą atšaukti imunitetą (3 dalis);
– atitinkamam Parlamento nariui suteikiama galimybė pasiaiškinti; jis gali pateikti dokumentus ir kitus rašytinius įrodymus, kuriuos mano esant svarbius, ir jam gali atstovauti kitas Parlamento narys; Parlamento narys nedalyvauja diskusijose dėl prašymo atšaukti arba ginti jo imunitetą, išskyrus patį jo paaiškinimo klausymą; komiteto pirmininkas pakviečia Parlamento narį, kurio paaiškinimą ketinama išklausyti, ir nurodo datą ir laiką; Parlamento narys gali atsisakyti teisės būti išklausytas; Parlamento nariui neatvykus į klausymą, į kurį jis buvo pakviestas, manoma, kad jis atsisakė teisės būti išklausytas, nebent jis paprašytų leisti neatvykti į konkrečią dieną ir konkrečiu laiku pasiūlytą klausymą ir nurodytų priežastis; komiteto pirmininkas, atsižvelgdamas į pateiktas priežastis, nusprendžia, ar toks prašymas leisti neatvykti priimtinas; šis sprendimas neskundžiamas; komiteto pirmininkui prašymą leisti neatvykti patenkinus, jis pakviečia Parlamento narį atvykti į klausymą kitą dieną ir kitu laiku; Parlamento nariui neatsiliepus į antrą kvietimą atvykti į klausymą, procedūra tęsiama neišklausius Parlamento nario paaiškinimo; tuomet nebegali būti tenkinami jokie kiti prašymai leisti neatvykti ar pateikti paaiškinimą (5 dalis);
– komiteto pranešimas įtraukiamas į pirmo Parlamento posėdžio po jo pateikimo darbotvarkės pradžią; negali būti teikiami jokie pasiūlymo (-ų) dėl sprendimo pakeitimai; diskusijose apsiribojama tik motyvais „už“ ar „prieš“ kiekvieną pasiūlymą atšaukti, palikti ar ginti privilegiją ar imunitetą; Parlamento narys, dėl kurio privilegijų ir imuniteto vyksta tyrimas, negali dalyvauti diskusijose; dėl pranešime esančio (-ių) pasiūlymo (-ų) dėl sprendimo balsuojama pirmo balsavimo po diskusijų metu; pasibaigus Parlamento svarstymui, atskirai balsuojama dėl kiekvieno pranešime esančio pasiūlymo; jei kuris nors pasiūlymas atmetamas, laikomas priimtu priešingas jam sprendimas (8 dalis).
4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kurioje taikant minėtų dokumentų nuostatas nagrinėti su Europos Parlamento nario imuniteto panaikinimu susiję klausimai.
Bendrasis Teismas, vertindamas sprendimo dėl Europos Parlamento nario imuniteto panaikinimo teisėtumą, pabrėžė, kad nuostatos, kurios tikslas yra užtikrinti sklandžią Parlamento vidaus veiklą, laikymasis nėra esminis Parlamento nario imuniteto atšaukimo procedūros reikalavimas ir vien dėl to nėra pagrindo manyti, kad atitinkamas sprendimas yra neteisėtas (2013 m. sausio 17 d. sprendimo sujungtose bylose T-346/11 ir T-347/11 Gollnisch / Europos Parlamentas 140–142 punktai).
Toje pačioje byloje spręsdamas dėl Parlamento nario, kurio imuniteto atšaukimo klausimas svarstomas, teisės į gynybą, įskaitant teisę būti išklausytam, užtikrinimo Bendrasis Teismas priminė, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisės į gynybą, įskaitant teisę būti išklausytam, laikymasis bet kokioje procedūroje, kuri pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas ir turi būti užtikrintas net nesant jokių nagrinėjamą procedūrą reglamentuojančių teisės aktų; sprendimas negali būti priimtas remiantis faktais ir aplinkybėmis, dėl kurių suinteresuotas asmuo neturėjo galimybės veiksmingai išreikšti savo nuomonės prieš priimant šį sprendimą. Vis dėlto, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas, teisė būti išklausytam nebūtinai reiškia, kad per kiekvieną procedūrą, kuri pradėta prieš asmenį ir gali pasibaigti jo nenaudai priimtu aktu, būtina surengti viešą diskusiją, todėl teisės į gynybą ir rungimosi principo laikymasis nereiškia, kad prieš Parlamentui priimant sprendimą dėl jo nario imuniteto atšaukimo būtina surengti diskusijas plenariniame posėdyje. Sprendime konstatuota, kad jei pagal nustatytą teisinį reguliavimą nėra numatyta išklausyti suinteresuotą Parlamento narį plenariniame posėdyje, kuriame priimamas sprendimas dėl jo imuniteto atšaukimo, tačiau suinteresuotas asmuo išklausytas atitinkamame komitete, kuriame buvo svarstomas su juo susijęs klausimas, laikytina, kad jam suteikta pakankamai teisę į gynybą ir rungimosi principą užtikrinančių garantijų, ir nėra pagrindo konstatuoti, kad jo teisė į gynybą buvo pažeista (minėto sprendimo Gollnisch byloje 175–183 punktai).
5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kurioje taip pat nagrinėti su parlamento nario imuniteto panaikinimu susiję klausimai.
Šio teismo praktika bylose dėl parlamento nario imuniteto rodo aiškią Konvencijos 6 straipsnio, kuriuo garantuojama inter alia teisė į teisingą teismą, taikymo parlamentinio imuniteto procedūroms tendenciją (pvz., 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Tsalkitzis prieš Graikiją, peticijos Nr. 11801/04).
Byloje, kurioje Turkijos parlamento narys pats ginčijo jam taikomą parlamento nario imunitetą, EŽTT pabrėžė, kad valstybėms yra palikta plati vertinimo laisvė sprendžiant parlamento nario imuniteto panaikinimo klausimus ir nustatant reikalingas procedūras. Šioje byloje taip pat pažymėta, kad pareiškėjas, kaip parlamento narys, turi specialų statusą, kuris suteikiamas teisėtais tikslais. Todėl parlamente ilgą laiką vykdyta jo, kaip parlamento nario, imuniteto panaikinimo procedūra, nors ir turėjo įtakos jo teisei būti teisiamam per kiek įmanoma trumpiausią laiką, vis dėlto nepažeidė jo teisės į teismą esmės. Imuniteto taikymas tėra laikina procedūrinė priemonė, taikoma, kol pareiškėjas yra parlamento narys, tačiau ji negali apskritai panaikinti pareiškėjo teisės į teismą, kuris turi išnagrinėti jo bylą iš esmės (EŽTT Didžiosios kolegijos 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimas byloje Kart prieš Turkiją, peticijos Nr. 8917/05).
VI
Dėl Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos atitikties Konstitucijai ir Seimo statutui
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos, kuria Seimas sutiko, kad Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė, atitiktis Konstitucijos 62 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.
2. Pareiškėjos abejonės ginčijamo teisės akto atitiktimi Konstitucijai iš esmės grindžiamos tuo, kad Seimo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas Seimo nario R. A. Ručio asmens neliečiamybės panaikinimo klausimas, nedalyvavo nei pats R. A. Ručys, nei kitas jo įgaliotas Seimo narys. Taigi buvo pažeista Seimo statute nustatyta Seimo sutikimo, be kurio Seimo narys negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, davimo procedūra.
3. Sprendžiant, ar ginčijama Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta šiame nutarime:
– pagal Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą Seimo poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami laikantis Seimo statute apibrėžtų teisės aktų priėmimo taisyklių;
– Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalyje numatyto Seimo sutikimo, be kurio Seimo narys negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, davimo procedūra gali būti nustatyta Seimo struktūrą ir darbo tvarką reglamentuojančiame Seimo statute; spręsdamas, ar duoti tokį sutikimą, Seimas privalo laikytis Seimo statute nustatytos procedūros; jei Seimas, įgyvendindamas savo įgaliojimus duoti tokį sutikimą arba jo neduoti, inter alia priimdamas atitinkamą teisės aktą, kuriuo išreiškiama jo valia, padarytų esminį Seimo statute nustatytos procedūros pažeidimą, būtų nesilaikoma ne tik Seimo statuto, bet ir Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalies, 69 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo;
– pagal Konstituciją, inter alia jos 62 straipsnio 2 dalį, Seimas privalo nustatyti tokį Seimo nario asmens neliečiamybės panaikinimo procedūros teisinį reguliavimą, kad ši procedūra atitiktų tinkamo teisinio proceso reikalavimus, kaip antai: klausimai, susiję su Seimo nario teisėmis ir (arba) veiklos garantijomis, turi būti sprendžiami užtikrinant šiam Seimo nariui teisę ir galimybę jas ginti; turi būti užtikrinta Seimo nario, dėl kurio asmens neliečiamybės panaikinimo sprendžiama, teisė būti bent kartą išklausytam tiesiogiai ar per kitą įgaliotą asmenį.
4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu Seimo statute įtvirtinti didesni reikalavimai, susiję su Seimo nario asmens neliečiamybės užtikrinimu, nei kyla iš Konstitucijos, – kaip antai: užtikrinti Seimo nario, kurio asmens neliečiamybės panaikinimo klausimas sprendžiamas, ar kito jo įgalioto Seimo nario teisę būti išklausytam daugiau nei vieną kartą, inter alia būtent tame Seimo posėdyje, kuriame šis klausimas sprendžiamas, – tai pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, tokių Seimo statute nustatytų reikalavimų ir turi būti laikomasi.
5. Vertinant Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos atitiktį Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, būtina išsiaiškinti, ar ją svarstant ir priimant nebuvo padaryta Seimo statute nustatytos Seimo sutikimo, be kurio Seimo narys negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, davimo procedūros esminių pažeidimų.
5.1. Pažymėtinos šios minėtos nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje reikšmingos Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos priėmimo aplinkybės:
– Seimo narys R. A. Ručys ir jam atstovaujantys advokatai buvo išklausyti Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl sutikimo Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę 2015 m. kovo 13 d. posėdyje; Komisija pasiūlė Seimui neduoti sutikimo patraukti Seimo narį R. A. Ručį baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę;
– Seimo 2015 m. kovo 24 d. posėdyje, kuriame svarstytas klausimas dėl Seimo sutikimo Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę ir priimta ginčijama rezoliucija, kuria Seimas sutiko, kad Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip būtų suvaržyta jo laisvė, nedalyvavo nei pats Seimo narys R. A. Ručys, nei kitas jo įgaliotas Seimo narys;
– Seimo posėdyje nesiaiškinta, kokios yra Seimo nario R. A. Ručio nedalyvavimo priežastys, netikrintos galimai žinomos jo nedalyvavimo priežastys, taip pat nesiaiškinta, kokia yra jo valia dėl įgaliojimo jam atstovauti kitam Seimo nariui.
5.2. Minėta, kad Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 6 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu diskusija dėl Seimo rezoliucijos projekto, rengiama Seimo posėdyje svarstant Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo klausimą, be išlygų siejama su inter alia būtent to Seimo nario, kurio asmens neliečiamybės atėmimo klausimas sprendžiamas, arba kito jo įgalioto Seimo nario dalyvavimu šioje diskusijoje; tokiu teisiniu reguliavimu užtikrinama galimybė tam Seimo nariui būti išklausytam (tiesiogiai ar per kitą jo įgaliotą Seimo narį) prieš galutinai išsprendžiant jo asmens neliečiamybės atėmimo klausimą, taip pat sudaromos prielaidos kitiems Seimo nariams tinkamai apsispręsti prieš galutinį balsavimą dėl to Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog ši Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 6 dalies nuostata suponuoja, kad Seimo posėdyje svarstant Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo klausimą turi būti užtikrinama reali to Seimo nario ar kito jo įgalioto Seimo nario galimybė pateikti Seimui savo paaiškinimus ir atsakyti į Seimo narių klausimus. Seimo rezoliucijos dėl Seimo nario neliečiamybės atėmimo projektas šiems asmenims nedalyvaujant gali būti svarstomas tik tuo atveju, jei jie atsisako tokios galimybės arba jų nedalyvavimo Seimo posėdyje priežastys nėra svarbios (nėra pateisinamos). Taigi Seimas turi pareigą išsiaiškinti, kokios priežastys nulėmė (galėjo nulemti) Seimo nario, kurio neliečiamybės atėmimo klausimas svarstomas ir sprendžiamas Seimo posėdyje, ar kito jo įgalioto Seimo nario nedalyvavimą tame Seimo posėdyje, taip pat pareigą svarstyti ir spręsti, ar Seimo nario ar kito jo įgalioto Seimo nario nedalyvavimo Seimo posėdyje sprendžiant minėtą klausimą priežastys yra svarbios.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti, kokia tvarka tais atvejais, kai Seimo narys apie savo nedalyvavimą atitinkamame posėdyje iki jo pradžios negali pranešti įstatyme (Seimo statute) nurodytai institucijai, ši institucija galėtų spręsti, ar to Seimo nario nedalyvavimo atitinkamame posėdyje priežastys buvo ypač svarbios, pateisinamos (2005 m. vasario 10 d. sprendimas, 2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d. išvados).
5.3. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad Seimo rezoliucijos dėl Seimo nario R. A. Ručio neliečiamybės atėmimo projektas svarstytas ir atitinkama Seimo rezoliucija priimta nedalyvaujant Seimo nariui R. A. Ručiui ar kitam jo įgaliotam Seimo nariui, Seimo posėdyje nesiaiškinta, kokios priežastys nulėmė R. A. Ručio nedalyvavimą, ar jos buvo svarbios, taip pat ar R. A. Ručys turėjo realią galimybę įgalioti kitą Seimo narį jam atstovauti.
5.4. Iš bylos medžiagos ir byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Seimo 2015 m. kovo 24 d. posėdyje, kuriame svarstyta ir priimta ginčijama rezoliucija, R. A. Ručys nedalyvavo dėl sveikatos sutrikimo: po apsilankymo Seimo medicinos punkte greitosios medicinos pagalbos automobiliu 11 val. 33 min. jis buvo nuvežtas į Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Priėmimo–skubios pagalbos skyrių (Seimo kanceliarijos 2016 m. balandžio 4 d. raštas Nr. S-2016-2193, VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Informacijos skyriaus vedėjos 2016 m. kovo 31 d. raštas Nr. SR-1628). Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš Seimo VI (pavasario) sesijos 2015 m. kovo 24 d. rytinio posėdžio Nr. 222 stenogramos, dėl Seimo sutikimo Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę buvo diskutuojama ir dėl atitinkamos rezoliucijos priėmimo balsuojama Seimo posėdyje 11 val. 54 min.
Šioje byloje nėra duomenų, kad Seimo narys R. A. Ručys, siekdamas nedalyvauti minėtame Seimo posėdyje, galėjo elgtis nesąžiningai, piktnaudžiauti galimybe Seimo nariui nedalyvauti Seimo posėdyje dėl svarbių (pateisinamų) priežasčių, t. y. tame posėdyje nedalyvauti dėl kitų, neobjektyvių priežasčių (ne dėl sveikatos sutrikimo ir išvežimo dėl to iš Seimo rūmų į sveikatos įstaigą greitosios medicinos pagalbos automobiliu).
5.5. Vertinant minėtų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad priimant Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliuciją, kuria Seimas sutiko, kad Seimo narys R. A. Ručys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, būtų kitaip suvaržoma jo laisvė, nepaisyta Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 6 dalyje nustatytos Seimo sutikimo, be kurio Seimo narys negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, davimo procedūros reikalavimo, kad Seimo posėdyje svarstant Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo klausimą šis Seimo narys arba kitas jo įgaliotas Seimo narys dalyvautų diskusijoje dėl atitinkamos Seimo rezoliucijos projekto.
Atsižvelgiant į tai, kad nesilaikius šio reikalavimo neužtikrinta Seimo nario, kurio neliečiamybės atėmimo klausimas spręstas, Seimo statute įtvirtinta teisė būti išklausytam Seimo posėdyje, pateikti Seimui savo paaiškinimus ir atsakyti į Seimo narių klausimus, be to, nesiaiškinta, kokios buvo jo nedalyvavimo priežastys ir ar jos laikytinos svarbiomis, konstatuotina, kad priimant ginčijamą Seimo rezoliuciją padarytas Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 6 dalyje nustatytos procedūros pažeidimas vertintinas kaip esminis.
6. Kadangi pagal Konstituciją, inter alia jos 62 straipsnio 2 dalį, 69 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimas, duodamas sutikimą patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę, privalo laikytis Seimo statute nustatytos tokio sutikimo davimo procedūros, o padarytas esminis šios procedūros pažeidimas kartu yra ir Konstitucijos nuostatų pažeidimas, šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavus, kad Seimo 2015 m. kovo 24 d. posėdyje priimant ginčijamą Seimo rezoliuciją padarytas esminis Seimo statuto 23 straipsnyje (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) nustatytos asmens neliečiamybės atėmimo procedūros pažeidimas, konstatuotina, kad kartu pažeista Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalis, 69 straipsnio 1 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 62 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 6 daliai.
VII
1. Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra atskleidęs iš jos kylančios teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo prezumpcijos turinį: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).
Vadinasi, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės (kaip antai: pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos (2011 m. spalio 25 d. nutarimas).
2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas). Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime, iš Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatų, aiškinamų Konstitucijos 1, 18 straipsniuose įtvirtintų pamatinių konstitucinių vertybių, Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo kontekste, inter alia kyla Konstitucinio Teismo, kaip vykdančios konstitucinį teisingumą bei garantuojančios Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą konstitucinės justicijos institucijos, įgaliojimai, konstitucinės justicijos byloje nustačius, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) ne tik prieštarauja Konstitucijai, bet ir iš esmės paneigia pamatines konstitucines vertybes – Lietuvos valstybės nepriklausomybę, demokratiją, respubliką ar prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, pripažinti antikonstituciniais ir šio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius.
3. Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliuciją pripažinus prieštaraujančia Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, nėra pagrindo paneigti jos konstitucingumo prezumpcijai galiojant atsiradusių teisinių padarinių teisėtumą. Šia rezoliucija nėra iš esmės paneigiamos minėtos pamatinės konstitucinės vertybės, inter alia prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, taigi nėra teisinio pagrindo pripažinti antikonstituciniais šio Seimo akto taikymo padarinius, inter alia kitų valstybės institucijų sprendimus, kurių priėmimo procesinė prielaida (sąlyga) buvo ir yra Seimo sutikimas Seimo narį R. A. Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jį suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę. Tai, be kita ko, reiškia, kad visi kompetentingų valstybės institucijų sprendimai (veiksmai), priimti (atlikti) Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucijos pagrindu iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, Konstitucijos požiūriu laikytini teisėtais (konstituciškai yra galiojantys).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. kovo 24 d. rezoliucija „Dėl sutikimo Lietuvos Respublikos Seimo narį Rimą Antaną Ručį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę“ (TAR, 2015-03-25, Nr. 04280) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 23 straipsnio (su 2008 m. liepos 3 d. pakeitimais) 6 daliai.