Administracinė byla Nr. A-3342-858/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02094-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. R. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 39 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki šiol (skundas išsiųstas 2016 m. spalio 12 d.) buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK. Baudos izoliatoriuje, drausmės grupėje ir kameros tipo patalpose buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus. Išleisdavo į lauką pakvėpuoti grynu oru tik 1 valandą per parą. Pataisos namų pastato konstrukcijoje yra asbesto, tai sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai. Lovos spyruoklės duria, neįmanoma išsimiegoti. Langai vienintelis ventiliacijos šaltinis, nesant ventiliacijos gyvenamojoje patalpoje visada buvo drėgna. Vidutinė temperatūra žiemą būdavo +16˚C, +10˚C. Buvo draudžiama turėti šiltus pledus. Lokaliniame sektoriuje yra tarakonų, blakių, lovos čiužinyje yra parazitų, niežėdavo kūną. Pareiškėjas tvirtino, kad kreipėsi į administraciją ir kitus viešojo administravimo subjektus su skundais ir prašymais dėl informacijos apie gyvenimo sąlygas pateikimo, bet pareigūnai atsisakė juos imti ir registruoti, grasino, kad skirs nuobaudą. Nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. jis valgykloje jausdavo nemalonius kvapus, turėdavo gerti arbatą, pieną iš metalinio dubens sriubai, nes nebuvo puodelių. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija numato, jog minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam ar nuteistajam turi būti ne mažesnis už 4 kv. m, atskaičius baldų, tualeto ir praustuvės užimamą plotą. Pareiškėjas nurodė, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios žmogaus orumą, sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala. Pareiškėjas paaiškino, kad anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, pareigūnai jam grasino. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, todėl tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti ieškinio senatį.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2011 m. balandžio 7 dieną. Atsakovas duomenų, kokiose kamerų tipo patalpose pareiškėjas buvo laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2013 m. spalio 29 d., pateikti negalėjo, nes apskaitos žurnalai saugomi tik trejus metus. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, jog baldų, inventoriaus užimamas plotas turi būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą. Duomenų apie tai, kiek asmenų buvo pataisos namų gyvenamosiose ir kamerų tipo patalpose, kuriose pareiškėjas atlikinėjo bausmę, pateikti negalėjo, nes tokie duomenys nėra sisteminami ir kaupiami. Atsakovas darė išvadą, kad kameros tipo patalpose minimaliai vienam asmeniui tekusi gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, šilumos tiekimas yra centralizuotas. Oro temperatūrai, santykinei drėgmei užtikrinti, patalpos aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Lokaliniuose sektoriuose esančiais kiemais naudotis gali visi to paties lokalinio sektoriaus nuteistieji, kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji į kiemelius pasivaikščioti vedami kasdien vieną valandą. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji pagal galiojančius teisės aktus neturi teisės gauti pasimatymų. Atsakovas nurodė, kad, jei patalpose buvo pelėsis, pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas budėtojas. Atsakovas teigė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai ir profilaktiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad į Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė, todėl argumentai dėl pablogėjusios sveikatos, patiriamos emocinės depresijos, dvasinės skriaudos yra išgalvoti ir klaidinantys teismą. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė nei pažeidimo fakto buvimo, nei padarytos žalos, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (veikimo) ir atsiradusios žalos.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat atvykimo į Pravieniškių PN-AK, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo 2011 m. balandžio 7 d., į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 12 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams.
7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog pareigūnai jam grasino, jei jis kreipsis į teismą, tačiau konkrečių duomenų nepateikė ir neindividualizavo, nenurodė, kada jis ketino kreiptis į teismą ir jam buvo grasinama, be to, jam nebuvo varžoma teisė (grasinama) pateikti skundą šioje byloje, todėl minėtus termino praleidimo argumentus teismas vertino kritiškai ir negalėjo laikyti svarbia priežastimi ieškinio senaties termino atnaujinimui. Teismas pareiškėjo argumentus dėl žalos atlyginimui netaikytino nacionalinės teisės aktuose nustatyto ieškinio senaties termino atmetė kaip nepagrįstus. Teismas tenkino atsakovo prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo ir daliai skundo reikalavimų taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, o pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2013 m. spalio 12 d. atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vertino, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 13 d. iki 2016 m. spalio 12 dienos.
8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, jog vienam suimtajam ar nuteistajam tardymo izoliatoriuje turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentus nagrinėjamam atvejui taikyti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje vienam nuteistajam taikomą ploto normą, teismas atmetė. Teismas nustatė, kad 165 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinama vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (turėjo būti 3,6 kv. m., buvo nuo 3,54 kv. m. iki 3,55 kv. m.) ir pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeista. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerų tipo patalpose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.
9. Teismas pažymėjo, kad rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentus dėl teisės į aštuonių valandų buvimą lauke teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas atkreipė dėmesį, kad paties pareiškėjo teigimu jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo pažeidžiamos nebuvo.
10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad baudos izoliatoriuje, drausmės grupėje ir kameros tipo patalpose buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose jo teisės buvo apribotos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį, kad į kamerų tipo patalpas pareiškėjas buvo patalpintas dėl to, jog buvo baustas nuobaudomis, todėl darė išvadą, kad jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą.
11. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu būtų vykdomi remonto darbai ar būtų išardyti paviršiai, kurių sudėtyje yra asbesto. Pareiškėjui nenurodžius aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, ir nepateikus asbesto dulkių pasklidimo aplinkoje galimybę patvirtinančių įrodymų, teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje buvo kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos jo sveikatai.
12. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį su UAB „Dezinfa“, kuria kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Teismas nustatė, kad gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai platinami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai, nuteistieji kiekvieną dieną eilės tvarka skiriami kameros budinčiaisiais ir privalo tvarkyti kamerą. Teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas per bausmės atlikimo laiką nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. spalio 12 d. dėl įkalinimo sąlygų į sveikatos priežiūros darbuotojus nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginius dėl tarakonų, blakių ir parazitų buvimo bei patirtų pasekmių teismas vertino kaip deklaratyvius ir atmetė kaip nepagrįstus.
13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog buvo draudžiama turėti šiltus pledus, lova, stalai ir spintelės yra seniai pirkti, lovos spyruoklės duria, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė minėtus teiginius pagrindžiančių duomenų. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato atsakovui pareigos atitinkamais laikotarpiais naudojamą inventorių keisti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją su prašymu leisti turėti šiltą pledą, dėl lovos ar kito inventoriaus remonto ar pakeitimo, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokius prašymus tenkinti. Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybės, jog jis negalėjo turėti šilto pledo, o lovos, stalai ir spintelės yra per ilgai naudojami, laikė deklaratyviais ir atmetė.
14. Teismas nustatė, kad vėdinimas per langus atitinka higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl darė išvadą, kad atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.
15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai ir nekonkrečiai nurodė aplinkybes dėl to, jog valgykloje jausdavo nemalonų kvapą, nebuvo puodelių arbatai ir pienui gerti, daugeliui pareigūnų yra sadistinis asmenybės sutrikimas, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis kreipėsi į administraciją, kitus viešojo administravimo subjektus, tačiau pareigūnai atsisakė juos registruoti, grasino skirti nuobaudas, teismas vertino kritiškai, nes pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos pateikti skundą teismui, nagrinėjamą šioje administracinėje byloje, jam pasirašytinai buvo įteiktas teismo šaukimas. Teismas darė išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai negali būti vertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
16. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl per didelės oro santykinės drėgmės, per žemos oro temperatūros žiemos periodu, todėl šias aplinkybes laikė nustatytomis.
17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į psichologus dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos pats nesikreipė, į Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojus per bausmės atlikimo laiką taip pat nesikreipė, todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos galėjo įtakoti jo nurodytus sveikatos ar psichinės būklės sutrikimus.
18. Teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 165 dienas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto (kamerų tipo patalpose) normos (trūko 0,03-0,06 kv. m), taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos oro temperatūros ir drėgmės, todėl konstatavo, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas atliko bausmę sąlygomis, grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 200 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.
III.
19. Pareiškėjas R. R. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.
20. Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nes laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas pabrėžia, kad neprašė teismo remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas teigia nesutinkantis su visais teismo motyvais, kuriais buvo atmesti jo skundo argumentai.
21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
22. Atsakovas pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus gyvenamasis plotas, tenkantis vienam nuteistajam, tik tam tikrais laikotarpiais trūko 0,03 – 0,06 kv. m gyvenamojo ploto, todėl mano, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimas būtų pakankama ir teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsakovo vertinimu, neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas nebuvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Atsakovo manymu, nėra pagrindo teigti, kad netinkama oro temperatūra ir drėgmė galėjo įtakoti pareiškėjo sveikatos būklę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.
24. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pripažino, kad pareiškėjui 165 dienas nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto (kamerų tipo patalpose) norma (trūko 0,03-0,06 kv. m), taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos oro temperatūros ir drėgmės. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl to neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kurį įvertino 200 Eur suma. Kitų pareiškėjo nusiskundimų dėl pasivaikščiojimų, pasimatymų, asbesto pastatų konstrukcijose, tarakonų, blakių lokaliniame sektoriuje, parazitų lovos čiužinyje, draudimo turėti pledus, lovų, stalų, spintelių būklės, gyvenamųjų patalpų natūralaus vėdinimo, kvapo valgykloje, puodelių arbatai ir pienui gerti, pareigūnų sadistinio asmenybės sutrikimo teismas nelaikė pagrįstais, todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo apskaičiuotu laikotarpiu, kurį jam nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, taip pat nurodo, kad teismas neturėjo vadovautis Lietuvos Respublikos teisės aktais, ir teigia nesutinkantis su visais teismo motyvais, kuriais buvo atmesti jo skundo argumentai.
26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.
27. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte reglamentuojamas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Nors pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė vienam asmeniui tenkančiu minimaliu gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje – 4 kv. m, tačiau jis nepagrindžia tokios normos taikymo šioje byloje. Pažymėtina, kad, kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimas Cocchiarella prieš Italiją). Vadinasi, pirmiausia, kiekviena institucija savo veikloje turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais. Teisėjų kolegija apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis Lietuvos Respublikos teise, atmeta kaip nepagrįstus ir daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytu teisiniu reguliavimu.
28. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2016 m. lapkričio 29 d. pažymos Nr. 42-15714 bei atsiliepimo į pareiškėjo skundą, pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. spalio 13 d. iki 2016 m. spalio 12 d., 165 paras teko mažiau nei 3,6 kv. m, t. y. mažiau nei teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas šį laikotarpį buvo laikomas kamerų tipo patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kas iš esmės sudarė pagrindą konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad laikotarpis buvo daug ilgesnis, tačiau savo teiginių niekaip nepagrindžia. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 21011 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. spalio 12 dienos. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė svarbių priežasčių ieškinio senaties termino atnaujinimui ir tenkino atsakovo prašymą taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki 2013 m. spalio 12 d. atmetė kaip nepagrįstą, analizuodamas tik pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygas laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 13 d. iki 2016 m. spalio 12 dienos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti ieškinio senaties terminą argumentų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir daro išvadą, kad atsakovo prašymas buvo tenkintas pagrįstai ir nebuvo svarbių priežasčių ieškinio senaties termino atnaujinimui. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl ilgesnio nei pirmosios instancijos teismas nustatė laikotarpio, kuriuo jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, atmestini kaip nepagrįsti.
29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – šiuo atveju 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, teisingai nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK buvo laikomas 165 paras tinkamai neužtikrinant pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą minimalų kameros plotą, Pravieniškių PN-AK neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti, todėl teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės pažeidimą (šių aplinkybių pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija).
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su visais teismo motyvais, kuriais buvo atmesti jo skundo teiginiai, tačiau plačiau dėl jų nepasisako, nenurodo jokių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismas priėjo netinkamas išvadas, atmesdamas jo skundo reikalavimus. Pareiškėjas iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, neginčija atskirų neteisėtų veiksmų vertinimo. Teisėjų kolegijos pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir tai nesudarė pareiškėjui kliūčių pasinaudoti teise į apeliaciją, reiškiant nesutikimą su priimtu teismo sprendimu, siekiant nurodyti, kodėl atitinkamos teismo išvados yra nepagrįstos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą, administracinės bylos medžiagą, dar kartą pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų jo nurodytų neteisėtų veiksmų iš esmės plačiau neginčija, manydamas, kad teismas tam tikrus neteisėtus veiksmus galimai vertino netinkamai. Atitinkamai, teisėjų kolegija kitais aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir šios argumentacijos papildomai nekartoja (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją).
31. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas, kalėdamas tokiomis sąlygomis, patyrė tam tikrų nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems nurodytiems neteisėtiems veiksmams (nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo oro temperatūros ir drėgmės), žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.). Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).
32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, jog juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 39 500 Eur suma. Įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (165 paras pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo 0,03 – 0,06 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos oro temperatūros ir drėgmės), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis – 200 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,