Administracinė byla Nr. A-241-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00219-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjų R. D., N. S., L. S., R. L., J. S., R. B., D. G., A. S., Z. B., D. Š., J. Š., D. V., V. K., J. K., A. F., V. V. (pareiškėjo V. V. teisių perėmėja), V. J., D. S., I. T. K., N. V., Z. K., J. Z., D. R., R. R., R. Š., D. R., P. Ž., V. J. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. D., N. S., L. S., R. L., J. S., R. B., D. G., A. S., Z. B., D. Š., J. Š., D. V., V. K., J. K., A. F., V. V. (pareiškėjo V. V. teisių perėmėja), V. J., D. S., I. T. K., N. V., Z. K., J. Z., D. R., R. R., R. Š., D. R., P. Ž., V. J. ir V. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai R. D., N. S., L. S., R. L., J. S., R. B., D. G., A. S., Z. B., D. Š., J. Š., D. V., V. K., J. K., A. F., V. V. (pareiškėjo V. V. teisių perėmėja), V. J., D. S., I. T. K., N. V., Z. K., J. Z., D. R., R. R., R. Š., D. R., P. Ž., V. J. ir V. M. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kuriuo pareiškėjai: 1) atsisakė dalies skundo reikalavimų – ta suma, kuri buvo apskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas); 2) prašė priteisti negrąžintą darbo užmokesčio sumą atėmus grąžinamą dalį pagal įstatymą už visą laikotarpį, kurio metu pareiškėjai gavo sumažintą darbo užmokestį, kaip numatyta Grąžinimo įstatyme, t. y. R. D. – 1 465,84 Eur, N. S. – 1 258,72 Eur, L. S. – 1 300,30 Eur, R. L. – 31,16 Eur, J. S. – 1 270,94 Eur, R. B. – 2 555,98 Eur, D. G. – 1 270,10 Eur, A. S. – 1 798,25 Eur, Z. B. – 1 495,91 Eur, D. Š. – 1 014, 65 Eur, J. Š. – 1 307,49 Eur, D. V. – 1 387,05 Eur, V. K. – 1 254,91 Eur, J. K. – 1 215,19 Eur, A. F. – 1 168,20 Eur, V. V. – 1 102,85 Eur, V. J. – 1 093,96 Eur, D. S. – 1 300,35 Eur, I. T. K. – 1 832,42 Eur, N. V. – 1 411,58 Eur, Z. K. – 1 597,22 Eur, J. Z. – 3 804,26 Eur, D. R. – 2 089,33 Eur, R. R. – 1 325,09 Eur, R. Š. – 1 381,11 Eur, D. R. – 2 744,60 Eur, P. Ž. – 1 248,93 Eur, V. J. – 1 359,92 Eur, V. M. – 2 258,32 Eur.

2.       Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas kompensavimo mechanizmas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintai teisei į nuosavybę, konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams.

3.       Pareiškėjai nurodė, jog jie ginčo laikotarpiu dirbo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus karjeros valstybės tarnautojų pareigose. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažintas darbo užmokestis, sumažinus nustatytus priedų už suteiktas kvalifikacines kategorijas dydžius ir taikant darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir teigė, kad jiems atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl sumažinto atlyginimo skirtumo priteisimo.

4.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, jog ginčo laikotarpiu darbo užmokestis valstybės tarnautojams buvo mokamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Kadangi Grąžinimo įstatyme yra numatytas dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų kompensavimas, o šis įstatymas nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl, atsakovo manymu, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl jų prašomos darbo užmokesčio dalies (skirtumo tarp priskaičiuoto darbo užmokesčio ir grąžintino pagal Grąžinimo įstatymą) priteisimo. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Su pareiškėjų prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą nesutiko.

II.

5.       Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6.       Teismas nustatė, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.; nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines kategorijas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio.

7.       Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Teismas darė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8.       Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokesčio koeficientai galėjo būti proporcingai mažinami. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Teismas pabrėžė, kad pareiškėjai prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų ir konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad pareiškėjams pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia pareiškėjų teisę į teisingą atlygį.

III.

9.       Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų patikslintą skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo.

10.     Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad teismas galimai taikė neaktualią ginčo atvejui ABTĮ redakciją, dėl ko galėjo neteisingai išspręsti bylą. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad pagal Grąžinimo įstatymą nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus, pareiškėjai R. L. neišmokamas net skirtumas tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio, o tai prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui. Pareiškėjų manymu, ir kitų pareiškėjų teisės nėra atstatomos, nes ginčo laikotarpiu pareiškėjų patirti praradimai teisingai nekompensuojami, tai neatitinka asmenų lygiateisiškumo principo. Pareiškėjai nurodo, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, pareiškėjams pagal Grąžinimo įstatymą (2 str.) grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia teisę į teisingą atlygį, neatitinka lygybės principo. Pareiškėjai pažymi, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatęs formulę, pagal kurią apskaičiavus grąžintinas sumas, vieniems valstybės tarnautojams grąžinama proporcingai didesnė prarasta dalis, kitiems mažesnė dalis ar iš vis negrąžinama, pažeidė lygybės principą. Pareiškėjų manymu, teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes yra pagrįstos ir teisingos abejonės dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai.

11.     Atsakovas valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo manymu, teismas nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, teisingai išaiškino ir taikė teisės normas, atsižvelgė į aktualiausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12.     Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (karjeros valstybės tarnautojams) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus.

13.     Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą, prašydami priteisti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą atėmus grąžinamą dalį pagal Grąžinimo įstatymą už visą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimus, pažymėjo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjams ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

14.     Nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems iš dalies ar visiškai nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių ir prieštarauja Konstitucijai.

15.     Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė kilusio ginčo esmę, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, iš esmės atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinė byla buvo pradėta Kauno apygardos administraciniam teismui 2014 m. vasario 18 d. nutartimi priėmus pareiškėjų skundą, todėl, atsižvelgus į 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalį, pagal kurią administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, atmestini apeliantų teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo ABTĮ galimai netinkamos redakcijos taikymo.

16.     Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo apeliantams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantai negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jiems bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

17.     Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau pažymėtina, kad šiuos argumentus Konstitucinis Teismas jau yra įvertinęs 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu).

18.     Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1584-552/2017). Apeliantų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

19.     Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantų skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apeliantų prašomo jų pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

20.     Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Apeliantų teiginys, jog jiems turi būti grąžinta visa dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, nes, kaip jau minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Apeliantų patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

21.     Nurodytų išvadų kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo (2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1927) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė) prieštarauja lex retro non agit principui, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 23 straipsnio nuostatai „nuosavybė neliečiama“ (nuosavybės neliečiamumo principui) ir konstituciniam teisinės valstybės principui, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹⁴³-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl apeliantų išdėstytų teiginių.

22.     Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantai iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimo formulės ir kompensaciją mažinančių koeficientų atitiktimi Konstitucijai. Pažymėtina, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apeliantų teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl apeliantų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai apeliantų nurodytais aspektais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).

23.     Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo pateikę ir pirmosios instancijos teismui, kuris išnagrinėjo pareiškėjų išdėstytus argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir atmetė tokį pareiškėjų prašymą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, pritardama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytų motyvų, dėl kurių nebuvo tenkintas pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, papildomai nurodo, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikia pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių teigti, jog pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, atsakingo valdymo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principams, turėjo tenkinti prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

24.     Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų R. D., N. S., L. S., R. L., J. S., R. B., D. G., A. S., Z. B., D. Š., J. Š., D. V., V. K., J. K., A. F., V. V. (pareiškėjo V. V. teisių perėmėja), V. J., D. S., I. T. K., N. V., Z. K., J. Z., D. R., R. R., R. Š., D. R., P. Ž., V. J. ir V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dalia Višinskienė Virginija Volskienė