Administracinė byla Nr. TA-172-575/2021
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01149-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) (dabar – Marijampolės pataisos namai (toliau – ir Marijampolės PN) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) priteisti 770 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. gegužės 21 d., atlyginti. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
1.1. Nuo 2011 m. lapkričio 17 d. pareiškėjas buvo kalinamas Kybartų PN. Dėl patiriamų kitų nuteistųjų grasinimų ne kartą kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, kad jį perkeltų į kitą pataisos įstaigą ar laikytų kameroje vieną, tačiau jo prašymai buvo atmesti.
1.2. Pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 17 d. buvo perkeltas iš 5-ojo nuteistųjų būrio į 1-ąjį būrį, tačiau jis atsisakė persikelti į minėtą būrį. Už tai jam nepagrįstai buvo taikomos drausminės nuobaudos. Atliekant bausmę 1-ajame būryje jam nuolat trūko gyvenamojo ploto, gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, prastai vėdinamos, nešildomos, nešvarios ir netvarkingos, veisėsi parazitai.
1.3. Kiti kaliniai gyvenamosiose patalpose vartoja alkoholį, narkotines medžiagas, rūko, todėl visos patalpos prasmirdusios narkotikais ir nikotinu.
1.4. Prausykloje neįrengti dušai, nebuvo karšto vandens. Į dušą buvo vedamas tik kartą per savaitę, dušo grindys buvo slidžios, jame nebuvo lentynėlių, neužtikrintas privatumas duše.
1.5. Pasivaikščiojimo kiemai buvo per maži, o, atliekant drausminę nuobaudą kamerų tipų patalpose, pataisos įstaigos darbuotojai atėmė iš jo maistą. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos.
1.6. Dėl nurodytų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, kančiomis, sveikatos pablogėjimu, buvo pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), kuria ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės.
2. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:
2.1. Nors pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. balandžio 29 d. gyvenamųjų patalpų plotas bendrabučio tipo patalpose buvo mažesnis nei numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų ir panašiai), kurias būtų vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme.
2.2. Pataisos įstaiga yra įrengta laikantis visų teisės aktų reikalavimų, nuteistieji yra aprūpinti visais reikiamas baldais ir inventoriumi.
2.3. Pareiškėjo teiginiai, kad kiti nuteistieji vartoja alkoholį ir narkotines medžiagas yra nepagrįsti, pataisos įstaiga netoleruoja tokio nuteistųjų elgesio, pareiškėjas dėl kitų nuteistųjų jam daromos neigiamos įtakos į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė.
2.4. Pareiškėjo teiginiai, kad kiti nuteistieji jam grasina susidorojimu yra nepagrįsti, nes pareiškėjas nenurodė konkrečių asmenų, kurie jam grasino, todėl buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą perkelti jį į kitą pataisos įstaigą ar kameroje laikyti vieną.
2.5. Atsižvelgiant į pareiškėjo amžių, jis buvo perkeltas iš 5-tojo nuteistų būrio į 1-ąjį, tačiau šį sprendimą pareiškėjas apskundė. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad pareiškėjas pagrįstai nebuvo perkeltas į kitą pataisos įstaigą, o pareiškėjo perkėlimas iš 5-ojo nuteistųjų būrio į 1-ąjį yra pagrįstas.
2.6. Pareiškėjui atliekant drausminę nuobaudą pagrįstai iš jo buvo paimtas asmeninis maistas, nes tokią tvarką numato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 220 punktas.
2.7. Pareiškėjo teiginiai, kad pataisos įstaigos dušai, tualetų patalpos buvo įrengtos nehigieniškai, nepagrįsti, nes jos įrengtos laikantis visų higienos normų, aprūpintos visu reikalingu inventoriumi, be to, švarą turi palaikyti ne tik pataisos įstaigos administracija, bet ir patys nuteistieji.
2.8. Pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai nėra atsiradę dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir visiškai atitinka pareiškėjo amžių. Pareiškėjas pateikia tik deklaratyvius ir nemotyvuotus teiginius, kurie neįrodo būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.
3. Atsakovo atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Departamentas nerenka ir nekaupia informacijos apie konkrečių suimtųjų / nuteistųjų asmenų laikymą pataisos įstaigose, todėl neturi informacijos apie pareiškėjo laikymo sąlygas Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu.
II.
4. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui S. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje, atlyginti; administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo S. V. skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. dėl netinkamų laikymo sąlygų Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje, paliko nenagrinėta, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1411-423/2018 išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-1411-423/2018 pagal pareiškėjo S. V. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo, kildinamą iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d., kurioje 2018 m. gegužės 7 d. priėmė sprendimą (sprendimas neįsiteisėjęs). Minėtoje administracinėje byloje pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš analogiškų kalinimo sąlygų kaip ir šioje nagrinėjamojoje byloje. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą atsiradusią dėl netinkamo laikymo pataisos įstaigoje laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. paliko nenagrinėtu.
6. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamojoje administracinėje byloje sprendžiamas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
7. Pasisakydamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, teismas įvertino teisinį reguliavimą (BVK, Taisykles), byloje esančius duomenis apie kamerų plotą ir jose esančių asmenų skaičių. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui 139 paras nebuvo užtikrintas minimalus (3,1 kv. m) teisės aktuose nustatytas plotas.
8. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad gyvenamosios patalpos buvo prastai vėdinamos, nešvarios, netvarkingos, teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nuostatas (12 p., 17 p., 39 p.) ir pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus, be to, teismas akcentavo, kad švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netvarkos gyvenamosiose patalpose ir netinkamos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose.
9. Teismas, atsižvelgęs į HN 134:2015 18 punktą, nurodė, kad nei nurodytoje higienos normoje, nei kituose teisės aktuose nereglamentuojamas šilto vandens prausykloje, todėl pareiškėjo argumentus, kad nebuvo karšto vandens prausykloje atmetė. Teismas taip pat nurodė, kad pagal higienos normų nuostatas, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas nurodo, jog tokia galimybė jam buvo suteikta.
10. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų buities, sanitarinių kalinimo sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl juos atmetė.
11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad dušo patalpose nėra įrengtų pertvarų, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju visą ginčo laikotarpį buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu.
12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog gyvenamosiose patalpose kiti nuteistieji vartoja alkoholį, narkotines medžiagas, pareiškėjas patiria kitų nuteistųjų grasinimus, yra nepagrįsti jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais.
13. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Departamentas nepagrįstai atsisakė perkelti jį į kitą pataisos įstaigą, o pataisos įstaigos administracija atsisakė jį perkelti iš vieno būrio į kitą ar jį laikyti izoliuotą, teismas pažymėjo, kad šiuos pareiškėjo reikalavimus ne kartą yra išsprendęs Departamentas savo sprendimais. Departamento sprendimuose buvo išaiškinta teisė apskųsti šiuos sprendimus, tačiau šia savo teises pareiškėjas nepasinaudojo. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, jog, pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčijus pataisos įstaigos bei Departamento sprendimų, konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovų veiksmų nėra pagrindo.
14. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad jam atliekant drausmines nuobaudas kameros tipo patalpose iš jo buvo atimtas maistas, teismas konstatavo, kad pataisos įstaigos administracija, pareiškėją perkeldama į kameros tipo patalpas atlikti paskirtą drausminę nuobaudą ir neleisdama su savimi imti maisto produktų, elgėsi taip, kaip ją įpareigojo galiojantys teisės aktai (BVK 142 str. 2 d. 3 p., 145 str., Taisyklių 220 p.), todėl neteisėtų veiksmų nenustatė.
15. Atsižvelgęs į Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 nuostatas (18–21 p.), teismas nurodė, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytą argumentą, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, atmetė.
III.
17. Atsakovo atstovas Marijampolės PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais ir priimti naują sprendimą – neturtinės žalos nepriteisti.
18. Marijampolės PN apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
18.1. Pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, skundžiamu laikotarpiu minimali ploto norma buvo pažeista gana nežymiai t. y. nuo 0,33 iki 0,1 kv. m, šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų ir pan.), kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme, negali būti įvardintas kaip asmens kankinimas, nes objektyviai negalėjo pasiekti minimalaus žiaurumo lygio.
18.2. Pareiškėjas atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti biblioteką, valgyklą ir pan.
18.3. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.
19. Atsakovo atstovas Departamentas nurodo, kad prisideda prie apeliacinio skundo ir palaiko visus jame išdėstytus argumentus bei reikalavimus.
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas S. V. kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, atlyginimo.
23. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui 133 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, taip pat visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
24. Atsakovo atstovas Marijampolės PN, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo Departamentas. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teisės aktai nenumato pertvarų įrengimo dušo patalpoje, o pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas dėl gyvenamojo ploto trūkumo negalėjo sukelti pareiškėjui tokio masto pasekmių, kurias galima būtų įvertinti pinigais, todėl nagrinėjamu atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.
25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo į bylą pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą (3,1 kv. m) buvo pažeista 133 paras (pareiškėjui 8 paras trūko 0,33 kv. m gyvenamojo ploto ir 125 paras trūko 0,1 kv. m gyvenamojo ploto). Atsakovo atstovai apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės neginčija.
27. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušais. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Marijampolės PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dėl to spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.
28. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).
29. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
30. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neužtikrinant minimalios gyvenamosios patalpos erdvės ir privatumo naudojantis dušais, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).
31. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovai neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
32. Pasisakydama dėl pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ABTĮ nustatyta tvarka nepateikė apeliacinio skundo, todėl atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai nagrinėjamu atveju nėra vertinami.
33. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo atstovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius