Administracinė byla Nr. eA-61-789/2024
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02503-2021-9
Procesinio sprendimo kategorija 14.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. (3.0)-AD5-17433 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Alytaus valdybos Alytaus aplinkos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Alytaus inspekcija) 2021 m. rugpjūčio 2 d. privalomąjį nurodymą
Nr. (11.1)-PN-452 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas grindė skundą šiais argumentais:
2.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 2 straipsnio 3 ir 6 dalimis, 12 straipsnio 1 dalies 15 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir AAĮ) 321 straipsnio 1 dalimi, apsaugos valstybinę kontrolę vykdantis pareigūnas turi nustatyti tinkamą subjektą, kuris gali būti įpareigojamas įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus ar kitus veiksmus, kurie gali būti nurodomi teikiant privalomąjį nurodymą. Pareiškėjas nėra tinkamas subjektas, kuriam turėjo būti surašytas Privalomasis nurodymas.
2.2. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso pastatai – grūdų sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Pastatas – Svarstyklės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti statiniai (inžinieriniai) – kiemo statiniai (stoginė) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu: (duomenys neskelbtini)., pagal 1996 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigyti iš (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė). Pagal 2013 m. lapkričio 19 d. iš valstybės valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 10SU-(14.10.53.)-239 (toliau – ir Sutartis), pareiškėjas įsigijo Žemės sklypą, ant kurio stovėjo 1996 m. iš Bendrovės įsigyti minėti pastatai. Privalomajame nurodyme aprašytas pastatas – nenaudojama elektros pastotė (toliau – ir pastatas) – niekuomet nepriklausė pareiškėjui, jis nedisponavo juo, nenaudojo ir nevaldė jo, jam niekuomet nepriklausė ir pastato viduje esantys daiktai – Privalomajame nurodyme aprašyti plastikiniai maišai su neaiškiomis medžiagomis. Be to, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) duomenų, buvusi nenaudojama elektros pastotė, kurioje galbūt yra pavojingų cheminių medžiagų, nėra įregistruota kaip statinys. Nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad elektros pastotė būtų įregistruota NTR kaip nekilnojamasis daiktas, todėl ir daiktinė teisė į šį statinį neįregistruota.
2.3. Institucija turėjo pareigą išsiaiškinti atliekų susidarymo faktines aplinkybes ir, nustačiusi asmenį, kuris yra atsakingas už atsikratymą atliekomis, turėjo teisę ir pareigą imtis veiksmų, pašalinant aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis, šiuo atveju priimdama Privalomąjį nurodymą. Tokie išaiškinimai yra suformuoti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (administracinė byla Nr. A-2205-624/2018).
2.4. Skundžiamas Privalomasis nurodymas yra visiškai nemotyvuotas. Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera su gero administravimo principo ir su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio imperatyvais.
2.5. K. P. nurodymas nėra tinkamai motyvuotas, todėl tenka tik spėlioti, kokių motyvų pagrindu institucija, priėmusi Privalomąjį nurodymą, būtent žemės sklypo savininką laikė atsakingu už jam nuosavybės teise nepriklausančiame pastate sandėliuojamas chemines medžiagas. Skundžiamame Sprendime nurodomos dvi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos (toliau – ir CK) – 6.395 straipsnio 1 dalis ir 4.40 straipsnis, visiškai nemotyvuojant, nesusiejant jų su faktinėmis aplinkybėmis. Pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Tačiau ši teisės norma taikytina ir nuosavybės teisė į ant parduodamo žemės sklypo esantį pastatą ar statinį pirkėjui galėtų pereiti tik tuo atveju, jei pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu perleidžiamo žemės sklypo savininkui tokie pastatai priklausytų nuosavybės teise. Šiuo atveju žemės sklypo pardavėjui (valstybei) iš išvaizdos panašus į elektros skydinę pastatas nuosavybės teise nepriklausė, valstybė neturėjo subjektinės teisės į daiktą, todėl, vadovaujantis CK 6.395 straipsniu, pareiškėjui įsigyjant Žemės sklypą, negalėjo pereiti nuosavybės teisė į pastatą. CK 4.40 straipsnyje reglamentuojamas žemės sklypo savininko teisių turinys taikytinas, atsižvelgiant į 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą Nr. VIII-1864 (toliau – ir CK įgyvendinimo įstatymas), kurio 31 straipsnyje nustatyta, kad iki CK įsigaliojimo dienos ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita. Pastatas, panašus į elektros skydinę, galbūt pastatytas 1983 m., kaip ir kiti žemės sklype esantys pastatai.
2.6. Įsiteisėjęs Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimas patvirtina, kad 2020 m. Alytaus inspekcija laikė bešeimininkiu turtu pastatą, panašų į elektros skydinę, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), ir pati kreipėsi į Prienų rajono savivaldybės administraciją dėl pastato pripažinimo bešeimininkiu bei jo perdavimo savivaldybei. Institucija prašė atsakingų institucijų organizuoti ir užtikrinti bešeimininkiame pastate esančių bešeimininkių, galbūt pavojingų atliekų sutvarkymą. Departamentas, nustatęs, kad de facto statinys yra bešeimininkis, nesiėmė jokių veiksmų, kad pastatas nustatyta tvarka būtų perduotas valstybės ar savivaldybės nuosavybėn.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė:
4.1. Vadovaujantis AAVKĮ 4 straipsnio 1 dalimi bei 2 straipsnio 6 punktu, privalomasis nurodymas yra poveikio priemonė asmeniui, nesilaikančiam aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, kuria siekiama prevencinių tikslų išvengti teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai. LVAT praktikoje akcentuota, jog privalomasis nurodymas gali būti prevencinė priemonė, duodama ne tik teisės aktų pažeidimo atvejais, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais, o prevencija – tai vienas svarbiausių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principų. Privalomajame nurodyme buvo nustatytas įpareigojimas pareiškėjui identifikuoti nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype esančioje buvusioje nenaudojamoje elektros pastotėje sukrautas galbūt pavojingas atliekas, priduoti jas atliekų tvarkytojams. Vadovaujantis AAVKĮ 25 straipsnio 7 dalimi, skundo padavimas nesustabdo privalomojo nurodymo vykdymo, tačiau iki šios dienos Privalomasis nurodymas nėra įvykdytas. Jis turėjo būti įvykdytas iki 2021 m. rugsėjo 3 d. Privalomajame nurodyme buvo aiškiai suformuluoti reikalavimai, nurodytos teisės normos ir faktinės aplinkybės, kurių pagrindu jis surašytas. Pareiškėjas nepateikė teismui papildomų duomenų ar įrodymų, patvirtinančių, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas visiškai ar iš dalies.
4.2. Alytaus inspekcijai duodant Privalomąjį nurodymą, buvo vadovautasi tyrimo metu gauta informacija bei teisiniu reguliavimu. Departamento Alytaus valdyba 2021 m. liepos 23 d. raštu Nr. (11.1)-AD5-13953 pateikė pareiškėjui informaciją apie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo bešeimininkiu nagrinėjimo eigą, taip pat pateikė Lietuvos notarų rūmų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštus, kuriuose šios institucijos pateikė nuomonę dėl minėto pastato priklausomybės.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą vertinti teismo nuožiūra.
6. NŽT atsiliepime nurodė, kad V. D. nuo 1996 m. balandžio 3 d. (įrašas galioja nuo 1996 m. liepos 3 d.) nuosavybės teise valdo pastatus: grūdų sandėlį (1F1b, unikalus
Nr. (duomenys neskelbtini)), svarstykles (2H1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (stoginė 3I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), kuriuos jis įsigijo iš (duomenys neskelbtini)1996 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2042. 0,8500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), suformavimo dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad šiame žemės sklype yra neregistruota nenaudojama elektros pastotė. Šio žemės sklypo suformavimo dokumentuose nurodyta, kad 0,8500 ha žemės sklype yra betoninis grūdų sandėlis (1F1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), svarstyklės (2H1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kiti inžineriniai įrenginiai (stoginė, kiemo aikštelė, 3I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantys V. D.. Žemės sklypo suformavimo dokumentai, t. y. 2007 m. spalio 5 d. abrisas, 2007 m. rugpjūčio 30 d., 2007 m. spalio 5 d. žemės sklypo ribų paženklinimo parodymo aktas, 2007 m. spalio 7 d. žemės sklypo planas, žemės sklypo su nekilnojamuoju turtu kadastro duomenys yra suderinti pareiškėjo. Pareiškėjas suderino šiuos dokumentus pasirašydamas ir nereiškė pastabų (pretenzijų) dėl jo nuosavybės teise valdomų pastatų eksploatavimui suformuoto sklypo ribų bei šiame žemės sklype esančio neregistruoto statinio. NŽT Prienų ir Birštono skyriaus vedėjas 2013 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 10VĮ-(14.10.2.)-1063 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo V. D. (duomenys neskelbtini)“ nusprendė parduoti V. D. naudojamą 0,8500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)), kuris reikalingas jo nuosavybės teise valdomų pastatų grūdų sandėlio (1F1b, unikalus Nr. 6998-3003-4013), svarstyklių (2H1p, unikalus Nr. 6998-3003-4024) bei kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (stoginė 3I1b, unikalus Nr. 6998-3003-4035) – eksploatavimui. V. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine parduotas naudojamas 0,8500 ha žemės ūkio paskirties Žemės sklypas, kuris reikalingas V. D. nuosavybės teise valdomų pastatų grūdų sandėlio (1F1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), svarstyklių (2H1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (stoginė 3I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – eksploatavimui.
7. Pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas; jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Kai statinių klausimas pirkimo–pardavimo sutartyje neaptartas, nurodyta prezumpcija tam tikrais atvejais gali būti nuginčyta, jeigu bus įrodyta, kad asmuo, kuris perleido nuosavybės teisę į žemės sklypą, neatliko valinių veiksmų, kurie patvirtintų šio asmens ketinimus atsisakyti nuosavybės teisės į statinius, o atvirkščiai – siekė ją išsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau – ir LAT) 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-701/2019).
8. Įstatymuose bei kituose teisės aktuose nėra numatyta NŽT, kaip viešojo administravimo subjekto, valdančio valstybinę žemę patikėjimo teise (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 str. 1 d. 1 p.), teisė ar pareiga priimti sprendimus dėl NTR neregistruotų ar bešeimininkių statinių, esančių valstybinėje žemėje, perleidimo, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT direktoriaus įgalioto teritorinio skyriaus vedėjo, 2013 m. lapkričio 19 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 10SU-(14.10.53.)-239 neturėjo jokio teisinio pagrindo perleisti pareiškėjui nuosavybės teises į Nekilnojamojo turto registre neįregistruotą nenaudojamą elektros pastotę ir jų neperleido. NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinis, neatliko jokių valinių veiksmų, kurie galėtų patvirtinti, jog NŽT ketino perleisti neregistruotą nenaudojamą elektros pastotę pareiškėjui, kadangi teisės aktai nesuteikia NŽT tokių teisių. Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT direktoriaus įgalioto teritorinio skyriaus vedėjo, Sutartimi nustatyta tvarka pareiškėjui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine be aukciono pardavė naudojamą 0,8500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)), kuris reikalingas V. D. nuosavybės teise valdomų pastatų grūdų sandėlio (1F1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), svarstyklių (2H1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių (stoginė 3I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – eksploatavimui.
II.
9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. birželio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. D. skundą.
10. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:
10.1. 2020 m. vasario 11 d. Departamento Alytaus valdybos Alytaus aplinkos apsaugos inspekcijai buvo pateiktas Alytaus apskrities VPK Prienų rajono policijos komisariato tarnybinis pranešimas dėl galimo gamtosauginio pažeidimo, kuriame nurodyta, kad buvo apžiūrėtas Žemės sklypas ir pastate, iš išvaizdos panašiame į elektros skydinę, per durų plyšius buvo matomi sukrauti maišai su baltos spalvos neaiškios kilmės chemine medžiaga, nuo kurios sklido aitrus kvapas.
10.2. 2020 m. vasario 11 d. faktų fiksavimo pažymoje Alytaus inspekcija konstatavo, kad Žemės sklype yra nenaudojama elektrinės pastotė, kurios visos durys užrakintos, prie pastotės buvo juntamas aitrus kvapas, nepavyko patekti į pastotės vidų, per tarpelius pavyko pamatyti, jog viduje pastato yra plastikiniai maišai su neaiškiomis medžiagomis. Pastato stogas nuluptas vėjo, yra nesandarus, į vidų patenka lietus, mūro sienos šlapios. Nurodytos aplinkybės užfiksuotos 2020 m. vasario 11 d. darytose nuotraukose ir palydovinės nuotraukos pagrindu sudarytoje schemoje.
10.3. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro atsakyme Alytaus inspekcijai į jos 2020 m. kovo 31 d. raštą Nr. (11.2)-AD5-5016 nurodyta, kad Žemės sklype esantis statinys (Alytaus inspekcijos rašte nurodytas kaip galbūt buvusi elektros skydinė), pažymėtas Alytaus inspekcijos pridedamoje schemoje, nėra pažymėtas Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje.
10.4. NTR duomenys patvirtino, kad 2013 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas įsigijo Žemės sklypą iš valstybės.
10.5. Sutartyje, kuria valstybė pardavė pareiškėjui ir jo sutuoktinei Žemės sklypą, nėra sąlygų dėl jokių pastatų, esančių Žemės sklype, nėra jokių išimčių dėl imperatyvių įstatymo normų netaikymo ar dėl įstatymų prezumpcijų netaikymo, perleidžiant žemės nuosavybės teises. Neatskiriama šios Sutarties dalis yra Žemės sklypo planas M 1:5000 (Sutarties 10 p.), kuriame matyti jame esantys pastatai.
10.6. Alytaus inspekcija 2021 m. rugpjūčio 4 d. (padaryta datos rašymo klaida nurodant 2020 m. rugpjūčio 2 d. datą) surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo pareiškėją identifikuoti Žemės sklype esančiame pastate sukrautas galbūt pavojingas atliekas, priduoti atliekų tvarkytojams ir pateikti Alytaus inspekcijai atliekų pridavimą patvirtinančius dokumentus.
11. Vadovaudamasis AAVKĮ nuostatomis (4 str. 1 p., 3 str. 1, 4 ir 8 p., 2 str. 6 p.) bei LVAT praktika, teismas nurodė, jog privalomasis nurodymas yra galima poveikio priemonė asmeniui, kai siekiama ir prevencinių tikslų – išvengti teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai. Prevencijos tikslais duodamas privalomasis nurodymas nėra nuobauda ar sankcija, nes prevencijos esmė yra išvengti pažeidimo ar žalos, o ne bausti, kai tai jau yra nutikę. Kitaip tariant, prevencijos tikslu privalomasis nurodymas gali būti duodamas, kai dar nėra pažeidimo arba neaišku, ar jis tikrai padarytas ir kas jį padarė, tačiau būtina užkirsti kelią galimam pažeidimui, jo tęsimui, žalos atsiradimui ar jos didėjimui. Todėl asmens, kuriam privalomasis nurodymas surašomas prevencijos tikslu, kaltės įrodinėjimas dėl galimo aplinkos apsaugos pažeidimo padarymo nėra būtina sąlyga surašyti prevencinį privalomąjį nurodymą. Prevencijos principu grindžiama aplinkos apsaugos ir valstybinės kontrolės politika nukreipta į tai, kad net ir mažiausia rizika, jog gali kilti pavojus aplinkai, turi būti šalinama ir tokie veiksmai yra pateisinami. Jais turi būti siekiama užkirsti kelią neigiamam poveikiui ar žalai, o ne laukti, kol žala atsiras ar už ją atsakingas asmuo bus išaiškintas
12. Teismas, atsižvelgęs į prevencinį privalomojo nurodymo pobūdį ir tikslą, laikė nepagrįstu pareiškėjo argumentą, jog atsakovas turėjo teisę surašyti Privalomąjį nurodymą, tik nustatęs asmenį, kuris yra atsakingas už atsikratymą atliekomis, nes šiuo atveju atsakovas dar nėra nustatęs, ar pažeidimas yra padarytas ir koks būtent pažeidimas padarytas, kadangi jis neturi galimybės patikrinti ir ištirti atliekas. Būtent prevencijos tikslu Privalomajame nurodyme pirmiausia reikalaujama identifikuoti atliekas ir tik po to, priklausomai nuo jų pobūdžio, vykdyti likusius reikalavimus, nes atliekų pobūdis turi įtakos jų laikymo ir tvarkymo sąlygoms.
13. Taip pat teismas nurodė, kad žemės savininkas ir toje žemėje esančių atliekų turėtojas turi atitinkamas pareigas nepriklausomai nuo to, kad jis nebuvo tų atliekų darytojas. Todėl, nenustačius atliekų darytojo, reikalavimas imtis prevencinių priemonių žalai atsirasti negali būti netaikomas niekam, jeigu yra dabartinis jų turėtojas, kuris taip pat atsakingas už atliekų sutvarkymą. Pareiškėjo argumentas, kad atsakovas turėjo teisę imtis veiksmų, pašalinant aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis, tik nustatęs asmenį, kuris yra atsakingas už atsikratymą atliekomis, nėra taikytinas šiam konkrečiam atvejui, nes iš pareiškėjo reikalaujama atitinkamų veiksmų kaip iš atliekų turėtojo, o ne darytojo, kurio nustatyti nėra galimybės.
14. Dėl LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. A-2205-624/2018 reikšmės nagrinėjamai bylai teismas nurodė, kad Privalomasis nurodymas nėra grindžiamas AAĮ 321 straipsnio 1 dalies nuostata, be to, šioje byloje atsakovas negali tiksliai identifikuoti atliekų pobūdžio ir pavojingumo, todėl pareiškėjui surašytas Privalomasis nurodymas grindžiamas AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Sąvokos „neišvengiama žalos grėsmė“ (AAĮ 321 str. 1 d.) ir „grėsmė, kad gali būti padaryta žala“ (AAVKĮ 18 str. 1 d. 4 p.) nėra tapačios, nes apibrėžia skirtingo lygio tikimybę dėl žalos atsiradimo. Be to, lyginamose bylose faktinės aplinkybės yra skirtingos dėl atliekų identifikavimo galimybės, todėl pareiškėjui surašyto Privalomojo nurodymo teisinis pagrindas (AAVKĮ 18 str. 1 d. 4 p.) nėra tapatus nurodytoje byloje tirtam privalomojo nurodymo pagrindui (AAĮ 321 str. 1 d.) ir pačiam privalomojo nurodymo reikalavimo turiniui (minėtoje byloje reikalauta „surinkti ir pašalinti pavojingas atliekas – panaudotą tepalinę alyvą“, šioje byloje reikalaujama „galimai pavojingas atliekas identifikuoti, priduoti<...>, ir pateikti<...> pridavimą patvirtinančius dokumentus“).
15. Teismas darė išvadą, jog objektyvūs požymiai, leidžiantys spręsti, kad atliekos gali būti pavojingos ir yra reali grėsmė, kad gali būti padaryta žala aplinkai, yra šie: aitrus kvapas, kurį skleidžia atliekos; bloga (nesandari) pastato būklė, dėl kurios galima tarša gali sklisti į aplinką. Privalomajame nurodyme yra nurodyti ne tik šie požymiai, bet ir dokumentai, kuriuose jie užfiksuoti, t. y. 2020 m. vasario 11 d. Alytaus apskrities VPK Prienų rajono policijos komisariato tarnybinis pranešimas ir Alytaus inspekcijos 2020 m. vasario 11 d. faktų fiksavimo pažyma. Todėl teismas sprendė, kad šių duomenų pakako tam, jog AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu atsakovas pagrįstai ir teisėtai surašytų Privalomąjį nurodymą, siekiant išvengti žalos aplinkai, nes egzistuoja grėsmė, kad gali būti padaryta žala aplinkai, ir būtina užkirsti jai kelią.
16. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jis nėra tinkamas subjektas, kuriam atsakovas turi teisę surašyti Privalomąjį nurodymą, nes jis nėra pastato savininkas ir neatsako už jame esančias atliekas, teismas pažymėjo, jog, pagal nekilnojamojo turto nuosavybės teisinių santykių reglamentavimą ir pagal byloje esančius įrodymus, atsakovas turi pagrindą laikyti, kad pareiškėjas valdo pastatą nuosavybės teise, nepaisant to, jog pats pastatas ir daiktinės teisės į jį nėra įregistruotos. Tai, kad viešame registre nuosavybės teisė nėra įregistruota, savaime nereiškia, kad ji neegzistuoja, nes nekilnojamojo daikto teisinė registracija atlieka tik teisių išviešinimo funkciją, bet ne teises nustatančią funkciją, t. y. registracija nesukuria nuosavybės teisės. Todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad nei pastatas, nei kieno nors teisės į jį neįregistruoti NTR, savaime nereiškia, jog šis turtas anksčiau nepriklausė valstybei, o kartu su valstybės jam parduotu Žemės sklypu neturi būti laikomas perėjusiu pareiškėjui nuosavybės teise, ir nereiškia, kad šiuo metu šis turtas yra bešeimininkis. Daiktas gali būti pripažintas bešeimininkiu ir perduotas valstybei ar savivaldybei tik teismo sprendimu (CK 4.58 str. 1 d.).
17. Teismo vertinimu, byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui priklausančiame Žemės sklype yra pastatas, nurodomas ginčijamame Privalomajame nurodyme. Šis pastatas užfiksuotas prie Alytaus inspekcijos 2020 m. vasario 11 d. faktų fiksavimo pažymos pridedamose nuotraukose ir palydovinės nuotraukos pagrindu sudarytoje schemoje. Be to, ši schema atitinka ir Sutarties sudėtinės dalies – Žemės sklypo plano M 1:5000 – duomenis. Šis pastatas matomas Žemės sklypo plane M 1:5000 ir 2020 m. vasario 11 d. faktų fiksavimo pažymos schemoje, jis nurodytas žemiau pagrindinio pastatų komplekso, kurį pareiškėjas nusipirko 1996 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš Bendrovės. Byloje taip pat nėra ginčo, kad nei šis pastatas, nei daiktinės teisės į jį nėra įregistruotos NTR, pastatas nėra pažymėtas Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje. Tai patvirtina VĮ Registrų centro atsakymas Alytaus inspekcijai į 2020 m. kovo 31 d. raštą Nr. (11.2)-AD5-5016. Tačiau šio nekilnojamojo turto likimas ir daiktinės teisės į jį nepriklauso tik nuo jo įregistravimo ar neįregistravimo fakto.
18. Atsižvelgęs į LAT išaiškinimus dėl CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prezumpcijų ir į įrodinėjimo taisykles, susijusias su preziumuojamais faktais, teismas konstatavo, kad atsakovas, nustatydamas pastato, kuriame rado atliekas, savininką ir surašydamas Privalomąjį nurodymą, pagrįstai vadovavosi CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis prezumpcijomis, jis neturi papildomai įrodinėti jas, o su šiomis prezumpcijomis nesutinkantis pareiškėjas gali jas nuginčyti, tačiau turi pateikti tam pakankamus įrodymus.
19. Ne atsakovas turi papildomai įrodinėti, kad, valstybei pardavus pareiškėjui Žemės sklypą ir Sutartyje nenumačius jokių sąlygų dėl jame esančio neregistruoto statinio, šis laikomas taip pat perėjusiu pirkėjo (pareiškėjo) nuosavybėn, o pareiškėjas turi įrodyti, kad jis neketino įgyti nuosavybės teisę į pastatą, nes pardavėjas turėjo tikslą išsaugoti statinio nuosavybę. Šiuo atveju nei Žemės sklypo pirkėjas, nei pardavėjas nepateikė įrodymų, kad pirkėjas (pareiškėjas) neketino įgyti Žemės sklype esantį neregistruotą statinį kartu su Žemės sklypu, o pardavėjas (valstybė) siekė išsaugoti statinį kaip savo nuosavybę. Sutartyje nėra sąlygų dėl jokių Žemės sklype esančių pastatų perleidimo ar neperleidimo, taip pat nėra jokių išimčių, kad šalys būtų susitarę netaikyti CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prezumpcijų. Be to, neatskiriama šios Sutarties dalis yra Žemės sklypo planas M 1:5000, kuriame matyti visi Žemės sklype esantys pastatai, tarp jų ir ginčo pastatas, o šį planą savo parašu yra patvirtinęs pats pareiškėjas (Sutarties 10 p.). Tai patvirtina, kad pareiškėjas žinojo, jog Žemės sklype yra ginčo pastatas, tačiau nei jis, nei valstybė neišreiškė valios neperleisti nuosavybės teisės į šį pastatą kartu su Žemės sklypu, t. y. nespręsti šio klausimo Sutartimi ir jai taikomomis minėtomis CK prezumpcijomis. Pareiškėjas nepateikė papildomų įrodymų, kad jis neturėjo tikslo įgyti nuosavybės teisę į ginčo pastatą, buvusi Žemė sklypo savininkės patikėtinė NŽT neįrodinėjo, kad ji turėjo tikslą išsaugoti valstybės nuosavybėje pastatą, nors ir neregistruotą, todėl teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai laikė, jog Sutartimi pareiškėjui perėjo nuosavybės teisė į pastatą, kuris nurodytas Privalomajame nurodyme. Tai reiškia, kad pareiškėjas yra tinkamas subjektas, kuriam surašytas Privalomasis nurodymas, nes jis yra ir Žemės sklypo, kuriame yra pastatas su atliekomis, savininkas, ir laikytinas pastato, kuriame yra atliekos, savininkas bei dabartinis atliekų turėtojas, atsakingas už tinkamą jų tvarkymą bei aplinkos saugojimą nuo jų galimo žalingo poveikio. Nors pareiškėjo nurodytoje LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015 kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tam, jog viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji visų pirma turi turėti nuosavybės teisę į tą daiktą, tačiau toje byloje teismas aiškino kitas CK normas ir kitus teisinius santykius, o ne nuosavybės teisių į statinius perėjimą pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prezumpcijas. Taigi NŽT, kaip ir antstolis nurodytoje LAT nutartyje civilinėje byloje
Nr. e3K-3-315-701/2016, pardavė pareiškėjui Žemės sklypą su jame esančiu NTR neįregistruotu statiniu, Sutartyje nebuvo aptartas nuosavybės teisės į statinį perėjimo klausimas, todėl nuosavybės teisė į statinį laikoma perėjusia pareiškėjui. Be to, antstolis, kaip ir NŽT, taip pat veikia valstybės vardu, todėl šios situacijos CK 4.40 straipsnio 1 dalies ir CK 6.395 straipsnio 1 dalies taikymo prasme yra labai panašios.
20. Kita vertus, nors pareiškėjas teigė, tai nurodė ir NŽT, kad šiuo atveju ginčo pastatas nepriklausė nuosavybės teise Žemės sklypo pardavėjui – valstybei, valstybė neturėjo subjektinės teisės į daiktą, todėl, pareiškėjui įsigyjant Žemės sklypą, nuosavybės teisė į pastatą negalėjo jam pereiti pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, tačiau pareiškėjas neįrodė šių savo teiginių. Byloje nėra jokių įrodymų, kad valstybinėje žemėje stovintis ginčo pastatas kada nors būtų priklausęs kam nors kitam iki Žemės sklypo pardavimo pareiškėjui, todėl, remiantis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi, jis laikomas priklausęs valstybei, kaip žemės savininkei, iki Žemės sklypo pardavimo pareiškėjui. Teismas taip pat darė išvadą, kad Žemės sklype, kuris priklausė valstybei, esančio pastato nuosavybė taip pat priklausė valstybei nuo CK įsigaliojimo, nepaisant to, kad pastatas nebuvo įregistruotas.
21. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl Privalomojo nurodymo atitikties VAĮ reikalavimams, teismas pažymėjo, jog jis yra tinkamai motyvuotas ir atitinka VAĮ reikalavimus. Privalomajame nurodyme aiškiai nurodyta, kad jis surašytas pareiškėjui AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, ši įstatymo nuostata taikoma ir reikalavimai pareiškėjui grindžiami konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Privalomajame nurodyme nurodyti dokumentai, kuriuose buvo užfiksuotos faktinės aplinkybės. Teismo vertinimu, šių duomenų visiškai pakanka tam, kad pareiškėjas suprastų, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus nurodymas. Nors jame nenurodytos CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įvirtintos normos, kuriomis remiantis pareiškėjas laikomas pastato savininku, tačiau pareiškėjui dar iki Privalomojo nurodymo surašymo buvo žinoma visa atsakovo teisinė argumentacija ir visi turimi duomenys, kodėl atsakovas laiko, kad pastato nuosavybės teisė perėjo pareiškėjui Sutarties pagrindu. Departamento Alytaus valdybos 2021 m. gegužės 21 d. raštu Nr. (11.1)-AD5-9370 pareiškėjui buvo siūloma iki 2021 m. liepos 31 d. įvykdyti tuos pačius reikalavimus, kurie pateikti Privalomajame nurodyme, ir nurodyti išsamūs atsakovo iš visų įmanomų valstybės institucijų surinkti duomenys, kad pastatas niekada neturėjo jokio kito savininko, todėl, pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įvirtintas nuostatas, laikomas priklausančiu pareiškėjui. Šiame rašte buvo nurodyta, kad, geranoriškai nesutvarkius galbūt pavojingų atliekų, šių teisės normų pagrindu pareiškėjui bus surašytas privalomasis nurodymas. Be to, Departamento Alytaus valdybos 2021 m. liepos 23 d. raštu
Nr. (11.1)-AD5-13953 pareiškėjui papildomai buvo pateikta informacija apie pastato pripažinimo bešeimininkiu nagrinėjimo eigą ir apie savivaldybės atsisakymą laikyti jį bešeimininkiu, taip pat dar kartą primintas minėto 2021 m. gegužės 21 d. rašto turinys. Taigi pareiškėjas iš Privalomojo nurodymo turinio ir iš atsakovo dar prieš jo surašymą įteiktų 2021 m. gegužės 21 d. ir 2021 m. liepos 31 d. raštų turinio aiškiai žinojo išsamius atsakovo teisinius argumentus ir faktinį pagrindą, kuriuo yra grindžiamas Privalomasis nurodymas.
22. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad taip pat nėra jokio pagrindo panaikinti Sprendimą, kuriuo Privalomais nurodymas buvo paliktas galioti, nes atsakovas teisingai įvertino ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, padarė iš esmės tas pačias išvadas dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo, kaip ir teismas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo neteismine tvarka.
III.
23. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
24. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:
24.1. Teismas nepagrįstai laikė pareiškėją tinkamu subjektu, kuriam turėjo būti surašytas Privalomasis nurodymas ir kuris galėjo būti įpareigojamas identifikuoti Žemės sklype esančiame pastate sukrautas galbūt pavojingas atliekas, priduoti atliekų tvarkytojams ir pateikti Alytaus inspekcijai atliekų pridavimą patvirtinančius dokumentus. Teismas padarė tokią išvadą, netinkamai aiškindamas ir taikydamas tiek AAVKĮ, AAĮ, tiek CK nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą, bei nukrypdamas nuo LVAT suformuotos praktikos. Pagal AAĮ 321 straipsnio 1 dalį, AAVKĮ 12 straipsnio 1 dalies 15 punktą, 2 straipsnio 6 punktą, 19 straipsnio 1 dalies 4 punktą, AAĮ 321 straipsnio 4 dalį bei LVAT 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-2205-624/2018, apsaugos valstybinę kontrolę vykdantis pareigūnas gali duoti privalomąjį nurodymą, tik nustatęs aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimą arba žalą aplinkai ir asmenį, atsakingą už aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, kuris gali būti įpareigojamas įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus ar kitus veiksmus, kurie gali būti nurodomi teikiant privalomąjį nurodymą. Nors teismas konstatavo, kad dar nėra nustatyta, ar pažeidimas yra padarytas ir koks būtent pažeidimas padarytas, kadangi atsakovas neturi galimybės patikrinti ir ištirti atliekas, tačiau teismas laikė, jog Privalomasis nurodymas duotas pagrįstai.
24.2. 1996 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pareiškėjas įsigijo iš Bendrovės pastatą–grūdų sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą-svarstykles (unikalus
Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitus statinius (inžinieriniai) – kiemo statinius (stoginę) (unikalus
Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu: (duomenys neskelbtini). 2013 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas įsigijo iš valstybės, atstovaujamos NŽT, valdančios žemės ūkio paskirties žemę patikėjimo teise, 0,8500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdomų pastatų – grūdų sandėlio, svarstyklių bei kitų inžinierinių statinių (stoginė) – eksploatavimui. Pareiškėjas Sutartimi neįsigijo pastato, panašaus į buvusią nenaudojamą elektros pastotę. Privalomajame nurodyme aprašytas pastatas – nenaudojama elektros pastotė – niekada nepriklausė pareiškėjui, jis nedisponavo ja, nesinaudojo ja, nevaldė jos. Pareiškėjui nepriklausė ir pastato viduje esantys daiktai – Privalomajame nurodyme aprašyti pastato viduje esantys plastikiniai maišai su neaiškiomis medžiagomis. Kita sutarties šalis – NŽT – patvirtino, kad, pagal Sutartį, toks objektas perleistas nebuvo pareiškėjui. Tačiau teismas, neatsižvelgdamas į aiškiai išreikštą Sutarties šalių valią, pažeisdamas sutarčių aiškinimo taisykles, numatytas CK 6.193 straipsnyje, visiškai nepagrįstai sprendė, kad elektros pastotė priklauso pareiškėjui.
24.3. Teismas, teigdamas, kad iki Sutarties sudarymo pastatas, panašus į elektros pastotę, nuosavybės teise priklausė NŽT, kuri perleido šį turtą pareiškėjui pagal Sutartį, neatsižvelgė į visuotinai žinomą aplinkybę, kad NŽT yra tik valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas (patikėtinis) (Žemės įstatymo 7 str. 1 d. 1 p.). Valstybinės žemės patikėtiniai valdo, naudoja jiems patikėjimo teise perduotą žemę ir ja disponuoja šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis visuomeninei naudai (Žemės įstatymo 7 str. 11 d.). NŽT nevaldo pastatų jokia valdymo forma, todėl ji negalėjo perleisti pastato pareiškėjui, sudarydama Sutartį.
24.4. Teismas darė nepagrįstą išvadą, kad iki Sutarties sudarymo valstybė buvo pastato, stovinčio jos žemės sklype, savininkė, neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus – VĮ Turto banko 2020 m. liepos 1 d. raštą, kuriame nurodyta, jog atsisakoma įtraukti statinį (elektros skydinę) į valstybės turto valdytojo apskaitą, kadangi statinys prastos būklės, nerealizuotinas; Prienų rajono savivaldybės administracijos 2020 m. rugsėjo 25 d. raštą, kuriuo atsisakoma įtraukti pastatą į savo apskaitą, kadangi energetikos objektų naudojimo priežiūrą atlieka Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos; Valstybinės energetikos tarybos 2021 m. sausio 25 d. raštą, kuriame nurodyta, kad žemės sklype stovintis pastatas nėra energetikos objektas ar energetikos pastatas ir, pagal kompetenciją, Prienų rajono savivaldybės administracija teisės aktų nustatyta tvarka turėtų inicijuoti pastato žemės sklype savininko paiešką ir, esant poreikiui, organizuoti bešeimininkio daikto statuso suteikimo pastatui procesą; Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta, kad savivaldybės administracijos sprendimas atsisakyti vykdyti statinio, esančio Žemės sklype, įtraukimo į savivaldybės apskaitą procedūras, pripažintas neteisėtu; Departamento 2021 m. vasario 1 d. raštą dėl Bešeimininkio pastato ir atliekų, esančių (duomenys neskelbtini), įtraukimo į savivaldybės apskaitą; VĮ Registrų centro raštą, kuriame nurodyta, kad statinys, kaip galbūt buvusios elektros skydinės pastatas, esantis Žemės sklype, nėra pažymėtas Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje; AB „Energijos skirstymo operatorius“ raštą, kuriame nurodyta, kad transformatorinė, esanti sklype, (duomenys neskelbtini), nepriklauso nuosavybės teise bendrovei ir bendrovė jos neeksploatuoja, pastato savininkas nežinomas bendrovei; NŽT atsiliepime pateikti duomenys, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), suformavimo dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad šiame žemės sklype yra neregistruota nenaudojama elektros pastotė. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Žemės sklype esantis statinys niekada nebuvo valstybės žinioje, nebuvo įtrauktas į valstybei priskirtino turto apskaitą, todėl nebuvo jokio pagrindo spręsti, kad iki Sutarties sudarymo turtas priklausė valstybei nuosavybės teise ir kurį NŽT perleido, sudarydama valstybinės žemės turto pardavimo sandorį.
24.5. CK 6.395 straipsnio 1 dalyje numatytos nuostatos taikytinos ir nuosavybės teisė į ant parduodamo žemės sklypo esantį pastatą ar statinį pirkėjui galėtų pereiti tik tuo atveju, jei pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu perleidžiamo žemės sklypo savininkui tokie pastatai priklausytų nuosavybės teise. Šiuo atveju Žemės sklype esantis statinys, iš išvaizdos panašus į elektros skydinę, niekada nebuvo valstybės žinioje, nepriklausė nuosavybės teise, nebuvo įtrauktas į turto apskaitą, todėl, vadovaujantis CK 6.395 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui įsigyjant Žemės sklypą, nuosavybės teisė į pastatą negalėjo pereiti.
24.6. Teismas, spręsdamas, kad pastatas, kuriame yra sandėliuojamos galbūt pavojingos atliekos ir kuris nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, pažymėtas nekilnojamojo turto kadastre, priklauso pareiškėjui, remiantis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi, paneigė įstatyme įvardintus konkrečius nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, nurodytus CK 4.47 straipsnyje.
24.7. Remiantis 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, iki CK įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo priklausiniais, jeigu įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita; taigi CK 4.40 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma tik statiniams, pastatytiems įsigaliojus šiam kodeksui (2001 m. liepos 1 d.). Pagal byloje esančius duomenis, pastatas, panašus į elektros skydinę, galbūt pastatytas 1983 m., kaip ir kiti tame pačiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės valdyti pastatai, todėl jam, kaip pastatytam iki naujojo CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), CK 4.40 straipsnio 1 dalies nuostata negalėjo būti taikoma. Pareiškėjo manymu, teismas klaidingai susiejo CK 4.40 straipsnio taikymą su šalių sudaryto sandorio data, o ne su pastato pastatymo data.
24.8. Nepagrįsta teismo išvada, jog, pareiškėjui, kaip Žemės sklypo pirkėjui, nenuginčijus CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prezumpcijų, jis laikomas pastato savininku. Toks teismo aiškinimas yra nesuderinamas su LAT praktikoje pripažįstamu pamatiniu įrodinėjimo principu probatio diabolica (negalima reikalauti įrodyti tai, kas neįmanoma) (LAT 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-310/2013). Teismo reikalavimas šiuo atveju įrodyti, kad valstybė nebuvo pastato savininkė, reikštų įrodyti tai, ko nebuvo.
24.9. Teismas nepagrįstai nesivadovavo LVAT nutartimi administracinėje byloje
Nr. A-2205-624/2018, kurioje teismas išaiškino, jog pareigos imtis visų būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių atsiradimas asmeniui siejamas su jo veiksmais (veikimu ar neveikimu), dėl kurių kilo ši grėsmė, ir nelaikė žemės sklypo savininkės atsakinga pagal privalomąjį nurodymą, remiantis vien tik CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija. Minėtoje LVAT administracinėje byloje Nr. A-2205-624/2018 ir šioje byloje faktinės aplinkybės sutampa, todėl nėra pagrindo ja nesivadovauti.
24.10. Pareiškėjas teikė į bylą pastato fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad pastato, panašaus į elektros skydinę, durys yra užrakintos spyna ir užvirintos, tai rodo, kad egzistuoja pastato naudotojas, kuriam priklauso pastatas ir kuriame yra laikomi daiktai, tačiau teismas nevertino šių aplinkybių ir nepasisakė dėl jų. Teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad, jo žiniomis, pastatu naudojosi (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė, kuri ten yra sukrovusi augalų apsaugos chemines medžiagas. Be to, Departamento 2020 m. birželio 4 d. tarnybiniame pranešime „Dėl tolimesnių veiksmų dėl rastų bešeimininkių atliekų (duomenys neskelbtini)“ nurodyta, kad privatiems asmenims nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra galbūt bešeimininkis statinys (elektros pastotė), kuriame yra dar prieš žemės sklypo įsigijimą susandėliuotos atliekos (istorinė tarša), kurių turėtojas jau neegzistuoja ((duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė), kurie patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad ne jis yra atsakingas už ginčo pastate sandėliuojamas medžiagas.
25. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
26. Atsakovas atsiliepime nurodo:
26.1. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas objektyviai ir išsamiai ištyrė visus įrodymus byloje bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
26.2. Apeliacinio skundo turinys, argumentai ir nurodomos faktinės aplinkybes iš esmės tapatūs pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 24 d. skundui dėl Privalomojo nurodymo, kurį atsakovas išnagrinėjo ikiteismine tvarka, bei skundui, pateiktam pirmosios instancijos teismui. Todėl atsakovas prašo remtis Departamento priimtu sprendimu, atsiliepimu į skundą bei teismo sprendimu ir jame išsamiai aptartomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis.
26.3. Teismas atliko išsamią prevencijos principo reikšmę ir vietą aplinkos srityje bei išsamų teisės aktų, reglamentuojančių privalomojo nurodymo davimo pagrindu, aiškinimą. Iš teismo argumentų matyti, kad Privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, yra teisėtas ir pagrįstas.
26.4. Pareiškėjo argumentai, kad pastatas – nenaudojama elektros pastotė – nepriklauso jam, neatitinka teisinio reguliavimo, teismų praktikos, todėl turėtų būti laikomi teisiškai nepagrįstais. Teismas pagrįstai rėmėsi LAT praktika dėl CK 4.40 straipsnio 1 dalies ir 6.395 straipsnio 1 dalies aiškinimo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Privalomojo nurodymo, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas identifikuoti ir priduoti atliekų tvarkytojams jam nuosavybės teise priklausiančiame Žemės sklype esančiame pastate sukrautas atliekas ir pateikti Alytaus inspekcijai atliekų pridavimą patvirtinančius dokumentus, ir dėl Sprendimo, kuriuo Privalomasis nurodymas paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo.
28. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad žemės savininkas ir toje žemėje esančių atliekų turėtojas turi atitinkamas pareigas nepriklausomai nuo to, kad jis nebuvo tų atliekų darytojas, iš pareiškėjo reikalaujama atitinkamų veiksmų kaip iš atliekų turėtojo, o ne atliekų darytojo. Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovas turi pagrindą laikyti, kad pareiškėjas valdo pastatą nuosavybės teise, nepaisant to, jog pastatas ir daiktinės teisės į jį nėra įregistruotos.
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas nepagrįstai laikė pareiškėją tinkamu subjektu, kuriam turėjo būti surašytas Privalomasis nurodymas, pareiškėjas nėra atsakingas už pastate sandėliuojamas medžiagas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Privalomasis nurodymas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Privalomojo nurodymo ir Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas priėmė Privalomąjį nurodymą, nustatęs, kad pareiškėjas yra Žemės sklypo, kuriame yra pastatas, savininkas, taip pat nustatęs, kad pastate, iš išvaizdos panašiame į elektros skydinę, rastos galimai cheminės medžiagos. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu
Nr. 217 (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės), 6 ir 7 punktų reikalavimus, ir nurodė pareiškėjui identifikuoti ir priduoti atliekų tvarkytojams Žemės sklype esančiame pastate sukrautas atliekas ir pateikti Alytaus inspekcijai atliekų pridavimą patvirtinančius dokumentus. Iš ginčijamų sprendimų turinio taip pat matyti, kad pareiškėjas yra laikomas atliekų turėtoju, kadangi atliekos yra jam nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype. Taigi nagrinėjamu atveju Privalomasis nurodymas buvo išduotas pareiškėjui, kaip Žemės sklypo savininkui, priimant Privalomąjį nurodymą nebuvo vertinama, ar pareiškėjas yra pastato, kuriame rastos atliekos, savininkas.
31. Byloje nustatyta, kad Alytaus inspekcija gavo pranešimą dėl galimo gamtosauginio pažeidimo ir informaciją, kad Žemės sklype esančiame pastate, iš išvaizdos panašiame į elektros skydinę, buvo matomi sukrauti maišai su baltos spalvos neaiškios kilmės chemine medžiaga, nuo kurios sklido aitrus kvapas; Alytaus inspekcija nustatė, kad Žemės sklype yra nenaudojama elektrinės pastotė, kurios visos durys užrakintos, prie pastotės buvo juntamas aitrus kvapas, nepavyko patekti į pastotės vidų, per tarpelius pavyko pamatyti, jog pastato viduje yra plastikiniai maišai su neaiškiomis medžiagomis, pastato stogas nuluptas vėjo, yra nesandarus, į vidų patenka lietus, mūro sienos šlapios. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl šių faktinių aplinkybių.
32. Byloje ginčas keliamas iš esmės tuo aspektu, ar pareiškėjui, kaip Žemės sklypo, kuriame esančiame pastate rastos atliekos, savininkui gali būti duotas nurodymas imtis atitinkamų veiksmų dėl atliekų tvarkymo, kai nėra dokumentų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad pastatas nuosavybės teise priklauso pareiškėjui.
33. Privalomajame nurodyme nustatyta, kad pareiškėjas, kaip Žemės sklypo savininkas, pažeidė Atliekų tvarkymo taisyklių 6 ir 7 punktų reikalavimus, t. y. reikalavimą, kad atliekos turi būti rūšiuojamos, laikinai laikomos, laikomos, surenkamos, vežamos ir apdorojamos taip, kad nekeltų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai (6 p.), ir reikalavimą, kad atliekų turėtojas Atliekų tvarkymo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkymo įmonei, turinčiai teisę tvarkyti atliekas, pagal rašytinės formos sutartis dėl šių atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo, arba gali tvarkyti pats, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę šią veiklą vykdyti (7 p.).
34. Privalomojo nurodymo išdavimo pagrindas – AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriame nustatyta, kad kai yra reali grėsmė, kad gali būti padaryta žala aplinkai, ir nesiimama visų būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai ar ji būtų sumažinta, duodamas privalomasis nurodymas taikyti konkrečias žalos aplinkai prevencijos priemones.
35. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Privalomasis nurodymas buvo išduotas prevencijos tikslais; prevencijos tikslu privalomasis nurodymas gali būti duodamas, kai dar nėra pažeidimo arba neaišku, ar jis tikrai padarytas ir kas jį padarė, tačiau būtina užkirsti kelią galimam pažeidimui, jo tęsimui, žalos atsiradimui ar jos didėjimui.
36. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 4 punkte nustatyta žemės savininko ir kitų naudotojų pareiga įgyvendinti teisės aktų nustatytas žemės, miško ir vandenų apsaugos nuo užteršimo, dirvožemio apsaugos nuo erozijos ir nualinimo, aplinkos apsaugos priemones, kad neblogėtų aplinkos ekologinė būklė. Taigi pareiškėjas, kaip Žemės sklypo savininkas, turi pareigą saugoti Žemės sklypą nuo užteršimo, kad nepablogėtų jo ekologinė būklė.
37. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad atliekos – medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 punktą atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats (Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis).
38. Byloje nustatyta, kad atliekos, kurios kelia grėsmę (nuo jų sklinda aitrus kvapas, jos yra pastate, kurio stogas nuluptas vėjo, yra nesandarus, į vidų patenka lietus), buvo rastos Žemės sklype, priklausančiame pareiškėjui nuosavybės teise. Pareiškėjas, kaip Žemės sklypo savininkas, yra atsakingas už tai, kad jo nuosavybės teise valdomame Žemės sklype būtų įgyvendinamos aplinkos apsaugos priemonės, be kita ko, kad Žemės sklype esančios atliekos nekeltų grėsmės aplinkai. Tai, kad atliekos buvo laikomos pastate, kuris, kaip teigia pareiškėjas, nepriklauso pareiškėjui nuosavybės teise, neturi esminės reikšmės vertinant, ar nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrįstai pripažintas atliekų turėtoju. Byloje nėra kitų įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad pareiškėjas, kurio Žemės sklype rastos atliekos, laikytinas atliekų turėtoju, kuris turi atitinkamas pareigas, nepriklausomai nuo to, kad jis nebuvo atliekų darytojas.
39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo argumentas, jog atsakovas turėjo teisę imtis veiksmų, pašalinant aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis, tik nustatęs asmenį, kuris yra atsakingas už atsikratymą atliekomis, nėra taikytinas šiam konkrečiam atvejui, nes iš pareiškėjo reikalaujama atitinkamų veiksmų, kaip iš atliekų turėtojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tai konstatavęs, nepagrįstai nagrinėjo aplinkybes dėl pastato, kuriame rastos atliekos, teisinio statuso, be kita ko, ar, pagal atitinkamas CK nuostatas, pareiškėjas laikytinas pastato savininku. Kaip minėta, Privalomasis nurodymas buvo išduotas pareiškėjui, kaip Žemės sklypo savininkui. Išduodant Privalomąjį nurodymą, nebuvo vertinta, ar pareiškėjas valdo pastatą nuosavybės teise. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai dėl pastato nuosavybės teisės ir padarytos su šiais argumentais susijusios išvados (be kita ko, kad pareiškėjas laikytinas pastato, kuriame yra atliekos, savininkas, kad, pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalyje ir 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, pastatas laikomas priklausantis pareiškėjui) yra šalintini iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies. Atitinkamai teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais yra nesutinkama su minėtais pirmosios instancijos teismo argumentais ir kuriais įrodinėjama, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pastatas priklauso pareiškėjui nuosavybės teise, taip pat atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų šiuo aspektu.
40. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Privalomasis nurodymas atitiko VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus (Privalomajame nurodyme yra nurodytas jo priėmimo faktinis ir teisinis pagrindas, pareiškėjo padaryti pažeidimai, aiškiai išdėstytas pareiškėjui adresuotas įpareigojimas atlikti atitinkamus veiksmus, Sprendime aiškiai nurodyti argumentai, kodėl Privalomasis nurodymas paliekamas nepakeistas), todėl atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu.
41. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas (išskyrus šalintinus motyvus dėl pastato teisinio statuso ir jo priklausymo pareiškėjui nuosavybės teise), o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jam nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 1 d.)
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija