Administracinė byla Nr. A-2779-662/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02343-2017-5
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. G. (D. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. (D. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja D. G. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-959(01031) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas Rusijos Federacijos pilietei D. G. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7388929, galiojantis iki 2018 m. balandžio 28 d.
2. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. sausio 21 d. prašymu kreipėsi į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Druskininkų grupę (toliau – ir Migracijos skyrius), prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad ji yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo (toliau – ir organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas) savanorė. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą dokumentą dėl ne pelno organizacijų finansavimo, kuriuo patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.
3. Pareiškėja nesutiko su Sprendime padaryta išvada, jog ji, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Manė, kad tokia išvada buvo padaryta, vadovaujantis tik vienu dokumentu, ir neįvertinus kitų, turinčių reikšmės aplinkybių. Pažymėjo, kad organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas VĮ Registrų centre užregistruotas 2015 m. sausio 14 d., įmonei suteiktas kodas, organizacija jungia daugiau nei 60 narių ir dalyvių, kurių dalis turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja vadovavosi organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo nuostatais ir pabrėžė, kad nuostatuose nėra nustatyta, jog organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis ir pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Be to, nuostatuose pažymėta, kad Lietuvos filialui gali būti perduotos organizacijos lėšos ir turtas, bet filialas nebūtinai privalo naudotis jomis savo vykdomoje veikloje. Todėl manė, jog atsakovo teiginiai dėl keliamos grėsmės nelegaliai migracijai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti
4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Paaiškino, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėja ir kiti savanoriai atvykę į organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą, ketino užsiimti teisėta veikla minėtoje organizacijoje, ar tik įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7) 10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją (toliau – ir Kultūros ministerija) su prašymu pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pateikė pareiškėja, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė jos darbuotoja. 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D (toliau – ir Raštas), kuriuo informuojama, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas. Todėl Migracijos departamentas, padarė išvadą, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį.
6. Atsakovas pažymėjo, kad tai, jog 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas buvo patvirtintas pažyma (Apostille), šio dokumento turinio nepatvirtina, todėl šiuos argumentus vertino kaip nepagrįstus. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra svarbu, ar Lietuvos filialas naudosis organizacijos „Didaktik“ lėšomis ir turtu, šiuo atveju pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi yra Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 8 punktas, numatantis, kad leidimas gyventi išduodamas tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Atsakovas paaiškino, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta, jog savanorių programos būtų remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, todėl surinktų duomenų visuma, sudarė pagrindą išvadai, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, o Sprendime pateikta išvada dėl užsienietės nelegalios migracijos grėsmės yra pagrįsta.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjos D. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2018 m. balandžio 28 d., pareiškėjai buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais (kaip savanorių programų, remiamų Švedijos Karalystės Vyriausybės organizacijos „Didaktik“, dalyvei). Migracijos departamentas 2017 m. gegužės 24 d. gavo Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos Raštą, kuriuo buvo informuotas, jog pareiškėjos pateikto 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduoto dokumento, kuriuo patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“, Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas.
9. Teismas atsižvelgęs į tai, kad minėtas Kultūros ministerijos Raštas buvo gautas tiesiogiai iš šios įstaigos, o 2016 m. vasario 10 d. dokumentą pateikė pati pareiškėja, sprendė, jog Migracijos departamentas turėjo pagrindą vadovautis būtent 2017 m. gegužės 24 d. Rašto turiniu. Byloje pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos ambasada taip pat patvirtina, kad nėra jokių duomenų apie 2016 m. vasario 10 d. dokumentą pasirašiusį asmenį. Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo.
10. Teismas pažymėjo, kad buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, jog pareiškėja, siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Teismas neturėjo pagrindo abejoti tiek Migracijos departamento, tiek Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos pateikta rašytine medžiaga dėl pareiškėjos su prašymu pateikto Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento netikrumo, todėl padarė išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir panaikinti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių Migracijos departamento nustatytas aplinkybes.
11. Teismo vertinimu, pareiškėja, siekdama gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, ir pateikdama tikrovės neatitinkančius duomenis, kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatomis, pagrįstai panaikino pareiškėjai leidimą gyventi. Pažymėjo, kad pareiškėjos pateikto 2016 m. vasario 10 d. dokumento tikrumo nepatvirtina jo patvirtinimas „Apostille“ žyma.
12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos argumentai dėl kitų gaunamų lėšų iš kitų šaltinių, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, nes pareiškėja nors ir pateikė įrodymus, kad ji yra Švedijos Karalystės Vyriausybės ne pelno organizacijos „Didaktik“ dalyvė, tačiau esminės aplinkybės, kad organizacijos „Didaktik“ vykdomos savanoriavimo programos yra remiamos Švedijos Karalystės Vyriausybės, pareiškėja neįrodė (pareiškėja jokiais įrodymais nepaneigė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. rašte Nr. Ku2017/01371/D nurodytų aplinkybių). Todėl, teismo vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagristai vadovavosi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.
13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas laikė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo padarytas išvadas.
14. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
III.
16. Pareiškėja D. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
17. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, nes pagrįstas išimtinai tik atsakovo išdėstytais argumentais.
18. Pareiškėjos teigimu, 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos raštas, pateiktas atsakovui, buvo patvirtintas Švedijos valstybės įgaliotos institucijos, kuri patvirtino, kad asmens, pasirašiusio šį dokumentą, parašas ir pareigos yra tikri. Pažymi, kad Įstatyme nėra įtvirtintos sąvokos „galimai suklastotas dokumentas“. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog atsakovui pareiškėjos pateiktas dokumentas buvo patvirtintas oficialia pažyma (Apostille), susiūtas ir patvirtintas antspaudais, todėl pareiškėja neturėjo jokio pagrindo abejoti pateikto dokumento turiniu, ir jį pateikdama atsakovui buvo įsitikinusi jo tikrumu. Pastebi, kad atsakovas, išduodamas pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, taip pat nesuabejojo pateikto dokumento tikrumu, tačiau iškilus abejonėms dėl jame pateiktos informacijos, nedelsdamas priėmė skundžiamą Sprendimą pareiškėjos atžvilgiu. Mano, kad jai nebuvo sudaryta galimybė pateikti papildomus dokumentus, tuo atveju, jeigu pateiktų dokumentų nepakako leidimo laikinai gyventi išdavimui.
19. Pareiškėja pažymi, kad nagrinėjamu atveju nei atsakovas, nei teismas neatsižvelgė į pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką priežastis, t. y. ji atvyko kaip savanorė, kuri neatlygintinai dalyvauja ne pelno organizacijos „Didaktik“ visuomeninę naudą turinčiose savanorių programose „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. Nurodo, kad informacija apie organizacijos veiklą yra oficialiai skelbiama tinklapyje www.didaktik-if.com, be to, teismui buvo pateiktos paramos sutartys, patvirtinančios realią organizacijos veiklą Lietuvos Respublikoje. Paminėtos aplinkybės paneigia atsakovo teiginį, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo prašo ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja taip pat pažymi, kad ji neatitinka nei vieno Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtinto Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo punktų, kuriais vadovaujamasi sprendžiant dėl užsieniečio keliamos nelegalios migracijos grėsmes.
20. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
21. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą išnagrinėjo tinkamai, teismas apžvelgė ir įvertino tiek pareiškėjos, tiek atsakovo pateiktus paaiškinimus. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, ar ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ne todėl, kad būtų nustatyta, jog organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas nevykdo veiklos, o dėl to, kad pareiškėja neįrodė esanti dalyve savanorių programos, kuri būtų remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių.
22. Nors pareiškėja nurodo, kad atsakovas nesirėmė nei vienu iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintame Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos apraše nurodytų kriterijų, tačiau Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos yra tik viena iš institucijų, teikiančių nuomonę dėl užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės, o galutinį sprendimą priima Migracijos departamentas (Įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad pareiškėjos nurodyti kriterijai būtų privalomi Migracijos departamentui priimant galutinį sprendimą.
23. Atsakovo teigimu, surinktų duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjos realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos.
k o n s t a t u o j a:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-959(01031) teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2018 m. balandžio 28 d. Priimdamas minėtą Sprendimą atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
27. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindai. Išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).
28. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2018 m. balandžio 28 d., pareiškėjai buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais.
30. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad leidimas gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis.
31. Remdamasi tuo, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Migracijos skyriui pareiškėja 2016 m. sausio 21 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais. Pareiškėja, pateikdama prašymą, deklaravo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filiale.
32. Prie minėto prašymo 2016 m. kovo 8 d. pareiškėja taip pat pateikė Caroline Ekblom iš Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos pasirašytą 2016 m. vasario 10 d. raštą, kuriame tvirtinama, jog Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“, suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.
33. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip jau minėta anksčiau, leidimas pareiškėjai buvo išduotas iki 2018 m. balandžio 28 d.
34. Migracijos departamentas nustatė, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos (Kultūros ministerijos) 2016 m. vasario 10 d. raštas neatitinka tikrovės. Tokią išvadą atsakovas padarė remdamasis oficialiu Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D, kuriame nurodyta, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos (Kultūros ministerijos) 2016 m. vasario 10 d. raštas nebuvo išduotas Kultūros ministerijos ir nėra pasirašytas nei vieno iš Kultūros ministerijos darbuotojų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje pateiktas Migracijos departamento susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos Karalystės ambasada Lietuvoje taip pat patvirtina, kad nėra jokių duomenų apie Raštą pasirašiusį asmenį, Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo.
35. Pareiškėja byloje nepateikė jokių minėtus Migracijos departamento surinktus duomenis (informaciją) paneigiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta aplinkybė, kad savanoriovimo programa, kurios dalyve yra pareiškėja, nėra remiama Švedijos Karalystės Vyriausybės, t. y. Europos Sąjungos valstybės narės. Byloje nėra ir kitų duomenų, patvirtinančių, kad ne pelno organizacija „Didaktik“ būtų remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, dėl to nepatvirtinta, kad pareiškėja atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti.
36. Taigi atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimą pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, t. y. pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Kadangi Raštas neatitinka tikrovės, Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą pagrįstai rėmėsi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nustačius, kad pareiškėja iš tiesų neturėjo ir neturi legalaus pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
37. Pažymėtina, kad pareiškėjos minimas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintas Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašas yra teisės aktas, kuris skirtas taikyti būtent Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jos kompetencijos ribose. Migracijos departamentui, sprendžiant užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės klausimus, minėtu aktu nėra privaloma vadovautis. Todėl tai, kad šiuo teisės aktu nebuvo vadovaujamasi priimant ginčijamą Sprendimą, nereiškia, jog Sprendimo išvada dėl pareiškėjos keliamos nelegalios migracijos grėsmės yra nepagrįsta.
38. Nustačius, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, konstatuotina, kad buvo pagrindas atsakovui panaikinti pareiškėjos turimą leidimą pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Todėl pripažintina, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.
39. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog administracinę bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuota bylos baigtimi (subjektyvusis teisės į nešališką teismą aspektas), ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Patikrinusi bylą, terisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos įrodymus, o vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėja, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu.
40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjos D. G. (D. G.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.