Administracinė byla Nr. A-979-662/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01165-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas D. U. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 150 000 Eur neturtinės ir 240 000 Eur turtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo kalinamas nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2015 m. liepos 6 d. Pažymėjo, kad būdamas Kauno TI negalėjo turėti ilgalaikių pasimatymų su žmona ir dukra, nors leidimus pasimatyti teismas buvo davęs. Tai sukėlė nepakenčiamas psichologines bei fizines kančias, išardė šeimą (išsiskyrė su žmona). Pareiškėjo teigimu, ilgas kardomojo suėmimo laikotarpis sutrikdė šeimyninį gyvenimą, todėl pateisinti tai kardomojo suėmimo taisyklėmis nėra įmanoma. Pabrėžė, kad dėl nurodytų veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė įvairiais psichologiniais išgyvenimais: neviltimi, bejėgiškumo jausmu, liūdesiu.
3. Pareiškėjas, pagrįsdamas reikalavimus dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad ilgai trukę negatyvūs išgyvenimai padarė psichologinę traumą, išskyrė su šeima, dėl ko patyrė neturtinę ir turtinę žalą. Per skyrybas pareiškėjas prarado turtą, kurio vertė rinkos kaina siekia 240 000 Eur. Mano, kad tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjui padarytos turtinės bei neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertino 150 000 Eur, o turtinę žalą nurodė patyręs Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153-955/2014 buvusiai sutuoktinei priteisus 468,57 Lt sumą. Pabrėžė, kad realiai patyrė žymiai didesnę turtinę žalą – namas vertas 144 928 Eur, sodyba – 57 970 Eur, patalpos – 17 391 Eur, automobilis – 20 290 Eur, kas iš viso sudaro 240 000 Eur.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas nurodė, kad Kauno TI suimtiesiems ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytiems nuteistiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymas nesuteikiami. Pažymėjo, kad Kauno TI nėra kompetentingas suteikti leidimus trumpalaikiams pasimatymams, nes tokį sprendimą turi teisę priimti tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis asmuo ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla. Teigė, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą, turėjo pridėti įrodymus, jog yra kreipęsis į kompetentingą instituciją dėl ilgalaikių pasimatymų, tačiau to nepadarė.
6. Atsakovo vertinimu, Kauno TI administracijos veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, o pareiškėjo skundas nėra pagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad pasimatymas gali įvykti tik sutampant abiejų šalių valiai pasimatyti. Akcentavo, kad iš pateikiamų suimtojo (nuteistojo) gautų siuntinių, perdavimų, banderolių ir pasimatymų apskaitos kortelių kopijos matyti, jog pareiškėjui trumpalaikiai pasimatymai buvo suteikiami ir jis (taip pat ir jo sutuoktinė) tuo aktyviai naudojosi net ir santuokai nutrūkus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginys, jog ilgalaikių pasimatymų nebuvimas išardė jo šeimą (išsiskyrė su žmona) neatitinka tikrovės, kadangi iš pateikto Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-153-955/2014 matyti, kad santuoka nutraukta dėl sutuoktinio kaltės. Vėliau bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu šalys pasiekė susitarimą santuoką nutraukti sutuoktinių bendru sutikimu. Atsižvelgdamas į tai atsakovas mano, kad ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas nebuvo santuokos nutraukimo priežastis.
7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas patirtų finansinių nuostolių ir jų ryšio su ilgalaikių pasimatymų negavimu neįrodė, o minėtame Kauno apylinkės teismo sprendime patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurioje išvardintas padalintas turtas ir šalių įsipareigojimai vaikų išlaikymui.
II.
8. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su žmona. Pažymėjo, kad pateiktame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, tačiau nekonkretizavo, kada jis ar jo žmona kreipėsi į Kauno TI administraciją su tokiais pageidavimais. Teismas vertino, jog pareiškėjo skundo teiginiai dėl to, kad jo šeima iširo dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo Kauno TI, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, kadangi pareiškėjo ir buvusios jo sutuoktinės santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153-955/2014. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad net ir po minėto teismo sprendimo priėmimo, pareiškėjui esant laikomam Kauno TI, buvo suteikiami dažni trumpalaikiai pasimatymai su buvusia sutuoktine, kuri įvardijama kaip „žmona“. Be to, pareiškėjas jau būdamas Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN), 2015 m. gegužės 4 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas suteikti papildomą ilgalaikį pasimatymą su žmona ir dukromis, o Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 317 toks pasimatymas buvo suteiktas.
10. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog prašomą priteisti žalą pareiškėjas įvardijo kaip santuokos nutraukimo pasėkoje patirtus finansinius nuotolius. Akcentavo, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153-955/2014 patvirtinta pareiškėjo ir jo sutuoktinės sudaryta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kuria nustatyta turto padalinimo po santuokos nutraukimo tvarka. Kadangi minėto sprendimo pareiškėjas neskundė, teismas vertino, jog pareiškėjas nekėlė klausimo dėl neteisingo sutuoktiniams priklausančio turto padalinimo, o jokių galimai neteisėtų atsakovo veiksmų, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti finansinius nuostolius, nenurodė.
11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vien abstraktūs teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo nesudaro pagrindo teigti, jog Kauno TI pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatas, dėl ko pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
12. Pareiškėjas D. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
13. Pareiškėjas pažymi, kad draudimas suimtiesiems ir nuteistiesiems pasimatyti su giminėmis ir artimaisiais Europos Žmogaus Teisingumo Teismo pripažintas kaip Konvencijos 8 ir 14 straipsnių pažeidimas. Nurodo, kad ilgą laiką kalint nepriimtinomis sąlygomis buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą, dėl ko padaryta neturtinė žala.
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų su žmona ir dukra, dėl ko iširo jo santuoka.
17. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Kauno TI neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016).
19. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine nesuteikimo iširo jo santuoka, dėl ko jis patyrė dvasinius išgyvenimus (neturtinę žalą), o Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-153-955/2014 patvirtinus santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, kuria be kitų šalių susitarimų nustatyta turto padalinimo po santuokos nutraukimo tvarka, jis patyrė turtinę žalą.
21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę atlikdamas Kauno TI, būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo artimaisiais, ar kad tokį pageidavimą būtų išreiškusi pareiškėjo sutuoktinė. Byloje pateiktas pareiškėjo 2015 m. gegužės 4 d. prašymas suteikti jam ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine ir dukromis adresuotas Vilniaus PN direktoriui, kuris buvo patenkintas Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 317 (b. l. 198–199). Byloje taip pat nustatyta, kad Kauno apygardos prokuratūra 2013 m. sausio 7 d. raštu leido pareiškėjui skambinti ir pasimatyti su sutuoktine ir dukra iki 2013 m. balandžio 1 d., tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtas leidimas suteikė pareiškėjui teisę į trumpalaikius pasimatymus, tačiau ne ilgalaikius (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73, 74, 79, 80 str.). Pareiškėjas neginčija, jog jam nebuvo suteikti trumpalaikiai pasimatymai ar Kauno TI administracija būtų atsisakiusi vykdyti Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 7 d. rašte nurodytus įpareigojimus (b. l. 43). Be to, byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų skundęsis savo fizinės sveikatos ar psichologinės būklės pablogėjimu, skundęs tokius Kauno TI pareigūnų ar administracijos veiksmus Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ar teismui. Priešingai, pareiškėjas iš karto skundu kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo.
22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.
23. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog draudimas suimtiesiems ir nuteistiesiems pasimatyti su giminėmis ir artimaisiais Europos Žmogaus Teisingumo Teismo pripažintas kaip Konvencijos 8 ir 14 straipsnių pažeidimas, teisėjų kolegija pažymi, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą ribojimo klausimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju – Kauno TI, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016).
24. Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (lot. tiesiogiai) numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).
25. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).
26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, būtų tinkamai neatlikęs pavestų pareigų ar jas vykdęs pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismas nenustatė, jog Kauno TI pareigūnai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ar kad jų veiksmai būtų neteisėti, reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmesti kaip neįrodyti.
27. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.