Administracinė byla Nr. eA-716-261/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00922-2016-5
Procesinio sprendimo kategorija 18.2; 57.2.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT, atsakovas) direktorės 2016 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 15-3-(7.5) „Dėl A. K. skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas); 2) išnagrinėti A. K. 2015 m. lapkričio 9 d. skundą Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos iš esmės ir pripažinti, kad atsakovas, spręsdamas 1991 m. gruodžio 17 d. S. K. ir 1991 m. gruodžio 21 d. F. S. prašymus atkurti nuosavybės teises, vilkino administravimo procedūrą, bei įpareigoti NŽT Elektrėnų skyrių išspręsti S. K. prašymą atkuri nuosavybės teises į J. S. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1912 ha dalį natūra, bei įpareigoti NŽT Elektrėnų skyrių išspręsti F. S. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1913 ha dalį pinigais (išmokant kompensaciją).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2015 m. lapkričio 9 d. skundu NŽT direktorei apskundė NŽT Elektrėnų skyriaus (toliau – ir Skyrius) veiksmus nagrinėjant 1991 m. gruodžio 17 d. S. K. ir 1991 m. gruodžio 21 d. F. S. prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. S. valdytą žemę. NŽT ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
3. Pareiškėjas manė, jog skundžiamame sprendime nepagrįstai teigiama, kad F. S. nuosavybės teisės neatkurtos, nes ji pateikdama prašymą nepateikė pilietybę bei santuokos su N. B. patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neatsižvelgė į tai, jog iki tol, kol Skyrius pareiškėjui pateikė 2015 m. kovo 5 d. raštą Nr. 51SD-527-(14.51.92.), jam nebuvo paaiškinta, kad trūksta pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, apie tai nebuvo informuota ir pati F. S. Pareiškėjas nurodė, jog 2000 m. sausio 15 d. pretendenčių pateiktus dokumentus tikrinusi žemėtvarkininkė jokių trūkumų nei dėl valios, nei dėl pilietybės ar santuokos fakto nenustatė. Pabrėžė, kad 2000 m. kovo 17 d. abiem pretendentėms buvo paruoštos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos Nr. 166 ir Nr. 167 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ ir tai įrodo, kad Skyriui iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. pakako duomenų pradėti administravimo procedūrą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tai įrodyto, jog F. S., kaip ir S. K., pateikė visus reikalingus dokumentus. Jeigu aptariamų dokumentų šiuo metu nebėra, darytina išvada, jog Skyrius netinkamai vedė, žymėjo ir saugojo bylą.
4. Pareiškėjas teigė, jog Skyriaus ir NŽT direktoriaus pasiūlymas kreiptis į teismą dėl praleisto termino F. S. pilietybę ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo neatitinka teisės aktų reikalavimų ir teismų praktikos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įstatyme įtvirtinta nuostata, kad visi dokumentai turi būti pateikiami kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, ir tik nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai gali būti patekti vėliau, tačiau Įstatyme nenumatyta, kad pilietybę patvirtinantis dokumentas, nepateiktas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises per įstatymo nustatytą terminą, gali būti pateiktas vėliau. Pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą požymis. Dėl to asmenims, nepateikusiems atitinkamoms institucijoms pilietybę patvirtinančio dokumento per terminus, įstatymo nustatytus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos.
5. Pareiškėjo manymu, tai, kad Skyrius ir NŽT neginčija fakto, jog F. S. ir S. K. 1991 metais pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. S. valdytą žemę, reiškia, kad abi pretendentės kartu su prašymu pateikė pilietybę patvirtinančius įrodymus.
6. Pareiškėjas nurodė, jog NŽT Direktorius neįvertino, jog Skyrius nuo 1991 m. gruodžio 21 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. apskritai nebuvo priėmęs jokio individualaus administracinio sprendimo dėl F. S. prašymo. Jeigu Skyrius žinojo, kad ji nepateikė būtiną subjektiškumo pagal Atkūrimo įstatymą požymį įrodančio dokumento, privalėjo atsisakyti nagrinėti tokį prašymą ir nurodyti pretendentei tokio sprendimo apskundimo tvarką.
7. Pareiškėjas teikė, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog S. K. prašydama atkurti nuosavybės teises į žemę neišreiškė valios, ar pageidauja turtą atgauti natūra, ar gauti už ją kompensaciją. S. K. 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme nurodė „Dirbs. (už cerkvės)“, o šį dokumentą galima vertinti kaip laisvos formos prašymą, kuriame nurodoma, kad ji žemę dirbs už cerkvės, t. y. ten, kur yra namų valda. Iš šio prašymo akivaizdi ne tik pretendentės valia atkurti nuosavybės teises natūra, tačiau ir valia šią žemę atsikelti arčiau namų, kas pagal tuo metu galiojusį Atkūrimo įstatymą buvo numatyta. Pareiškėjas manė, jog S. K. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra buvo išreikšta laiku ir tinkamai, todėl prašymo nagrinėjimo vilkinimas daugiau nei 24 metus yra nepateisinamas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų principų. Pareiškėjo manymu, neteisėta ir atsakovo išvada, kad nuosavybės teisės S. K. gali būti atkuriamos tik pinigais. Jeigu S. K. ir P. S. buvo pateikusios prašymus su tam tikrais trūkumais, tai Skyriaus pareiga buvo išreikalauti trūkstamus dokumentus ar bent jau apie tai informuoti pareiškėjas. Pareiškėjo manymu, ginčijamas sprendimas taip pat neatitinka VAĮ įtvirtinto reikalavimo, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis)
9. Atsakovas paaiškino, kad prašymus į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko J. S. valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime tuometinei Trakų rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė F. S., nurodydama atkūrimo būdą „gauti kompensaciją“, ir S. K., nurodydama atkūrimo būdą – „dirbs (už cerkvės)“. Vėlesnių kitokio turinio prašymų iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) pateikta nebuvo. Po F. S. mirties (2000 m. vasario 3 d.) ir S. K. mirties (2015 m. gegužės 24 d.) paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo pagrindu pretendenčių turto paveldėtojas yra pareiškėjas, kuris iš esmės siekia, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko J. S. žemę būtų atkurtos prie jo nuosavybės teise valdomų statinių, esančių Kauno g. 39A, (duomenys neskelbtini) mieste.
10. Atsakovas nurodė, kad NŽT Elektrėnų skyrius buvo parengęs valstybinės žemės sklypo, esančio prie šiuo metu pareiškėjui priklausančių pastatų, pirkimo-pardavimo sutarties projektą, tačiau pareiškėjas su projektu nesutiko ir nurodė pageidavimą grąžinti šią namų valdą natūra. Vėliau 2015 m. liepos 20 d. ir 2015 m. spalio 2 d. jis teikė pakartotinius prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant šį žemės sklypą natūra. NŽT Elektrėnų skyrius, atsakydamas į pareiškėjo prašymus, nurodė, kad nei S. K., nei F. S. neišreiškė valios atkurti nuosavybės teises natūra, todėl prašymas grąžinti žemės sklypą natūra negali būti patenkintas. Atsakymuose taip pat buvo pabrėžta, kad F. S. iki įstatyme nustatytų terminų, kurie yra naikinamieji, nepateikė pilietybę ir santuoką su N. B. patvirtinančių dokumentų, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūra jos atžvilgiu negalėjo būti baigta. Pareiškėjui buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Atsakovas pažymėjo, kad F. S., nepateikdama pilietybę patvirtinančio dokumento, pirmosios santuokos su N. B. ir skyrybų liudijimo, teisės aktuose nustatytais terminais tinkamai neįgyvendino savo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į J. S. valdytą žemę. NŽT manė, kad tik tuo atveju, jei pareiškėjas pateiktų įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl praleisto termino atnaujinimo pateikti pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, galėtų būti tęsiama nuosavybės teisių atkūrimo procedūra F. S. vardu.
11. Atsakovas teigė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra šiuo metu gali būti vykdoma tik S. K. vardu, tačiau taip pat pabrėžė, kad S. K. 1991 m. gruodžio 17 d. pateiktame prašyme išreikšta valia ir jos nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas - „dirbs (už cerkvės)“ nėra numatytas teisės aktuose. Teisės aktuose buvo numatyta galimybė pareikšti ar pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d., tačiau šia teise pasinaudota nebuvo, todėl kadangi išreikšta S. K. valia nėra numatyta teisės aktuose, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.
12. NŽT akcentavo, kad pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu teko pačioms pretendentėms, tačiau nuo prašymų pateikimo iki mirties jos nuosavybės teisių atkūrimu visiškai nesidomėjo, buvo nerūpestingos, pasyvios.
II.
13. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – įpareigojo NŽT per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal S. K. prašymą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime 0.1912 ha dalį, atlyginant pinigais, kitą skundo dalį teismas atmetė.
14. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas nustatė, kad F. S. 1991 m. gruodžio 21 d. pateikdama prašymą tinkamai išreiškė savo valią gauti kompensaciją už buvusio savininko J. S. turėtą žemę, tačiau teisės aktuose nustatytais terminais nėra pateiktas jos pirmosios santuokos su N. B. liudijimas ir santuokos nutraukimo liudijimas, t. y. dokumentai, objektyviai patvirtinantys F. S. giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku, taip pat pilietybę patvirtinantis dokumentas. Teismas priėjo prie išvados, kad F. S. teisės aktuose nustatytais terminais tinkamai neįgyvendino savo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Piliečiai, praleidę įstatyme nustatytą terminą pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą.
15. Teismas sutiko su atsakovo išdėstytais motyvais, jog F. S. ir S. K. nuo prašymų pateikimo dienos visiškai nesidomėjo kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimas, nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai neteikė jokių prašymų, dokumentų, nors Atkūrimo įstatymas ne kartą buvo numatęs galimybę piliečiams pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, taip pat buvo nustatęs naujus dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus. Teismas pripažino teisiškai nereikšmingais pareiškėjo argumentus, kad atsakovas nepasiūlė pretendentėms pakeisti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą, pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Siekdamas tinkamai realizuoti savo valią ir tinkamai įgyvendinti savo teises, pilietis turi būti aktyvus – domėtis tiek turto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, statusu (ar jis yra valstybės išperkamas), tiek savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, pareiškimu per įstatymo nustatytus terminus.
16. Pareiškėjo argumentai, kad 2000 m. kovo 17 d. abiem pretendentėms buvo paruoštos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos Nr. 166 ir Nr. 167 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ ir tai įrodo, kad Skyriui iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. pakako duomenų pradėti administravimo procedūrą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teismo vertinimu, nepagrįsti, nes minėtos pažymos nėra patvirtintos žemėtvarkos skyriaus vedėjo.
17. Teismas nustatė, kad pareiškėjo motinos S. K. laisvo formos prašyme, pateiktame 1991 m. gruodžio 17 d., nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas - „Dirbs. (už cerkvės)“. Įvertinęs S. K. pateikto prašymo turinį teismas konstatavo, kad šis prašymas, nors ir surašytas ne ant nustatytos formos blanko, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėja nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tačiau prašyme neaiškiai ir labai dviprasmiškai išreikšta pareiškėjo motinos S. K. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, S. K. prašymo teismas nelaikė tinkamu valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimu turinio aspektu. Teismas sprendė, jog kadangi S. K. nepasirinko ir aiškiai neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pagal kurį, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, būtų galimas nuosavybės teisių atkūrimas į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį pretendavo pretendentė, ir jai minėto įstatymo nustatytais terminais nepareiškus valios dėl būdo, nuosavybės teisės į buvusio savininko J. S. nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį gali būti atkurtos tik atlyginant pinigais.
18. Išanalizavęs bylos teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertinęs nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis, yra teisėtas ir pagrįstas.
19. Teismas sprendė, kad NŽT pagrįstai nustačiusi, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių S. K. prašyme nurodytu būdu, turėjo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kompensuojant pinigais, tačiau, vilkindama nuosavybės teisių atkūrimo procesą, šios pareigos neatliko. Taigi nagrinėjamoje byloje nustačius, kad S. K. laiku ir tinkamai neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, numatyto Atkūrimo įstatyme, atsižvelgiant į tai, kad S. K. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė dar 1991 metais, teismas įpareigojo NŽT atkurti nuosavybės teises į J. S. valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini) miestas) 0.1912 ha dalį, atlyginant pinigais.
III.
20. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti NŽT direktorės 2016 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 15-3-(7.5) „Dėl A. K. skundo išnagrinėjimo“; 2) išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. lapkričio 9 d. skundą Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos iš esmės ir pripažinti, kad atsakovas, spręsdamas 1991 m. gruodžio 17 d. S. K. ir 1991 m. gruodžio 21 d. F. S. prašymus atkurti nuosavybės teises, vilkino administravimo procedūrą; 3) įpareigoti NŽT Elektrėnų skyrių išspręsti S. K. prašymą atkuri nuosavybės teises į J. S. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1913 ha dalį ekvivalentine natūra; 4) įpareigoti NŽT Elektrėnų skyrių išspręsti F. S. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1912 ha dalį pinigais (išmokant kompensaciją). Taip pat pareiškėjas prašo jam priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
21. Apeliacinis skundas grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovavo teisingumo ir sąžiningumo principais, buvo neobjektyvus.
21.2. Pareiškėjas skunde nurodė savarankišką reikalavimą pripažinti, kad Skyrius vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje pripažino, kad NŽT vilkino atkūrimo procedūrą S. K. atžvilgiu. Apelianto manymu, ši aplinkybė turėjo būti išdėstyta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, todėl sprendimo rezoliucinė dalis taisytina. Teismas nepasisakė dėl vilkinimo nagrinėjant F. S. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nei Skyrius, nei NŽT teismo nustatytos aplinkybės, kad F. S. yra netinkamas nuosavybės teisių atkūrimo subjektas, kaip pagrindo atmesti F. S. prašymą ir nutraukti 1991 m. pradėtą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, nenustatė. Pareiškėjas NŽT direktoriui nurodė, jog priežastis, kodėl P. S. neatkurtos nuosavybės teisės, paaiškėjo tik kai Skyriui jam pateikė 2015 m. rugpjūčio 25 d. raštą Nr. 51SD-1833-(14.51.92), o iki to laiko jam nebuvo paaiškinta, kad F. S. nuosavybės teisės neatkurtos, kad trūksta dokumentų. Be to, NŽT direktorius padarė išvadą, jog pagal Trakų r. žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 27 d. pažymą Nr. 167 „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“ ir 2000 m. kovo 27 d. pažymą Nr. 166 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ F. S. ir S. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises atitinkamai į 0,1912 ha ir į 0,1913 ha buvusio savininko J. S. valdytos žemės. Jeigu teismas sprendė, kad F. S. neturi subjektinės teisės nuosavybei atkurti, negalėjo daryti išvados, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir kad NŽT teisingai ir pagrįstai įvertino Skyriaus veiksmus, nes NŽT direktorius sprendė kitaip nei teismas.
21.3. Teismas konstatavęs, jog F. S. negali būti atkurtos nuosavybės teisės, išeidamas už skundo ribų, pabaigė prasidėjusią administracinę procedūrą pagal jos F. S. 1991 m. gruodžio 21 d. prašymą. Esant pareiškėjo prašymui įvertinti NŽT Skyriaus neveikimą ir atitinkamai skundžiamą NŽT sprendimą, kuriuo nebuvo nustatytas šis neveikimas, teismas privalėjo įvertinti NŽT veiksmus šios procedūros nepabaigiant laiku.
21.4. Teismas nesivadovavo protingumo kriterijumi, jog valios išraiška dirbti niekaip kitaip negali būti suprantama, kaip siekis atstatyti nuosavybės teisę natūra, bet ne gauti kompensaciją. Žodį „dirbti“ nuosavybės į žemę atstatymo procese įmanoma suprasti tik kaip žemės dirbimą. Kadangi teismas neteisingai nustatė reikšmingą faktą dėl pasirinkto nuosavybės atkūrimo būdo, neteisingai taikė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėje byloje Nr. A-1239-492/2016. Esant suprantamai išreikštam nuosavybės atstatymo (atkūrimo) būdui NŽT privalėjo spręsti dėl žemės grąžinimo ekvivalentine natūra į S. K. pasirinktą vietą – prie namų, už cerkvės.
21.5. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 259 bei vėlesnės jų redakcijos (iki pat 1997 m. liepos 1 d.) nustatė žemės atstatymo (atkūrimo) subjektams prievolę kreiptis į pareiškėjus dėl trūkstamų dokumentų pateikimo, tam tikrais atvejais ir dėl atkūrimo būdo pakeitimo atsakovas ir pats turėjo galimybę, ypač atsižvelgiant į tarnavimo žmogui principą, jeigu manė, kad jam nesuprantamas S. K. pasirinktas atstatymo būdas grąžinti žemę natūra ją perkeliant šalia namų, kreiptis su prašymu jį patikslinti. Skyrius turėjo suvokti, jog buvusi S. žemė (duomenys neskelbtini) kaime neabejotinai priskirtina prie valstybės išperkamos žemės. Todėl, nesant prašymo kompensuoti pinigais, o esant S. K. prašymui grąžinti žemę dirbti už cerkvės, atidžiai vertinant visas aplinkybes, Skyrius privalėjo spręsti dėl nuosavybės grąžinimo ekvivalentine natūra.
21.6. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad S. K. nesirūpino savo teisių atkūrimu, kadangi nesikreipė į Skyrių. Pretendentė buvo įsitikinusi, kad tinkamai išreiškė savo valią atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, nes laiku padavė prašymą ir nurodė atstatymo būdą. Kol dar galėjo vaikščioti, S. K. nuvažiuodavo į Skyrių, tačiau atvykimai į Skyrių nėra fiksuojami, iš jos paaiškinimų pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog žemės perkėlimo procedūra bus baigta po namo įteisinimo S. K. vardu. Minėtų aplinkybių teismas netyrė.
21.7. Rašytiniai įrodymai bei loginės išvados patvirtina, jog labai tikėtina, kad F. S. buvo pateikusi pasą, tačiau jo kopija nėra įdėta į bylą. Nors teismas vertino, kad Trakų r. žemėtvarkos skyriaus 2000 m. kovo 27 d. pažyma Nr. 167 „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“ yra negaliojanti, nes nėra pasirašyta vedėjo, tačiau ji kaip bylos rašytinis įrodymas turėjo būti vertinama. Šiame rašytiniame įrodyme patvirtinta, jog F. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,1912 ha buvusio savininko J. S. valdytos žemės. NŽT Sprendime nenurodė, kad ši pažyma yra surašyta pažeidžiant įstatymus, ar neturi jokios reikšmės. Be to atkūrimo bylos dokumentus 2001 m. gegužės 7 d. tikrino žemėtvarkininkė S. B. ir jokių trūkumų nei dėl valios, nei dėl pilietybės ar santuokos fakto nenustatė.
21.8. Nuostata, kad paso kopija yra privalomas nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentas, neįtvirtinta jokiais teisės aktais. Atkūrimo įstatyme įtvirtinta, kad visi šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai turi būti pateikiami kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, ir tik nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai yra pridedami ir gali būti pateikti vėliau. Kadangi F. S. ir S. K. buvo užvesta nuosavybės teisų atkūrimo byla, nėra pagrindo išvadai, kad F. S. nebuvo atsinešusi paso.
21.9. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad yra pateikti dokumentai, objektyviai patvirtinantys F. S. giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku. Be to, kaip ir S. K. atveju, darytina ir kita išvada, jog F. S., manydama, kad pateikė visus reikiamus dokumentus, neturėjo pagrindo juos pakartotinai pateikti ar kreiptis į teismą dėl termino jiems pateikti atnaujinimo.
21.10. Teismas neteisingai ir paviršutiniškai vertindamas įrodymus, neatskleidė bylos esmės, nesugebėjo atkūrimo byloje esančių dokumentų vertinti jų tarpusavio sąsajumo ryšyje, Teismas visiškai nevertino pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su konstitucine nuostata valdžios įstaigoms tarnauti žmonėms, visiškai nevertino Skyriaus veiksmų iki šiol nepriimant jokio sprendimo dėl F. S. 1991 m. gruodžio 21 d. prašymo.
21.11. Teismo Sprendimas prieštaringas, teismas nustatė, kad atsakovo veiksmai atitinka VAĮ reikalavimus, nors nusprendė, kad NŽT vilkino atkūrimo procesą S. K. atžvilgiu. Nors Skyrius raštuose ir atsakovas NŽT skundžiamame sprendime nurodė pareiškėjui kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo F. S. dokumentams pateikti, tame tarpe, ir pilietybei įrodyti, teismas nusprendė, kad F. S. ne tik neturi tokios galimybės, nes praleido naikinamuosius terminus, bet neturi ir pačios subjektinės teisės atkurti nuosavybei. Tokios Teismo išvados yra pagrindas naikinti skundžiamą atsakovo sprendimą.
21.12. Teismas pats išsprendęs klausimą dėl nuosavybės teisių neatkūrimo F. S., peržengė skundo ribas, kadangi pareiškėjas tokio prašymo nebuvo pareiškęs ir užkirto kelią realizuoti šią teisę tuo būdu, kurį nurodė NŽT, bei pablogino pareiškėjo teisinę padėtį.
21.13. Teismo išvada, jog F. S. praleido terminus, kurie yra naikinamieji, dokumentams, įrodantiems ryšį su buvusiu savininku, pateikti, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 daliai, kurioje nurodoma, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakciją (įsigaliojo nuo 2004 m. spalio 26 d.) nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujintinais terminais.
21.14. Nepagrįstai įvertinęs įrodymus, jog S. K. nebuvo išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atstatymo būdo (ekvivalentine natūra), teismas nepagrįstai nustatytam teisiniam santykiui taikė netinkamą teisės normą – Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (turi būti 5 d.) ir įpareigojo NŽT atkurti nuosavybės teises į J. S. valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini) miestas) 0.1912 ha (turi būti 1,1913 ha) dalį, atlyginant pinigais.
21.15. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Pareiškėjas skunde prašė atkurti nuosavybės teisę S. K. natūra, nors tiek pareiškėjo nurodyti motyvai Skyriui ir NŽT, tiek teisės normos suponuoja reikalavimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo jai ekvivalentine natūra. Atitinkamas reikalavimas apeliaciniame skunde tik patikslina minėtą ir nėra naujas, nes yra susijęs su jau pareikštu reikalavimu.
22. Pareiškėjas A. K. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad palaiko jo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo išsamiau pasisakyti kai kuriais klausimais. Taip pat pateikė prašymą atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
23. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
23.1. Apelianto skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra, negali būti tapatinamas su apeliaciniame skunde nurodytu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – ekvivalentine natūra, kadangi tai skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai, todėl apeliaciniame skunde nurodytas reikalavimas atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra privalo būti suprastas kaip naujas reikalavimas, kuris negali būti keliamas, nagrinėjamas bei tenkinamas.
23.2. Pretendentė F. S. remiantis byloje esančia medžiaga mirė 2000 m. vasario 3 d., o paveldėjimo klausimas dėl F. S. turto paveldėjimo pradėtas spęsti tik 2014 metais, todėl galima konstatuoti, kad Skyrius nuo 2000 m. iki 2014 m. negalėjo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo proceso (vilkinti atkūrimo procesą), kadangi neturėjo informacijos apie F. S. turto paveldėjimą. Apelianto pasvarstymai dėl proceso vilkinimo nepagrįsti.
23.3. Apelianto išvada apie pateiktą pasą bei pateiktus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus negali būti vertinama kaip pagrįsta, kadangi apeliantas nepateikė šią išvadą pagrindžiančių įrodymų. Dėl giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo apeliantas remiasi loginiu mastymu, tačiau valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis teisės aktais. F. S. nėra pateikusi pilietybę patvirtinančio dokumento, pirmosios santuokos su N. B. ir skyrybų liudijimo, t. y. giminystės ryšį su buvusiu savininku J. S. patvirtinančių dokumentų.
23.4. Pretendentės F. S. bei S. K. ir apeliantas nuo 1995 m. iki 2015 m. visiškai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimu, veikė nerūpestingai, neracionaliai, neoperatyviai.
23.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A7-709- 2003 suformulavo taisyklę, kad iš prašymo turinio turi būti aišku, jog pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, S. K. prašyme nenurodytas konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausęs ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtas nekilnojamasis turtas.
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT direktoriaus 2016 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 15-3-(7.5) „Dėl A. K. skundo išnagrinėjimo“ pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas, kaip S. K. ir F. S. (toliau – ir pretendentės) turto paveldėtojas, ginčo atveju siekia nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. S. valdytą 0.3825 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime.
25. Pirmiausia pastebėtina, kad pareiškėjas savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismu, be kita ko, prašė įpareigoti NŽT Elektrėnų skyrių išspręsti S. K. prašymą atkuri nuosavybės teises į J. S. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1912 ha dalį natūra, tuo tarpu, apeliaciniame skunde minėtą reikalavimą pakoregavo, pakeisdamas pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir jį nurodė ekvivalentine natūra (ne natūra, kaip buvo nurodyta skunde). Nuosavybės teisių atkūrimas natūra ir ekvivalentine natūra – tai du skirtingi savarankiški nuosavybės teisių atkūrimo būdai, todėl toks patikslinimas negali būti pripažįstamas mažareikšmiu ar neesminiu.
26. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
27. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai, kurie nebuvo nurodyti pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.
28. Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 1997 m. liepos 8 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (toliau – ir Atstatymo įstatymas), o nuo 1997 m. liepos 9 d. – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų.
29. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytas pilietis, kuris nustatytu laiku buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, mirė, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi mirusių pretendenčių įpėdinio (nagrinėjamu atveju pareiškėjo) teisės nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę procese yra tos pačios kaip ir šios teisės mirusių turėtojų, padavusių iki Įstatymu nustatyto termino prašymus atkurti nuosavybės teises, tačiau nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tik tada, kai Įstatyme numatytais terminais yra pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pilietybę, nuosavybę bei giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai.
30. Byloje nustatyta, kad S. K. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1991 m. gruodžio 21 d., F. S. – 1991 m. gruodžio 21 d., nepraleidusios tuomet galiojusiame Atstatymo įstatyme nustatyto termino (1991 m. gruodžio 31 dienos.). Prašymų pateikimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra. Šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte buvo numatyta, kad prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Prašymų padavimo tvarka bei prašymo padavimo turinys taip pat buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 331 patvirtintoje Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkoje, kurios 1 punkte įtvirtinta, kad kartu su prašymu pateikiami pilietybę ir nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai.
31. Pretendenčių 1991 m. pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo nebuvo išnagrinėti, taigi jie nagrinėtini ir sprendimai dėl jų priimtini laikantis Atkūrimo įstatymo nuostatų (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis).
32. Atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoj vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas. Prašymo turiniui keliami reikalavimai iš esmės nekito per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir yra galiojantys šiuo metu. Analogiškos nuostatos yra numatytos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punkte, kuriame nustatyta, kad piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma: vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė, turto rūšis, dydis ir buvimo vieta; nuosavybės teisių į turtą pagrindas; dabartinis turto valdytojas; nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas; pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra). Jeigu piliečiai pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, nurodoma vietovė, kurioje jie pageidauja gauti sklypus.
33. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, t. y. ne vėliau 2001 m. gruodžio 31 d., buvo įtvirtinta visose šio įstatymo redakcijose.
34. Pažymėtina, kad Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija). Pabrėžtina, kad pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Asmenys, nerealizavę teisių per Įstatyme nustatytus terminus, vėliau jų įgyvendinti negali (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013; 2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-384/2014).
35. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad F. S. 1991 m. gruodžio 21 d. pateikė nustatytos formos ir turinio prašymą institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus, tinkamai išreikšdama savo valią – gauti kompensaciją už buvusio savininko J. S. turėtą žemę. Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pretendentė pateikė dokumentus, objektyviai patvirtinančius F. S. giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku, taip pat pilietybę patvirtinantį dokumentą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad F. S. teisės aktuose nustatytais terminais tinkamai neįgyvendino savo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.
36. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Byloje nėra duomenų, kad teismas būtų atnaujinęs terminą prašymui ar nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, termino atnaujinimo klausimas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką.
37. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamo atsakovo sprendimo dalies dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal F. S. prašymą.
38. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad S. K. laisvo formos prašyme, pateiktame 1991 m. gruodžio 17 d., yra nurodytas piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto buvęs savininkas, turto buvimo vieta. Šiame prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas - „Dirbs. (už cerkvės)“. Kaip minėta, pretendentės prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje buvo apibrėžti konkretūs galimi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo būdai – natūra, ekvivalentine natūra, arba atlyginimas vienkartine valstybės išmoka. Taigi, akivaizdu, kad pretendentė nepasirinko vieno konkretaus ir aiškaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
39. Atkūrimo įstatymas nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusiais Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimais (2002 m. spalio 15 d. įstatymas Nr. IX-1139) numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos (21 str. 3 d.).
40. Su šiuo Atkūrimo įstatymo pakeitimu yra susijęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. Nr. 1057 nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos“ 3 punkto pakeitimas (2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija), kuriame buvo nustatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.
41. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.; analogiška nuostata buvo įtvirtinta įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. spalio 31 d., 21 straipsnio 4 dalyje; įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d., 21 straipsnio 3 dalyje) įtvirtinta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
42. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad valstybės institucijos būtų iki 2003 m. kovo 1 d. pretendentei S. K. pasiūliusios raštu pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuris, kaip minėta pirmiau, pretendentės buvo pareikštas neaiškiai. Toks atsakovo pareigų nevykdymas nesuderinamas su gero viešojo administravimo principu. Tačiau taip pat pabrėžtina, kad byloje nėra ir duomenų, kurie patvirtintų, kad pretendentės po to, kai 1991 m. pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, būtų rūpinusios savo nuosavybės teisių atkūrimu.
43. Pretendenčių elgesys realizuojant savo teises vertintinas jo atitikimo panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui aspektu. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama, piliečiai aktyviai šiame procese dalyvavo, jis apėmė didžiąją visuomenės dalį (LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -530/2014). Todėl laikytina, kad pretendentės, būdamos bent minimaliai rūpestingos ir apdairios, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, taip pat ir galimybe pareikšti ar pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo dar nepasibaigus teisės aktuose nustatytiems terminams.
44. Nagrinėjamu atveju pagal byloje pateiktus duomenis darytina išvada, kad ir pretendentės elgėsi pasyviai, nesidomėjo savo teisių įgyvendinimu. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1994/2008).
45. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, be kita ko, į tai, kad pretendentė tinkamai neišreiškė valios dėl būdo, kuriuo ji pageidauja atkurti nuosavybės teises, bei remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) nuosavybės teisės pagal S. K. prašymą atkurtinos atlyginant pinigais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamo atsakovo sprendimo dalies dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal S. K. prašymą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamame atsakovo sprendime pagrįstai nurodyta, jog pagal S. K. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdytą žemės sklypą, nuosavybės teisės bus atkuriamos atlyginant pinigais.
46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turėjo būti konstatuotas faktas, jog atsakovas, spręsdamas 1991 m. gruodžio 17 d. S. K. ir 1991 m. gruodžio 21 d. F. S. prašymus atkurti nuosavybės teises, vilkino administravimo procedūrą, pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015). Pareiškėjo reikalavimas konstatuoti atsakovo vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, yra prašymas, susijęs su faktinių aplinkybių konstatavimu. Atsižvelgiant į tai, atmestinas pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turėjo būti konstatuotas faktas, jog atsakovas, spręsdamas 1991 m. gruodžio 17 d. S. K. ir 1991 m. gruodžio 21 d. F. S. prašymus atkurti nuosavybės teises, vilkino administravimo procedūrą.
47. Išanalizavus administracinės bylos teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertinus nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis, atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl pagrindo naikinti sprendimą nėra; atitinkamai nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą išspręsti S. K. prašymą taip, kaip ji prašo – atkurti nuosavybės teises į J. S. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo dalį natūra bei išspręsti F. S. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo dalį pinigais (išmokant kompensaciją).
48. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.).
49. Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
50. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkinamas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo išsamiai atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar buvo neobjektyvus.
52. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013).
53. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr. LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017). Todėl šiuo atveju pirmiausia turi būti atsakyta į esminį klausimą, ar šioje administracinėje byloje sprendimas priimtas pareiškėjo naudai ir pareiškėjas pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį turi teisę į išlaidų atlyginimą.
54. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde suformulavo kelis reikalavimus 1) panaikinti NŽT direktorės 2016 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 15-3-(7.5) „Dėl A. K. skundo išnagrinėjimo“; 2) išnagrinėti A. K. 2015 m. lapkričio 9 d. skundą Tarnybai iš esmės ir pripažinti, kad atsakovas, spręsdamas 1991 m. gruodžio 17 d. S. K. ir 1991 m. gruodžio 21 d. F. S. prašymus atkurti nuosavybės teises, vilkino administravimo procedūrą; 3) įpareigoti NŽT Elektrėnų skyrių išspręsti S. K. prašymą atkuri nuosavybės teises į J. S. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1912 ha dalį natūra; 4) įpareigoti NŽT Elektrėnų skyrių išspręsti F. S. prašymą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, atkuriant nuosavybės teises į šio sklypo 0.1913 ha dalį pinigais (išmokant kompensaciją). Iš skundo pagrindo (aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas skundo reikalavimas) matyti, kad pareiškėjas siekė konkretaus materialinio teisinio rezultato – nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. S. valdytą 0.3825 ha žemę: pagal S. K. prašymą atkurti nuosavybės teises į šios žemės dalį natūra; pagal F. S. prašymą – atkuriant nuosavybės teises į šios žemės dalį pinigais (išmokant kompensaciją).
55. Pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimas paliekamas nepakeistas, rezoliucinėje dalyje nurodė, kad pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies – atsakovas įpareigotas per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal S. K. prašymą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į J. S. valdyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime 0.1912 ha dalį, atlyginant pinigais, t. y. kitu būdu, nei pareiškėjas nurodė savo skunde. Kiti pareiškėjo reikalavimai buvo atmesti, be kita ko, pareiškėjo skųstas atsakovo sprendimas liko galioti, t. y. pareiškėjas nepasiekė siekto materialinio teisinio rezultato. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tokio pobūdžio teismo sprendimas, koks buvo priimtas šioje byloje, negali būti suprantamas kaip tenkinantis materialinį pareiškėjo reikalavimą, t. y. priimtas pareiškėjo naudai.
56. Kadangi galutinis teismo sprendimas yra priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.