Administracinė byla Nr. eA-836-438/2018
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01879-2016-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; 18.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. A., tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. O.-K., A. O. (A. O.), Vilniaus miesto 4-ojo notaro biuro notarei A. A. dėl sprendimo bei paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, restitucijos taikymo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), ginantis viešąjį interesą, pareiškimu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas:
1.1. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, ir NŽT) Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.”;
1.2. Pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2016 m. rugsėjo 5 d. išduotą Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini);
1.3. Taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypus: 16,9505 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 2,2436 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini).; 1,2216 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini); 1,0279 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn;
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. rugpjūčio 8 d. iš Nacionalinės žemės tarnybos gautas 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštas Nr. 34SD-5185-(14.34.7.), kuriuo pateikti duomenys dėl galimų pažeidimų atkūrus nuosavybės teises į buvusio savininko F. P. valdytą žemę. Pagal šią informaciją buvo atliktas tyrimas, kurio metu pagal ištirtus duomenis nustatyta, kad S. P. (miręs (duomenys neskelbtini)) tuometei Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. P. valdytą žemės dalį, kuriame pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo susigrąžinti žemę natūra (turėtoje vietoje). Daugiau prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar pareikštos valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d., nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai S. P. (jo turto įpėdiniai) nepateikė. Pažymėjo, jog NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, atsižvelgdamas į Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymą, 2012 m. vasario 20 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-4303 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę” informavo S. P. turtą paveldėjusią sutuoktinę V. P., kad ji iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. V. P. (mirusi (duomenys neskelbtini)) 2012 m. gegužės 30 d. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame pageidavo už valstybės išperkamos žemės dalį – 5 ha, atlyginti pinigais. Vėliau V. P. Vilniaus miesto skyriui pateikė 2012 m. gruodžio 11 d. prašymą, kuriuo nurodė, kad keičia valią dėl atlyginimo būdo ir pageidauja parengti išvadą ir ją persiųsti į Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovę. 2013 m. sausio 23 d. V. P. Vilniaus miesto skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė, kad išvada būtų parengta ir išsiųsta į Tauragės apskrities, Pagėgių savivaldybės, Stoniškių seniūnijos, Stoniškių kadastro vietovę. Pažymėjo, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, atsižvelgdamas į minėtą prašymą, priėmė 2013 m. vasario 7 d. išvadą Nr. 491P-12 (toliau – ir Išvada Nr. 491P-12), kurioje nurodė, kad S. P. pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, vandens telkinį, lygiavertį turėtajam 5 ha žemės, iš jų 5 ha yra priskirta valstybės išperkamai žemei (vertė – 31 200 Lt). Vilniaus miesto skyrius 2013 m. vasario 7 d. raštu Nr. TR-(5.34.)-873 Išvadą Nr. 49IP-12 persiuntė į Tauragės ir Pagėgių skyrių. Pagėgių savivaldybės Stoniškių seniūnijos Stoniškių kadastro vietovės 2013 metų žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 34VĮ-(14.34.2.)-2467 „Dėl 2013 m. Pagėgių savivaldybės Stoniškių seniūnijos Stoniškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo”, S. P. buvo suprojektuoti 16,80 ha (įteisintas plotas po kadastrinių matavimų – 16,9505 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (projektinis Nr. 746-1); 2,15 ha (įteisintas plotas po kadastrinių matavimų – 2,2436 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (projektinis Nr. 746-2); 1,16 ha (įteisintas plotas po kadastrinių matavimų – 1,2216 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (projektinis Nr. 746-3) ir 1,00 ha (įteisintas plotas po kadastrinių matavimų – 1,0279 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypas (projektinis Nr. 746-4). NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.” atkurtos nuosavybės teisės į turėtą 4,96 ha žemės dalį S. P. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus (projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini), Pagėgių savivaldybėje. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. rugsėjo 20 d. išrašus (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) nustatyta, kad: 16,9505 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 2,2436 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,2216 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,0279 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įregistruoti V. A. vardu.
3. Pareiškėjas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatomis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.), pagal kurį piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia arba nepakeičia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus, iki 2012 m. sausio 31 d. savo iniciatyva galėjo parinkti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Pažymėjo, jog priėmus Atkūrimo įstatymo pakeitimus, nuo 2012 m. vasario 1 d. buvo įtvirtintas naujas teisinis reglamentavimas, nebepaliekant Nacionalinei žemės tarnybai teisės parinkti atkūrimo būdo. Akcentavo, jog nuosavybės teisės į žemę, miškus, vandens telkinius piliečiui atkuriamos pagal jo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, pareikštą jo paskutiniame iki teisės aktų nustatyto termino prašyme, pateiktame valstybės institucijai, tuo metu vykdžiusiai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo darbus.
4. Pareiškėjas nurodė, kad Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai – 2003 m. balandžio 1 d. ir 2012 m. birželio 1 d., yra naikinamieji terminai, kuriuos praleidus, negali būti atnaujinti, todėl vėlesnis, praleidus šiuos terminus, valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (-ų) ir (ar) atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo (-ų) nurodymas ar pakeitimas, negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius. Pažymėjo, jog S. P. (įpėdinė V. P.) valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo gyvenamojoje vietovėje nepareiškė, žemę pageidavo susigrąžinti natūra (turėtoje vietoje), o V. P. vėlesni prašymai (2012 m. gruodžio 11 d., 2013 m. sausio 23 d.) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, praleidus terminą nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai, negali būti vertinami kaip sukeliantys teisinius padarinius, todėl Išvada Nr. 491P-12 parengta ir priimta pažeidžiant tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo nuostatų reikalavimus.
5. Pareiškėjas pažymėjo, jog V. P. 2013 m. kovo 1 d. testamentu žemės sklypą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės pagal Išvadą Nr. 491P-12, ir kurio plotas 5 ha, vertė 31 200,00 Lt, paliko V. A. V. A. 2016 m. rugsėjo 5 d. priėmė palikimą pagal Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini).
6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo pareiškimo reikalavimais sutiko.
7. Atsakovas rėmėsi Atkūrimo įstatymu ir Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymu. Atsakovo teigimu, NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. 34S-(14.34.3.)-12, o tuo pačiu ir 2016 m. rugsėjo 5 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), naikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti. Akcentavo, jog jei teismas Nacionalinę žemės tarnybą įpareigos per nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises S. P. į 5 ha sklypo plotą, į kurį nuosavybės teisės lieka neatkurtos, panaikinus ginčijamus aktus turėtų būti nurodyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos atlyginant pinigais pagal nustatytą teisės aktų tvarką, nes sprendimas priimamas vienu terminu, o pinigai išmokami kitu terminu.
II.
8. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino ir panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.”, pripažino negaliojančiu Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2016 m. rugsėjo 5 d. išduotą Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) V. A., taikė restituciją natūra, grąžinant žemės sklypus: 16,9505 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 2,2436 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,2216 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,0279 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn, ir įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises S. P. į 5 ha žemės sklypo plotą.
9. Teismas konstatavo, kad ginčo esmę sudaro tai, ar atsakovas, priimdamas administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, ar pagrįstai ir teisėtai parinko atlyginimo už žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam nekilnojamajam turtui – 16,9505 ha, 2,2436 ha, 1,2216 ha, 1,0279 ha žemės ūkio paskirties žemę. Pareiškėjas siekia apginti viešąjį interesą, teigdamas, kad valstybė prarado turtą dėl netinkamo įstatymų taikymo atkuriant nuosavybės teises.
10. Įvertinęs teisminę praktiką ir prokuroro pareiškime nurodytų materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų pobūdį, teismas pripažino, jog prokuroro įvardintas imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese laikytinas viešuoju interesu, nes padaryti teisės pažeidimai turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių (visuomenės dalies), valstybės ar visos visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams.
11. Teismas nustatė, jog pareiškėjas su pareiškimu į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 6 d., nepraleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje reglamentuoto vieno mėnesio termino pareiškimui paduoti.
12. Teismas nurodė, kad pagrindinis pareiškėjo motyvas panaikinti ginčijamą sprendimą yra tas, jog Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai – 2003 m. balandžio 1 d. ir 2012 m. birželio 1 d. – yra naikinamieji terminai, kuriuos praleidus negali būti atnaujinti, todėl praleidus šiuos terminus, valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius.
13. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Atkūrimo įstatymo (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.) 5 straipsnio 2 dalimi, 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakcijos 5 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka).
14. Teismas pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo nuostatos, numatančios papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijoje, būdą – pinigais. Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.
15. Teismas nustatė, kad S. P. (miręs (duomenys neskelbtini)) tuometei Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. P. valdytą žemės dalį, kuriame pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo susigrąžinti žemę natūra (turėtoje vietoje). Daugiau prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar pareikštos valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d. nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai S. P. (jo turto įpėdiniai) nepateikė. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimais, NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 20 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-4303 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę” informavo S. P. turtą paveldėjusią sutuoktinę V. P., kad ji iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. V. P. (mirusi (duomenys neskelbtini)) 2012 m. gegužės 30 d. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame pageidavo už valstybės išperkamos žemės dalį – 5 ha atlyginti pinigais.
16. Teismas taip pat vadovavosi Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014.
17. Teismas nustatė, kad V. P. iki Atkūrimo įstatyme numatyto termino 2012 m. birželio 1 d. pakeitė valią ir pageidavo už valstybės išperkamos žemės dalį – 5 ha atlyginti pinigais. Tai buvo paskutiniame prašyme išreikšta jos valia nustatytu terminu, kuris yra naikinamasis.
18. Teismas nurodė, kad S. P. (įpėdinė V. P.) valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo gyvenamojoje vietovėje nepareiškė, žemę pageidavo susigrąžinti natūra (turėtoje vietoje), o V. P. vėlesni prašymai (2012 m. gruodžio 11 d., 2013 m. sausio 23 d.) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, pateikti praleidus terminą nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai, negali būti vertinami kaip sukeliantys teisinius padarinius, todėl Išvada Nr. 49IP-12 parengta ir priimta pažeidžiant tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo nuostatų reikalavimus.
19. Teisėjų kolegija konstatavo, jog NŽT sprendimas, kuriuo S. P. atkurtos nuosavybės teisės į F. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę, turi būti panaikintas kaip prieštaraujantis imperatyvioms Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo normoms. Teismas nurodė, kad naikintino sprendimo pagrindu įgijusi nuosavybės teises į žemės sklypus V. P. nelaikytina teisėta turto įgijėja bei savininke, galinčia disponuoti žemės sklypais.
20. Teismas nustatė, kad V. P. 2013 m. kovo 1 d. testamentu žemės sklypą pagal testamentą paliko V. A. neteisėtai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.19 straipsnio 1 dalimi, V. P., nebūdama teisėta žemės sklypo savininke, jo negalėjo testamentu palikti V. A.
21. Pripažinęs administracinius aktus negaliojančiais, teismas taikė restituciją, nes S. P. žemės sklypus įgijo valstybės sąskaita (CK 1.80, 6.145, 4.95 str.).
22. Teismas nurodė, kad neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti paveldėtas pagal testamentą, todėl ginčo paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, išduotas 2016 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro, pripažintas negaliojančiu, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str.).
23. Kadangi duomenų, jog valstybė turtą – ginčo žemės sklypus – prarado dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pakanka, todėl remiantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi iš atsakovo V. A. ginčo sklypai išreikalauti natūra valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149).
24. Teismas iš Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies teisės normos nustatė, jog jos taikymas siejamas su sąlygomis: nustačius, kad S. P. (arba jo įpėdinė) iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pareiškęs valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, nors prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas Atkūrimo įstatyme nenumatytas, arba nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą. Nustačius egzistuojant bent vieną šių sąlygų, turi būti taikoma minėta įstatymo nuostata, atkuriant nuosavybę, paskutiniame prašyme pareikšta S. P. įpėdinės V. P. valia – pinigais. Atsakovas NŽT įpareigotas per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įstatymu nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises S. P. į 5 ha žemės sklypo plotą.
III.
25. Atsakovas V. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį dėl restitucijos natūra atsakovo V. A. atžvilgiu taikymo grąžinant žemės sklypus: 16,9505 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 2,2436 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,2216 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini); 1,0279 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybėn, ir dėl šios sprendimo dalies priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Atsakovas paveldėjimo teise įgytuose žemės sklypuose ūkininkauja pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programą „Ekologinis ūkininkavimas“. Šią aplinkybę atsakovas minėjo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, per laikotarpį nuo ginčo žemės sklypų įgijimo iki dabar atsakovas įdėjo nemažai savo darbo ir investicijų, tai dar ir ūkininkavimas šiuose žemės sklypuose yra susijęs su įvairių įsipareigojimų valstybei prisiėmimu. Sprendimu pritaikius restituciją, ne tik sumažės atsakovo ūkininkaujamos žemės plotas, bet jam dar ir grės rimtos finansinės sankcijos.
25.2. CK 6.145 straipsnio 2 dalis numato, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o susijusiems fiziniams asmenims turi būti taikomi minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje šiuo aspektu taip pat pažymima, kad, kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07).
25.3. Byloje nėra ginčo dėl to, kad dėl susiklosčiusios situacijos iš esmės yra kalta NŽT, kuri netinkamai įvykdė nuosavybės teisių atkūrimą ir kurios klaidos šioje byloje ir yra taisomos. Be to, byloje nėra ginčo ir dėl to, kad nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus buvo atkurta asmeniui, kuris tokią teisę turėjo ir nebuvo nustatyta nei šio asmens, nei jo įpėdinių nesąžiningumo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Be to, vykdant teismo sprendimą nuosavybės teisės pakartotinai būtų atkurtos S. P. vardu ir atkurtą nuosavybę paveldėtų S. P. įpėdiniai pagal įstatymą, tuo metu atsakovui neatitektų nieko, nes testamentu V. P. jam buvo palikusi tik žemės sklypą, į kurį bus atkurtos teisės pagal Išvadą Nr. 49IP-12. Taigi atsakovo investicijos ir nuostoliai nebūtų visiškai niekaip kompensuoti. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, taip pat EŽTT išaiškinimais, šiuo atveju yra pagrindas netaikyti restitucijos V. A. atžvilgiu ir nereikalauti iš jo grąžinti natūra ginčo žemės sklypus.
26. Pareiškėjas prokuroras atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
27. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas teismo posėdžio metu neneigė fakto, jog jis iš V. P. nusipirko išvadą nuosavybės teisėms į žemės sklypus atkurti. Taigi prisiėmė riziką galimiems finansiniams nuostoliams kilti. Ginčo atveju atsakovo nusipirkta nuosavybės teisių atkūrimo išvada negalėjo sukurti ir nesukūrė atsakovui nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus, nes ji negali būti laikoma pirkimo – pardavimo sutartimi. Šiuo atveju testamento surašymas taip pat negali būti traktuojamas kaip pirkimo – pardavimo sutartis. Valstybei, praradusiai ginčo žemės sklypus dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo būdo, turi būti grąžinami šie žemės sklypai natūra.
29. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl restitucijos natūra taikymo, nustatė reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė iš esmės teisingai, patenkindamas pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, prašymą ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio dalį naikinti remiantis atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto 4-ojo notaro biuro notarė A. A. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra.
k o n s t a t u o j a:
IV.
32. Nagrinėjamoje byloje prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjo 2015 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 34S-(14.34.3.)-12 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. P.”, tuo pagrindu, kad valstybė prarado turtą dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Be to, prokuroras prašė panaikinti Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2016 m. rugsėjo 5 d. išduotą Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), susijusį su ginčo žemės sklypais, ir taikyti restituciją natūra, grąžinant ginčo žemės sklypus valstybės nuosavybėn, bei įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per teismo nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises S. P. į 5 ha žemės sklypo plotą, į kurį nuosavybės teisės lieka neatkurtos, panaikinus ginčijamus administracinius aktus.
33. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad S. P. (įpėdinė V. P.) valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo gyvenamojoje vietovėje nepareiškė, kad S. P. įpėdinės V. P. iki Atkūrimo įstatyme numatyto termino paskutiniame prašyme pareikšta valia atlyginti pinigais už valstybės išperkamos žemės dalį, o V. P. vėlesni prašymai (2012 m. gruodžio 11 d., 2013 m. sausio 23 d.) gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, pateikti praleidus terminą nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusiai institucijai, ir dėl šios faktinėms aplinkybėms taikytinų Atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ nuostatų, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, jų neatkartodama, pritaria tokiam vertinimui, konstatuodama, kad atsakovas, priimdamas administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje, nepagrįstai ir neteisėtai parinko atlyginimo už žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam nekilnojamajam turtui - 16,9505 ha, 2,2436 ha, 1,2216 ha, 1,0279 ha žemės ūkio paskirties žemę.
34. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos asmeniui, turinčiam teises į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau pažeidžiant imperatyvias teisės normas, netinkamai parenkant nuosavybės atkūrimo būdą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą panaikinti ginčijamą NŽT sprendimą, kuriuo S. P. atkurtos nuosavybės teisės į F. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę.
35. Atsakovas V. A. apeliaciniame skunde nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalimi dėl restitucijos natūra taikymo grąžinant ginčo žemės sklypus valstybės nuosavybėn. Atsakovas nurodo, kad, vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, taip pat EŽTT išaiškinimais, šiuo atveju yra pagrindas netaikyti restitucijos atsakovui ir nereikalauti iš jo grąžinti natūra ginčo žemės sklypus.
36. Vertinant Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuriuo nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui, yra pagrindas konstatuoti, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo, taip pat taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas grąžinamas valstybės nuosavybėn.
37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad panaikinus administracinius aktus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, niekiniais ir negaliojančiais pripažintini ir šių aktų pagrindu sudaryti sandoriai bei jų pasekmės (CK 1.80 str. 1 d.) bei taikoma restitucija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-261/2017, 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016; 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-151-492/2018).
38. Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 3-4 dalyse nustatyta, kad „Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.“
39. Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 3 dalyje nustatyta „Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams.“ To paties kodekso 6.153 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad „Sąžiningi tretieji asmenys, pagal neatlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, negali šio sandorio panaudoti prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos, jeigu pastarasis nėra praleidęs ieškinio senaties termino.“
40. Byloje nustatyta, kad atsakovas ginčo žemės sklypus iš V. P. paveldėjo, t. y., įgijo neatlygintinai. Tai lemia, kad jo atžvilgiu nėra teisinio pagrindo taikyti teisės aktų nuostatas, saugančias sąžiningai įgijusių turtą trečiųjų asmenų teises.
41. Sprendžiant restitutio in integrum (grąžinimas į buvusią padėtį) principo taikymo klausimą, aktuali yra ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Valstybės klaidų taisymo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06 ir kt.). Nurodytas principas reikalauja, kad spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., pvz., EŽTT 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, par. 70–71). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr., pvz., EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, par. 73). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr., mutatis mutandis, EŽTT sprendimą byloje Pincová ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08, par. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, EŽTT sprendimą byloje Pincová ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, par. 40; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, par. 67). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Moskal, par. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (geru pasitikėjimu) nuosavybės savininkui (žr. EŽTT sprendimą byloje Pincová ir Pinc, par. 53; 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Toşcuţă ir kiti prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 36900/03, par. 38).
42. Byloje nustatyta, kad V. P. 2012 m. gruodžio 20 d. raštu buvo informuota kad ji iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Ši aplinkybė patvirtina, kad V. P. buvo žinoma, arba turėjo būti žinoma, kad po 2012 m. birželio 1 d. keisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebegalės.
43. Bylos duomenys patvirtina, kad V. P. 2012 m. gegužės 30 d. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame pageidavo už valstybės išperkamos žemės dalį - 5 ha, atlyginti pinigais. Vėliau, 2012 m. gruodžio 11 d. V. P. 2012 m gruodžio 11 d. ir 2013 m. sususio 23 d. Vilniaus miesto skyriui teikė prašymus dėl valios keitimo, nurodydama, jog pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, vandens telkinį, lygiavertį turėtajam 5 ha žemės sklypui.
44. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. P., žinodama, arba privalėdama žinoti, kad po 2012 m. birželio 1 d. keisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebegali, aktyviais savo veiksmais prisidėjo prie to, kad atsakingos valstybinės valdžios institucijos priimtų teisės aktų imperatyvioms nuostatoms prieštaraujančius sprendimus. Savo ruožtu šios aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad V. P., įgydama iš valstybės ginčo žemės sklypus, veikė sąžiningai.
45. Visa tai lemia, kad byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ir minėtų restitutio in integrum (grąžinimas į buvusią padėtį) principo nuostatų, skirtų sąžiningų įgijėjų teisėms bei teisėtiems interesams apsaugoti.
46. Minėta, kad V. P. valia atitinkanti teisės aktų reikalavimus, yra prašymas už valstybės iš jos išperkamos žemės dalį atlyginti pinigais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, pritaikius restituciją, įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises S. P. į 5 ha žemės sklypo plotą, yra atitinkantis faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo V. A. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.