Administracinė byla Nr. eA-3137-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00276-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 27.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo SIA „Baltijas Mediju Aliance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos prašymą dėl atsakovo SIA „Baltijas Mediju Aliance“ vykdomos neteisėtos veiklos nutraukimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.    Pareiškėjas Lietuvos radijo ir televizijos komisija (toliau – ir pareiškėjas, LRTK, Komisija) kreipėsi su prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti SIA „Baltijas Mediju Aliance“ nutraukti neteisėtą televizijos programų platinimo internete paslaugų teikimą Lietuvos Respublikos vartotojams.

2.    Nurodė, jog buvo nustatyta, kad interneto svetainėje www.tvdom.tv Lietuvos Respublikos vartotojams teikiamos televizijos programų platinimo internete paslaugos. Lietuvos radijo ir televizijos komisija 2016 m. rugsėjo 15 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama nedelsiant, bet ne vėliau kaip iki 2016 m. rugsėjo 23 d., pateikti pranešimą apie nelicencijuojamos televizijos programų platinimo internete paslaugų teikimo Lietuvos Respublikos vartotojams veiklos pradžią. Atsakovui iki nustatyto termino pranešimo nepateikus, pareiškėjui atsirado pagrindas kreiptis į teismą.

3.    Teigė, jog atsakovas 2016 m. rugsėjo 29 d. raštu patvirtino pareiškėjui, kad visas interneto svetainėje www.tvdom.tv prieinamas turinys priklauso atsakovui, taip pat nurodė, kad Komisijos nurodymai ir Lietuvos Respublikos įstatymai jam netaikytini, nes atsakovas nėra registruotas Lietuvos Respublikoje bei pažymėjo, kad paruoš prašymą Komisijai dėl televizijos programų platinimo internete pradžios. Nesulaukus abipusio bendradarbiavimo, Komisija surašė Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (2016 m. lapkričio 24 d. Nr. FP-10), kuriame konstatavo, kad interneto svetainėje www.tvdom.tv yra platinamos šios televizijos programos: „PBK Lietuva“, „Ren TV Lietuva“, „1st Baltic Music“ ir kt. Interneto svetainėje teikiamos paslaugos pristatomos nuolat, nurodant, kad TVDom paslauga apima ir tiesiogines televizijos programų transliacijas lietuvių kalba. Interneto svetainėje visa informacija pateikiama lietuvių kalba. Atsakovas 2016 m. rugpjūčio 25 d. ELTA pranešime spaudai lietuvių kalba paskelbė, kad visus holdingo BMA (atsakovo) kanalus galima matyti svetainėje www.tvdom.tv. Komisija padarė išvadą, kad visos transliuojamos programos yra skirtos Lietuvos Respublikos vartotojams.

4.    Komisija pakartotinai 2016 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. S-857 kreipėsi į atsakovą, prašydama ne vėliau kaip iki 2016 m. gruodžio 23 d. pateikti pranešimą Komisijai arba nutraukti neteisėtą televizijos programų platinimo internete paslaugų teikimo vartotojams Lietuvos Respublikoje veiklą. Atsakovas 2017 m. sausio 11 d. raštu Nr. 17/03 Komisiją informavo, kad jam nėra taikytini Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo reikalavimai ir dėl to atsakovui nėra pareigos pateikti pranešimą Komisijai.

5.    Pareiškėjas pažymėjo, kad asmenys, teikiantys Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų platinimo internete paslaugas, prieš pradėdami šią veiklą privalo apie tai pranešti Komisijai (VIĮ 33 straipsnio 1 dalis). To nepadarius, Komisija, vadovaudamasi VIĮ 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl televizijos programų platinimo internete veiklos nutraukimo.

6.    Pareiškėjo teigimu, atsakovas užsiima televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslauga ir šią veiklą reguliuoja Įstatymas, o ne 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (toliau – ir Direktyva 2010/13/ES), be to, Direktyva 2010/13/ES reguliuoja transliacijas kabeliniais, antžeminiais ir palydoviniais kanalais ir nereguliuoja transliacijos internetu. Pabrėžė, kad Direktyva 2010/13/ES yra perkelta į nacionalinę teisę, todėl situacija turi būti vertinama ir sprendžiama pagal nacionalinį reguliavimą.

7.    Pažymėjo, kad atsakovo nurodytas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) 56 straipsnis nereiškia absoliučios paslaugų teikimo laisvės, nes draudimai nustatyti ribojimus netaikomi teisės aktams, kurie pateisinami viešosios tvarkos, visuomenės, saugumo ir sveikatos sumetimais. Informacijos sklaida ir visuomenės informavimas yra tiesiogiai susijusios su viešąja tvarka bei visuomenės saugumu ir šią sritį reguliuoja Įstatymas.

8.    Atsakovas SIA „Baltijas Mediju Aliance“ atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti, kadangi Komisija reikalavimu nutraukti platinamą veiklą pažeidžia esmines Europos Sąjungos nuostatas, susijusias su Lietuvos Respublikos įsipareigojimų Europos Sąjungai laikymusi, pagrindinių Sutarties ir Direktyvos 2010/13/ES nuostatų vykdymu. Be to, Komisija neįvykdė ir iš Įstatymo 47 ir 48 straipsnių bei Komisijos nuostatuose ir darbo reglamente įtvirtinto reglamentavimo kylančių reikalavimų.

9.    Pažymėjo, jog atsakovas nėra Lietuvos ūkio subjektas ir nepatenka į Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją, todėl atsakovui nacionaliniai teisės aktai netaikytini, o Komisija neturi kompetencijos atsakovo atžvilgiu. Nurodė, kad kaip įtvirtinta Direktyvoje 2010/13/ES, ūkio subjekto atžvilgiu jurisdikciją gali turėti tik viena Europos Sąjungos valstybė narė, kuri atitinkamai ir yra kompetentinga prižiūrėti, ar ūkio subjekto veikla neprieštarauja įstatymams. Atsakovas yra Latvijos subjektas, todėl jis negali tuo pačiu metu būti priskiriamas ir Lietuvos jurisdikcijai.

10.  Nurodė, kad Komisija nepateikė įrodymų, jog atsakovo paslaugos teikiamos Lietuvos vartotojui, lietuvių kalba, kad atsakovas gauna pajamas iš Lietuvos vartotojų. Komisija vieninteliu įrodymu nurodė tai, kad interneto svetainėje platinamos televizijos programos yra lietuvių kalba.

11.  Atsakovas teigė, jog Komisija siekia paneigti Sutarties 56 straipsnyje įtvirtintą draudimą riboti laisvą paslaugų judėjimą tarp valstybių narių. Atsakovas turi licenciją vykdyti veiklą Latvijoje, papildomas apmokestinimas vien dėl to, kad jo paslaugos yra prieinamos kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, prilygtų pakartotiniam licencijavimui, nors nei Direktyva 2010/13/ES, nei kiti Europos Sąjungos teisės aktai nenumato jurisdikcijos neturinčios valstybės narės teisės reikalauti iš kitos valstybės narės jurisdikcijai priklausančio ūkio subjekto įmokų.

12.  Nurodė, kad Komisija į teismą dėl veiklos nutraukimo kreipėsi nepriėmusi jokio administracinio akto, kuriame būtų konstatuotas pažeidimas. Pateiktas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas negali būti laikomas administraciniu aktu. Taip pat prieštaravo, kad sprendimas kreiptis į teismą buvo priimtas atsakovui nepranešus bei nesuteikiant galimybės tinkamai išdėstyti savo pozicijos, kaip to reikalauja Įstatymo 48 straipsnio 10–12 dalys. Komisija su atsakovu nebendravo, o anglų kalba parengtą 2016 m. gruodžio 13 d. raštą išsiuntė net ne atsakovo elektroniniu adresu. Atsakovas negavo jokio rašto, kad Komisija ketina kreiptis į teismą.

II.

13.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos prašymą tenkino.

14.  Teismas nustatė, kad Komisijos administracijos Ūkio subjektų veiklos reguliavimo ir priežiūros skyriaus Stebėsenos poskyris, atsižvelgęs į atsakovo oficialaus pranešimo spaudai turinį bei nustatęs, kad atsakovas interneto svetainėje www.tvdom.tv teikia televizijos programų platinimo internete paslaugas, vadovaudamasis Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostata 2016 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. S-633 (b. l. 5) kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti pranešimą apie nelicencijuojamos televizijos programų platinimo internete veiklos vykdymą, kaip nustatyta Transliavimo veiklos ir retransliuojamo turinio licencijavimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-281. Šiuo raštu taip pat informavo, kad pradėjus teikti paslaugas ir apie tai nepranešus Komisijai Įstatyme nustatyta tvarka, Komisija turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neteisėto tokių paslaugų teikimo nuraukimo. Įpareigojimo įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2016 m. rugsėjo 23 d. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 29 d. pranešimu (b. l. 8) Komisiją informavo, kad SIA „Baltijas Mediju Aliance“ Lietuvos Respublikoje neregistruota, todėl Lietuvos Respublikos teisės aktai jai netaikomi ir ji nepavaldi Komisijai. Taip pat nurodė, kad informacija, kuri bus reikalinga pranešimui Komisijai pateikti, šiuo metu apibendrinama ir apie tolimesnius veiksmus Komisija bus informuota papildomai.

15.  Komisijos administracijos Ūkio subjektų veiklos reguliavimo ir priežiūros skyriaus Stebėsenos poskyrio specialistas 2016 m. lapkričio 24 d. surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. FP-10 (b. l. 10), kuriame užfiksavo 2016 m. lapkričio 15 d. atlikto tyrimo aplinkybes. Tyrimo metu fiksuotos interneto tinklalapyje www.tvdom.tv rodomos televizijos programos ir nustatyta, kad visa informacija, taip pat ir naudojimosi instrukcija, tinklalapyje buvo lietuvių kalba.

16.  Negavusi pranešimo, 2016 m. gruodžio 13 d. Komisija pranešimu Nr. S-857 (b. l. 17) atsakovą pakartotinai paragino pateikti pranešimą apie veiklos vykdymą, kartu atkreipdama dėmesį į tai, kad Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas įpareigojimas turėtų būti vykdomas nepaisant to, kur subjektas yra registruotas, kadangi prievolė priklauso nuo fakto, kad paslaugos buvo teikiamos Lietuvos Respublikos vartotojams. Pakartotinis įpareigojimo įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2016 m. gruodžio 23 d. Atsakovas 2017 m. sausio 11 d. pateikė Komisijai atsakymą (b. l. 24), kur nurodė, kad Komisijos reikalavimai prieštarauja Direktyvai 2010/13/ES, nes tokios informacijos pateikimo Direktyva nenumato. Atsakovas pranešimo apie veiklos vykdymą nepateikė, todėl Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu, kreipėsi į teismą.

17.  Atsakovas nurodė, kad jo atžvilgiu Įstatymo 33 straipsnio 1 dalis ne taikytina, nes jis nėra registruotas Lietuvos Respublikoje, o pagal Direktyvą 2010/13/ES tik viena valstybė narė (šiuo atveju – jo buveinės registracijos valstybė Latvijos Respublika) turėtų turėti jurisdikciją audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjui. Teismas pažymėjo, kad viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.). Šiam ginčui aktualios Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies teisinis reguliavimas suponuoja, kad esminė aplinkybė, įpareigojanti pateikti tokį pranešimą, yra fakto, kad paslaugos yra teikiamos Lietuvos Respublikos vartotojams, nustatymas. Komisijai nustačius tokį faktą (pagrindas – Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas), atsirado pagrindas prašyti atsakovo pateikti pranešimą.

18.  Direktyva 2010/13/ES reglamentuoja audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas teikiančių transliuotojų teises ir pareigas, o atsakovas, kaip nustatyta bylos medžiagoje, teikia retransliavimo paslaugas. Šią aplinkybę atsakovas yra patvirtinęs 2016 m. rugsėjo 29 d. rašte Komisijai, nurodydamas, kad tinklapis www.tvdom.tv ir jame prieinamas turinys bei teisė retransliuoti kanalus priklauso SIA BMA, taip pat 2017 m. sausio 11 d. pranešime Komisijai, kuriame taip pat nurodė, kad atsakovas yra iš autorinių teisių savininkų įgijęs teises platinti audiovizualinį turinį, kurį platina per atvirą visose šalyse interneto portalą www.tvdom.tv.

19.  Teismas pažymėjo, kad tiek Direktyvos, tiek Įstatymo nuostatos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas sieja su programų transliavimu, už kurių turinį atsakomybė tenka visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugas teikiančiam teikėjui, o ne programų retransliavimo veikla, kuria užsiima pareiškėjas, todėl atsakovui Direktyva 2010/13/ES netaikytina ir Komisija tiesiogiai taikydama Įstatymo 33 straipsnio 1 dalį veikė pagrįstai.

20.  Teismas pažymėjo, kad Direktyva 2010/13/ES (kurios nuostatas įgyvendinant priimtas Įstatymas) yra nustačiusi kriterijus, kuriais remiantis valstybė narė galėtų nustatyti, ar kitoje valstybėje narėje įsisteigusio žiniasklaidos paslaugų teikėjo transliuojama programa yra visiškai ar daugiausia skirta jos teritorijai, pavyzdžiui, pagrindinė paslaugos kalba arba programų ar komercinio pobūdžio pranešimų, specialiai skirtų visuomenei toje valstybėje narėje, kurioje šios programos yra gaunamos, buvimas. Nors Direktyvos 2010/13/ES nuostatos taikomos transliavimo paslaugas teikiantiems subjektams, iš esmės analogiški kriterijai taikytini ir atsakovui, kaip retransliuotojui. Nustačius atsakovo vykdytos veiklos Lietuvos Respublikoje faktą, atsakovas patenka į subjektų, kuriems privalu vykdyti Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies įpareigojimą, ratą.

21.  Atsakovo argumentą, jog jam taikytina Direktyva, nes atsakovas veiklą vykdo internetu, kas atitinka Direktyvos 2010/13/ES 27 punkte nurodytą žiniatinkliu vykdomą veiklą, teismas atmetė pažymėdamas, kad joje aptariamas televizijos transliavimas žiniatinkliu, o atsakovas internetu teikia retransliavimo paslaugas. Vien tai, kad atsakovas paslaugas teikia galimai tokiomis pačiomis priemonėmis kaip televizijos programų transliuotojas, atsakovo statuso adekvatumo transliuotojui Direktyvos 2010/13/ES nuostatų prasme neįrodo.

22.  Direktyvos 2010/13/ES 2 straipsnis reglamentuoja sąlygas, turinčias įtaką žiniasklaidos teikėjų jurisdikcijai. Teismo vertinimu, nors atsakovas įsisteigęs Latvijos Respublikoje ir turi toje valstybėje jam išduotą licenciją, jis yra retransliuotojas, teikiantis paslaugas Lietuvos Respublikos vartotojams, o tai, kad, kaip nurodo atsakovas, jis pats yra atsakingas už savo administruojamą TVDom interneto svetainę, joje talpinamą turinį, neįrodo Direktyvos 2010/13/ES nuostatų tiesioginio taikymo atsakovo, kaip retransliuotojo, atžvilgiu.

23.  Dėl atsakovo argumentų, kad Komisija neįrodė, kad šiuo atveju egzistuoja Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje apibrėžta paslauga, teikiama Lietuvoje, teismas pažymėjo, kad retransliavimo paslaugos teikimą Lietuvos Respublikos vartotojams įrodo byloje pateiktas atsakovo pranešimas ELTAI, taip pat Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole fiksuotos aplinkybės. Visa vartotojui reikalinga informacija buvo pateikta lietuvių kalba, buvo retransliuojamos išskirtinai Lietuvos Respublikos vartotojui parengtos programos, kurias buvo galima matyti ir per internetinį puslapį www.tvdom.lt (tiesioginis įrodymas apie tai, kad internetinis puslapis skirtas Lietuvos vartotojui). Teismas sprendė, kad atsakovas veiklos nevykdymo Lietuvos teritorijoje fakto neįrodė.

24.  Teismas nustatė, kad prašomas pranešimo pateikimas nėra atsakovo vykdomos veiklos ribojimas. Byloje ginčas kilęs dėl teisinių pasekmių, kurias sukėlė tokio pranešimo nepateikimas, o ne dėl įpareigojimo sumokėti mokestį, todėl šiuo aspektu atsakovo argumentai nesusiję su byla.

25.  Įstatymo 48 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad Komisija turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Taigi, Komisija, nustačiusi, kad subjektas nėra pateikęs pranešimo apie pradėtą vykdyti veiklą, turi teisę tiesiogiai kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neteisėtos veiklos nutraukimo. Įstatymo 48 straipsnio 5 dalies prasme (šiuo atveju nustačius 48 str. 5 d. 2 p. pagrindus) Komisijai nenumatyta pareiga nei priimti administracinį aktą dėl Komisijos prašymo nevykdymo, kuris vėliau galėtų būti skundžiamas teismui, nei atskiru pranešimu apie tai pranešti prašymo neįvykdžiusiam subjektui. Teismas atkreipė dėmesį, kad Komisija viso bendravimo raštu su atsakovu metu nurodydavo, kad atsakovui neįvykdžius prašymo pateikti pranešimą, Komisija kreipsis į teismą dėl veiklos nutraukimo.

26.  Nustačius, jog atsakovas yra ne audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjas Direktyvos 2010/13/ES prasme, o retransliuotojas, teikiantis paslaugas internetu Lietuvos Respublikos vartotojams, Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagrįstai įpareigojo atsakovą pateikti pranešimą apie nelicencijuojamos televizijos programų platinimo internete paslaugų teikimo Lietuvos Respublikos vartotojams veiklos pradžią.

III.

27.  Atsakovas SIA „Baltijas Mediju Alianse“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

28.  Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1.    Skundžiamu sprendimu pažeistos VIĮ ir Direktyvos 2010/13/ES materialinės normos, nes vienos rūšies paslaugos teikimą reglamentuojančios teisės normos pritaikytos kitos rūšies paslaugai. Apelianto teigimu, jis nėra retransliuotojas. Skundžiamu sprendimu uždrausta teikti televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugą (VIĮ 2 str. 67 d.) remiantis reguliavimu, taikytinu kitos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos teikimui – televizijos programų retransliavimui (VIĮ 2 str. 58 d.).

28.2.    Skundžiamu sprendimu paneigtos Direktyvos 2010/13/ES nustatytos Komisijos jurisdikcijos ribos ir padaryta materialinės teisės taikymo ir aiškinimo klaida, tenkinant pareiškėjo prašymą remiantis reguliavimu, taikytinu retransliuotojams, nenustačius ne tik retransliavimo veiklos požymių, bet ir kas laikytinas TVDom portale platinamų televizijos programų transliuotoju.

28.3.    Skundžiamu sprendimu nepagrįstai nurodyta, esą Direktyvos 2010/13/ES garantijos nėra taikomos apeliantui, kadangi TVDom neva teikia retransliavimo paslaugas, kurioms prilygintos televizijos programų platinimo internete paslaugos. Šie skundžiamo sprendimo motyvai prieštarauja tiek Direktyvos 2010/13/ES nuostatoms, tiek Komisijos pateiktiems įrodymams, kuriais remiamasi skundžiamame sprendime, tiek VIĮ.

28.4.    Skundžiamu sprendimu pažeistos VIĮ 33 straipsnio 1 dalies, 34¹ straipsnio 5 dalies įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės konstatuojant, kad nors ir nėra duomenų apie paslaugos suteikimą Lietuvos Respublikos vartotojams Lietuvos Respublikoje, tokia paslauga buvo suteikta.

28.5.    Skundžiamame sprendime pateiktas aiškinimas paneigia laisvo paslaugų judėjimo principą (Sutarties 56 straipsnis). Nei teismas, nei Komisija ne tik nepaneigė, bet netgi akcentavo, kad jei apeliantas pateiktų Komisijos neteisėtai reikalaujamą pranešimą, Komisija nedelsiant reikalautų sumokėti ir atitinkamą mokestį.

28.6.    Pirmosios instancijos teisme procesas buvo pradėtas nesant tam tikro pagrindo – Komisijos sprendimo dėl poveikio priemonių taikymo apelianto atžvilgiu.

28.7.    Apeliantas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas), kadangi byloje kyla Europos Sąjungos teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, susiję su audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų sąvoka, ūkio subjektų veiklos reguliavimu daugiau nei vienos valstybės narės institucijų bei ūkio subjekto veiklos ribojimu.

29.  Pareiškėjas Lietuvos radijo ir televizijos komisija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29.1.  Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apelianto veikla atitinka visus retransliuojamai veiklai taikomus kriterijus (VIĮ 2 str. 58 p.), o apeliantas sąmoningai iškraipo Direktyvos 2010/13/ES reguliavimą teigdamas, kad bet koks televizijos programų transliavimas internete yra priskiriamas televizijos transliavimui.

29.2.  Apeliantas painioja programos ir televizijos programos sąvokas. Teismo sprendimu įpareigojama nutraukti televizijos programų, o ne programų platinimą internete ir nėra apribojama apelianto veikla: teismo sprendimas įpareigoja nutraukti neteisėtą paslaugų teikimo veiklą. Apeliantas gali bet kada tęsti savo veiklą teisėtai, t. y. pateikęs Komisijai pranešimą.

29.3.  Apeliantas nėra audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjas, todėl jo atžvilgiu Direktyva 2010/13/ES netaikytina. Be to, Direktyva nėra taikytina transliacijoms internetu.

29.4.  Direktyvos nėra pagrindo taikyti tiesiogiai, nes ji perkelta į nacionalinę teisę. Direktyva nustato gaires, kuriomis turi vadovautis valstybės narės, o ne konkrečias taisykles. Komisijos vertinimu, byloje nekyla klausimų dėl ES teisės taikymo ir jos turinio.

29.5.  Priešingai nei teigia apeliantas, įpareigojimas nutraukti veiklą neprieštarauja laisvam paslaugų judėjimui Europos Sąjungoje. Apeliantui nėra nustatyta pareiga gauti leidimus, licencijas, jo transliavimo veikla nėra ribojama ar varžoma, informavimo procedūra yra techninio pobūdžio.

29.6.  Apeliantas nepagrįstai kelia įmokų mokėjimo pagal VIĮ 31, 33 ir 47 straipsnius klausimą. Byloje nagrinėjamas ne mokėtinų sumų pagal VIĮ nemokėjimas, bet atsisakymas vykdyti informavimo apie veiklos pradžią pareigą net po gautų įspėjimų.

29.7.  Pareiškėjo teigimu, teismas nepažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių, byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad apeliantas teikia paslaugas Lietuvos Respublikoje.

29.8.  Prašymas pateiktas vadovaujantis teisės aktais ir teismų praktika. VIĮ numato Komisijai pareigą priimti sprendimus dėl poveikio priemonių taikymo, tačiau šios taikomos ne Komisijos, bet teismo sprendimu. Komisija nėra privalomas neteisminio nagrinėjimo organas VIĮ 33 straipsnio 1 dalies pažeidimo byloms. Kreipimasis į teismą yra grindžiamas fakto klausimu, o šis konstatuotas Protokole, išdėstytas ir apeliantui pristatytas Komisijos raštuose. Apelianto teisė būti išklausytam nebuvo pažeista.

30.  Teismui pateiktais rašytiniais paaiškinimais apeliantas nurodo, kad jis nėra retransliuotojas, tačiau net jeigu ir būtų tokiu laikomas, jo veikla nepatektų į Lietuvos Respublikos jurisdikciją. Apelianto teigimu, jo nurodoma Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pagrindžia, kad Direktyvoje 2010/13/ES įtvirtinti ribojimai valstybėms narėms reguliuoti iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės transliuojamas televizijos programas yra taikomi ir tada, kai šios televizijos programos Lietuvoje yra tik retransliuojamos.

30.1.  Komisija nepaneigė būtinybės laikytis Įstatymo 34¹ straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, taikant apribojimus kitos Europos Sąjungos valstybės narės ūkio subjekto veiklai. Apelianto vertinimu, jo patekimas į Direktyvos 2010/13/ES taikymo sritį reiškia, kad tik viena Europos Sąjungos valstybė narė gali turėti jurisdikciją jo atžvilgiu. Net ir pripažinus apeliantą retransliuotoju, jo retransliuojamos televizijos programos turėtų turėti transliuotoją, o Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka galėtų būti netaikoma tik nustačius, kad šių televizijos programų transliuotojai yra ne iš Europos Sąjungos valstybių narių. Apeliantas nurodo, jog didžioji dalis interneto svetainėje www.tvdom.lt platinamų televizijos programų yra transliuojamos iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių.

30.2.  Apeliantas prašo stabdyti bylos nagrinėjimą, kadangi Teisingumo Teisme bus nagrinėjama byla C-622/17, kurioje inter alia prašoma išaiškinti, ar Direktyvos 2010/13/ES preambulės 8 punktas, 3 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos kaip draudžiančios televizijos programas priimančioms valstybėms narėms, neįvykdžius šios Direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, apriboti laisvą šių televizijos programų priėmimą, jas papildomai apmokestinant.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

31.  Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti SIA „Baltijas Mediju Aliance“ nutraukti neteisėtą televizijos programų platinimo internete paslaugų teikimą Lietuvos Respublikos vartotojams. Komisija nurodė, kad rengdamasi teisminiam ginčui 2016 m. lapkričio 15 d. atliko faktinių aplinkybių konstatavimą dėl interneto svetainėje www.tvdom.tv teikiamų paslaugų, kurio rezultatus užfiksavo Komisijos 2016 m. lapkričio 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. FP-10.

32.  Apeliaciniame skunde SIA „Baltijas Mediju Aliance“ pabrėžia, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo pradėtas Komisijai nepriėmus jokio administracinio sprendimo apelianto atžvilgiu ir pažeidus kitas procedūrines nuostatas, nurodytas Įstatyme.

33.  Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad iš Įstatymo 48 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, jog Komisija, nustačiusi, kad subjektas nėra pateikęs pranešimo apie pradėtą vykdyti veiklą, turi teisę tiesiogiai kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neteisėtos veiklos nutraukimo, o Įstatymas tokiu atveju nenumato priimti atskiro individualaus administracinio akto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šalių argumentus bei sistemiškai įvertinusi Įstatymo nuostatas, sprendžia, kad su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija negalima sutikti.

34.  Vertinant Lietuvos radijo ir televizijos komisijos kompetenciją, įtvirtintą Įstatymo 48 straipsnyje, pastebėtina, jog Komisijai yra pavestos funkcijos, susijusios tiek su tam tikrų taisyklių nustatymu, tiek ir su konkrečių priemonių (sprendimų), vykdant įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo kontrolę Komisijos kompetencijos srityje, priėmimu. Įstatymo 48 straipsnio 1 dalies 16 punkte nurodyta, kad Komisija kreipiasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neteisėtai vykdomos transliavimo, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo arba televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete veiklos, taip pat neteisėtai vykdomo radijo ir (ar) televizijos programų retransliavimo nutraukimo. Komisija radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojams, retransliuotojams, kitiems asmenims, teikiantiems Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjams, pažeidusiems šio įstatymo reikalavimus, transliavimo, retransliuojamo turinio licencijų reikalavimus, taip pat nevykdantiems Komisijos sprendimų ar įpareigojimų, šio įstatymo nustatyta tvarka atlikusi tyrimą gali taikyti nurodytas poveikio priemones – šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytais atvejais kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl nelicencijuojamos transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete ir užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų veiklos laikino sustabdymo ar neteisėtos transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete veiklos, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų veiklos nutraukimo (Įstatymo 48 str. 2 d. 5 p.). To paties straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyta, kad Komisija turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete veiklos, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo ir kitokios neteisėtos veiklos nutraukimo, jeigu asmenys, vykdantys nelicencijuojamą radijo ir (ar) televizijos programų transliavimo veiklą, teikiantys Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikėjai, taip pat retransliuotojai, kurie radijo ir (ar) televizijos programoms retransliuoti nenaudoja radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti plane numatytų radijo dažnių (kanalų), pradėjo vykdyti veiklą nepranešę Komisijai šio įstatymo nustatyta tvarka.

35.  Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog Įstatymo 48 straipsnio 10 dalimi, pagal kurią Komisija sprendimą dėl šio straipsnio 2, 3, 4, 5 dalyse nurodytų poveikio priemonių taikymo kitais negu šio įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje nurodytais atvejais turi priimti per 20 darbo dienų nuo tyrimo pradžios, Komisijai numatoma pareiga priimti sprendimą tik dėl poveikio priemonių taikymo, o pats kreipimasis į teismą nėra ir negali būti laikomas poveikio priemone. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi apibrėžiama, kokias poveikio priemones, Įstatymo nustatyta tvarka atlikusi tyrimą, gali taikyti Komisija; viena jų – šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytais atvejais kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą (Įstatymo 48 str. 2 d. 5 p.). Taigi, pačiame Įstatyme kreipimasis į teismą įvardijamas kaip viena iš Komisijos galimų panaudoti poveikio priemonių, todėl šis Komisijos argumentas yra atmestinas.

36.  Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad anksčiau nurodytomis Įstatymo normomis įtvirtintos Komisijos teisės kreiptis su prašymu į Vilniaus apygardos administracinį teismą įgyvendinimas yra detalizuojamas ir kitomis šio straipsnio normomis, inter alia Įstatymo 48 straipsnio 10 dalimi, kurioje nurodyta ne tik pareiga priimti sprendimą dėl šio straipsnio 5 dalyje nurodytų poveikio priemonių taikymo (pažymėtina, kad Įstatymo 48 straipsnio 5 dalyje nėra numatyta jokia kita galima Komisijos taikytina poveikio priemonė, išskyrus kreipimąsi į teismą), bet ir tai, kad prieš priimdama sprendimą Komisija suinteresuotiems asmenims raštu pateikia tyrimo išvadas ir sudaro galimybes per Komisijos nustatytą protingą terminą raštu pateikti savo paaiškinimus dėl šio įstatymo reikalavimų, transliavimo licencijų ir (ar) retransliuojamo turinio licencijų reikalavimų, taip pat Komisijos sprendimų nevykdymo. Įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi įtvirtinta, kad Komisija gali taikyti nurodytas poveikio priemones šio Įstatymo nustatyta tvarka atlikusi tyrimą. To paties straipsnio 11–12 dalys detalizuoja pažeidimu įtariamų asmenų teisę susipažinti su tyrimo bylos medžiaga ir duoti paaiškinimus bei būti išklausytiems Komisijos posėdžio metu. Įstatymo 48 straipsnio 17 dalis nurodo, kokius duomenis Komisija turi pateikti teismui, kreipdamasi su prašymu. Taigi, iš šių nuostatų darytina išvada, jog viena iš conditio sine qua non (lot. būtina sąlyga) Komisijos kreipimuisi su prašymu į teismą yra tyrimo atlikimas Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

37.  Sistemiškai bei lingvistiškai įvertinusi Įstatymo normas, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad Įstatymo 48 straipsnio teisinis reguliavimas nesuponuoja jokio administracinio akto priėmimo būtinumo. Pirma, Įstatymo 48 straipsnio 10 dalimi expressis verbis įtvirtinta Komisijos pareiga dėl šio straipsnio, be kita ko, 5 dalyje nurodytų poveikio priemonių taikymo atlikus tyrimą priimti sprendimą, bei tokio sprendimo priėmimo terminas – 20 darbo dienų nuo tyrimo pradžios. Be to, prieš priimdama šį sprendimą Komisija turi suinteresuotiesiems asmenims raštu pateikti tyrimo išvadas ir sudaryti galimybes pateikti savo paaiškinimus inter alia dėl Komisijos sprendimų nevykdymo. Antra, vadovaujantis Įstatymo 48 straipsnio 12 dalimi, prieš Komisijai priimant sprendimą dėl Įstatymo pažeidimo, pažeidimu įtariami asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę duoti paaiškinimus ir būti išklausyti Komisijos posėdžio, apie kurio vietą ir laiką iš anksto turi būti pranešta Komisijos interneto svetainėje, metu. Taigi, pačiame Įstatyme eksplicitiškai įtvirtinta, kad Komisija turi priimti sprendimą. Priešingas šių normų aiškinimas prieštarautų tiek sisteminei, tiek loginei tokių normų konstrukcijai ir iškraipytų įstatymų leidėjo sukurtą teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju Komisijos sprendimas priimtas nebuvo – Komisija vadovavosi 2016 m. lapkričio 24 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. FP-10 (patikrinimą atliko ir protokolą pasirašė Ūkio subjektų veiklos reguliavimo ir priežiūros skyriaus Stebėsenos poskyrio vyriausiasis specialistas) ir susirašinėjimu su apeliantu.

38.  Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatų, kuriais savo veikloje vadovaujasi Komisija, 37 punktą Komisijos veiklos forma yra posėdžiai bei pasitarimai. Komisija posėdžiuose priima sprendimus balsavimu paprasta arba kvalifikuota Komisijos narių balsų dauguma (Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatų 42–43 p.). Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas nustatytas ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijos darbo reglamente (pagal šio reglamento 34 p. – Komisijos pagrindinė veiklos forma yra posėdžiai, 55 p. – Komisija, posėdžiuose spręsdama jos kompetencijai priskirtus klausimus, priima sprendimus). Taigi, tiek Įstatymo, tiek Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatų bei darbo reglamento teisinis reguliavimas suponuoja, kad toks Komisijos sprendimas dėl kreipimosi į teismą, siekiant transliavimo, retransliavimo, televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete veiklos, užsakomųjų visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugų teikimo ir kitokios neteisėtos veiklos nutraukimo, turi būti priimtas Komisijos posėdyje ir tik Įstatymo numatytais terminais bei tvarka atlikus tyrimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju minėtuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų Komisija nesilaikė. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, Komisija užfiksavo apelianto teikiamas paslaugas 2016 m. lapkričio 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, tačiau daugiau jokių tyrimo ar sprendimo priėmimo Komisijos posėdžio metu faktus patvirtinančių aplinkybių byloje nėra. Komisijos 2017 m. sausio 25 d. prašymas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pasirašytas Komisijos pirmininko, tačiau byloje nėra jokios kitos medžiagos dėl tokio prašymo ar poveikio priemonės taikymo svarstymo Komisijos posėdyje teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatų 44, 49.4 punktais numatyta, kad Komisijos priimtus sprendimus Komisijos vardu pasirašo Komisijos pirmininkas, tačiau jam nėra numatyta teisė vienasmeniškai, ne Komisijai posėdžiaujant ir balsuojant, priimti tokio pobūdžio sprendimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Komisija, nesilaikydama sprendimo priėmimo tvarkos, nurodytos Įstatyme bei jos pačios nuostatuose, pažeidė teisės aktais įtvirtintus procedūrinius reikalavimus.

39.  Vertinant tokio pažeidimo esmingumą pažymėtina, kad suinteresuotiems asmenims Įstatymas numato galimybę pateikti savo paaiškinimus, būti supažindintiems su tyrimo išvadomis, susipažinti su tyrimo bylos medžiaga, taip pat, prieš Komisijai priimant sprendimą, būti išklausytiems Komisijos posėdžio metu ir ten duoti paaiškinimus (Įstatymo 48 str. 10–12 p.). Be to, tiek Įstatymo 48 straipsnio 2 dalis, 5 dalis, tiek 10 dalis suponuoja Komisijos pareigą atlikti tyrimą ir tik Įstatymo nustatyta tvarka atlikus tyrimą ir priėmus sprendimą gali būti taikoma Įstatymo 48 straipsnio 5 dalyje nurodyta poveikio priemonė. Neatliekant nurodyto tyrimo, nesilaikant jo atlikimo termino, nepriimant jokio sprendimo, neorganizuojant Komisijos posėdžio, kuriame Komisijos nariai Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatų numatyta tvarka priimtų sprendimą, ir kuriame galėtų pasisakyti asmuo, kurio veiklos tyrimas atliekamas, akivaizdžiai suvaržomos tokio asmens procesinės teisės (pvz., asmens teisė į gynybą). Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantui nebuvo sudaryta galimybė naudotis teisėmis, kurias jam numato įstatymai, todėl toks procedūrinis pažeidimas negali būti laikomas nežymiu ir neturinčiu įtakos tarp šalių kilusio ginčo sprendimui.

40.  Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus, sprendžia, jog dėl kitų šalių argumentų, nurodytų jų procesiniuose dokumentuose ir susijusių su materialiųjų teisės normų aiškinimu bei taikymu, nepasisakytina ir ginčo esmė nenagrinėtina, kadangi pats Komisijos prašymas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriuo buvo inicijuotas šis teismo procesas, buvo pateiktas pažeidžiant Įstatyme ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nuostatuose, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos darbo reglamente nustatytus procedūrinius reikalavimus.

41.  Įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, nes Komisija, kreipdamasi į teismą, nesilaikė teisės aktuose numatytos tvarkos, Įstatymo nurodytais terminais ir tvarka neatliko tyrimo, nepriėmė sprendimo ir nesudarė galimybių apeliantui efektyviai bei pilnavertiškai naudotis jam įstatymo garantuojamomis procesinėmis teisėmis, t. y. teikiant prašymą teismui buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo prašymą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo SIA „Baltijas Mediju Alianse“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą atmesti pareiškėjo prašymą įpareigoti SIA „Baltijas Mediju Aliance“ nutraukti neteisėtą televizijos programų platinimo internete paslaugų teikimą Lietuvos Respublikos vartotojams.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                            Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas