Administracinė byla Nr. A-543-261/2018
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00603-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 22.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretieji suinteresuoti asmenys Utenos rajono apylinkės teismas ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl darbo užmokesčio neišmokėtos dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. gruodžio mėnesį kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 91), prašydamas priteisti 18 800,17 Lt (5 444,91 Eur) atlyginimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.
2. Pareiškėjas nurodė, kad minėtu laiku budėjo poilsio ir švenčių dienomis, tačiau vienkartinės priemokos už atliktą papildomą darbą nebuvo išmokėtos. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos (194 straipsnio 2 dalis) ir už minėtą darbą pareiškėjui turėjo būti mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimuose prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 64–67, 142–144).
4. Teisingumo ministerija nurodė, kad byloje esantys budėjimo grafikai nepatvirtina, kad pareiškėjas budėjimo metu atliko kokias nors konkrečias funkcijas (sprendė suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar kt. klausimus).
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono apylinkės teismas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu sutinka iš dalies (b. l. 51), o atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu sutinka (b. l. 98–99).
6. Utenos rajono apylinkės teismas paaiškino, kad ginčijamu laikotarpiu negalėjo pareiškėjui mokėti už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jam budint, nes neturėjo tam lėšų.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 2 873,48 Eur dydžio atlyginimą už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis (b. l. 165–171). Teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti 67 535,94 Lt neišmokėto darbo užmokesčio atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dirbo teisėju Utenos rajono apylinkės teisme. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, konstatavo, kad pareiškėjas yra įgijęs teisę į kompensaciją už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis.
9. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė taikyti 3 metų senaties terminą, senaties terminą pritaikė ir pareiškėjo reikalavimus, kildinamus iš laikotarpio nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. atmetė.
10. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. Dėl kitos dalies teismas nurodė, kad 2015 m. birželio 30 d. buvo priimtas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, pagal kurį ir bus išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka.
III.
11. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti ir pareiškėjo naudai priteisti 5 474,90 Eur dydžio įsiskolinimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis (b. l. 175–179).
12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė ginčą dalyje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (67 535,94 Lt) priteisimo, nes Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartimi šis reikalavimas buvo išskirtas į atskirą bylą, kuri galutinai buvo išnagrinėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-119-520/2016).
13. Pareiškėjas taip pat nesutinka su kita teismo sprendimo dalimi. Pasak pareiškėjo, teismo atlikti skaičiavimai nėra tikslūs ir nevisiškai atitinka bylos duomenis. Pareiškėjas nurodo, kad padidino prašomą priteisti sumą (18 800,17 Lt). Šis skundo patikslinimas buvo priimtas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi, tačiau teismas neargumentavo, kodėl nagrinėjo pareiškėjo skundą tik dėl 17 778,35 Lt priteisimo.
14. Pasak pareikėjo, teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir neteisingai nustatė ieškinio senaties termino taikymo pradžią. Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2010 m. gruodžio mėn. pareiškėjui buvo skirta išmokėti vienkartinė išmoka už darbą poilsio ir švenčių dienomis (įsiskolinimas už 2009 metus), kas turi esminės reikšmės ieškinio senaties termino eigai. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.130 straipsnio 2 dalį, skolininko veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę nutraukia ieškinio senaties terminą. Nutraukta ieškinio senaties termino eiga prasideda iš naujo nuo to momento, kuris buvo pagrindas nutraukti ieškinio senaties termino eigą (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). Teismas, pasak pareiškėjo, senaties terminą nepagrįstai skaičiavo nuo 2009 m. balandžio 1 d., t. y. nuo pareiškėjo paskyrimo į teisėjo pareigas, nes pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis turėjo būti apmokama kiekvieną mėnesį, o ne metų pabaigoje, nes to nenumatė galiojantys teisės aktai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas tik 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pasak pareiškėjo, ieškinio senaties termino pradžia gali būti pradėta skaičiuoti tik nuo 2010 m. sausio 1 d. Be to, 2010 m. sumokėta vienkartinė išmoka senaties terminą nutraukė, todėl iš naujo senaties terminas gali būti pradėtas skaičiuoti nuo 2011 m. sausio 1 d., todėl skundo pateikimas 2013 m. gruodžio 16 d. negali būti laikomas kaip pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą. Net ir laikant, kad senaties terminas buvo praleistas, teismas ex officio (pagal pareigas) turėjo patikrinti, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti, tačiau tai nebuvo padaryta. Jei teismas manytų, kad terminas buvo praleistas, pareiškėjas prašo jį atnaujinti.
15. Pareiškėjas paaiškina, kad už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. neapmokėta suma, atėmus vienkartinę išmoką, sudaro 6 608,33 Lt (1 913,90 Eur), o už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. neapmokėta suma pagal patikslintus skaičiavimus sudaro 12 191,84 Lt (3 561 Eur), todėl iš viso priteistina pareiškėjui suma yra 5 474,90 Eur.
16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 182–184).
17. Teisingumo ministerija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš tiesų be pagrindo sprendė ginčą dalyje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, sumažintos dėl atlyginimo bazinio dydžio ir koeficiento pakeitimų.
18. Teisingumo ministerija mano, kad pareiškėjo aiškinimas, jog ieškinio senaties pradžia skaičiuotina nuo kiekvienų kalendorinių metų pradžios, iškreipia ieškinio senaties esmę. Teisingumo ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad reikalavimams nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. pareikšti, pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.
19. Dėl prievolės pripažinimo kompensuojant pareiškėjui už dalį dirbtų poilsio ir švenčių dienų, Teisingumo ministerija pažymi, kad Lietuvos valstybės atstovas yra Teisingumo ministerija, o ne Utenos rajono apylinkės teismas, todėl tik Teisingumo ministerijos veiksmai gali būti vertinami kaip prievolės pripažinimas.
20. Teisingumo ministerijos nuomone, praleistas ieškinio senaties terminas negali būti atnaujinimas, nes pareiškėjas yra teisėjas, kuriam keliami itin aukšti kvalifikacijos reikalavimai, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Be to, pasak Teisingumo ministerijos, termino atnaujinimo klausimas neturėtų būti nagrinėjamas, nes toks pareiškėjo prašymas nebuvo reikštas pirmosios instancijos teisme.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 2 873,48 Eur darbo užmokestį už budėjimą poilsio bei švenčių dienomis, konstatavęs, kad už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą, praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.
23. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu taip pat išsprendė ir pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 67 535,94 Lt neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo bei šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Dėl šios teismo sprendimo dalies pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl minėto pareiškėjo reikalavimo, nes šis reikalavimas buvo išskirtas į kitą bylą. Tam iš esmės pritarė ir Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtus apeliacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais, atsižvelgdama į byloje esančią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartį, kuria pareiškėjo reikalavimas priteisti 67 535,94 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį išskirtas į atskirą administracinę bylą (b. l. 69–70). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, panaikinant minėto teismo sprendimo dalį „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo“ (b. l. 169–171) bei atitinkamai pakeičiant sprendimo rezoliucinę dalį, t. y. panaikinant teismo sprendimą pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti 67 535,94 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 171).
24. Kaip minėta, pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikyta ieškinio senatimi.
25. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, teisė į ieškinį atsiranda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Dėl senaties termino eigos pradžios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad apie savo teisių pažeidimą dėl dalies nesumokėto darbo užmokesčio už 2009 metus, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, kai pareiškėjas negavo darbo užmokesčio už budėjimus 2009 metais. Atsižvelgdama į Teisėjų tarybos nutarimais patvirtino Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo nuostatą, kad vienkartinė priemoka paprastai turi būti išmokama kalendorinių metų gruodžio mėnesį, pareiškėjas apie savo pažeistą teisę gauti priemoką už darbą poilsio ir švenčių dienomis už kiekvienus kalendorinius metus sužinojo tik pasibaigus tų metų gruodžio mėnesiui, kai Teisėjų tarybos nustatyta tvarka jam nebuvo sumokama už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Tokį ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimą taiko Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiškose ir iš esmės panašiose bylose (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-132-492/2017; 2017 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3060-520/2017). Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad toks aiškinimas, kad ieškinio senaties pradžia skaičiuotina nuo kiekvienų kalendorinių metų pradžios, iškreipia ieškinio senaties esmę, tačiau tokio savo teiginio nepagrindė teisiniais argumentais, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuo aspektu jau suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, minėtus Teisingumo ministerijos atsiliepimo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio mėnesį, todėl konstatuotina, kad 3 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, todėl pirmosios instancijos teismas senaties terminą laikotarpiui nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. taikė nepagrįstai.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė iš atsakovo priteisti už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. 5 474,90 Eur. Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pareiškėjo prašomos priteisti sumos (jos apskaičiavimo) neginčijo, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 18 800,17 Lt (b. l. 91), t. y. 5 444,91 Eur. Apeliaciniame skunde pareiškėjas negali tikslinti pirmosios instancijos teisme pareikštų reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju tik sprendžia, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nepriteisė pareiškėjui jo prašytos sumos, t. y. 5 444,91 Eur.
27. Pareiškėjo prašoma priteisti suma neatitinka Utenos rajono apylinkės teismo pateiktų apskaičiavimų, kurie buvo atlikti remiantis pareiškėjo faktiškai gautu darbo užmokesčiu (b. l. 101–103). Pagal šiuos skaičiavimus pareiškėjai nesumokėtas darbo užmokestis už darbą ir budėjimus poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. yra 14 956,16 Lt (4 331,60 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma 5 444,91 Eur atitinka Utenos rajono apylinkės teismo ankstesnius apskaičiavimus (b. l. 83–85), tačiau nagrinėjamu atveju jie nėra aktualūs, nes, kaip nurodė Utenos rajono apylinkės teismas, jie buvo atlikti remiantis nuo 2013 m. spalio 1 d. atkurtais teisėjų atlyginimais (b. l. 98), o nagrinėjamu atveju teismas vertina tik tai, kokia darbo užmokesčio nepriemoka už darbą ir budėjimą poilsio bei švenčių dienomis pareiškėjui susidarė laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. pagal tuo metu galiojusį ir taikytą teisinį reglamentavimą. Kitos su darbo užmokesčiu susijusios sumos, kiek tai susiję su susidariusiu skirtumu dėl minėto darbo užmokesčio teisėjams atstatymu, yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.
28. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, pareiškėjui priteisė 2 873,48 Eur. Teismas dalį pareiškėjo reikalavimų nepagrįstai atmetė pritaikęs ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai priteisė per mažą neišmokėto darbo užmokesčio sumą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinant pareiškėjui priteistiną sumą ir priteisiant pareiškėjui 4 331,60 Eur darbo užmokestį už darbą ir budėjimą poilsio bei švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo G. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo motyvų dalį „Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo“, o sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Pareiškėjo G. K. skundą patenkinti ir priteisti pareiškėjui G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, 4 331,60 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus trisdešimt vieną eurą 60 ct) darbo užmokestį už darbą ir budėjimą poilsio bei švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d.“.
Nutartis neskundžiama.