Administracinė byla Nr. A-1984-525/2021
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00431-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elme metalas“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Elme metalas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Elme metalas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos Kauno aplinkos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2019 m. gruodžio 9 d. Privalomąjį nurodymą Nr. K-64 (toliau – ir Privalomasis nurodymas K-64); 2) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (3.0)-AD5-23284 „Dėl UAB „Elme metalas“ 2019 m. gruodžio 17 d. skundo Nr. SI 2019-44 dėl pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. K-64“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad nėra ir niekada nebuvo jokių atliekų, kurios buvo perduotos UAB „Jukneda“, gamintojas, savininkas ar turėtojas. Aptariamos atliekos, kurios buvo perduotos UAB „Jukneda“ pagal sutartis su akcine bendrove (toliau – ir AB) „Vakarų laivų gamykla“, buvo pagamintos UAB „Vakarų cinkas“ vykdomos gamybos metu nuo 2009 iki 2013 metų. Vienintelė pareiškėjo sąsaja su aptariamomis atliekomis – jos buvo paimtos vykdant sutartis tarp AB „Vakarų laivų gamykla“ ir UAB „Jukneda“ iš patalpų, kurias iki pareiškėjo veiklos pradžios nuomojosi UAB „Vakarų cinkas“. Aptariamas atliekas savo tara ir savo transporto priemonėmis iš minėtų patalpų pasiėmė UAB „Jukneda“ darbuotojai. Šias aplinkybes patvirtino 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00568-17), kuriame nustatytos faktinės aplinkybės, jog tuo metu UAB „Vakarų cinkas“ jau nevykdė cinkavimo darbų, tačiau sunaudota druskos rūgštis buvo susijusi su ankščiau vykdytais UAB „Vakarų cinkas“ cinkavimo darbais, todėl buvo nurašyta ir apskaityta kaip UAB „Vakarų cinkas“ sąnaudos. Taip pat tyrimo metu nustatyta, jog PVM sąskaitą-faktūrą turėjo išrašyti UAB „Jukneda“, kaip atliekų pirkėjas AB „Vakarų laivų gamykla“ pagal anksčiau minėtą sutartį. Šioje sutartyje apibrėžta, kad darbų pabaiga adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius yra 2014 m. rugpjūčio 31 d. Taigi atliekos, įskaitant ir ėsdinimo rūgštį, priklausė UAB „Vakaru cinkas“, o ne UAB „Elme metalas“. Atkreipė dėmesį, jog nutarimas nebuvo apskųstas, yra įsiteisėjęs ir galiojantis.
3. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas rėmėsi tik prielaida, pagal kurią UAB „Jukneda“ 2014–2015 metais priėmė atliekas tik iš UAB „Elme metalas“. Ši prielaida nebuvo pagrįsta jokiais įrodymais ir yra prieštaraujanti faktui, kuris patvirtintas nenuginčytais ir galiojančiais įrodymais, jog atliekas UAB „Jukneda“ nurodytu laikotarpiu pridavinėjo ir UAB „Vakarų cinkas“. Duomenų (įrodymų) apie tikslią atliekų cheminę sudėtį pateikta nėra. Atliekos nėra tinkamai identifikuotos. Be to, Departamento Sprendime dalis nurodytų faktinių aplinkybių interpretavimas yra neteisingas ir / arba nepagrįstas tinkamais įrodymais. Pareiškėjas niekada nebuvo ir nėra aptariamų atliekų turėtoju, todėl jis negalėjo būti Privalomojo nurodymo, priimamo pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymą (toliau – ir AAVKĮ), subjektu. Nėra jokio teisinio pagrindo Inspekcijos Privalomojo nurodymo K-64 priėmimui.
5. Atsakovas nurodė, kad buvo atliktas neplaninis (atliekų sritis) patikrinimas valstybinio žemės sklypo, esančio adresu Kauno r., (duomenys neskelbtini), greta sklypo, esančio adresu Kauno r., (duomenys neskelbtini), kurio metu rastos galimai pavojingos atliekos (ėsdinimo rūgštys), kurių gamintojas UAB „Vakarų cinkas“. Taip pat rastos galimai panaudotos alyvos atliekos ir tepaluotas vanduo. Galimai pavojingos atliekos buvo laikomos ne pagal Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimus, kėlė grėsmę žmonių sveikatai ir aplinkai. Taip pat atsakovas nurodė, kad nuo 2014 m. vasario mėn. UAB „Vakarų cinkas“ nutraukus gamybinę veiklą nuomojamose patalpose adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. vasario mėn. tuo pačiu adresu nuomojamose patalpose pareiškėjas pradėjo metalo apdorojimo veiklą. Tačiau pareiškėjas, pradėjęs veiklą ir neatlikęs poveikio aplinkai vertinimo, perėmė UAB „Vakarų cinkas“ Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimą, kuriame vadovaujantis Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių pagrindu buvo pakoreguotas 2009 m. vasario 18 d. išduotas TIPK leidimas Nr. VR.-4.7-V-01-256, kuriame 2013 m. gruodžio 12 d. veiklos vykdytojas iš UAB „Vakarų cinkas“ koreguotas į pareiškėją. Tuo pagrindu pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 punktą laikytinas pavojingų atliekų turėtoju, nes ne tik perėmė buvusios įmonės UAB „Vakarų cinkas“ patalpose vykdytą metalo padengimo cinku karštuoju būdu veiklą, kurios metu susidaro ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekos, bet ir perėmė buvusiai įmonei UAB „Vakarų cinkas“ 2009 m. vasario 18 d. išduotą TIPK leidimą ir susikaupusią ėsdinimo rūgštį, kaip atlieką.
6. Atsakovas pabrėžė, kad UAB „Jukneda“ 2014 m. metinėje atliekų tvarkymo apskaitos ataskaitoje, pateiktoje 2015 m. vasario 10 d. e-ASTA sistemoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui (toliau – ir Kauno RAAD), buvo matyti, jog 2014 m. pradžioje UAB „Jukneda“ ėsdinimo rūgščių atliekų likutis nulis tonų. Per 2014 m. UAB „Jukneda“ gavo ėsdinimo rūgščių atliekų tik iš UAB „Vakarų cinkas“ 81,166 t ir pareiškėjo 255,135 t, iš viso gautų ėsdinimo rūgščių atliekų kiekis 336,301 t. Pagal 2014 m. ataskaitą UAB „Jukneda“ tolimesniam tvarkymui perdavė 93,54 t ėsdinimo rūgščių atliekas UAB „Bangos energetika“. UAB „Jukneda“ 2014 m. ataskaitoje ėsdinimo rūgščių atliekų likutis laikotarpio pabaigai buvo 243,361 t. Pareiškėjas 2015 m. birželio 23 d. aiškinamajame rašte Nr. SA2015-10 Kauno RAAD pateikė ėsdinimo rūgščių atliekų kiekius, perduotus UAB „Jukneda“ per 2014 m. laikotarpį. Minėtame aiškinamajame rašte pateikti duomenys sutampa su UAB „Jukneda“ atliekų tvarkymo 2014 m. ataskaitos duomenimis, kas ir patvirtina UAB „Vakarų cinkas“ ir pareiškėjo perduotus ėsdinimo rūgšties atliekų kiekius. Kauno RAAD pagal 2017 m. lapkričio 21 d. pavojingų ir nepavojingų atliekų sutvarkymo paslaugų teikimo sutartį Nr. S-1137 (toliau – ir Sutartis) organizavo ir įvykdė pavojingų ir nepavojingų atliekų, neteisėtai laikytų sandėlyje adresu Kauno r., (duomenys neskelbtini), sutvarkymą iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų. Pagal Sutartį iš sandėlio, esančio adresu Kauno r., (duomenys neskelbtini), buvo surinkta, išvežta ir perduota sutvarkyti 146,296 t ėsdinimo rūgščių atliekų. Be to, iš sandėlio, esančio adresu Kauno r., (duomenys neskelbtini), taip pat buvo surinkta ir išvežta laikinam saugojimui 40,237 t ėsdinimo rūgščių atliekų, kurios šiuo metu yra laikomos UAB „Toksika“. Taigi, skirtumas (146,296 + 40,237 + 93,54 = 280,073) tarp 336,301 t ir 280,073 t sudaro 56,228 t (336,301 – 280,073 = 56,228) ėsdinimo rūgščių atliekų, kurios buvo 50 vnt. 1 kub. m talpose, kurias Inspekcijos pareigūnai rado 2019 m. gegužės 6 d., atlikę valstybinio žemės sklypo, esančio Kauno r., (duomenys neskelbtini), apžiūrą.
7. Atsakovas teigė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais, turinčiais prejudicinę galią (Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-196-406/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1542-492/2018; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3893-258/2018), nustatyta, jog bankrutavusi UAB „Jukneda“ 2014–2015 m. rūgščių atliekas priėmė tik iš pareiškėjo, už atliekų sutvarkymą apmokėjo AB „Vakarų laivų gamykla“. Esant šioms aplinkybėms Aplinkos apsaugos departamento Kauno valdyba 2019 m. liepos 26 d. raštu Nr. (12.4)-AD5-13519 kreipėsi į pareiškėją, kad iki 2019 m. rugpjūčio 12 d. sutvarkytų ėsdinimo rūgščių atliekas, esančias (duomenys neskelbtini), Kauno r., priduodant jas turinčiam teisę tokias atliekas tvarkyti atliekų tvarkytojui. Pareiškėjas gera valia atliekų nesutvarkė.
8. Atsakovas akcentavo, kad Inspekcijos 2019 m. rugsėjo 18 d. Privalomuoju nurodymu Nr. K-43 (toliau – Privalomasis nurodymas Nr. K-43), vadovaujantis AAVKĮ 18 straipsnio 4 punktu, pareiškėjui nurodyta iki 2019 m. spalio 25 d. neteisėtai laikomas 1 kub. m talpas 50 vnt. ėsdinimo (druskos) rūgščių, esančių (duomenys neskelbtini) Kauno r., perduoti atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti pavojingas atliekas. Pareiškėjas dėl jam duoto pirminio Privalomojo nurodymo Nr. K-43 ikiteismine tvarka Departamentui pateikė 2019 m. spalio 2 d. skundą ir prašymą atnaujinti apskundimo terminą, tačiau Departamentui neatnaujinus apskundimo termino pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtas. Pareiškėjas dėl jam duoto Privalomojo nurodymo Nr. K-43 pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2019 m. lapkričio 15 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. I-5605-1047/2019 atsisakyti priimti skundą pareiškėjui nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-62-556/2020 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartį paliko nepakeistą.
9. Atsakovas nurodė, kad Inspekcija 2019 m. spalio 30 d. atliko neplaninį patikrinimą ir Patikrinimo aktu Nr. K-490 konstatavo, jog Privalomasis nurodymas Nr. K-43 neįvykdytas. 2019 m. gruodžio 9 d. pareiškėjo vadovui surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. AM-AAD-ANR_P-3442-2019 dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 317 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad pareiškėjo vadovas, būdamas atsakingu už pareiškėjo veiklą, neįvykdė Privalomojo nurodymo Nr. K-43. Pareiškėjo vadovas 2020 m. sausio 8 d. sumokėjo jam paskirtą 150 Eur baudą. Iki 2019 m. spalio 25 d. neįvykdžius 2019 m. rugsėjo 18 d. pirminio Privalomojo nurodymo Nr. K-43, pareiškėjui 2019 m. gruodžio 9 d. duotas pakartotinis Privalomasis nurodymas Nr. K-64, kuriuo pakartotinai nurodoma iki 2020 m. sausio 17 d. neteisėtai laikomas 1 kub. m talpas 50 vnt. ėsdinimo (druskos) rūgščių (atliekų kodas 11 01 05*), laikomų (duomenys neskelbtini) Kauno r., perduoti atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti pavojingas atliekas (atliekų kodas 11 01 05*). Pirminis Privalomasis nurodymas Nr. K-43 iki šiol galiojantis ir nepanaikintas, be to, pareiškėjas, pripažindamas administracinio nusižengimo protokole konstatuotas faktines aplinkybes, sutiko ir su 2019 m. rugsėjo 18 d. pirminiame Privalomajame nurodyme Nr. K-43 konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl, atsakovo nuomone, Privalomasis nurodymas Nr. K-64 ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.
II.
10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą atmetė.
11. Teismas nustatė, kad 2019 m. gegužės 6 d. buvo atliktas valstybinio žemės sklypo, esančio adresu Kauno r., (duomenys neskelbtini) (vietos koordinatės (duomenys neskelbtini) (LKS)) neplaninis patikrinimas ir 2019 m. gegužės 6 d. Patikrinimo aktu Nr. K-199 buvo konstatuota, jog apžiūros metu rastos pavojingos atliekos (atliekos kodas – 11 01 05* ėsdinimo rūgštys), panaudotos alyvos atliekos ir tepaluotas vanduo. Minėtame Patikrinimo akte taip pat buvo konstatuota, jog pavojingos atliekos laikomos ne pagal Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimus, kelia grėsmę žmonių sveikatai ir aplinkai bei nurodoma, jog bus vykdomas tyrimas dėl atliekų savininko nustatymo. Departamentas 2019 m. liepos 26 d. raštu Nr. (12.4)-AD5-1351 kreipėsi į pareiškėją, kad pastarasis geranoriškai, skubos tvarka, išspręstų klausimą dėl neteisėtai laikomų ėsdinimo rūgščių atliekų (duomenys neskelbtini) Kauno r. sutvarkymo ir perdavimo turinčiam teisę tokias atliekas tvarkyti atliekų tvarkytojui, kadangi UAB „Jukneda“ 2014–2015 metais rūgščių atliekas priėmė tik iš UAB „Vakarų cinkas“ ir UAB „Elme metalas“, o už jų sutvarkymą sumokėjo AB „Vakarų laivų gamykla“. Minėtame rašte taip pat nurodė, kad apie priimtus sprendimus prašo informuoti iki 2019 m. rugpjūčio 12 d. Pareiškėjui gera valia nurodytų atliekų nesutvarkius, Inspekcija 2019 m. rugsėjo 18 d. priėmė Privalomąjį nurodymą Nr. K-43, kuriuo nurodė pareiškėjui iki 2019 m. spalio 25 d. neteisėtai laikomas vieno kubinio metro talpas 50 vnt. ėsdinimo (druskos) rūgščių (atliekų kodas 11 01 05*) (duomenys neskelbtini) Kauno r. perduoti atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti pavojingas atliekas (atliekų kodas 11 01 05). 2019 m. spalio 30 d. buvo atliktas neplaninis patikrinimas ir surašytas 2019 m. spalio 30 d. Patikrinimo aktas Nr. K-490, kuriame konstatuota, jog Privalomasis nurodymas Nr. K-43 neįvykdytas. 2019 m. gruodžio 9 d. UAB „Elme metalas“ direktoriui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. AM-AAD-ANR_P-3442-2019 už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 317 straipsnio 1 dalyje padarymą, t. y. už tai, kad pareiškėjo vadovas, būdamas atsakingu už pareiškėjo veiklą, neįvykdė Privalomojo nurodymo Nr. K-43 su administraciniu nurodymu, kuriuo siūloma sumokėti 150 Eur baudą. UAB „Elme metalas“ direktorius paskirtą 150 Eur baudą sumokėjo. 2019 m. gruodžio 9 d. Inspekcija priėmė pakartotinį Privalomąjį nurodymą Nr. K-64, kuriuo nurodė pareiškėjui iki 2020 m. sausio 17 d. neteisėtai laikomas vieno kubinio metro talpas 50 vnt. ėsdinimo (druskos) rūgščių (atliekų kodas 11 01 05*) (duomenys neskelbtini) Kauno r. perduoti atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti pavojingas atliekas (atliekų kodas 11 01 05). Pareiškėjas Privalomąjį nurodymą Nr. K-64 išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka apskundė Departamentui, kuris 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (3.0)-AD5-23284 Privalomąjį nurodymą Nr. K-64 paliko nepakeistą.
12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl Privalomojo nurodymo Nr. K-64, kuris pakartotinai buvo duotas pareiškėjui, neįvykdžius Privalomojo nurodymo Nr. K-43, teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Teismas nustatė, kad byloje esantys įrodymai ir taip pat TIS Liteko duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, nesutikdamas su Privalomuoju nurodymu Nr. K-43, 2019 m. spalio 2 d. su prašymu dėl termino atnaujinimo Privalomajam nurodymui Nr. K-43 apskųsti kreipėsi į Aplinkos apsaugos departamentą, kuris 2019 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. (3.0)-AD5-19002 pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą Privalomojo nurodymo apskundimo terminą netenkino ir pareiškėjo skundo nenagrinėjo. 2019 m. spalio 28 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Privalomąjį nurodymą Nr. K-43. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 15 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kadangi ginčas dėl Privalomojo nurodymo Nr. K-43 panaikinimo nebuvo išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartį paliko nepakeistą. Nurodytos aplinkybės patvirtino, jog Privalomasis nurodymas Nr. K-43 nebuvo nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl šioje byloje nebegali būti vertinamas Privalomojo nurodymo Nr. K-43 teisėtumas ir pagrįstumas. Byloje nekilo ginčo dėl to, jog Privalomasis nurodymas Nr. K-43 per nustatytą terminą ar iki ginčijamo Privalomojo nurodymo priėmimo Nr. K-64 nebuvo įvykdytas. Pareiškėjas pakartotinį Privalomąjį nurodymą ginčija Nr. K-64 tuo aspektu, jog jis nėra atliekų gamintojas, savininkas ar turėtojas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas darė išvadą, jog atsakovas, esant galiojančiam ir vykdytinam Privalomajam nurodymui Nr. K-43 bei nustačius, jog minėtas privalomasis nurodymas nėra įvykdytas, pagrįstai vadovavosi AAVKĮ 24 straipsnyje įtvirtinta imperatyvia nuostata, nustatančia, kad jei privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą, ir priėmė Privalomąjį nurodymą Nr. K-64.
14. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, situacijos teisinį reguliavimą sprendė, kad skundžiamas Privalomasis nurodymas Nr. K-64 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti skunde nurodytais argumentais. Netenkinus skundo reikalavimo dėl Privalomojo nurodymo Nr. K-64 panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimą dėl Departamento Sprendimo panaikinimo, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Privalomojo nurodymo Nr. K-64 panaikinimo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas teismo atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
III.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Privalomąjį nurodymą Nr. K-64, panaikinti Sprendimą.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo argumentus ir aplinkybes, bei nurodo, kad:
17.1. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė iš esmės dėl vieno motyvo –pareiškėjas nenuginčijo Privalomojo nurodymo Nr. 43. Toks teismo pagrindinis ir vienintelis motyvas yra labai abejotinas, neteisingas ir galimai neteisėtas, nes apriboja administracinės teisės subjektų Konstitucines teises į teisminę gynybą. Pareiškėjos nuomone, pirminio Privalomojo nurodymo nenuginčijimas neatima jo teisės į teisminę gynybą dėl pakartotinio privalomojo nurodymo, nes: 1) nei AAVKĮ 24 straipsnis, nei bet kuri kita tuo metu galiojusi materialinės teisės norma nenumatė privalomojo nurodymo nenuginčijimo pasekmių, t. y. nenumatė, jog nenuginčijus privalomojo nurodymo, jo subjektas neturi teisės ginčyti pakartotinio privalomojo nurodymo bendrais tokio administracinio akto apskundimo (ginčijimo) pagrindais. Priešingai – pakartotinio Privalomojo nurodymo Nr. 64 8 punktas reglamentuoja šio nurodymo apskundimo teisę ir tvarką, kuri nesiskiria nuo pirminio privalomojo nurodymo apskundimo tvarkos; 2) pakartotinis nurodymas duodamas ne dėl pirminio nurodymo, o dėl tam tikrų privalomų veiksmų atlikimo, todėl jo davimo pagrindas visų pirma yra tam tikra faktinė situacija, kurią privalomąjį nurodymą gaunantis subjektas turi pakeisti ar eliminuoti. Visa tai suponuoja išvadą, jog gindamas savo teises privalomojo nurodymo subjektas gali remtis faktiniais bei teisiniais pagrindais, kuriais jis galėjo, bet nepasirėmė nesutikdamas su pirminiu privalomuoju nurodymu; 3) pareiškėjas buvo aktyvus ir ginčijo pirminį privalomąjį nurodymą, tačiau teismas atsisakė atnaujinti terminą grynai formaliais pagrindais.
17.2. Pareiškėjas neturi duomenų, kad Inspekcija būtų įvykdžiusi įrodinėjimo pareigą ir reikalavimus įrodinėjimo procese nurodytus ABTĮ. Inspekcija nepateikė jokių įrodymų, susijusių su esminėmis Privalomojo nurodymo Nr. 64 aplinkybėmis bei pagrindais. Taigi, nėra teisinio pagrindo Privalomojo nurodymo Nr. 64 vykdymui, nes Inspekcija neįrodė, kad pareiškėjas yra šio privalomojo nurodymo subjektas. Tai, kad pareiškėjas nėra ir negali būti šio privalomojo nurodymo subjektas, patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, kurios inter alia grindžiamos ikiteisminio tyrimo pareigūnų paskirtų specialistų ekspertizės išvadomis.
18. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
19. Departamentas pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog vienintelis teismo sprendime nurodytas motyvas – pareiškėjas nenuginčijo Privalomojo nurodymo Nr. K-43, yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas įvertino faktines aplinkybes, sprendė, kad Privalomasis nurodymas Nr. K-64 yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytų argumentų pagrindais. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir ankstesnių teismų sprendimais. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjo individualūs verslo interesai negali būti vertinami kaip svaresni už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (53 str. 1 d. 3 d.) bei kituose teisės aktuose įtvirtintą valstybės siekį apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, t. y. visos visuomenės (jos dalies) viešąjį interesą. Atsakovas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, Privalomasis nurodymas Nr. K-64 ir Sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Kauno valdybos Kauno aplinkos apsaugos inspekcijos 2019 m. gruodžio 9 d. Privalomojo nurodymo Nr. K-64 ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (3.0)-AD5-23284 „Dėl UAB „Elme metalas“ 2019 m. gruodžio 17 d. skundo Nr. SI 2019-44 dėl pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. K-64“ panaikinimo.
21. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti pareiškėjo skundą.
22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
23. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartodama papildo juos, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus bei bylai aktualų teisinį reglamentavimą.
25. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip asmuo, kuris yra atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis atliekų turėtojui nustato pareigą šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka perduoti atliekas tvarkytojams arba tvarkyti patiems; atliekų turėtojas, perdavęs atliekas prekiautojui atliekomis, tarpininkui, atliekų naudotojui ar šalintojui, privalo turėti atliekų perdavimą patvirtinantį dokumentą (9 d.). Atliekų tvarkytoju įstatymo 2 straipsnio 20 dalies apibrėžia įmonę, kuri surenka ir (ar) veža, ir (ar) naudoja, ir (ar) šalina atliekas, atlieka šių veiklų organizavimą ir stebėseną, šalinimo vietų vėlesnę priežiūrą. Prie atliekų tvarkytojų priskiriami prekiautojai atliekomis ar tarpininkai, vykdantys nurodytą veiklą. Nagrinėjamoje byloje apelianto nurodomas aspektas, kad atliekų tvarkytojas, kuriam atliekų turėtojas perduoda atliekas, tampa atliekų turėtoju, pilnai atsakingu už priimtų atliekų sutvarkymą, gali būti reikšmingas sprendžiant kilusį ginčą tik tuo atveju, kai pradinis atliekų turėtojas pagrindžia, kad atliekos buvo perduotos laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos.
26. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Ši nuostata atkartoja 2008 m. lapkričio 19 d. Europos parlamento ir tarybos direktyva Nr. 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas preambulės 26 punkte pateiktą išaiškinimą, kad principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygiu taikomas principas; atliekų gamintojas ir turėtojas atliekas turėtų tvarkyti taip, kad būtų užtikrinta aukšto lygio aplinkos ir žmogaus sveikatos apsauga. Minėtos direktyvos 15 straipsnis, reglamentuojantis atsakomybę už atliekų tvarkymą, 2 dalyje įtvirtina nuostatą, kad kai pirminis gamintojas ar turėtojas perduoda atliekas vienam iš 1 dalyje nurodytų fizinių ar juridinių asmenų preliminariam apdorojimui (t. y. prekiautojui, įstaigai ar įmonei, kuri atlieka atliekų apdorojimo operacijas, <...> privačiam arba valstybiniam atliekų surinkėjui), atsakomybė už visiško panaudojimo ar šalinimo operaciją paprastai nėra panaikinama.
27. Teisingumo Teismas 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendime Van de Walle ir kt., C-l/03 pabrėžė, kad „Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nagrinėdamas bylas ir priimdamas prejudicinius sprendimus yra akcentavęs, kad „pagal principą „teršėjas moka“ atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti ankstesni turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado gamintojai, taip pat [...] panaudojimo ar pašalinimo operacijų faktinis įvykdymas, už kurį atsako kiekvienas atliekų turėtojas, nesvarbu, ar jis yra jų gamintojas, ar valdytojas, atskirtas nuo pareigos padengti šių operacijų išlaidas, pagal principą „teršėjas moka“ nustatytą asmenims, dėl kurių atsirado atliekos, nesvarbu, ar jie yra atliekų turėtojai, ar ankstesni turėtojai, ar produktų, dėl kurių atsirado atliekos, gamintojai“. Principu „teršėjas moka“ siekiama teisingai paskirstyti dėl aplinkos taršos patirtas išlaidas. Šios išlaidos neturi būti užkraunamos tretiesiems asmenims, ypač visuomenei, ir nepamirštamos, bet priskiriamos už taršą atsakingiems asmenims. Teisingumo Teismas nurodo, kad „su principu „teršėjas moka“ būtų nesuderinama tai, jeigu tokie asmenys, dėl kurių susidarė atliekos, galėtų išvengti Pagrindų direktyvoje dėl atliekų numatytų finansinių pareigų; ir kad niekas neturi būti įpareigotas padengti išlaidas, susijusias su teršalų, prie kurių susidarymo jis neprisidėjo, šalinimu. Darytina išvada, kad neturi būti nurodoma padengti dėl kitų asmenų veiklos susidariusių atliekų šalinimo išlaidas, nes kitaip atliekų gamintojai butų atleisti nuo pareigos, kuri jiems tenka pagal principą „teršėjas moka“ (Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 23 sprendimas Futura Immobiliare srl Hotel Futura, Meeting Hotel, Hotel Blanc, Hotel Clyton und Business srl prieš Comune di Casoria, C-254/08).
28. 1975 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvos (75/442/EEB) dėl atliekų 8 straipsnyje įtvirtinta, kad siekiant įvykdyti 4 straipsnyje numatytas priemones (t. y. kad atliekos būtų šalinamos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepakenkiant aplinkai), bet kuris objektas ar įmonė, apdorojanti, rūšiuojanti arba išverčianti atliekas trečiųjų asmenų vardu, privalo gauti 5 straipsnyje nurodytos institucijos (Valstybės narės įsteigta arba paskirta kompetentinga institucija arba institucijos, atsakingos už atliekų šalinimo operacijų planavimą, organizavimą, leidimų šioms operacijos suteikimą ir šių operacijų priežiūrą konkrečioje zonoje) leidimą, kuriame visų pirma nurodoma: apdorotinų atliekų rūšis ir kiekis, bendrieji techniniai reikalavimai, atsargumo priemonės, kurių reikia imtis, informacija, kuri turi būti kompetentingai institucijai jos prašymu dėl atliekų kilmės, paskirties vietos, apdorojimo, rūšies ir kiekio. Europos parlamento ir tarybos 2006 m. birželio 14 d. reglamento Nr. 1013/2006 2 straipsnio, apibrėžiančio sąvokas, 8 punkte nurodoma, kad tvarkymas aplinkai saugiu būdu reiškia visų tinkamų veiksmų, užtikrinančių, kad atliekos tvarkomos tokiu būdu, kurios apsaugos žmonių sveikatą ir aplinką nugalimo neigiamo šių atliekų poveikio, ėmimąsi. Teisingumo Teismas 2005 m. balandžio 26 d. sprendime Komisija prieš Airiją, C-494/01 taip pat konstatavo, kad „pagal Direktyvos 75/442 8 straipsnį bet kuris, atliekų turėtojas turi pasirūpinti, kad atliekas sutvarkytų privatus ar valstybinis atliekų surinkėjas arba įmonė, vykdanti IIA arba IIB prieduose nurodytas operacijas, arba pats panaudoti ar pašalinti atliekas pagal šios direktyvos nuostatas“.
29. Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnis, kuriuo įgyvendinamos reglamentų nuostatos dėl tinkamų veiksmų tvarkant atliekas aplinkai saugiu būdu, nustato, kad įmonės, kurios surenka, laiko, šalina ar naudoja pavojingas atliekas, turi gauti pavojingų atliekų tvarkymo licenciją. Reikalavimus atliekų rūšiavimui, laikinajam laikymui, surinkimui, vežimui, apdorojimui, taip pat reikalavimus produktų platintojams, priimantiems vartotojų atiduodamas produktų atliekas, papildomus biologinių ir pavojingųjų atliekų (įskaitant alyvos atliekų) tvarkymo reikalavimus, prekybos atliekomis ir tarpininkavimo organizuojant atliekų naudojimą ar šalinimą ypatumus, reikalavimus atliekų naudojimo ar šalinimo techniniam reglamentui, atliekų apskaitos ir tvarkymo dokumentų saugojimo tvarką nustato Atliekų tvarkymo taisyklės. Šių taisyklių 33 punkte taip pat įtvirtinta, kad įmonės, kurios surenka pavojingąsias atliekas, turi gauti pavojingųjų atliekų tvarkymo licenciją Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 „Dėl Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių bei Pavojingas atliekas tvarkančių įmonių darbuotojams taikomų kvalifikacinių reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 18-552), nustatyta tvarka. Įmonės, kurios surenka ir (ar) veža pavojingąsias atliekas, apdraudžia savo civilinę atsakomybę už žalą, kuri, vykdant šią veiklą, gali būti padaryta tretiesiems asmenims ir (ar) jų turtui bei aplinkai. Taisyklių 42 punktas įtvirtina, kad įmonės, kurios šalina ir (ar) naudoja pavojingąsias atliekas, turi gauti pavojingųjų atliekų tvarkymo licenciją, išduotą Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklėse nustatyta tvarka, ir apdrausti savo civilinę atsakomybę už žalą, kuri, vykdant šią veiklą, gali būti padaryta tretiesiems asmenims ir (ar) jų turtui bei aplinkai.
30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 2014 m. vasario mėn. UAB „Vakarų cinkas“ nutraukus gamybinę veiklą nuomojamose patalpose adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. vasario mėn. tuo pačiu adresu nuomojamose patalpose pareiškėjas pradėjo metalo apdorojimo veiklą. Pareiškėjas iš jo naudojamų patalpų perdavė pavojingas ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas (atliekų kodas 11 01 05*) UAB „Jukneda“, kuri negalėjo jų sutvarkyti, nes ši įmonė pagal 2012 m. rugpjūčio 20 d. išduotą pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 000656 ir 2012 m. liepos 3 d. išduotą TIPK leidimą Nr. 1/68, ėsdinimo (druskos) rūgšties atliekas (atliekų kodas 11 01 05*) gali tvarkyti tik S2 (vežimas) ir S4 (eksportas) būdais, galėjo rinkti rūgštinių tirpalų atliekas, rūgštis, rūgštis išskiriančias atliekas, tačiau šių rūgščių laikyti neturėjo teisės. UAB „Jukneda“ galėjo šias pavojingąsias atliekas tvarkyti tik pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 36.4. papunkčio reikalavimus, kuris numato, kad atliekas surenkanti ir vežanti įmonė surinktas ir vežamas atliekas turi pristatyti į atitinkamus atliekų apdorojimo įrenginius, o pavojingąsias atliekas (išskyrus Taisyklių 36.1 ir 36.2 punktuose nurodytas atliekas) – ne vėliau kaip per 48 val. nuo šių atliekų paėmimo iš šių atliekų turėtojo.
31. Pareiškėjas prieš perduodamas UAB „Jukneda“ pavojingas atliekas privalėjo įsitikinti šio subjekto teisę tvarkyti perduodamas pavojingas atliekas šalinimo (D9) būdu. Byloje nėra ginčo, kad išsamūs duomenys apie įmonę buvo Atliekas tvarkančių įmonių registre, todėl pareiškėjui turėjo būti žinoma aplinkybė, kad UAB „Jukneda“ neturėjo teisės sutvarkyti perduotas pavojingas atliekas
32. Perduodamas tvarkyti pavojingas atliekas įmonei, kuri neturėjo teisės jų laikyti ir šalinti, neturėdamas susitarimo su įmone, kuri turi teisę šalinti pavojingas atliekas, pareiškėjas nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Tokie veiksmai negali būti laikomi tinkamais tvarkant atliekas ir užtikrinant jų pašalinimą aplinkai saugiu būdu, todėl jam išlieka atsakomybė už netinkamai perduotų pavojingų atliekų sutvarkymą. Pareiškėjo veiksmai neatitiko sąžiningumo ir geros verslo praktikos principų bei atliekų tvarkymo srityje būdingų ir būtinų elementariausių, atsargumo principu grindžiamų elgesio reikalavimų. Ginčijamu Privalomuoju nurodymu Nr. K-64 pareiškėjas buvo pagrįstai pakartotinai įpareigotas nesutvarkytas atliekas perduoti atliekas tvarkančioms įmonėms, laikantis Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimų, atitinkamai byloje ginčijamu atsakovo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (3.0)-AD5-23284 buvo pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl 2019 m. gruodžio 9 d. Privalomojo nurodymo Nr. K-64.
33. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elme metalas“ apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.