Administracinė byla Nr. A-1913-556/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05528-2015-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas, Lukiškių TI-K), 2 170 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 6–20 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Kalėjime nuolat yra pažeidžiamos galiojančių teisės aktų nuostatos, kameros buvo perpildytos, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo kameros. Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 6–12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 2015 m. rugpjūčio 6–20 d. Visu minėtu laikotarpiu pareiškėjui tenkantis kameros plotas pilnai atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.
5. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu (b. l. 41–43) pareiškėjo skundą atmetė.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 2015 m. rugpjūčio 6‑20 d. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V–124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas į bylą pateiktais dokumentais nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto reikalavimus. Taigi ginčo laikotarpiu pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, nebuvo pažeista, t. y. viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
8. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punktą, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ši higienos norma taikytina projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms įstaigoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lukiškių TI-K nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros dalies yra atskirtas sienele, kuri nėra žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos reikalavimus, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta.
III.
9. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 48–49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą.
10. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas 14 dienų. Kameros Nr. 315 plotas 7,3 kv. m. Kameroje buvo laikomi du asmenys. Atskaičiavus kameros baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, liko tik 3 kv. m, todėl jam nebuvo užtikrintas minimalus, vienam asmeniui turintis tekti 4 kv. m kameros plotas.
11. Pažymi, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskiras nuo kameros durų, todėl jį, esantį sanitariniame mazge, bet kada galėjo pamatyti budintis.
12. Nurodo, kad sanitarinis mazgas neturi atskiros nuo gyvenamųjų patalpų vėdinimo sistemos, kameroje nebuvo stalo, spintelių, lentynėlės prie kriauklės, neatsidarė kameros langas.
13. Teigia, kad jam nebuvo suteikta galimybė nueiti į biblioteką, sporto salę, poilsio kambarį, neleista naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba.
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.
16. Lietuvos Respublikos minimalaus ploto standartas vienam kalinamam asmeniui tardymo izoliatoriuje, nurodytas šio baigiamojo akto 7 punkte, yra 3,6 kv. m, ir dėl to jokio disputo nėra.
17. Taigi pareiškėjo tvirtinimas – apeliacija apie privalomą 4 kv. m plotą, jį kalinant Lukiškių TI-K, niekaip nesuderinamas su šios Nutarties 15 ir 16 punktų nuostatomis, faktinėmis aplinkybėmis, todėl atmestinas, kaip nepagrįstas.
18. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
19. Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
20. Vadinasi, pareiškėjo (apelianto) keliamas privatumo aspekto pažeidimas, Lukiškių TI‑K nepateikus duomenų, leidžiančių paneigti konstatuotiną pažeidimą, pripažintinas pagrįstu, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas taisytinas ir pareiškėjui priteistina 120 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016).
21. Nutarties 12 ir 13 punktuose minimi ir kiti galimi kalinimo sąlygų pažeidimai, tačiau dėl jų nepasisakytina, kadangi tai iš esmės nauji reikalavimai, dėl kurių skundas nebuvo paduotas pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 str. 6 d.; b. l. 1).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą pakeisti ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti pareiškėjui T. G. 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
| Teisėjai |
Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius
|