Civilinė byla Nr. 3K-3-594-686/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08784-2012-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SNB“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SNB“ ieškinį atsakovėms R. Z., A. K., I. M. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl žalos, padarytos juridinio asmens vadovų ir dalyvių neteisėtais veiksmais, atlyginimo.
Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovių solidariai 9138,75 Eur (31 554,26 Lt) žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad atsakovės R. Z., būdama ieškovės skolininkės, likviduotos dėl bankroto, UAB „Apreka“ dalyve, o A. K. ir I. M. – šio juridinio asmens vadovėmis, esant sunkiai įmonės finansinei būklei, nevykdė teisės aktuose joms nustatytų pareigų: laiku nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, nesušaukė visuotinio akcininkų susirinkimo klausimams dėl nuostolių dengimo akcininkų įnašais, įstatinio kapitalo mažinimo, akcinės bendrovės pertvarkymo į kitą juridinį asmenį ar bendrovės likvidavimo spręsti. Be to, jos, žinodamos apie sunkią UAB „Apreka“ finansinę padėtį, įmonės nemokumą, suprasdamos, kad įmonė neturės galimybės atsiskaityti su ieškove, teikė jai užsakymus, gavo iš jos prekes, dalį jų realizavo, tačiau neatsiskaitė; sudarė su ja skolų mokėjimo grafiką, žinodamos, kad įmonė jo nesilaikys. UAB „Apreka“ skola ieškovei yra 9138,75 Eur (31 554,26 Lt), tokio dydžio reikalavimas buvo patvirtintas UAB „Apreka“ bankroto byloje, bet bankroto proceso metu nepatenkintas. Dėl tokių atsakovių veiksmų (neveikimo) UAB „Apreka“ neįvykdė prievolių ieškovei ir padarė jai žalos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad Juridinių asmenų registre UAB „Apreka“ įregistruota 2009 m. rugsėjo 1 d.; bendrovės įstatinis kapitalas – 2896,20 Eur (10 000 Lt.); vienintelė bendrovės akcininkė nuo jos įregistravimo buvo R. Z.; UAB „Apreka“ direktore nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. balandžio 20 d. buvo A. K., nuo 2011 m. balandžio 20 d. – I. M.; 2010 m. rugsėjo 15 d. UAB „Apreka“ ir UAB „SNB“ (buvusi K. S. TŪB „SNB“) sudarė Konsignacijos sutartį, pagal kurią ieškovė tiekė UAB „Apreka“ moteriškus aulinukus; Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutartimi patvirtino UAB „Apreka“ ir UAB „SNB“ sudarytą taikos sutartį, kuria šalys tarpusavyje susitarė dėl 9040,66 Eur (31 215,59 Lt) skolos už pateiktą produkciją grąžinimo kreditorei UAB „SNB“, nustatė skolos grąžinimo grafiką; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu paliko galioti mokesčių administratoriaus sprendimą dėl UAB „Apreka“ papildomai apskaičiuoto 37 022,13 Eur (127 830 Lt) pridėtinės vertės mokesčio, 1309,08 Eur (4520 Lt) delspinigių, 11 106,64 Eur (38 349 Lt) baudos; UAB „Apreka“ direktorė I. M. 2011 m. gruodžio 28 d. pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Apreka“ iškėlimo, o Panevėžio apygardos teismas 2012 m. sausio 26 d. nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą; 2014 m. kovo 3 d. UAB „Apreka“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
Teismo vertinimu, atsakovės A. K., I. M., esant kritinei įmonės finansinei būklei, nepriėmė sprendimų kreditorių interesams užtikrinti, išvengti dar didesnių nuostolių, tęsė įmonės nuostolingą veiklą, be to, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nešaukė visuotinio akcininkų susirinkimo, nors visą laiką nuo įmonės veiklos pradžios jos įsipareigojimai viršijo pusę jos turto, o nuosavas kapitalas buvo neigiamas. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos ir atsakovės R. Z., kaip UAB „Apreka“ dalyvės, civilinės atsakomybės sąlygos: būdama vienintele akcininke ir žinodama kritinę įmonės finansinę būklę, buvusią nuo 2009 m. pabaigos, skolos ieškovei susidarymo laikotarpiu (2010 m. spalio mėn.– 2011 m. rugsėjo mėn.) nesiėmė veiksmų įmonės mokumui atkurti ar kreditorių neigiamiems padariniams mažinti, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Teismas padarė išvadą, kad dėl visų atsakovių veiksmų ir neveikimo bendrovė neįvykdė savo prievolių ieškovei, todėl joms kyla solidarioji atsakomybė dėl atsiradusios žalos.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių apeliacinį skundą, 2015 m. sausio 29 d. sprendimu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priėmė naują – ieškinį atmetė. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada taikyti atsakovėms solidariąją atsakomybę. Atsakovė A. K. UAB „Apreka“ ėjo direktoriaus pareigas nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. balandžio 20 d.; jos vadovavimo laikotarpiu (2010 m. rugsėjo 15 d.) UAB „Apreka“ su ieškove sudarė Konsignacijos sutartį; atsakovė I. M. direktoriaus pareigas ėjo nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo. Atsakovių, kaip įmonės vadovių, pareigų atlikimas skirtingais laikotarpiais patvirtina, kad negalėjo kilti jų solidarioji atsakomybė. Ieškovė neįrodinėjo, kuriuo momentu atsakovėms kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o pirmosios instancijos teismas nenustatė UAB „Apreka“ nemokumo atsiradimo dienos. Be to, Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi patvirtinus Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. birželio 16 d. sprendimą, atsakovė I. M. jau 2011 m. gruodžio 28 d. pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Faktas, kad atsakovė R. Z. buvo įmonės akcininkė, savaime nelėmė jos civilinės atsakomybės. Nenustačius, kad ji vykdė kokius nors vadovui būdingus veiksmus nuo 2009 metų iki bankroto bylos iškėlimo, teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, jog ji, kaip juridinio asmens dalyvis, privalėjo kontroliuoti kasdienę įmonės veiklą ir apie ją žinoti. Taigi, dėl skirtingų bendrovės vadovo ir dalyvio funkcijų, kolegijos nuomone, negalėjo kilti solidarioji atsakovių atsakomybė. Be to, nebuvo nenustatytas priežastinis kiekvienos atsakovės neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ryšys ir žalos dydis. Nors ieškovė teigė, kad įmonė buvo nemoki dar iki Konsignacijos sutarties sudarymo, tačiau šio teiginio nepagrindė. Balanso duomenys nuo 2009 m. gruodžio 31 d. neįrodo, kad įmonė buvo nemoki nuo ieškovės nurodytos datos ir įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė yra verslininkė, todėl turėjo pareigą ir galimybę pasidomėti verslo partnerės finansine padėtimi, įvertinti riziką. Kolegija padarė išvadą, kad žala jai padaryta ne bendrais atsakovių veiksmais. Be to, neįrodytos atsakovių civilinės atsakomybės sąlygos, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo civilinės atsakomybės sąlygų visetą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakovių, kaip UAB „Apreka“ dalyvės bei vadovių, atsakomybės už bendrovės prievoles sąlygas: bendrovė realizavo iš ieškovės gautą produkciją, tačiau su ja neatsiskaitė; atsakovės A. K., nuo 2011 m. balandžio 20 d. atsakovė I. M., kaip kasdienę įmonę veiklą organizuojančios vadovės, esant kritinei įmonės finansinei būklei, nepriėmė sprendimų, kad būtų užtikrinti kreditorių interesai ir būtų išvengta didesnių nuostolių, bet sudarė sutartį su ieškove dėl prekių tiekimo, užsakė ir gavo produkciją, vėliau sudarė skolos mokėjimo išdėstymo grafiką, nors suprato, kad įmonė nepajėgi atsiskaityti; be to, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nešaukė visuotinio akcininkų susirinkimo, nors nuo įmonės veiklos pradžios įsipareigojimai viršijo pusę jos turto, o nuosavas kapitalas buvo neigiamas. Taigi konstatuoti šių atsakovių neteisėti veiksmai, sudarant ir tęsiant sutartinius santykius su ieškove, nevykdant imperatyviųjų įstatymo reikalavimų, ir kvalifikuota jų kaltė, pasireiškusi dideliu neatsargumu – aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, einant įmonės vadovo pareigas. Atsakovė R. Z., būdama vienintele akcininke ir turėdama teisę priimti sprendimus bendrovės pelno (nuostolių) paskirstymo, įstatinio kapitalo didinimo ir mažinimo, bendrovės reorganizavimo, pertvarkymo ar likvidavimo klausimais, visą laiką žinojo, kad įmonės finansinė būklė yra kritinė nuo skolos ieškovei susidarymo, per trejus įmonės veiklos metus nesiėmė veiksmų įmonės nemokumui sumažinti, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Šios aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti jos civilinės atsakomybės sąlygas. Kasatorė mano, kad visus šiuos asmenis sieja bendri veiksmai dėl atsiradusių padarinių, todėl atsakovėms taikytina solidarioji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008), nes visų trijų atsakovių bendri veiksmai kasatoriai sukėlė neigiamų padarinių. A. K. ir I. M., nors ir skirtingais laikotarpiais būdamos įmonės direktorėmis, disponavo informacija apie sudėtingą finansinę įmonės būklę, bet vis tiek sudarė sandorį su ieškove dėl prekių tiekimo, realizavo gautas prekes, bet su tiekėja neatsiskaitė, vėliau sudarė skolos mokėjimo grafiką, nors turėjo aiškiai suvokti, kad įmonė neturės galimybės atsiskaityti.
2. Kasatorė pažymi, kad teismų praktikoje nurodyta, jog įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina savarankiškai nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas; nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama, todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Nagrinėjamu atveju kasatorė įrodė tiek vienos, tiek kitos įmonės vadovės neteisėtus veiksmus, tačiau šios atsakovės nepaneigė savo kaltės dėl kasatorei padarytos žalos ir neįrodė, jog imperatyviųjų įstatymo nuostatų nesilaikė dėl pateisinamų ir akivaizdžių priežasčių. Kasatorė mano, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti CK 2.50 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012), nes įmonės akcininkės R. Z. nesąžiningumas akivaizdus ir įrodytas. Vienintelei akcininkei turėjo ir privalėjo būti žinoma sudėtinga įmonės finansinė padėtis, kuri nuolat prastėjo. Menamas akcininkės nesidomėjimas įmonės veikla ir jos finansine būkle, Akcinių bendrovių įstatymo 16, 161, 18 straipsniuose, Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnyje nustatytų pareigų nevykdymas negali būti teisėtas pagrindas atleisti įmonės akcininkę nuo civilinės atsakomybės.
3. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatorės ieškinį, pažymėjo, kad ji nenurodė momento, nuo kurio kilo atsakovių pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas nenustatė įmonės nemokumo atsiradimo dienos. Nesutikdama su šiais teiginiais kasatorė pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl atsakovių pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ji neprivalėjo įrodinėti įmonės nemokumo būsenos, kaip ji būtų įrodinėjama įmonei keliant bankroto bylą. Kasatorė mano, kad šiuo atveju ji turėjo įrodyti tik įmonės negalėjimą vykdyti prievoles (atsiskaityti su kreditoriais). Teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinio asmens negalėjimu vykdyti prievolės pripažįstamos skirtingos faktinėmis aplinkybėmis situacijos, kai pagrindinis skolininkas – juridinis asmuo – neįvykdo prievolės kreditoriui dėl to, kad neturi reikalingų lėšų ar turto, juridinio asmens negalėjimas vykdyti prievolės, kaip juridinio asmens dalyvio civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti susijęs, tačiau nėra tapatinamas su juridinio asmens bankrotu ar likvidavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011). Kasatorės nuomone, įmonės nemokumo būseną patvirtina aplinkybė, kad įmonei buvo iškelta bankroto byla.
4. Kasatorės teigimu, apeliacinės teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują, padarė CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, nes, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, privalėjo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip suteikdamas kasatorei galimybę rinkti naujus papildomus įrodymus atsakovių kaltei pagrįsti. Kasatorė mano, kad, įvertinęs aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įmonės vadovių bei akcininkės deliktinės atsakomybės, neatskleidė bylos esmės, neįvertino visų ieškinio reikalavimų reikšmingų faktinių ir teisinių aspektų.
Atsakovės R. Z., A. K., I. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Jos nurodo, kad:
1) Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos, įmonei esant nemokiai, pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pirmosios instancijos teismas įmonės nemokumo klausimo išvis nenustatinėjo, tik konstatavo sunkią finansinę būklę, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovės A. K. nuo 2010 m. pradžios, o atsakovė I. M. – nuo 2011 m. balandžio 20 dienos – privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje nėra duomenų apie pradelstas skolas konkrečiu laikotarpiu, todėl negalima išvada, jog UAB „Apreka“ buvo nemoki ir nuo tada atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Vien tik konstatavimo, kad įmonės finansinė būklė yra sunki ar kritinė, nepakanka atsakovių atsakomybei atsirasti;
2) teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu ir tokia praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Tik tokie atvejai, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams, tačiau atsakovių A. K. ir I. M. vadovavimo metu įmonė vykdė veiklą, sudarinėjo sutartis, atsiskaitinėjo su kreditoriais ir tik objektyvios priežastys įmonę privedė prie bankroto. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos kreditoriams. Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovių neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Atsakovės A. K., I. M. neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių buvo neatsiskaityta su kasatore, o R. Z., kaip akcininkė, į įmonės ūkinę komercinę veiklą nesikišo, todėl taip pat neatliko neteisėtų veiksmų;
3) ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo ir savininko atsakomybė tik už padidėjusius kreditoriaus nuostolius, atsiradusius neinicijavus bankroto bylos iškėlimo. Atsakovės nurodo, kad 2010 m. rugsėjo 15 d. UAB „Apreka“ su kasatore sudarė Konsignacijos sutartį, pagal kurią iki 2011 m. gegužės mėn. kasatorė tiekė moteriškus aulinukus, o UAB „Apreka“ su ja atsiskaitinėjo, todėl tiekimas nenutrūko. Nuo 2011 m. gegužės mėn. kasatorė prekių nebetiekė ir reikalavo už konsignacijos pagrindais parduotas prekes atsiskaityti. Taigi, ginčas dėl atsiskaitymo už prekes kilo ne anksčiau kaip 2011 m. gegužės mėnesį. Nuo 2011 m. gegužės mėn. kasatorė prekių nebetiekė ir skola jai nedidėjo. Pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutartį, kasatorei skola visiškai privalėjo būti sumokėta iki 2012 m. sausio 31 d., t. y. jau po bankroto bylos iškėlimo. Atsakovių nuomone, tai patvirtina, kad bankroto bylos nekėlimas net negalėjo padaryti žalos kasatorei, nes jos visos skolos mokėjimo terminas dar nebuvo pradelstas. Be to, įmonės vadovas nėra asmeniškai atsakingas už įmonės sudaryto sandorio neįvykdymą, atitinkamai ir įmonės akcininkas neatsako už įmonės sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą. Taigi, nebuvo nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti atsakovių veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala;
4) solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų numatytas išimtis (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Šio ginčo atveju prievolės dalykas dalus. Be to, įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai, nors ir susiję, bet netapatūs, o skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009; 2013 m. spalio l6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „AK baldai“ v. E. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-496/2013). Siekiant nustatyti įmonės vadovo ir akcininko civiline atsakomybę, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai vadovui ir akcininkui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl to žala, padaryta laiku neinicijavus bankroto, padaroma ne bendrais šių asmenų veiksmais. Kasatorė nenurodė, kada atsirado konkrečios aplinkybės, patvirtinančios įmonės nemokumą ĮBĮ prasme, ir jų neįrodinėjo. Atsakovės neatliko jokių bendrų veiksmų, todėl solidariai atsakyti negali.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo ir dalyvio atsakomybę už kreditoriui padarytą žalą, pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, aiškinimo ir taikymo klausimai. Teismų nustatyta, kad UAB „Apreka“ skola ieškovei yra 9138,75 Eur, tokio dydžio reikalavimas buvo patvirtintas UAB „Apreka“ bankroto byloje, bet bankroto proceso metu nebuvo patenkintas. Kasatorė nurodė, kad atsakovė R. Z., būdama jos skolininkės UAB „Apreka“, likviduotos dėl bankroto, dalyve (vienintele akcininke), o A. K. ir I. M. – šio juridinio asmens vadovėmis (direktorėmis), esant sunkiai įmonės finansinei būklei, nevykdė teisės aktuose joms nustatytų pareigų: laiku nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, nesušaukė visuotinio akcininkų susirinkimo dėl nuostolių atlyginimo akcininkų įnašais, įstatinio kapitalo mažinimo, akcinės bendrovės pertvarkymo į kitą juridinį asmenį ar bendrovės likvidavimo. Dėl šių atsakovių veiksmų UAB „Apreka“ neįvykdė prievolių kasatorei ir padarė jai žalos, todėl, kasatorės nuomone, šią žalą atsakovės privalo atlyginti solidariai.
Dėl juridinio asmens vadovų (direktorių) ir dalyvių (akcininkų) civilinės atsakomybės už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą sąlygų
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo iš atsakovių solidariai priteistas žalos atlyginimas, ir priimdamas naują sprendimą ieškinį atmesti, netinkamai taikė CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kasatorės teigimu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas privalėjo perduoti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo, taip suteikdamas kasatorei galimybę rinkti naujus papildomus įrodymus atsakovių kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad buvo neatskleista bylos esmė, neįvertintos ieškiniui išspręsti reikšmingos aplinkybės, todėl buvo neteisingai išspręsta byla.
Teisėjų kolegija su šiuo argumentu iš dalies sutinka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias solidariąją atsakomybę, ir todėl pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvaus elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Dėl šios priežasties įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovo veikla prieštarauja įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims (kreditoriams), kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006; teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Kasacinio teismo išaiškinta ir tai, kad bendrovės akcininkai (juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad jų veiksmai (neveikimas) nesukeltų žalos tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Alveronas“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2009; kt.).
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nors pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), tačiau, sprendžiant civilinės atsakomybės šiems asmenimis taikymo bylas ir konstatavus, kad nurodyta pareiga pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatinėjamos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Bendrovių teisės doktrinoje vadovais laikomi vykdantieji (valdymo organų nariai) ir nevykdantieji (priežiūros organų nariai) vadovai. Atsižvelgiant į tai, vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia, neperžengdamas jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-168/2009; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu atveju spręstina, ar kaip atsakovas nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga, nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2014).
Remdamasi tokia kasacinio teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog dėl skirtingų bendrovės vadovo ir dalyvio (akcininko) funkcijų jų atsakomybė, kylanti neinicijavus bankroto bylos iškėlimo, paprastai negali būti solidari. Tuomet, kai bendrovei, kuri yra faktiškai nemoki, skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijuodami bankroto bylos, tai nėra pagrindo pripažinti, kad ši žala padaryta bendrais šių asmenų veiksmais. Kiekvienas jų privalo individualiai atsakyti už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno jų civilinių sąlygų visetą pagal faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vaidora“ v. UAB „Mabilta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-453/2014). Solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės atveju taikoma tik tada, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkrečiam atsakovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju būtent atsakovai turi pareigą įrodyti, jog žala nėra bendra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Minvesta“ v. L. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429-313/2015).
Šiuo atveju svarbu nustatyti, ką pagrįstai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, kuriuo momentu atsakovėms kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vaidora“ v. UAB „Mabilta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-453/2014).
Teisėjų kolegija pripažįsta neteisėta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad akcininkei R. Z. netaikytina civilinė atsakomybė, nes ji esą nesikišo į bendrovės veiklą. Kasatorė tiek ieškinyje, tiek kasaciniame skunde nurodo, kad R. Z., būdama vienintele akcininke ir turėdama teisę priimti sprendimus bendrovės pelno (nuostolių) paskirstymo, įstatinio kapitalo didinimo ir (ar) mažinimo, bendrovės reorganizavimo, pertvarkymo ar likvidavimo klausimais, visą laiką žinojo apie įmonės finansinę būklę nuo skolos kasatorei susidarymo, bet per trejus metus nesiėmė veiksmų bendrovės padėčiai normalizuoti, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios aplinkybės, kasatorės nuomone, sudaro pagrindą atsirasti civilinei atsakomybei, tačiau jų žemesnės instancijos teismai neanalizavo ir nevertino.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas pagrįstą išvadą, jog atsakovių atsakomybė šiuo atveju negali būti solidari, atsižvelgdamas į faktinį ieškinio pagrindą, iš esmės atskirai nesiaiškino kiekvienos atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų, konstatuodamas, kad kasatorė atskirai šių sąlygų neįrodinėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog ieškovas privalo nurodyti ieškinio dalyką ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą, o teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-438/2014 ir joje nurodyta praktika).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl solidariosios atsakomybės taikymo ir atmesdamas ieškinį visų atsakovių atžvilgiu, pažeidė proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principą, nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais dėl teismo pareigos kvalifikuoti šalių ginčo teisinį santykį pagal byloje nurodytas faktines aplinkybes, o ne kasatorės nurodytu teisiniu pagrindu. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad, nesant galimybės taikyti solidariosios atsakomybės, apeliacinės instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų ieškinio reikalavimams išspręsti reikšmingų faktinių ir teisinių aspektų, t. y. neatskleidė bylos esmės. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o ne atmesti ieškinį.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija naikina priimtus teismų sprendimus ir grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo ir sprendžiant atsakovių civilinės atsakomybės klausimus, būtina vadovautis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, reglamentuojančia juridinio asmens dalyvio (akcininko) civilinę atsakomybę, CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, reglamentuojančia juridinio asmens valdymo organo civilinę atsakomybę, bei atitinkamais ĮBĮ straipsniais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 11,13 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 29 d. sprendimą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir bylą grąžinti Panevėžio miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Sigitas Gurevičius
Janina Januškienė