Administracinė byla Nr. eA-2108-781/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03471-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
(N)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos H. B. B. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. B. B. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja H. B. B. B. kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 21S38845 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas), Migracijos departamento komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 26 d. sprendimą Nr. 6K-2189 (toliau – ir Komisijos sprendimas), įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji atvyko iš (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) dėl savo religinės priklausomybės negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga. Daugiausia (duomenys neskelbtini) apgyvendinti (duomenys neskelbtini) mieste, kuris yra(duomenys neskelbtini). 2020 metų duomenimis, didžiąją dalį(duomenys neskelbtini) kontroliuoja (duomenys neskelbtini), likusią dalį –(duomenys neskelbtini) vyriausybė. Nepaisant to, 2019-2020 m. (duomenys neskelbtini) tęsė išpuolius(duomenys neskelbtini), atakuodama(duomenys neskelbtini)pajėgas ir civilius. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) 2021 m. ataskaita, (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme (pvz., priekabiavimas, sulaikymas, fiziniai užpuolimai, seksualinė prievarta, žmogžudystės, turto prievartavimas, savavališki areštai, pagrobimai). Taigi šiuo atveju pareiškėja priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei, o atsakovas į tai privalėjo atsižvelgti, vertindamas individualią riziką. Pareiškėja nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, todėl nėra pagrindo ja netikėti ir jos duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Informaciją apie(duomenys neskelbtini) padėtį, smurtą ir karinius veiksmus pareiškėjos kilmės šalyje iš esmės patvirtina atsakovo tyrimo duomenys.
3. Skundžiamame sprendime numatyti pareiškėjos teises ribojantys terminai dėl draudimo atvykti į šalį yra nepagrįstai ir neproporcingai ilgi, neatitinkantys teisės aktų reikalavimų. Sprendimas išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį taip pat nepagrįstas, kadangi pareiškėja elgėsi atsakingai ir rūpestingai, bendradarbiavo su atsakovu tyrimo metu. Nėra objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, kad pareiškėja gali pasislėpti.
4. Pasisakydama dėl Komisijos sprendimo, pareiškėja pažymėjo, kad buvo prašiusi, jog būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jos išklausymas, tačiau posėdis įvyko rašytinio proceso tvarka.
5. Pareiškėja nesutinka su sprendimu ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes savo kilmės šalyje ji nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Jei pareiškėja bus grąžinta į savo kilmės šalį, jai gresia susidorojimas ir galimai mirtis. Migracijos departamentas, atlikdamas vertinimą, padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą nėra pagrindo.
7. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informavo, kad neturi duomenų, jog pareiškėjos buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės ir, atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
8. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prieglobsčio prašymą surinko bei įvertino visą su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir konstatavo, kad pareiškėjos istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo.
9. Iš atsakovo surinktos informacijos apie padėtį(duomenys neskelbtini) buvo nustatyta, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjos individualias savybes ir į tai, kad jos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos, konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
10. Pareiškėjos pasakojimas apie patiriamą persekiojimą dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu nurodytų aplinkybių tikrumą. Pareiškėja nurodė, kad septynerius metus gyveno palapinių stovykloje, nes namai sugriauti. Remiantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) Jungtinių Tautų agentūra bei nevyriausybinės organizacijos kelerius metus padėjo namų netekusiems(duomenys neskelbtini), teikė jiems humanitarinę pagalbą. Taip pat 2021 m. balandžio 14 d. Jungtinių Tautų buveinė pasirašė susitarimo memorandumą su(duomenys neskelbtini) teisingumo ministerija, siekdama padėti(duomenys neskelbtini) susigrąžinti jų būstą, žemes ir nuosavybės teises. Apibendrinęs pareiškėjos pasakojimą, atsakovas padarė išvadą, kad pagrindinė jos išvykimo iš šalies priežastis buvo prastos gyvenimo sąlygos, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, kad pareiškėjai jos gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl pareiškėja neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
11. Pasisakydamas dėl draudimo pareiškėjai atvykti, atsakovas pažymėjo, kad pagal UTPĮ 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovo nuomone, vertinant, ar pareiškėjai gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), buvo atliktas išsamus bei visapusiškas pareiškėjos situacijos tyrimas ir tinkamai pritaikytos UTPĮ nuostatos.
II.
12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 21S38845 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį; kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė.
13. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 31 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodė, kad ji kilmės šalyje priklauso (duomenys neskelbtini) mažumai, kuri yra persekiojama, pareiškėjos namai sugriauti; pareiškėja septynerius metus gyveno palapinėse. Pareiškėja 2021 m. lapkričio 8 d. apklausos metu paaiškino, kad atvyko iš(duomenys neskelbtini) rajone esančio(duomenys neskelbtini) kaimo, kur ji neturėjo namų; sužinojusi apie galimybę atvykti į Lietuvą, išvyko, nes norėjo padėti savo vaikams. Prieglobsčio prašytoja turi šešis vaikus, su vienu iš jų (sūnumi) atvyko kartu į Lietuvos Respubliką. Kartu atvykusio sūnaus amžiaus nurodyti negalėjo, paaiškino, kad yra labai pavargusi, todėl negali prisiminti, tačiau jam 23 ar 24 metai. Kiti vaikai pasiliko(duomenys neskelbtini), nes bando susirasti darbą. Paklausus, kodėl pati prieglobsčio prašytoja ir sūnus, su kuriuo atvyko, taip pat(duomenys neskelbtini) nesiieško darbo, nurodė, kad situacija (duomenys neskelbtini) labai sunki, nėra darbų. Atsakydama į prašymą tiksliai įvardyti, kodėl paliko (duomenys neskelbtini), užsienietė nurodė, kad matė (duomenys neskelbtini) savo akimis, septynias dienas neturėjo ką valgyti, neturėjo vandens, turėjo išvykti į (duomenys neskelbtini), o po to grįžo į (duomenys neskelbtini). Paklausus, kelintais metais tai buvo, prieglobsčio prašytoja sakė neprisimenanti. Papildė, kad nieko neprisimena, nes yra liūdna dėl savo vaikų, su kuriais neturi kontakto. Užsienietė atsakydama į klausimą, kodėl iš (duomenys neskelbtini) išvyko tik dabar, jei (duomenys neskelbtini) genocidą vykdė prieš septynerius metus, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) bendra padėtis labai bloga.
14. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Taip pat Migracijos departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja Sprendimą apskundė Komisijai, tačiau jos skundas buvo atmestas.
15. Teismas pažymėjo, kad suteikiant pabėgėlio statusą, turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.
16. Teismo vertinimu, pareiškėjos motyvai, kuriais ji grindė savo prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, yra nesusiję su minėtomis priežastimis, pareiškėja nurodė tik bendro pobūdžio teiginius dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, tačiau nepateikė informacijos apie jai asmeniškai kylančią grėsmę. Dar daugiau, pareiškėjos pasakojimas buvo nenuoseklus, nedetalizuotas, paremtas abstrakčiai dėstomomis aplinkybėmis apie bendrą situaciją šalyje. Pareiškėja negalėjo nurodyti tikslesnių asmeninių detalių, datų, pavyzdžiui, pasitraukimo į (duomenys neskelbtini) datos, kai prasidėjo (duomenys neskelbtini) genocidas, nepateikė aplinkybių, kurios pagrįstų šiuo metu kylančias grėsmes, negalėjo įvardinti net sūnaus amžiaus, teigė daugumos aplinkybių neprisimenanti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjos pasakojimas negali būti laikomas išsamiu, detaliu ir patikimu.
17. Teismas nesutiko su skundo motyvais, kad Migracijos departamentas vadovavosi tik duomenimis, kurie palaiko nuomonę dėl prieglobsčio nesuteikimo ir visiškai neįvertino informacijos, patvirtinančios išaugusią grėsmę (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog Migracijos departamentas surinko ir išsamiai išanalizavo pareiškėjos kilmės valstybės informaciją. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) genocidą vykdęs (duomenys neskelbtini) nebevaldo (duomenys neskelbtini) teritorijų, (duomenys neskelbtini) nebėra persekiojami.
18. Teismas akcentavo, kad tam, jog tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, atsakovas turi surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais ir remtis tik prieglobsčio prašytojo pageidaujama informacija apie jo kilmės šalį. Pareiškėja objektyviais duomenimis nepaneigė atsakovo surinktos informacijos.
19. Įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka kriterijų, nurodytų UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą.
20. Teismas taip pat pripažino, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
21. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai taikytina priemonė – išsiųsti ją į (duomenys neskelbtini), yra pakankamai motyvuota, skirta tinkamai taikant teisinį reglamentavimą. Tačiau teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai yra būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.
22. Atsižvelgęs į tai, Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas pakeitė, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
23. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta.
24. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso. Teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir rėmėsi tik atsakovo surinka informacija apie pareiškėjos kilmės šalį. Pareiškėja teigia, kad (duomenys neskelbtini) patiria persekiojimą bei diskriminaciją, ypač iš visuomenės pusės. (duomenys neskelbtini) atvejis yra išimtinis, kadangi net teorinės priemonės, kurias(duomenys neskelbtini) valdžia bandė įvesti, nėra efektyvios ir (duomenys neskelbtini) diskriminacijos bei gyvenimo (duomenys neskelbtini) realiai nepagerina. (duomenys neskelbtini) toliau diskriminuojami iš kitų(duomenys neskelbtini) gyventojų, susiduria su sunkumais įgyti išsilavinimą, įsidarbinti, ypatingai moterys.
25. (duomenys neskelbtini) kaip visuomenės grupė, susiduria su persekiojimu, smurtu, diskriminacija (ypač moterys). Todėl iškyla reali grėsmė pareiškėjos, kaip moters, saugumui, orumui ir sveikatai, galimybei naudotis žmogaus teisėmis kilmės valstybėje. Į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjos prašymą.
26. Teismo išvados apie tai, kad pareiškėjai nėra grėsmės grįžti į kilmės valstybę nėra objektyviai pagrįstos.
27. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti yra neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.
29. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, akcentuodamas, kad remiantis oficialiais duomenimis, (duomenys neskelbtini) genocidą vykdę (duomenys neskelbtini) nebevaldo (duomenys neskelbtini) teritorijų, (duomenys neskelbtini) nebėra persekiojami. Be to, pareiškėja į užduota klausimą, ar asmeniškai kažkas ją persekiojo, nurodė, kad ne. Pareiškėjos pasakojimas apie persekiojimą buvo itin fragmentiškas, nedetalus, paremtas bendro pobūdžio aplinkybėmis, kurios atitinka kilmės valstybės informaciją ((duomenys neskelbtini)genocidas, persekiojimas, sugriauti namai), tačiau pareiškėja negalėjo nurodyti tikslesnių asmeninių detalių, kaip kad pasitraukimo į(duomenys neskelbtini) datos, kai prasidėjo(duomenys neskelbtini) genocidas, nepateikė aplinkybių, kurios pagrįstų šiuo metu kylančias grėsmes dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) grupei.
30. Pagrindinė pareiškėjos išvykimo iš šalies priežastis buvo prastos gyvenimo sąlygos, tačiau tai nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Be to, ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai jos gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
31. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė.
32. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjos kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi. Pareiškėja taip pat nepateikė konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.
33. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją, ir atsižvelgdamas į tai, priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą, o pirmosios instancijos teismas šias išvadas patvirtino.
k o n s t a t u o j a:
IV.
35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjai nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėja skunde taip pat prašė panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
36. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.
37. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra, nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
38. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, kad proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.
39. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjos skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).
40. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.
41. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami UTPĮ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. UTPĮ 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio UTPĮ 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
42. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
43. UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
44. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
45. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).
46. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad UTPĮ 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal UTPĮ 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.
48. Byloje nustatyta, kad pareiškėja prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, jog yra (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė jos gyvybei, sveikatai. Pareiškėja nurodė, kad jai asmeniškai niekas negrasino, tačiau(duomenys neskelbtini) tautai (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė iš (duomenys neskelbtini) teroristinės grupuotės. Pareiškėja akcentavo itin blogas gyvenimo sąlygas savo kilmės valstybėje, nuolatinę diskriminaciją, susijusią su jos, kaip(duomenys neskelbtini), statusu.
49. Migracijos departamentas, remdamasis EPPB 2021 m. gairėmis, Sprendime akcentavo, kad šiuo metu nė vienoje(duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tyrimo metu nenustatyta duomenų, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, taip pat nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį. Migracijos departamento sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjos baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėja neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteikiamas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
50. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja grėsmę sieja su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis.
51. Pažymėtina, kad pati pareiškėja nenurodė, jog būtų tiesiogiai susidūrusi su jos persekiojimo ar kitais neigiamais veiksmais (priešingai, pareiškėja apklausos metu nurodė, kad jai asmeniškai niekas negrasino). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
52. Minėtos išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai dėl bendros politinės situacijos(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyvenimo kilmės valstybėje. Šie apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai vertintini kaip bendro pobūdžio, nesusiję konkrečiai su pareiškėjos asmenybe.
53. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad EPPB 2021 m. gairių rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
54. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimo turinį, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija ir pareiškėjos situaciją įvertino individualiai, vertinant informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybėje esančią situaciją ir pareiškėjos pateiktus duomenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjos kilmės valstybę buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Be to, pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurie paneigtų Migracijos departamento padarytas išvadas.
55. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).
56. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
57. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija