Baudžiamoji byla Nr. 2K-220-628/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22900-2016-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2;
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 286 straipsnį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, subendrinus jas apimant, paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė iš dalies sudedant subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 286 straipsnį, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams penkiems mėnesiams.
Priteista iš M. M. 500 Eur nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei U. Š., 200 Eur – nukentėjusiajam J. G. neturtinei žalai atlyginti, 84,75 Eur gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai, 973,13 Eur proceso (ekstradicijos) išlaidų Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 23 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo M. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendis pakeistas: pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, nuteistajam M. M. paskirtos subendrintos vienerių metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 722 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalies 6, 10 punktais, nuteistasis įpareigotas nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Kardomoji priemonė – suėmimas – panaikinta ir M. M. nedelsiant paleistas iš suėmimo.
Ištaisytas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas – vietoj „vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi“ nurodant „vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi“. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. M. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė savo šeimos nariui sveikatą ir grasino jį nužudyti, t. y. 2016 m. gegužės 15 d. apie 17.00 val. savo namuose, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įspyrė ir sudavė rankomis ne mažiau kaip vienuolika kartų sugyventinei U. Š. į įvairias kūno vietas, taip padarė jai poodines kraujosruvas kaktoje, dešinės akies apatiniame voke, smakre, pakaušyje, pilve, kairiame šone, juosmenyje, kairėje alkūnėje, dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimą dešinės plaštakos penktame piršte, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, ir kitaip smurtavo – tampė ją už plaukų, rankomis suėmė jos galvą ir trankė į sieną, grasindamas nukentėjusiąją užmušti, sakydamas, jog „vaikai jaučia, kad šiandien nebeliks mamos“.
2. M. M. pagal BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą ir grasindamas tuoj pat jį panaudoti, pasipriešino savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (grupės teisėmis) vyriausiajam postiniui R. V. ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjui J. G., t. y., atvežtas iš namų po nusikalstamų veikų padarymo, 2016 m. gegužės 15 d. apie 20.00 val. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus patalpose, Kaune, Vytauto pr. 91, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, laikinai sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio pagrindais ir tvarka dėl smurto artimoje aplinkoje, atsisakęs susipažinti su jo atžvilgiu parengtais asmens sulaikymo dokumentais ir juos pasirašyti, elgėsi įžūliai ir agresyviai, į teisėtus daugkartinius tyrėjo J. G. perspėjimus bei reikalavimus nutraukti agresyvų elgesį nereagavo, keikėsi ir įžeidinėjo tyrėją J. G., grasino su juo susidoroti „pasigavus gatvėje“, atsisakė eiti į areštinės patalpas ir aktyviais veiksmais priešinosi, atsistodamas kovine stovėsena, sugniaužęs kumščius, kaire ranka smogė tyrėjui J. G., o šiam atsitraukus ir smūgio išvengus, toliau įžūliai ir agresyviai elgėsi, grasino fizinį smurtą imituojančiais veiksmais, todėl, panaudojus kovinių imtynių veiksmus, buvo pargriautas ant žemės ir surakintas antrankiais. Po to M. M. toliau muistėsi, kėsinosi įspirti J. G., tačiau pagrasinus elektros impulsiniu prietaisu „Taser“ aprimo ir tuoj pat buvo pristatytas į areštinės patalpas. Areštinėje M. M. toliau elgėsi įžūliai ir agresyviai, atsisakė paklusti vyriausiojo postinio R. V. teisėtam reikalavimui nutraukti agresyvų elgesį ir paeiti už širmos asmens kratai ir kūno apžiūrai atlikti, keikėsi ir įžeidinėjo vyriausiąjį postinį R. V. ir staigiu galvos judesiu grasino suduoti į galvą, o šiam atsitraukus ir išvengus smūgio, M. M. atsistojo kovine stovėsena ir sugniaužtais kumščiais mosuodamas artinosi prie jo, kėsindamasis suduoti, o vyriausiajam postiniui R. V., priremtam prie sienos, nustūmus M. M. nuo savęs, M. M., su vis didėjančia agresija keikdamasis, vėl puolė vyriausiąjį postinį R. V., mosuodamas kumščiais jam prieš veidą ir stverdamas už uniformos, po to vyriausiasis postinis R. V., panaudodamas kovinių imtynių veiksmus, siekdamas apsaugoti save ir išvengti sužalojimų bei sustabdyti akivaizdų laikinai sulaikyto M. M. priešinimąsi, parbloškė M. M. ant grindų, M. M. toliau aktyviai priešinantis, spardant ir smūgiuojant jį tramdančiam vyriausiajam postiniui R. V., buvo panaudotas elektros impulsinis prietaisas „Taser“.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo M. M. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka arba panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius ir bylą M. M. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. M. M. nuteistas nepagrįstai, nes jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neįvertino bylos įrodymų, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl M. M. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesprendė nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, tik pakartojo pirmosios instancijos teismo motyvus, o apeliacinio skundo argumentus dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams apskritai ignoravo, taip padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos M. M. teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
3.2. Nuosprendyje pateikti įrodymai (liudytojų R. B., P. Š. parodymai, specialisto išvada) tėra prielaida kaltinti M. M. padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Minėtų liudytojų parodymai yra išvestiniai, nes jie apie įvykių aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiosios, specialisto išvada taip pat yra tik netiesioginis įrodymų šaltinis, jų pagrindu negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas nepašalino abejonių, ar U. Š. neapkalbėjo M. M., siekdama savų interesų. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamų įvykių metu buvo susiklosčiusi nukentėjusiąją netenkinanti situacija, nes teismo sprendimu vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su M. M., be to, teismas iš jos priteisė ir pinigus vaikų išlaikymui. Dėl to yra pakankamas pagrindas įtarti, kad U. Š. parengė planą, kaip šią situaciją pakeisti, – turėdama tikslą M. M. nuteisti ir taip atimi iš jo teisę auginti vaikus bei gauti pinigus vaikų išlaikymui, ji suvaidino tariamą savo užpuolimą ir sumušimą. Tokią M. M. versiją patvirtina tai, kad netrukus po ikiteisminio tyrimo pradėjimo U. Š. iš karto kreipėsi į teismą civiline tvarka.
3.3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nurodytų kaltinimų, pakankamai neįvertino kaltinamojo parodymų, kitų įrodymų, byloje nustatytų aplinkybių. Liudytojas R. Š. parodė, kad 2016 m. gegužės 15 d. grįžęs namo apie 17.20 val. matė M. M. miegantį, o vaikus žiūrinčius animacinius filmus, U. nematė. Nuteistojo tėvas A. M. parodė netikintis, kad sūnus galėjo mušti U. Š. ar vaiką, jis sūnų apibūdino teigiamai, įleidęs U. į namus pasiimti daiktų, jokių išorinių smurto žymių nematė; paklausus U., kodėl ji meluoja, kad Marius ją ir vaiką mušė, ši atsakė, jog ją sumušė, o vaikui pataikė netyčia. Taigi liudytojas A. M., gerai žinodamas nukentėjusiąją ir kaltinamąjį, išreiškė pagrįstas abejones dėl nukentėjusiosios parodymų. Be to, mažai tikėtini nukentėjusiosios parodymai apie jos užpuolimą ir dėl to, kad praeityje nukentėjusioji yra pati sužalojusi M. M. (byloje yra tai patvirtinantys duomenys). Taigi U. Š. puolama būtų gynusis ir būtų sužalojusi M. M., tačiau jo kūne sužalojimų nėra. Šiuo atveju turi būti įvertinti ir bylos duomenys apie jos psichikos būklę.
3.4. Specialisto išvadoje nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai įvertinti kaip nežymūs, juos nukentėjusioji galėjo pasidaryti ir pati. Ekspertė teisme negalėjo atsakyti į klausimą, ar U. Š. galėjo pati save sužaloti, tačiau akcentavo, kad sužalojimai yra savo ranka pasiekiamose vietose.
3.5. Priimant sprendimą dėl kaltinimų, susijusių su nukentėjusiąja U. Š., abejonės turėjo būti vertinamos M. M. naudai. Nebuvo tiriama M. M. pateikta gynybos pozicija, kad U. Š. sufabrikavo šią bylą, siekdama, kad teismuose civiline tvarka būtų iš naujo išspręstas jųdviejų mažamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimas, t. y. kad U. Š. išvengtų ją žeminančios padėties, kada teismo sprendimu vaikai augo su tėvu ir ji turėjo mokėti pinigus jų išlaikymui.
3.6. Bylos procesas M. M. dėl kaltinimo pagal BK 286 straipsnį buvo neteisingas, pažeidžiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatas. Nuo pat pradžių buvo pažeista jo teisė į gynybą, t. y. teisė pasinaudoti gynėjo paslaugomis. BPK 140 straipsnio pagrindais 2016 m. gegužės 15 d. 18.35 val. M. M. buvo sulaikytas ir jis iš karto prašė iškviesti advokatę, anksčiau teikusią jam teisinę pagalbą civilinėje byloje, tačiau advokatė nebuvo iškviesta, o su M. M. toliau buvo atliekami atskiri veiksmai (asmens krata, surašomas sulaikymo protokolas ir kt.). Minėtos advokatės kontaktiniai duomenys buvo M. M. telefone, kurį policijos pareigūnai buvo paėmę. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai policijos pareigūnai J. G., R. V., V. J.. Pareigūnų atsisakymas tenkinti teisėtą prašymą iškviesti advokatą sukėlė M. M. pagrįstą nepasitenkinimą ir jis pareigūnams išsakė necenzūrinius žodžius. Tačiau toks jo elgesys nurodytomis aplinkybėmis nelaikytinas nusikalstamu. Jeigu M. M. iš karto po jo sulaikymo būtų suteikta galimybė pasinaudoti advokato paslaugomis, žodinis konfliktas nebūtų įvykęs – advokatė būtų išaiškinusi jam jo teisinę padėtį, procesines teises ir pan., ir jis būtų nurimęs. Taigi yra pagrindas manyti, kad konfliktą lėmė policijos pareigūnų netinkami veiksmai, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. M. kaltu pagal BK 286 straipsnį, pažeidė BK 2 straipsnio nuostatas.
3.7. M. M. įtarimas pagal BK 286 straipsnį buvo pareikštas praėjus daug laiko po įvykio. M. M. nuosekliai ginčijant pasipriešinimą policijos pareigūnams, kaltinimas buvo įrodinėjamas išimtinai policijos pareigūnų subjektyviais parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Objektyvus įrodymas šioje byloje – vaizdo įrašas, darytas įvykio metu, kuris galbūt būtų patvirtinęs nuoseklius M. M. parodymus, kad prieš pareigūnus jis neatliko kaltinime nurodytų fizinių veiksmų, buvo prarastas neaiškiomis aplinkybėmis. Be to, svarbu ir tai, kad nukentėjusiaisiais byloje pripažinti policijos pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi, taip pat tai, kad bylą tyrusi tyrėja priklauso tam pačiam policijos padaliniui – Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kurio patalpose neva ir įvyko aptariamas įvykis. Į bylą minėtas įrašas nebuvo pateiktas, ištirtas ir išsaugotas. Ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos paaiškinimai, kad vaizdo įrašas nebuvo gautas iš areštinės, nes galbūt dėl kokios klaidos neišliko, įtikinamai nepaaiškina šios bylos neišsamaus ištyrimo. Nors pirmosios instancijos teisme gynyba akcentavo pirmiau nurodytus policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus ir ydingą šios bylos tyrimą, teismas šių argumentų nevertino. Įvertinus visą bylos procesą, darytina išvada, kad nebuvo užtikrinta M. M. teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą.
3.8. Ši bylos proceso dalis verta Europos Ž. T. Teismo, nes, M. M. išreiškus nepasitenkinimą policijos pareigūnams dėl atviro jo teisės į gynybą ignoravimo, tos pačios įstaigos pareigūnai, remdamiesi vien subjektyviais pareigūnų parodymais, pradėjo dėl jo baudžiamąjį persekiojimą, o vaizdo įrašo iš tariamo pasipriešinimo vietos ne tik neapžiūrėjo, neištyrė, bet po to ir sunaikino, dėl to M. M. buvo užkirstas kelias apsiginti nuo pareigūnų kaltinimų. Taigi byla buvo ištirta šališkai, nevisapusiškai, neišsamiai. Praėjus daug laiko nuo aptariamo įvykio, iš esmės nebeįmanoma jo ištirti, kaip to reikalaujama pagal BPK 1 straipsnį, todėl byla turėtų būti nutraukta, remiantis BK 2 straipsnio nuostatomis.
4. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:
4.1. Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo BK 140 straipsnio 2 dalies ir 145 straipsnio 1 dalies taikymo nuteistajam nepagrįsti. Bylą nagrinėję teismai įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, nepažeidė. Tai, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo vyksta konfliktai, nėra absoliuti sąlyga vertinti U. Š. parodymus kaip nepatikimus. Pagal teismų praktiką, liudytojo parodymai (kaip ir kiti įrodymų šaltiniai) gali būti atmetami ar priimami remiantis tik abejonių nekeliančiais argumentais, bet ne abstrakčiomis formuluotėmis ar nuorodomis į apklausiamo asmens polinkius, asmenybės bruožus ir pan., kurie patys savaime, be platesnio jų aptarimo bei sąsajos su bylos aplinkybėmis įvertinimo, negali būti laikomi duomenų pripažinimo (ar nepripažinimo) įrodymais kriterijais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-221/2008). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai viso bylos proceso metu yra nuoseklūs, išsamūs, juos patvirtina liudytojų parodymai, teismo specialisto išvada, todėl pirmosios instancijos teismas jais pagrįstai rėmėsi kaip patikimais, išsamiais ir nekeliančiais abejonių.
4.2. Tai, kad liudytojos R. B., mačiusios nukentėjusiąją iš karto po įvykio, parodymai nėra tiesioginiai įrodymai, jų įrodomosios reikšmės nemažina. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Liudytojos R. B. parodymai yra informatyvūs ir reikšmingi vertinant kitus byloje surinktus duomenis. Ši liudytoja teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad teismas gali vadovautis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose ji nurodė, kad 2016 m. gegužės 15 d. prie jos automobilio pribėgusi mergina paprašė pagalbos, minėjo, kad ją stipriai sumušė; nukentėjusioji buvo išsigandusi, drebėjo. Liudytoja patvirtino mačiusi smurto žymes nukentėjusiosios kaktoje. Kasaciniame skunde išreikšta abejonė, kad nukentėjusioji pati sau pasidarė sužalojimus, paneigta teismo medicinos ekspertės paaiškinimais, kuriuos teismai vertino kartu su kitais bylos duomenimis.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių M. M. veiksmuose buvimo. Šis teismas, įvertinęs nukentėjusiosios ir liudytojos R. B. parodymus, kuriuose ji teigė iš karto po įvykio bendravusi su nukentėjusiąja, iš pastarosios sužinojo ne tik apie panaudotą smurtą, bet ir apie jai išsakytus grasinimus; nukentėjusioji buvo labai išsigandusi ir sutrikusi, konstatavo, kad šių proceso dalyvių parodymai sutampa ir jų patikimumas nekelia jokių abejonių. Be to, teismas pažymėjo, kad grasinimai nukentėjusiajai buvo išsakyti netrukus po prieš ją panaudoto fizinio smurto, todėl U. Š. turėjo pakankamą pagrindą patikėti grasinimų realumu.
4.4. Pagal BPK 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą. Bylos duomenimis, M. M. sulaikymo protokolas surašytas 2016 m. gegužės 15 d. 20.10 val., įtarus, kad jis padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Sulaikytajam buvo nustatytas 0,94 prom. girtumas, jis priešinosi policijos pareigūnams, atsisakė pasirašyti laikinojo sulaikymo protokolą. Iš bylos duomenų matyti, kad sulaikytasis M. M. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriuje reikalavo kviesti advokatę, tačiau nuo sulaikymo momento jam nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas. 2016 m. gegužės 16 d. prieš pareiškiant įtarimą ir apklausiant M. M. kaip įtariamąjį jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jis gynėjo atsisakė, padarydamas įrašą teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokole, apklaustas kaip įtariamasis M. M. kaltės nepripažino, parodymų prieš save nedavė, apklausos protokolą pasirašė ir jokių pastabų dėl procesinio veiksmo atlikimo teisėtumo nepareiškė. Nuo 2016 m. gegužės 18 d. M. M. turėjo paties pasirinktą gynėją ir savo teisę į gynybą įgyvendino viso tolesnio bylos proceso metu. Vertinant sulaikytojo teisės suvaržymą, svarbu tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo aplinkybių, dėl kurių M. M. privalomai turėjo būti užtikrintas gynėjo dalyvavimas (BPK 51 straipsnis). Procesinio veiksmo metu galiojusi BPK 51 straipsnio 1 dalis (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija) nenustatė, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, kai asmuo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal teismų praktiką, laikinasis sulaikymas negali būti prilyginamas suėmimui BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme, todėl nelaikytinas būtinu gynėjo dalyvavimo pagrindu pagal minėto straipsnio nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-766/2006, 2K-92/2007, 2K-85/2012). Šio baudžiamojo proceso įstatymo pataisa, nustatanti privalomą gynėjo dalyvavimą, kai asmuo yra laikinai sulaikomas, priimta 2018 m. birželio 30 d. Pagal BPK 4 straipsnio 1 dalį proceso tvarką nustato BPK, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu. Taigi nuteistojo procesinės teisės suvaržymas nevertintinas kaip esminis įstatymo pažeidimas. Tokią išvadą suponuoja ir tai, kad minėtas teisės suvaržymas paties įtariamojo ir jo gynėjo nebuvo skundžiamas ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo prašoma ištirti ir įvertinti sulaikymą vykdžiusių policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą.
4.5. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo pyktį ir nepasitenkinimą, kuris vėliau buvo nepagrįstai įvertintas kaip BK 286 straipsnyje nurodytas nusikaltimas, lėmė minėtas teisės į gynybą suvaržymas ir pareigūnų netikslūs veiksmai. Pagal teismų praktiką pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui galimas tik tada, kai šie asmenys veikia teisėtai. Byloje nėra duomenų, kad, vykdydami savo pareigas M. M. sulaikymo metu, policijos pareigūnai R. V. ir J. G. prieš sulaikytąjį atliko neteisėtus veiksmus. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą – tai fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Pagal teismų praktiką pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, t. y. tyčiniu smūgių sudavimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pavyzdžiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais apdraskant veidą), smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015). Iš bylos duomenų matyti, kad sulaikytasis ne tik reiškė žodinį nepasitenkinimą dėl sulaikymo, vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau ir elgėsi įžūliai ir agresyviai, nereagavo į teisėtus daugkartinius tyrėjo J. G. perspėjimus bei reikalavimus nutraukti agresyvų elgesį, grasino jam susidorojimu ir, sugniaužęs kumščius, kaire ranka bandė smogti, o šiam atsitraukus ir smūgio išvengus, toliau įžūliai ir agresyviai elgėsi, grasino fizinį smurtą imituojančiais veiksmais. Tokie nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 286 straipsnį.
4.6. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad proceso neteisingumą lemia tai, jog įtarimai pagal BK 286 straipsnį M. M. buvo pareikšti praėjus ilgam laikui nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, ir tai, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja bei liudytojai šiame epizode, kaip ir nukentėjusieji pareigūnai, priklauso tam pačiam policijos padaliniui – Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Iš bylos duomenų matyti, kad tarnybinis pranešimas dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 286 straipsnyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, nustatymo buvo surašytas 2016 m. lapkričio 2 d., tą pačią dieną dėl šių nusikalstamų veikų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įtarimas M. M. įteiktas 2016 m. lapkričio 2 d., tą pačią dieną jis papildomai apklaustas kaip įtariamasis. Ikiteisminio tyrimo metu yra renkama ir vertinama informacija, leidžianti nustatyti nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą asmens veiksmuose, todėl ne visada nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti nustatomas nedelsiant po teisei priešiškų veiksmų įvykdymo. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įtariamojo teisė žinoti, kuo jis įtariamas (BPK 21 straipsnio 4 dalis), užtikrinama tinkamai įgyvendinus pranešimui apie įtarimą (BPK 187 straipsnis) ir kaltinamojo akto turiniui (BPK 219 straipsnis) keliamus reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje šie procesiniai dokumentai atitinka BPK keliamus reikalavimus.
4.7. Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad tyrimą atlikę pareigūnai, nukentėjusieji ir liudytojai dirba tame pačiame teritoriniame policijos komisariate, nėra pagrindas kvestionuoti tyrimo nešališkumą, juolab kad minimi asmenys dirba skirtinguose Kauno apskrities VPK padaliniuose (nukentėjusysis J. G. – Kauno apskrities VPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriuje; nukentėjusysis R. V. – Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriuje, tyrėja V. V. – Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017). Taigi turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl proceso subjektų. Šiuo atveju kasatorius kelia abejones dėl neišlikusių vaizdo įrašų, darytų 2016 m. gegužės 15 d. Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus ir Areštinės ir konvojaus skyriaus patalpose. Iš bylos duomenų matyti, kad teisiamojo posėdžio metu teismui buvo pateikta Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos informacija, jog, vadovaujantis policijos generalinio komisaro 2015 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-963, vaizdo įrašai saugomi 30 dienų. Jau buvo minėta, kad tarnybinis pranešimas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 286 straipsnyje, nustatymo buvo surašytas 2016 m. lapkričio 2 d., todėl vidinių teisės aktų apibrėžto termino metu imtis priemonių 2016 m. gegužės 15 d. vaizdo įrašui išsaugoti nebuvo objektyvaus teisinio pagrindo.
4.8. Kasatoriaus išsakytos abejonės dėl liudytojų policijos pareigūnų P. Š., V. J., L. M., T. B., R. G. parodymų nepatikimumo yra abstrakčios ir vertintinos tik kaip subjektyvi kasatoriaus nuomonė. Minėti asmenys buvo apklausti įstatymo nustatyta tvarka, būdami įspėti dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.
4.9. Kasatoriaus argumentai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo iš dalies pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neatsakyta į apeliacinio skundo argumentą dėl M. M. sulaikymo metu neužtikrintos teisės iškviesti gynėją ir tai vertintina kaip akivaizdus nuosprendžio trūkumas, tačiau šis pažeidimas nepripažintinas esminiu BPK pažeidimu, lemiančiu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimą. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išnagrinėjus bylą kasacine tvarka ir padarius išvadą, kad nagrinėjamoje byloje tiriant ir vertinant įrodymus BPK pažeidimų nepadaryta ir baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio trūkumas dėl nepakankamų ir neišsamių motyvų, susijusių su teisės į gynybą pažeidimu, neturėtų būti pagrindas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tokio procesinio sprendimo priėmimas, siekiant formalaus apeliacinės instancijos teismo sprendimui keliamų reikalavimų įvykdymo, neatitiktų baudžiamojo proceso paskirties, proceso dalyvių teisių apsaugos ir proceso ekonomiškumo, protingumo principų.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo M. M. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinis skundas netenkinamas.
Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies ir 145 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
6. Kasatorius, tvirtindamas, kad byloje priimti nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti, mano, kad teismai vertindami liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus bei kitus bylos duomenis pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad yra pagrindo įtarti, jog nukentėjusioji U. Š. suvaidino buvusi užpulta ir sužalota, jos parodymai abejotini ir nepatikimi, nes ji turi motyvą apkalbėti nuteistąjį ir tokiu būdu susigrąžinti mažamečius vaikus, kurie teismo sprendimu gyvena su tėvu M. M.. Taip pat teigiama, kad liudytojų R. B. ir P. Š. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada yra išvestiniai įrodymai, nes jie nepatvirtina fakto, kad sužalojimus nukentėjusiajai padarė M. M..
7. Atsakant į šiuos skundo argumentus, pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo nuoseklioje teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis).
8. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai šių reikalavimų, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nepažeidė. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija konstatavo, kad M. M. kaltę nežymiai sutrikdžius nukentėjusiajai U. Š. sveikatą kaltinime išdėstytomis aplinkybėmis pakankamai patikimai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos apylinkės teismas pagrįstai pripažino įrodymais, o skunde nurodomos aplinkybės neteikia pagrindo atmesti šiuos įrodymus ir nesivadovauti jais vertinant nuteistojo veiksmus. Šio teismo išvados atitinka BPK 322 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
9. Atsakant į kasatoriaus argumentus dėl nukentėjusiosios suinteresuotumo bylos baigtimi pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo vyko konfliktai, nėra esminė priežastis vertinti nukentėjusiosios U. Š. parodymus kaip nepatikimus. Bylos duomenis šiuo aspektu įvertinęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, išsamūs ir analogiški duotiesiems teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, juos patvirtina kiti bylos duomenys: liudytojų parodymai, teismo specialisto išvada, todėl apylinkės teismas jais pagrįstai rėmėsi nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
10. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismo medicinos specialisto konstatuoti nukentėjusiajai padaryti nežymūs sužalojimai yra tokie, jog gali būti pasidaryti ir pačios nukentėjusiosios. Taip pat nurodoma, kad ekspertė akcentavo, jog sužalojimai yra savo ranka pasiekiamose vietose. Atmetant šiuos argumentus, visų pirma pažymėtina, kad tokią abejonę, t. y. kad nukentėjusioji pati save sužalojo, byloje paneigė teismo medicinos ekspertė. Taip pat svarbu, kad ekspertės paaiškinimai bylą nagrinėjusių teismų įvertinti ne atskirai, o kaip visuma, gretinant su kitais bylos duomenimis. Iš bylos duomenų matyti, kad ekspertė patvirtino 2016 m. gegužės 16 d. specialisto išvadą, kurioje nustatyta, jog U. Š. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas vienuolika trauminių poveikių; ekspertė nurodė, kad nėra konstatuoti tipiniai sužalojimai, būdingi savęs žalojimo lokalizacijoms.
11. Kasatorius taip pat reiškia abejones dėl liudytojos R. B., mačiusios nukentėjusiąją iš karto po įvykio, ir liudytojo P. Š. parodymų, vertinant juos (tarp jų ir teismo medicinos specialisto išvadą) kaip išvestinį įrodymų šaltinį, netiesioginius įrodymus byloje. Atmesdama tokius kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Skirtingų reikalavimų ar pagrindų tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui BPK nenustato. Tiek vieniems, tiek kitiems įrodymams vertinti nustatytos tos pačios taisyklės, todėl visais jais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-642/2012). Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei sugretinus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Liudytojos R. B. parodymai yra informatyvūs ir reikšmingi vertinant kitus byloje surinktus duomenis. Iš šios liudytojos parodymų nustatyta, kad 2016 m. gegužės 15 d. prie jos automobilio pribėgusi mergina paprašė pagalbos, minėjo, kad ją stipriai sumušė. Nukentėjusioji buvo išsigandusi, drebėjo. Liudytoja patvirtino mačiusi smurto žymes, t. y. kad nukentėjusiosios kakta buvo sužalota. Kaip pagrindžiantys sumušimo faktą teismų teisingai įvertinti ir liudytojo P. Š. parodymai, kad jam atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji sakė, jog ją sumušė sugyventinis, liudytojas nurodė matęs gumbą nukentėjusiosios galvoje.
12. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių M. M. veiksmuose. Šis teismas, įvertinęs nukentėjusiosios ir liudytojos R. B. parodymų turinį, kad liudytoja R. B. iš karto po įvykio bendravo su nukentėjusiąja ir iš jos sužinojo ne tik apie panaudotą smurtą, bet ir išsakytus grasinimus, kad nukentėjusioji buvo labai išsigandusi ir sutrikusi, konstatavo, jog šių proceso dalyvių parodymai sutampa ir jų patikimumas nekelia jokių abejonių. Taip pat šio teismo buvo padaryta pagrįsta bylos duomenimis išvada, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes grasinimai buvo išsakyti nukentėjusiajai netrukus po prieš ją panaudoto fizinio smurto ir tai suteikė U. Š. pakankamai pagrindo patikėti grasinimų realumu. Konstatuotina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti.
Dėl teisės į gynybą ir BK 286 straipsnio taikymo
13. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylos procesas prieš nuteistąjį nuo pat jo pradžios buvo neteisingas, nes buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies reikalavimai, t. y. neužtikrinta teisė į gynybą – M. M. nuo sulaikymo momento neužtikrintas gynėjo dalyvavimas, nors sulaikytasis tokį reikalavimą išreiškė. Be to, teigiama, kad pareigūnų elgesys, atsisakant sulaikytajam M. M. iškviesti advokatą, galėjo sukelti pagrįstą jo nepasitenkinimą, ir pažymima, kad jeigu M. M. iš karto po jo sulaikymo būtų buvusi suteikta galimybė pasinaudoti advokato paslaugomis, nebūtų įvykęs joks konfliktas.
14. Atsakant į šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pagal BPK 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą. Iš bylos duomenų matyti, kad M. M. sulaikymo protokolas surašytas 2016 m. gegužės 15 d. 20.10 val., įtarus jį nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymu. Jam buvo nustatytas 0,94 prom. girtumas. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad sulaikytasis M. M. priešinosi policijos pareigūnams, atsisakė pasirašyti laikinojo sulaikymo protokolą. Bylos duomenys patvirtina, kad sulaikytasis M. M. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriuje reikalavo kviesti advokatę, todėl kasacinio skundo argumentas, jog nuo sulaikymo momento M. M. nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas, yra pagrįstas. Teisė į gynybą yra viena iš pagrindinių asmens teisių, tačiau turi būti įvertinta, ar šioje konkrečioje byloje aptariamos M. M. teisės suvaržymas laikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Vadovaujantis BPK 369 straipsnio 3 dalimi, esminiu BPK pažeidimu laikomi tokie šio kodekso pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Taigi, įvertinant šį pažeidimą, būtina įvertinti, kokias pasekmes tolesnio baudžiamojo proceso metu jis sukėlė nuteistajam, ar tolesnio proceso metu nuteistasis galėjo realizuoti savo teisę į gynybą ir ar šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.
15. Iš bylos duomenų matyti, kad jau 2016 m. gegužės 16 d., prieš pareiškiant įtarimą ir apklausiant M. M. kaip įtariamąjį, jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jis gynėjo atsisakė, padarydamas įrašą teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokole. Pažymėtina ir tai, kad M. M., apklaustas kaip įtariamasis, kaltės nepripažino, parodymų prieš save nedavė, apklausos protokolą pasirašė ir jokių pastabų dėl procesinio veiksmo atlikimo teisėtumo nepareiškė. Nuo 2016 m. gegužės 18 d. M. M. turėjo paties pasirinktą gynėją ir savo teisę į gynybą realizavo visa apimtimi viso baudžiamojo proceso metu.
16. Procesinio veiksmo metu galiojusi BPK 51 straipsnio 1 dalies redakcija (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo redakcija) nenustatė, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, kai asmuo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad laikinasis sulaikymas negali būti prilyginamas suėmimui BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme, todėl nelaikytinas būtinu gynėjo dalyvavimo pagrindu pagal minėto straipsnio nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-766/2006, 2K-92/2007, 2K-85/2012, 2K-200-696/2015). Aptariamo įstatymo pataisa, nustatanti privalomą gynėjo dalyvavimą, kai asmuo yra laikinai sulaikomas, priimta 2018 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XVIII-1438. Pagal BPK 4 straipsnio 1 dalį proceso tvarką nustato BPK, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu. Dėl pirmiau išdėstytų motyvų nuteistojo procesinės teisės suvaržymas nevertintinas kaip esminis BPK pažeidimas, kokį numato BPK 369 styraipsnio 3 dalies nuostatos. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat svarbu tai, kad byloje nebuvo aplinkybių, dėl kurių M. M. privalomai turėjo būti užtikrintas gynėjo dalyvavimas (BPK 51 straipsnis).
17. Kasaciniame skunde teigiama, kad aptartas teisės į gynybą suvaržymas ir pareigūnų veiksmai sukėlė nuteistojo pyktį ir nepasitenkinimą, kuris vėliau nepagrįstai įvertintas kaip BK 286 straipsnyje nurodytas nusikaltimas. Šie argumentai atmestini. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui galimas tik tada, kai šie asmenys veikia teisėtai. Byloje nėra duomenų, kad vykdydami savo pareigas M. M. sulaikymo metu policijos pareigūnai R. V. ir J. G. sulaikytojo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą – tai fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, t. y. tyčiniu smūgių sudavimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pavyzdžiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais – veidą), smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-467/2014, 2K-69-976/2015, 2K-151-697/2016, 2K-435-677/2017). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad sulaikytasis ne tik reiškė žodinį nepasitenkinimą sulaikymu, vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau elgėsi įžūliai ir agresyviai, nereagavo į teisėtus daugkartinius tyrėjo J. G. perspėjimus bei reikalavimus nutraukti agresyvų elgesį, grasino pastarajam susidorojimu bei sugniaužęs kumščius kaire ranka smogė tyrėjui J. G., o šiam atsitraukus ir smūgio išvengus, toliau įžūliai ir agresyviai elgėsi, grasino fizinį smurtą imituojančiais veiksmais. Tokie nuteistojo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip BK 286 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika.
18. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina kasacinio skundo argumentus, kad proceso neteisingumą rodo tai, jog įtarimai pagal BK 286 straipsnį M. M. pareikšti praėjus ilgam laikui nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Iš bylos duomenų matyti, kad tarnybinis pranešimas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 286 straipsnyje bei 145 straipsnio 1 dalyje, nustatymo buvo surašytas 2016 m. lapkričio 2 d., tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl šių nusikalstamų veikų. Įtarimas M. M. taip pat įteiktas 2016 m. lapkričio 2 d., tą pačią dieną jis papildomai apklaustas kaip įtariamasis. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu yra renkama ir vertinama informacija, leidžianti nustatyti nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą asmens veiksmuose, todėl ne visada nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti nustatomas nedelsiant po teisei priešiškų veiksmų įvykdymo. Įtariamojo teisė žinoti, kuo jis įtariamas, (BPK 21 straipsnio 4 dalis), užtikrinama tinkamai įgyvendinus pranešimui apie įtarimą (BPK 187 straipsnis) ir kaltinamojo akto turiniui (BPK 219 straipsnis) keliamus reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje šie procesiniai dokumentai atitinka BPK keliamus reikalavimus.
19. Kasatorius abejones dėl ikiteisminio tyrimo objektyvumo grindžia tuo, kad ir tyrimą atlikę pareigūnai, ir nukentėjusieji R. V. bei J. G., ir liudytojai – policijos pareigūnai P. Š., V. J., L. M., T. B., R. G. – dirba tame pačiame teritoriniame policijos komisariate. Darytina išvada, kad kasatorius kelia abejones dėl tyrimą atlikusių pareigūnų šališkumo. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminį tyrimą byloje atliko Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresnioji tyrėja V. V.. Ši kasatoriaus skunde nurodoma aplinkybė, t. y. tai, kad tyrimą atlikę pareigūnai ir nukentėjusieji bei liudytojai dirba tame pačiame teritoriniame policijos komisariate, nesudaro pagrindo manyti, kad tyrėjai buvo šališki. Iš bylos matyti, kad minimi asmenys dirba skirtinguose Kauno apskrities VPK padaliniuose (nukentėjusysis J. G. – Kauno apskrities VPK Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriuje; nukentėjusysis R. V. – Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriuje, tyrėja V. V. – Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje). Kasacinėje praktikoje ne kartą pažymėta, kad nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214-976/2017, 2K-7-648/2019, 2K-113-303/2019, 2K-204-689/2019). Taigi turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl proceso subjektų nešališkumo. Šioje byloje tokių faktų nenustatyta.
20. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas taip pat kelia klausimą dėl neišlikusio vaizdo įrašo, daryto 2016 m. gegužės 15 d. Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus ir Areštinės ir konvojaus skyriaus patalpose. Kasatoriaus argumentai, kad M. M. buvo atimta jo teisė į teisingą procesą jau vien dėl to, kad byloje iki šiol nepateiktas, netirtas ir net neišsaugotas pats vaizdo/garso įrašas, nepagrįsti. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų galimų priemonių išsiaiškinti, ar galima atstatyti neišsaugotus vaizdo kamerų įrašus, šiuo klausimu byloje buvo paskirta ekspertizė ir gauta neigiama išvada. Taigi vaizdo įrašų byloje negalima buvo pateikti dėl objektyvių priežasčių, tačiau grįsdamas M. M. kaltę kitais byloje surinktais įrodymais, pirmosios instancijos teismas BPK 20 straispnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nuosekliais nukentėjusiųjų J. G., R. V. parodymais, kurie kartu su liudytojo V. J. parodymais, tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
21. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Su šiuo teiginiu teisėjų kolegija sutinka iš dalies. 2019 m. sausio 23 d. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendyje nėra atsakyta į apeliacinio skundo argumentą dėl M. M. sulaikymo metu neužtikrintos jo teisės turėti gynėją. Konstatuojant šį apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio trūkumą, visgi darytina išvada, kad pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra. Kasacinės instancijos teismas pirmiau pasisakė dėl procesinio veiksmo (sulaikymo) metu galiojusios BPK 51 straipsnio 1 dalies redakcijos ir 4 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos proceso tvarkos bei konstatavo, kad nuteistojo procesinės teisės suvaržymas šioje byloje nevertinamas kaip esminis įstatymo pažeidimas.
22. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje, išdėstydamas motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016). Darytina išvada, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos nepažeistos.
23. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių naikinimo arba keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,