Administracinė byla Nr. A-2533-822/2017
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00652-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. (iš viso 519 dienų), iš jų 442 dienas buvo laikomas Šiaulių TI perpildytose kamerose, kuriose buvo perteklinių baldų, o kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotai įskaičiuojami į gyvenamąjį plotą. Dėl laikomų kamerose asmenų skaičiaus pareiškėjas buvo priverstas visą parą gulėti savo gulte. Sanitariniai mazgai įrengti gyvenamosiose patalpose, tačiau tai nėra atskira patalpa, sanitarinis mazgas neturi ventiliacijos. Kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, antisanitarinės sąlygos, nebuvo papildomos vėdinimo sistemos, drėgna, ant sienų buvo pelėsis, grybelis, pareiškėjas buvo priverstas skalbti ir džiovinti rūbus gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas tik vieną kartą per savaitę 15 minučių galėjo šiltu vandeniu praustis duše, pasivaikščioti galėjo tik 1 valandą per parą, 23 valandas per parą turėjo kvėpuoti tabako dūmais.
3. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas netinkamose laikinojo sulaikymo ir karantino kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjas buvo laikomas iki 5 valandų. Jis nebuvo pakankamai aprūpinamas tualetiniu popieriumi bei kitomis būtinomis buitinio aprūpinimo ir higienos priemonėmis, įstaigoje nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, niekur nebuvo iškabinti gesintuvai, nebuvo dėžių su smėliu, kitų pirmo reikalingumo įrankių gaisrui įvykus.
4. Pareiškėjas nurodė, kad kalinami asmenys privalo būti aprūpinami darbinėmis pajamomis arba jiems privalo būti mokamos pašalpos ir teikiama parama iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų. Taip pat pareiškėjas nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis atliekant kratą. Kalinamas tokiomis sąlygomis Šiaulių TI, pareiškėjas patyrė nervinį šoką, orumo pažeminimą, nepatogumus, buvo trikdoma jo sveikata, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 8 000 Eur.
5. Pažymėjo, kad šiuo atveju negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, kadangi pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, pareiškėjo kalinimo pažeidimai tiesiogiai susiję su nusikaltimais žmoniškumui. Ieškinio senaties netaikymą taip pat grindžia ir kitais, tiek Lietuvos, tiek tarptautiniais teisės aktais.
6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą, skundą atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su baldų ir kitų įrenginių, sanitarinio mazgo užimamo ploto įskaičiavimo į kameros plotą pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą būtų atsižvelgiama į baldų ar įrenginių užimamą plotą, todėl atsakovas, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, pagrįstai kameros plotą dalino iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui turintį tekti 3,6 kv. m. plotą, tačiau tokia situacija nėra pastovi, kadangi toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (asmenys etapuojami į teismus, areštines, pataisos namus, pasivaikščiojimų metu, medicininių apžiūrų metu ir kt.), todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas kinta.
8. Atsakovas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
9. Atsakovo teigimu, suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandom, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.
10. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrino drausmės izoliatorių DI-3 bei kameras ir pateikė savo išvadas, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.
11. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant poreikiui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją).
12. Atsakovas dėl sanitarinių mazgų įrengimo nurodė, kad teisės aktuose nėra imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo kameros gyvenamosios patalpos. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, jog jam nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka kameros gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.
13. Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, reikalavimais. Gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Pareiškėjo skundo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti.
14. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su informavimu apie jo teises ir pareigas, nurodė, kad Šiaulių TI naujai atvykusių asmenų supažindinimas su laikymo įstaigoje tvarka buvo vykdomas vadovaujantis 2009 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 1/01-120 „Dėl naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintu tvarkos aprašu. Pareiškėjas atvykęs į įstaigą buvo supažindintas su savo teisėmis, pareigomis, draudimais ir laikymo tvarka, taip pat jam buvo įteiktas lankstinukas, pravestas pokalbis su socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnais pagal minėto aprašo 9 punktą. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog Šiaulių TI neatliko pareigų ar netinkamai atliko pareigas, yra nepagrįsti, kadangi asmuo, periodiškai kalintas įstaigoje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl savo neva pažeistų teisių ar netinkamų laikymo sąlygų.
15. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su galimybe pasinaudoti pirtimi arba dušu, pažymėjo, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir į dušą vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Šiaulių visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, pažymėjo, kad asmenims sudaryta galimybė prausti kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, kaip numatyta Higienos normos 76:2010 68 punkte. Taigi Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos, įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.
16. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pasivaikščiojimu, atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas skirtingo ploto 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, pasivaikščiojimo trukmė, kaip nustatyta teisės aktuose, yra viena valanda. Atsakovas tinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos šiuo klausimu nepagrįstos. Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų, t. y. veikė pagal galiojančius teisės aktus. Atlikus patikrinimus, pažeidimai dėl sąlygų pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo nustatyti.
17. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys, jų pageidavimu, yra paskiriami į dviejų tipų kameras − rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 15 d. užpildė prašymą, jog yra rūkantis ir pageidauja būti kalinamas su rūkančiais. Todėl šiuo atveju Šiaulių TI jokių neteisėtų veiksmų neatliko.
18. Atsakovas taip pat nurodė, kad jokie teisės aktai nenumato, jog laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Remiantis Šiaulių TI įsakymais, įstaiga skalbia viršutinius drabužius ne trumpiau kaip 3 mėnesius, jei suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų. Šiaulių TI neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl galimybės nemokamai išsiskalbti ar socialinės paramos skyrimo. Šiaulių TI direktorius gali skirti paramą medikamentams, mokymo, savišvietos ir kt. priemonėms, taip pat ir gerinančiomis suimtųjų ir nuteistųjų socialines ir buitines sąlygas, įsigyti, jeigu atitinkamame fonde lieka lėšų. Pareiškėjas dėl lėšų skyrimo į įstaigos administraciją nesikreipė, įstaiga neveikė išimtinai neigiamai pareiškėjo atžvilgiu, todėl nėra pagrindo Šiaulių TI veiksmų vertinti kaip pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus ar pripažinti neteisėtais.
19. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI yra suėmimą vykdanti institucija, kurios funkcijose nėra numatytas pašalpų ar kitokių išmokų mokėjimas.
20. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su higienos priemonių išdavimu atsakovas nurodė, kad nepažeidė teisės aktų reikalavimų aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis bei užtikrinant gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas, todėl pareiškėjo skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.
21. Dėl užimtumo organizavimo Šiaulių TI nurodė, kad pagrindinės užimtumo formos yra kultūros, sporto ir socialiniai renginiai (intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos), apie kuriuos informacija yra iškabinama kamerose. Asmenys, pageidaujantys dalyvauti renginiuose, kreipiasi į būro viršininką. Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu vyko nemažai renginių, tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą kuriame nors dalyvauti, nėra. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde dėsto bendrus nusiskundimus, konkrečiai neįvardindamas, kada jam nebuvo suteikta teisė dalyvauti renginiuose, sportuoti ir pan.
22. Atsakovas prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į atsiliepime išdėstytus argumentus, į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
II.
23. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.
24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Teismas atsižvelgė į atsakovo atsiliepime į skundą pareikštą prašymą pareiškėjo reikalavimo daliai taikyti ieškinio senaties terminą ir vadovaudamasis CK normomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo klausimu suformuotą praktiką, įvertinęs tai, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2016 m. kovo 14 d., nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodytų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, konstatavo, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 13 d. įskaitytinai. Pareiškėjo argumentus dėl senaties termino netaikymo, teismas, remdamasis Konvencijos nuostatomis, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo klausimu, vertino kaip nepagrįstus.
25. Teismas nurodė, kad ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, kad jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už visą kalinimo Šiaulių TI laikotarpį. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia tuo, kad jo laikymo Šiaulių TI sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.
26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime labai detaliai aprašė taikytinus teisės aktus bei byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., iš viso 412 dienų. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punktas nustato, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas nurodė kameras, kuriose laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. buvo laikomas pareiškėjas, kamerų plotą (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą), tenkantį vienam asmeniui, ir nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu, kuriam netaikomas ieškinio senaties terminas, buvo kalinamas su pertraukomis 412 dienų: 215 dienų pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 14,44 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, o 186 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas konstatavo, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
27. Teismas, įvertinęs byloje pateiktas kamerų fotonuotraukas, sprendė, kad baldai neužima tiek vietos kameroje, kad nebūtų galima judėti. Teismas atkreipė dėmesį į baldų užimamą plotą kameroje, tačiau tai nelaikė neteisėtais atsakovo veiksmais.
28. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl kamerų vėdinimo, drėgmės, grybelio ir pelėsio kamerose, teismas, įvertinęs byloje pateiktus ginčui aktualaus laikotarpio Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, Šiaulių TI pateiktus įrodymus, konstatavo, kad atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, drėgmės, ant sienų buvusio pelėsio, grybelio ir kurių netikrino Šiaulių visuomenės sveikatos centras, todėl sprendė, kad pareiškėjas tam tikrus laikotarpius buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų.
29. Teismas taip pat nenustatė Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, kadangi pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 15 d. rašytiniu prašymu prašė jį paskirti į kamerą, kurioje laikomi rūkantys asmenys. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su prašymu užtikrinti jo teisę būti kamerose su nerūkančiais asmenimis.
30. Teismas nenustatė teisės aktų pažeidimo ir dėl kamerose atliekamos dezinsekcijos, dezinfekcijos ir deratizacijos, aprūpinimo valymo priemonėmis.
31. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl sanitarinio mazgo kamerose įrengimo, teismas pažymėjo, kad atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog jis kamerose buvo laikomas pažeidžiant HN 76:2010 21 punktą. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atkreipė dėmesį, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas taip pat buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų.
32. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su galimybe skalbti ir džiovinti rūbus gyvenamosiose patalpose, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jis su prašymu kreipėsi į administraciją, tačiau už skalbimo ar cheminio valymo paslaugas jam nebuvo apmokama iš Šiaulių TI socialinės paramos fondo lėšų, taip pat pareiškėjas nenurodė, jog pats neturėjo galimybės pasinaudoti mokamomis rūbų skalbimo, džiovinimo paslaugomis. Šią aplinkybę paneigia ir pareiškėjo pinigų apskaitos žiniaraštis.
33. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl naudojimosi dušu, teismas, įvertinęs byloje pateiktus Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, Šiaulių TI Suimtųjų ir nuteistųjų vedimo laiko sanitariniam švarinimui grafiką, Suimtųjų ir nuteistųjų sanitarinio švarinimo grafiką, sprendė, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę prausti kūną ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
34. Teismas taip pat nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra tvarkingi, periodiškai valomi, drėkinami pagal poreikį, todėl įvertinęs teisės aktuose nustatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus bei nustatytą trukmę, sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos, laiko ir dydžio nepagrįsti ir atmestini.
35. Teismas nurodė, kad Šiaulių TI pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl pareiškėjo aprūpinimo higienos priemonėmis. Pažymėjo, kad pareiškėjas higienos priemonėmis (tualetiniu popieriumi, dantų pasta, dantų šepetėliu ir vienkartiniais skustuvais) buvo aprūpintas tik 3 kartus. Nei Suėmimo vykdymo įstatymas, nei aprūpinimo normos nenumato, kad higienos priemonės turi būti išduotos tik esant asmens prašymui. Duomenų, jog pareiškėjas gavo numatytas higienos priemones kitose laisvės atėmimo vietose, ir Šiaulių TI nebūtų buvusios pareigos išduoti higienos priemonių, nepateikta.
36. Teismas pareiškėjo teiginius, kad Šiaulių TI nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, nebuvo iškabinti gesintuvai, nebuvo dėžių su smėliu ir kitų pirmo reikalingumo įrankių gaisrui įvykus, nurodė, kad Šiaulių TI yra patvirtinti: Priešgaisrinės saugos instrukcijos, Darbuotojų veiksmų planas, kilus gaisrui, Ekstremalių situacijų valdymo planas, Galimų pavojų ir ekstremaliųjų situacijų rizikos vertinimas ir kt., kurie, priešingai nei teigia pareiškėjas, įrodo įstaigos tinkamą pasiruošimą ne tik užkardyti galimus ekstremalius įvykius, bet ir tinkamus veiksmus tokiems įvykiams įvykus. Pareiškėjo teiginys, kad Šiaulių TI nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, yra hipotetinis, abstraktus, nekonkretus. Jokia grėsmė pareiškėjui per visą jo buvimo Šiaulių TI laikotarpį nebuvo kilusi, jokia neturtinė žala pareiškėjui nekilo, jokių įrašų asmens sveikatos istorijoje, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl kokių nors galimų baimių, nėra.
37. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo laikymu laikinojo sulaikymo ir karantino patalpose, teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikino sulaikymo kamerose Nr. PK-9 (8,19 kv. m ploto), PK- 2 (18,32 kv. m) ir PK-1 (18,39 kv. m ploto). Kiek valandų pareiškėjas buvo laikomas nurodytomis dienomis laikino sulaikymo kamerose, teismui informacija nepateikta, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime nurodytais teiginiais, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Taigi pareiškėjas šiose kamerose nurodytu laikotarpiu maksimaliai galėjo būti laikomas iki 2 valandų.
38. Teismas nustatė, kad Šiaulių TI nefiksuoja, kiek tiksliai nuteistųjų (suimtųjų) vienu metu būna laikoma laikinojo sulaikymo kamerose, todėl nėra galimybės nustatyti, kiek asmenų buvo kartu su pareiškėju laikino sulaikymo kamerose bei kiek ploto pareiškėjui jose teko. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad priėmimo paskirstymo kameros vėdinamos per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra. Įstaigoje nėra įrengta ventiliacijos sistemos, todėl patalpose gali būti per mažas judėjimo greitis ir/ ar santykinės drėgmės lygis. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai. Priėmimo paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai, kameros vėdinamos per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra, gultai metaliniai, pritvirtinti prie grindų. Įvertinęs patikrinimo aktuose užfiksuotus duomenis, teismas sprendė, kad negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto neveikimo dėl ventiliacijos laikino sulaikymo kamerose nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, taip pat iš turimų rašytinių įrodymų konstatavo, kad Šiaulių TI trumpalaikio laikymo priėmimo paskirstymo kamerose ne visada laikomasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, kurie galimai buvo ir pareiškėjo buvimo metu, tačiau tokiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ne pastoviai, tik trumpus laiko tarpus, todėl toks poveikis negali būti laikomas ilgalaikiu.
39. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad jis visą parą buvo priverstas gulėti, teismas nurodė, jog Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos, kurios asmenys dalyvauja pagal pageidavimą, užimtumo renginiai nėra priverstiniai. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius yra iškabinama kamerose, visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūros renginiuose. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl užimtumo nesikreipė. Todėl teismas pareiškėjo teiginius, susijusius su užimtumo neorganizavimu vertino kaip nepagrįstus.
40. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog kalinami asmenys privalo būti aprūpinami darbinėmis pajamomis arba jiems privalo būti mokamos pašalpos ir teikiama parama iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų, yra deklaratyvūs ir abstraktūs, kadangi pats pareiškėjas raštu nėra kreipęsis į jo paminėtą fondą dėl įdarbinimo ar kokios nors socialinės paramos suteikimo.
41. Teismas, susipažinęs su pareiškėjo sveikatos istorijoje užfiksuotais duomenimis, nustatė, kad jokių įrašų dėl skunde nurodytų nervinio šoko, kitų nepatogumų, kuriuos akcentavo pareiškėjas, nėra užfiksuota. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, teismas sprendė, kad nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad dėl jo laikymo Šiaulių TI sąlygų jis patyrė nurodytus nepatogumus ar buvo trikdoma jo sveikata.
42. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.
43. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 15 mėnesių nuo išvykimo iš Šiaulių TI. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, į tai, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiama jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pakankamai ilgas (186 dienos), į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 1 800 Eur, kurią priteisė iš atsakovo.
III.
44. Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybei (toliau – ir apeliantas), pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo laikyti nepagrįstu arba sumažinti priteistos neturtinės žalos sumą.
45. Apeliaciniame skunde nurodo, kad iš 186 dienų, didžiąją dalį laiko pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m kameros ploto, todėl teismas pareiškėjui už kiekvieną pažeidimo dieną priteisdamas po 9.68 Eur, neįvertino to, kad didžiąją laiko dalį pareiškėjui tekęs plotas atitiko EŽTT praktikoje pripažįstamą tinkamą plotą vienam asmeniui. Netgi ir pripažinus pažeidimą, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad ploto norma buvo pažeista nežymiai.
46. Apeliantas pabrėžia, kad Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3.6 kv. m ploto, tačiau tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo.
47. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovui nepateikus įrodymų, pareiškėjo paaiškinimai, susiję su kamerose tvyrojusia drėgme, oro trūkumu laikytini nustatytais, kadangi pareiškėjui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovas tokių įrodymų negali pateikti. Pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose nei įstaigos direktoriui, nei Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nebuvo pateikęs, todėl teismas, vertindamas tai, kad atsakovas nepaneigė visų pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos reikalavimų, kadangi nesant jokių tiesioginių įrodymų, tokia teismo išvada yra neteisėta ir nepagrįsta. Priešingai, aplinkybė, kad nei pareiškėjas, nei kiti tose kamerose laikyti asmenys ginčo laikotarpiu dėl šių pažeidimų nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.
48. Akcentuoja, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Atkreipia dėmesį, kad vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde, nenustačius tiesioginių duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė itin didelius fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, jog tai būtų pakankamas pagrindas priteisti neturtinę žalą, įvertintą pinigais.
49. Apeliantas prašo teismo, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Atsakovas stengėsi užtikrinti pareiškėjui kuo palankesnes kalinimo sąlygas, o pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
50. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
51. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
52. Pareiškėjas skunde prašė priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų reikalavimų neužtikrinimo, t. y. ploto vienam asmeniui bei higienos normų (sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir privatumo juo naudojantis, oro temperatūros, drėgmės, apšvietimo, ventiliacijos kamerose, galimybės džiovinti išskalbtus drabužius kamerose nesudarymo bei higienos, valymo priemonių neišdavimo, naudojimosi dušu, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir pasivaikščiojimo trukmės, evakuacijos ir priešgaisrinės saugos taisyklių, laikymo laikinojo sulaikymo ir karantino kamerose, užimtumo organizavimo, lėšų iš socialinio fondo skyrimo) reikalavimų neužtikrinimo.
53. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. kovo 13 d. įskaitytinai, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, taikė ieškinio senaties terminą ir reikalavimą šioje dalyje atmetė. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Šiaulių TI buvo periodiškai iš viso 412 dienų. Šiuo laikotarpiu 186 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus 3.6 kv. m plotas kameroje. Teismas taip pat pripažino, kad Šiaulių TI sanitarinio mazgo įrengimas neatitinka Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pažeista pareiškėjo teisė į aprūpinimą higienos priemonėmis. Teismas iš byloje esančių įrodymų negalėjo konstatuoti, jog Šiaulių TI trumpalaikio laikymo priėmimo paskirstymo kamerose visada laikomasi higienos normų reikalavimų, tačiau atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jose buvo laikomas trumpai, todėl poveikio nevertintino kaip ilgalaikio. Nurodytais pažeidimais pareiškėjui padarytą neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas įvertino 1 800 Eur.
54. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.
55. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjui 186 dienas nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas 3.6 kv. m ploto reikalavimas, kadangi, apelianto teigimu, nesant nacionalinio reguliavimo (Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų planas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 pripažintas netekusiu galios), teismas turėtų vadovautis EŽTT suformuota praktika ir pripažinti, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas yra 3 kv. m. Nagrinėjamu atveju didžiąją laiko dalį pareiškėjui tekęs plotas kameroje atitiko EŽTT praktikoje pripažįstamą tinkamą plotą vienam asmeniui. Taip pat nesutinka su teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma ir prašo ją sumažinti.
56. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
57. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).
58. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
59. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl EŽTT praktikoje taikomo vienam asmeniui tenkančio kameros ploto (3 kv. m), pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms šalims vertinimo nuožiūros laisvę, ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). EŽTT paskirtis yra įvertinti susitariančiųjų šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis), tačiau nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).
60. Vertindama apelianto teiginius, kad pripažinus netekusiu galios Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų planą, nacionalinė teisė nereguliuoja vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog vienam asmeniui tenkanti ploto norma yra nustatyta ne atsakovo nurodytame dokumente, bet Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kuris yra galiojantis, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais šiuo klausimu. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tenkantį kameros plotą, pagrįstai vadovavosi minėto įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta kameros ploto norma ir teisingai apskaičiavo pareiškėjui tenkantį kameros plotą ginčo laikotarpiu.
61. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais dėl įrodymų vertinimo, kadangi pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimas. Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovui įrodymais nepaneigus pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su higienos normų pažeidimu (vėdinimo sistema, drėgme, grybeliu ir pelėsių ant sienų), pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas tam tikrus laikotarpius buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų.
62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
63. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vertindama atsakovo argumentus dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžio, atkreipia dėmesį, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Taigi neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
64. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Analizuojamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjui buvo padaryta tokio pobūdžio neturtinė žala, jog yra pagrindas jos atlyginimą pareiškėjui priteisti pinigais.
65. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui, į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
66. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra vienas svarbiausių veiksnių vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).
67. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė kriterijus, į kuriuos atsižvelgęs ir įvertinęs nustatė pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98).
68. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje esančių duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija