Administracinė byla Nr. A-1798-492/2017
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00374-2016-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas T. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 4) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas, apeliantas), atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. spalio 19 d. bei nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Areštinė) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, be to, areštinės kameros buvo drėgnos, šaltos, nuo lubų krisdavo tinkas, o sanitarinis mazgas neatitiko elementarių higienos normų reikalavimų, neužtikrino privatumo. Laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, jis patyrė pažeminimą, nepatogumus. Buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą (b. l. 7–9) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. Teisės aktų nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, buvo nežymiai pažeistas nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. kameroje Nr. 5. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atskirti 120–130 cm aukščio pertvara nuo kameros bendrojo ploto. Kiekvienam asmeniui, suabejojusiam dėl esamo privatumo naudojantis tualetu, nėra uždrausta tuo metu (tik tuo metu) panaudoti kameroje esantį audinį (širmą, užuolaidą), galintį padidinti privatumo lygį. Areštinė atitinka visus tokios paskirties patalpoms keliamus reikalavimus bei yra pripažinta tinkama eksploatacijai. Neturi duomenų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms institucijoms dėl jo teisių pažeidimų. Teismui nustačius, kad atsakovo atstovas galėjo nežymiai ir neintensyviai pažeisti nustatytus minimalaus ploto, tenkančio vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, reikalavimus, kurie nesukėlė pareiškėjui jokių sveikatos sutrikdymų, bei atsižvelgiant į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kaip savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas taikytinas teisės pažeidimo pripažinimas.
II.
5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu (b. l. 24–32) iš dalies patenkino pareiškėjo T. P. skundą. Teismas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisė 52 Eur (šešiasdešimt du eurus) (taip nurodyta sprendimo rezoliucinėje dalyje) neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. spalio 19 d. bei nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d., atlyginimo priteisimo.
7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnyje numatyta, jog viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų.
8. Teismas pažymėjo, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 p.). Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje, kurioje vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m (iš bendrojo ploto atmetus 1,2 kv. m sanitarinio mazgo plotą), buvo laikomas 2 paras, t. y. kameroje Nr. 5, kartu su dviem asmenimis, kurios bendras plotas 14,88 kv. m, nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. Taigi buvo pažeistas Taisyklių 80 punktas.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog areštinės kamerose buvo šalta, drėgna, nuo lubų krito tinkas, o sanitarinis mazgas neatitiko elementarių higienos normų reikalavimų, neužtikrino privatumo. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovavosi byloje pateiktu Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. balandžio 14 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 30-PR2-7004 „Dėl T. P. skundo“ bei Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. ir 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktais. Įvertinęs faktines aplinkybes, kurios buvo užfiksuotos patikrinimo aktuose, teismas konstatavo, jog pažeidimas dėl dirbtinės apšvietos buvo nustatytas kamerose Nr. 3, 4, 5, 14, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39, dėl natūralios apšvietos – kamerose Nr. 14 ir 23, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) 2 punktu (taip pat ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 3 punktu), jis nelaikytas pažeidimu, kadangi norint jį pašalinti reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus. Teismas negalėjo spręsti, ar kokie nors pažeidimai buvo nustatyti ir kamerose Nr. 1 bei 40, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nes patikrinimo metu šios kameros nebuvo patikrintos, o buvo patikrinta tik kamera Nr. 5, kurioje buvo laikomas pareiškėjas. Atsižvelgęs į tai, kad net keliose kamerose nebuvo nustatyti pažeidimai dėl kamerų drėgmės, oro temperatūros, nuo lubų krintančio tinko laikotarpiu, kai buvo kalinamas pareiškėjas, teismas padarė išvadą, jog paminėtų pažeidimų nebuvo ir kamerose Nr. 1 bei 40. Taigi pareiškėjo nurodyti pažeidimai dėl kamerų oro temperatūros, drėgmės ir nuo lubų krintančio tinko nepasitvirtino.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas akcentavo, jog netinkamai buvo įrengtas sanitarinis mazgas, t. y. sanitarinis mazgas kamerose nebuvo tinkamai aptvertas, todėl buvo pažeista jo teisė į privatumą. Atsakovo atstovas neginčijo, kad areštinės kamerose sanitariniai mazgai atskirti 120–130 cm pertvaromis (Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 p.), tačiau teigė, kad toks atskyrimas yra tinkamas. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą pažymėjo, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodė bendro pobūdžio teiginį, jog sanitarinio mazgo kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (pvz., buvo užuolaida). Nors atsakovas ir nurodė, jog pareiškėjas galėjo panaudoti kameroje esantį audinį (širmą, užuolaidą), tačiau nepateikė jokių duomenų, kad kamerose buvo užuolaidos ar širmos, kurios galėjo būti panaudotos užtikrinant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, todėl laikytina, jog atsakovas pažeidė Taisyklių 7.13 punktą.
11. Teismas konstatavo, kad Areštinėje pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą pasinaudojant tualetu (pažeistas Taisyklių 7.13 punktas), be to, pareiškėjas 2 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m (4,56 kv. m), pažeidžiant Taisyklių 80 punktą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė teismui pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. pagal CK 6.271 straipsnio prasmę neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.
12. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei į tai, kad pareiškėjui nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d. (2 paras) teko tik 4,56 kv. m kameros ploto (pažeidimas itin nežymus ir neintensyvus), bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad pareiškėjui dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 12 Eur (6 Eur už parą) suma, o dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į privatumą pasinaudojant tualetu – 50 Eur. Teismo vertinimu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtiems neigiamiems padariniams kompensuoti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 3 000 Eur neturtinės žalos buvo patenkintas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 62 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu (b. l. 35–37) prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą, pripažįstant pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas neteisingai nusprendė dėl žalos atlyginimo būdo. Žalos dydžio nustatymo kriterijai (atsakovo atstovas nesiekė sukelti nepatogumų pareiškėjui, nėra žalos pasekmių, kalinimo įstaiga (pastatas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą), atsakovo turtinė padėtis, piliečių bendras materialinis lygis) bei sąžiningumo ir teisingumo principai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma.
13.2. Teismas neteisingai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kuriais buvo pažeista pareiškėjo teisė privačiai naudotis areštinės kamerose esančiais tualetais. Privatumo nebuvo įmanoma pažeisti nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki 2015 m. gruodžio 6 d., kadangi pareiškėjas tuo metu areštinės kameroje buvo laikomas vienas. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose sanitarinių mazgų įrengimo aspektais atitinkančiose Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Teismas, konstatavęs neteisėtus veiksmus, neįsigilino į aplinkybes bei neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. LVAT 2016 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-433-858/2016, 2016 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-476-858/2016, 2016 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1497-556/2016). Teisės aktais yra nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų areštinėje, kontrolė ir priežiūra, todėl sanitarinio mazgo įrengimas negali užtikrinti visiško privatumo (žr. LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-7-143/2016). Teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą. Pareiškėjo galbūt patirtas nepatogumas dėl galimybės visiškai privačiai naudotis tualetu neturėjimo nesukėlė jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė į neturtinės žalos atlyginimą, kai nustatyta, kad jis buvo kalinamas neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis.
15. Administracinę bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad pareiškėjui, kuris buvo Areštinėje nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. spalio 19 d. bei nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d., dvi paras (nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d.) kameroje Nr. 5 vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m (4,56 kv. m), buvo pažeisti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkto reikalavimai, be to, visą laikotarpį nebuvo užtikrinta teisė į privatumą pasinaudojant tualetu (pažeistas Taisyklių 7.13 punktas), pareiškėjui teismo sprendimu priteistas 62 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
16. Atsakovas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos atlyginimu, teigė, kad nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcijos forma būtų teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas; atkreipė dėmesį, kad nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki 2015 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas kameroje buvo vienas, todėl privatumas negalėjo būti pažeistas.
17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.
18. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, būtinumo apsaugoti viešąjį interesą ar reikšmingai pažeistus valstybės, savivaldybės ar asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, apeliacinio skundo ribų neperžengia (ABTĮ 140 str. 2 d.) ir bylą nagrinėja pareiškėjo teisės į tinkamą neturtinės žalos atlyginimą, kai nustatyta, kad jis buvo kalinamas neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis, aspektu.
19. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
21. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).
22. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
23. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų jo teisių pažeidimo ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, remiasi padarytomis išvadomis, kad iš esmės visą pareiškėjo laikymo Areštinėje laiką sanitarinio mazgo ir tualeto įrengimas neužtikrino asmens naudojimosi juo privatumo.
24. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
25. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
26. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis bei atsižvelgdama į aktualią EŽTT praktiką, pažymi, kad tokio pobūdžio netinkamos kalinimo sąlygos, net ir nesant asmens teisės į tam tikrą laisvės atėmimo vietos, kurioje jis laikomas, plotą pažeidimo, kai neužtikrinamas naudojimosi tualetu privatumas, higienos reikalavimai ir pan., lemia jo teisės į orumą pažeidimą, kartu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (D. Z. pareiškimo Nr. 70065/13) 148, 156 p.).
27. Šiame kontekste apelianto teiginys, kad vieną parą pareiškėjo privatumas nebuvo pažeidžiamas, neturi įtakos situacijos vertinimui iš esmės, nes pažeidimas truko visą likusį jo laikymo Areštinėje laikotarpį, dėl pažeidimo pobūdžio pareiškėjo patiriami išgyvenimai – teisės į orumą pažeidimas – negali būti kompensuojami tik jo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pripažinimu.
28. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nepagrįstai nekonstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, pagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Virginija Volskienė