Administracinė byla Nr. eA-2281-502/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00178-2022-6
Procesinio sprendimo kategorija 9.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. H. A. A. A., A. A. H. K. H. K. ir nepilnamečių M. M. H. A. H. A., K. H. H. H., M. M. H. A. H. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. H. A. A. A., A. A. H. K. H. K., M. M. H. A. H. A., K. H. H. H., M. M. H. A. H. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai M. H. A. A. A., A. A. H. K. H. K., atstovaudami ir savo nepilnamečius vaikus M. M. H. A. H. A., K. H. H. H., M. M. H. A. H. A. (toliau – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 21M48531 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2022 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 6K-141 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjai nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), atvyko iš (duomenys neskelbtini) regiono, (duomenys neskelbtini) miesto. Išvyko dėl šeimos konflikto su kita šeima, kurios atstovai, gindami jų šeimos moters garbę bei keršydami už šeimos nario sužalojimą, nušovė pareiškėjo brolį. Žudikai buvo nuteisti ir pasodinti į kalėjimą, tačiau įkalinimo laikas jau baigiasi. Pareiškėjai bijo, kad grįžus iš kalėjimo brolio žudikams, mirtinas šeimų konfliktas tęsis toliau. Pareiškėjai konflikto nenori ir bijo būti nužudyti, todėl išvyko. Kita priežastis, dėl kurios pareiškėjai išvyko, yra (duomenys neskelbtini) keliama grėsmė.
3. Pareiškėjai teigė, kad jų prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas. Pareiškėjai nurodė individualias aplinkybes, tačiau jos nebuvo įvertintos. Be to, pareiškėjams nebuvo užtikrinta teisė duoti paaiškinimus nagrinėjant jų skundą ikiteismine tvarka.
4. Pareiškėjas M. H. A. A. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje papildomai nurodė, jog yra netikintis. Šios aplinkybės apklausos Departamente metu nenurodė, nes vertėjas sakė apie tai nekalbėti. Dėl to, kad yra netikintis, kyla grėsmė iš tikinčiųjų, tačiau iki šiol jam niekas negrasino.
6. Atsakovas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Prieglobsčio prašyme pareiškėjai nurodė, kad jų išvykimo iš kilmės šalies pagrindinė priežastis – šeimyninės problemos bei nuolatiniai (duomenys neskelbtini) teroro aktai šalyje. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjų pasakojimas nepagrindžia prielaidos, jog kilmės valstybėje jiems gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
7. Atsakovas pažymėjo, kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė kitų, jiems tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo įvertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Taip pat nustatyta, kad beatodairiškas smurtas nei vienoje iš (duomenys neskelbtini) provincijų nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmenų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Todėl pareiškėjams nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti ir nuspręstą išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
9. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.
II.
10. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti M. H. A. A. A., A. A. H. K. H. K. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo M. H. A. A. A., A. A. H. K. H. K. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą skundo dalį atmetė.
11. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus prieglobsčio bylose, nurodė, kad pareiškėjai prieglobsčio prašo, nes jiems kyla grėsmė jų kilmės valstybėje, nes pareiškėjas M. H. A. A. A. atsisakė vykdyti „kraujo kerštą“, yra netikintis bei nesaugu dėl (duomenys neskelbtini) grupuočių veiklos, (duomenys neskelbtini) jis bus persekiojamas, o (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos jų neapgins.
12. Teismas, įvertinęs pareiškėjų prašyme suteikti prieglobstį bei apklausos metu duotus paaiškinimus, darė išvadą, jog pareiškėjų pasakojimas nėra detalus. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Pareiškėjai nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl individualios grėsmės, jų teiginiai dėl grėsmės grindžiami tik jų subjektyvia nuomone. Pareiškėjų paaiškinimai nėra nuoseklūs, kelia abejonių jų patikimumas. Teismas pareiškėjų nurodytų aplinkybių nenuoseklumą, pasakojimo abstraktumą vertino kaip esminius trūkumus, kurie užkerta kelią toliau tirti, aiškintis, spręsti teigiamai pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį.
13. Teismas nustatė, kad atsakovas surinko aktualią pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė Sprendime. Surinkta informacija buvo aktuali pareiškėjų pasakojimui. Sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad kai kuriose (duomenys neskelbtini) vietovėse nors ir egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai „vien buvimo“ šioje teritorijoje pakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jiems galėtų kilti grėsmė. Kitokios informacijos pareiškėjai nepateikė ir teismo posėdyje.
14. Teismas akcentavo, kad vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas pritarė atsakovui, kad nei pareiškėjų pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojams kilmės valstybėje grėsė / gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.
15. Teismas Tvarkos aprašo 222 punkto kontekste pažymėjo, kad skundas nagrinėjamas nekviečiant šalių. Pareiškėjai neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Pareiškėjai žodžiu buvo išklausyti Departamente ir teismo posėdyje. Pareiškėjų teisė būti išklausytiems yra užtikrinta.
16. Teismas pritarė Sprendimo motyvams dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį. Pažymėjo, jog egzistuoja tikimybė, jog pareiškėjai slėpsis. Be to, pareiškėjai iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Teismas pažymėjo, kad nors nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėjai kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau būtų proporcinga pareiškėjams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas nenustatė, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padarę kokių nors teisės pažeidimų. Teismas taip pat sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, keičiant nustatytą laikotarpį į dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
17. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visa apimtimi, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
18. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų. Pareiškėjams kyla individuali garbės nusikaltimo grėsmė. JTVPK 2019 m. gegužės mėn. ataskaitoje „Tarptautinės apsaugos klausimai, susijęs su asmenims, išvykusiems iš (duomenys neskelbtini)“ nurodyta informacija apie pareiškėjų kilmės valstybę patvirtina, kad asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimus, gresia susidorojimas.
19. Pabrėžiama, jog vertinant tam tikrai socialinei grupei priklausančio asmens baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą nereikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupės (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Šiuo atveju pareiškėjai priklauso asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal pareiškėjų kilmės valstybės informaciją garbės nusižengimus įvykdę asmenys persekiojami, taip pat į tai, kad iki šiol (duomenys neskelbtini) nėra sukurta efektyvi tokių asmenų apsaugos sistema, darytina išvada, kad pareiškėjų išsakyta grėsmė yra reali. Atsižvelgiant į pareiškėjų išdėstytą informaciją bei atsakovo surinktą informaciją, laikytina, kad dėl pareiškėjų priklausymo asmenų, įvykdžiusių garbės nusižengimą, socialinei grupei, kurios atžvilgiu buvo ir yra (duomenys neskelbtini) naudojama prievarta, atsakovas turėjo suteikti pareiškėjams prieglobstį.
20. Teigiama, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vyksta karinis konfliktas, kuris taip pat kelia individualią grėsmę pareiškėjų sveikatai ir gyvybei. Atsakovas turėjo įvertinti realią grėsmę, turėjo ne formaliai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai įvertinti asmeniškai pareiškėjams galinčius kilti pavojus, vadovautis logika ir žmogišku supratimu, kad vos už kelių kilometrų vykstantys ginkluoti susirėmimai, šalia esančių kaimų bombardavimas išties yra grėsmingi pareiškėjų saugumui, sveikatai.
21. Akcentuojama, kad atsakovo surinkti duomenys yra pakankamai seni, t. y. EPPB apibendrinti duomenys siekia laikotarpį iki 2020 m. Atsakovas turėjo surinkti naujausius, aktualiausius duomenis. Atsakovo Sprendime nėra jokios naujausios informacijos apie beatodairiško smurto padėtį (duomenys neskelbtini) (kur beatodairiško smurto lygis aukštesnis) provincijoje.
22. Atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjų šeima yra priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei, nes šeimoje yra moteris ir net trys vaikai. Pareiškėjų išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis. Tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas.
23. Laikomasi pozicijos, kad pareiškėjams prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką
24. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės analogiškais pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais prašo apeliacinį skundą atmesti.
25. Atsakovas akcentuoja, kad nagrinėdamas pareiškėjų prašymą surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją. Šiuo atveju nei iš pareiškėjų pasakojimo, nei iš kitos surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjų persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėjus dėl jų individualių savybių. Prieglobsčio prašytojų istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo. Tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, prieglobsčio prašytojai nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Be to, prieglobsčio prašytojų pasakojimai apie įvykius, paskatinusius išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio, neišsamūs, prieštaringi, todėl nelaikytini patikimais įrodymais. Nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija.
26. Atsakovas nurodo, kad pagrįstai nustatė, jog pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPBB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jie taip pat nėra pažeidžiami asmenys. Pareiškėja nenurodė, jog jai ar jos vaikams kilmės valstybėje yra kilusi grėsmė. Prieglobsčio prašytojai visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), todėl yra pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra, yra darbingo amžiaus asmenys. Įvertinus tai, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių prieglobsčio prašytojams gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Pareiškėjai apklausų metu neišreiškė prašymo dėl vaikų apklausos būtinumo, tuo labiau, apklausų metu galėjo nurodyti visas aktualias aplinkybes, susijusias su vaikais, tačiau individuali grėsmė ir vaikams kylanti rizika apklausų metu nebuvo įvardyta.
27. Atsakovas pažymi, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai nepateikė. Be to, pareiškėjai turi teisę pateikti prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjai iš savo kilmės valstybės išvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo Baltarusijoje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
28. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausyti.
29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jie pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjų prašymas netenkinamas.
V.
31. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo pareiškėjams – (duomenys neskelbtini) – nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, M. H. A. A. A., A. A. H. K. H. K. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, neuždrausta pareiškėjų nepilnamečiams vaikams M. M. H. A. H. A., K. H. H. H., M. M. H. A. H. A. atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo bei susijusio reikalavimo įpareigoti Departamentą pareiškėjų prašymą nagrinėti iš naujo pagrįstumo.
32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Sprendime Departamentas pagrįstai nurodė išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau sumažino M. H. A. A. A., A. A. H. K. H. K. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesto į C.SIS II perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi laikotarpius iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.
33. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdami, kad pareiškėjams (duomenys neskelbtini) kyla garbės nusikaltimo grėsmė kraujo keršto konflikto pasėkoje. Be to, pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vyksta karinis konfliktas. Atsakovo Sprendime nėra jokios naujausios informacijos apie beatodairiško smurto padėtį (duomenys neskelbtini) provincijoje. Pareiškėjai akcentuoja, kad atsakovas Sprendimą priėmė neįvertinęs aplinkybės, kad pareiškėjų šeima yra priskirtina padidintos rizikos asmenų grupei, nes šeimoje yra moteris ir net trys vaikai, neatliko jokio vertinimo dėl Sprendimų taikomų priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojams – vaikams.
34. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, kuri buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.
35. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
36. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
37. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai M. H. A. A. A., A. A. H. K. H. K. prieglobsčio prašymą grindė ir Departamente apklausos metu nurodė, kad jie yra šeima su trimis vaikais ir atvyko iš (duomenys neskelbtini) miesto iš esmės vengdami kraujo keršto dėl įvykdyto garbės nusikaltimo bei dėl nesaugios padėties gyvenamojoje vietoje, vykstant (duomenys neskelbtini) teroro aktams.
39. Iš bylos medžiagos matyti, kad Departamentas disponavo EPPB surinkta informacija, pagal kurią EPPB išskiria padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, be kita ko, moterys, vaikai, asmenys, įtraukti į kraujo kerštą ar nukentėję nuo kraujo keršto (genčių konflikto kontekste). Nepritartina Sprendime padarytai išvadai, jog prieglobsčio prašytojai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Departamentas nepateikė pareiškėjų situacijos vertinimo kilmės valstybės informacijos kontekste dėl asmenų, įvykdžiusių garbės nusižengimus, galimo persekiojimo ar susidorojimo. Neatsižvelgė į tai, kad prieglobsčio prašo šeima, t. y. vyras ir moteris, kurie prašo suteikti prieglobstį sau ir savo trims nepilnamečiams vaikams ((duomenys neskelbtini) metų).
40. Sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo vaikams teisėjų kolegija akcentuoja, kad tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021).
41. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).
42. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Ženevos konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.
43. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>.“
44. Nagrinėjamu atveju Departamentas nepasisakė dėl vaikų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos bus deramai užtikrinti geriausi vaikų interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, atsižvelgiant į kuriuos turėtų būti aiškinamas ir Įstatymas.
45. Akcentuotina ir tai, kad Departamento Sprendime pažymima, kad tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas.
46. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.“
47. Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnyje nustatyta: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga.“
48. Remiantis Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsniu persekiojimo vykdytojais gali būti taip pat ir nevalstybiniai subjektai, taigi šis faktas savaime nepaneigia visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlygos, kaip ši sąlyga suprantama pagal Įstatymą. Sprendime nėra nagrinėjamas klausimas, ar valstybės arba valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, nori ir gali pasiūlyti pareiškėjams veiksmingą ir ilgalaikio pobūdžio apsaugą, dėl ko nebūtų būtinas tarptautinės apsaugos poreikis nuo nevalstybinio subjekto. Sprendime yra apsiribojama tik bendro pobūdžio teiginiais, kad duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojams apsaugos nuo tariamo persekiojimo, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojai nepateikė; turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Pažymėtina, kad minėta informacija priskirtina prie informacijos apie kilmės valstybę, taigi pareigą ją rinkti turi valstybės institucija bendradarbiaudama su tarptautinės apsaugos prašytoju (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021; 2022 m. kovo 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022). Departamento teiginys „turima informacija“ nepagrindžia kokia tai informacija ir iš kokio šaltinio.
49. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta išsiųsti užsieniečius iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).
50. Ši skundžiamo Sprendimo dalis priimta remiantis Įstatymo 126 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 1 dalies 1 punktu (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 punkto redakcija), kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.
51. Minėtame ir kitose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“
52. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.“
53. Remiantis Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąja dalimi, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.).
54. Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.).
55. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje.
56. Skundžiamo Sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į užsieniečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą ir, ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta vien į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.
57. Dėl nurodytų motyvų Departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimas administracinė byloje Nr. eA-1303-602/2022, 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022, 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022, 2022 m. balandžio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1978-502/2022). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų M. H. A. A. A., A. A. H. K. H. K., M. M. H. A. H. A., K. H. H. H., M. M. H. A. H. A. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjų M. H. A. A. A., A. A. H. K. H. K., M. M. H. A. H. A., K. H. H. H., M. M. H. A. H. A. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 21M48531, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2022 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 6K-141 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė
Skirgailė Žalimienė