Administracinė byla Nr. P-25-415/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03445-2016-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10, 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2018 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. K. (S. K.) prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1483-525/2018 pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 49S-348-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. K.“ (toliau – ir NŽT sprendimas, ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti NŽT per 4 mėnesius atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į likusią 0,6157 ha žemės sklypo dalį į lygiavertį žemės sklypą kitoje laisvo žemės fondo dalyje (kaimo vietovėje).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo motina M. K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Po motinos mirties 1991 m. vasario 10 d. pareiškėjas, kaip vienas iš turto paveldėtojų, įgijo nuosavybės teisę į 0,8594 ha žemės sklypą ir kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos ne visiškai, o keliais etapais: Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2673 atkurta nuosavybės teisė į 0,1537 ha žemės sklypą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731 atkurta nuosavybės teisė į 0,0900 ha žemės sklypą. Liko negrąžinta paveldėto žemės sklypo dalis – 0,6157 ha. Pareiškėjas atsakovui ne kartą pareiškė, kad paveldėtą žemės sklypą pageidauja susigrąžinti tik natūra. Pakartotinai tokią valią išreiškė ir 2016 m. gegužės 15 d., tačiau, pareiškėjui nežinant ir nesant jo sutikimo, NŽT priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame nurodyta, kad už 0,6157 ha žemės sklypą atlyginama kitais būdais, t. y. sumokama pinigais (1 112,69 Eur).
3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas minėtą sprendimą ir turto vertės pažymą jam išsiuntė praėjus beveik trims mėnesiams po priėmimo, t. y. kartu su 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 49SF‑1713‑(14.49.104), kurį jis gavo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas buvo rengiamas slaptai, pažeidžiant procedūras. Sprendimas buvo priimtas 2016 m. gegužės 27 d., o vėliau (t. y. 2016 m. birželio 10 d.) buvo surašyta pažyma Nr. 49PAŽI‑169 „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“. Pareiškėjo manymu, nėra aišku, kuo remiantis buvo nustatyta žemės sklypo vertė, ar atsakovo nustatyta vertė yra protinga ir teisinga. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, kuriame įtvirtinta, kad nuosavybė yra neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlygintina. Tačiau pareiškėjui 0,6157 ha žemės sklypo dalis iki šiol nėra grąžinta, o už žemės sklypą siūloma neprotingai maža pinigų suma, kuri neadekvati negrąžinto žemės sklypo vertei. Pareiškėjas buvo pareiškęs vienintelį pageidavimą – susigrąžinti žemę natūra, o 2012 m. gegužės 25 d. prašymas yra suklastotas. Pareiškėjo nuosavybės teisių į žemę atkūrimas buvo vilkinamas, buvo kalbama apie įvairius žemės grąžinimo variantus kitoje vietovėje, kol galiausiai, po ilgo laukimo, buvo pasiūlyta kompensacija pinigais. Šios kompensacijos pareiškėjas 2016 m. gegužės 13 d. raštiškai atsisakė ir nurodė, kad pageidauja grąžinti žemę, tačiau, neatsižvelgiant į tai, buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Pareiškėjas 2017 m. sausio 26 d. rašytiniame paaiškinime teismui nurodė, kad byloje esantis 2012 m. gegužės 25 d. prašymas iškreipia jo tikrąją valią, jis įtaria, jog šį prašymą, jam nežinant, jo vardu pateikė žentas, galbūt siekdamas savanaudiškų tikslų.
5. Atsakovas paaiškino, kad iš NŽT Vilniaus miesto skyriuje esančios nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 8C matyti, jog M. K. 1991 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą grąžinti žemę natūra. Prašyme buvo nurodyti žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą: M. L., T. V., S. K., I. K.. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2673 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1537 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,4612 ha ploto žemės sklype Nr. 2 (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise su kitais bendraturčiais T. K., M. L., J. A.. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731 atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjui tenkančią 0,0900 ha dalį žemės, neatlygintiniam perdavimui nuosavybėn naują 0,0900 ha žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 3 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-107 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ informavo pareiškėją apie galimybę pasinaudoti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, tokio pobūdžio prašymą pateikiant nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2012 m. gegužės 25 d. gautas pareiškėjo prašymas (reg. Nr. 49GF-3185) „grąžinti pinigais už likusį žemės plotą 0,6157 ha“. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23)-187 „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę buvusios savininkės M. K. iki 1940 metų turėtos žemėvaldos teritorijoje suteikimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu pateikti informaciją apie galimybę suprojektuoti laisvą / laisvus žemės sklypus, kurie nepriskirti valstybės išperkamai žemei, grąžinimui natūra buvusios savininkės M. K. turėtos žemėvaldos buvusio (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27550/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintinų natūra žemės sklypų buvusiame (duomenys neskelbtini) suprojektavimo“ informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad kartografinėje medžiagoje nurodyto M. K. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo buvusiame (duomenys neskelbtini) ribose laisva (neužstatyta) žemė Vilniaus apskrities viršininko sprendimais grąžinta piliečiams natūra, likusi kartografuotų sklypų dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 49SF-875-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės M. K. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo pareiškėją, kad jam už likusią valstybės išperkamą žemę bus atlyginama pinigais, kadangi iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d., nebuvo pareikšta valia dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreikšta valia dėl neatlygintinio lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje vietovėje (kaimo vietovėje), todėl už likusią susigrąžinti 0,6157 ha žemės dalį gali būti atlyginta pinigais. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) reglamentavo, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) numatė, kad tuo atveju, kai pilietis iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka minėto įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taigi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (įsigaliojusioje nuo 2002 m. vasario 15 d.) buvo nustatyta kalendorinė data ir apibrėžtas terminas, per kurį piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (taip pat ir pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę), t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., o pareiškėjas turėjo keisti valią dėl būdo iki įstatyme numatyto termino pabaigos. Nuosavybės teisės gali būti atkuriamos Atkūrimo įstatymo numatytais atvejais grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra, o jeigu toks turtas teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas valstybės išperkamam turtui – atlyginant piliečiams už tokį valstybės išperkamą turtą minėtame įstatyme numatytais būdais. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27550/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintinų natūra žemės sklypų buvusiame (duomenys neskelbtini) suprojektavimo“ informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad kartografinėje medžiagoje nurodyta M. K. iki nacionalizacijos turėtos žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) ribose laisva (neužstatyta) žemė Vilniaus apskrities viršininko sprendimais grąžinta piliečiams natūra, likusi kartografuotų sklypų dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Todėl pareiškėjui iki įstatymo nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d., nepareiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo ir neišreiškus valios dėl neatlygintinio lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), už likusį neatkurtą 0,6157 ha žemės plotą nuosavybės teisės gali būti atkurtos kitu įstatyme numatytu būdu – pinigais. NŽT, apskaičiuodama valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinių, vertę, kai atlyginama įstatyme nustatytais būdais, nagrinėjamu atveju – už miesto teritorijoje turėtą kitos paskirties žemę atlyginant pinigais, taiko Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (toliau – ir Metodika). Galiojančios teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą, nenumato galimybės pareiškėjui mokėti piniginę kompensaciją rinkos verte – piliečiams atlyginimo pinigais dydis yra nustatomas vadovaujantis minėta metodika. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat ir šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Pareiškėjas kelis kartus keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o 2012 m. gegužės 25 d. pateiktu prašymu pageidavo už likusią 0,6157 ha dalį žemės gauti pinigus. Pareiškėjo 2016 m. gegužės 15 d. išreikšta valia dėl atkūrimo būdo negali būti nagrinėjama, nes valią dėl būdo buvo galima pareikšti tik įstatymo nustatytais terminais. Pareiškėjo skunde minima pažyma bei skundžiamas sprendimas pareiškėjui buvo išsiųsti tik po trijų mėnesių nuo sprendimo priėmimo, nes NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. birželio 7 d. raštu kvietė pareiškėją atvykti atsiimti sprendimą, bet pareiškėjas neatvyko. Pažyma dėl valstybės išperkamos žemės vertės surašoma, kai priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovo nuomone, ginčijamas NŽT sprendimas yra priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų, priimtas kompetentingos institucijos, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčijamo sprendimo neteisėtumą grindė ne tuo, jog nuosavybės teisės į buvusios savininkės turėtą žemę jam nebuvo atkurtos natūra, bet tuo, kad už valstybės išperkamą žemę nepagrįstai buvo nuspręsta atlyginti pinigais.
8. Teisinius santykius, susijusius su atlyginimu piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 16 ir 21 straipsniai.
9. Teismas nustatė, kad M. K. 1991 m. lapkričio 11 d. pareiškė prašymą grąžinti žemę natūra, šiame prašyme nurodyti ir piliečiai, turintys teisę į turto sugrąžinimą, tarp jų ir pareiškėjas. Pareiškėjas 2002 m. rugpjūčio 13 d., įsigaliojus Atkūrimo įstatymo pakeitimams, numačiusiems nuosavybės teisės į miesto žemę grąžinimą natūra, padavė prašymą, išreikšdamas valią atkurti nuosavybės teises į žemę buvusios savininkės turėtoje vietoje. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 27 d. raštu informavo pareiškėją apie galimybę iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pareikšti valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už žemę, priskirtą valstybės išperkamai, nurodė konkrečius atlyginimo būdus. Pareiškėjas, gavęs minėtą raštą, 2003 m. kovo 31 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teisę buvusioje vietoje natūra, o jeigu sklypas užstatytas – tai „naujoje vietoje išskirti likusią dalį“. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2673 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1537 ha žemės sklypo dalį. Toliau vyko procesas, kurio metu pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas, numatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte, t. y. perdavimas neatlygintinai nuosavybėn t. y. neatlygintinis žemės perdavimas nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naują žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, kuris buvo realizuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731, atkuriant pareiškėjui nuosavybės teises į 0,0900 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0900 ha žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini).
10. Teismas nurodė, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. pakeitus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punktą ir numačius atlyginimo už valstybės išperkamą miesto žemę būdą – pinigus, pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį buvo sudaryta galimybė piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į miesto žemę, iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Dėl to NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario mėnesį išsiuntė pareiškėjui raštą Nr. 49SF-(14.49.104.), kuriuo informavo apie nuo 2002 m. vasario 1 d. pakeistą Atkūrimo įstatymą ir galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo bei prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. NŽT Vilniaus miesto skyriuje buvo gautas pareiškėjo pasirašytas 2012 m. gegužės 25 d. prašymas „grąžinti pinigais už likusį žemės 0,6157 ha kur buvęs (duomenys neskelbtini)“.
11. Teismas taip pat nustatė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 27 d. rašte Nr. 49SF-895-(14.49.104.) nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškė valios dėl lygiaverčio neatlygintinio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), už likusią susigrąžinti 0,6158 ha žemės dalį gali būti atlyginta pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas – pinigais. Pareiškėjas buvo informuotas, kad yra parengtas sprendimo projektas atkurti jam nuosavybės teises pinigais ir posėdis, kuriame bus svarstomas minėto sprendimo priėmimo klausimas, įvyks 2016 m. gegužės 13 d. Iš NŽT sprendimo projekto teismas nustatė, jog pareiškėjas, svarstant sprendimo priėmimo klausimą, su sprendimo projektu nesutiko ir pageidavo, kad būtų atlyginta žeme. Nepaisant to, NŽT 2016 m. gegužės 27 d. priėmė byloje ginčijamą sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjui, atlyginant pinigais.
12. Teismas iš aptartų faktinių aplinkybių nustatė, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatyme nustatytu terminu išreiškė valią tiek dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tiek dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, t. y. 2003 m. kovo 31 d. prašė atkurti nuosavybės teises buvusioje vietoje natūra, o jeigu sklypas užstatytas, tai „naujoje vietoje išskirti likusią dalį“. Nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdžiusi Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. spalio 1 d. pareiškėjui atkūrė nuosavybės teises natūra į 0,1537 ha žemės sklypo dalį, o vėlesniame nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjo 2003 m. kovo 31 d. prašyme išreikštą valią vertino kaip valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 4 p. numatytas atlyginimo būdas) ir 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731 atkūrė nuosavybės teises į 0,0900 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0900 ha žemės sklypą individualiai statybai. Pareiškėjas dėl tokio atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo prieštaravimų nereiškė, priešingai, sutiko su tokiu atlyginimo būdu. Pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo procese prašymų atkurti nuosavybės teises lygiaverčio žemės sklypo neatlygintiniu perdavimu nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje) neišreiškė, nereikalavo atlikti su tuo susijusių veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 105 punkte. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdžiusios institucijos tinkamai pareiškėjo valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, išreikštą 2003 m. kovo 31 d. prašyme, vertino kaip valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai ir ją realizavo. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2012 m. vasario mėnesį informavus pareiškėją apie nuo 2002 m. vasario 1 d. pakeistą Atkūrimo įstatymą ir galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, skyriuje buvo gautas 2012 m. gegužės 25 d. pareiškėjo pasirašytas prašymas „grąžinti pinigais už likusį žemės 0,6157 ha, kur buvęs (duomenys neskelbtini)“, o tai reiškia, kad pareiškėjas per įstatyme nustatytą terminą išreiškė valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę būtent šiuo būdu. Teismas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 3 punkte nurodyta, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus. Vadinasi, atsakovui buvo privaloma vadovautis pareiškėjo valia dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, nurodyta 2012 m. gegužės 25 d. prašyme, t. y. atlyginti pinigais. Kaip teisingai nurodė atsakovas, ta aplinkybė, kad pareiškėjas svarstant sprendimo priėmimo klausimą 2016 m. gegužės 13 d. jau nesutiko su sprendimo atlyginti už valstybės išperkamą žemę pinigais projektu ir pageidavo, kad būtų atlyginta žeme, nesudarė pagrindo atsakovui vadovautis būtent šia pasikeitusia valia, nes atsakovui buvo privaloma vadovautis pareiškėjo valia, išreikšta paskutiniame prašyme, pateiktame įstatyme nustatytu terminu. Tuo tarpu 2016 m. gegužės 13 d. jau buvo pasibaigę Atkūrimo įstatyme numatyti naikinamieji terminai valiai dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo būdui pakeisti.
13. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimas pareiškėjui atlyginti už valstybės išperkamą žemę pinigais atitiko pareiškėjo valią, išreikštą paskutiniame prašyme, paduotame per įstatyme nustatytą terminą, o atsakovui pagrindo parinkti kitą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą, įskaitant pareiškėjo šiuo metu pageidaujamą (lygiaverčio žemės sklypo neatlygintiniam perdavimui kitoje vietoje (kaimo vietovėje)), nebuvo. Nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdžiusios institucijos pareiškėjo valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, išreikštą 2003 m. kovo 31 d. prašyme, tinkamai vertino kaip valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai, pareiškėjas su tuo sutiko, nei per įstatyme nustatytą terminą, nei nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu nereiškė pageidavimų už valstybės išperkamą žemę atlyginti jam lygiaverčio žemės sklypo perdavimu neatlygintinai kitoje vietoje (kaimo vietovėje), nereikalavo atlikti su tuo susijusių veiksmų, numatytų Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 105 punkte. Juo labiau, kad teismų praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, jog konkretaus nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo ar būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, pasirinkimas priklauso nuo aplinkybės, ar turtas yra valstybės išperkamas, ir nuo paties piliečio apsisprendimo.
14. Teismas apibendrino, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 49SF-895-(14.49.104.) pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškė valios dėl neatlygintinio lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), todėl už likusią susigrąžinti 0,6158 ha žemės dalį galėjo būti atlyginta pinigais, kaip ir prašė pareiškėjas paskutiniame prašyme. Taigi ginčijamas atsakovo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nebuvo pagrindo, atitinkamai, nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą per 4 mėnesius atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į lygiavertį žemės sklypą kitoje laisvo žemės fondo dalyje (kaimo vietovėje).
15. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad jo 2012 m. gegužės 25 d. prašymu nėra pagrindo vadovautis, nes jis buvo suklastotas. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad minėtame prašyme yra jo parašas, prašymas buvo pasirašytas jo namuose, dalyvaujant pareiškėjo dukters sutuoktiniui. Prašymas buvo rašomas po to, kai NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario mėnesį informavo pareiškėją apie nuo 2002 m. vasario 1 d. pakeistą Atkūrimo įstatymą ir galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Prašyme aiškiai išreikšta valia atlyginti pinigais už likusį žemės plotą, jame nurodytas konkretus žemės plotas, buvusi žemės vieta. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad ir kiti pareiškėjo prašymai nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusioms institucijoms buvo rašomi lietuvių kalba, padedant artimiems pareiškėjui asmenims. Iš to teismas padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo iš kitų prašymų išskirti būtent aptariamo 2012 m. gegužės 25 d. prašymo ir vertinti jį kaip suklastotą ar neatspindėjusį pareiškėjo valios.
16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog ginčijamame sprendime nurodyta neprotingai maža atlyginimo už valstybės išperkamą žemę suma, nurodė, kad atsakovas už žemę atlygindamas pinigais taiko Metodiką, kuri nenumato galimybės mokėti kompensaciją dabartine žemės rinkos verte. Pareiškėjas ginčo dėl to, kad nustatant atlyginimo sumą būtų nesilaikyta Metodikos reikalavimų, nekėlė. Atsakovui ginčijamame sprendime atlyginimo pinigais už nusavintą žemę sumą nustačius pagal Metodikos nuostatas nebuvo pažeista pareiškėjo nuosavybės teisė. Metodika buvo teisėtas, galiojantis norminis teisės aktas, kuriuo atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, privalėjo vadovautis.
17. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vilkinamas, tačiau skunde nekėlė jokių reikalavimų, kildinamų iš galimo vilkinimo. Todėl teismas šio klausimo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl vėliau, nei priimtas sprendimas, surašytos turto vertės pažymos, dėl ginčijamo sprendimo tariamai pavėluoto atsiuntimo, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant iškeltus skundo reikalavimus, todėl dėl jų taip pat nepasisakė.
III.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
19. Pareiškėjas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) turėjo įvertinti aplinkybes dėl užsitęsusio (vilkinamo) nuosavybės teisių atkūrimo, kuris tęsėsi nuo 1991 metų, taip pat aplinkybes, kad žemė, kuri turėjo būti jam grąžinta, buvo grąžinta tretiesiems asmenims, be to, buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai atkurti nuosavybės teises į žemę visa apimtimi, nors ir ne toje pačioje vietoje, o ne gauti kompensaciją pinigais.
20. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovo su atsiliepimu teismui pateiktas tariamai jo rašytas 2012 m. gegužės 25 d. prašymas ir atsakovo 2012 m. vasario mėnesio (be dienos) raštas Nr. 49SF-(14.49.104) – (be registracijos numerio) anksčiau jam nebuvo matyti. Apie tai jis pažymėjo teismui 2016 m. lapkričio 28 d. prašyme, kuriame jis taip pat nurodė galimas tokių raštų surašymo aplinkybes, kas juos galėjo suklastoti ir kas tai patvirtintų, prašė skirti ekspertizę, tačiau teismas nesiėmė jokių veiksmų šiai aplinkybei ištirti (2016 m. gruodžio 7 d. teismo posėdžio metu, pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant, protokoline nutartimi šis prašymas buvo atmestas). Tokio paties pobūdžio prašymus pareiškėjas teismui teikė 2017 m. sausio 26 d. (teismas šį jo prašymą ignoravo) ir 2017 m. vasario 2 d. (teismas šį prašymą atmetė, nors jis buvo pasirengęs apmokėti išlaidas už atliktą ekspertizę). Taigi teismas atmetė visus jo prašymus ir galutiniame sprendime rėmėsi ginčytinomis aplinkybėmis. Be to, teismas netyrė, kas inicijavo atsakovo 2012 m. vasario mėnesį rašto rengimą ir kuris atsakovo darbuotojas pagreitintai užregistravo 2012 m. gegužės 25 d. suklastotą prašymą, nors jis net nebuvo vykdomas ir juo nebuvo remiamasi priimat šioje administracinėje byloje ginčijamus administracinius sprendimus (šiuose sprendimuose buvo remiamasi Atkūrimo įstatymo 21 str. 5 d. nuostatomis). Nepaisant to, teismas 2012 m. gegužės 25 d. suklastotu prašymu vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą.
21. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo kviečiamas, 2016 m. gegužės 13 d., 15 val., nuvyko į NŽT Vilniaus miesto skyrių, tačiau neįvyko joks posėdis, atsakovo darbuotoja jam pareiškė, jog bus priimtas sprendimas už neatkurtą žemę atlyginti pinigais. Su tokiu atsakovo pasiūlymu jis nesutiko, todėl sprendimo projekte parašė „susipažinau, nesutinkam, norėtum gauti žeme. 2016 m. gegužės 13 d. S. K.“. Šiuo savo prašymu jis neišreiškė valios pakeisti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o tik patvirtino 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodytą valią. Atsakovas neturėjo teisės parinkti savo nuožiūra kito nuosavybės teisės atkūrimo būdo, esant galiojančiam jo 2003 m. kovo 31 d. prašymui. Žemės ūkis yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, tai yra pakankamai svarus argumentas, liudijantis apie jo siekį gauti žemės sklypą. Šias aplinkybes būtų patvirtinę ir jo nurodyti liudytojai (taip pat ir aplinkybę, kad jis niekuomet nereiškė pageidavimo gauti piniginę kompensaciją ), tačiau pirmosios instancijos teismas užkirto tam kelią.
22. Pareiškėjas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog jo 2003 m. kovo 31 d. prašymas reiškė prašymą išskirti žemės sklypą individualiai statybai, neatitinka tikrovės ir prieštarauja Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktui bei atsakovo 2003 m. vasario 27 d. raštui „Dėl žemės sklypo skyrimo galimos vietos individualiai statybai“, nes šiame prašyme nėra žodžių „išskirti žemės sklypą individualiai statybai“. Be to, 2003 m. kovo 31 d. prašymas buvo surašytas vadovaujantis atsakovo 2003 m. vasario 27 d. raštu, pagal prašymą jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į du žemės sklypus, todėl šio prašymo interpretavimas kitu būdu yra nepagrįstas ir neteisėtas.
23. Pareiškėjas nurodė, kad teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime suabejojo jo aktyvumu domintis žemės sklypo atkūrimo procesu. Iš tiesų jis aktyviai dalyvavo atkūrimo procese, keletą kartų su kitais įpėdiniais kreipėsi į teismą dėl atsakovo vilkinimo atkurti nuosavybės teises, dėl jo motinos žemės grąžinimo kitiems asmenims, taip pat ir į atsakovą, nors nemoka valstybinės kalbos ir yra mažai raštingas, tačiau visada liko principingas dėl savo teisės į žemę.
24. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė nesvarstęs taikos sutarties sudarymo realios galimybės. Pareiškėjas, įvertinęs visą teismo proceso eigą, darė išvadą, kad iš tiesų teismas buvo šališkas, buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą, byla buvo išnagrinėta skubotai.
25. Pareiškėjas atsikirtimuose pažymėjo, kad 2003 m. kovo 31 d. prašyme aiškiai nurodė „atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės M. K. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) sklypą buvusioje vietoje natūra, o jeigu sklypas užstatytas tai naujoje vietoje išskirti likusią dalį“. Atsakovo darbuotojai jokių pastabų dėl prašymo teksto nepareiškė ir jį priėmė. Atsakovas atsiliepime neteisingai šį jo prašymą įvardino kaip prašymą skirti „naują sklypą individualiai statybai“. Pateikdamas atsakovui 2003 m. kovo 31 d. prašymą, jis nepraleido įstatymo numatyto termino dėl būdo pareiškimo. Šio prašymo pagrindu atsakovas atkūrė jam nuosavybės teises į du žemės sklypus ir žadėjo atkurti dar.
26. Pareiškėjas paaiškino, kad pageidauja, kaip ir kiti asmenys, patekti į pretendentų sąrašą, kuriems pagal valstybinių institucijų įsipareigojimus bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę. Nesutiko su 1 000 Eur kompensacija už mieste esantį 0,6157 ha žemės sklypą, nes jam reikalinga žemė ūkininkavimui.
27. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
28. Atsakovas nurodė, kad aplinkybė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija neteisėtai grąžino pareiškėjo motinos žemės dalį tretiesiems asmenims, nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.
29. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, jog buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, pažymėjo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-148/2011 ir kt.). Taigi, viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų yra ta, kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs teises. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra teikęs prašymo dėl lygiaverčio žemės sklypo kitoje laisvo žemės fondo dalyje (kaimo vietovėje) suteikimo, nors tokį reikalavimą suformulavo patikslintame skunde. Jeigu pareiškėjas ir turėjo teisėtų lūkesčių, tai tik dėl žemės atkūrimo natūra buvusioje vietoje. Net ir tokiu atveju nebuvo galima teigti, kad atsakovas pažeidė teisėtų lūkesčių principą, nes nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese dalyvauja dvi institucijos: Vilniaus miesto savivaldybė ir Nacionalinė žemės tarnyba, kuriai teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir jų planų rengimas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27550/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintinų natūra žemės sklypų buvusiame (duomenys neskelbtini) suprojektavimo“ informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad kartografinėje medžiagoje nurodyto M. K. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo buvusiame (duomenys neskelbtini) ribose laisva (neužstatyta) žemė Vilniaus apskrities viršininko sprendimais grąžinta piliečiams natūra; likusi kartografuotų sklypų dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Iš šio rašto matyti, kad net jeigu nebūtų NŽT Vilniaus miesto skyriui pateiktas 2012 m. gegužės 25 d. pareiškėjo prašymas (reg. Nr. 49GF‑3185) „grąžinti pinigais už likusį žemės plotą 0,6157 ha“, NŽT negalėtų priimti kitokio sprendimo, nei už likusią valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, nes iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d., nebuvo pareikšta valia dėl atlyginamo būdo pakeitimo (išskyrus prašymas dėl atkūrimo pinigais) bei neišreikšta valia dėl neatlygintinio lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje vietovėje (kaimo vietovėje). Pareiškėjas net nebuvo nurodęs teritorijos, kurioje norėtų gauti lygiavertį sklypą turėtajam.
30. Atsakovas pabrėžė, kad jis negalėjo veikti geros valios principu, jis yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo veikti vadovaudamasis teisės aktais. Prašymai negali būti interpretuojami, kitu atveju būtų veikiama peržengiant įstatymo suteiktas kompetencijos ribas.
31. Atsakovas neigė pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog buvo užvestos dvi žemės atkūrimo bylos; dėl taikos sutarties sudarymo pažymėjo, kad pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo nebuvo pateikęs jam jokių prašymų / pasiūlymų dėl taikos byloje sudarymo, todėl posėdžio metu ir buvo pasisakyta, kad nėra žinoma dėl taikos sutarties sudarymo, nes tokios informacijos atsakovo atstovas neturėjo; o dėl teismo šališkumo nurodė, jog pareiškėjas pasitikėjo teismo sudėtimi, jo kompetencija ir nešališkumu, nes teismui nušalinimo nepareiškė.
IV.
32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą paliko nepakeistą (I t., b. l. 191–199).
33. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
34. Teisėjų kolegija nurodė, kad iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo pilietis turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojusią nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumatė piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.
36. LVAT sprendė, kad nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
37. LVAT nurodė, jog nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl, siekiant kilusį ginčą tinkamai išspręsti, būtina chronologiškai įvertinti visus pareiškėjo prašymus, kuriuose jis nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą.
38. LVAT pažymėjo, jog pirminį prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pareiškėjas pateikė 1991 m. lapkričio 11 d., kuriame nurodė, jog pageidauja atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje (t. 1 b. l. 111–112). Šiame prašyme nurodytas atkūrimo būdas „buvusioje vietoje“ buvo įvertintas kaip pareiškėjo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises natūra. 2002 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra (t. 1 b. l. 102). 2003 m. kovo 31 d. pareiškėjas, atsakydamas į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 27 d. rašte Nr. 31/03/22-504 pateiktą pasiūlymą pasirinkti kitą numatytą nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdą, pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra (NTA byla t. 1 b. l. 97-98, 96, 136). 2012m. gegužės 25 d. pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog už atkurtiną žemę pageidauja gauti kompensaciją pinigais (t. 1 b. l. 39). Duomenų apie jokius kitokius pareiškėjo prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama pareiškėjo valia dėl ginčo žemės, nagrinėjamoje byloje nėra. Tokiu būdu paneigiami apeliacinio skundo teiginiai, jog pareiškėjas buvo išreiškęs valią gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje (kaimo vietovėje).
39. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pirminio pareiškėjo prašymo turinį, tiek vėliau visų po to sekusių pareiškėjo prašymų turinį bei šiuose prašymuose išreikštą pareiškėjo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, konstatavo, kad pareiškėjas savo pirminę valią, išreikštą 1991m. lapkričio 11 d. prašyme ir patvirtintą 2002 m. rugpjūčio 13 d. bei 2003 m. kovo 31 d. prašymuose, t. y. atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, per Atkūrimo įstatymo numatytą terminą teikdamas 2012 m. gegužės 25 d. prašymą pakeitė bei nurodė, jog už atkurtiną žemę pageidauja gauti kompensaciją pinigais.
40. LVAT vadovavosi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29d. nutarimo Nr. 1057 3 punkte įtvirtinta norma ir sprendė, jog atsakovas savo 2016 m. gegužės 27d. sprendimu Nr. 49S-348-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. K.“ įgyvendino pareiškėjo paskutiniame prašyme išreikštą valią bei priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę atlyginant pinigais.
41. Tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą Atkūrimo įstatymo numato, todėl nebuvo pagrindo teigti, jog šis atsakovo sprendimas neteisėtas. Pareiškėjas teigė, jog 2012 m. gegužės 25 d. prašyme nebuvo išreikšta tikroji jo valia, kad šis prašymas surašytas be jo žinios, kad jis visą laiką pageidavo ir šiuo metu pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra. Nors nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad 2012 m. gegužės 25 d. prašymas surašytas be pareiškėjo žinios, tačiau teismui hipotetiškai vertinant teiginį, jog pareiškėjas vis dėlto yra išreiškęs savo valią atkurti nuosavybės teises tik natūra, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog toks pareiškėjo pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nėra galimas, nes žemė, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra priskiriama valstybės išperkamai (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. kovo 17d. raštas, t. 1 b. l. 36). Byloje šis faktas nebuvo nuginčytas.
42. LVAT akcentavo, jog pareiškėjas ne vieną kartą buvo informuotas, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūra, nes žemė priskirtina valstybės išperkamai, kad buvo būtina pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tame tarpe ir atsakovo 2014 m. lapkričio mėnesio raštu Nr. 49FS-(14.49.104.) išaiškinant pareiškėjui galimybę pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimą mišku kaimo vietovėje, tačiau pareiškėjas į šiuos pasiūlymus iš esmės nereagavo ir tik 2003 m. kovo 31 d. savo prašyme nurodė, jog pageidauja nuosavybės teises atkurti natūra.
43. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendė, kad šioje byloje ginčijamas atsakovo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. 49S-348-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. K.“ buvo teisėtas ir pagrįstas, šio sprendimo teisėtumo nepaneigė pareiškėjo 2012 m. gegužės 25 d. prašymo vertinimo rezultatas, todėl pagrindo naikinti minėtą atsakovo sprendimą nebuvo pagrindo. Atsakovo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. 49S-348-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. K.“, kuriuo pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,6157 ha žemės sklypą atlyginant pinigais, paliktas nepakeistas, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo procesas į 0,6157 ha žemės sklypą baigtas, teismas konstatavo, jog nebuvo pagrindo tenkinti antrąjį pareiškėjo reikalavimą ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 4 mėnesius atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į likusią 0,6157 ha žemės sklypo dalį, perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje laisvo žemės fondo dalyje (kaimo vietovėje).
V.
44. Pareiškėjas S. K. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą, panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (II t., b. l. 49–57).
45. Pareiškėjas prašyme nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartis iš esmės sąlygota esminių klaidų, kurios iškreipia teisingumo sampratą, pamina asmens konstitucines teises, prieštarauja vieningos teismų praktikos formavimo idėjai. Nutartyje motyvų nebuvimas (argumentų paremtų klaidingais ir / ar nebūtais faktais buvimas nereiškia esant motyvuotam sprendimui) yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje. Esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimti neteisėtą nutartį, sietinas su Atkūrimo įstatymo 21 straipsniu. Minėta nutartis nesuderintina su jau suformuota teismų praktika, o šioje nutartyje padarytų esminių klaidų neištaisymas perspektyvoje sukels didelę žalą ne tik pareiškėjo interesams, tačiau ir nepasitikėjimą teisingumą vykdančiais teismais.
46. Pareiškėjas prašyme paaiškina, kad tik dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų kaltės (kaip minėta natūra turėjusi atitekti žemė pareiškėjui buvo perleista tretiesiems asmenims) pareiškėjas buvo priverstas 2003 m. kovo 31 d. prašymu savo valią pakeisti. Tačiau jo siekis įgyti žemės sklypą, nors ir kitoje vietoje, buvo ir išlieka prioritetiniu ir nekvestionuotinu. Iki ginčo iškėlimo teisme, tiek bendradarbiaujant su atsakovu buvo nuolat reiškiama valia dėl siekiamybės įgyti lygiavertį žemės sklypą, o piniginės kompensacijos klausimas iš pareiškėjo pozicijos būdavo nuolatos atmetamas. Tik atsiradus pareiškėjo valią iškreipiančiam 2012 m. gegužės 25 d. prašymui, dėl kurio autentiškumo buvo keliamos abejonės ir prašoma jį ištirti bei pripažinti suklastos valios išraiškos formos dokumentu, atsakovas nepagrįstai pradelsęs (nebendradarbiavęs, šiurkščiai pažeidęs procedūrinius terminus) pareiškėjo atžvilgiu priėmė priešingą jo valiai sprendimą. Pareiškėjas labai stengėsi pirmosios instancijos teisme įrodyti, jog minėtas dokumentas buvo surašytas ne jo, o kito asmens. 2016 m. lapkričio 28 d. prašyme (b. 1. 145–148), adresuotame pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. gegužės 25 d. prašymas, kuris formaliai surašytas jo vardu, tačiau yra jo tikrąją valią iškreipiantis dokumentas, įvertinęs aplinkybes ir motyvus, pareiškėjas pažymėjo, kad minėtą prašymą galimai parašė jo žentas. Šią aplinkybę teismas privalėjo patikrinti, nes ji buvo reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir nemotyvavo. Minėtą aplinkybę galėjo paliudyti ir šaukiami (bet neiškviesti į teismo posėdį) liudytojai. Pareiškėjas paaiškino, kad jokių nei raštiškų, nei žodinių įgaliojimų niekada nedavė savo žentui. Ryšium su tuo prašė atlikti dokumento ekspertizę, bet pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų šiai aplinkybei ištirti.
47. 2018 m. lapkričio 19 d. LVAT nutartyje 47 ir 49 punktuose teismas tarsi pažymėjo, kad nepaisant to, ar būtų atsižvelgta į 2012 m. gegužės 25 d. prašymą, ar ne, vis vien pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimas būtų siejamas su pinigine kompensacija. Tai rodo, kad ir šiuo klausimu nutartis yra nemotyvuota.
48. Procesas turėtų būti atnaujintas kartu atsižvelgus ir į teismų praktikoje suformuluotą šiuolaikinę teisės sampratą, kuri remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė visada būtų imperatyviai tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Pareiškėjas akcentuoja, kad turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz. 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007).
49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartis priimta visiškai neįsigilinus į tarp ginčo šalių susiklosčiusį teisinį santykį, pareiškėjo, kaip silpnesnės ginčo šalies, interesų apimtį, žalą, sąlygotą atsakovo galutinio sprendimo ir iki tol vykusio nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų vilkinimą, taip pat į gero administravimo principo pažeidimą bei į akivaizdžiai pažeistą terminą nuosavybės teisių atkūrimo procese.
50. Gero administravimo principas, kaip konstitucinės nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, buvo akivaizdžiai pažeistas, nes atsakovas, kaip stipresnioji santykio šalis, neužtikrino įstatymo nustatytais terminais, efektyvaus pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų patenkinimo.
51. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo prašymu atnaujinti procesą nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
52. Atsakovas akcentuoja, kad proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, o išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo.
53. Pareiškėjas kelis kartus keitė savo valią dėl atkūrimo būdo: 2001 m. vasario 20 d. prašė „pervesti“ žemės sklypą į (duomenys neskelbtini); 2001 m. gruodžio 20 d. prašė pakeisti prieš tai rašytą prašymą, nes pageidavo gauti naują žemės sklypą individualiai statybai; 2002 m. rugpjūčio 13 d. pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra; 2003 m. kovo 31 d. prašė atkurti nuosavybės teises natūra, jeigu buvusioje vietoje žemės užstatyta, gauti naują žemės sklypą individualiai statybai; 2012 m. gegužės 25 d. pateiktu prašymu pageidavo už likusią 0,6157 ha žemę grąžinti pinigais. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, dar buvo bandoma teigti, kad pareiškėjas valią dėl atkūrimo būdo išreiškė 2016 m gegužės 15 d., tačiau teisės aktai / teisminė praktika konkrečiai nurodo naikinamuosius terminus iki kada buvo galima pateikti tokius prašymus. Vilniaus miesto skyriaus įsitikinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo tinkamai (pagal teisės aktų reikalavimus) nustatyta pareiškėjo valia, todėl šiuo pagrindu teisminis procesas neatnaujintinas.
54. Atsakovas nurodo, kad 2012 m. gegužės 25 d. prašymo už likusią 0,6157 ha žemę grąžinti pinigais galimo neteisėtumo klausimas nebuvo nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pareiškėjas nepateikė į nagrinėjamą administracinę bylą jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos, administracinės procedūros ar kito teisminio proceso medžiagos, iš kurios būtų galima dairyti išvadą, kad minėtas prašymas yra galimai suklastotas. Atkreiptinas dėmesys, kad viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektus, inter alia (be kita ko) Nacionalinę žemės tarnybą, įpareigoja veikti tik jai suteiktų įgaliojimų ribose. Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijai priskirtos funkcijos išdėstytos Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje. Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu nėra nustatyta pareiga tirti ir vertinti dokumentų autentiškumo. Tokia pareiga nekilo ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismui, nes tai nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas.
55. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27550/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintinų natūra žemės sklypų buvusiame (duomenys neskelbtini) suprojektavimo“ informavo Vilniaus miesto skyrių, kad kartografinėje medžiagoje nurodyto M. K. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo buvusiame (duomenys neskelbtini) ribose laisva (neužstatyta) žemė Vilniaus apskrities viršininko sprendimais grąžintina piliečiams natūra. Likusi kartografuotų sklypų dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama.
56. Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 49SF-875-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės M. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo pareiškėją, kad jam už likusią valstybės išperkamą žemę bus atlyginama pinigais, kadangi iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino t. y. 2003 m. balandžio 1 d., nebuvo pareikšta valia dėl atlyginamo būdo pakeitimo bei neišreikšta valia dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietovėje (kaimo vietovėje), todėl už likusią susigrąžinti 0,6157 ha žemės dalį gali būti atlyginta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, t. y. atlyginta pinigais. Todėl minėto 2012 m. gegužės 25 d. prašymo potencialaus neteisėtumo klausimas netgi nėra aktualus nagrinėjamai bylai, t. y. kitokiu būdu (nei pinigine kompensacija) nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti vykdomas.
57. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P63-l 59/2010 apžvelgdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau– ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytą pagrindą inter alia konstatavo, kad „materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui, taikytinos sankcijos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz. nutartį bylose Nr.P756-l53/2009, P502-119/2009), šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo“. Vilniaus miesto skyriaus įsitikinimu, aukščiau nurodytų aplinkybių nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. P-25-415/2019 nėra, todėl negalimas ir proceso atnaujinimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
58. Pareiškėjas siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1483-252-/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.
59. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.
60. Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr., pvz. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).
61. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz. EŽTT sprendimą byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 20887/03; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje S. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 679/11). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., pvz. EŽTT sprendimą byloje P. prieš Rusiją; pareiškimo Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz. EŽTT sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04). Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio purizmo (žr., pvz. 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02).
62. Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad fundamentaliais trūkumais paprastai laikytini tokie ankstesnio proceso defektai, kaip jurisdikcijos klaidos, rimti teisminio proceso pažeidimai (pvz., asmens neįtraukimas į jam svarbų procesą ar pan.) ar piktnaudžiavimas valdžia (žr., pvz. 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 13151/04; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje E. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 50208/06), retais atvejais – ir vidaus teisės taikymo klaidos (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje T. ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr.5623/09, 12460/09 ir kt.). Poreikis ginti aiškiai pažeistas Konvencijos garantijas taip pat gali būti svarus argumentas, teikiant prašymus dėl pasibaigusio proceso atnaujinimo (žr., pvz. 2015 m. vasario 5 d. sprendimą byloje B. prieš Ukrainą (Nr. 2), pareiškimo Nr. 22251/08).
63. Pažymėtina, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, todėl ABTĮ nesuteikia teisės proceso šalims atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Proceso atnaujinimo institutas nėra priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą vienos iš proceso šalių naudai ar vilkinti priimtų sprendimų vykdymą.
64. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
65. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
66. Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
67. Kaip buvo nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8); jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (10 p.); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).
69. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr., pvz., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).
70. EŽTT yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr.34/1996/753/952)). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prie Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90)).
71. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010).
72. Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.
73. Iš šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo apeliacinis skundas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, turinio matyti, kad šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytos nustatytos bylos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, dėl kurių padarytos išvados, jog pareiškėjo ginčyti atsakovo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šioje byloje teisės aiškinimo klausimai iš esmės nekyla, tačiau bylos baigtį lemia administracinėje byloje surinktų įrodymų vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis siekė paneigti atsakovo poziciją ir nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtinamas, jog tiek pareiškėjo 2012 m. gegužės 25 d. prašymas, kuriuo remiantis buvo priimtas atsakovo ginčijamas sprendimas, tiek atsakovo priimti sprendimai, yra neteisėti ir neteisingi. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo nurodytus scenarijus, aplinkybes, susijusias su pareiškėjo valios nuoseklumu į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, ir apeliacinio skundo nepripažino pagrįstu ir tenkintinu, o nutartyje išdėstė aiškius argumentus, dėl kurių buvo sutikta su atsakovu, konstatuojant, kad atsakovas surinko faktinius duomenis, pagrindžiančius pareiškėjo valios nuoseklumą bei išreikštą siekį pakeisti dėl atkūrimo būdo valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais. Prašymas buvo pateiktas nepažeidus Atkūrimo įstatymu 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino (iki 2012 m. birželio 1 d.) ir šis atlyginimo būdas kaip pareiškėjo valios išraiška buvo išreikštas (eilės tvarka) paskutinis, kuriuo vadovaujantis ir buvo priimtas atsakovo sprendimas. Nutartyje išanalizuoti ir aptarti pareiškėjo nuoseklūs veiksmai, dėl kurių vertinimo tarp pareiškėjo ir atsakovo buvo kilęs ginčas.
74. Įvertinus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinu, nustatytomis teisiškai reikšmingomis bylai išspręsti aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl ginčo esmės (dėl atsakovo sprendimų, kuriuos pareiškėjas ginčijo šioje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo). Pareiškėjas teigia, kad buvo remiamasi ne įrodymais, o prielaidomis ir nebuvo atliktas tyrimas dėl pateikto prašymo rašysenos tikrumo.
75. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Akcentuotina tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
76. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Vadovaujantis pareiškėjo išsakytais prašyme dėl proceso atnaujinimo argumentais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą.
78. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).
79. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).
80. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai. Kaip jau minėta, šis proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar šis pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
81. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti šios bylos procesą turinio matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog teismas, priimdamas 2018 m. lapkričio 19 d. nutartį, netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, tačiau pažeidimų nedetalizavo ir savo nuomonės neargumentavo.
82. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujino nurodytus teiginius, dėl kurių nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išnagrinėtas ir nustatytas šiai bylai pagal pareiškėjo skundą išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1483-525/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikęs akivaizdžių įrodymų, kad atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartį, t. y. neargumentavo, neįrodė savo teiginių, jog priimant šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, ir tas pažeidimas buvo toks esminis ir akivaizdus, kad neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.
83. Išanalizavus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus teiginius, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 m. sprendimu, siekia, kad byla dar kartą būtų išnagrinėta apeliacine tvarka. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jau yra patikrintas apeliacine tvarka, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).
85. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
86. Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011, P-86-822/2015, P-97-502/2015, P-106-525/2015 ir kt.).
87. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, nurodo, kad atnaujinti bylos procesą svarbu dėl vienodos praktikos formavimo ir šiai bylai yra svarbi administracinė byla Nr. A17-773/2007, kurioje pasisakyta apie šiuolaikinės teisės sampratą, kuri remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas.
88. Byloje, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su žemės sklypo paskirties pakeitimo į kitos paskirties, be to, nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, kurios būtų susijusios su atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, būtų akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, nes nagrinėjamoje byloje atsakovas visus veiksmus atliko teisėtai ir teisingai. Vadovavosi surinktais duomenimis, kurie aiškiai apibrėžė pareiškėjo išreikštą valią ir atsakovo priimtas priešingas sprendimas būtų neteisėtas ir neteisingas. Ši pareiškėjo nurodyta byla nėra susijusi su byloje išnagrinėtu ginču, t. y. minėtoje byloje buvo susiklosčiusios kitokios aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje.
89. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio dokumento, priimto analogiško pobūdžio byloje, todėl nėra pagrindo nustatyti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nebuvo nukrypta nuo suformuotos vieningos administracinių teismų praktikos.
90. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-1483-525/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) prašymą.
Nutartis neskundžiama.