Administracinė byla Nr. A-2453-629/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00537-2018-9
Procesinio sprendimo kategorija 34.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Masada“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. sausio 4 d. nutarimą Nr. ATK2-03/18 (toliau – ir Nutarimas) bei panaikinti pareiškėjui paskirtą piniginę baudą; 2) netenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti Nutarimo dalį, kuria pareiškėjui skirta 360 Eur bauda, ginčą išspręsti iš esmės ir skirti pareiškėjui minimalią 144 Eur baudą.
2. Pareiškėjas paaiškino, jog Nutarimu buvo konstatuota, kad pareiškėjas, prekiaudamas alkoholiniais gėrimais nuo 22.00 iki 8.00 val., neužtikrino, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje, ir pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, todėl pareiškėjui paskirta 360 Eur bauda.
3. Pareiškėjas teigė, kad Departamento išvados dėl Įstatymo nuostatų nesilaikymo prieštarauja Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2017 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktui, kuriame konstatuota, kad tikrinant pareiškėjo barą pažeidimų nenustatyta.
4. Pareiškėjas nurodė, kad nepažeidė Įstatymo nuostatų, draudžiančių nustatytu laiku parduoti alkoholį išsinešti. Atsakovas užfiksavo, kad pareiškėjo darbuotoja L. G. tiek 22.35 val. aptarnaudama klientą M. V., tiek ir 22.55 val. aptarnaudama klientą R. P. atidarė (atsuko) kiekvieną parduoto alkoholinio gėrimo butelį ir nuėmė kamštelius. Įstatyme nėra reglamentuota, kaip alkoholinių gėrimų pardavėjas turi elgtis su atidaryto butelio kamšteliu, todėl, pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, kad darbuotojas atidaryto butelio kamštelį laikinai pasideda ant baro, kad galėtų klientui patiekti gėrimą, stiklinę ar atlikti kitus panašius veiksmus, ir tik vėliau išmeta kamštelį, nelaikytina pažeidimu. Pareiškėjo įsitikinimu, teisiškai reikšminga aplinkybe yra tai, kad alkoholiniai gėrimai yra parduodami tik atidaryti. Nutarime padaryta išvada prieštarauja bylos medžiagai – pareiškėjo darbuotojos paaiškinimams.
5. Pareiškėjo teigimu, M. V. ir R. P. buvo pareiškėjo valdomame bare ir pirko alkoholinius gėrimus ne tuo pačiu metu, tačiau jų paaiškinimai yra beveik analogiški, todėl pareiškėjas abejojo, ar minėti asmenys turėjo faktinę galimybę policijos pareigūnams laisvai pateikti ir surašyti visą reikšmingą informaciją, ar, patirdami policijos pareigūnų spaudimą, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuos diktavo ir formulavo patys pareigūnai.
6. Bendrovės įsitikinimu, Departamentas netinkamai surinko ir įvertino įrodymus, kurių pagrindu buvo priimtas Nutarimas. Departamento 2017 m. gruodžio 15 d. protokolas surašytas dėl to, kad pareiškėjo darbuotoja, pardavusi alkoholinį gėrimą, neužtikrino, kad alkoholis būtų vartojamas pardavimo vietoje. Tačiau nei minėtame protokole, nei skundžiamame Nutarime nėra nurodyti konkretūs neteisėti veiksmai, kuriuos atlikęs pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas, nėra nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas neužtikrino, kad parduotas alkoholis būtų vartojamas pardavimo vietoje, taip pat nenustatyta, kokį kiekį alkoholio pirkėjas išsinešė – pilną butelį ar tik jo dalį. Protokole ir Nutarime nėra nurodomi pardavėjo (pareiškėjo) neteisėti veiksmai, tačiau įvardijami tik pirkėjų veiksmai ir situacijos pasekmės.
7. Pareiškėjas teigė, kad Nutarime nėra nurodyta jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių, Bendrovė nenuslėpė aplinkybių, susijusių su tariamai padarytu pažeidimu, neneigė, kad Nutarime minimi asmenys alkoholinius gėrimus įgijo jos bare, nekliudė atsakovui atlikti tyrimą, bet, priešingai, operatyviai pateikė labai išsamius paaiškinimus dėl atsakovo atlikto patikrinimo, tokiu būdu padėdama atsakovui surinkti visus duomenis, pateikė papildomus paaiškinimus ir įrodymus, ir tai laikytina atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą mažinti paskirtą baudą.
9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. 2017 m. lapkričio 24 d. apie 22.35 val. pareiškėjo baro vedėja L. G., veikdama įmonės vardu, naudai ir interesais, pirkėjui M. V. pardavė vieną butelį brendžio, apie 22.55 val. pirkėjui R. P. pardavė du butelius alaus. Kiekvieną parduoto alkoholinio gėrimo butelį darbuotoja atsuko ir butelių kamštelius padėjo ant stalo. Pirkėjai alkoholinius gėrimus netrukdomi išsinešė iš baro.
10. Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad Komisariato atlikto patikrinimo metu nebuvo nustatyta pažeidimų arba pažeidimai nebuvo tinkamai kvalifikuoti, nepaneigia kitų patikrinimo akte užfiksuotų faktinių aplinkybių ir neužkerta kelio jų pagrindu nustatyti, kad egzistuoja pažeidimo sudėtis, juolab, kad pareiškėjo padarytą pažeidimą patvirtina byloje surinktų objektyvių įrodymų visuma (pirkėjų paaiškinimai, policijos pareigūno tarnybinis pranešimas, nuotraukos).
11. Atsakovas nurodė, kad pažeidimas nustatytas dėl to, kad Bendrovė prekiauja alkoholiniais gėrimais išsinešti ir neužtikrina, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje, kadangi sudarydama sąlygas pirkėjams pasiimti butelių kamštelius, sudaro palankias sąlygas šiuos gėrimus išsinešti. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad kavinėje buvo sudarytos sąlygos vartoti gėrimus vietoje. Teismui pateiktose nuotraukose pavaizduota patalpa pažeidimo padarymo metu buvo uždaryta grotomis ir pirkėjai nebuvo į ją įleidžiami. Patikrinimo metu darytose nuotraukose matyti, kad prie baro esančios grotos yra iki pusės nuleistos, prie baro yra tik 2 kėdės. Pareiškėjo veiksmai patvirtina, kad jis nesiekė užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje.
12. Atsakovas teigė, kad skyrė pareiškėjui baudos vidurkiui artimą, tačiau jo neviršijančią ekonominę sankciją (360 Eur), nenustatęs nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Pareiškėjo pateiktus paaiškinimus atsakovas vertina ne kaip pagalbą tyrimui, tačiau kaip Įstatymo 371 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės įgyvendinimą.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
14. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, nurodė, kad formalus pardavėjos veiksmas – butelio atidarymas, sudarant galimybę pirkėjui po pardavimo uždaryti butelį tuo pačiu kamšteliu, sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas neįvykdė reikalavimo parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir vartoti vietoje, ir šiais konkliudentiniais veiksmais asmeniui, įsigijusiam alkoholinius gėrimus, pagrįstai leido manyti, kad alkoholinius gėrimus galima vartoti ne tik baro patalpose. Tokiu būdu pareiškėjas neužtikrino, kad gėrimai būtų vartojami vietoje. Teismas darė išvadą, kad atsakovas Nutarimu pagrįstai konstatavo Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą.
15. Teismo vertinimu, priemonės, kurias pasitelkė pareiškėjas (baro patalpose iškabino pranešimus, kuriuose yra nurodyta prekybos alkoholiniais gėrimais nuo 22.00 val. tvarka, pareiškėjo darbuotoja galbūt žodžiu įspėjo pirkėjus apie būtinybę alkoholinius gėrimus suvartoti vietoje, bare yra įrengtos sėdimos vietos ir staliukai), nėra tiek efektyvios, kad sudarytų pagrindą pirkėjui, kuriam konkliudentiniais veiksmais (kamštelio padėjimu) buvo sukurtas lūkestis, jog alkoholinius gėrimai gali būti vartojami ne vietoje, abejoti dėl galimybės nupirktus gėrimus išsinešti iš prekybos patalpų.
16. Teismas nustatė, kad Nutarime nustatytas aplinkybes patvirtina byloje pateikti įrodymai, ir atmetė pareiškėjo atstovo teismo posėdyje išdėstytus argumentus, kad Departamentas neįrodė, jog pirkėjai R. P. ir M. V. alkoholinius gėrimus įgijo pareiškėjo bare, o pareiškėjo darbuotoja sudarė galimybę minėtiems pirkėjams pasiimti atsuktus butelių kamštelius.
17. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai kvestionuoja R. P. ir M. V. rašytinių paaiškinimų, kuriais rėmėsi atsakovas, patikimumą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad M. V. ir R. P. pateiktų rašytinių paaiškinimų turinys nėra analogiškas, kiekvieno iš šių asmenų paaiškinimuose nurodytos individualios aplinkybės, apibūdinančios su konkrečiu pirkėju susijusią situaciją. Be to, minėtų asmenų rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytos aplinkybės neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.
18. Teismas atmetė pareiškėjo teiginį, jog pažeidimo egzistavimo faktą eliminuoja Komisariato 2017 m. lapkričio 24 d. patikrinimo akte pateikta išvada, kad patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta. Komisariato tyrėjams buvo pavesta 2017 m. lapkričio 24 d. atlikti netikėtą pareiškėjo baro patikrinimą, siekiant nustatyti galimus Įstatymo pažeidimus, patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta. Tačiau, kaip matyti iš Komisariato Antrojo veiklos skyriaus tyrėjo 2017 m. lapkričio 27 d. tarnybinio pranešimo, pareigūnai nustatė galimą prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos pažeidimą atvykę prie pareiškėjo baro, dar prieš pradėdami atlikti pavedime numatytą netikėtą patikrinimą baro patalpose, ir dėl šio pažeidimo ištyrimo 2017 m. lapkričio 29 d. raštu kreipėsi į Departamentą.
19. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis pateikė išsamius paaiškinimus, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tą patį vakarą per trumpą laiką net dviem pirkėjams pardavė alkoholinius gėrimus, neužtikrindamas jų vartojimo vietoje, todėl, teismo vertinimu, paskirtos baudos dydis yra adekvatus padaryto pažeidimo mastui.
III.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.
21. Apeliacinis skundas grindžiamas pareiškėjo skunde nurodytais motyvais, papildomai akcentuojant, kad:
21.1. Teismas klaidingai vertino byloje esančių įrodymų visetą ir padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neužtikrino, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje, ir kad pareiškėjas nesiėmė efektyvių, pagrįstų priemonių šiam Įstatymo reikalavimui įvykdyti. Ginčo atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje. Pareiškėjas įvykdė Įstatymo reikalavimą parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje tiek, kiek tai priklauso nuo pareiškėjo / jo darbuotojo. Baro darbuotojai negali fiziškai apriboti kito asmens, nusipirkusio gėrimą, judėjimo laisvės. Be to, ūkio subjektas turi diskreciją pasirinkti, kokiais būdais įvykdyti Įstatyme įtvirtintas pareigas. Todėl nėra pagrįsta suabsoliutinti butelio kamštelio laikiną padėjimą ant baro stalo, prie kurio buvo aptarnauti pareiškėjo klientai, ignoruojant ir nevertinant pareiškėjo klientų savavališko veikimo, butelių kamštelių pasiėmimo, nors jie buvo įspėti, kad to daryti negalima.
21.2. Pareiškėjas ėmėsi netgi tų priemonių, kurios nenumatytos nei Įstatyme, nei teismų praktikoje – iškabino baro patalpose pranešimą, kuriame nurodyta prekybos alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. tvarka, pareiškėjo darbuotojas žodžiu įspėjo pirkėjus apie būtinybę alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, bare tam sudarytos visos sąlygos. Teismo vertinimas, kad tai nėra efektyvios priemonės, yra subjektyvus ir nepagrįstas nei teisiniais motyvais, nei objektyviais įrodomais. Teismas konstatavo sėdimų vietų ir staliukų pareiškėjo bare buvimą pažeidimo fiksavimo dieną, tačiau šios aplinkybės nepagrįstai nevertino kaip sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje sudarymu.
21.3. Teismas nepagrįstai vertino aplinkybę, jog 2017 m. lapkričio 24 d. Komisariato patikrinimo aktas neturi jokios reikšmės vertinant, ar 2017 m. lapkričio 24 d. prekybos pareiškėjo bare atveju pareiškėjas padarė pažeidimus.
21.4. Atsakovas Nutarimą grindė išimtinai Komisariato pareigūnų surinkta informacija ir paaiškinimais, nors Nutarime teigė, kad tokie pareigūnai gali nesuvokti, ar pažeidimai yra daromi, ar ne. Be to, 2017 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktas surašytas jau po 22:35 val. ir 22:55 val. įvykusio alkoholinių gėrimų pardavimo pareiškėjo klientams, t. y. 23:20 val. Nepagrįstas Nutarimo ir teismo sprendimo motyvas, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatyti pažeidimai buvo nustatyti anksčiau, nes nėra teisiškai ir faktiškai pagrįstas teiginys, kad pažeidimai padaryti anksčiau nei pradėtas patikrinimas.
21.5. Atsakovas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-858-2241/2012, o teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-705/2014, nes šios nutartys priimtos galiojant visai kitos redakcijos Įstatymui, nei jis galiojo 2017 m. lapkričio 24 d. vykdyto pareiškėjo baro patikrinimo metu, be to, šių administracinių bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) visiškai skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų klausimų. Nutarime ir skundžiamame teismo sprendime nenurodyta, kodėl nesivadovauta pareiškėjo nurodyta teismų praktika.
21.6. Įstatymas nedraudžia vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais, o tai, ar asmuo įsigytą alkoholinį gėrimą suvartojo bare, ar namie, papildomos neigiamos įtakos žmonių sveikatai ir gerovei iš esmės nedaro. Nuo pareiškėjo veiklos pradžios iki šiol nėra įsiteisėjusio nei vieno Departamento nutarimo ar teismo sprendimo, kuriuo būtų konstatuotas Įstatymo pažeidimas. Todėl jeigu ir būtų pagrindas skirti piniginę sankciją pareiškėjui, tai privalėtų būti skiriama minimali bauda.
k o n s t a t u o j a:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2018 m. sausio 4 d. nutarimo Nr. ATK2-03/18, kuriuo pareiškėjui paskirta 360 Eur bauda už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, jį atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjas neužtikrino, kad gėrimai būtų vartojami vietoje, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai Nutarimu pripažino pareiškėją pažeidusiu Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas bei skyrė jam ekonominę sankciją.
25. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui, nurodydamas tik tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, susijusius su Departamento Nutarimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, bei nepagrįstai netenkino jo prašymo paskirtą baudą sumažinti.
26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.
28. Įgyvendindamas šiuos tikslus, įstatymų leidėjas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnyje reglamentavo prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką. Kaip viena iš alkoholio prieinamumo ribojimo priemonių, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Taigi, šia išimtimi galima pasinaudoti tik kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios, sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-351/2013; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1129-858/2015).
29. Tačiau konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas Alkoholio kontrolės įstatymas – turinys, pobūdis ir apimtis minėtame įstatyme nėra atskleistas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar, priešingai, – suponavo galimybę taikyti toje pačioje Alkoholio kontrolės įstatyme nuostatoje įtvirtintą išimtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-715/2014; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1129-858/2015).
30. Nagrinėjant administracines bylas inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo taip pat yra ne kartą konstatuota, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks Įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises bei būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-500-525/2017).
31. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytą draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22.00 val. iki 8.00 val. ir jam paskirta teisinga ir proporcinga bauda. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje inicijuoto ginčo faktinius ir teisinius aspektus, byloje pateiktus įrodymus, tarp jų ir bylos šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, jog nustatant ir konstatuojant Įstatymo pažeidimus, buvo padarytos nepagrįstos išvados dėl pareiškėjo atsakomybės. Aplinkybė, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo.
32. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.).
33. Pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog nagrinėjamu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti pirkėjams iš esmės su butelių kamšteliais (juos padavus kartu su buteliais), kas sudarė galimybę juos išsinešti iš baro. Toks formalus pardavėjos veiksmas, kaip butelio atidarymas, sudarant galimybę pirkėjui po pardavimo uždaryti butelį tuo pačiu kamšteliu, patvirtina, kad įmonės pardavėja neįvykdė reikalavimo parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir vartoti vietoje, šiais konkliudentiniais veiksmais ji asmeniui, įsigijusiam butelį alkoholinio gėrimo, pagrįstai leido manyti, kad alkoholinius gėrimus galima vartoti ne tik baro patalpose, todėl tokia veika teisingai kvalifikuota kaip Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad duomenų, jog pareiškėjo darbuotoja būtų įspėjusi pirkėjus, kad alkoholiniai gėrimui turi būti vartojami vietoje, nenustatyta, o šių pareiškėjo baro darbuotojos veiksmų nepaneigia ir nekompensuoja bare esantis įspėjamasis plakatas su užrašu, kad alkoholiniai gėrimai po 22:00 val. turi būti vartojami vietoje. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įrodė, jog buvo imtasi visų veiksmų užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų geriami tik vietoje. Dėl minėtos priežasties nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1283-261/2017; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-56-629/2019 ir kt.)
34. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai ir nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-705/2014. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ir minėtoje nutartyje nurodytos aplinkybės yra iš esmės tapačios, o Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto normos turinys buvo papildytas tik 2017 m. birželio 1 d. įstatymu Nr. XIII-394, įsigaliojusiu nuo 2018 m. sausio 1 d., ir nėra aktualus pareiškėjo atveju, nes iki nurodyto įstatymo pakeitimo Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta norma nekito nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., kuomet įsigaliojo 2012 m. birželio 21 d. įstatymas Nr. XI-2103.
35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija