LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL MAŽOJO ERELIO RĖKSNIO (AQUILA POMARINA) APSAUGOS PLANO PATVIRTINIMO
2015 m. vasario 27 d. Nr. D1-185
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 „Dėl Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 3 punktu,
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos
ministro 2015 m. vasario 27 d.
įsakymu Nr. D1-185
MAŽOJO ERELIO RĖKSNIO (AQUILA POMARINA)
APSAUGOS PLANAS
Rengėjas
dr. Rimgaudas Treinys
2015 m.
I sKYRIUS
MAŽOJO ERELIO RĖKSNIO, jo populiacijos, buveinės aprašymas
Mažojo erelio rėksnio apibūdinimas
Mažojo erelio rėksnio buveinės aprašymas
2. Lietuvoje mažojo erelio rėksnio perėjimo buveinių ištirtumo lygis yra išsamus. Duomenys apie lizdų vietų parametrus rinkti nuo 1975 m. šalies vietose, kurios gerai reprezentuoja populiacijos užimamų buveinių parametrus. Mitybos buveinių ištirtumo lygis yra nepakankamas. Gerai žinomi naudojamų mitybos buveinių tipai, tačiau nebuvo atliktas specializuotas mitybos buveinių tyrimas, kuris parodytų naudojamų buveinių tipų dažnumą ir erdvinį pasiskirstymą individualiose veisimosi teritorijose. Kaimyninėse Latvijoje ir Lenkijoje gerai ištirtos perėjimo buveinės, o mitybos buveinės tyrinėtos telemetrijos būdu. Baltarusijoje geriau ištirtos perėjimo nei mitybos buveinės. Mažajam ereliui rėksniui tinkamos buveinės yra išsidėsčiusios didžiojoje Lietuvos dalyje, tačiau didžiausia tinkamų buveinių koncentracija būdinga vidurio, šiaurinėje, šiaurės vakarinėje ir šiaurės rytinėje šalies dalyje. Mažiausiai mažojo erelio rėksnio buveinių yra pietiniuose, pietrytiniuose šalies rajonuose, kur vyrauja dideli spygliuočių miškų masyvai. Kaimyninėse šalyse mažojo erelio rėksnio buveinių geografinis išsidėstymas susijęs su tinkamų perėti miškų ir tinkamų maitintis agrarinių naudmenų pasiskirstymu. Didesnės buveinių koncentracijos kaimyninėse šalyse aptinkamos esant panašioms gamtinėms sąlygoms kaip ir Lietuvoje, t. y. vietovėse, kuriose gausu žemės ūkio naudmenų ir drėgnų mišrių ar lapuočių miškų. Lietuvoje mažojo erelio rėksnio didžiausią veisimosi teritorijų dalį sudaro perėjimo (vid. 40 proc.) ir mitybos (vid. 50 proc.) buveinės. Mažojo erelio rėksnio veisimosi teritorijoms būdinga maža antropogeninė apkrova, nes pastatais užstatytos vietovės vidutiniškai užima mažiau nei 2 proc. jų ploto.
Lietuvoje žinomos kelios su mažuoju ereliu rėksniu konkuruojančios paukščių rūšys. Didysis apuokas ir jūrinis erelis yra stipresni konkurenciniu požiūriu, todėl gali išstumti mažąjį erelį rėksnį iš lizdaviečių, sudoroti jauniklius ar suaugusius individus. Didysis apuokas šalyje labai retas, paprastai aptinkamas vakariniuose ir pietryčių regionuose. Pietryčių Lietuvoje didysis apuokas įsikuria netoli pelkių ar šlapžemių, dideliuose pušynų masyvuose. Tokios buveinės mažajam ereliui rėksniui mažai tinkamos. Vakarų Lietuvoje didysis apuokas gyvena tuose pačiuose miškuose, kaip ir mažasis erelis rėksnys, registruoti keli atvejai Šilutės rajone, kai mažojo erelio rėksnio lizdavietes užėmė didysis apuokas. Įprastai tais pačiais metais abiejų rūšių paukščių poros sėkmingai peri netgi tame pačiame miško masyve, o tai byloja apie ilgalaikį dviejų rūšių bendrą egzistavimą šiame regione. Jūrinis erelis šalyje paplitęs netolygiai, įsikuria prie didelių vandens telkinių, šlapžemių. Tokios vietos nėra būdingos mažajam ereliui rėksniui. Tyrimais nustatyta, kad mažojo erelio rėksnio ir jūrinio erelio buveinės beveik nepersidengia, nes jūrinių erelių veisimosi teritorijose vandens telkinių yra vidutiniškai šešis kartus daugiau nei mažojo erelio rėksnio veisimosi teritorijose. Vietovėse, kur buveinės persidengia, abiejų šių rūšių paukščiai įprastai peri sėkmingai, kai atstumas tarp jų lizdų būna didesnis nei 1 km. Nors pasitaiko pavienių atvejų, kai mažąjį erelį rėksnį iš jo lizdaviečių išstumia jūrinis erelis ar didysis apuokas, tačiau tai yra natūrali, retai pasitaikanti biologinės sąveikos pasekmė. Konkurencija su jūriniu ereliu ir didžiuoju apuoku nėra reikšminga grėsmė mažajam ereliui rėksniui populiacijos lygmeniu. Mažasis erelis rėksnys potencialiai konkuruoja dėl lizdaviečių su paprastuoju suopiu. Ši rūšis yra plačiai paplitusi, įsikuria tuose pačiuose miškuose kaip ir mažasis erelis rėksnys. Paprastasis suopis yra panašaus dydžio paukštis ir į lizdavietes masiškai sugrįžta anksčiau nei mažasis erelis rėksnys. Todėl registruojami atvejai, kai paprastasis suopis užima mažojo erelio rėksnio lizdavietes. Kartais mažasis erelis rėksnys išveja paprastąjį suopį ir sėkmingai peri savo lizduose, o kartais suopis peri sėkmingai, užėmęs erelio lizdą. Konkurencijos tarp paprastojo suopio ir mažojo erelio rėksnio mechanizmas ir intensyvumas nebuvo sistemingai tirtas, todėl jo reikšmingumas mažajam ereliui rėksniui populiacijos lygmeniu nėra žinomas. Pagrindinis plėšrūnas, galintis įtakoti mažojo erelio rėksnio perėjimo sėkmingumą, – miškinė kiaunė. Šios rūšies plėšrūnai neretai sunaikina dėtis arba vadas. Sunaikintų dėčių, vadų skaičius kasmet nėra vienodas. Manoma, kad kiaunės sunaikina vadas, kai suaugę paukščiai ilgesniam laikui palieka lizdus be priežiūros tuomet, kai stinga maisto arba juos išbaido žmonės. Nėra duomenų, kurie leistų kiaunių keliamą grėsmę vertinti kaip reikšmingai mažinančią mažojo erelio rėksnio veisimosi sėkmingumą.
Mažojo erelio rėksnio paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje
3. Mažasis erelis rėksnys paplitęs visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, išskyrus Kuršių neriją, kurioje nėra rūšiai tinkamų buveinių. Rūšis paplitusi netolygiai. Didžiausia žinoma perinčių porų koncentracija yra Šiaurės Lietuvoje, kur šimte kvadratinių kilometrų peri vidutiniškai 8 poros. Gausiai paplitęs Vidurio ir Rytų Lietuvoje, kur šimte kvadratinių kilometrų atitinkamai peri vidutiniškai 5 ir 4 poros. Perinčių porų tankumas labai priklauso nuo perėjimo ir mitybos buveinių gausos, jų pasiskirstymo, antropogeninės apkrovos, todėl net gretimose vietovėse erelių gausa labai skiriasi. Mažojo erelio rėksnio kaimyninių porų lizdai vienas nuo kito būna nutolę vidutiniškai dviejų kilometrų atstumu. Vietovėse, kuriose mažasis erelis rėksnys paplitęs dideliu tankumu, vidutinis atstumas tarp kaimyninių porų būna iki pusantro kilometro. Mažiausias atstumas tarp dviejų sėkmingai perėjusių porų užregistruotas Biržų rajono savivaldybėje – 0,64 km. Vietovėse, kuriose nedaug tinkamų buveinių, perinčių porų tankumas mažas ir atstumas tarp kaimyninių porų siekia tris ir daugiau kilometrų. 2013 m. Gamtos tyrimų centro atlikto Europos Bendrijos svarbos rūšių būklės, invazinių mašalų ir ichtiofaunos tyrimų bei tolimųjų pernašų poveikio ekosistemoms įvertinimo atlikimo paslaugų viešasis pirkimas – I dalis, paslaugos atlikimo metu rūšies populiacijos gausumas šalyje įvertintas apie 1900–2900 porų. Mažajam ereliui rėksniui tinkamos buveinės yra agrarinės ir miškingos teritorijos, kurios užima 93 proc. Lietuvos teritorijos. Daugiausia pokyčių buveinėse vyksta dėl miško kirtimų ir iškirsto miško ataugimo. Nedidelė dalis buveinių žemės ūkio teritorijose keičiasi dėl pievų, ganyklų pavertimo dirbama žeme ir priešingai, o taip pat, kai apleistos žemės ūkio naudmenos apauga arba yra užsodinamos mišku.
Per paskutinįjį dešimtmetį (2004–2014 m.) buvo atlikta viena mažųjų erelių rėksnių inventorizacija. Ją vykdė viešoji įstaiga „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“, įgyvendindama projektą „Mažojo erelio rėksnio (Aquila pomarina) apsauga Lietuvos miškuose“. Ši inventorizacija apėmė tyrimų stacionarus, kurie reprezentuoja rūšies paplitimą Kaišiadorių, Prienų, Kėdainių, Ukmergės, Šiaulių, Joniškio, Pakruojo, Biržų, Rokiškio, Anykščių, Utenos, Zarasų, Ignalinos, Švenčionių, Vilniaus, Molėtų, Širvintų, Šilutės rajonuose. Pastarąjį dešimtmetį mažasis erelis rėksnys nepakankamai tirtas ar visai netirtas rajonuose, esančiuose Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių, Klaipėdos apskrityse. Atliktos inventorizacijos metu gauti rezultatai nebuvo publikuoti. Dėl ištirtumo stokos trūksta duomenų įvertinti mažojo erelio rėksnio paplitimo pokyčius per paskutiniuosius penkis dešimtmečius. Dvidešimtojo amžiaus viduryje mažasis erelis rėksnys buvo laikomas plačiai paplitusia šalyje ir viena gausiausių miško plėšriųjų paukščių rūšių. Metodiški miško plėšriųjų paukščių tyrimai pradėti 1978 m. įvairiuose Lietuvos miškuose. 1994 m. pirmą kartą buvo įvertinta mažojo erelio rėksnio populiacija 300–500 porų. Vėliau, aptikus daugiau šios rūšies perimviečių, populiacijos įvertinimas didėjo 2001 m. iki 900–1200 porų. Įstojimo į Europos Sąjungą metu populiacijos dydis buvo apie 1900–2900 porų. Didelis įverčio padidėjimas nerodo gausumo ir pasiskirstymo pokyčių, o atspindi didėjančias žinias apie rūšies perimviečių skaičių, gausos vertinimo metodų skirtumus. Atlikus detalius tyrimus stacionaruose 2001‒2012 metais buvo nustatyta, kad mažojo erelio rėksnio gausa nekito.
Mažojo erelio rėksnio paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas
ir pokyčiai Europoje ir visame areale
4. Mažojo erelio rėksnio veisimosi arealo didžioji dalis (95 proc.) yra Europoje. Šiaurėje rūšies arealas baigiasi Estijoje, o pietuose – Graikijoje ir Vakarų Turkijoje. Vakarinis arealo pakraštys eina Vokietijos šiaurės rytine dalimi (Brandenburgo ir Meklenburgo‒Pomeranijos žemės). Rytinė arealo dalis kerta vakarinę Rusiją (Maskvos, Vladimiro ir Ivanovo sritys). Nedidelė izoliuota arealo dalis yra Kaukaze ir apima Armėnijos, Azerbaidžano ir Gruzijos dalį, Šiaurės Iraną, Rusijos Krasnodaro kraštą ir Stavropolio kraštą. Lietuva yra šiaurės vakariniame rūšies europinio arealo pakraštyje. Europos žemyno populiacija vertinama 19000–30000 porų. Drastiški mažojo erelio rėksnio užimamo arealo ir populiacijos gausos pokyčiai įvyko XIX amžiuje, kai rūšies arealas labai sumažėjo vakarinėje savo dalyje dėl pramonės plėtros, žemės ūkio intensyvinimo, plėšriųjų paukščių naikinimo, kraštovaizdžio pokyčių. Pastaraisiais dešimtmečiais rūšies paplitimas ir gausa mažėja pietinėje ir vakarinėje arealo dalyje. Tačiau rytinėje arealo dalyje nustatyti teigiami pokyčiai – mažasis erelis rėksnys stebimas plintantis vis toliau į rytus nei prieš keletą dešimtmečių, todėl manoma, kad šios rūšies arealas plečiasi rytų kryptimi. Devintajame XX amžiaus dešimtmetyje registruotas didžiulis rūšies visos europinės populiacijos sumažėjimas. Tik pastarąjį dešimtmetį europinė populiacija padidėjo beveik ketvirtadaliu ir jos dydis tapo panašus į buvusį iki sumažėjimo.
Mažojo erelio rėksnio veisimosi biologija
5. Mažojo erelio rėksnio veisimosi buveinės dydis priklauso nuo kraštovaizdžio sąlygų, mitybos plotų gausos ir jų erdvinio išsidėstymo lizdaviečių atžvilgiu, grobio tankio mitybos buveinėse, antropogeninio trikdymo. Mažiausias žinomas veisimosi buveinės dydis, esant optimaliai perėjimo buveinės, mitybos plotų kokybei ir gausumui, yra 700 ha, o didžiausias žinomas – 17000 ha. Vidutinis vienos poros veisimosi metu naudojamas plotas yra 1500 ha. Pasikeitus grobio gausumui, keičiasi ir naudojamos veisimosi buveinės dydis. Netgi tos pačios poros naudojamos veisimosi buveinės dydis skirtingais metais gali skirtis iki 1,8 karto. Vidutiniškai 21 proc. veisimosi teritorijos ploto užima dirbama žemė, 29 proc. – ekstensyvios žemdirbystės naudmenos (ganyklos, kompleksinės žemdirbystės teritorijos, dirbamos žemės plotai su natūralios augalijos intarpais), 40 proc. užima miškai, 1 proc. – pelkės, 2 proc. – vandens telkiniai. Veisimosi teritorijose vidutinis upių, upelių ir kanalų tankis – 1,1 km/km2. Veisimosi teritorijų miškuose vyrauja beržas, eglė ir pušis. Vidutiniškai 26 proc. veisimosi teritorijose esančių miškų ploto sudaro brandūs medynai, o pusamžiai medynai vidutiniškai sudaro 40 proc. Mažasis erelis rėksnys lizdavietes pasirenka netoli žemės ūkio naudmenų (vid. 270 m atstumu iki pamiškės), atokiai nuo žmonių gyvenamųjų vietų (vid. 780 m atstumu) ir reguliariai naudojamų kelių (vid. 520 m atstumu). Lizdavietėse dominuoja lapuočių medžių rūšys. Medynų, kuriuose sukrauti lizdai, vidutinis amžius yra 85 metai. Mažasis erelis rėksnys lizdus dažniausiai sukrauna eglėse (52 proc. visų lizdų), ąžuoluose (16 proc.), beržuose (15 proc.) ir juodalksniuose (8 proc.), pušyse, drebulėse, uosiuose sukraunama po 2 proc. lizdų, o kitų rūšių medžiuose lizdus krauna labai retai. Medžių su lizdais amžius svyruoja nuo 50 iki 200 metų, vidutinis amžius – nuo 80 iki 100 metų priklausomai nuo medžio rūšies. Lizdai sukraunami 7–25 metrų aukštyje nuo žemės, dažniausiai 13–18 metrų aukštyje. Daugiausia lizdų būna sukrauta ant šoninių šakų prie kamieno ir kamieno išsišakojime. Ant šakų lizdus dažniausiai krauna pietrytinėje, pietinėje, pietvakarinėje ir vakarinėje kamieno pusėje. Lizdo plotis būna nuo 45 iki 130 cm, o aukštis – nuo 15 iki 120 cm. Pavasarį pirmieji mažieji ereliai rėksniai Lietuvoje pasirodo kovo antrojoje pusėje, tačiau į lizdavietes masiškai sugrįžta balandžio pirmąją ir antrąją dekadą. Skirtingais metais masinis sugrįžimas skiriasi: šiltais pavasariais iki balandžio vidurio sugrįžta didžioji dalis paukščių, tuo tarpu jei šalčiai ir sniego danga užsitęsia, balandžio viduryje būna užimta tik dalis lizdaviečių. Grįžę į lizdavietes ereliai dažniausiai užima pernykščius lizdus, juos tvarko, krauna nauju šakų sluoksniu. Nedidelė dalis paukščių krauna naujus lizdus, nutolusius vidutiniškai 300 m atstumu nuo pernykščių. Dėtį sudeda balandžio pabaigoje, gegužės pirmosiomis dienomis. Dėtyje dažniausiai būna du kiaušiniai. Peri 38–46 dienas. Daugiausia jauniklių išsirita birželio pirmąją ir antrąją dekadomis. Lizde išsiritus dviem jaunikliams, vienas žūsta per pirmąsias dvi savaites. Jaunikliai lizduose auga 52–63 dienas ir lizdus palieka liepos trečiąją – rugpjūčio pirmąją dekadą. Lizdus jaunikliai palieka dar nemokėdami skraidyti, todėl tupinėja netoli lizdų ant gretimų medžių šakų ar ant žemės. Gerai skraidyti jie pradeda dažniausiai nuo rugpjūčio vidurio. Netgi gerai skraidydami jaunikliai laikosi netoli lizdų, dažnai grįžta į juos. Suaugę paukščiai jauniklius maitina iki pat migracijos į žiemavietes pradžios, t. y. iki rugsėjo vidurio. Nepalankiais metais jauniklius išaugina tik nedidelė dalis porų (29 proc.), o palankiais metais – daugiau nei 80 proc. porų. Kasmet po vieną jauniklį išaugina vidutiniškai 60 proc. porų. Atvejų, kai lizde išauga du mažojo erelio rėksnio jaunikliai, pasitaiko išimtinai retai.
Mažojo erelio rėksnio mityba, žiemojimas, migracija
6. Mažasis erelis rėksnys minta įvairiu grobiu: žinduoliais, paukščiais, varliagyviais, ropliais, vabzdžiais. Nepaisant savo dydžio, minta smulkiais gyvūnais. Mažojo erelio rėksnio mityboje vyrauja gyvūnai, sveriantys mažiau nei 50 g, kurie sudaro 70 proc. viso raciono. Stambesni gyvūnai, sveriantys daugiau nei 100 g, sudaro tik 10 proc. sugaunamo grobio. Nepaisant raciono įvairovės, reikšmingiausi gyvūnai mažojo erelio rėksnio mitybai yra peliniai graužikai (ypač paprastieji pelėnai), kurmiai, rudosios varlės (ypač pievinės varlės). Šie gyvūnai sudaro apie 80 proc. sugaunamo grobio. Jei mitybos buveinėse trūksta pagrindinio grobio, laukuose ir pievose perinčių smulkių paukščių jaunikliai gali sudaryti nemenką erelių grobio dalį. Grobio rūšinė sudėtis ir atskirų gyvūnų rūšių svarba priklauso nuo maitinimosi buveinių struktūros, sezono, konkrečių metų. Varlėmis ereliai dažniausiai minta balandžio – gegužės mėnesiais, o birželio – rugpjūčio mėnesiais – peliniais graužikais ir kurmiais. Pelinių graužikų gausa kasmet svyruoja, todėl jai sumažėjus, grobio stoka kompensuojama gaudant kitus gyvūnus. Daugiausia grobio sumedžioja patinas, kuris maitina perinčią patelę ir jauniklį. Patelė maitintis pradeda pati, kai jauniklis yra apie trijų savaičių amžiaus. Iki 70 proc. dienos trukmės patinas praleidžia medžiodamas. Grobį gaudo trim būdais: sklandydamas, vaikščiodamas žeme arba tykodamas. Medžioklės būdas priklauso nuo grobio gausos, paros laiko, oro sąlygų, žemės naudmenų tipo. Grobio ieško įvairiu atstumu nuo lizdo. Gali medžioti vos keli šimtai metrų nuo lizdo arba nuskristi nuo jo toliau nei 10 km. Dažniausiai grobio ieško iki 2–3 km atstumu nuo lizdo. Vienos dienos metu patinas grobio gali ieškoti nuo 70 ha iki 1 700 ha, vidutiniškai 400 ha plote. Kaimyninių porų nuolatiniai mitybos plotai nepersidengia. Apie 75 proc. grobio mažasis erelis rėksnys sugauna žemės ūkio naudmenose – pievose, laukuose. Jei veisimosi buveinėse yra tiek laukų, tiek pievų, dažniau medžioja pievose. Pastarosios laikomos optimaliomis mitybos buveinėmis dėl grobio įvairovės, jo gausos ir palankumo gaudyti grobį. Mažasis erelis rėksnys taip pat medžioja melioracijos kanalų, upelių pakraščiuose, miško laukymėse ir proskynose, neapaugusiose kirtavietėse, atviruose raistuose, užpelkėjusiuose medynuose ar jų pakraščiuose. Pagrindiniai rūšies konkurentai grobio atžvilgiu yra baltasis gandras, paprastasis suopis, nes minta panašiais gyvūnais. Nors šių trijų rūšių paukščiai medžioja tuose pačiuose plotuose, tarprūšinės agresijos atvejų pasitaiko itin retai.
Mažasis erelis rėksnys – tolimasis migrantas, Lietuvoje nežiemoja. Rūšies išskirtinės migracijos koncentracijos vietų ir kelių Lietuvos teritorijoje iki šiol nėra nustatyta, paukščiai migruoja plačiu frontu. Rudeninė migracija Lietuvoje prasideda rugpjūčio trečiąją dekadą. Didžioji dalis paukščių veisimosi teritorijas palieka per pirmąsias dvi rugsėjo dekadas. Vėliau sutinkami iš šiaurės migruojantys paukščiai. Migruojantys paukščiai skrenda pietų ‒ pietryčių kryptimi iki Bosforo sąsiaurio. Jį perskridę, ereliai kerta Turkijos teritoriją ir rytine Viduržiemio jūros pakrante skrenda iki Sinajaus pusiasalio. Apie 90 proc. mažųjų erelių rėksnių praskrenda per Izraelį į Afrikos žemyną rugsėjo 21 – spalio 5 dienomis. Afrikoje paukščiai toliau skrenda netoli Raudonosios jūros vakarinio kranto per Egiptą, Sudaną, iki Eritrėjos. Po to skrenda pietų ‒ pietvakarių kryptimi per Etiopiją, Pietų Sudaną, Ugandą. Per vieną dieną migruojantys ereliai nuskrenda vidutiniškai 100–130 km. Ilgiausias atstumas, nuskristas per vieną dieną, – 521 km. Rudeninė migracija trunka 74–119 dienų. Lapkričio mėnesį ereliai pasiekia žiemavietes. Jos yra Pietų, Pietryčių Afrikos valstybių (Zimbabvės, Zambijos, Mozambiko, Pietų Afrikos Respublikos, Botsvanos, Malavio, Angolos, Namibijos, Tanzanijos, Svazilando, Kongo Demokratinės Respublikos) savanose. Žiemavietėse praleidžia 3–3,5 mėnesio. Paukščiai stebimi pasėliuose, lapuočių miškuose ir krūmynuose. Dažnai apsistoja vietovėse, kuriose prieš keletą dienų lijo. Po lietaus savanose labai padaugėja termitų, tiesiasparnių ir smulkių stuburinių gyvūnų, kurie yra žiemojančių mažųjų erelių rėksnių grobis. Poros nariai žiemoja atskirai. Pavasarinė migracija dažniausiai prasideda vasarį. Pavasarinė migracija greitesnė nei rudeninė, paukščiai per vieną dieną nuskrenda 168–185 km. Pavasarinė migracija trunka 49–64 dienas.
Mažojo erelio rėksnio nacionalinis ir tarptautinis teisinis statusas
7. Mažasis erelis rėksnys Lietuvoje saugomas nuo 1976 metų. Šiuo metu rūšis įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“. Bazinis žalos įkainis už sunaikintą kiaušinį, jauniklį, suaugusį paukštį, lizdą patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 „Dėl Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“. Lietuvoje visos žinomos rūšies lizdavietės yra saugomos vadovaujantis Miško kirtimų taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. D1-79 „Dėl miško kirtimų taisyklių patvirtinimo“. Mažojo erelio rėksnio apsaugai šalyje įsteigtos septynios saugomos teritorijos – biosferos poligonai, įtrauktos į Paukščių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. D1-281 „Dėl paukščių apsaugai svarbių teritorijų nustatymo“. Bendruosius mažojo erelio rėksnio apsaugos principus nustato Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“. Konkretaus biosferos poligono mažojo erelio rėksnio veisimosi buveinės saugomos vadovaujantis biosferos poligono nuostatuose nustatyta tvarka. Biržų girios biosferos poligonas įsteigtas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. D1-590 „Dėl Babtų‒Varluvos miškų, Balbieriškio miško, Biržų girios ir Būdos‒Pravieniškių miškų biosferos poligonų įsteigimo, biosferos poligonų nuostatų bei biosferos poligonų ribų patvirtinimo“. Biržų girios biosferos poligonas, kaip mažojo erelio rėksnio apsaugai svarbi teritorija, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. D1-281 „Dėl paukščių apsaugai svarbių teritorijų nustatymo“. Gedžiūnų miško, Gubernijos miško, Taujėnų‒Užulėnio miškų bei Šimonių girios biosferos poligonai įsteigti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. D1-629 „Dėl Adutiškio‒Guntauninkų miškų, Gedžiūnų miško, Gubernijos miško, Padauguvos miško, Plinkšių miško, Rūdninkų girios, Šimonių girios, Taujėnų‒Užulėnio miškų ir Žaliosios girios biosferos poligonų įsteigimo, jų nuostatų ir ribų patvirtinimo“, o Labūnavos miško ir Lančiūnavos miško biosferos poligonai įsteigti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. D1-531 „Dėl Blinstrubiškio miško, Dotnuvos‒Josvainių miškų, Labūnavos miško ir Lančiūnavos miško biosferos poligonų įsteigimo, jų nuostatų ir ribų planų patvirtinimo“. Biosferos poligonų ribų planuose išskirtų mažojo erelio rėksnio veisimosi vietų ir veisimosi vietų apsaugos zonų apsauga reglamentuota individualiuose kiekvieno biosferos poligono nuostatuose. Rūšis įrašyta į Laukinių paukščių rūšių, kurių apsaugai atrenkamos ir steigiamos paukščių apsaugai svarbios teritorijos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. D1-358 „Dėl paukščių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijų patvirtinimo“. Rūšis saugoma tarptautiniu mastu. Mažasis erelis rėksnys yra įrašytas į 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos I priedą (kodifikuota redakcija) (OL 2010 L 20, p.7) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/17/ES (OL 2013 L, p. 193), taip pat į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos II priedą ir į Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijos II priedą.
II SKYRIUS
MAŽOJO ERELIO RĖKSNIO populiacijos būklės ir buveinės įvertinimas
Mažojo erelio rėksnio radaviečių apsaugos būklė
8. Lietuvoje registruotos ir saugomos 662 rūšies lizdavietės (2014-05-09 duomenimis). Kai kurios lizdavietės viena nuo kitos nutolusios per kelis šimtus metrų ir priklauso vienai mažojo erelių rėksnių porai. Šios registruotos ir visos saugomos lizdavietės priklauso 572 poroms. Apibendrinant, saugoma apie ketvirtadalį visų šalyje perinčių mažojo erelio rėksnio porų veisimosi vietų. Lietuvoje, Europos ekologiniame tinkle „Natura 2000“, t. y. Paukščių ir buveinių apsaugai svarbiose teritorijose, yra 47 proc. registruotų lizdaviečių. Į visą saugomų teritorijų tinklą, kuris užima apie 15 proc. šalies sausumos ploto, įskaitant nacionalinės ir tarptautinės svarbos teritorijas, patenka 53 proc. registruotų lizdaviečių. 47 proc. registruotų lizdaviečių yra nesaugomose teritorijose. Perinčių mažųjų erelių rėksnių apsaugai įsteigti septyni biosferos poligonai (Šimonių ir Biržų girių, Taujėnų‒Užulėnio, Labūnavos, Lančiūnavos, Gedžiūnų ir Gubernijos miškų), įtraukti į Europos ekologinį tinklą „Natura 2000“. Šiose septyniose teritorijose yra 21 proc. visų registruotų rūšies lizdaviečių. Lietuvoje registruotos mažojo erelio rėksnio lizdavietės labai netolygiai pasiskirsčiusios miškų grupių atžvilgiu, tačiau pasiskirstymas proporcingai atitinka miško grupių procentinę dalį šalies miškuose. I grupės (rezervatiniai) miškai užima 1,2 proc. miško žemės ploto, šios grupės miškuose registruota 0,9 proc. lizdaviečių. II grupės (specialios paskirties miškai) miškai užima 12,3 proc. miško žemės ploto, juose registruota 11,8 proc. lizdaviečių. III grupės (apsauginiai) miškai užima 15,2 proc. miško žemės ploto. IV grupės (ūkiniai) miškai – 71,3 proc. miško žemės ploto, juose atitinkamai registruota 11,8 proc. ir 75,5 proc. lizdaviečių.
Mažojo erelio rėksnio populiacijos raida tiesiogiai priklauso nuo lizdaviečių ir mitybos plotų būklės. Tik nedidelė dalis nacionalinės populiacijos peri lizdavietėse, esančiose rezervatiniuose ir ekosistemų apsaugos miškuose. Juose miško ūkinė veikla yra minimali ir nekelia grėsmės sėkmingam paukščių perėjimui. Lizdaviečių apsaugos priemonių spragos nustatytos apsauginiuose ir ūkiniuose miškuose, nepriklausomai nuo to, ar jie yra, ar nėra saugomų teritorijų tinkle. Mitybos buveinių apsaugos spragos yra susijusios su biologinės ir ekologinės informacijos stoka. Esminės apsaugos spragos yra keturios. Pirma apsaugos spraga – lizdaviečių inventorizacijos mechanizmo stoka. Dėl evoliucijos metu susiklosčiusių ekologinių ypatybių mažieji ereliai rėksniai lizdavietes pasirenka brandžiuose medynuose. Tokie medynai gali būti kertami plynais kirtimais, jei juose nežinoma saugomų paukščių, įskaitant ir mažojo erelio rėksnio, lizdaviečių. Efektyvi mažojo erelio rėksnio lizdaviečių apsauga tiesiogiai susijusi su perinčių porų aptikimu ir jų lizdaviečių nustatymu. Dalį lizdaviečių aptinka miškininkai, miško taksatoriai, saugomų teritorijų direkcijų specialistai. Tačiau sistemingų, tikslinių lizdaviečių paieškų, dalyvaujant specifines kompetencijas turintiems specialistams, nėra. Be to, Lietuvos miškuose gausūs paprastieji suopiai, kurių lizdavietės panašios į mažųjų erelių rėksnių, bet nėra saugomos. Paprastojo suopio lizdaviečių aplinkoje nedraudžiama vykdyti pagrindinius miško kirtimus. Norint atskirti abiejų paukščių rūšių lizdavietes, reikalingos labai geros šių paukščių biologijos, ekologijos, elgsenos ir perėjimo fenologijos žinios, todėl dalis rastų mažojo erelio rėksnio lizdaviečių, klaidingai priskyrus jas paprastojo suopio lizdavietėms, būna sunaikinamos. Antra apsaugos spraga – nepakankama lizdaviečių apsauga paukščių perėjimo metu. Vadovaujantis Miško kirtimo taisyklėmis, miškas apie nustatytas lizdavietes pagrindiniais kirtimais neturi būti kertamas. Dalis mažųjų erelių rėksnių yra jautrūs miško ruošos darbams perėjimo metu lizdaviečių aplinkoje, nes žmonių buvimas keičia šių paukščių natūralią elgseną, išbaidyti jie palieka lizdus su dėtimis arba jaunikliais. Be suaugusių paukščių priežiūros likusios dėtys ar vados lizduose žūsta dėl nepalankių oro sąlygų, plėšrūnų ar maisto stygiaus. Trečia apsaugos spraga – vyrauja neigiama visuomenės nuostata. Dauguma mažojo erelio rėksnio lizdaviečių yra brandžiuose medynuose. Kadangi lizdavietėms yra taikomas nustatyto dydžio apsaugos spindulys, kuriame miškas negali būti kertamas pagrindiniais kirtimais, lizdavietės laikomos kliūtimi medienos naudojimui, o miško savininkai ir naudotojai negauna pajamų už medieną. Ši problema ypač aktuali privačiuose miškuose, kur miško savininkų valdos dažniausiai yra nedidelės. Taip atsiranda nelegalių kirtimų ar net lizdaviečių sunaikinimo grėsmė. Ketvirta apsaugos spraga – žinių apie rūšies ekologinius poreikius stoka. Mažojo erelio rėksnio populiacijos raida priklauso ir nuo mitybos buveinių plotų bei jų kokybės būklės. Mitybos buveinių būklė priklauso nuo įvairių, dažnai tarpusavyje susijusių veiksnių, tokių kaip būdingos kraštovaizdžio struktūros pasikeitimai, grobio rūšių įvairovės ir jo gausumo pokyčiai, tarša. Intensyvus žemės ūkis, infrastruktūros, urbanizacijos plėtra veikia mažojo erelio rėksnio mitybos buveines, todėl būtini mitybos buveinių, jų raidos ir sąveikos su mažojo erelio rėksnio veisimosi sėkmingumu tyrimai. Be šios informacijos negalima identifikuoti daugelio rūšies apsaugos spragų ir priimti reikiamų apsaugos sprendimų.
Mažojo erelio rėksnio populiacijos dydis ir pasiskirstymas
9. Lietuvos teritorija užima apie 1 proc. mažojo erelio rėksnio pasaulinio arealo, kuriame peri 10 proc. pasaulinės šios rūšies populiacijos. Mažajam ereliui rėksniui būdingas griežtas teritoriškumas, tačiau tokio pat dydžio teritorijos plote porų skaičius gali labai skirtis dėl kraštovaizdžio sąlygų. Didžiausia perinčių porų koncentracija žinoma vietovėse, esančiose šiaurinėje, vidurinėje ir rytinėje Lietuvos dalyse. Mažojo erelio rėksnio apsaugai išskirtuose septyniuose biosferos poligonuose, kurių bendras plotas – 109,4 tūkst. ha, peri apie 5 proc. šios rūšies visos šalies populiacijos paukščių. Trys teritorijos, kurių kiekvienoje peri ne mažiau kaip 20 porų, yra Biržų girios, Gedžiūnų miško ir Gubernijos miško biosferos poligonai. Atsižvelgiant į rūšies ekologiją ir perinčių porų pasiskirstymo pobūdį, negalima išskirti konkrečių plotų ar radaviečių, kurių apsauga būtų esminiu postūmiu rūšies apsaugai. Erdvėje pasklidęs visos populiacijos pasiskirstymo pobūdis lemia, kad rūšies išlikimas priklauso nuo agrarinio ir miškingo kraštovaizdžio raidos. Vykdant buveinių apsaugos, tvarkymo, atkūrimo ar palaikymo projektus, pirmiausia turi būti orientuojamasi į kraštovaizdžio lygmens apsaugos sprendimus. Jei tokių galimybių nėra – turi būti parenkamos teritorijos, kuriose vietos populiaciją sudaro bent dvi dešimtys porų. Mažieji ereliai rėksniai gali sudaryti tokio pat dydžio vietos populiacijas skirtinguose šalies regionuose, todėl geografinis ir administracinis teritorijų pasirinkimas nėra svarbus. Skirtingose šalies vietovėse gamtinių, socialinių ir ekonominių procesų visuma lemia skirtingą kraštovaizdžio naudojimą, todėl grėsmės ar jų intensyvumas vietos populiacijoms kinta erdvėje. Pasirenkant tikslines teritorijas, svarbu identifikuoti specifines grėsmes regionui. Taip pat svarbu, kad apsaugos priemonės tikslinėje teritorijoje būtų išdėstytos taip, kad pagerintų kuo didesnės vietos populiacijos dalies būklę.
Grėsmės ir ribojantys veiksniai
10. Grėsmės, jų svarba, aprašymas ir reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės pateikiamos 1 lentelėje.
1 lentelė. Grėsmių mažajam ereliui rėksniui apibendrinimas
| Grėsmė |
Svarba* |
Aprašymas |
| Veisimosi buveinių sunaikinimas |
Didelė |
Netyčinis arba tyčinis veisimosi buveinių sunaikinimas: 1) Veisimosi buveinės sunaikinamos netyčia dėl informacijos apie tikslias lizdaviečių vietas trūkumo. Nežinomos ar žinomos, bet Saugomų rūšių informacinėje sistemoje (toliau – SRIS) ir/ar Valstybinės miškų tarnybos (toliau – VMT) sistemose neregistruotos lizdavietės sunaikinamos pagrindinių miško kirtimų metu. 2) Veisimosi buveinės sunaikinamos tyčia, norint vykdyti pagrindinius miško kirtimus ir išvengti kirtimo apribojimų nekertamo miško apsaugos spindulio plote apie lizdavietes. Nukertamas medis su lizdu arba iš medžio pašalinamas pats lizdas.
Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su: 1) mažojo erelio rėksnio lizdaviečių inventorizacija ir informacijos apie jas skelbimu SRIS, VMT sistemose; 2) piniginių kompensacijų už negaunamą medienos vertę mokėjimu privačių miško savininkams, kurių miško valdose yra saugomų paukščių lizdavietės.
|
| Trikdymas veisimosi metu |
Vidutinė |
Registruotos lizdavietės saugomos vadovaujantis Miško kirtimų taisyklėmis (išskyrus biosferos poligonus, įsteigtus mažojo erelio rėksnio apsaugai). Miško plote 100 metrų spinduliu aplink mažųjų erelių rėksnių lizdavietes draudžiami pagrindiniai plynieji, atvejiniai ir atrankiniai miško kirtimai. Atstumas nuo lizdavietės gali būti didinamas arba mažinamas iki 25 proc. Visi kiti kirtimai ir medienos ištraukimas draudžiami nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. Tokia apsauga pakankama lizdavietės struktūrai išsaugoti, tačiau neužtikrina netrikdomo paukščių veisimosi, jei darbai netoliese vykdomi balandžio – rugpjūčio mėnesiais. Mažieji ereliai rėksniai reaguoja į žmogaus pasirodymą netoli lizdaviečių ir palieka lizdus. Suaugusiems paukščiams palikus lizdus, dėtys ar jaunikliai gali žūti dėl nepalankių aplinkos veiksnių arba dėl plėšrūnų.
Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo priemonė susijusi su miško naudojimo apribojimų papildymu, užtikrinančiu netrikdomą paukščių veisimąsi lizdaviečių aplinkoje balandžio – rugpjūčio mėnesiais. Mažojo erelio rėksnio lizdavietes būtų saugomos a) 100 m spinduliu vadovaujantis Miško kirtimo taisyklėmis ir papildomai b) 300 m spinduliu, kuriame draudžiami pagrindiniai plynieji, atvejiniai ir atrankiniai miško kirtimai nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. Toks dviejų spindulių veisimosi vietų apsaugos modelis taikytinas mažojo erelio rėksnio apsaugai išskirtose svarbiose teritorijose. Jei mažojo erelio rėksnio populiacijos būklė blogėtų dėl miško naudojimo, toks lizdaviečių apsaugos modelis būtų efektyvi priemonė, taikytina kituose miškuose.
|
| Mitybos buveinių blogėjimas |
Didelė |
Mitybos buveinės šalyje blogėja dėl dviejų priežasčių: 1) Derlinguose regionuose vystant intensyvią žemdirbystę, mažėja mažajam ereliui rėksniui maitintis tinkamų pievų ir ganyklų plotai, didėja rūšies maitinimuisi nepalankių pasėlių (pvz., kukurūzų, rapsų) plotai. 2) Apleistos žemės ūkio paskirties žemės savaime apauga mišku, arba jose naujai įveisiamas miškas taip pakeičiant žemės naudojimą.
Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės visų pirma susijusios su mokslinių duomenų apie rūšies mitybos ekologiją įvairios žemėnaudos atvejais surinkimu. Tik išanalizavus surinktus duomenis, galima rasti grėsmės reguliavimo ir neigiamo poveikio sumažinimo sprendinius žemės ūkio raidos ir jos regioninių skirtumų kontekste.
|
| Vėjo jėgainės |
Potenciali |
Suaugę ar nesubrendę paukščiai žūsta atsitrenkę arba užkliudyti vėjo jėgainių sparnuočių. Užsienio šalyse darytų tyrimų metu registruoti nuolatiniai skirtingų erelių rūšių (pvz. jūrinių erelių, mažųjų erelių rėksnių) individų žūties atvejai vėjo jėginių parkuose. Tačiau Lietuvoje nėra duomenų apie mažojo erelio rėksnio lokalias populiacijas, individų elgseną ir galimus žūties atvejus vėjo jėgainių parkuose dėl palyginti nesenai prasidėjusios vėjo energetikos plėtros šalyje.
Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su: 1) mažųjų erelių rėksnių maitinimosi elgsenos tyrimu šalies vėjo jėgainių parkuose; 2) tyrimo metu gautų rezultatų panaudojimu parengiant pasiūlymus dėl šios rūšies apsaugos planuojant naujas vėjo jėgainių įrengimo vietas; 3) poveikio sušvelninimo priemonių rūšiai numatymu jau įrengtuose ir planuojamuose vėjo jėgainių parkuose.
|
| Infrastruktūra (keliai, elektros linijos) |
Potenciali |
Stambių paukščių (suaugusių, lizdus palikusių jauniklių) mirtingumas lokaliose įvairių rūšių populiacijose didėja dėl susidūrimo su transporto priemonėmis ar dėl žuvimo atsitrenkus į elektros perdavimo oro linijas. Duomenų apie mažųjų erelių rėksnių mirtingumą dėl infrastruktūros objektų šalyje nėra.
Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės pirmiausia susijusios su tiksliniais tyrimais naudojant pažangius mokslinius metodus ir reprezentatyvią imtį. Nustačius reikšmingą infrastruktūros poveikį erelių mirtingumui, reikėtų ieškoti sprendinių tinkamoms apsaugos priemonėms priimti.
|
* - Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai:
Didelė grėsmė – reguliariai veikia populiaciją visoje šalyje.
Vidutinė grėsmė – reguliariai ar nereguliariai veikia didelėje paplitimo dalyje.
Potenciali grėsmė – tikėtinas neigiamas poveikis rūšiai, bet nežinomas poveikio intensyvumas.
Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai
11. Mažojo erelio rėksnio inventorizacijos ir moksliniai tyrimai apibendrinti 2 lentelėje. Daugiausia duomenų sukaupta apie mažojo erelio rėksnio ekologinius poreikius perėjimo buveinėms, paplitimą, veisimosi sėkmingumą, grobį, biologinę sąveiką su didžiuoju ereliu rėksniu ir jūriniu ereliu. Šie tyrimai vykdyti naudojant tinkamus metodus, didelę, populiaciją gerai reprezentuojančią imtį, todėl yra kokybiški ir išsamūs. Nepaisant šių duomenų ir esant didelio tankumo įvairovei, išlieka rūšies paplitimo tyrimų poreikis, ypatingai vakariniuose, pietiniuose ir pietvakariniuose Lietuvos regionuose. Šalyje nevykdyta reguliari populiacijos stebėsena nuolatiniuose tyrimų plotuose, todėl populiacijos būklės ir dinamikos duomenys nėra pakankami. Mažiausiai tyrinėtas mitybos buveinių dydis, erdvinis jų išsidėstymas, mitybos buveinių struktūros ir veisimosi sėkmingumo ryšys. Nebuvo atlikta tyrimų, skirtų nustatyti vėjo jėgainių, infrastruktūros objektų galimą įtaką suaugusių ir jaunų individų mirtingumui, infrastruktūros plėtros poveikį buveinių užėmimui ar apleidimui. Taip pat trūksta duomenų apie biologinę sąveiką su panašiose lizdavietėse perinčiu ir panašiu grobiu mintančiu paprastuoju suopiu.
2 lentelė. Mažojo erelio rėksnio inventorizacijos ir moksliniai tyrimai, teritorijos, naudoti metodai, publikacijos, kuriose pateikiami pagrindiniai rezultatai.
| Data, trukmė |
Tyrinėta teritorija |
Naudotos metodikos, pagrindinės publikacijos |
| 1978 – 1993 m. |
Lietuva (įvairūs rajonai) |
Stašaitis J., Šablevičius B. 1982. Lietuvos TSR nacionalinio parko plėšriųjų paukščių ekologija. Biologija. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai XX: 20-31. Mažiulis S. 1985. Dusetų apylinkių plėšrieji paukščiai. Baigiamasis darbas. Vilnius: Vilniaus universiteto, Zoologijos katedra. Drobelis E. 1989. Miško plėšriųjų paukščių tyrimai (metodinės rekomendacijos), 92 p. Drobelis E. Birds of prey in Lithuania. Acta ornithological Lithuanica 7 – 8: 117 – 121. Drobelis E. 2004. Lietuvos miškų paukščiai. Vilnius: Spauda. |
| Nuo 1988 m. |
Lietuva (įvairūs rajonai) |
Lizdaviečių inventorizacija miškų urėdijose miškotvarkos metu: 1988 – 1995 m. iš dalies inventorizuoti 19-kos miškų urėdijų miškai (atsakingas vykdytojas Vaškelis J., vykdytojai Drobelis E., Auglys J., Naruševičius V., Šablevičius B., VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas, Kaunas). 1996 – 2000 m. iš dalies inventorizuotos lizdavietės ir patikslinti jų duomenys 37-ių miškų urėdijų teritorijoje (atsakingas vykdytojas Skuja S., VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas, Kaunas). 2001 – 2010 m. atnaujinti lizdaviečių duomenys miškotvarkos metu visose 42 šalies miškų urėdijose (atsakingas vykdytojas Skuja S., VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas, Kaunas). |
| 1994 – 2004 m. |
Lietuva (įvairūs rajonai) |
Mažojo erelio rėksnio paplitimo, gausumo, lizdaviečių, veisimosi sėkmingumo, mitybos, tyrimai.
Drobelis E. 1994. Biology and protection of the Lesser Spotted Eagle (Aquila pomarina C. L. Brehm) in Lithuania. Acta ornithological Lithuanica 9 – 10: 130 – 137. Makavičius D. 1994. Plėšriųjų paukščių stebėjimai Kamanų rezervate 1991 – 1992 m. Ciconia 2: 93 – 96. Naruševičius V. 1996. Labūnavos girininkijos miškų ir apylinkių paukščiai. Ciconia 4: 40 – 43. Baronas D., Barauskas R. 1998. Kur ereliai lizdus suka. Baltas gandras 3: 8 – 9. Jusys V., Mačiulis M., Mečionis R., Poškus A., Gražulevičius G., Petraitis A. 1999. Klaipėdos krašto perinčių paukščių atlasas. Vilnius: Daigai. Skuja S. 1999. Juodųjų gandrų ir dieninių plėšriųjų miško paukščių lizdavietės Šiaurės, Šiaurės Rytų ir vidurio Lietuvos miškuose. Magistro darbas. Vilnius: Vilniaus universiteto, Zoologijos katedra. Skuja S., Budrys R. R. 1999. Nesting sites of black stork, lesser spotted eagle and common buzzard and their nest exchange in the forests of North, North-East, Central Lithuania. Baltic Forestry 5: 67 – 74. Šablevičius B. 2000. Aukštaitijos nacionalinio parko plėšriųjų paukščių faunos struktūra ir ekologija 1999 metais. Bioįvairovės tyrimai ir aplinkosauginis švietimas regionuose. Pranešimų tezės: 96 – 97. |
| 2005 – 2014 m. |
Lietuva (įvairūs rajonai) |
Mažojo erelio rėksnio paplitimo, gausumo, veisimosi sėkmingumo, mitybos, buveinių pasirikimo, tarprūšinės sąveikos tyrimai.
Perinčių paukščių atlaso metodas. Mažojo erelio rėksnio paplitimo tyrimas. Kurlavičius P. (red.) 2006. Lietuvos perinčių paukščių atlasas. Kaunas: Lututė. Treinys R. 2004. Important landscape factors for the breeding territory selection by Lesser Spotted Eagle (Aquila pomarina). Acta Zoologica Lituanica 14: 59 – 62. Treinys R., Dementavičius D. 2004. Productivity and diet of Lesser Spotted Eagle (Aquila pomarina) in Lithuania. Acta Zoologica Lituanica 14: 83 – 87. Väli Ü., Treinys R., Lõhmus A. 2004. Geographical variation in macrohabitat use and preferences of the Lesser Spotted Eagle Aquila pomarina. Ibis 146: 661 – 671. Väli Ü, Treinys R., Poirazidis K. 2004. Genetic structure of Greater Aquila clanga and Lesser Spotted Eagle A.pomarina populations: implication for phylogeography and conservation. In: Chancellor R. D., Meyburg B. U. (eds) Raptors worldwide. WWGBP/MME: 473 – 482. Treinys R., Mozgeris G. 2006. Past and present nest-site requirements of the Lesser Spotted Eagle (Aquila pomarina C. L. Brehm) and their possible conflict with timber harvesting. Baltic Forestry 12: 252 – 258. Balčiauskienė L., Baltrūnaitė L., Treinys R. 2007. Using two methods in prey identification from pellets of the Lesser Spotted Eagle (Aquila pomarina). Cross - Border Cooperation in Researches of Biological Diversity (Barševskis A. & Šaulienė I. ed.), Acta Biol.Univ. Daugavp., Suppl. 1: 37 – 45. Treinys R., Drobelis E., Šablevičius B., Naruševičius V., Petraška A. 2007. Changes in the abundance of the Lesser Spotted Eagle (Aquila pomarina) breeding population in Lithuania in 1980 – 2006. Acta Zoologica Lituanica 17: 64 – 69. Treinys R., Skuja S., Augutis D., Stončius D. 2009. Nest-site use by Black Stork and Lesser Spotted Eagle in relation to fragmented forest cover: case study from Lithuania. Ekologija 55: 182 – 188. Treinys R., Mozgeris G. 2010. Relationship between the productivity of the Lesser Spotted Eagle Aquila pomarina and forest characteristics at the macrohabitat level. Väli Ü., Dombrovski V., Treinys R., Bergmanis U., Daróczi S. J., Dravecký M., Ivanovski V. V., Lontkowski J., Maciorowski G., Meyburg Bernd-U., Mizera T., Zeitz R., Ellegren H. 2010. Widespread hybridization between the Greater Spotted Eagle Aquila clanga and the Lesser Spotted Eagle Aquila pomarina (Aves: Accipitriformes) in Europe. Biological journal of the Linnean Society 100: 725 – 736. Treinys R., Dementavičius D., Mozgeris G., Skuja S., Rumbutis S., Stončius D. 2011. Coexistence of protected avian predators: does a recovering population of White-tailed Eagle threaten to exclude other avian predators? European Journal of Wildlife Research 57: 1165 – 1174. |
| 2006, 2009, 2012 m. |
Biosferos poligonai, įsteigti mažojo erelio rėksnio apsaugai, ir nesaugomos teritorijos |
Mažojo erelio rėksnio vietos populiacijų gausos nustatymas sektorinių apskaitų metodu.
Europos Bendrijos svarbos rūšių būklės, invazinių mašalų ir ichtiofaunos tyrimų bei tolimųjų pernašų poveikio ekosistemoms įvertinimo atlikimo paslaugų viešasis pirkimas – I dalis, Gamtos tyrimų centras, 2013. |
| 2010 – 2014 m. |
Lietuva (įvairūs rajonai) |
VšĮ „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ vykdytas LIFE+ projektas „Mažojo erelio rėksnio (Aquila pomarina) apsauga Lietuvos miškuose“ (LIFE09 NAT/LT/000235), kurio metu ieškota natūralių lizdų 13 projekto teritorijų. Informacija apie rastas lizdavietes viešai neskelbiama. Tikslios lizdaviečių vietos registruotos SRIS ir VMT GIS sistemose. Naudojant dirbtinius lizdus buvo sutvarkytos blogos būklės erelių lizdavietės, stebėta žinomų lizdaviečių apsaugos būklė, visuomenė informuota apie rūšies poreikius veisimosi buveinėms. Su projektu ir jo rezultatais susijusi informacija pateikta puslapyje www.eagles.lt |
Tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas
12. Lietuvoje mažojo erelio rėksnio apsaugai įsteigtose paukščių apsaugai svarbiose teritorijose (PAST) yra numatytos priemonės šios rūšies paukščių perėjimo buveinių apsaugai ir maitinimosi buveinių palaikymui užtikrinti. Papildomos gamtosauginės ir gamtotvarkinės priemonės gali būti numatomos parengtuose šių teritorijų gamtotvarkos planuose. Lietuvoje iki 2014 metų mažojo erelio rėksnio apsaugai svarbiose teritorijose parengtas ir patvirtintas tik Taujėnų‒Užulėnio miškų gamtotvarkos planas. Gamtotvarkos planas patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. D1-552 „Dėl Taujėnų‒Užulėnio miškų gamtotvarkos plano patvirtinimo“. Plane numatyti uždaviniai, skirti mažojo erelio rėksnio vietinės populiacijos apsaugos būklei pagerinti, išsaugant veisimosi ir maitinimosi buveines, taikant biotechnines priemones, informuojant visuomenę apie tokių priemonių poreikį ir tikslus, mažinant trikdymą bei stiprinant rūšies ir teritorijos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymosi šių paukščių veisimosi metu kontrolę. Numatytos tvarkymo priemonės yra susijusios su senų, plačiašakių, ateityje lizdams krauti tiksiančių medžių atranka bei išsaugojimu plynai kertamose biržėse; dirbtinių lizdaviečių įrengimu rūšies apsaugai išskirtose veisimosi vietose; privačių žemės sklypų savininkų bei valdytojų konsultavimu, skatinant nekeisti žemės naudojimo, pagal galimybes nearti biosferos poligono teritorijoje esančių pievų ir ganyklų bei neužsodinti ne miško žemės plotų mišku; šalia paukščių veisimosi vietų esančių miško kelių užtvėrimu, įvertinant tokių užtvarų poreikį, jų kiekį ir išdėstymą teritorijoje bei numatant užtvėrimo terminus ir galimybes; kiaunių, varninių paukščių ir kitų plėšrūnų gausos reguliavimu šioje saugomoje teritorijoje; visuomenės informavimu apie visas teritorijoje vykdomas priemones bei galimybę gauti kompensaciją už tam tikrų priemonių nevykdymą (miško kirtimai paukščių veisimosi vietose ir pan.). 2013–2015 m. rengiami Gubernijos miško, Gedžiūnų miško ir Lančiūnavos miško gamtotvarkos planai. Lietuvos valstybiniuose ir privačiuose miškuose rengiant ir įgyvendinant miškotvarkos projektus, visiems žinomiems šių projektų apimamoje teritorijoje esantiems mažojo erelio rėksnio lizdams taikoma miško kirtimų apribojimų aplink retųjų paukščių lizdavietes priemonė, numatyta Miško kirtimų taisyklių 1 priede (išskiriamas nekertamo miško plotas 100 m spinduliu apie lizdavietę). Mažojo erelio rėksnio veisimosi buveinių apsaugai pagerinti taikoma priemonė – dirbtinių lizdų įrengimas. Lizdai įrengiami dviem tikslais. Vienas iš jų – pagausinti perinčių porų skaičių tikslinėse teritorijose. Dirbtiniai lizdai nuo 1975 metų įrengiami įvairiose šalies vietovėse. Dalį įrengtų lizdų užėmė mažasis erelis rėksnys. Šiuo tikslu taikomos priemonės efektyvumas (t.y. lizdų užimtumas) < 20 proc. Kitas dirbtinių lizdų įrengimo tikslas – atkurti blogos kokybės veisimosi buveinės. VšĮ „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ vykdydamas LIFE+ projektą „Mažojo erelio rėksnio (Aquila pomarina) apsauga Lietuvos miškuose“ (LIFE09 NAT/LT/000235) 2011–2014 metais įvairiose šalies vietose įrengė 69 dirbtinius lizdus šalia (vid. 51 m.) inventorizuotų prastos būklės natūralių lizdaviečių arba prastos būklės lizdų vietoje. Tokiu tikslu taikytos dirbtinių lizdų įrengimo priemonės efektyvumas siekė 49 %.
III SKYRIUS
Apsaugos plano tikslai, uždaviniai ir priemonės
Tikslas – užtikrinti palankią mažojo erelio rėksnio apsaugos būklę išsaugant gyvybingą ne mažiau kaip 1900 porų populiaciją.
| Uždaviniai |
Priemonės |
| 1. Išsaugoti veisimosi buveines |
Siekti, kad SRIS ir VMT sistemose būtų ne mažiau kaip 1200 aktualių įrašų apie mažojo erelio lizdavietes. |
| 2. Ištirti maitinimosi buveines |
2.1. mitybos vietų, jų erdvinio pasiskirstymo, įvairių pasėlių kultūrų reikšmės grobio paieškai ir grobio koncentracijos vietų nustatymas distanciniu ir (ar) tiesioginių stebėjimų būdu; 2.2. mitybos buveinių kiekybinės, kokybinės struktūros ir jų pokyčių poveikio veisimosi sėkmingumui nustatymas; 2.3. sprendinių, mažinančių mitybos buveinių kokybės blogėjimą, pasiūlymas ir praktinio įdiegimo žemės ūkyje galimybių analizė. |
| 3. Įvertinti vėjo jėgainių keliamos grėsmės reikšmę maitinimosi vietose |
3.1. mažojo erelio rėksnio elgesio ypatybių tyrimas vėjo jėgainių aplinkoje; 3.2. vėjo jėgainių reikšmingumo galimam individų mirtingumui nustatymas; 3.3. sprendinių, mažinančių vėjo jėgainių ir jų plėtros poveikį mažajam ereliui rėksniui, parengimas. |
| 4. Įvertinti elektros linijų, kelių reikšmę individų mirtingumui |
Kelių, elektros oro linijų poveikio suaugusių ir jaunų individų mirtingumui tyrimas. |
| 5. Stebėti rūšies apsaugos būklę |
Rūšies apsaugos būklę reprezentuojančios stebėsenos sistemos sukūrimas ir vykdymas. |