Byla Nr. 19/2012
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. GRUODŽIO 24 D. NUTARIMU NR. 1656 PATVIRTINTŲ NEDARBO SOCIALINIO DRAUDIMO IŠMOKŲ NUOSTATŲ 39 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2014 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2014 m. vasario 5 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 19/2012 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-30/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 „Dėl Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų 39 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad „nedarbo draudimo išmoka pervedama į jos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas nedarbo socialinio draudimo išmokas jų gavėjams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą, kurioje ginčas iš esmės kilo dėl to, kad paskirta nedarbo draudimo išmoka nebuvo mokama vienos iš pareiškėjų toje byloje pageidautu būdu – „pašto pavedimu į nurodytą pašto adresą“.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pažymėjęs, kad administracinėje byloje ginčas kilo ne dėl teisės gauti nedarbo draudimo išmoką, o dėl nedarbo draudimo išmokos išmokėjimo jos gavėjui būdo, nustatyto Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 „Dėl Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 39 punkte, sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą.
2. Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Iš esmės analogiškas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamajam teisinis reguliavimas buvo nustatytas ir Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 61 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija), kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimu tiek, kiek jame nustačius, kad „ligos <...> pašalpos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas ligos pašalpas jų gavėjams, pripažintas prieštaravusiu Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną valstybės teikiama socialinė parama, įskaitant paramą nedarbo atveju, turi būti reali ir efektyvi, teisės aktuose negali būti tokių jos teikimo sąlygų ir apribojimų, kurie dėl formalių priežasčių paneigtų asmens teisę gauti tokią paramą, būtų akivaizdžiai neteisingi. Nuostatų 39 punkte įtvirtinta tokia nedarbo socialinio draudimo išmokos (toliau – ir nedarbo draudimo išmoka) mokėjimo tvarka, pagal kurią yra tik vienintelis mokėjimo būdas – paskirtos išmokos pervedimas į jos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje ir nėra nustatyta jokių išimčių. Taigi taip nustatomos papildomos sąlygos išmokai realiai gauti, toks teisinis reguliavimas neproporcingai pasunkina išmokos gavimą (asmuo privalo prisiimti papildomus įsipareigojimus, t. y. patirti su asmeninės sąskaitos tik Lietuvos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje turėjimu susijusias papildomas išlaidas) arba padaro jį apskritai neįmanomą, jei skiriamos išmokos gavėjas neturi asmeninės sąskaitos kredito įstaigoje, esančioje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas mano, kad Nuostatų 39 punkte buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris, vadovaujantis konstituciniu teisinės valstybės principu ir Konstitucijos 52 straipsniu, gali būti nustatytas tik įstatymu. Kadangi bedarbio statusą turintis asmuo, kuris įgyja teisę gauti nedarbo draudimo išmoką, neturėtų patirti neigiamų padarinių ar papildomų sunkumų dėl formalaus Nuostatų 39 punkto taikymo, pareiškėjas taip pat abejoja, ar Nuostatų 39 punktas ir savo turiniu atitinka nurodytas Konstitucijos nuostatas.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjos Ritos Visockienės, šio skyriaus vedėjo pavaduotojos Gintarės Vizbaraitės ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento Darbo rinkos skyriaus vyriausiosios specialistės Olgos Turčenkovienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais.
Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) reglamentuoja nedarbo socialinio draudimo teisinius santykius, taigi ir teisę į nedarbo draudimo išmoką, jos skyrimo apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, o nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarka, vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, nustatyta Nuostatuose. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) galima nustatyti socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką – socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą.
Paprastai visi darbingo amžiaus asmenys turi asmenines sąskaitas, todėl net darbo netekimo atveju įmanoma nurodyti asmeninę sąskaitą, į kurią galėtų būti pervedama nedarbo draudimo išmoka. Be to, nustatant būtent tokią nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarką, pagal kurią išmokos pervedamos į išmokos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje, siekiama užtikrinti maksimalią asmens nuosavybės apsaugą (ypač atsižvelgiant į prielaidą, kad nedarbo draudimo išmoka yra vienintelis tuo metu nedirbančio asmens pragyvenimo šaltinis) sumažinant riziką dėl galimybės neteisėtai praturtėti tretiesiems asmenims, jei ši išmoka būtų mokama, pavyzdžiui, grynaisiais pinigais.
Priešingai, nei teigia pareiškėjas, nedarbo draudimo išmokų mokėjimas nėra tapatus ligos pašalpų mokėjimui. Konstitucinis Teismas, 2012 m. spalio 31 d. nutarime spręsdamas dėl tam tikro Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, rėmėsi konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl teisinio reguliavimo, taikytino tada, kai asmuo laikinai arba nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo arba šios galimybės jam labai sumažėjo dėl sveikatos sutrikimų. Nedarbo draudimo išmokų gavėjai, priešingai nei inter alia ligos pašalpos gavėjai, kurie gauna išmokas įvykus draudžiamajam atvejui – laikinai netekę nedarbingumo, nedarbo draudimo išmokas gauna nedarbo atveju, t. y. įstatymų nustatytais atvejais jiems kompensuojamos dėl nedarbo negautos pajamos arba jų dalis. Taigi tokiu atveju nėra aktualus ir ligos aspektas, dėl kurio galėtų būti ribojama asmens (išmokos gavėjo) judėjimo arba tam tikrų veiksmų atlikimo laisvė.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Nuostatų 39 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad „nedarbo draudimo išmoka pervedama į jos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas nedarbo socialinio draudimo išmokas jų gavėjams, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Vyriausybė 2004 m. gruodžio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 1656 „Dėl Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatus.
2.1. Nuostatuose inter alia buvo nustatyta: Nuostatai reglamentuoja nedarbo draudimo išmokos skyrimo ir apskaičiavimo tvarką (1 punktas); nedarbo socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, nustatyti Nedarbo socialinio draudimo įstatyme (3 punktas); nedarbo draudimo išmokos skiriamos bedarbiams, jeigu jie atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus (6 punktas); nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarka (38, 39 punktai).
2.2. Taigi Nuostatais reguliuojama inter alia nedarbo draudimo išmokos skyrimo Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis bei mokėjimo tvarka.
2.3. Nuostatų 39 punkte, kuris ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „Nedarbo draudimo išmoka pervedama į jos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje.“
2.4. Taigi Nuostatų 39 punkte įtvirtinta nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarka, kiek ji susijusi su nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdu; ja nustatytas vienintelis nedarbo draudimo išmokos mokėjimo asmeniui, kuriam ji skiriama (apskaičiuojama) Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis, būdas: pervedimas į išmokos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje.
Vadinasi, pagal Nuostatų 39 punktą asmuo (nedarbo draudimo išmokos gavėjas) galėjo gauti Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamą nedarbo draudimo išmoką (ji jam galėjo būti mokama), jei jis turėjo asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje ir ją nurodė atitinkamai valstybės įstaigai, kuri paskirtą nedarbo draudimo išmoką pervedė į tą nurodytą sąskaitą.
2.5. Nei Nuostatų 39 punkte, nei kituose Nuostatų punktuose, galiojusiuose pareiškėjui – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant minėtą administracinę bylą, nebuvo nustatytas (-i) kitoks (-ie) būdas (-ai) mokėti (gauti) nedarbo draudimo išmoką asmeniui, kuriam ji paskirta Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis.
3. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1551 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1656 „Dėl nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1 punktu nutarta pakeisti Nuostatus ir išdėstyti juos nauja redakcija. Šis nutarimas įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d.
3.1. Nauja redakcija išdėstytuose Nuostatuose nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarka, kiek ji susijusi su šios išmokos mokėjimo būdu, įtvirtinta Nuostatų (2012 m. gruodžio 19 d. redakcija) 33 punkte: „Nedarbo draudimo išmoka pervedama į jos gavėjo asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje arba, jeigu bedarbis neturi sąskaitos kredito įstaigoje, išmokama Fondo valdybos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 84-2000; 2006, Nr. 4-102) nustatyta tvarka parinktoje mokėjimo įstaigoje (jos padalinyje) Fondo valdybos nustatyta tvarka.“
3.2. Taigi Nuostatų (2012 m. gruodžio 19 d. redakcija) 33 punkte buvo įtvirtintas ne tik ankstesniu teisiniu reguliavimu nustatytas nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdas – nedarbo draudimo išmokos pervedimas į išmokos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje, bet ir naujas papildomas nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdas – nedarbo draudimo išmokos išmokėjimas Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka parinktoje mokėjimo įstaigoje (jos padalinyje) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta tvarka.
Vadinasi, Nuostatuose (2012 m. gruodžio 19 d. redakcija) įtvirtinta nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarka nebebuvo nustatytas vienintelis nedarbo draudimo išmokos mokėjimo asmeniui, kuriam ji skiriama (apskaičiuojama) Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis, būdas; taigi tuo aspektu, kuriuo šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Nuostatų 39 punkte nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai, nedarbo draudimo išmokos mokėjimo teisinis reguliavimas priėmus naujos redakcijos Nuostatus pakito iš esmės.
4. Nuostatais buvo ir yra reguliuojama inter alia nedarbo draudimo išmokos skyrimo Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis bei mokėjimo tvarka.
5. Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. gruodžio 16 d. priėmė Nedarbo socialinio draudimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi).
5.1. Įstatyme nustatytos inter alia asmenų, kurie draudžiami nedarbo draudimu, kategorijos, teisė į nedarbo draudimo išmoką, jos skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygos (1 straipsnis). Įstatyme taip pat buvo ir yra nustatyti nedarbo draudimu draudžiami asmenys (4 straipsnis), teisės į nedarbo draudimo išmoką atsiradimo sąlygos (5 straipsnis), nedarbo draudimo išmokos skyrimo sąlygos (6 straipsnis), nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarka – mokėjimo periodiškumas, trukmė, laikotarpiai, neįskaitomi į nedarbo draudimo išmokos mokėjimo laikotarpį (7 straipsnis), nedarbo draudimo išmokos dydis (8 straipsnis), atvejai, kai nedarbo draudimo išmoka neskiriama (9 straipsnis), jos mokėjimas sustabdomas (10 straipsnis), nutraukiamas (11 straipsnis).
5.2. Paminėtinos šios Įstatymo nuostatos, atskleidžiančios nedarbo draudimo specifiką, inter alia apibūdinančios asmenis, turinčius teisę į nedarbo draudimo išmoką:
– nedarbo draudimas yra socialinio draudimo rūšis, kuri inter alia įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį (2 straipsnis);
– teisę į nedarbo draudimo išmoką turi tik bedarbiais teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę Įstatyme nurodyti apdraustieji, atitinkantys Įstatyme nustatytas sąlygas (5 straipsnio (2009 m. birželio 18 d. redakcija) 1, 3 dalys);
– nedarbo draudimo išmoka neskiriama, o paskirtos nedarbo draudimo išmokos mokėjimas nutraukiamas inter alia dėl to, kad iki nedarbo draudimo išmokos paskyrimo ar atitinkamai per nedarbo draudimo išmokos mokėjimo laikotarpį bedarbis atsisakė jam siūlomo tinkamo darbo (9 straipsnio 1 punktas (2009 m. birželio 18 d. redakcija), 11 straipsnio 1 punktas), taip pat dėl to, kad bedarbis be pateisinamų priežasčių atsisakė dalyvauti jo individualiame užimtumo veiklos plane numatytose aktyvios darbo rinkos priemonėse (9 straipsnio 2 punktas (2009 m. birželio 18 d. redakcija) arba jo užimtumo plane numatytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse (11 straipsnio 2 punktas (2009 m. birželio 18 d. redakcija).
5.3. Taigi nedarbo draudimas juo apdraustiems asmenims, atitinkantiems Įstatyme nustatytas sąlygas, inter alia įsiregistravusiems teritorinėje darbo biržoje bedarbiais, kompensuoja dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį; Įstatyme nustatytas teisės į nedarbo draudimo išmoką atsiradimo sąlygas atitinkantiems bedarbiams nedarbo draudimo išmoka skiriama ir mokama tik tuo atveju, jeigu yra vykdomos Įstatyme nustatytos sąlygos šiai išmokai gauti – inter alia bedarbis dalyvauja aktyvios darbo rinkos priemonėse, t. y., siekiant sudaryti prielaidas bedarbį įdarbinti (jam įsidarbinti), jam nustatytas reikalavimas būti aktyviam.
5.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir šios Įstatymo nuostatos:
– Lietuvos darbo birža nedarbo draudimo išmokas skiria ir išmoka per teritorines darbo biržas Nedarbo draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka (20 straipsnio 1 punktas);
– pasiūlymas Vyriausybei patvirtinti Nedarbo draudimo išmokų nuostatus, kuriuose turi būti nustatyta inter alia nedarbo draudimo išmokos, atsižvelgiant į atleidimo iš darbo priežastis, skyrimo ir mokėjimo tvarka (24 straipsnio 4 punktas).
5.5. Pažymėtina, kad Įstatyme nebuvo (ir nėra) nustatyta konkrečių nedarbo draudimo išmokos mokėjimo (gavimo) būdų.
5.6. Taigi pagal Įstatymo 24 straipsnio 4 punktą Vyriausybė įgaliota nustatyti inter alia nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarką, taigi ir konkrečius nedarbo draudimo išmokos mokėjimo (gavimo) būdus.
5.7. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors minėtos Įstatymo 20 straipsnio 1 punkto ir 24 straipsnio 4 punkto nuostatos buvo pakeistos Seimo 2009 m. birželio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 3, 4, 5, 6, 7, 9, 10, 11, 14, 15, 17, 20, 21, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei 19 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu, tačiau šis Įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo Vyriausybė įgaliota nustatyti nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarką, išliko nepakitęs.
6. Kaip minėta, pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti Nuostatų 39 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo tiek, kiek jame nustačius, jog „nedarbo draudimo išmoka pervedama į jos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas nedarbo socialinio draudimo išmokas jų gavėjams, atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste vertinant ginčijamo nedarbo draudimo išmokos mokėjimo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai atsižvelgtina į Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio proporcingumo principo turinį atskleidžiančias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas.
7.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, laiduojančias piliečiams teisę į socialinį aprūpinimą, yra inter alia konstatavęs:
– Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymuose numatytais atvejais; šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas);
– įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimai);
– Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir apsaugos priemones (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai);
– jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių netenka darbo ir negali pasirūpinti savo gerove, valstybei kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui būtų užtikrinta socialinė parama nedarbo atveju; įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos teikimo modelį, inter alia įvairias jos formas, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, negautų atitinkamos socialinės paramos; įstatymų leidėjui kyla pareiga socialinės paramos teisinius santykius sureguliuoti ir taip, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas);
– poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) galima nustatyti tik socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką; socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar tam tikros srities specialia (profesine) kompetencija; tačiau Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimai).
7.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).
7.3. Pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas vienos iš socialinės paramos rūšių – socialinės paramos nedarbo atveju santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad asmuo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, gautų atitinkamą socialinę paramą, inter alia turi būti nustatytos pakankamos teisės į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimo priemonės. Socialinės paramos nedarbo atveju teisiniu reguliavimu, be kita ko, turi būti sudarytos prielaidos kiekvienam dėl tam tikrų priežasčių netekusiam darbo visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga.
Pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, įstatyme įtvirtinęs socialinės paramos nedarbo atveju santykių teisinį reguliavimą, inter alia socialinės paramos nedarbo atveju skyrimo pagrindus ir sąlygas, gali pavesti kitam subjektui (inter alia Vyriausybei) poįstatyminiu teisės aktu įstatymo pagrindu nustatyti socialinės paramos nedarbo atveju skyrimo ir įstatymo nustatytais pagrindais bei sąlygomis skiriamos atitinkamos išmokos nedarbo atveju mokėjimo tvarką. Poįstatyminiu teisės aktu (taigi ir Vyriausybės nutarimu) nustatant atitinkamos išmokos nedarbo atveju mokėjimo tvarką turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų; šiuo teisiniu reguliavimu, be kita ko, negali būti sudarytos prielaidos neproporcingai pasunkinti teisės gauti socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimą.
8. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama Nuostatų 39 punkto tiek, kiek jame nustačius, kad „nedarbo draudimo išmoka pervedama į jos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas nedarbo socialinio draudimo išmokas jų gavėjams, atitiktis Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
9. Minėta ir tai, kad Nuostatų 39 punkte buvo nustatyta: „Nedarbo draudimo išmoka pervedama į jos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje.“
10. Pareiškėjas Nuostatų 39 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai tiek, kiek nurodė, abejoja inter alia dėl to, kad juo nustačius vienintelį nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdą – paskirtos išmokos pervedimą į jos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje, pasak pareiškėjo, nustatytos papildomos sąlygos išmokai realiai gauti, taip neproporcingai pasunkintas išmokos gavimas (asmuo privalo prisiimti papildomus įsipareigojimus, t. y. patirti su asmeninės sąskaitos tik Lietuvos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje turėjimu susijusias papildomas išlaidas) arba jis padarytas apskritai neįmanomas, jei skiriamos išmokos gavėjas neturi asmeninės sąskaitos kredito įstaigoje, esančioje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas mano, kad Nuostatų 39 punkte buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris, vadovaujantis konstituciniu teisinės valstybės principu ir Konstitucijos 52 straipsniu, gali būti nustatytas tik įstatymu. Kadangi bedarbio statusą turintis asmuo, kuris įgyja teisę gauti nedarbo draudimo išmoką, neturėtų patirti neigiamų padarinių ar papildomų sunkumų dėl formalaus Nuostatų 39 punkto taikymo, pareiškėjas taip pat abejoja, ar Nuostatų 39 punktas ir savo turiniu atitinka nurodytas Konstitucijos nuostatas.
11. Sprendžiant dėl Nuostatų 39 punkto tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pirmiausia svarbu įvertinti, ar Vyriausybė turėjo įgaliojimus Nuostatuose nustatyti nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarką, inter alia šios išmokos mokėjimo būdą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, įstatyme įtvirtinęs socialinės paramos nedarbo atveju santykių teisinį reguliavimą, inter alia socialinės paramos nedarbo atveju skyrimo pagrindus ir sąlygas, gali pavesti kitam subjektui (inter alia Vyriausybei) poįstatyminiu teisės aktu įstatymo pagrindu nustatyti socialinės paramos nedarbo atveju skyrimo ir įstatymo nustatytais pagrindais bei sąlygomis skiriamos atitinkamos išmokos nedarbo atveju mokėjimo tvarką.
12. Minėta, kad pagal Įstatymo 24 straipsnio 4 punktą Vyriausybė įgaliota nustatyti inter alia nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarką, taigi ir konkrečius nedarbo draudimo išmokos mokėjimo (gavimo) būdus.
Kaip minėta, Nuostatais buvo ir yra inter alia reguliuojama nedarbo draudimo išmokos skyrimo Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis bei mokėjimo tvarka.
Minėta ir tai, kad Nuostatų 39 punkte įtvirtintu nedarbo draudimo išmokos mokėjimo teisiniu reguliavimu nustatytas nedarbo draudimo išmokos mokėjimo (gavimo) būdas.
13. Taigi Nuostatuose nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarka, inter alia nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdas, įtvirtinta įgyvendinant įstatymų leidėjo Įstatymo 24 straipsnio 4 punkte suformuluotą pavedimą Vyriausybei nustatyti inter alia nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarką, taigi ir Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos nedarbo draudimo išmokos mokėjimo (gavimo) būdus.
Vadinasi, Vyriausybė turėjo įgaliojimus Nuostatuose nustatyti Įstatyme įtvirtinto šio įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos nedarbo draudimo išmokos mokėjimo teisinio reguliavimo įgyvendinimo tvarką, t. y. turėjo įgaliojimus nustatyti nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarką, inter alia nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdą; šiuo aspektu nebuvo nukrypta nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų socialinės paramos teisiniam reguliavimui.
14. Vertinant, ar Vyriausybė, nustatydama nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarką, galėjo kaip vienintelį įtvirtinti ginčijamame Nuostatų 39 punkte nustatytą nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdą, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas vienos iš socialinės paramos rūšių – socialinės paramos nedarbo atveju santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad asmuo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, gautų atitinkamą socialinę paramą, inter alia turi būti nustatytos pakankamos teisės į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimo priemonės; socialinės paramos nedarbo atveju teisiniu reguliavimu, be kita ko, turi būti sudarytos prielaidos kiekvienam dėl tam tikrų priežasčių netekusiam darbo visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga;
– poįstatyminiu teisės aktu (taigi ir Vyriausybės nutarimu) nustatant atitinkamos išmokos nedarbo atveju mokėjimo tvarką turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų; šiuo teisiniu reguliavimu, be kita ko, negali būti sudarytos prielaidos neproporcingai pasunkinti teisės gauti socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimą.
15. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, jog Nuostatų 39 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo buvo įtvirtintas vienintelis nedarbo draudimo išmokos mokėjimo asmeniui, kuriam ji skiriama (apskaičiuojama) Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis, būdas – pervedimas į išmokos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje, neatitinka Konstitucijos, be kita ko, remiasi Konstitucinio Teismo teisine pozicija (ratio decidendi), išdėstyta 2012 m. spalio 31 d. nutarime: jame atitinkamas ligos pašalpos mokėjimo teisinis reguliavimas buvo pripažintas prieštaravusiu Konstitucijai tiek, kiek, jame nustačius, kad „ligos <...> pašalpos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas ligos pašalpas jų gavėjams.
Paminėtina, kad nedarbo draudimas juo apdraustiems asmenims, atitinkantiems Įstatyme nustatytas sąlygas, inter alia įsiregistravusiems teritorinėje darbo biržoje bedarbiais, kompensuoja dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį; Įstatyme nustatytas teisės į nedarbo draudimo išmoką atsiradimo sąlygas atitinkantiems bedarbiams nedarbo draudimo išmoka skiriama ir mokama tik tuo atveju, jeigu yra vykdomos Įstatyme nustatytos sąlygos šiai išmokai gauti – inter alia bedarbis dalyvauja aktyvios darbo rinkos priemonėse, t. y., siekiant sudaryti prielaidas bedarbį įdarbinti (jam įsidarbinti), jam nustatytas reikalavimas būti aktyviam.
Paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, 2012 m. spalio 31 d. nutarime spręsdamas dėl minėto ligos pašalpos mokėjimo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, rėmėsi oficialiosios konstitucinės doktrinos, kurioje atskleisti tam tikri teisės į socialinę paramą dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) ir teisės į invalidumo pensiją aspektai, nuostatomis, pagal kurias įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, negautų atitinkamos socialinės paramos ir (arba) invalidumo pensijos.
Taigi teisės į Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamą nedarbo draudimo išmoką įgyvendinimas (atsižvelgiant į teisę įgyvendinantį subjektą, jo galimybes aktyviai veikti įgyvendinant teisę) savo specifika iš esmės skiriasi nuo teisės į atitinkamą įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamą ligos pašalpą įgyvendinimo, todėl šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo Nuostatų 39 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai tyrimas negali būti grindžiamas Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarime išdėstyta teisine pozicija (ratio decidendi).
16. Kaip minėta, Vyriausybė turėjo įgaliojimus Nuostatuose nustatyti Įstatyme įtvirtinto šio įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos nedarbo draudimo išmokos mokėjimo teisinio reguliavimo įgyvendinimo tvarką, t. y. turėjo įgaliojimus nustatyti nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarką, inter alia nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdą.
Pažymėtina, kad Vyriausybė, įgyvendindama šiuos jai įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus, atsižvelgusi inter alia į teisės į nedarbo draudimo išmoką įgyvendinimo specifiką (vertinant teisę įgyvendinantį subjektą, jo galimybes aktyviai veikti įgyvendinant teisę), galėjo nustatyti ne tik konkrečius nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdus, bet ir pasirinkti, ar nedarbo draudimo išmoka gali būti mokama vienu, ar keliais mokėjimo būdais.
17. Vadinasi, Nuostatų 39 punkte Vyriausybė, nustatydama vienintelį nedarbo draudimo išmokos mokėjimo būdą, kurį taikant nedarbo draudimo išmokos gavėjas galėjo įgyvendinti savo teisę gauti Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamą nedarbo draudimo išmoką, įgyvendino jai įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus nustatyti nedarbo draudimo išmokos mokėjimo tvarką.
Pabrėžtina, jog šiuo teisiniu reguliavimu, atsižvelgus į teisės į nedarbo draudimo išmoką įgyvendinimo specifiką (vertinant teisę įgyvendinantį subjektą, jo galimybes aktyviai veikti įgyvendinant teisę), užtikrinta, kad asmuo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, gautų jam Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis paskirtą nedarbo draudimo išmoką, juo nesudaryta prielaidų neproporcingai pasunkinti teisės gauti socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimą.
Taigi šiuo teisiniu reguliavimu nebuvo nukrypta nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, socialinės paramos nedarbo atveju teisiniam reguliavimui kylančių reikalavimų.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjo pavedimu Vyriausybė, reguliuodama santykius, susijusius su socialinės paramos nedarbo atveju mokėjimu, paisydama Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, ir atsižvelgdama inter alia į valstybės finansines ir materialines galimybes, teisiniu reguliavimu gali nustatyti ir daugiau nei minėtą vieną nedarbo draudimo išmokos mokėjimo (gavimo) būdą, t. y. gali būti nustatyti ir kiti papildomi nedarbo draudimo išmokos mokėjimo (gavimo) būdai.
18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Nuostatų 39 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad „nedarbo draudimo išmoka pervedama į jos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas nedarbo socialinio draudimo išmokas jų gavėjams, neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 „Dėl Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 186-6930) patvirtintų Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų 39 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad „nedarbo draudimo išmoka pervedama į jos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas nedarbo socialinio draudimo išmokas jų gavėjams, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.