Civilinė byla Nr. e3K-3-96-943/2024
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06550-2022-2
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Egidijos Tamošiūnienės (pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės 151-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės 233-iosios gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrijos ieškinį atsakovei 151-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai dėl nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimą jį sukūrus (pastačius statinį), aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į 1370 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelę, tvoras (indeksai T1, T2), vartus (indeksai V1, V2), pažymėtus UAB „Topolinija“ parengtoje 2019 m. gegužės 6 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje indeksu A (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius virš pastato – požeminio garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini).
3. Ieškovė nurodė, kad 1987 metais jai buvo suteiktas 7495 kv. m ploto žemės sklypas daugiabučiam gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), pastatyti. Namo statybos darbų projekte buvo nurodyta, kad šalia namo turi būti įrengta asfaltuota 44 vietų automobilių stovėjimo aikštelė; ji buvo įrengta šiaurinėje žemės sklypo dalyje. Atsakovei priklausantys požeminiai garažai, esantys po minėta aikštele, buvo suprojektuoti atskirame projekte, vėliau nei gyvenamasis namas. Nors namą ir garažus statė ta pati valstybinė akcinė įmonė „Kapitalinė statyba“ ir abu projektai buvo įgyvendinami iš esmės tuo pačiu metu, aikštelė, esanti virš požeminių garažų, buvo suprojektuota kaip vienas iš esminių namo projekto sprendinių. Ieškovė daugiau kaip 30 metų valdė aikštelę, ji buvo naudojama tenkinant daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų poreikius, tačiau aikštelė nėra įregistruota viešame registre, todėl ieškovė prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į šią aikštelę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Teismas nurodė, kad ieškovė savo reikalavimą grindžia Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 1992 m. spalio 7 d. raštu; juo Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui Nr. 233 buvo leista apsitverti automobilių stovėjimo aikštelę, įrengtą kooperatyvo lėšomis virš esamų požeminių garažų, aptvėrimo projektą suderinus su Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriumi. Šis raštas patvirtina, kad nurodytą dieną aikštelė buvo įrengta. Nesant kitų įrodymų, šią datą teismas laikė momentu, kai buvo pažeistos atsakovės teisės, nes ieškovė, neturėdama leidimo, įsirengė aikštelę ant atsakovei priklausančio garažo stogo ir ja naudojosi.
6. Teismas nurodė, kad ieškovė, panaudodama pirmiau minėtą raštą, daug metų klaidino atsakovę, kad Kauno miesto valdyba išdavė jai leidimą įsirengti ir naudoti ant garažų stogo esančią aikštelę. Ieškovė klaidingai manė, kad aikštelė yra savarankiškas jai priklausantis turto vienetas. Dėl šio rašto teisinės reikšmės klydo ir pati jį išdavusi institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius minėtą raštą vadino leidimu, nors žinojo, kad po aikštele yra pastatyti atsakovei priklausantys garažai. Ieškovė sąmoningai veikė neteisėtai (įrengė ir valdė automobilių stovėjimo aikštelę) ir daug metų tikslingai klaidino atsakovę, teisėtą daikto savininkę, kuriai buvo suteiktas leidimas statytis garažus. Pablogėjus garažų techninei būklei, atsakovei kilo poreikis rekonstruoti statinio stogą, tokie darbai turi būti atlikti pastato išorėje, ten, kur ieškovė įrengė aikštelę. Šalims nepavykus susitarti dėl garažo stogo laikino atlaisvinimo, atsakovė, rinkdama duomenis, sužinojo, kad: aikštelė nėra atskiras nekilnojamojo turto vienetas, jos teisinė registracija nėra atlikta ir ieškovė nėra jos savininkė ar teisėta valdytoja; Kauno miesto savivaldybės administracija būtent atsakovę laiko aikštelės savininke ir jai yra keliami reikalavimai tinkamai prižiūrėti ir remontuoti statinį; Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 1992 m. spalio 7 d. raštas neturi teisinės galios, nes ieškovė nėra pateikusi suderinti aikštelės aptvėrimo projekto. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros ir architektūros skyriaus 2020 m. vasario 3 d. rašte nurodyta, kad 1992 m. spalio 7 d. raštas yra informacinio pobūdžio ir nesuteikia jokių teisių į ginčo aikštelę, o Kauno miesto savivaldybės administracijos Eigulių seniūnijos 2018 m. vasario 19 d. rašte nurodyta, kad ant garažų stogo esanti aikštelė nėra visuomeninės paskirties objektas, Kauno miesto savivaldybės administracija nėra išdavusi leidimo ar pritarimo ją įrengti. Ieškovė visą laiką žinojo, kad ji valdo aikštelę neteisėtai, įpareigojimas suderinti jos aptvėrimo projektą niekada nebuvo įvykdytas, todėl ji neįgijo teisės valdyti aikštelę.
7. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad ieškovė žinojo valdanti aikštelę neteisėtai, įrodo ir tai, jog atsakovės užsakymu rengiant valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, projekto rengėja kreipėsi į ją, informuodama, kad projekte ieškovei yra nustatytas servitutas naudotis automobilių stovėjimo aikštele, esančia virš garažų pastato. Taigi, ieškovė žinojo, kad aikštelės savininkė yra atsakovė. Tai, kad ieškovė, turėdama visų gyventojų pritarimą ir surinkusi lėšas namui ir aikštelei pastatyti, tinkamai ir laiku neįregistravo aikštelės ir įkeitė Lietuvos bankui tik dalį butų, nors jai buvo nustatyta sąlyga įkeisti visą statomą turtą, įrodo, kad vykstant statyboms rangovė buvo itin nesąžininga; tą patvirtina ir nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylų medžiaga bei dokumentai, susiję su garažų įrengimu ir virš jų esančios aikštelės statyba neturint leidimo. Byloje apklaustų liudytojų parodymai patvirtina, kad visi namo gyventojai mokėjo pinigus siekdami įsirengti aikštelę automobiliams pastatyti, tačiau aikštelės įrengimas, panaudojus savas lėšas ir neturint leidimo, nesudaro pagrindo ieškovei įregistruoti nuosavybę į ją, juo labiau kad pati ieškovė neginčijo VĮ Registrų centro sprendimo atsisakyti įregistruoti jos daiktines teises į aikštelę.
8. Teismas nurodė, kad ieškovė teisę į aikštelę grindžia 1987 metais parengtu gyvenamojo namo ir teritorijos tvarkymo darbo projektu ir jame esančia 1988 m. rugsėjo 5 d. žyma, kad projektas yra tinkamas vykdyti. Tačiau 1988 m. rugsėjo 16 d. Kauno miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas priėmė sprendimą leisti Individualių automobilių garažų kooperatyvui Nr. 151 statyti požeminius garažus (duomenys neskelbtini), o 1989 m. sausio 25 d. jis priėmė sprendimą paimti iš miesto fondo žemės sklypus su želdiniais ir įrenginiais, be kita ko, ir iki 2400 kv. m ploto žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) gatvės, ir suteikti jį požeminiam garažui pastatyti. Iš 1989 m. balandžio 17 d. žemės sklypo ribų ir raudonųjų linijų plano matyti, kad jame yra padarytas įrašas „vykdomi žemės darbai“, tačiau jokie statiniai išskirtame plote nėra pažymėti. 1990 m. gruodžio 17 d. pastato priėmimo naudoti akte nurodyta, kad atsakovės pastatytas statinys 1990 m. lapkričio 23 d. priimtas naudoti, priėmimo metu pastato stogas buvo ritininė danga su apšiltinimu.
9. Teismo vertinimu, pirmiau nurodyti dokumentai paneigia ieškovės teiginį, kad ji 1989–1990 metais, prieš tai, kai buvo pastatytas garažas, savo lėšomis įrengė automobilių stovėjimo aikštelę. Minėti dokumentai pagrindžia, kad pradedant garažų statybas toje vietoje nebuvo kitų statinių, nes priešingu atveju techniškai nebūtų įmanoma pastatyti garažų. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovės pateiktos nuotraukos, pagrindžiančios, kad garažų kompleksas yra iš dalies iškilęs virš žemės paviršiaus. Garažų stogo ir aikštelės teritorija yra apvesta mūriniu apvadu, kuris buvo suprojektuotas kartu su statiniu. Byloje nėra pateikta tikslių duomenų, kada automobilių stovėjimo aikštelė buvo baigta įrengti, tačiau teisme apklaustas atsakovės pirmininkas paaiškino, kad jam yra žinoma, jog garažų pastato projektas buvo įgyvendintas, jo stogas buvo užbaigtas, o asfaltbetonio danga išlieta. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad automobilių saugojimo aikštelė ir garažas yra vientisas statinys ir kad Kauno miesto savivaldybės administracija pripažįsta atsakovę automobilių stovėjimo aikštelės savininke.
10. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad aikštelė yra garažo priklausinys, patvirtina ir teisės aktų nuostatos. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje yra nustatyta, kad naujo statinio statyba yra statybos rūšis, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį. Garažų pastatas jau yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl ant jo esanti automobilių stovėjimo aikštelė negali būti laikoma atskiru statiniu, nes statinys gali būti statomas tik neužimtame žemės sklype. Garažų pastatas su automobilių saugojimo aikštele ant stogo atitinka teisės aktuose apibrėžtą garažų sampratą. Aikštelė negali būti pripažinta inžineriniu statiniu todėl, kad ji buvo suplanuota pastato projekte kaip stogo konstrukcijų dalis ir yra laikytina garažų stogo konstrukcija pagal statybos techninio reglamento STR 2.04.01:2018 „Pastatų atitvaros. Sienos, stogai, langai ir išorinės įėjimo durys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. D1-186, 7.41 punktą. Garažų pastato projekto brėžiniuose yra nurodytas stogo dangos sluoksnių pjūvis ir viršutinis sluoksnis (asfaltbetonis), taigi, stogo danga ir automobilių aikštelės danga yra ta pati pastato stogo konstrukcija. Aplinkybę, kad atsakovė yra aikštelės savininkė, patvirtina ir tai, kad ji moka žemės mokestį už žemės sklypą, kuriame yra aikštelė, darė jos remontą ir kt.
11. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovė įrodė, jog ji yra automobilių stovėjimo aikštelės savininkė. Nors Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 1992 m. spalio 7 d. rašte nurodyta, kad ieškovei leidžiama apsitverti automobilių stovėjimo aikštelę atitinkamai suderinus projektą, šis raštas nesukuria nuosavybės įgijimo pagrindo. Ieškovės teiginiai, kad ji teisėtai naudojosi aikštele, neįrodo jos teisės įgyti nuosavybę, o tik įrodo teisę į aikštelei panaudotas medžiagas.
12. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino ir pripažino ieškovei nuosavybės teisę į automobilių stovėjimo aikštelę, tvoras ir vartus.
13. Kolegija nurodė, kad ieškovė šioje byloje siekia įrodyti, jog ji įgijo nuosavybės teisę į automobilių stovėjimo aikštelę (su tvora ir vartais) ją sukūrusi statybos būdu, todėl yra būtina nustatyti, kas finansavo statybą ir ar statinys pastatytas teisėtai. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų parodymais, nustatė, kad aikštelę savo lėšomis įrengė ir 30 metų naudojo ieškovės nariai (namo gyventojai), o atsakovė šios aplinkybės nenuginčijo. Nurodytą aplinkybę patvirtina ir valstybinės akcinės įmonės „Kapitalinė statyba“, vykdžiusios statybos darbus pagal abiejų šalių projektus, raštas, kuriame nurodyta, kad pagal projektą buvo suplanuota virš požeminių garažų įrengti kooperatinių namų gyventojams automobilių stovėjimo aikštelę; asfalto danga ant požeminių garažų įtraukta į sąmatą ir apmokėta kooperatyvo lėšomis. Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1992 m. spalio 7 d. leido ieškovei šią aikštelę aptverti. Taigi, byloje nustatyta ir atsakovė neginčija, kad automobilių stovėjimo aikštelę savo lėšomis įrengė ieškovė ir apie 30 metų ja nepertraukiamai naudojosi.
14. Kolegija pažymėjo, kad 1987 metais ieškovei buvo išskirtas 0,7495 ha žemės plotas gyvenamajam namui pastatyti. Namo darbo projekte nurodyta, kad šiaurinėje žemės sklypo dalyje suprojektuota asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė. 1987 metų toponuotraukoje, taip pat tvarkomos teritorijos ribų planuose matyti, kad prie namo buvo suprojektuota 1035 kv. m asfaltbetonio aikštelė, punktyrine linija pažymint, kad po šia aikštele yra suplanuotas perspektyvinių požeminių garažų kompleksas. Aikštelė ir atsakovės garažų kompleksas buvo projektuojami atskiruose projektuose, bet, siekiant aiškumo, abu statiniai, kurie turėjo būti pastatyti vienas virš kito, buvo pažymėti abiejų šalių projektuose. Ieškovės projekto numeris buvo 4208, o atsakovės požeminių garažų projekte aiškiai nurodyta, kad asfaltbetonio danga yra suprojektuota projekte, kurio numeris 4208. Todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad automobilių aikštelė ir požeminiai garažai yra vientisas statinys, o asfaltbetonio danga – tai garažų stogo danga. Garažų priėmimo naudoti akte pažymėta, kad šio statinio stogas yra ne asfaltbetonis, o ritininė stogo danga su apšiltinimu.
15. Kolegija pritarė ieškovės argumentams, kad pagal namo statybos projektą buvo suprojektuotas ne tik namas, bet ir jo priklausinys – automobilių stovėjimo aikštelė; ji buvo suprojektuota virš atsakovei priklausančių požeminių garažų. Pagal suderintą projektą buvo išduotas statybos leidimas ir atlikti statybos darbai, namas buvo priimtas naudoti. Statinio priėmimo naudoti aktas patvirtina, kad statybos darbai atlikti teisėtai ir yra pagrindas įregistruoti nuosavybę. Įvertinusi tai, kad pagal projektą buvo suprojektuota ir aikštelė (kaip inžinerinis statinys), o Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 1992 m. spalio 7 d. raštas patvirtina, kad 1992 metais ji jau buvo pastatyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad kartu su daugiabučiu namu pagal priėmimo–perdavimo aktą kaip jo priklausinys buvo priimta naudoti ir aikštelė. Pagal tuo metu galiojusią Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, inžinerinio statinio, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, teisinė registracija nebuvo reglamentuota, todėl aikštelė nebuvo įregistruota ieškovės vardu kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Tik nuo 1997 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami ir inžineriniai įrenginiai.
16. Kolegija laikė nepagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentą, kad ieškovė apgaudinėjo atsakovę, jog ji yra aikštelės savininkė. Daiktą sukūręs (pastatęs) asmuo tikrai žino, kad jis yra daikto savininkas, todėl kitas asmuo negalėtų jo įtikinti, jog daikto savininkas yra ne jis. Tai, kad atsakovė per 30 metų niekada nesinaudojo aikštele, kad dėl jos aptvėrimo į savivaldybę kreipėsi ne atsakovė, o ieškovė ir būtent jai buvo leista apsitverti aikštelę, atsakovė daug metų nereiškė ieškovei pretenzijų, patvirtina, kad atsakovė pripažino, jog ji aikštelės nestatė ir ši jai nepriklauso. Nurodytą aplinkybę patvirtina ir atsakovės pirmininko 2016 m. gruodžio 11 d. raštas Kauno miesto savivaldybei, kuriame jis pranešė, kad virš garažų komplekso atsirado automobilių stovėjimo aikštelė ir atsakovei nėra žinoma, kam ši aikštelė priklauso ir kas leido ją įrengti.
17. Kolegija nesutiko su atsakovės argumentais, kad aikštelė ir požeminių garažų kompleksas yra vientisas statinys. Nors aikštelė ir požeminių garažų kompleksas buvo suprojektuoti toje pačioje vietoje, tačiau skirtinguose projektuose pagal atskiras projektavimo užduotis. Atsakovės projektavimo užduotyje yra nurodyta, kad projektuojami tik garažai ir kad asfaltbetonio dangos sluoksnis yra nustatytas komplekse Nr. 4208, taigi, jos projekte užfiksuoti duomenys apie asfaltbetonį yra kito, ieškovei priklausančio, projekto dalis. Garažų priėmimo naudoti akte pažymėta, kad šio statinio stogas – tai ritininė danga su apšiltinimu, tokie duomenys nurodyti ir pastato inventorizavimo byloje.
18. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pastačius garažus, buvo nustatytas naudojimosi aikštele servitutas, kolegija pažymėjo, kad byloje nėra tokių įrodymų. Aplinkybė, kad atsakovė nuo 1990 metų moka mokestį už naudojimąsi valstybine žeme, esančia (duomenys neskelbtini), neturi reikšmės sprendžiant dėl ginčo turto teisinio statuso; aikštelės priežiūra rūpinosi abi šalys. Byloje pateikta aikštelės kadastrinių matavimų byla patvirtina, kad tai yra atskiras nekilnojamojo turto objektas. Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo 2023 m. kovo 1 d. sprendime nurodyta, kad kartu su prašymu įregistruoti aikštelę pateikti dokumentai nepatvirtina jos statybos teisėtumo ir užbaigimo, tačiau jame nėra nurodyta, kad ji negali būti įregistruota kaip atskiras objektas. Be to, šio ginčo dalykas yra ne nekilnojamojo turto objekto įregistravimo galimybės, o nuosavybės teisės į daiktą pripažinimas. Tai, kad aikštelė nėra įregistruota, neužkerta kelio ieškovei įrodinėti savo nuosavybės teisę į šį turtą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
19. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Ieškovė nėra tinkamas subjektas pareikšti reikalavimus šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 4 dalies pagrindu pripažindamas ieškovei nuosavybės teisę į aikštelę, neįvertino, kad ieškovė buvo įsteigta ir įregistruota vėliau, nei buvo pastatyta aikštelė. Byloje pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad ieškovė buvo įregistruota tik 1994 m. sausio 24 d., ji, kaip juridinis asmuo, neegzistavo, kai buvo suteiktas žemės sklypas gyvenamajam namui ir automobilių stovėjimo aikštelei statyti ir kai šie objektai buvo statomi.
19.2. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, nuosavybės teisė į automobilių stovėjimo aikštelę galėjo atsirasti pagal sandorius ir administracinius aktus, priimtus Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme ar Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatyme nustatyta tvarka; privačios nuosavybės į gyvenamojo namo gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas atsiradimas priklausė nuo gyvenamųjų patalpų nuomininkų valios įsigyti patalpas nuosavybėn. Įsigaliojus CK, jo 4.82 straipsnio 1 dalies nuostata dėl namo bendrojo naudojimo patalpų priklausymo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise nepakeitė iki jo įsigaliojimo teisės aktų nustatyta tvarka įgytų nuosavybės teisių. Šioje teisės normoje neįtvirtinta visų gyvenamojo namo negyvenamųjų patalpų bendrojo naudojimo ir jų priklausymo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise prezumpcija. Daugiabučių namų savininkų bendrijos yra bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo forma. Pagal Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 125 1.1.3 punktą, automobilių stovėjimo aikštelė nepriskiriama bendrojo naudojimo patalpoms, esančioms butų savininkų bendrąja daline nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nuo 1997 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsniu, kuriame nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami ir inžineriniai įrenginiai, kadangi automobilių stovėjimo aikštelė nėra laikoma inžineriniu įrenginiu. Šis teismas taip pat netinkamai vertino byloje esančius duomenis apie ieškovės nuosavybės teisių į automobilių stovėjimo aikštelę atsiradimą.
19.3. Teisėtas žemės sklypo, kuriame statomas statinys, naudojimas yra viena iš pagrindinių sąlygų, leidžiančių vertinti, ar vykdantis statybą asmuo yra teisėtas statytojas ir CK 4.47 straipsnio pagrindu jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į statinį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovei buvo paskirtas žemės sklypas namui statyti ir kad namo projekte buvo suprojektuota ir automobilių stovėjimo aikštelė. Tačiau teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad vėliau buvo priimtas sprendimas Individualių automobilių garažų kooperatyvui Nr. 151 leisti statyti požeminius garažus ir buvo patvirtintas sklypo ribų ir raudonųjų linijų planas, kuriuo atsakovei iš ieškovei paskirto žemės ploto buvo išskirtas žemės sklypas. Taigi, dokumentai, kuriais rėmėsi ieškovė, vėliau buvo pakeisti. Aplinkybė, kad būtent atsakovė nuo 1990 metų, kai garažų pastatas buvo priimtas naudoti, nepertraukiamai mokėjo mokestį už valstybinę žemę, įrodo, kad atsakovė teisėtai naudojasi žeme, esančia po aikštele ir šalia jos, o ieškovė niekada nevaldė šiame žemės sklype esančio nekilnojamojo turto ir neturėjo teisinio pagrindo naudotis nurodyta žemės sklypo dalimi. Kauno miesto savivaldybės administracija 2020 m. vasario 3 d. rašte nurodė, kad 1992 m. spalio 7 d. raštas, kuriuo, kaip nuosavybės teisę į statinį įrodančiu dokumentu, remiasi ieškovė, yra informacinio pobūdžio ir nesuteikia leidimo statyti, o jame nurodytas aptvėrimo projektas niekada nebuvo suderintas. Tai patvirtina, kad ieškovė negali būti pripažinta teisėta aikštelės statytoja, nes nesilaikė statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.
19.4. Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje yra nustatyta, kad naujo statinio statyba yra statybos rūšis, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį. Atsakovės požeminiai garažai buvo pastatyti 1990 metais, todėl virš jų esanti automobilių saugojimo aikštelė, įrengta 1992 metais, negali būti laikoma atskiru statiniu, pastatytu neužimtame žemės sklype. Tuo metu, kai buvo vykdomi požeminių garažų ir namo statybos darbai, dangos, paklotos valstybinės žemės sklype, nebuvo perduotos ieškovei, kaip statytojai, nuosavybės teise.
19.5. Aikštelė negali būti pripažinta inžineriniu statiniu, nes garažų projekte ji buvo nurodyta kaip stogo konstrukcijos dalis ir tai atitinka statybos techninio reglamento STR 2.04.01:2018 „Pastatų atitvaros. Sienos, stogai, langai ir išorinės įėjimo durys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. D1-186, nuostatas. Garažų projekto brėžiniuose yra pavaizduotas stogo dangos sluoksnių pjūvis ir nurodytas viršutinis sluoksnis – asfaltbetonis; stogo danga ir aikštelės danga yra ta pati stogo konstrukcija. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė yra teisėta aikštelės statytoja, nes jos užsakymu ir lėšomis buvo įrengta asfalto danga ant garažų stogo, yra nepagrįsta, kadangi ginčo aikštelė, kaip statinys, nėra tik asfalto danga, aikštelė buvo aiškiai nurodyta atsakovės garažų komplekso darbo projekte, tam specialiai pritaikytas statinio projektas, statyboje panaudotos medžiagos ir darbai buvo apmokėti atsakovės.
19.6. Garažų pastatas ir virš jo esanti aikštelė yra vientisas statinys. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. kovo 16 d. rašte pažymėta, kad 1989 metais parengto garažų projekto brėžiniuose yra nurodytos stogo konstrukcijos detalės, užtikrinančios statinio mechaninį atsparumą ir pastovumą, nustatant eksploatuojamo stogo apkrovas, suprojektuoti įvažiavimai ant garažų stogo, o tai sudaro pagrindą teigti, kad aikštelė ant statinio stogo buvo suprojektuota kartu su garažo pastatu. Rašte nurodyta, kad Urbanistikos skyriaus archyve užregistruotas 1990 metais išduotas statybos leidimas požeminių garažų komplekso statybai, tačiau nėra papildomų duomenų apie aikštelės įrengimą ir joks kitas statybos leidimas šiuo adresu nurodytu laikotarpiu nebuvo užregistruotas. Byloje nėra ginčo, kad už garažų pastato projektą ir statybas sumokėjo atsakovė. Byloje yra nuotraukos, patvirtinančios, kad garažų kompleksas yra iš dalies iškilęs virš žemės paviršiaus. Stogo (o kartu ir stovėjimo aikštelės) teritorija yra apvesta paaukštintu mūriniu apvadu, jis buvo suprojektuotas kartu su statiniu ir yra skirtas tam, kad automobiliai nenuvažiuotų nuo stogo. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, kas pagal statybą reglamentuojančius teisės aktus yra aikštelė: ar tai tik asfalto danga, į kurią jis pripažino ieškovės nuosavybės teisę, ar inžinerinis statinys, kuris turi atitikti reikalavimą, kad jis turi būti pastatytas laisvame žemės plote, todėl neatskleidė bylos esmės.
20. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
20.1. Ieškovė nėra naujai 1994 metais įsteigtas juridinis asmuo; Kauno miesto mero 1994 m. sausio 21 d. potvarkiu ji reorganizuota iš 233-iojo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo. Tuo metu, kai buvo statomas namas ir aikštelė, nė viena iš šalių neegzistavo kaip bendrija, nes pagal galiojusį reglamentavimą veikė gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai; po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pasikeitus teisiniam reglamentavimui jie turėjo būti pertvarkyti į daugiabučio namo savininkų bendrijas. Pati atsakovė buvo įsteigta reorganizuojant individualių garažų kooperatyvą. Atsakovė 2020 metais kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti ieškovės veiksmus (trukdymą atsakovei, kaip aikštelės savininkei, ja naudotis) neteisėtais ir įpareigoti ieškovę per teismo nustatytą terminą pašalinti nekilnojamojo daikto valdymo teisės pažeidimus, nurodydama save kaip aikštelės savininkę. Taigi, nors kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad ieškovė neturėjo subjektinės teisės reikšti ieškinį dėl nuosavybės teisių į daiktą pripažinimo, nes šis daiktas buvo sukurtas anksčiau, nei ji buvo įsteigta, tačiau šių reikalavimų analogiškoje situacijoje netaikė sau. Argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, jog ieškovė nėra tinkamas subjektas reikalavimams pareikšti, negali būti kasacijos dalyku, nes jie nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Nurodžiusi aptariamus argumentus tik kasaciniame skunde atsakovė apribojo ieškovei galimybę laiku pateikti juos paneigiančius įrodymus, todėl ieškovė teikia šiuos įrodymus kartu su atsiliepimu į skundą ir dėl jų priėmimo prašo spręsti teismo nuožiūra.
20.2. Kasaciniame skunde atsakovė nepagrįstai remiasi ir neteisingai aiškina Butų privatizavimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 nuostatas. Jos nurodyti teisės aktai reglamentuoja negyvenamųjų patalpų perleidimo tvarką, tačiau lauke įrengta automobilių stovėjimo aikštelė negali būti kvalifikuojama kaip negyvenamoji patalpa ir nepatenka į minėtų teisės aktų taikymo sritį. Ieškovė turėjo nurodyti šias aplinkybes nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o ne kasaciniame skunde.
20.3. Apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, įvertinęs aikštelės pastatymo aplinkybes ir finansavimą, namo ir aikštelės funkcinį ryšį, aikštelę pripažino namo priklausiniu. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia padaryti išvadą, kad būtent ieškovė priėmė pastatytą aikštelę; byloje nebuvo ginčo, kad atsakovė ir požeminių garažų savininkai niekada ja nesinaudojo. Atsakovė nepaaiškino, kodėl, jos manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsniu, o teismo išvadas vertino atsietai nuo konteksto.
20.4. Teismai nustatė reikšmingą aplinkybę, kad ieškovė įrengė aikštelę savo lėšomis ir apie 30 metų ja naudojosi. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovė neginčijo šios aplinkybės, todėl kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad aikštelė buvo pastatyta atsakovės lėšomis, yra aiškiai neteisingi. Atsakovė neįrodė savo finansinio indėlio į aikštelės statybą. Atsakovė tik deklaratyviai nurodė, kad aikštelė buvo įtraukta į garažų pastato darbo projektą, apmokėtą atsakovės lėšomis, tačiau automobilių stovėjimo aikštelė nebuvo požeminių garažų projekto dalis, o statinio statybos išlaidų apmokėjimas nėra tapatus požeminių garažų darbo projekto parengimo apmokėjimui. Tai, kad atsakovė moka žemės mokestį, nepatvirtina, jog ji sumokėjo už statybos darbus; aikštelė yra pastatyta virš atsakovės požeminių garažų, o dvigubas žemės mokestis negali būti taikomas.
20.5. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad namo ir jo priklausinio – aikštelės – statyba buvo vykdoma teisėtai. Dalis ieškovei paskirto valstybinės žemės ploto buvo paskirta atsakovės projektui įgyvendinti, tačiau tai nereiškia, kad iš ieškovės buvo atimta teisė naudotis žemės sklypu ir įgyvendinti jame savo projekto sprendinius. Tai, kad namas kartu su priklausiniu buvo pripažintas tinkamu naudotis, patvirtina, jog statybos darbai buvo užbaigti laikantis projekto sprendinių ir teisės aktų reikalavimų. Nors atsakovė teigia, kad aikštelės statyba buvo vykdyta ne laisvame žemės plote, todėl buvo pažeista Statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalis, ši nuostata negaliojo ginčui aktualiu laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas įvertino atsakovės nurodytus įrodymus, tariamai pagrindžiančius, kad aikštelė yra garažų pastato dalis, ir paaiškino, kodėl atsakovės pateiktas projektas patvirtino, o ne paneigė išvadą, jog aikštelė ir požeminiai garažai – tai atskiri objektai.
20.6. Pagal aikštelės statybos metu galiojusią Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, inžinerinio statinio, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, teisinė registracija nebuvo reglamentuota. Dėl šios priežasties aikštelė nebuvo įregistruota ieškovės vardu kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. 1990 metais siekiant įrengti aikšteles prie daugiabučių namų nebuvo išduodami atskiri leidimai, tokios aikštelės buvo projektuojamos pagrindiniuose projektuose. Kasaciniame skunde nurodytos šiuo metu galiojančios teisės normos nėra aktualios sprendžiant ginčą; vertindamas, ar automobilių stovėjimo aikštelės statyba buvo teisėta, teismas turėjo vadovautis aikštelės projektavimo ir statybos metu galiojusiais teisės aktais. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CK normomis ir teismų praktika, pagrįstai padarė išvadą, kad automobilių stovėjimo aikštelė, atsižvelgiant į jos funkcinį ryšį su pagrindiniu daiktu, kvalifikuotina kaip pagrindinio daikto priklausinys ir jam, pagal statybos metu galiojusius reikalavimus, nereikėjo atskiro statybą leidžiančio dokumento. Šiuo metu, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, siekiant įregistruoti nuosavybės teises į aikštelę yra reikalingas atskiras leidimas. Nors atsakovė teigia, kad ieškovė neturėjo leidimo aikštelei įrengti, ji nenurodė jokių aikštelės statybos metu galiojusių teisės aktų, nustatančių tokį reikalavimą.
20.7. Atsakovės požeminių garažų pastato projektas buvo parengtas pagal savivaldybės išduotas ir suderintas projektavimo sąlygas, kuriose buvo reikalavimas, kad visos pastato konstrukcijos būtų suprojektuotos taip, kad virš jų būtų galima įrengti namo gyventojų mašinų stovėjimo aikštelę, kaip nustatyta daugiabučio namo projekte. Kiekviena iš šalių mokėjo už statomus objektus: ieškovė dengė aikštelės statymo išlaidas, atsakovė – požeminių garažų statymo išlaidas. Atsakovės argumentus, kad ji įrengė pagal projektą ir ieškovės automobilių stovėjimo aikštelę, paneigia garažų pastato priėmimo naudoti aktas ir inventorinė knyga, kuriuose nurodyta, kad garažo stogo danga yra ritininė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuosavybės teisės į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią ant požeminių garažų pastato stogo, įgijimo statybos būdu
21. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindų sąrašas įtvirtintas CK 4.47 straipsnyje. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldėjimu, pagaminant naują daiktą, pasisavinant bešeimininkį daiktą, įgyjamąja senatimi, taip pat kitais įstatyme nustatytais pagrindais (CK 4.47 straipsnio 1, 2, 4, 5, 11, 12 punktai). Šioje teisės normoje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas iš jų atskirai yra pakankamas nuosavybės teisei įgyti. Nors CK 4.47 straipsnis įsigaliojo tik 2001 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis), dauguma jame nurodytų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų buvo žinomi ir anksčiau tiek teisės doktrinoje, tiek teisės aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-95-611/2022, 37 punktas).
22. Kaip minėta, vadovaujantis CK 4.47 straipsnio 4 punktu, nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą. Vienas iš daikto pagaminimo būdų – tai statinio statyba, todėl asmuo, statybos būdu sukūręs nekilnojamojo turto objektą – pastatą ar kitokį statinį, kartu gali įgyti ir nuosavybės teisę į šį turtą. Vis dėlto šiuo aspektu yra reikšminga tai, kad ne bet kokia statyba suponuoja nuosavybės teisės į statinį, kaip ji yra apibrėžiama CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Tam, kad asmuo galėtų įgyti nuosavybės teisę į jo statybos būdu sukurtą daiktą, taip pat visas savininko teises ir šių teisių garantijas, statybos procesas turi būti vykdomas laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų.
23. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais bei trečiųjų asmenų interesais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2011). Statybos veikloje būtina užtikrinti viešojo intereso apsaugą (statybos darbai ir statiniai neturi kelti pavojaus žmonių saugumui, aplinkai ir pan.), todėl statybos teisiniai santykiai, susiję su esminiais reikalavimais statiniams, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naudojimo ir priežiūros, nugriovimo veikla ir kt., reglamentuojami imperatyviųjų viešosios teisės normų (Statybos įstatymo, jį lydinčių poįstatyminių aktų, statybos techninių reglamentų, kt.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Tinkamas tokių viešosios teisės normų įgyvendinimas lemia statybos būdu sukurtų nekilnojamųjų daiktų buvimą civilinėje apyvartoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 26 punktas). Dėl šios priežasties nuosavybės teisės į statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu atsiradimas yra siejamas su statinio statybos teisėtumu – nuosavybės teisės objektas gali būti tik toks statinys, kuris yra pastatytas įstatymuose nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019, 24 punktas).
24. CK 4.103 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad tuo atveju, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Tai reiškia, kad savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai jis negali būti ir nuosavybės teisės objektu, nuosavybės teisė į tokį statinį negali būti įgyjama remiantis CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 23 punktas). Draudimas įgyvendinti nuosavybės teisę į neteisėtai pastatytą statinį arba, kitaip tariant, nuosavybės teisės į neteisėtai pastatytą statinį nepripažinimas yra visuotinai pripažįstamo principo, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, išraiška. Neteisėta statinio statyba teisine prasme nesukelia statytojui pozityvių materialiųjų teisinių padarinių (kokios nors naudos, kuri suteiktų statytojui teisiškai pripažįstamą satisfakciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019, 24 punktas).
25. Atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisės objektu gali būti tik teisėtai pastatytas statinys, sprendžiant klausimą, ar asmuo, pastatęs statinį, įgijo į jį nuosavybės teisę, turi būti įvertinta, ar šio statinio statyba buvo vykdoma laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius šio statinio statybos metu. Todėl sprendžiant šį klausimą yra reikšminga nustatyti, kada vyko jo statyba ir kada jis buvo baigtas statyti, t. y. koks buvo statinio statymo laikotarpis. Nustatęs šią aplinkybę, teismas turi nustatyti, koks teisinis reglamentavimas galiojo statybų vykdymo metu ir kokie reikalavimai buvo keliami asmenims, siekiantiems vykdyti šiuos darbus; savo ruožtu nustatęs, kada buvo vykdomos statybos ir koks teisinis reglamentavimas tuo metu galiojo, teismas turi įvertinti, ar pagal ginčui aktualias teisės aktų nuostatas asmuo vykdė statybas teisėtai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-701/2023, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu asmuo teisėtai pastatė pastatą, jis gali įgyti nuosavybės teisę į šį pastatą CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu.
26. Kaip minėta, nustačius, kad statinys buvo pastatytas nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, jo statytojui nėra pripažįstama nuosavybės teisė į pastatytą objektą. Tokio statinio statytojas įstatyme nustatytais atvejais, tvarka ir sąlygomis gali įgyti nuosavybės teisę į šį statinį jį įteisindamas (parengdamas atitinkamą statybinę dokumentaciją, gavęs kompetentingų institucijų leidimus ir suderinimus, pertvarkydamas statinį taip, kad jis atitiktų jam keliamus reikalavimus ir pan.). Neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-1075/2023, 19 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymais ir kitais teisės aktais įgaliotos institucijos. Kadastro objektų, įskaitant ir statinius, formavimas taip pat yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus. Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
27. Sprendžiant klausimą, ar asmuo įgijo nuosavybės teisę į statinį statybos būdu, yra reikšminga ne tik įvertinti, ar statinio statyba buvo vykdoma teisėtai, nepažeidžiant imperatyvių statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose išdėstytų reikalavimų, bet ir nustatyti, ar ieškovas buvo šio statinio statytojas. Ši aplinkybė tampa ypač svarbi tuo atveju, kai kiti asmenys ginčija ieškovo teisę į statinį ar reiškia reikalavimus į tą patį turtą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad statytojas – tai statybos metu kuriamo objekto užsakovas. Jis ketina naujo daikto pagaminimu sukurti sau nuosavybės teisę. Taip jis įgyvendina savo ekonominį poreikį sukurti ir turėti daiktą. Statytojas naudoja lėšas statybai, nes jų pagrindu įgyja medžiagas ir užsako darbus naujam daiktui sukurti. Investuojamos į statybą lėšos priklauso statytojui, o šis daiktinės teisės normų prasme yra kuriamo daikto savininkas. Tai gali būti jo nuosavos ar pasiskolintos lėšos, bet abiem atvejais jos nuosavybės teise priklauso tam asmeniui, kuris jas investuoja į statybą, o faktinis statytojas ar užsakovas jas tik panaudoja (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-701/2019, 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
28. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelė, esanti ant požeminių garažų pastato stogo, taip pat aikštelę juosiančios tvoros ir jose esantys vartai nuosavybės teise priklauso ieškovei CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu. Ieškovė įrodinėjo, kad ginčo aikštelė buvo suprojektuota jos administruojamo daugiabučio gyvenamojo namo projekte ir buvo teisėtai pastatyta ieškovės narių lėšomis vykdant gyvenamojo namo statybas. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės reikalavimais, laikėsi priešingos pozicijos, kad aikštelė yra požeminių garažų pastato, kurį administruoja atsakovė, stogo konstrukcijų dalis ir nuosavybės teisė nepriklauso ieškovei. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovei pareiškus reikalavimą dėl nuosavybės teisės į pirmiau minėtus objektus pripažinimo ir tarp šalių kilus ginčui dėl to, kuriai iš jų nuosavybės teise priklauso automobilių stovėjimo aikštelė, byloje turėjo būti nustatytos ir įvertintos pirmiau nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, ar šie objektai pagal jų statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo pastatyti teisėtai, taip pat kas buvo aikštelės statytojas ir finansavo jos statybą.
29. Vertindami pirmiau nurodytas aplinkybes, bylą išnagrinėję teismai nustatė, kad 1987 metais tuomečiam Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui Nr. 233 buvo paskirtas 0,7495 ha ploto žemės sklypas daugiabučiam gyvenamajam namui pastatyti ir buvo parengtas šio gyvenamojo namo projektas. Byloje taip pat nustatyta, kad minėto gyvenamojo namo projektinėje dokumentacijoje atsispindėjo aplinkybė, jog, statant namą ir tvarkant jo aplinką, be kita ko, turėjo būti įrengta ir asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė. Antai pastato darbo projekto bendrojo aiškinamojo rašto dalyje „Generalinis planas“ nurodyta, kad šiaurinėje žemės sklypo dalyje turi būti suprojektuota asfaltuota 44 lengviesiems automobiliams statyti skirta aikštelė; projekte esančiame žemės sklypo pase, aptariant būtiną vidaus ir išorės tvarkymo darbų apimtį, nurodyta, kad yra reikalinga įrengti automobilių trumpalaikio stovėjimo aikštelę; 1987 metų ginčo teritorijos toponuotraukoje ir tvarkomos teritorijos ribų planuose, kuriuose yra suderinimo žyma „Vykdymui tinka“, nurodyta, kad prie daugiabučio gyvenamojo namo buvo suprojektuota asfaltbetonio aikštelė, ir punktyrine linija pažymėta, kad po projektuojama automobilių stovėjimo aikštele ateityje yra numatyta įrengti požeminių garažų kompleksą.
30. Požeminių garažų pastatas, ant kurio stogo yra įrengta ginčo aikštelė, buvo suprojektuotas netrukus po to, kai buvo suderintas gyvenamojo namo projektas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1988 metais buvo priimtas sprendimas leisti tuomečiam Individualių automobilių garažų kooperatyvui Nr. 151 statyti požeminius garažus ir šio sprendimo pagrindu 1989 metais buvo parengtas požeminių garažų pastato projektas, taip pat buvo priimtas sprendimas suteikti žemės sklypą statyboms. Byloje nustatyta, kad požeminių garažų pastatas buvo suprojektuotas toje pačioje teritorijoje, kurioje buvo suplanuota statyti ankstesniame šios nutarties punkte minėtą gyvenamąjį namą, toje vietoje, kur gyvenamojo namo projekte buvo suplanuota įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Kauno miesto savivaldybės administracijos raštuose pateiktais duomenimis, nustatė, kad požeminių garažų pastato projekto brėžiniuose buvo suprojektuotos stogo konstrukcijų detalės, užtikrinančios statinio mechaninį atsparumą ir pastovumą atsižvelgiant į jo eksploatavimo metu stogui teksiančias apkrovas, taip pat suprojektuoti įvažiavimai ant pastato stogo, ir tai patvirtina, kad automobilių stovėjimo aikštelė ant pastato stogo buvo projektuojama tuo pačiu metu, kai buvo projektuojamas ir pats pastatas. Požeminių garažų projekte, pateikiant stogo dangos sluoksnių pjūvį, buvo nurodyta, kad sprendinys dėl ant požeminių garažų pastato stogo ketinamo įrengti asfaltbetonio sluoksnio yra perimtas iš projekto Nr. 4208, t. y. iš ieškovės statyto daugiabučio gyvenamojo namo projekto.
31. Nors daugiabučio gyvenamojo namo projektas, kuriame, kaip minėta, buvo nurodyta įrengti ir automobilių stovėjimo aikštelę, buvo parengtas anksčiau, nei tame pačiame žemės sklype buvo suprojektuotas požeminių garažų pastatas, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad gyvenamojo namo statybos darbai buvo užbaigti vėliau: apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad požeminių garažų pastatas buvo priimtas naudoti 1990 m. gruodžio 17 d. priėmimo naudoti valstybinės komisijos aktu, o daugiabutis gyvenamasis namas – 1993 m. rugsėjo 3 d. aktu. Bylą išnagrinėję teismai nenustatė konkrečios datos, kada buvo įrengta ant požeminių garažų pastato stogo esanti automobilių stovėjimo aikštelė, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje. Byloje nėra nustatyta, kad ji būtų priimta naudoti kaip savarankiškas objektas, aikštelė nėra paminėta ir gyvenamojo namo ar požeminių garažų pastato priėmimo naudoti dokumentuose. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad požeminių garažų pastato stogo danga jo priėmimo naudoti metu buvo ritininė, o ne asfaltbetonio, todėl teismas vertino, kad požeminių garažų pastato priėmimo metu ant šio pastato stogo esanti automobilių stovėjimo aikštelė dar nebuvo įrengta. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad automobilių stovėjimo aikštelė buvo įrengta 1992 metais, nes ji buvo paminėta Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 1992 m. spalio 7 d. rašte.
32. Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai, viena vertus, daugiabučio gyvenamojo namo statybos projekte buvo nustatytas reikalavimas namo statyboms paskirtame žemės sklype įrengti ir automobilių stovėjimo aikštelę, kita vertus, vėliau ta pati žemės sklypo dalis, kurioje gyvenamojo namo statybos projekte buvo suplanuota įrengti aikštelę, buvo suteikta kitam subjektui požeminiams garažams statyti. Požeminių garažų pastatas buvo pastatytas anksčiau, nei buvo užbaigtos gyvenamojo namo statybos ir pastatyta automobilių stovėjimo aikštelė, todėl gyvenamojo namo projekte nurodyta aikštelė (asfaltbetonio danga) faktiškai buvo įrengta ne laisvame žemės sklypo plote, o ant jau pastatyto požeminių garažų pastato stogo, kuris pagal požeminių garažų pastato statybos projektą turėjo būti įrengtas taip, kad ant jo galėtų būti saugomi automobiliai (projekte nustatytos atitinkamos stogo apkrovos, suprojektuoti įvažiavimai ant iškilusio virš žemės paviršiaus požeminių garažų pastato stogo).
33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šios nutarties 29–32 punktuose nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ant požeminių garažų pastato stogo esanti aikštelė ir požeminių garažų pastatas – tai vientisas statinys, nes aikštelė yra pastato stogo konstrukcijų dalis. Grįsdamas tokią išvadą, teismas, be kita ko, vadovavosi sprendimo priėmimo metu galiojusių teisės aktų (Statybos įstatymo, statybos techninių reglamentų) nuostatomis ir pirmiau minėtomis aplinkybėmis, jog požeminių garažų pastatas buvo suprojektuotas taip, kad būtų galima eksploatuoti šio pastato stogą, be to, garažų pastato projekto brėžiniuose, detalizuojant ketinamos įrengti stogo dangos sluoksnių pjūvį, nurodyta, kad jo viršutinį sluoksnį sudaro asfaltbetonis. Kitaip nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo automobilių stovėjimo aikštelė nuosavybės teise priklauso ieškovei ir buvo jos teisėtai pastatyta. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi aplinkybėmis, kad aikštelė buvo suprojektuota ir suplanuota įrengti ieškovės administruojamo gyvenamojo namo projekte, kad požeminių garažų pastato projekte buvo nurodyta, jog sprendinys dėl ant stogo esančio asfaltbetonio sluoksnio yra perimtas iš gyvenamojo namo projekto ir kad ieškovės projekto pagrindu pastatytas namas buvo priimtas naudoti kaip teisėtai pastatytas. Apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidą, kad ginčo aikštelė, kaip daugiabučio gyvenamojo namo projekte nurodytas namo priklausinys, turėjo būti pripažinta teisėtai pastatyta ir priimta naudoti kartu su namu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas aikštelės teisėtumą grindė prielaidomis, sutapatindamas gyvenamojo namo priėmimą naudoti su aikštelės statybos teisėtumo patvirtinimu.
34. Pažymėtina, kad, pagal aikštelės statybos metu galiojusios Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, civilinius, pramonės, žemės ūkio ir kitus objektu įforminimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Ministrų tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 307, 1 punktą, kaip vienas iš dokumentų, statytojo privalomų pateikti siekiant gauti leidimą statyti gyvenamuosius namus, buvo nurodyti žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudoti dokumentai. Teismai nustatė, kad ieškovei buvo suteiktas žemės sklypas namo statyboms, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas išsamiau nevertino, kokios įtakos galimybei pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą įgyvendinti gyvenamojo namo statybos projekte nurodytą reikalavimą pastatyti aikštelę turėjo aplinkybė, kad žemės sklypo dalis, kurioje ji turėjo būti įrengta, buvo vėliau suteikta kitam objektui statyti ir joje prieš įrengiant aikštelę buvo pastatytas požeminių garažų pastatas. Teismai nevertino, ar pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą taip pasikeitus aplinkybėms ieškovės projekte nurodyta aikštelė galėjo būti įrengta ne laisvame žemė plote, o ant faktiškai egzistuojančio pastato stogo, ar tokia aikštelė (ant stogo esanti asfaltbetonio danga) galėjo būti vertinama kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, priklausantis ne požeminių garažų savininkams. Apeliacinės instancijos teismas, gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti faktą įvertinęs kaip šio namo projekte nurodytos aikštelės statybos teisėtumo įrodymą, nesiaiškino namo priėmimo naudoti aplinkybių, be kita ko, ar priimant gyvenamąjį namą kartu buvo priimta naudoti ir projekte nurodyta aikštelė, ar tai, kad toje vietoje, kur turėjo būti įrengta aikštelė, buvo pastatytas požeminių garažų pastatas, nelėmė projekto pakeitimų ir pan.
35. Patenkinęs ieškovės byloje pareikštą reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į automobilių stovėjimo aikštelę, įrengtą ant požeminių garažų pastato stogo, apeliacinės instancijos teismas kartu pripažino jai nuosavybės teisę ir į jos nurodytas tvoras bei vartus. Tačiau, priimdamas tokį sprendimą, teismas visiškai nevertino, kokiu pagrindu šie objektai buvo įrengti, ir nesiaiškino, ar jie gali būti laikomi pastatytais teisėtai. Savo ruožtu iš pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1992 m. spalio 7 d. raštu buvo leidęs tuomečiam Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui Nr. 233 apsitverti virš požeminių garažų pastato esančią automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau kartu buvo nustatęs sąlygą, kad aptvėrimo projektas turi būti suderintas su Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriumi. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Kauno miesto savivaldybės administracijos raštuose nurodytomis aplinkybėmis, nustatė, kad ieškovė nebuvo pateikusi derinti tokio projekto ir jis niekada nebuvo suderintas, taigi, sąlyga, su kurios įgyvendinimu buvo susieta galimybė aptverti aikštelę, nebuvo įvykdyta. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ieškovei nuosavybės teisę į tvoras ir vartus, šių aplinkybių nenagrinėjo ir nenurodė jokių kitų duomenų, pagrindžių, kad šie objektai buvo pastatyti teisėtai.
36. Byloje ne tik nebuvo išsamiai įvertinta, ar objektai, kuriuos ieškovė prašo pripažinti priklausančiais jai nuosavybės teise, buvo įrengti teisėtai pagal jų statybos metu galiojusiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau taip pat nebuvo pašalinti prieštaravimai nustatant aplinkybes, kieno lėšomis buvo vykdomos šių objektų statybos. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, kas finansavo statybas, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje apklaustų liudytojų nurodytomis aplinkybėmis, nustatė, jog aikštelė, tvora ir vartai buvo įrengti daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų lėšomis. Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas taip pat grindė ir statybos darbus pagal abu projektus vykdžiusios valstybinės akcinės įmonės „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 2 d. raštu bei pirmiau minėtu Kauno miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1992 m. spalio 7 d. raštu. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nors, viena vertus, ir nurodė, kad ieškovės nariai surinko lėšas ne tik gyvenamojo namo, bet ir aikštelės statyboms, antra vertus, sprendime vadovavosi atsakovės pirmininko nurodytomis aplinkybėmis, kad požeminių garažų pastato projektas buvo visiškai įgyvendintas atsakovės lėšomis, buvo užbaigtas pastato stogas ir išlieta asfaltbetonio danga. Vadinasi, šios aplinkybės taip pat nebuvo vienareikšmiškai nustatytos.
37. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).
38. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso, būdingo ir nacionaliniam civiliniam procesui, esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas).
39. Taigi, bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėtų būti aiškiai paskirstyta įrodinėjimo našta. Sprendžiant klausimą, ar ieškovė įgijo nuosavybės teisę į statinį statybos būdu, būtent jai tenka pareiga įrodyti, kad statinio statyba buvo vykdoma teisėtai, nepažeidžiant imperatyvių statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose išdėstytų reikalavimų, taip pat kad būtent ieškovė buvo šio statinio statytoja, o atsakovei atitinkamai šias aplinkybes paneigti.
40. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Dėl kitų atsakovės kasaciniame skunde nurodytų argumentų ir bylos procesinės baigties
41. Atsakovė, be anksčiau šioje nutartyje aptartų klausimų dėl CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyto nuosavybės teisės įgijimo pagrindo taikymo teisėtumo, kasaciniame skunde nurodė ir argumentus, kad ieškovė nebuvo tinkama bylos šalimi, nes kai buvo statoma automobilių stovėjimo aikštelė, į kurią ieškovė siekė įgyti nuosavybės teisę, ieškovė, kaip juridinis asmuo, neegzistavo. Vis dėlto pažymėtina, kad atsakovė nenurodė šių argumentų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl teisėjų kolegija juridinio asmens įsteigimo datos reikšmės ir jos daromos įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui nevertina.
42. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams. Vadovaujantis CK 4.83 straipsnio 3 dalimi, butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) privalo bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti; šiam tikslui jie steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį, arba CK 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių.
43. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrija – tai ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis juridinis asmuo, įsteigtas daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektams naudoti, valdyti, prižiūrėti ar jiems sukurti arba kitiems bendriesiems šių savininkų poreikiams. Šio įstatymo 4 dalies 1 punkte reglamentuota, kad bendrijos steigimo tikslas yra įgyvendinti butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių arba kuriamų naujų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu ir priežiūra. CK 4.85 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas, be kita ko, butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, įgyvendina su bendrąja nuosavybe susijusius butų ir kitų patalpų savininkų sprendimus ir pavedimus, priimtus šiame straipsnyje nustatyta tvarka, atstovaudamas butų ir kitų patalpų savininkams.
44. Pirmiau aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad tiek gyvenamojo namo, tiek ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrija veikia kaip jos dalyvių atstovė, padedanti įgyvendinti bendraturčių bendrosios nuosavybės teisę. Ji neįgyja savininko teisių ir pareigų, o veikia bendraturčių vardu ir interesais. Bendrija yra tik bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto valdymo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-684/2024, 41 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkai, įsteigę bendriją, neperduoda jai savo, kaip bendrojo naudojimo objektų bendraturčių, nuosavybės teisių, tačiau perduoda jai pareigą veikti jų vardu ir interesais administruojant ir prižiūrint šį turtą. Daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija, kuri yra steigiama tam, kad įgyvendintų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės turinį sudarančias valdymo ir naudojimo teises, turi įgaliojimus, be kita ko, reikšti materialiuosius teisinius reikalavimus teisme, jeigu tai būtina daugiabučio gyvenamojo namo ir jame esančių bendrojo naudojimo objektų valdymui ir naudojimui pagal paskirtį užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-378/2023, 42 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika), tačiau ir pareikšdama reikalavimus teisme bendrija įgyvendina ne savo teises, bet veikia butų ir kitų patalpų savininkų vardu ir interesais. Todėl net ir tuo atveju, kai teisme kyla ginčas dėl tam tikro turto priklausymo ir bendraturčių interesams teisme atstovauja bendrija, yra sprendžiama ne dėl bendrijos, kaip juridinio asmens, o dėl bendrijos narių nuosavybės teisės į šį turtą.
45. Nagrinėjamoje byloje ieškovė 233-ioji gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrija pareiškė reikalavimus, kad jai būtų pripažinta nuosavybės teisė į automobilių stovėjimo aikštelę, tvoras ir vartus, nurodydama, kad šiuos objektus savo lėšomis pastatė ir jais nepertraukiamai naudojasi ieškovės nariai – gyvenamojo namo, kurį administruoja ieškovė, butų ir kitų patalpų savininkai. Nurodytus reikalavimus ieškovė pareiškė atsakovei 151-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai, administruojančiai požeminių garažų pastatą, virš kurio yra įrengti ginčo objektai. Taigi, šiuo atveju ieškovė byloje pareiškė reikalavimus savo vardu, o ne atstovaudama bendraturčių interesams, be to, šiuos reikalavimus ieškovė pareiškė kitai bendrijai, o ne asmenims, kuriems priklauso požeminių garažų pastatas. Tokia byloje susiklosčiusi situacija neatitinka šioje nutarties dalyje aptarto teisinio reglamentavimo dėl gyvenamojo namo ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų teisinio statuso, bendrosios nuosavybės atsiradimo teisinių pagrindų, tačiau bylą išnagrinėję teismai šios aplinkybės neįvertino. Tokio teismo vertinimo nekeičia ir aplinkybė, kuria atsiliepime į kasacinį skundą remiasi ieškovė, siekdama įrodyti 233-iojo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo teisių perėmimą. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ (galiojusio nuo 1990 m. spalio 16 d.) 1 straipsnį, gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu.
46. Pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį, teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. To paties straipsnio 2 dalyje aptartos ieškovo nesutikimo teisinės pasekmės, t. y. jeigu ieškovas nesutinka, kad jis būtų pakeistas kitu asmeniu, tai šis asmuo gali įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko. Apie tai teismas praneša šiam asmeniui. Paprastai tokio pobūdžio procesiniai klausimai išsprendžiami pirmosios instancijos teisme, teismui tinkamai įgyvendinus išaiškinimo pareigą. Nagrinėjamoje byloje šalies pakeitimo klausimas nebuvo išspręstas proceso įstatymo nustatyta tvarka, todėl šis trūkumas turi būti pašalintas iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio trūkumas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, kadangi toks pakeitimas galimas tik pirmosios instancijos teisme, todėl, panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, byla grąžintina pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pakeitus netinkamą šalį tinkama ar įstojus į procesą naujiems byloje dalyvaujantiems asmenims, bylos nagrinėjimas pradedamas iš pradžių, išskyrus atvejus, kai naujai į procesą įstojęs byloje dalyvaujantis asmuo prašo, kad byla būtų nagrinėjama toliau (CPK 45 straipsnio 4 dalis).
47. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėję teismai, vertindami, ar ieškovė įgijo nuosavybės teisę į jos nurodytus objektus, netinkamai taikė CK 4.47 straipsnio 4 punkto nuostatą, nes išsamiai, pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusius teisės aktus neįvertino aplinkybių, susijusių su aikštelės, tvorų ir vartų įrengimu (statyba) ir finansavimu, taip pat neįvertino, kokie subjektai turi teisę reikšti reikalavimus dėl nuosavybės teisės į šiuos objektus pripažinimo ir turi pareigą pagal pareikštus reikalavimus atsakyti. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, nenustato faktinių aplinkybių byloje, o sprendžia tik teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl nurodyti teismų procesinių sprendimų trūkumai negali būti ištaisyti kasaciniame teisme. Atsižvelgiant į tai, bylą išnagrinėjusių teismų priimti procesiniai sprendimai naikinami ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis). Iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėtų būti įvertintas klausimas, ar byloje pagal joje pareikštus reikalavimus dalyvauja tinkamos šalys, ir CPK nustatyta tvarka sprendžiama dėl jų pakeitimo.
Dėl kasaciniam teismui pateiktų naujų įrodymų priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
48. Ieškovė, teikdama atsiliepimą į kasacinį skundą, pateikė kasaciniam teismui naujus įrodymus: Kauno miesto mero 1994 m. sausio 21 d. potvarkį reorganizuoti 233-iąjį gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą į 233-iąją gyvenamųjų namų eksploatavimo bendriją ir šiuo potvarkiu patvirtintus ieškovės įstatus. Teikdama šiuos įrodymus, ieškovė siekė paneigti atsakovės argumentus, kad ji nebuvo įsteigta ir neegzistavo tuo metu, kai buvo vykdomi ginčo aikštelės statybos darbai. Vadovaujantis CPK 347 straipsnio 2 dalimi, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovės kartu su atsiliepimu į kasacinį skundą pateiktus įrodymus. Jeigu, ieškovės nuomone, jos teikiami įrodymai yra reikšmingi siekiant tinkamai išnagrinėti ginčą, ieškovė gali juos pateikti bylą iš naujo nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui.
49. Atsakovė kasaciniame skunde prašo atlyginti jos bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, ir priteisti jai iš ieškovės 110 Eur žyminį mokestį bei 1815 Eur, sumokėtus už kasacinio skundo parengimą. Grįsdama šias išlaidas, atsakovė pateikė teismui 2023 m. lapkričio 22 d. sąskaitą, 2023 m. lapkričio 23 d. ir 2023 m. gruodžio 28 d. mokėjimo nurodymus. Ieškovė taip pat prašė kasacinio teismo atlyginti jos bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, ir pateikė įrodymus (2024 m. vasario 7 d. sąskaitą ir 2024 m. vasario 8 d. mokėjimo nurodymą), kad šios ieškovės išlaidos sudaro 2420 Eur. Tačiau šia nutartimi panaikinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir grąžinusi bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija nesprendžia klausimo dėl byloje šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Šis klausimas turės būti išspręstas išnagrinėjus iš esmės visus byloje pareikštus reikalavimus. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą kasaciniame teisme patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos neviršija minimalios valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Sigita Rudėnaitė
Egidija Tamošiūnienė
Agnė Tikniūtė