Administracinė byla Nr. A-2888-858/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02762-2016-9
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 2 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė jam kalint Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. birželio 7 dienos. Pareiškėjas nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atitverti tik maža sienele, kamerose pilna tarakonų, langai nevalomi, dėl grotų negalima prieiti prie langų, į kitas kameras buvo perkeltas daugiau nei 30-40 kartų, kamerose trūko baldų. Pasivaikščioti buvo vedamas tik vieną valandą per dieną. Nors nusiprausti po dušu sudaryta galimybė tik vieną kartą per savaitę, tačiau pareiškėjas tokios galimybės neturėjo, jam buvo leista nusiprausti tik po dviejų savaičių. Kamerose ventiliacija neveikė, buvo drėgna ir tamsu, čiužiniai puvo, veisėsi parazitai, lovos rūdijo. Buvo apribotas švaraus oro patekimas į patalpas, oro judėjimo greitis neatitiko reikalavimų. Nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, vasarą buvo karšta, o žiemą šalta. Maistas nebuvo tinkamas (energetinė vertė nuo 1300 iki 1500 kcal). Pareiškėjas pabrėžė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius, psichologinius išgyvenimus, diskomfortą, jam sutriko sveikata.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
4. Atsakovas, pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką, sutiko, jog pareiškėjo patalpinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas dalyje gyvenamųjų kamerų galėjo buvo neužtikrintas. Pasisakydamas dėl pareiškėjo kitų prieštaravimų, atsakovas paaiškino, kad įstaigos administracija nuolat iš nuteistųjų reikalauja kamerose palaikyti švarą ir tvarką, tam yra išduodamos valymo priemonės. Remontas kamerose atliekamas pagal turimus resursus ir finansus. Kameros pagal galimybes ir atsižvelgiant į kamerų plotą yra aprūpinamos būtiniausiais baldais ir kitomis priemonėmis. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vėdinimas kamerose vyksta per langus, o tai taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Pasivaikščiojimas ir nusiprausimas duše atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą patenkino iš dalies ir priteisė A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 40 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas tris paras buvo patalpintas pažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto (3,6 kv. m) vienam asmeniui reikalavimus. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu (2016 m. sausio 9 d. – 2016 m. sausio 11 d.) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomus argumentus teismas laikė pagrįstais. Teismas pažymėjo, kad tam tikrų baldų neužtikrinimas kamerose (kėdžių trūkumas) yra susijęs su ploto kamerose trūkumu, todėl šią aplinkybę vertino ploto kamerose neužtikrinimo apimtyje.
7. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog sanitarinis mazgas įrengtas bendrojoje erdvėje ir neužtvertas nuo gyvenamosios zonos, teismas vadovavosi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punktu, nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai atitinka šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir darė išvadą, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti. Teismas pažymėjo, kad į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
8. Pasisakydamas dėl ventiliacijos trūkumo, teismas rėmėsi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17, 3 punktais ir darė išvadą, kad, neatliekant patalpų rekonstravimo, kapitalinio remonto darbų, patalpų vėdinimas per langus neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose buvo drėgna ir tamsu, čiužiniai puvo, veisėsi parazitai, lovos rūdijo, oro judėjimo greitis neatitiko reikalavimų, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, vasarą buvo karšta, o žiemą šalta, teismas iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatė, kad atsakovo atstovas pateikė duomenis apie kamerą Nr. 121, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 14 dienos. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitiko teisės aktų reikalavimus. Daugiau duomenų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo patalpintas pareiškėjas, būklę Lukiškių TI-K nepateikė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl apšvietimo, drėgmės, oro, kitų sąlygų ištyrimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog kamerų patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, kamerose būdavo tamsu, drėgna, žiemą neužtikrinama tinkama šilumos temperatūra, o vasarą būdavo per karšta, pilna parazitų, čiužiniai puvo ir pan., tačiau šių aplinkybių neindividualizavo ir nedetalizavo. Teismas darė išvadą, kad vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.
10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prieštaravimai dėl normalaus maisto kiekio neužtikrinimo nepagrįsti jokiais įrodymais, pareiškėjas nenurodė, kokiu pagrindu darė išvadą, jog jam išduodamo maisto paros energetinė vertė sudaro tik iki 1 500 kcal. Teismas neturėjo pagrindo abejonei, kad Lukiškių TI-K, išduodamas maistą, nesilaikė teisės aktų reikalavimų.
11. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad vienos valandos pasivaikščiojimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjui yra žinomi teisės aktai, reglamentuojantys prausimosi po šiltu dušu galimybes, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šios pareigos nevykdymo būtų kreipęsis į administraciją. Teismo vertinimu, vien tik abstraktus teiginys, kad galimybė nusiprausti nebuvo sudaryta ne vieną kartą, administracijos veiksmų neteisėtumo neįrodo.
13. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, tačiau, įvertinęs tai, kad pareiškėjas kalėjo kamerose, kuriose sanitariniai mazgai, taip pat plotas (vienoje kameroje tris paras) vienam asmeniui galimai neatitiko reikalavimų, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, teismas pripažino, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
14. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 40 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
15. Pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti 3,18 Eur bylinėjimosi išlaidų, teismas rėmėsi Tvarkos 1, 2 punktais, nustatė, kad Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartį, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 68 straipsnio 3 dalyje. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Teismas Lukiškių TI-K prašymo priteisti patirtas išlaidas netenkino.
III.
16. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį panaikinti ir priteisti iš atsakovo 2 550 Eur žalos dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
17. Pareiškėjas nurodo, kad daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl sąlygų, tačiau niekas nepasikeitė, administracija, gavusi prašymus, perkėlė jį į kitas kameras daugiau nei 30 kartų, tuo sukeldama pareiškėjui didelius nepatogumus, stresą, psichologinę įtampą, aukštą kraujospūdį. Pareiškėjo teigimu, tai neigiamai paveikė jo sveikatą, emocinę būseną, jam sunku bendrauti su šeima, visada jaučia įtampą ir nerimą. Pareiškėjas remiasi sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktu ir nurodo, kad pelėsis, grybelis, drėgmė, tarakonai, graužikai, dulkės, oro trūkumas nėra saugi sveikatai aplinka. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, o tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Pareiškėjo teigimu, gryno oro trūkumas neigiamai veikė jo sveikatą. Pareiškėjas nurodo, kad neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu kartą per savaitę ne vieną kartą, todėl buvo pažeistos Lietuvos higienos normos 76:2010 68 punktas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad yra pažeidžiamas Europos kalėjimų taisyklių 19.4 punktas. Pareiškėjo teigimu, ventiliacija neveikia, čiužiniai pūva, veisiasi parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės, jaučiasi blogas kvapas, pusrūsyje esančiose kamerose vidutinis drėgnumas viršija 70 proc. Pareiškėjo teigimu, kamerose švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo. Oro judėjimo greitis neatitinka higienos normų reikalavimų. Kamerose nėra tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas, tuo pažeidžiant Lietuvos higienos normos 76:2010 22 punktą. Pareiškėjas nurodo prašęs administracijos išmatuoti temperatūrą, tačiau jo prašymai buvo ignoruojami. Pareiškėjo teigimu, kamerose yra tarakonų, todėl pažeidžiamas Lietuvos higienos normos 76:2010 60 punktas. Pareiškėjas nurodo, kad maistas nėra skanus, jo energetinė vertė nuo 1300 iki 1500 kcal, dėl to kreipėsi raštu į administraciją, gavo atsakymą, tačiau situacija nepasikeitė. Pareiškėjas pažymi, kad ne kartą prašė psichologo pagalbos, tačiau buvo priimtas vos kelis kartus, taip pat ne visada reaguota į jo prašymus dėl vizito pas medicinos darbuotoją. Pareiškėjas daro išvadą, kad jo gyvenimo sąlygos laisvės atėmimo vietoje visą laisvės atėmimo laikotarpį yra nežmoniškos ir pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos 3, 8 straipsnius.
18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. K., kuris neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų 2015 m. gruodžio 21 d. – 2016 m. birželio 7 d. laikotarpiu.
21. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 3 paras buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Teismas taip pat pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, kitus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies priteisdamas jam 40 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
22. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės pateikia tuos pačius motyvus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. ABTĮ 140 straipsnyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis); teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų.
24. Dėl pirmiau minėtos priežasties ABTĮ 130 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
25. Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
26. Analizuojamu atveju, kaip matyti, pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra pateikti konkretūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas.
27. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde nurodė, kad vienoje kameroje buvo laikomas su keturiais asmenimis, o joje buvo tik dvi kėdės, jis nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis (b.l. 28-29), iš kurių matyti, kad didžiąją dalį laiko Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas arba vienas, arba su dar vienu asmeniu. Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį jis buvo perkeltas į vis kitą kamerą daugiau nei 30 kartų (skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas kitoks skaičius – 40 kartų), šį teiginį paneigia atsakovo pateikta informacija, jog skirtingais buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais atsakovo atstovas pareiškėją atitinkamu laikotarpiu į kitą kamerą perkeldavo 2-9 kartus. Todėl pirmiau minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
28. Kiek tai susiję su higienos normų reikalavimų laikymusi, tinkamo maisto užtikrinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų įrodymų ar nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų, pakartoti argumentai pakankamai bendro pobūdžio, abstraktūs. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu su skundais ir prašymais į atsakovo atstovą nesikreipė (b.l. 39). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad į atsakovo atstovo administraciją ne kartą kreipėsi dėl kalinimo sąlygų, prašė išmatuoti temperatūrą, toks teiginys nepagrįstas į bylą pateiktais įrodymais. Iš atsakovo atstovo pateiktos informacijos nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo argumentai yra pagrįsti, iš jos taip pat matyti, kad, esant asmenų prašymams Vilniaus visuomenės sveikatos centras Lukiškių TI-K patalpas tikrina. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jiems taikytiną reguliavimą, todėl ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.
29. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė argumentus, susijusius su, jo teigimu, netinkamu psichologo paslaugų teikimu Lukiškių TI-K. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ nuostatų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Kadangi minėtas apeliacinio skundo argumentas ir reikalavimas nebuvo nurodytas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas ir reikalavimas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teikia argumentus dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirminė atsakomybė už EŽTK nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
31. EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).
32. Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, minėtą subsidiarumo doktriną, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo pareiga nustatyta nacionaliniams teismams.
33. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
35. Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
36. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
37. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
38. Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
39. Įvertinus įvardintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 2550 eurų, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.
40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir juo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš dalies skiriasi, kadangi pastarojoje byloje EŽTT konstatavo, jog pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime Teismas, priteisdamas pareiškėjui nurodytą žalos atlyginimo dydį, akcentavo, kad šiuo atveju buvo nustatyti grubūs higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo vis dėlto pripažintas atsižvelgus į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisės neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, buvo pažeistos itin trumpą laiką (3 paros), nebuvo nustatytas itin didelis judėjimo apribojimas. Be to, šioje byloje nustatyto privatumo pažeidimo dėl naudojimosi sanitariniu trukmė skiriasi, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos (b.l. 28-29), pareiškėjas dalį buvimo Lukiškių TI-K laikotarpio buvo laikomas vienas, kartu su kitais asmenimis buvo laikomas 96 paras.
41. Kaip minėta, EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencija palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės aiškinimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
42. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertina administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgia į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.). Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimą Kostadinov prieš Bulgariją, 2008 m. gegužės 7 d. sprendimą S. D. prieš Bulgariją, taip pat LVAT 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015).
43. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtus veiksmus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, kad nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytus kriterijus teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteistinas 1050 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą punktą pakeisti ir išdėstyti taip: priteisti A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 1050 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
|
Teisėjai |
Irmantas Jarukaitis
Gintaras Kryževičius
Ramutė Ruškytė
|