Administracinė byla Nr. A-451-520/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00816-2016-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovams Marijampolės pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovas) 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 20/07-302; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 2S-2379; 3) įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 30 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1.1. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN sprendimu, kurį Kalėjimų departamentas skundžiamu sprendimu taip pat paliko nepakeistą, pareiškėjui nepagrįstai atsisakyta suteikti trumpalaikę išvyką į namus, motyvuojant tuo, jog jis atlieka jam skirtą ilgesnę nei 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendaciją Nr. R (82) 16 „Dėl trumpalaikių išvykų (atostogų) kaliniams“, kurioje pabrėžiama, kad kalinių atostogos yra viena iš priemonių, lengvinančių socialinę kalinių reintegraciją, ir rekomenduojama valstybėms – Europos Tarybos narėms, suteikti kaliniams atostogas dėl medicininių, mokymosi, darbo, šeimos ir kitų socialinių pagrindų.
1.2. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju visos aplinkybės sudarė pagrindą, jog trumpalaikė išvyka į namus pareiškėjui būtų suteikta, t. y. jis jau 12 metų atlieka bausmę ir nebuvo išvykęs į namus, dėl ko mažėja socialiniai ryšiai su šeima, bus sunku prisitaikyti ir adaptuotis laisvėje. Taip pat pareiškėjas turi pakankamai lėšų kelionei apmokėti, jo elgesys ir kitos aplinkybės rodo, jog jis atitinka įstatymo reikalavimus išvykai gauti (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 104 str.). Atsakovas šių aplinkybių, priimdamas sprendimą, tinkamai neįvertino. Taip pat netinkamai buvo įvertintas bausmės laikas. Apkaltinamuoju Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-171-448/2012), pagal kurį pareiškėjas atlieka bausmę, jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio l dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių, o, vadovaujantis BK 64 straipsnio l ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2005 m. birželio 10 d. teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, bausmes iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams 2 mėnesiams. Tai taip pat atitinka BVK 104 straipsnio nuostatas. Vadovaujantis BVK 9 ir 104 straipsniais, sprendimas naikintinas ir pareiškėjo prašymas dėl trumpalaikės išvykos į namus tenkintinas.
1.3. Pareiškėjo manymu, tai, kad per 12 kalinimo metų jis nei karto nebuvo išleistas trumpalaikei išvykai į namus, o šeima dėl objektyvių priežasčių atvykti negali, rodo aiškią nepagarbą jam ir jo šeimai, kas per se (savaime) nesuderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsniu. Taip pat tai neatitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl teisės į pasimatymus su šeima (pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-126/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos (pvz., 2000 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Elsholz prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 25735/94).
2. Atsakovai Marijampolės PN ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
2.1. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, nėra duomenų, jog jam apskritai yra varžoma teisė pasimatyti bei bendrauti su šeima.
2.2. Atsakovai pažymėjo, kad pagal BVK 154 straipsnio 4 dalies 2 punktą neleidžiama išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų. Šiuo atveju, pareiškėjui 2005 m. birželio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 178 straipsnio 2 dalį paskirta 12 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Be to, atlikdamas skirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių, paskirtą bausmę subendrinant su 2005 m. birželio 10 d. teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir skiriant galutinę bausmę 5 metus 2 mėnesius laisvės atėmimo. Tai reiškia, kad pareiškėjui skirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų, t. y. tęstinė bausmė už dvi atskiras nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama labai sunkiems nusikaltimams, todėl negali būti leista išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų, taip pat ir trims paroms išvykti į namus.
2.3. Atsakovų teigimu, nėra duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų išvyka į namus, dėl su tuo susijusių problemų pareiškėjas į Psichologinę tarnybą nesikreipė, aktyviai dalyvavo įvairiose jos vykdomose programose. Pareiškėjas dėl sveikatos pablogėjimo į Sveikatos priežiūros tarnybą taip pat nesikreipė. Nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei jos dydis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Be to, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, todėl negali kilti ir deliktinė atsakomybė, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
II.
3. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą atmetė.
4. Teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, nėra jokių duomenų, jog pareiškėjui yra varžoma teisė pasimatyti bei bendrauti su šeima. Tai patvirtina Nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkių paketų su spauda apskaitos kortelės duomenys.
5. Teismas, vadovaudamasis BVK 104 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių, 154 straipsnio 4 dalies nuostatomis, tuo, kad 2005 m. birželio 10 d. teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y. nužudymą iš savanaudiškų paskatų, už kurį numatyta didžiausia laisvės atėmimo bausmė yra nuo 5 iki 20 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, padarė išvadą, kad pareiškėjui skirta ir atliekama laisvės atėmimo bausmė viršijo 10 metų, todėl atmetė pareiškėjo argumentą, jog jis atlieka paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kuri neviršija 10 metų.
6. Teismas konstatavo, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti atsakovo Marijampolės PN 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 20/07-302 ir Kalėjimų departamento 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 2S-2379, todėl ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta. Atmetęs skundo reikalavimą dėl administracinių aktų panaikinimo, teismas neturėjo jokio pagrindo tenkinti ir pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus, šis skundo reikalavimas taip pat atmestas kaip nepagrįstas.
7. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytus motyvus dėl neturtinės žalos atsiradimo, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėjas neįrodė ir žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjo skundo argumentai dėl žalos atlyginimo grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nusiskundimais, abstrakčiais argumentais, subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai ir kurių pareiškėjas nedetalizavo, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos faktui nagrinėjamoje situacijoje konstatuoti.
III.
8. Pareiškėjas S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Marijampolės PN neveikimas – trumpalaikės išvykos į namus pagal BVK 104 straipsnį nesuteikimas ir lygybės principo nepaisymas, sukėlė pareiškėjui didžiulius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, apatiją ir kt., t. y. neturtinę žalą.
8.2. Pareiškėjas nuteistas Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, paskirta galutinė bausmė – 5 metai 2 mėnesiai. Pagal šį nuosprendį pareiškėjas ir atlieka bausmę Marijampolės PN.
8.3. Šiuo aspektu yra pasisakęs ir Europos Tarybos Ministrų Komitetas Rekomendacijoje Nr. R (82) 16, pabrėždamas, kad kalinių atostogos yra viena iš priemonių, lengvinančių socialinę kalinių reintegraciją, ir rekomenduojama valstybėms narėms suteikti kaliniams atostogas darbo, šeimos ir kitokiu socialiniu pagrindu.
9. Atsakovai Marijampolės PN ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais motyvais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai nepagrįsti.
10.2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino procese dalyvavusių šalių argumentus, detaliai išnagrinėjo surinktą byloje dokumentinę medžiagą, teisingai taikė teisės normas ir priėmė sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
10.3. Šiuo atveju pareiškėjas patenka į asmenų ratą, kuriems expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) neleidžiama išvykti už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų be sargybos arba be palydos, o tai reiškia, jog pareiškėjui negali būti duotas leidimas parvykti į namus BVK 104 straipsnio nustatyta tvarka.
k o n s t a t u o j a:
IV.
11. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), nes byla iškelta 2016 m. birželio 2 d.
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2016 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 20/07-302, kuriuo buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui S. S. trumpalaikę išvyką į namus, ir dėl to kilusios neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį.
13. Byloje nagrinėjamo ginčo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad viena iš bausmės ir bausmių vykdymo proceso funkcijų yra reintegruoti asmenį į visuomenę o viena iš priemonių pasiekti šį tikslą yra sąlygų palaikyti ryšius su asmenimis laisvėje sudarymas tam, jog atlikus bausmę asmeniui su artimųjų pagalba būtų lengviau pasiekti minėtą tikslą. Tačiau pažymima, kad teisė pasimatyti su artimaisiais įstatymų nustatytais atvejais gali būti varžoma, siekiant skatinti nuteistuosius laikytis disciplinos reikalavimų bei užtikrinti gerą elgesį. Be to, turi būti užtikrintas ir visuomenės saugumas (pvz., 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2015).
14. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 25 d. pateikė Marijampolės PN direktoriui prašymą leisti išvykti trumpalaikei išvykai į namus pagal BVK 104 straipsnį socialiniams ryšiams gerinti, vykti pas žmoną. Marijampolės PN Būrio drausminės komisijos 2016 m. vasario 26 d. posėdžio metu apsvarsčius šį pareiškėjo prašymą nutarta siūlyti Marijampolės PN direktoriui jį tenkinti, leidžiant trims paroms parvykti į namus, tačiau 2016 m. vasario 29 d. išvadoje Nr. 14/07-1182 siūloma nesuteikti pareiškėjui S. S. trumpalaikės išvykos trims paroms į namus, kadangi pagal BVK 154 straipsnio 4 dalies 2 punktą asmenims neleidžiama išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų. Nustatyta, kad pareiškėjas 2005 m. birželio 10 d. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 12 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurią atlikdamas, pareiškėjas padarė kitą nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, už kurią 2012 m. kovo 30 d. nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirtą bausmę subendrinant su 2005 m. birželio 10 d. teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir skiriant galutinę bausmę – 5 metus 2 mėnesius laisvės atėmimo. Marijampolės PN direktorius, atsižvelgęs į minėtą 2016 m. vasario 29 d. išvadą, priėmė ginčijamą sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo leisti trims paroms parvykti į namus.
15. Viena iš specialiųjų nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisių – nuteistųjų trumpalaikė išvyka į namus, reglamentuojama BVK 104 straipsnyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija). Trumpalaikė išvyka vieną kartą per tris mėnesius trims paroms į namus suteikiama nuteistiesiems, laikomiems pataisos įstaigose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis ir atlikusiems ne mažiau kaip pusę bausmės, o nepilnamečiams – atlikusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį teismo paskirtos bausmės (BVK 104 str. 1 d.). Leidimą parvykti į namus duoda pataisos įstaigos direktorius įsakymu, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, kokia bausmės dalis atlikta, elgesį bausmės atlikimo metu (BVK 104 str. 2 d.). Tačiau minėtos teisės į trumpalaikę išvyką į namus neturi šio BVK 154 straipsnio 4 dalyje nurodyti nuteistieji (BVK 104 str. 3 d.).
16. Vadovaujantis BVK 154 straipsnio 4 dalimi (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija), be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų neleidžiama išvykti: 1) pavojingiems recidyvistams; 2) asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų; 3) nuteistiesiems, iš kurių ši teisė buvo atimta dėl padarytų pažeidimų; 4) užsieniečiams; 5) ribotai pakaltinamiems, pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, kurios plinta lašeliniu būdu per orą, sergantiems nuteistiesiems.
17. Atsižvelgusi į bausmių vykdymo įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistųjų teisė į trumpalaikę išvyką į namus, net ir atsižvelgiant į siekį reintegruoti šiuos asmenis į visuomenę, nėra absoliuti. Šią išvadą pagrindžia ir pareiškėjo nurodoma Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Nr. R (82) 16 „Dėl trumpalaikių išvykų (atostogų) kaliniams“, kurioje ne tik rekomenduojama valstybėms – Europos Tarybos narėms, suteikti kaliniams atostogas dėl medicininių, mokymosi (švietimo), darbo (profesijos), šeimos ir kitų socialinių priežasčių (1 p.), tačiau ir, suteikiant tokias atostogas, atsižvelgti į nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, paskirtos bausmės trukmę, į tai, koks įkalinimo periodo laikotarpis jau atliktas (užbaigtas), kalinio asmenybę ir elgesį bei pavojų (riziką), jei tokia yra, kurį jis gali sukelti visuomenei, kalinio šeimos ir socialinę padėtį, kuri galėjo pasikeisti įkalinimo metu, atostogų tikslą, jo trukmę ir sąlygas (2 p.). Būtent BVK yra įtvirtintas imperatyvus draudimas pavojingiems recidyvistams; asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų; nuteistiesiems, iš kurių ši teisė buvo atimta dėl padarytų pažeidimų; užsieniečiams; ribotai pakaltinamiems, pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis sergantiems nuteistiesiems išvykti už pataisos įstaigos ribų be sargybos arba be palydos, t. y. šiems asmenims trumpalaikė išvyka į namus negali būti suteikta. Nuteistiesiems, kurie nepatenka į minėtą asmenų ratą, trumpalaikė išvyka į namus gali būti suteikta tik atitikus BVK 104 straipsnyje nustatytus kriterijus (tam tikrą laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimą, atliktos bausmės laiką (dalį), nuteistojo asmenybę, elgesį bausmės atlikimo metu ir kt.).
18. Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjui suteikti trumpalaikę išvyką į namus atsisakyta BVK 104 straipsnio 3 dalies bei 154 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų, neleidžiama išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų. Tačiau pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepatenka tarp asmenų, kuriems expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) uždrausta suteikti trumpalaikę išvyką į namus, kadangi jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 10 metų. Šį teiginį pareiškėjas grindžia tuo, jog Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių, o, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, jam paskirta galutinė bausmė – 5 metai 2 mėnesiai; pagal šį nuosprendį pareiškėjas ir atlieka bausmę Marijampolės PN.
19. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad nors Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu pareiškėjas nuteistas terminuotu laisvės atėmimu 10 mėnesių už naujos nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą, tačiau galutinė bausmė (5 metų 2 mėnesių) jam paskirta subendrinant šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu 2005 m. birželio 10 d. teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi bausmes iš dalies sudedant, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis, t. y. nauju nuosprendžiu pareiškėjui galutinė bausmė buvo paskirta, kai neatlikęs bausmės, jis padarė naują nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad ankstesniu (2005 m. birželio 10 d.) nuosprendžiu paskirtos bausmės (12 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės) pareiškėjas Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžio priėmimo metu ir jį priėmus dar nebuvo atlikęs, taigi ir ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu buvo laikomas asmeniu, kuris nuteistas už labai sunkų nusikaltimą (organizuotą pasikėsinimą nužudyti dėl savanaudiškų paskatų) ir kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų. Tai patvirtina ir tai, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu skirdamas pareiškėjui galutinę bausmę, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie likusios ankstesniu (2005 m. birželio 10 d.) nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies iš dalies pridėjo šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir skyrė galutinę subendrintą bausmę pareiškėjui – terminuotą laisvės atėmimą 5 metams 2 mėnesiams. Pažymėtina, jog asmenims, nuteistiems už labai sunkius tyčinius nusikaltimus, teistumas išlieka bausmės atlikimo laikotarpiu ir 8 metus po bausmės atlikimo (BK 97 str. 3 d. 3 p.) ir į tai teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą (BK 97 str. 1 d.).
20. Pažymėtina, kad pagal BK 64 straipsnį skiriama bausmė esant nuosprendžių sutapčiai, t. y. Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu pareiškėjui paskirta bausmė nėra panaikinama bei nėra pakeičiama šiuo nuosprendžiu nustatyta pareiškėjo padaryto nusikaltimo kvalifikacija.
21. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjui Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirta galutinė 5 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti taip pat pataisos namuose kaip ir ankstesniu nuosprendžiu.
22. Apibendrinant konstatuotina, jog pareiškėjas ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, kuri viršija 10 metų (nors šios bausmės dalį jau ir buvo atlikęs) ir pateko į asmenų, kuriems expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) uždrausta suteikti trumpalaikę išvyką į namus, vadovaujantis BVK 104 straipsnio 3 dalies bei 154 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis, ratą. Nustačius tai, teisėjų kolegijos nuomone, nebėra pagrindo vertinti, ar pareiškėjas atitinka kitus BVK 104 straipsnyje nustatytus kriterijus teisei į trumpalaikę išvyką į namus suteikti.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad šiuo atveju buvo pažeistas lygybės principas, kadangi kitiems nuteistiesiems kituose pataisos namuose tokiomis pat situacijomis yra suteikiama teisė į trumpalaikę išvyką į namus. Taip pat pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą išreikalauti įrodymus, t. y. išreikalauti iš Kybartų pataisos namų dėl nuteistojo A. L. bausmės atlikimo metu paleidimo atostogų duomenis bei dokumentus, kaip aktualius bylai teisingai išspręsti, nes šis nuteistasis buvo nuteistas identiškai kaip ir pareiškėjas, tačiau atostogų buvo išleidžiamas, t. y. Kybartų pataisos namai esant analogiškom aplinkybėm nuteistuosius išleidžia atostogų.
24. Nagrinėjant šį prašymą, pirmiausia, pažymėtina, jog pareiškėjas tokio prašymo nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, o skundo negrindė aplinkybėmis, kad buvo pažeistas lygybės principas, t. y. kad atsakovas Marijampolės PN, priimdamas 2016 m. kovo 1 d. sprendimą, diskriminavo pareiškėją. Atkreiptinas dėmesys, kad tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė ir prašė pridėti prie bylos rašytinį paaiškinimą, jog vienos kalinimo įstaigos tokiomis pat aplinkybėmis suteikia teisę į trumpalaikę išvyką į namus, o kitos – ne; pareiškėjo atveju yra pažeistas lygybės principas, nes jam teisė į trumpalaikę išvyką į namus nesuteikiama, o kitiems nuteistiesiems – suteikiama.
25. Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas, kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-30/2011). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012).
26. Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22 ir 23 straipsnius (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose.
27. Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai.
28. Akcentuotina ir tai, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
29. ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus. Tai reiškia, jog teismas gali reikalauti, kad įrodymai būtų pateikti į nagrinėjamą bylą, siekdamas nustatyti teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo tiek savo iniciatyva, tiek ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių.
30. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje. Kai sprendžiama dėl įrodymų išreikalavimo, ir vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, kokie yra pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kokias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Teismas, tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, turi teisę spręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y. ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2742/2011; kt.).
31. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl atsakovo Marijampolės PN priimto sprendimo teisėtumo, t. y. sprendžiama, ar šis atsakovas teisingai taikė įstatymo reikalavimus, nustatančius aplinkybes, kurioms esant suteikiamos / nesuteikiamos nuteistiesiems trumpalaikės išvykos į namus. Kitų pataisos namų priimti sprendimai dėl suteikimo trumpalaikių išvykų nuteistiesiems nėra ta aplinkybė, dėl kurios galėtų būti panaikintas šioje byloje ginčijamas Marijampolės PN sprendimas. Kaip jau nustatyta, pareiškėjui negalėjo būti suteiktos trumpalaikės išvykos dėl to, kad jis pateko į asmenų, kuriems expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) uždrausta suteikti trumpalaikę išvyką į namus, vadovaujantis BVK 104 straipsnio 3 dalies bei 154 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis, ratą.
32. Kadangi pareiškėjas nepagrindė, kodėl jis jo nurodomų įrodymų neprašė teismo išreikalauti laiku (bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu) ar kodėl jų pateikimo būtinybė kilo tik vėlesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje; skundo negrindė tuo, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, buvo diskriminuojamas dėl kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių; nustatytas, aplinkybes, dėl kurių konkrečiai pareiškėjui nebuvo suteiktos trumpalaikės išvykos, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo dėl įrodymų išreikalavimo.
33. Dėl anksčiau nurodytų bylos faktinių ir aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog Marijampolės PN direktorius nepažeidė teisės aktų reikalavimų, atsisakydamas suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus, atsižvelgdamas į BVK nustatytą imperatyvų draudimą asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų, išvykti už pataisos įstaigos ribų be sargybos arba be palydos. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais remiantis nepripažintas nepagrįstu ir neteisėtu atsakovo 2016 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 20/07-302 dėl trumpalaikės išvykos nesuteikimo. Kadangi byloje nenustatyti Marijampolės PN neteisėti veiksmai, t. y. viena iš būtinųjų sąlygų valstybės viešajai atsakomybei atsirasti, todėl pagrįstai pareiškėjui nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas (CK 6.271 str.).
34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija