Administracinė byla Nr. A-2567-629/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03010-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. (15/6-5)12PR-115 (toliau – Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad susipažinus su Sprendimu jam yra nesuprantami atsakovo motyvai dėl atsisakymo suteikti prieglobstį, todėl manė, kad atsakovas neįsigilino į situaciją, o surinktus įrodymus įvertino paviršutiniškai, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pareiškėjo nuomone, atsakovo išvados yra neteisėtos ir nepagrįstos, nes atsakovas nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo, nevertino, netikrino ir nenagrinėjo nurodytų aplinkybių.
3. Pasak pareiškėjo, jis teikdamas paaiškinimus buvo susijaudinęs, kadangi tai labai svarbaus pobūdžio apklausa, todėl atsakovas priimdamas Sprendimą privalėjo įvertinti šias aplinkybes, o ne kaip nurodo skundžiamame Sprendime, kvestionuoti pareiškėjo parodymus kaip neva melagingus, kadangi pareiškėjas negalėjo nurodyti tikslių datų ar institucijų pavadinimų, ar susijusių asmenų tikslių pavardžių, kai įvykiai vyko ganėtinai seniai.
4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas vertindamas pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir žinodamas, koks yra politinis režimas (duomenys neskelbtini) ir kokią neribotą galią turi valstybės vadovas, vis tiek vertinimui, kaip vieną iš šaltinių, pasirinko spaudoje esančius straipsnius, kurie akivaizdu negali būti vertinami kaip tiesa, kadangi yra akivaizdus politikos atstovų poveikis spaudos laisvei tokiose šalyse. Pareiškėjo nuomone, atsakovo surinkti įrodymai šioje dalyje turi būti vertinami kritiškai. Taip pat pareiškėjas nesutiko su atsakovo pozicija, kad net ir vartodamas nurodytus vaistus pareiškėjas privalėjo detaliai atsiminti įvykius, kurie vyko prieš daugiau nei 3 metus. Nurodė, kad taip pat yra netiesa ir atsakovo iš spaudos pranešimų surinkti įrodymai apie finansinę padėtį ir esamas dideles skolas įmonės, kuri tiesiogiai susijusi su pareiškėju. Pabrėžė, kad šių įrodymų šaltinis nėra ir negali būti vertinamas dėl ankščiau minėtų priežasčių ir tai yra viena iš valstybės politinio spaudimo priemonių, kaip ir tiesiogiai pareiškėjui pateikti kaltinimai.
5. Pareiškėjo manymu, atsakovas priimdamas Sprendimą netinkamai aiškino ir taikė teisinį reguliavimą, neišsamiai ir netinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes.
6. Nurodė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) teisėsaugoje (įskaitant teismų valdžią) yra sisteminių problemų, politinės saviraiškos laisvė, žodžio ir žiniasklaidos laisvė reikšmingai ribojamos.
7. Pareiškėjas nurodė esant tikėtina, kad atsakovas Sprendimą priėmė neįvertinęs visų pareiškėjo prašymo išsprendimui reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu. Pareiškėjo manymu, atsakovas turėtų įvertinti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tokio vertinimo pagrindu spręsti dėl pareiškėjui galimai kylančios grėsmės kilmės valstybėje dėl jo politinių pažiūrų, t. y. nepritarimo kilmės šalies prezidento nepagrįstiems ir neteisėtiems nurodymams. Atkreipė dėmesį, kad atlikdamas vertinimą, atsakovas turėtų atsižvelgti ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose ir privalo aiškiai nurodyti, kurias faktines aplinkybes pripažįsta kaip įrodytas, o kurias – ne, taip pat pagrįsti savo vertinimą.
9. Nurodė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini), o kadangi jis nesutiko bendradarbiauti (t. y. liudyti prieš įmonės vadovą), bus nužudytas. Be to, dėl atsisakymo bendradarbiauti jam iškelta sufabrikuota baudžiamoji byla. Tačiau remiantis tyrimo metu surinktais duomenimis, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra paieškomas, jam pateikti kaltinimai, susiję su narkotinių medžiagų gabenimu, o pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) tariamai patirtą persekiojimą nėra tikėtinas bei nebuvo laikomas patikimu įrodymu. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog pareiškėjo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas yra neproporcingas ir diskriminuojantis. Atsižvelgus į tai, „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl prieglobsčio prašytojas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
10. Taip pat nurodė, kad tyrimo metu nebuvo identifikuota aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Be to, remiantis surinkta informacija, pareiškėjo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas).
11. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl negalėjimo kaip vienu iš šaltinių remtis spaudos straipsniais, pažymėjo, kad Migracijos departamentas rinko aktualią kilmės valstybės informaciją ir ją vertino duomenų visumoje, įskaitant ir (duomenys neskelbtini) spaudą bei kitą informaciją. Teigė, kad Sprendimas priimtas įvertinus ne tik viešus informacijos šaltinius, bet ir paties pareiškėjo paaiškinimus.
12. Pasak atsakovo, pareiškėjas prašyme suteikti prieglobstį buvo nurodęs, kad jo teigimu, jis bus nužudytas (duomenys neskelbtini), nes nesutiko bendradarbiauti su prokuratūra, siekiant atimti (duomenys neskelbtini) iš jo darbdavio. Pats pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jo sąsajas su (duomenys neskelbtini), tačiau juos Migracijos departamentui pateikė S. S. (S. S.) (įmonės savininkas), kuris taip pat buvo pateikęs prašymą suteikti jam prieglobstį. S. S. (S.) pateikė 2015 m. lapkričio 25 d. išrašą iš registro, kuriame nurodoma, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) atstovas (duomenys neskelbtini) mieste. Atviros prieigos duomenų apie (duomenys neskelbtini) registraciją tyrimo metu rasta nebuvo. 2010–2013 metais skelbtose publikacijose įmonė (duomenys neskelbtini) siejama su (duomenys neskelbtini) prezidento sūnumi (duomenys neskelbtini). Duomenų iš oficialių šaltinių (pvz., registrų centro ar pan.), patvirtinančių, kad prezidento sūnui priklauso bent dalis įmonės (duomenys neskelbtini) akcijų, rasta nebuvo.
13. Migracijos departamentas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo žinios apie (duomenys neskelbtini) įmonę buvo paviršutiniškos ir menkos, tačiau, kaip jis pats teigė, įmonėje jis jokių realių funkcijų neatlikdavo, tik pasirašydavo sutartis, patvirtintas būstinėje, t. y. tebuvo formalus vadovas.
14. Taip pat pažymėjo, kad 2020 m. rugpjūčio 3 d. S. S. sutiko atsakyti į keletą klausimų (pokalbio garso įrašas pridėtas prie asmens bylos). S. S. nurodė, kad jo darbuotojui pareiškėjui nuo 2013 m. kilo problemos su prokuratūra, nes S. S. įsigijo (duomenys neskelbtini). S. S. nurodė, kad pareiškėjas buvo porą kartų paimtas ir sumuštas, kad duotų kažkokius parodymus. Apie pareiškėjo problemas jo darbdavys teigia sužinojęs tik po to, kai pareiškėjas išvyko į Maskvą. Pareiškėjo sulaikymų ir (arba) sumušimų detalės S. S. nebuvo žinomos. Taip pat jam nebuvo žinoma apie sumušimų metu pareiškėjo patirtas traumas. S. S. pateikti paaiškinimai nebuvo suderinami su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, esą jis apie prokuratūros reikalavimus pranešė S. S. tuoj pat po pirmosios apklausos. Taip pat pažymėjo, jog, anot pareiškėjo, apie tai, kad (duomenys neskelbtini) nori atimti (duomenys neskelbtini), jis sužinojo iš S. S., o pats S. S. nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjo įvardintas informacijos šaltinis (S. S.) nepatvirtino pareiškėjo nurodyto tariamo persekiotojo motyvo (atimti (duomenys neskelbtini)), ši pareiškėjo pateikta informacija buvo įvertinta kritiškai.
15. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo pasakojimas nepaaiškino nei tariamų persekiotojų, nei jo paties veiksmų. Remiantis šia istorija, „visagaliai“ prokurorai, naudodamiesi nebaudžiamumu, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, tarnauja „prezidento giminaičiui“, tačiau daug metų (nuo 2012 m.) tesugeba „grasinti“ iš esmės atsitiktiniam asmeniui – pareiškėjui – bandydami jį priversti duoti melagingus parodymus apie jo viršininko neva įvykdytus mokestinius nusižengimus. Savo ruožtu, pareiškėjas, nepaisant tariamos grėsmės, nuolat grįžta į kilmės šalį. Savo grįžimą jis paaiškino tuo, jog „jie“ grasino žmonai ir vaikams, tačiau grįžęs į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas su „jais“ nekontaktuoja, jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama apginti šeimą, nesiima, „jų“ grasinimai žmonos ir vaikų atžvilgiu tiesiog dingsta iš istorijos (po 2013 m. įvykių žmona su vaikais bei jų „problemos“ pareiškėjo istorijoje nefigūruoja). Nurodė, kad pareiškėjo istorija nėra patvirtinta jokiais įrodymais, išskyrus jo paties teiginius, kurie turi rimtų trūkumų bei kelia pagrįstų abejonių patikimumo požiūriu. Pareiškėjo istorija buvo nesklandi – jai trūko vidinio nuoseklumo, ji nepaaiškino tikėtinų jos dalyvių motyvų ir tikslų, neatskleidžia jų veiksmų turinio ir šių veiksmų pasekmių. Dėl šių trūkumų pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) tariamai patirtą persekiojimą nėra tikėtinas bei nebuvo laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančiu jo istorijos tikrumą.
16. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo teiginius dėl abejonės privilegijos principo netaikymo ir pareiškėjo, vartojančio vaistus, galimybės detaliai įsiminti įvykius, kurie vyko daugiau nei prieš 3 metus, nurodė vadovavęsis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V- 131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116 punktu. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktoje jo sveikatos būklės anamnezėje nenurodyta, kad pareiškėjas skundžiasi atminties sutrikimais, o anamnezėje nurodyti pareiškėjui skirti vaistai nedaro įtakos atminties sutrikimams. Be to pažymėjo, kad pats pareiškėjas savo atminties problemas siejo ne su vartojamais vaistais, tačiau su jo būsena, t. y. galvos skausmu, pykinimu, negalėjimu stovėti.
17. Atsakovas nurodė, kad nors tam tikri neatitikimai (datos, laikas, eiliškumas), ypač pasakojant apie pagal savo pobūdį panašius besikartojančius įvykius, gali būti paaiškinami autobiografinės informacijos rekonstravimo iš atminties proceso netobulumu, tačiau tam tikrų prieglobsčio prašytojo pasakojimo aspektų atminties procesai ir (arba) fizinė būklė nepaaiškino. Pasakodamas apie grįžimus į kilmės šalį, pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 7 d. apklausos metu ne papildė savo pasakojimą, duotą 2020 m. birželio 23 d., o pateikė priešingą įvykių versiją, t. y. iš pradžių neigė nuo 2013 m. iki 2015 m. lankęsis (duomenys neskelbtini), o vėliau patvirtino nuolat ten gyvenęs ir važinėjęs į šalį tiek šiuo laikotarpiu, tiek vėliau. Atminties procesai ir (arba) fizinė būklė taip pat nepaaiškino prieglobsčio prašytojo pasakojimo apie tariamai patirtą persekiojimą (apklausos prokuratūroje, kratos) nedetalumo.
18. Nurodė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra paieškomas, jam pateikti kaltinimai, susiję su narkotinių medžiagų gabenimu, tačiau vadovaujantis Tvarkos aprašo 116.1.1 papunkčiu, baudžiamasis persekiojimas per se (savaime) neprilygsta „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kontekste, nes tik nustačius, kad prieglobsčio prašytojui gresia neproporcingas ir diskriminuojantis baudžiamasis persekiojimas, turi būti vertinama, ar šio neproporcingumo ir diskriminavimo priežastys laikytinos „konvencinėmis“ priežastimis.
19. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas tariamo persekiotojo tikslas – atimti iš S. S. įmonę (duomenys neskelbtini), buvo įvertintas kritiškai, nes paties pareiškėjo nurodytas šios informacijos šaltinis jos nepatvirtino. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) tariamai patirtą prokurorų persekiojimą nėra tikėtinas bei nebuvo laikomas patikimu įrodymu. Kadangi šios aplinkybės nelaikytinos nustatytomis, jos nepagrindė jokių išvadų dėl diskriminacinio elemento pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) vykdomame baudžiamajame persekiojime buvimo ar nebuvimo.
20. Manė, kad Migracijos departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Be to, ginčijame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta pareiškėjo kilmės valstybės informacija, todėl, Migracijos departamento nuomone, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
II.
21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo prašymą dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo Lietuvos Respublikoje iš esmės grindžia tuo, kad kilmės valstybėje jam atsisakius duoti melagingus parodymus prieš savo darbdavį dėl sukčiavimų mokesčių srityje, jo gyvybei gresia pavojus, t. y. (duomenys neskelbtini) jis bus nužudytas. Be to, (duomenys neskelbtini) jam yra iškelta sufabrikuota baudžiamoji byla susijusi su narkotikais.
23. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi, 83 straipsniu, Tvarkos aprašo 116 punktu, 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, EŽTT praktika.
24. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, neįsigilinęs į tikrąją situaciją, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nepritaikė abejonės privilegijos principo ir nepripažino pareiškėjo pasakojimo nustatytais faktais. Teismas nurodė, jog kaip matyti iš bylos rašytinės medžiagos, Migracijos departamentui, įvertinus pareiškėjo apklausų metu surinktus duomenis pagal Tvarkos aprašo 116 punkte nustatytus kriterijus, konstatuota, kad pareiškėjo istorija nėra patvirtinta jokiais įrodymais, išskyrus jo paties teiginius, kurie turi rimtų trūkumų bei kelia pagrįstų abejonių patikimumo požiūriu. Pareiškėjo istorija yra nesklandi – jai trūksta vidinio nuoseklumo, ji nepaaiškina tikėtinų jos dalyvių motyvų ir tikslų, neatskleidžia jų veiksmų turinio ir šių veiksmų pasekmių. Dėl šių trūkumų prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) tariamai patirtą persekiojimą nėra tikėtinas bei nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančių jo istorijos tikrumą.
25. Įvertinusi Migracijos departamento teismui pateiktą medžiagą (prieglobsčio prašytojo asmens bylą), tuo pačiu ir atliktų apklausų transkripcijas, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas teikė nenuoseklią, lakonišką ir vietomis prieštaringą informaciją. Iš apklausos transkripcijų nustatyta, jog pareiškėjo pasakojimai yra deklaratyvaus pobūdžio, jiems trūksta konkrečių detalių, tikslumo ir aiškios įvykių chronologijos. Pareiškėjo žinios apie įmonę (duomenys neskelbtini) yra paviršutiniškos ir menkos, duomenys apie apklausas ir kratas, jų skaičių, šaukimus ir pranešimus apie jas, jų skaičių nesutampa ir yra prieštaringi. Akcentuota ir tai, jog pareiškėjo ir jo darbdavio S. S. apklausos metu pateikta informacija taip pat buvo prieštaringa, t. y. pareiškėjas nurodė, kad persekiojimas jo atžvilgiu vykdomas siekiant perimti įmonę (duomenys neskelbtini) ir apie tai jis po pirmosios apklausos papasakojo savo darbdaviui S. S., kai tuo tarpu pastarasis teigė apie pareiškėjo bėdas su prokuratūra sužinojęs tik po to, kai pareiškėjas išvyko į Maskvą ir tos bėdos susijusios su S. S. (duomenys neskelbtini).
26. Teisėjų kolegija sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo pasakojimo patikimumą mažina ir pareiškėjo asmens duomenų byloje esantys dokumentai apie Lietuvos Respublikos vizų išdavimą bei paties pareiškėjo paaiškinimai apie vizų išdavimo aplinkybes. Taip pat kritiškai vertinti pareiškėjo paaiškinimai apie jo apsilankymus (duomenys neskelbtini) (pasakojimas nesutampa su pareiškėjo pase esančiais sienų kirtimo spaudais, pats pareiškėjas teigia, kad šie spaudai yra suklastoti), faktinių aplinkybių apie Lietuvos Respublikoje pareiškėjui taikytas administracinių nusižengimų nuobaudas nurodymas siekiant paneigti savo kaltę neva atsakomybę prisiėmė už kitus asmenis.
27. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas priimdamas sprendimą privalėjo įvertinti, kad pareiškėjas teikdamas parodymus ir paaiškinimus buvo labai susijaudinęs, nes tai labai svarbaus pobūdžio apklausa, o ne kvestionuoti pareiškėjo parodymus kaip neva tai melagingus, kadangi pareiškėjas negalėjo nurodyti tikslių datų ar institucijų pavadinimų ar susijusių asmenų tikslių pavardžių, kai įvykiai vyko ganėtinai seniai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tačiau nustatė, kad pasakodamas apie grįžimus į kilmės šalį, pareiškėjas ne papildė savo pasakojimą, o pateikė visiškai priešingą įvykių versiją, o atminties procesais ir (arba) fizine būkle taip pat negalėjo būti pateisintos pareiškėjo pasakojimo apie tariamai patirtą persekiojimą (apklausos prokuratūroje, kratos) nedetalumas. Teisėjų kolegija sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo pasakojimas nepaaiškina nei tariamų persekiotojų, nei jo paties veiksmų, t. y. tariamas persekiotojas neieško (nefabrikuoja) kitų įrodymų (pvz., kitų atsitiktinių „liudytojų“ parodymų, finansinių dokumentų, kurie pagrįstų kaltinimus), neseka pareiškėjo išvykimų iš (duomenys neskelbtini) ir grįžimų, neįgyvendina savo grasinimų, laikosi procesinių taisyklių (į „apklausas“ kviečia oficialiai, siųsdami šaukimus, apie kratas įspėja telefonu prieš dvi tris valandas). Pareiškėjo asmens byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, nepaisant tariamos grėsmės, nuolat grįžta į kilmės šalį.
28. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas vertino pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir jų prieštaringumą ne tik įvykių senumo ir gebėjimo juos atsiminti kontekste, bet ir pareiškėjo pateiktų medicininių dokumentų kontekste detaliai aprašydamas ir įvertindamas pareiškėjo sveikatos būklę ir vartojamus vaistus bei jų įtaką gebėjimui atsiminti.
29. Teisėjų kolegija sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo baimė patirti baudžiamąjį persekiojimą (duomenys neskelbtini) yra visiškai pagrįsta, tačiau baudžiamasis persekiojimas per se neprilygsta „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kontekste. Migracijos departamentas palygino pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gresiančios baudžiamosios atsakomybės ribas su baudžiamąja atsakomybe taikoma Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse už analogišką pareiškėjui inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir pagrįstai padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, kad jam grėstų neproporcinga ar peržengianti protingumo ribas laisvės atėmimo bausmė, ir kad pareiškėjo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas yra neproporcingas ir diskriminuojantis, todėl pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai netaikė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies.
30. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento atlikto tyrimo rezultatais, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad tyrimas yra neišsamus arba atliktas pažeidžiant procedūrinius reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį nei atsakovas, nei teismas nenustatė. Atsižvelgusi į nustatytus pareiškėjo pasakojimų formos ir turinio trūkumus, Migracijos departamento apklausos rezultatus, teisėjų kolegija konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo pasakojimai apie apklausas, kratas ir kitus persekiojimo veiksmus nelaikytini nustatytais faktais. Įvertinusi bylai reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė tariamų persekiojimo motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jo turimomis ar jam priskirtomis asmeninėmis savybėmis. Be to, teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjas būtų persekiojamas ar, kad prieš jį buvo panaudoti neteisėti veiksmai jo kilmės valstybėje, taip pat neturi duomenų, kad kilmės šalyje šiuo metu vyktų tarptautiniai arba vidaus ginkluoti konfliktai. Taip pat nėra pagrįstos tikimybės, jog kilmės šalyje pareiškėjui grėstų kankinimai, su juo galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas, ar kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pareiškėjo skunde dėstomi argumentai, prieštaraujantys bylos rašytinei medžiagai, yra grindžiami prielaidomis ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
31. Be to, pareiškėjas skunde teigė, kad Migracijos departamentas neturėjo teisės rinkti ir Sprendimo grįsti spaudos straipsniais, kadangi yra akivaizdus politikos atstovų poveikis spaudos laisvei tokiose šalyse. Šiuos pareiškėjo skundo argumentus teisėjų kolegija vertino kritiškai, nes iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad pats pareiškėjas kartu su prašymu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pateikė Migracijos departamentui dokumentus patvirtinančius įmonės (duomenys neskelbtini) įsiskolinimą (duomenys neskelbtini) mokesčių inspekcijai. Šie pareiškėjo pateikti dokumentai neprieštarauja Migracijos departamento iš spaudos šaltinių surinktai informacijai apie (duomenys neskelbtini) įmonę, todėl visumoje vertindamas visus surinktus įrodymus Migracijos departamentas turėjo teisę jais vadovautis.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Migracijos departamento priimtame ir pareiškėjo ginčijamame Sprendime yra nurodytos teisės normos bei faktinė pareiškėjo atvejo analizė apimanti ir kilmės šalies informaciją, kuri sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas bei paaiškinimai buvo įvertinti visapusiškai. Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo atvejis neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.
33. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, todėl ginčijamas sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Teisėjų kolegija nenustatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, dėl kurių ginčijamas Sprendimas turėtų būti naikintinas. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.). Netenkinus pareiškėjo skundo, atmestas ir pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
III.
34. Pareiškėjas R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.
35. Pareiškėjas teigia, kad skunde pirmosios instancijos teismui išsamiai pasisakė dėl Migracijos departamento abejonės privilegijos nepagrįsto netaikymo jo pasakojimui, paviršutiniškai atlikto tarptautinės apsaugos poreikio vertinimo. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, selektyviai suteikdamas prioritetą atsakovo argumentacijai nurodytus argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Tokiu būdu priimtas nepagrįstas ir neteisėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas.
36. Prieglobsčio suteikimo procedūros nagrinėjimo metu pareiškėjas nurodė, kad jam (duomenys neskelbtini), kas sąlygoja jo koncentracijos trūkumą ir detalių apie vykusius persekiojimo veiksmus nenuoseklumą. Patvirtinti minėtiems teiginiams pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė anamnezę, kurioje nurodyti ir jo vartojami vaistai, kurie, pagal Migracijos departamento atliktą tyrimą, skirti būtent pareiškėjo nurodytiems sveikatos sutrikimams gydyti, tačiau, anot atsakovo, vaistai nėra skirti gydyti atminties sutrikimams, todėl pateikti teiginiai bei medicininiai dokumentai nepatvirtina pareiškėjo teiginių. Nurodyta atsakovo išvada laikytina logiškai ydinga, kadangi, visų pirma, pareiškėjas detalių painiojimą apie įvykius, vykusius prieš 7 metus, paaiškino būtent (duomenys neskelbtini), kas iš esmės sąlygoja asmens negebėjimą detaliai ir koncentruotai dėstyti mintis.
37. Taip pat pareiškėjo pasakojimas pripažintas prieštaringu nustačius prieštaravimus tarp pareiškėjo ir S. S. pateiktų paaiškinimų. Pareiškėjo žinios apie persekiojimo motyvus apsiriboja būtent S. S. pateikta informacija, todėl S. S. apklausos metu nurodyta kita persekiojimo priežastis neturėtų būti vertinama esminiu prieštaravimu pareiškėjo parodymams, pažymint, kad tiek pareiškėjas, tiek S. S. persekiojimo dalyvį nurodė (duomenys neskelbtini), o ir informacija apie persekiojimo motyvus paaiškėjo vėliau. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai jo pasakojimui dėl patirto persekiojimo ir baimės patirti persekiojimo veiksmus ateityje netaikė abejonės privilegijos.
38. Atsižvelgus į tai, jog esminė priežastis, dėl kurios Pareiškėjas prašo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje yra teisėsaugos pareigūnų persekiojimas dėl jo nebendradarbiavimo su institucijomis, pareigūnams siekiant sufabrikuoti bylą įmonės (duomenys neskelbtini) direktoriui S. S., atsakovui pripažinus, jog pareiškėjas iš tiesų dirbo (duomenys neskelbtini) miesto filialo direktoriumi įmonėje (duomenys neskelbtini), minėti prieštaravimai, įvertinus pareiškėjo sveikatos būklę, neturėjo būti laikomi esminiais, lėmusiais abejonės privilegijos jo pasakojimui netaikymą.
39. Atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Pareiškėjo nurodytą aplinkybę apie jam sufabrikuotą baudžiamąją bylą, nurodydami, jog baudžiamasis persekiojimas per se nėra prilyginimas persekiojimui Konvencijos prasme. Nepaisant pareiškėjo teiginių, jog nurodyta baudžiamoji byla jam sufabrikuota, atsakovas apskritai nevertino, ar pareiškėjas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu (2019 m. vasario 2 d.) buvo ir ar galėjo būti (duomenys neskelbtini), turint omenyje, kad, pagal paties atsakovo duomenis, pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė 2019 m. lapkričio 13 d., būdamas Lietuvoje neteisėtai, jo vizai pasibaigus dar 2018 m. gruodžio 5 d.
40. Pareiškėjas yra įtrauktas į Interpolo duomenų bazę kaip ieškomas asmuo įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, kas reiškia, jog pareiškėjo baimė patirti baudžiamąjį persekiojimą (duomenys neskelbtini) yra visiškai pagrįsta. Atsakovas, atmesdamas pareiškėjo baimės patirti persekiojimo veiksmus realumą, neužtikrino objektyvaus ir išsamaus tyrimo. Nepaisant viešai publikuojamos informacijos, liudijančios apie nepasikeitusią (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų praktiką neleistinomis priemonėmis išgauti informaciją (kankinimai, smurtas ir pan.), fabrikuojamas bylas disponuojant narkotinėmis medžiagomis bei valstybės pareigūnų nebaudžiamumą, atsakovas nesurinko pareiškėjo prieglobsčio prašymui vertinti aktualios kilmės valstybės informacijos, tokiu būdu neužtikrintas ir vertinimas, ar baudžiamasis persekiojimas vykdytas ne diskriminaciniais tikslais, t. y., siekiant susidorojimo su pareiškėju. Nesurinkus nurodytos informacijos, iš pareiškėjo atimta teisė į išsamų ir objektyvų bylos nagrinėjimą, nepagrįstai konstatuota, jog jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas nevykdomas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių.
41. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
42. Pažymi, kad skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas šį sprendimą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjo argumentus bei surinktus duomenis ir priėmė pagrįstą sprendimą.
43. Nurodo, jog dėl ginčijamame sprendime nurodytų trūkumų prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) tariamai patirtą persekiojimą nėra tikėtinas bei nebuvo laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančių jo istorijos tikrumą.
44. Pažymi, kad kiekvienas atvejis yra nagrinėjamas individualiai, todėl suteikus prieglobstį S. S., nereiškia, kad pareiškėjui taip pat yra reikalinga tarptautinė apsauga.
45. Atsižvelgus į tai, jog prieglobsčio prašytojo įvardintas informacijos šaltinis (S. S.) nepatvirtino pareiškėjo nurodyto tariamo persekiotojo motyvo (atimti (duomenys neskelbtini)), ši prieglobsčio prašytojo pateikta informacija buvo įvertinta kritiškai, todėl Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjo pasakojimui nepritaikė abejonės privilegijos.
46. Pažymi, kad Migracijos departamentas savo sprendime konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) tariamai patirtą prokurorų persekiojimą nėra tikėtinas bei nebuvo laikomas patikimu įrodymu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas su apeliaciniu skundu nepateikė jokių jo teiginius pagrindžiančių duomenų ar dokumentų, pareiškėjo teiginiai apie tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu pareiškėjas nebuvo (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsti.
47. Pažymi, kad pareiškėjo nurodytas tariamo persekiotojo tikslas – atimti iš S. S. įmonę (duomenys neskelbtini), buvo įvertintas kritiškai, nes paties prieglobsčio prašytojo nurodytas šios informacijos šaltinis jos nepatvirtino. Be to, prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) tariamai patirtą prokurorų persekiojimą nėra tikėtinas bei nebuvo laikomas patikimu įrodymu. Kadangi šios aplinkybės nelaikytinos nustatytomis, jos nepagrindė jokių išvadų dėl diskriminacinio elemento pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) vykdomame baudžiamajame persekiojime buvimo ar nebuvimo. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas neatliko išsamaus tyrimo laikytini nepagrįstais.
48. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
49. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. (15/6-5)12PR-115 teisėtumo bei pagrįstumo.
50. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.
51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek Departamentas, tiek teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo prašyme ir apklausos metu nurodytų aplinkybių dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo pareiškėjo pasakojimuose nurodytoms aplinkybėms, kurios nebuvo paneigtos, todėl priėmė nepagrįstus sprendimus.
52. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
53. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
54. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.
55. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.
56. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
57. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
58. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
59. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.
60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.
61. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).
62. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
63. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje surinktos medžiagos pagrindu, neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo žinios apie įmonę (duomenys neskelbtini) yra paviršutiniškos ir menkos, duomenys apie apklausas ir kratas, jų skaičių, šaukimus ir pranešimus apie jas, jų skaičių nesutampa ir yra prieštaringi. Pareiškėjo ir jo darbdavio S. S. apklausos metu pateikta informacija taip pat prieštaringa, t. y. pareiškėjas nurodė, kad persekiojimas jo atžvilgiu vykdomas siekiant perimti įmonę (duomenys neskelbtini) ir apie tai jis po pirmosios apklausos papasakojo savo darbdaviui S. S., nors pastarasis teigė apie pareiškėjo bėdas su prokuratūra sužinojęs tik po to, kai pareiškėjas išvyko į Maskvą ir tos bėdos susijusios su S. S. įsigyta (duomenys neskelbtini). Minimos nustatytos faktinės aplinkybės leidžia padaryti išvadas, kad pareiškėjas teikė nenuoseklią, lakonišką ir vietomis prieštaringą informaciją, o pareiškėjo pasakojimai yra deklaratyvaus pobūdžio, jiems trūksta konkrečių detalių, tikslumo ir aiškios įvykių chronologijos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo pasakojimo patikimumą mažina ir pareiškėjo asmens duomenų byloje esantys dokumentai apie Lietuvos Respublikos vizų išdavimą bei paties pareiškėjo paaiškinimai apie vizų išdavimo aplinkybes, taip pat pareiškėjo paaiškinimai apie jo apsilankymus (duomenys neskelbtini), nes pastarieji nesutampa su pareiškėjo pase esančiais sienų kirtimo spaudais, o pats pareiškėjas teigia, kad šie spaudai yra suklastoti, taip pat faktinės aplinkybės, kad siekdamas paneigti savo kaltę dėl Lietuvos Respublikoje padarytų administracinių nusižengimų, pareiškėjas nurodė, kad jis neva prisiėmė administracinę atsakomybę už kitus asmenis, tačiau pats nusižengimų nepadarė. Taip pat aplinkybės, kad pareiškėjas, nepaisant tariamos grėsmės, nuolat grįžta į kilmės šalį.
64. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Migracijos departamentas vertino pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir jų prieštaringumą ne tik įvykių senumo ir gebėjimo juos atsiminti kontekste, bet ir pareiškėjo pateiktų medicininių dokumentų kontekste detaliai aprašydamas ir įvertindamas pareiškėjo sveikatos būklę ir vartojamus vaistus bei jų įtaką gebėjimui atsiminti. Ir nors tam tikri nesutapimai (datos, laikas, eiliškumas), ypač pasakojant apie pagal savo pobūdį panašius besikartojančius įvykius, gali būti paaiškinami autobiografinės informacijos rekonstravimo iš atminties proceso netobulumu, tačiau tam tikrų prieglobsčio prašytojo pasakojimo aspektų atminties procesai ir (arba) fizinė būklė nepaaiškino. Pastebėtina, jog pasakodamas apie grįžimus į kilmės šalį, pareiškėjas antros apklausos, t. y. 2020 m. rugpjūčio 7 d., metu ne papildė savo pasakojimą, duotą pirmos apklausos metu, t. y. 2020 m. birželio 23 d., o pateikė priešingą įvykių versiją, t. y. iš pradžių neigė nuo 2013 m. iki 2015 m. lankęsis (duomenys neskelbtini), o vėliau patvirtino nuolat ten gyvenęs ir važinėjęs į šalį tiek šiuo laikotarpiu, tiek vėliau. Atminties procesai ir (arba) fizinė būklė taip pat nepaaiškino prieglobsčio prašytojo pasakojimo apie tariamai patirtą persekiojimą (apklausos prokuratūroje, kratos) nedetalumo. Pareiškėjo istorijoje šie įvykiai buvo pateikiami schematiškai (iškvietė – sumušė – grasino – paleido; atliko kratą – grasino „ką nors“ pakišti – išėjo), neatskleidžiant jų dalyvių (įskaitant jį patį) veiksmų turinio ir konteksto, t. y. pasakojimas nepaaiškino, ko „jie“ klausinėjo per „apklausas“, ką jis atsakinėjo, ko „jie“ ieškojo per kratas, kokio tyrimo rėmuose buvo atliekami oficialūs procesiniai veiksmai (kvietimai į apklausas, kratos), koks buvo prieglobsčio prašytojo statusas šio tyrimo kontekste, kuris leido tyrėjams atlikti kratas jo tėvų, žmonos namuose ir pan.
65. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytais (nutarties 63–64 p.) prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumais apie (duomenys neskelbtini) tariamai patirtą persekiojimą, vertina, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas nėra tikėtinas bei nebuvo laikomas patikimu įrodymu, patvirtinančių jo istorijos tikrumą.
66. Pažymėtina, jog vadovaujantis Tvarkos aprašo 116 punktu, tik prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra patvirtinti rašytiniais įrodymais arba pripažįstami patikimais, laikomi nustatytais faktais. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t. y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos jo naudai ir netrukdo laikyti tokius duomenis nustatytais faktais. Jeigu visi ar tam tikri prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys paneigiami arba pripažįstami nepatikimais, jie yra atmetami ir toliau nenagrinėjami.
67. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 116.1.1 papunkčiu, baudžiamasis persekiojimas ar baudimas yra laikomas persekiojimu pabėgėlio apibrėžimo kontekste, jeigu jis yra neproporcingas ir diskriminuojantis. Vertinant, ar asmens persekiojimas bei baudimas gali būti prilyginamas neproporcingam ir diskriminuojančiam, turi būti įvertinta, ar asmeniui gali grėsti diskriminuojantis persekiojimas t. y. persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, politinių įsitikinimų ar jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba gali grėsti pernelyg griežta bausmė, pagal apibrėžimą prilygstanti persekiojimui.
68. Diskriminuojantis persekiojimas būtų konstatuojamas, jei baudžiamosios teisės nuostatos taikytinos visiems, bet baudžiamosios bylos keliamos tik tam tikriems asmenims remiantis požymiais, dėl kurių gali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Todėl svarbiausias dalykas pripažįstant asmenį pabėgėliu – diskriminuojantis elementas vykdant baudžiamojo persekiojimo procedūras. Nustatant, ar asmuo gali būti laikomas pabėgėliu, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tokius veiksnius: besikreipiančiojo asmenybę, jo politines pažiūras, jo poelgio priežastį, pobūdį, baudžiamojo persekiojimo pobūdį ir motyvus, pagaliau ir įstatymo, kuriuo remiantis vykdomas baudžiamasis persekiojimas, pobūdį. Tai gali padėti atskleisti, ar toks asmuo bijo būti persekiojamas, ar bijo tik baudžiamojo persekiojimo ir bausmės pagal įstatymą už įvykdytus veiksmus.
69. Pagrįstai nustačius, kad prieglobsčio prašytojo teiginys, jog baudžiamoji byla jo atžvilgiu yra „sufabrikuota“, yra labiau tikėtinas negu netikėtinas, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo kontekste tai laikoma nustatytu faktu, kuris pagrindžia prielaidą, jog jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra diskriminuojantis.
70. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikta informacija nepagrindžia išvados, jog jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra fabrikuojamas. Pareiškėjo pasakojimas apie nepagrįstai vykdomą baudžiamąjį persekiojimą yra hipotetinis, grindžiamas tik jo paties prielaidomis. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, jog baudžiamoji byla būtų diskriminacinio pobūdžio, t. y. iškelta dėl pareiškėjo rasės, tautybės, išpažįstamos religijos, politinių pažiūrų ir/ar priklausymo socialinei grupe. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas išsamiai ištyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei padarė išvadą, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) tariamai patirtą prokurorų persekiojimą nėra tikėtinas, todėl nebuvo laikomas patikimu įrodymu, o nenustačius šių aplinkybių, negalima spręsti dėl diskriminacinio elemento pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) vykdomame baudžiamajame persekiojime buvimo ar nebuvimo. Atsižvelgus į tai, jog jokių persekiojimo grėsmių tyrimo metu nebuvo identifikuota, nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Byloje nėra objektyvių įrodymų, paneigiančių minimą išvadą.
71. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.
72. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekonkretizavo ir nenurodė, kokie ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo ar Migracijos departamento sprendimo motyvai dėl padarytos išvados, kad nėra Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo pagrindų, yra nepagrįsti bei argumentų šiuo aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau jų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
73. Prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė dėl individualių aplinkybių, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis 1–2 punktuose.
74. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.