Administracinė byla Nr. AS-625-624/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00589-2018-6
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2018 m. rugsėjo 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
V. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – ir atsakovas, Vyriausybė) atkurti instituciją, skirtą tik žydų reikalams.
Pareiškėjo teigimu, Vyriausybės kanceliarija nepagristai atmetė jo prašymą atkurti prie Vyriausybės instituciją, skirtą tik žydų reikalams. Pareiškėjas nesutiko, jog pakanka šiuo metu prie Vyriausybės veikiančio Tautinių mažumų departamento. Pabrėžė, jog neprašo steigti naujos institucijos, o tik atkurti tarpukario Lietuvoje veikusią instituciją. Žydų vaidmuo Lietuvos gyvenime yra ypatingas, o Tautinių mažumų departamentas, pareiškėjo nuomone, nepajėgus rūpintis žydų reikalais. Toks reikalavimas, pareiškėjo teigimu, kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija).
Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje nurodė, jog nemano, kad ginčo dalykas yra tik valstybės valdymo klausimas. Pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pabrėžė, jog vis dar nėra priimtas Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas (toliau – ir Tautinių mažumų įstatymas). Tautinių mažumų departamentas nėra priėmęs nė vieno teisės akto, taigi jis nėra pajėgus spręsti su žydų tautine mažuma susijusių problemų.
Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams.
Nurodė, kad atskiros institucijos steigimas yra netikslingas ir neatitiktų Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 patvirtintos septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų, draudimo diskriminuoti konkrečią tautinę mažumą principo, valstybės finansinių galimybių, todėl pareiškėjo prašymas įpareigoti Vyriausybę atkurti instituciją, skirtą tik žydų reikalams, netenkintinas.
Taip pat pažymėjo, jog visa tai, ką Vyriausybė daro įgyvendindama Konstitucijoje ir įstatymuose jai nustatytą kompetenciją, yra valstybės valdymo reikalų sprendimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai). Atsakovas nurodė, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Vyriausybės veiklos. Atsakovo nuomone, iš skundo turinio, jame nurodytų aplinkybių ir suformuluotų reikalavimų matyti, kad pareiškėjas skundu siekė įpareigoti Vyriausybę atlikti veiksmus, susijusius ne su viešuoju administravimu, o su valstybės valdymo reikalų sprendimu, todėl skundas nepriskirtinas administraciniams teismams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 16 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. I-1957-815/2018 pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Vyriausybės veiklos.
Teismo vertinimu, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, jos 94 straipsnio 3 punktą, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 291 straipsnio 1 dalį Vyriausybė, steigdama savo įstaigas bei koordinuodama jų veiklą, atlieka valstybės valdžią valdymo srityje. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę atkurti instituciją, skirtą tik žydų reikalams, yra reikalavimas atlikti valstybės valdžios funkcijas, kuris negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.
III.
Pareiškėjas V. V. padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 16 d. nutarties.
Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdyje teismas bylą išnagrinėjo iš esmės, tačiau nutartyje nurodė, kad byla yra nenagrinėtina administracinių teismų. Pareiškėjas pažymi, kad teismas buvo šališkas, neatsižvelgė į pareiškėjo teismo posėdyje nurodytą faktą, kad būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo teigimu, ginčijamoje nutartyje turėjo būti nurodyta, į kokį teismą gali kreiptis pareiškėjas, jei byla nėra teisminga bylą nagrinėjusiam teismui. Pareiškėjo nuomone, taip buvo pažeista jo teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas akcentuoja, kad Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetas 2018 m. liepos 9–12 dienomis svarstė žmogaus teisių padėtį Lietuvos Respublikoje ir pripažino, kad dėl reikalų, susijusių su žydų bendruomene, situacija yra smerktina. Pareiškėjo teigimu, institucijos sukūrimas padėtų harmonizuoti lietuvių-žydų klausimą.
Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą iš esmės remiasi argumentais, nurodytais atsiliepime į pirminį pareiškėjo skundą. Papildomai atsakovas nurodo, kad pareiškėjo atskirojo skundo argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti ir nesusiję su nagrinėjama byla.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 16 d. nutartis, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 dalimi, nutraukė bylą kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.
ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.).
Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Administraciniai teismai ir šių teismų teisėjai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).
Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 3 punktą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 291 straipsnio 1 dalį Vyriausybė, steigdama savo įstaigas bei koordinuodama jų veiklą, atlieka valstybės valdžią valdymo srityje. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vyriausybę atkurti instituciją, skirtą tik žydų reikalams, yra reikalavimas atlikti valstybės valdžios funkcijas, kuris negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.
Dėl pareiškėjo skundo atskirojo skundo teiginių, kad nutartyje nėra nurodyta, koks Lietuvos Respublikos teismas galėtų nagrinėti tokią bylą, pažymėtina, kad Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija.“ Šios Konstitucijos nuostatos išreiškia valdžių padalijimo principą. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra, kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kad institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais, kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti ir kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (inter alia 2002 m. kovo 5 d., 2006 m. birželio 6 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).
Dėl kitų pareiškėjo atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija nurodo, kad sutinka su atsakovo pozicija, kad jie yra deklaratyvūs ir nesusiję su nagrinėjamu klausimu.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta teisingai aiškinant ir taikant proceso teisės normas, todėl yra paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija