Administracinė byla Nr. A-37-822/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00225-2016-1
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 84 230 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2009 m. kovo 5 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis bei jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, dėl to patyrė didelį stresą, neigiamas emocijas, dvasinį sukrėtimą, diskomfortą, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, taip pat iš dalies prarado regėjimą.
3. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nesilaikant Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų, kamerose teko ne daugiau nei 1,5 kv. m. ploto, kadangi 7.12 kv. m. ploto kameroje buvo laikomas su trimis nuteistaisiais. Lukiškių TI-K kamerose buvo 4 lovos, kurios užėmė didžiąją gyvenamojo ploto dalį, o kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo net 6 lovos. Dalį kamerų ploto užėmė nuteistųjų asmeniniai daiktai. Kriauklė ir unitazas stovėjo kamerų kampe ir nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirti tik 1 metro aukščio sienele. Kamerose nebuvo natūralaus apšvietimo, visą dieną buvo prietema. Dėl akių uždegimo pareiškėjas gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, o po gydymo prarado didelę dalį regėjimo, todėl pasekmes jaučia iki šiol.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad būdamas sveikas buvo priverstas nuolat gulėti arba stovėti, jautė akių skausmą, sukosi galva. Taip pat kamerose trūko oro, langą ne visada pavykdavo atidaryti dėl prieš jį esančių grotų, atidarius - oras nepatekdavo dėl nuolat uždarytų kameros durų. Sanitariniai mazgai buvo įrengti gyvenamosiose patalpose ir neturėjo atskirų vėdinimo sistemų, kamerose tvyrojo nemalonūs kvapai. Tokioje kameroje jis buvo priverstas būti 23 valandas per parą, kadangi tik vieną valandą buvo išvedamas pasivaikščioti. Atkreipė dėmesį, kad ilgą laiką nežinojo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų gali kreiptis į teismą. Apie tai sužinojo tik atvykęs į Marijampolės pataisos namus, bet to, bijojo, jog dėl kreipimosi į teismą jam gali atsirasti neigiamų pasekmių.
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 33–41).
6. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Lietuvos higienos normoje HN 76: 1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui, tačiau nuo 2010 m. balandžio 1 d. įsigaliojo nauja sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
7. Atsakovas papildomai paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturėjo teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Pažymėjo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra nuolat viršijamas, tačiau skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso normų. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis įrodymais nepagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai citavo tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio pateko į laisvės atėmimo vietą.
8. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, turi parodyti iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Suimtieji, esantys Lukiškių TI-K, dalyvauja laisvalaikio užimtumo programoje: organizuojami stalo žaidimų turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Įstaigoje įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, aukojamos Šv. Mišios. Asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija. Taip pat organizuojami profesionalų ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai, veikia biblioteka, kurios paslaugomis gali naudotis visi norintys. Suimtieji vedami į sporto salę, kino salę, dalyvauja ŽIV ir narkomanijos prevencijos programoje, vedami pasivaikščioti. Nurodė, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nuskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo ir judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio jis pateko į laisvės atėmimo vietą.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 87–92).
10. Teismas nustatė, kad ginčas nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo surašė ir paštu teismui išsiuntė 2016 m. sausio 13 d. (b. l. 1, 7), todėl konstatavo, jog reikalavimas dėl žalos, atsiradusios 2008–2009 metais, atlyginimo buvo pareikštas praleidus Civilinio kodekso (toliau - CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pasirėmęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinimais dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių vertinimo, teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų jautė didelius dvasinius, psichologinius ir emocinius išgyvenimus, kuriuos vertina 84 230 Eur suma. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis sudaro materialų reikalavimo tenkinimo pagrindą. Teismas akcentavo, jog asmuo turi suprasti, kad su juo yra elgiamasi netinkamai, jis yra žeminamas ir kankinamas, todėl jei A. K. jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Tai, kad pareiškėjas nežinojo, jog už netinkamas kalinimo sąlygas galima prisiteisti kompensaciją, nėra aplinkybė, su kuria būtų galima sieti sužinojimą apie teisių pažeidimą. A. K. teiginiai, kad anksčiau į teismą jis bijojo kreiptis dėl galimų neigiamų pasekmių ir dėl ligos, nepagrįsti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo regėjimas buvo taip sutrikęs, kad jis nuo 2008 m. iki 2016 m. neturėjo jokios galimybės pateikti skundo teismui. Iš administracinėje byloje esančių pareiškėjo medicininių dokumentų teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2008 m. vasario 20 d. blogai matė į tolį ir nurodyta diagnozė – trumparegystė, tačiau nustatyta diagnozė negalėjo pateisinti ilgo delsimo kreiptis į teismą. Iš A. K. išrašyto akinių recepto teismas darė išvadą, kad pareiškėjui buvo nustatyta 0,5 dioptrijų trumparegystė, kas laikoma nežymiu regos sutrikimu, ir kuris negali būti pripažįstamas užkirtusiu kelią pareiškėjui anksčiau kreiptis į teismą.
III.
13. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 100–101), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - jo skundą tenkinti.
14. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes teismas neatliko savo vaidmens, neišreikalavo iš atsakovo visų įrodymų, išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, nevertino jo patirtos kančios, nepagrįstai atmetė jo prašymą netaikyti senaties termino. Pabrėžia, jog Konvencijoje jokie ieškinio senaties terminai nenumatyti, o skundą teismui laiku paruošti kliudė silpna sveikatos būklė, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimų neišvertimas į lietuvių kalbą, kalinimo įstaigos administracijos veiksmai ribojant informaciją apie jo teises ir pareigas. Prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar CK 125 straipsnio 8 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai. Pažymi, jog palaiko visas savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytas aplinkybes.
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2009 m. kovo 5 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
18. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka tvirtindamas, jog Konvencija ieškinio senaties nenumato, o skundą teismui laiku paruošti kliudė silpna sveikatos būklė, EŽTT sprendimų neišvertimas į lietuvių kalbą, kalinimo įstaigos administracijos veiksmai ribojant informaciją apie jo teises ir pareigas.
20. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
21. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).
22. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.
23. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
24. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).
25. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. sausio 13 d. (b. l. 7), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2009 m. kovo 5 d.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ieškinio senaties eigos klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).
27. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.
28. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį.
29. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių priežasčių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo argumentus dėl tokio termino praleidimo įvertino tinkamai, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo motyvus palaiko ir jų nebekartoja. Teisėjų kolegija apelianto teiginius, susijusius su ieškinio senaties termino atnaujinimu dėl to, jog atsakovės atstovo pareigūnai nesupažindino su Konvencija ir EŽTT praktika, EŽTT sprendimai neišversti į lietuvių kalbą, vertina kritiškai. Pirma, Lukiškių TI-K pareigūnai neturi pareigos supažindinti pareiškėjo su įvairiais teismų sprendimais ar teisės aktais. Antra, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą pirmiausia grindė Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, o paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu.
32. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas (praleista ieškinio senatis) suponuoja, kad ginčo sprendimui nebeturi esminės teisinės reikšmės kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl kalinimo sąlygų, neišreikalavo reikiamų įrodymų ir pan.
33. Dėl apelianto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatos, įtvirtinančios sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, konstitucingumo pasakytina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegijai jokios abejonės dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatos turinio, reguliavimo apimties ar formos konstitucingumo nekilo, todėl apelianto prašymas atmestinas.
34. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija