Administracinė byla Nr. A-813-756/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03387-2018-5
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 2R-306(4R-603) ir klausimą dėl skundo priėmimo perduoti Komisijai svarstyti iš naujo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. liepos 2 d. su skundu kreipėsi į Komisiją prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. SP1-664(11.2.12E), kartu pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui dėl šio Agentūros sprendimo paduoti, tačiau Komisija 2018 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 2R-306(4R-603) atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nepriėmė nagrinėti ir jį grąžino. Pareiškėjo teigimu, Komisija, kaip ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas, teisę turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdama į konkrečias pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Asmens kreipimasis į sprendimą priėmusią instituciją dėl jos sprendimo peržiūrėjimo, neturėtų būti traktuojamas kaip pareiškėjo subjektyvus pasirinkimas naudotis ne apskundimo tvarka ir teikti skundą. Atsakymo į paklausimą laukimas turėtų būti vertinamas ne formaliai, o kaip objektyvi skundo padavimo praleidimo priežastis. Pareiškėjas pažymėjo, kad gavęs Agentūros atsakymą į jo prašymą dėl sprendimo peržiūrėjimo, laiku kreipėsi į Komisiją.
4. Agentūra nurodė, kad 2018 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. SP1-664(11.2.12E) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ pareiškėjui 2018 m. balandžio 3 d. buvo išsiųstas registruota siunta Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškoje Nr. 16-1008565871-A-1 (toliau – ir Paraiška) nurodytu adresu. Vadovaujantis Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 (2016 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 3D-175 redakcija), 72.7, 82.1, 82.2 punktų nuostatomis, asmuo laikomas informuotu apie paraiškos administravimo rezultatus, nuo informacijos apie juos atsiradimo Agentūros informaciniame portale (toliau – ir Portalas) dienos. Tai, kad pareiškėjas, gavęs 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. SP1-664(11.2.12E), pirmiausia kreipėsi į Agentūrą, nėra pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl Komisija pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. A. skundą.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas su 2018 m. gegužės 21 d. prašymu kreipėsi į Agentūrą, nurodė, jog 2018 m. gegužės 16 d. gavo SMS žinutę, kuria buvo informuotas apie susidariusią skolą pagal Paraišką, patikrinęs informaciją Portale, sužinojo apie 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. SP1-664(11.2.12E), pažymėjo, jog Agentūros 2018 m. kovo 22 d. sprendime nurodytus dokumentus įstatymo nustatyta tvarka išsiuntė per Lietuvos paštą, prašė netaikyti sankcijos; Agentūra 2018 m. birželio 18 d. raštu pareiškėją informavo, kad prašymas dėl sankcijos netaikymo netenkintas; pareiškėjas 2018 m. liepos 2 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašė panaikinti Agentūros 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. SP1-664(11.2.12E), taip pat atnaujinti terminą skundui dėl šio sprendimo paduoti; Komisija 2018 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 2R-306(4R-603) atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti.
7. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, vėliausiai 2018 m. gegužės 21 d. susipažinęs su Agentūros 2018 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. SP1-664(11.2.12E), turėjo suprasti, kad skundas dėl šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo paduodamas pasirinktinai Komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Susipažinęs su Agentūros sprendimu, pareiškėjas su prašymu dėl sankcijos netaikymo kreipėsi į Agentūrą, dėl to praleido terminą skundui paduoti. Pareiškėjas 2018 m. liepos 2 d. skunde Komisijai nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurios buvo kliūtimi pareiškėjui per įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą (nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. birželio 21 d.) kreiptis į Komisiją dėl Agentūros 2018 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. SP1-664(11.2.12E) teisėtumo patikrinimo. Pareiškėjas nedetalizavo, kuo remdamasis pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, t. y. kreipėsi ne į Agentūros sprendime nurodytas skundą nagrinėjančias institucijas, o į ginčo sprendimą priėmusį subjektą. Apie tai, kad pareiškėjas būtų suklaidintas apskundimo tvarkos, pareiškėjas nenurodė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas savo valia pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą, dėl to vėliau jam kilo neigiamos pasekmės (praleistas skundo padavimo terminas). Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas, nesutikdamas su Agentūros 2018 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. SP1-664(11.2.12E), negalėjo pasinaudoti jam šiame sprendime išaiškinta apskundimo tvarka.
III.
8. Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nėra įtvirtintas termino nutraukimo institutas asmeniui pasikreipus į valstybės (savivaldybės) instituciją dėl jos sprendimo peržiūrėjimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes, analogiškas nurodytoms skunde pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad atmesdamas jo skundą teismas nesivadovavo teisingumo ir protingumo principais, nepasisakė, ar pareiškėjas, kreipęsis į Agentūrą dėl sankcijos netaikymo ir laukdamas bei dėl to praleidęs terminą apskųsti Agentūros 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. SP1-664(11.2.12E), pasielgė teisingai ir protingai.
10. Pareiškėjas akcentuoja, kad nepažeidė teisės aktais nustatytų reikalavimų, keliamų ūkinei veiklai, o Agentūra sankciją pritaikė neišnaudojusi visų jai suteiktų galimybių. Tokie Agentūros metodai ir priemonės yra neproporcingi ir nesąžiningi.
11. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kad jis pirmiausia kreipėsi į Agentūrą, galbūt nutraukia terminą Agentūros 2018 m. kovo 22 d. sprendimui Nr. SP1-664(11.2.12E) apskųsti. Dėl to esą tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar tai, kad ABTĮ nėra įtvirtintas termino nutraukimo institutas, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
k o n s t a t u o j a:
IV.
13. Ginčas šioje byloje kilo dėl Komisijos 2018 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 2R-306(4R-603), kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl Agentūros 2018 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. SP1-664(11.2.12E) paduoti ir skundas grąžintas pareiškėjui A. A., pagrįstumo ir teisėtumo.
14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad terminą skundui dėl Agentūros 2018 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. SP1-664(11.2.12E) paduoti pareiškėjas praleido dėl savo paties pasirinktų veiksmų, o ne dėl svarbių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių.
15. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad teismas netinkamai įvertino faktą, jog terminą jis praleido dėl to, kad prieš kreipdamasis į teismą jis dėl sankcijos netaikymo kreipėsi į Agentūrą ir laukė jos atsakymo. Pareiškėjas taip pat mano, jog tai, kad ABTĮ nėra įtvirtintas termino nutraukimo institutas asmeniui kreipusis į valstybės instituciją dėl jos sprendimo peržiūrėjimo, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, dėl to prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
16. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
17. ABTĮ nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (26 str. 1 d.). Jeigu įstatymai nenustato kitaip, administracinius ginčus ne teismo tvarka nagrinėja Lietuvos administracinių ginčų komisija ir jos teritoriniai padaliniai (27 str. 1 d.).
18. Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 23 d.) nustatyta, kad skundas (prašymas) administracinių ginčų komisijai paduodamas per vieną mėnesį nuo individualaus administracinio akto paskelbimo arba įteikimo ar pranešimo apie viešojo administravimo subjekto veiksmus (atsisakymą atlikti veiksmus) suinteresuotai šaliai dienos (8 str. 1 d.). Pareiškėjo prašymu Lietuvos administracinių ginčų komisijos pirmininkas (komisijos pirmininko pavaduotojas teritoriniame padalinyje) ar komisijos pirmininko (komisijos pirmininko pavaduotojo teritoriniame padalinyje) paskirtas kitas administracinių ginčų komisijos narys skundo (prašymo) padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbios priežasties (9 str. 1 d.).
19. Atsižvelgiant į Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 8 ir 9 straipsnių normų turinį bei jomis reguliuojamų teisinių santykių pobūdį, vertinant aplinkybes, susijusias su termino kreiptis į Komisiją praleidimu, ir sprendžiant dėl tokio termino atnaujinimo, pagal analogiją taikytini Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai dėl ABTĮ nustatyto termino kreiptis į administracinį teismą ir jo atnaujinimo.
20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015; kt.).
21. Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis su skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens visiškas pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas. Termino atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas vertina, kada suinteresuotas asmuo faktiškai susipažino su atitinkamais sprendimais ir ar jis neturėjo galimybių su jais susipažinti anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-4/2012; kt.). Be to, operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011; kt.).
22. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas į Komisiją kreipėsi praleidęs Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui dėl Agentūros 2018 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. SP1-664(11.2.12E) paduoti. Tačiau pareiškėjas teigia, kad minėtą terminą praleido dėl to, kad prieš kreipdamasis į teismą, kreipėsi į Agentūrą ir laukė jos atsakymo. Pareiškėjo įsitikinimu, ši aplinkybė turėjo būti vertinama kaip svarbi ir pateisinanti termino kreiptis į Komisiją praleidimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, su kuriomis jis sieja termino paduoti skundą Komisijai praleidimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių.
23. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pareiškėjo iniciatyva vykdomas susirašinėjimas su atsakovu po ginčijamo individualaus administracinio akto priėmimo nėra laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą išvadai, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-270/2013; 2014 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-312/2014; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-502/2018; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-262-756/2018; kt.). Nagrinėjamu atveju Agentūros 2018 m. kovo 22 d. sprendime Nr. SP1-664(11.2.12E) pareiškėjui buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, t. y. kad jis gali būti skundžiamas Komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo gavimo dienos, tačiau pareiškėjas pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą – su prašymu netaikyti sankcijų kreipėsi į Agentūrą. Tai vertintina kaip pareiškėjo nerūpestingumas, neaktyvumas ir neoperatyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises ir interesus. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, nusprendęs kreiptis į kitas institucijas, o ne į teismą, pats pasirinko savo elgesio variantą, todėl skundo padavimo terminą praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.
24. Pareiškėjo argumentai, kad jis nepažeidė ūkinei veiklai nustatytų reikalavimų ir kad Agentūra sankciją jam pritaikė neišnaudojusi visų jai suteiktų galimybių, veikė neproporcingai ir nesąžiningai, yra susiję su pareiškėjo skundo dėl Agentūros 2018 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. SP1-664(11.2.12E) nagrinėjimu iš esmės, o šios administracinės bylos dalykas – termino šiam Agentūros sprendimui apskųsti atnaujinimo klausimas. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra susiję su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku ir teisėjų kolegija jų nevertina.
25. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar tai, kad ABTĮ nėra įtvirtintas termino nutraukimo institutas asmeniui pasikreipus į valstybės (savivaldybės) instituciją dėl jos sprendimo peržiūrėjimo, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
26. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.).
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes ir šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad jo kreipimasis į Agentūrą galbūt nutraukia jos 2018 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. SP1-664(11.2.12E) termino eigą ir kad tai turėtų būti įtvirtinta ABTĮ (nors kreipimosi į Komisiją terminus nustato Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymas), tačiau šių savo teiginių nepagrindė jokiais bylos faktais ir teisės aktų normomis. Be to, kaip minėta, aplinkybė, kai asmuo, žinodamas viešojo administravimo subjekto veiksmų apskundimo tvarką, savo galbūt pažeistas teises nusprendžia ginti kreipdamasis į tą patį viešojo administravimo subjektą, termino apskųsti tokio viešojo administravimo subjekto priimtus sprendimus aspektu ne kartą vertinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, kad tokiais atvejais asmuo veikia savo valia rizikuodamas praleisti viešojo administravimo subjekto sprendimo apskundimo teismui ar, kaip yra šiuo atveju – Komisijai, terminą.
28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl ABTĮ nuostatų neatitikties Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
29. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.