Civilinė byla Nr. e3K-3-246-701/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01481-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.38; 3.1.17.3; 3.3.2.1; 3.3.3.7.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ ieškinius atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“, Vilniaus miesto 35-ojo notaro biuro notarei A. P. dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo bei dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos kredito sprendimai“, bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių šalių teisę bylą baigti taikos sutartimi, taikos sutarties patvirtinimo tvarką, nutarties, kuria atsisakyta tvirtinti taikos sutartį, apskundimo galimybę, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. civilinėje byloje Nr. e2-4511-603/2018 pareikštu ieškiniu prašė: 1) nutraukti UAB „Acumen“, UAB „Serneta“ (pardavėjų) ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (pirkėjos) 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria ieškovė pardavė, o atsakovė nupirko pastatą – parduotuvę su vaistinės patalpomis, pastatą – prekybos paviljonus, pastatą – sandėlį, kitus statinius (inžinerinius) Vilniuje, Šeškinės g. 22; 2) taikyti restituciją: grąžinti ieškovei pastatą su vaistinės, kavinės ir administracinėmis patalpomis Vilniuje, Šeškinės g. 22, ir įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovei 50 316,98 Eur. Ieškovė nurodė, kad atsakovė padarė esminį sutarties pažeidimą, t. y. tinkamai neatsiskaitė su ieškove, todėl sutartis turi būti nutraukta ir taikytina restitucija.
3. Ieškovė atsakovei Vilniaus miesto 35-ojo notaro biuro notarei A. P. 2018 m. spalio 22 d. civilinėje byloje Nr. e2-5052-794/2018 pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2008 m. birželio 3 d. notarės liudijimo, registro Nr. 5414-7, dalį dėl UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ įvykdytos 2007 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų ir visiško atsiskaitymo su ieškove. Ieškovė nurodė, kad notarė, išduodama 2008 m. birželio 3 d. liudijimą, neįsitikino tinkamu atsiskaitymo prievolės pagal 2007 m. rugpjūčio 7 d. sutartį įvykdymu.
4. Ieškovės kreditorių susirinkime, įvykusiame 2018 m. rugsėjo 12 d., nutarta ieškovės bankroto procedūrą vykdyti ne teismine tvarka.
5. Ieškovė ir atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2018 m. lapkričio 8 d. civilinėje byloje Nr. e2-4511-603/2018 pateikė teismui taikos sutartį, prašė ją patvirtinti. Pagal taikos sutarties sąlygas atsakovė pripažįsta ieškinio reikalavimus, sutinka perduoti (grąžinti) nekilnojamąjį turtą ieškovei, o ieškovė pripažįsta atsakovės teisę gauti iš ieškovės 50 316,98 Eur sumokėtų lėšų ir turto pagerinimo išlaidų atlyginimą.
6. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki įsiteisės teismo nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo, sustabdyti antstolio D. K. paskelbtas varžytynes Nr. 161812 dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančio ir hipotekos pagrindu suvaržyto nekilnojamojo turto – pastato Vilniuje, Šeškinės g. 22, bei atsakovės nuomos teisės į valstybinės žemės sklypą, kadastrinis adresas 0101/0020:71.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsisakė patvirtinti ieškovės ir atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sudarytą taikos sutartį; netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones; nurodė, kad nutarties dalis dėl atsisakymo patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį atskiruoju skundu neskundžiama, o nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.
8. Teismas nustatė, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas trečiajam asmeniui UAB „Baltijos kredito sprendimai“, parduodamas varžytynėse. Teismas nurodė, kad pagal taikos sutarties sąlygas atsakovė pripažįsta ieškinio reikalavimus, sutinka perduoti (grąžinti) ginčo turtą ieškovei, o ieškovė pripažįsta atsakovės teisę gauti iš ieškovės 50 316,98 Eur sumokėtas lėšas ir turto pagerinimo išlaidų atlyginimą. Taigi taikos sutartimi iš esmės siekiama atlikti restituciją, tačiau nėra atsižvelgiama į ginčo nekilnojamajam turtui taikytus apsunkinimus, iš jo atliekamą išieškojimą. Teismas pažymėjo, kad taikos sutartimi UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sutinka laikyti nutraukta sutartį, kuri jau yra įvykdyta, ir sutinka perleisti ieškovei turtą, nors šis yra įkeistas hipotekos kreditorei UAB „Baltijos kredito sprendimai“ ir be šios leidimo negali būti perleistas; iš šio turto jau yra vykdomas priverstinis išieškojimas. Teismo vertinimu, taikos sutarties patvirtinimas galimai pažeistų hipotekos sandorį bei juo užtikrinamas UAB „Baltijos kredito sprendimai“ teises.
9. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teisme pagal ieškovės ieškinį atsakovei notarei A. P. iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2-5052-794/2018 nėra priimtas galutinis procesinis sprendimas dėl 2008 m. birželio 3 d. notaro išduoto liudijimo Nr. 5414-7 dalies dėl UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ įvykdytos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų ir atsiskaitymo su ieškove pripažinimo negaliojančiu. Teismo vertinimu, tokia situacija leidžia abejoti šalių taikos sutarties sąžiningumu.
10. Teismas sprendė, kad šalių pateiktos taikos sutarties patvirtinimas pažeistų viešąjį interesą, teisėtus atsakovės kreditorės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ lūkesčius, todėl ją tvirtinti atsisakė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 2 dalis).
11. Atsisakęs patvirtinti šalių taikos sutartį teismas netenkino prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pateikė atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo nutarčių atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šie išsiųsti į apeliacinės instancijos teismą. Kadangi pakartotinai pateiktame prašyme nėra nurodyta kitų naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo vertinti nagrinėjamoje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę kitaip, nei ji įvertinta ankstesnėse nutartyse.
12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-5052-794/2018 pagal ieškovės ieškinį atsakovei notarei A. P. prijungta prie civilinės bylos Nr. e2-4511-603/2018 pagal ieškovės ieškinį atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“.
13. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės atskirojo skundo dalį dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį; priėmė atskirojo skundo dalį, kuria skundžiama minėtos nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas nurodė, kad CPK 334 straipsnyje nenustatyta galimybė atskiruoju skundu skųsti nutartį (jos dalį), kuria atsisakyta tvirtinti taikos sutartį, tokia nutartis yra neskundžiama.
14. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutarties dalies, kuria atsisakyti priimti atskirojo skundo dalį dėl taikos sutarties nepatvirtinimo, 2018 m. gruodžio 3 d. nutartimi panaikino minėtą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį ir klausimą išsprendė iš esmės – priėmė ieškovės atskirojo skundo dalį dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį. Teismas minėtą atskirojo skundo dalį priėmė atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėja atskiruosius skundus dėl nutarčių, kuriomis atsisakyta patvirtinti šalių sudarytas taikos sutartis (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1595-370/2018).
15. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2019 m. kovo 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį.
16. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas priimti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria atsisakoma tvirtinti taikos sutartį, atitinka aktualią teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-517-516/2018).
17. Teismas nurodė, kad byloje kaip trečiasis asmuo dalyvauja UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, ginčijama sutartimi įgijusi nekilnojamąjį turtą, 2008 m. liepos 22 d. sutartinės hipotekos sandoriu šį turtą įkeitė kreditoriui AB bankui „Snoras“, kurio teises perėmė šioje byloje kaip trečiasis asmuo dalyvaujanti UAB „Baltijos kredito sprendimai“. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ netinkamai vykdant hipoteka užtikrintus įsipareigojimus, yra vykdomas išieškojimas iš įkeisto turto, kuris buvo perleistas nagrinėjamoje byloje ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi ir dėl kurios šalys sudarė teismui pateiktą tvirtinti taikos sutartį. Teismo vertinimu, pateikta taikos sutartis, pagal kurią UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ netenka nekilnojamojo turto, kuriuo užtikrintas įsipareigojimas trečiajam asmeniui, jos patvirtinimo atveju akivaizdžiai turėtų reikšmės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ teisėms, jos galimybėms patenkinti jau vykdomą reikalavimą bei sudarytų galimybę kilti kitiems teisminiams ginčams.
18. Teismas pažymėjo, kad taikos sutarties tikslas yra šalių tarpusavio nuolaidomis išspręsti kilusį teisminį ginčą, užkirsti kelią kilti teisminiam ginčui ateityje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.983 straipsnis). Teismas padarė išvadą, kad, esant tokiai procesinei situacijai, kokia susiklostė nagrinėjamoje civilinėje byloje, kai ginčo baigtis gali sukelti teisinių pasekmių ne tik ginčijamos sutarties šalims, bet ir kitiems asmenims, taikos sutartis yra galima tik suderinus visų suinteresuotų asmenų nuomonę. Priešingu atveju taikos sutartimi nebus pasiektas vienas pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis).
19. Teismas sprendė, kad, esant aptartoms aplinkybėms (nurodytoms šios nutarties 17 punkte), šalių siūloma taikos sutartis nepadės atkurti teisinės taikos tarp dalyvaujančių byloje asmenų, priešingai, tokios taikos sutarties patvirtinimas neigiamai paveiktų trečiojo asmens teisinę padėtį ir sukurtų prielaidas naujiems teisminiams ginčams. Dėl to teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad taikos sutartis neatitinka CPK 42 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes plačiąja prasme viešoji tvarka suprantama ir kaip apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus.
20. Atsižvelgdamas į tai, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindė būtinybe užtikrinti šalių pateiktos taikos sutarties įvykdymą, teismas padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nepatvirtinęs taikos sutarties, pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
21. Teismas pažymėjo, kad ieškovė jau reiškė prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šiuos Vilniaus apygardos teismas atmetė 2018 m. rugpjūčio 16 d. ir 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimis. Išnagrinėjus ieškovės atskiruosius skundus šios pirmosios instancijos teismo nutartys Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi paliktos nepakeistos. Kadangi ieškovė 2018 m. lapkričio 7 d. prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių jokių pasikeitusių aplinkybių, išskyrus pateiktą tvirtinti šalių taikos sutartį, nenurodė, šis prašymas, teismo vertinimu, atmestas pagrįstai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, kiti byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai
22. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį ir priimti naują nutartį – patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Teismai, spręsdami civilinį ginčą, kilusį tarp privačių juridinių asmenų, kurių pagrindinis tikslas – privataus turtinio intereso tenkinimas ir pelno siekimas (CK 2.34 straipsnio 3 dalis, 2.47 straipsnio 1 dalis 4 punktas), netinkamai aiškino viešojo intereso (pirmosios instancijos teismas) ir viešosios tvarkos (apeliacinės instancijos teismas) santykį juridinio asmens privataus intereso atžvilgiu, t. y. nenustatė viešojo intereso ribų, nenurodė konkrečių kriterijų, kuriais remiantis byloje buvo nustatyta ir suabsoliutinta viešojo intereso svarba trečiojo juridinio asmens, taip pat turinčio tik privatų turtinį interesą, teisių apsaugos kontekste.
22.2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso ir viešosios tvarkos sąvokos yra vertinamojo pobūdžio, jų turinys negali būti iš anksto apibrėžtas ir gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695/2003; 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-774/2003; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017).
22.3. Teismas, konstatuodamas viešojo intereso dominavimą atitinkamoje byloje, kiekvienu konkrečiu atveju privalo nustatyti viešojo intereso ribas ir nurodyti konkrečius kriterijus, kuriais remiantis buvo nustatytas viešasis interesas, o ne vien formaliai deklaruoti faktą dėl viešojo intereso tariamo dominavimo ir jo tariamo pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2009). Nagrinėjamu atveju teismai, vien formaliai deklaruodami, kad taikos sutarties patvirtinimas prieštarauja viešajam interesui, nukrypo nuo šios teisminės praktikos taisyklės.
22.4. Teismai, konstatuodami tariamą taikos sutarties prieštaravimą viešajam interesui, nepagrįstai viešuoju interesu pripažino trečiojo asmens privatų interesą (CK 1.5 straipsnis). Trečiasis asmuo šioje byloje gina ne viešąjį interesą, bet savo subjektinę teisę – individualizuotą, privatų turtinį interesą, kurį, kaip hipotekos kreditorius, jis siekia patenkinti iš ginčo nekilnojamojo turto vertės. Be to, trečiojo asmens šios subjektinės teisės įgyvendinimas, šalims sudarius taikos sutartį, yra užtikrintas pagal CK 4.170 straipsnio 6 dalį, todėl tokia šio asmens subjektinė teisė net negali būti vertinama kaip tariamai pažeista ir tokia laikoma.
22.5. Nagrinėjamu atveju viešojo intereso aspektu būtent ieškovės, turinčios specialųjį bankrutuojančios įmonės statusą, ir jos kreditorių interesai turi būti prioritetiškai ginami. Tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, turi viešąjį interesą, o tai įpareigoja teismą būti aktyvų, suteikia teisę ir pareigą rinkti įrodymus, būtinus išnagrinėti bylą ir įvertinti reikšmingas jos aplinkybes visais esminiais aspektais (žr., pvz., Kavalnė, S., Mikuckienė, V., Norkus, R., Velička, R. Bankroto teisė: vadovėlis. Vilnius: Justitia, 2009, p. 23–24; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-704/2006; 2007 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-141/2007).
22.6. Taikos sutartimi šalys pasiekė protingą skirtingų savo interesų pusiausvyrą, kuri išankstinės valios išraiškos forma šalių buvo aptarta ir sulygta dar 2007 m. rugpjūčio 7 d. ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties 2.5 punkte ir 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutarties 10 punkte. Tai reiškia, kad, remiantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, taikos sutarties sudarymas šioje civilinėje byloje atitinka išankstinę, dar 2007 m. sudarytų sandorių metu ieškovės ir atsakovės atskleistą valią ir išreikštus tikruosius ketinimus dėl atsiskaitymo formos grąžinant ginčo turtą natūra tuo atveju, jeigu pirkėja (atsakovė) vengs vykdyti ir (ar) neįvykdys minėtais sandoriais prisiimtų įsipareigojimų (CK 6.193, 6.200 straipsniai).
22.7. Teismai, atsisakydami patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, netinkamai taikė ir aiškino CPK 42 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, be kita ko, įtvirtinančias atsakovo teisę pripažinti ieškinį. Atsakovo procesinė teisė pripažinti ieškinį grindžiama dispozityvumo principu, kurio turinys įtvirtina šalių autonomiją ir sudaro galimybę laisvai naudotis joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Vienintelė išlyga, ribojanti šios atsakovo procesinės teisės įgyvendinimą, yra įtvirtinta CPK 42 straipsnio 2 dalyje – teismas nepriima atsakovo ieškinio pripažinimo ar netvirtina taikos sutarties tik tokiu atveju, jeigu šie veiksmai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Tačiau šiuo atveju teismai nenustatė fakto, kad šalių sudaryta taikos sutartis prieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, o teismų nustatytas taikos sutarties tariamas prieštaravimas viešajam interesui, kuris neva dominuoja trečiojo asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“ atžvilgiu, yra iš esmės nepagrįstas.
22.8. Teismai, spręsdami taikos sutarties tvirtinimo klausimą, nepagrįstai netaikė CK 4.170 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21, 33, 34 straipsnių nuostatų. Šiose teisės normose įtvirtintas teisinis reguliavimas užtikrina trečiojo asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“, kaip hipotekos kreditoriaus, teises ir turtinius interesus šalių sudarytos taikos sutarties kontekste. Remiantis CK 4.170 straipsnio 6 dalimi, trečiasis asmuo po taikos sutarties sudarymo išlieka hipotekos kreditoriumi ginčo įkeisto nekilnojamojo turto atžvilgiu. Be to, remiantis ĮBĮ 21, 33, 34 straipsniais, trečiasis asmuo ieškovės bankroto byloje taptų privilegijuotu kreditoriumi, nes jo, kaip hipotekos kreditoriaus, finansinis reikalavimas būtų tenkinamas pirmumo tvarka. Taigi šalių sudaryta taikos sutartis nepažeidžia trečiojo asmens teisių ir interesų.
23. Atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pareiškimu prisidėjo prie ieškovės kasacinio skundo.
24. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį ir priimti naują nutartį – patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Remiantis CPK 2 straipsniu, vienas pagrindinių civilinio proceso tikslų yra taikos tarp ginčo šalių atkūrimas. Šios CPK 2 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos neatsiejamai nuo CPK 41 straipsnio 1 dalyje suformuluoto ginčo šalių apibūdinimo, t. y. turi būti siekiama atkurti taiką ne tarp visų byloje dalyvaujančių asmenų, o tik tarp ieškovo ir atsakovo. Tokios pozicijos pagrįstumą patvirtina ir CPK 37 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos, apibrėžiančios, kas civiliniame procese yra laikomi dalyvaujančiais byloje asmenimis. Byloje priimamas procesinis sprendimas toje byloje dalyvaujantiems tretiesiems asmenims visada turės įtaką, tačiau, skirtingai negu ginčo šalims, ta įtaka bus netiesioginė. Atsižvelgiant į tai, CPK 2 straipsnyje įtvirtindamas, kad civiliniame procese turi būti siekiama kuo greičiau atkurti taiką būtent tarp ginčo šalių, įstatymų leidėjas įtvirtino ieškovo ir atsakovo interesų prioritetą lyginant su kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra visiškai paaiškinama tuo, kad civiliniame procese priimamas procesinis sprendimas turi tiesioginę reikšmę tik ginčo šalims, kurios kartu turi ir teisę valdyti minėtą riziką bei sudaryti taikos sutartį. Nagrinėjamu atveju susidarė priešinga situacija. Ieškovė ir atsakovė sudarė abiejų šalių interesus visiškai atitinkančią ir viešosios tvarkos nepažeidžiančią taikos sutartį, tačiau teismai, spręsdami dėl taikos sutarties patvirtinimo, pirmenybę teikė ne šalių, o trečiojo asmens interesams. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai trečiąjį asmenį priskyrė prie ginčo šalių, pažeidė minėtą CPK 2 straipsnyje įtvirtintą civilinio proceso tikslą.
24.2. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį dėl menamo trečiojo asmens teisių pažeidimo, netinkamai taikė ir pernelyg plačiai aiškino CPK 47 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias civiliniame procese dalyvaujančio trečiojo asmens teises. Remiantis CPK 47 straipsnio 2 dalimi, trečiasis asmuo turi aiškiai apibrėžtus teisių ribojimus, tarp kurių yra ir ribojimas sudaryti taikos sutartį. Tokia trečiajam asmeniui įtvirtinta teisių išimtis visiškai atitinka CPK 42 straipsnio, 140 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias taikos sutarties sudarymas yra išimtinai tik ginčo šalių, t. y. ieškovo ir atsakovo, prerogatyva. Tik šalys turi galimybę derėtis dėl konkrečių taikos sutarties sąlygų ir kartu privalo derinti tarpusavio interesus. Tokia situacija paaiškinama tuo, kad civiliniame procese priimamas procesinis sprendimas tiesioginę įtaką gali turėti tik ginčo šalims. Tuo tarpu trečiojo asmens statusu dalyvaujančiam subjektui minėtas sprendimas gali turėti tik netiesioginę įtaką. Dėl to galimybė sudaryti taikos sutartį trečiajam asmeniui yra apskritai neaktuali.
25. Ieškovė pareiškimu prisidėjo prie atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kasacinio skundo.
26. Trečiasis asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ atsiliepimais į kasacinius skundus prašo kasacinius skundus palikti nenagrinėtus, o netenkinus šios prašymo – kasacinius skundus atmesti ir palikti nepakeistas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nutartis; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
26.1. Teismai tinkamai vertino, kad prašoma patvirtinti taikos sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir dėl to negali būti tvirtinama. Ieškovė ir atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ būtinumą sudaryti taikos sutartį grindžia atsakovės neatsiskaitymo su ieškove faktu, tačiau notarės 2008 m. birželio 3 d. išduotas liudijimas ir viešame Nekilnojamojo turto registre nurodyti duomenys, kurie nėra nuginčyti ir yra galiojantys, todėl yra teisėti ir jais negali būti abejojama, liudija esant priešingai, t. y. kad atsakovė pagal 2007 m. rugpjūčio 7 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove yra visiškai atsiskaičiusi sutarties sudarymo dieną. Šalių nurodoma notariškai nepatvirtinta, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties 8.3 punktui prieštaraujanti 2007 m. rugpjūčio 8 d. papildoma sutartis, kuria neva buvo pakeista atsiskaitymo tvarka, neįrodo esant priešingai. Taigi šalių sudaryta taikos sutartis, remiantis CPK 42 straipsnio 2 dalimi, kaip prieštaraujanti imperatyviosioms Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 1 ir 2 straipsnių, CK 1.74 straipsnio 1 dalies, 1.80 straipsnio 1 dalies, 4.262 straipsnio, 6.393 straipsnio 3 dalies, CPK 197 straipsnio 2 dalies normoms, negali būti tvirtinama.
26.2. Kasaciniais skundais nėra ginčijami teismų argumentai dėl taikos sutarties prieštaravimo minėtoms imperatyviosioms įstatymo normoms, dėl šios priežasties kasaciniai skundai turi būti palikti nenagrinėti (CPK 340 straipsnio 1 dalis). Teismų nutartys negali būti pripažintos neteisėtomis ginčijant tik dalį jų argumentų. Ginčijant tik dalį argumentų yra laikoma, kad dėl kitų argumentų nutartys yra įsiteisėjusios ir kasatoriai su ja sutinka.
26.3. Teismai tinkamai vertino tiek byloje, tiek trečiojo asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“ atžvilgiu vyraujantį viešąjį interesą. Atsakovę UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, trečiuosius asmenis BAB banką „Snoras“ ir UAB „Baltijos kredito sprendimai“ siejantys teisiniai santykiai yra tiesiogiai susiję su viešuoju interesu. Šių santykių prigimtis – finansiniai kreditavimo santykiai, kurių pagrindu atsakovei buvo suteikta paskola. Be to, tretieji asmenys yra finansų sistemos dalyviai, kurių veiklą prižiūri Lietuvos bankas. O UAB „Baltijos kredito sprendimai“ perimtas BAB banko „Snoras“ paskolų portfelio dydis ir įvairovė per se (savaime) daro didelę jo įtaką finansų sistemai, taigi ir viešajam interesui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 24 nutarimas byloje Nr. 135/2010).
26.4. Teismai nesuabsoliutino trečiojo asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“ teisių ir interesų, tinkamai paskirstė byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad jos, kaip specialių bankrutuojančios įmonės statusą turinčio subjekto, teisės turėjo būti prioritetiškai ginamos. Viešieji interesai neturi iš anksto nustatytos ir nekintančios hierarchijos. Joks viešasis interesas a priori (iš anksto) nėra svarbesnis už kitus viešuosius interesus. Viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03). Atitinkamai kadangi tiek trečiojo asmens, tiek ieškovės atžvilgiu vyrauja viešasis interesas, argumentai, jog teismai privalėjo taikyti viešąjį interesą prioritetiškai tik ieškovės atžvilgiu, yra teisiškai nepagrįsti. Be to, nusprendus, kad ieškovės statusas turi prioritetą finansų sistemos stabilumo aspektu, būtų ne tik paneigta nurodyta teisės doktrina, bet ir nepagrįstai suteiktas prioritetas bankroto procesui ir jo faktui. Remiantis kasacinio teismo praktika, viešasis interesas bankroto bylose pasireiškia tik pareiga nagrinėjant bylą teismams būti aktyviems ir imtis veiksmų patiems nustatyti objektyvią tiesą peržengiant rungimosi principo ribas (CPK 12 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2010).
26.5. Teismai tinkamai nustatė ir įvertino, kad patvirtinus taikos sutartį ir ginčo turtą grąžinus ieškovės nuosavybėn (taikius restitucija) bus pažeistos UAB „Baltijos kredito sprendimai“ teisės ir teisėti interesai. Jei ieškovei bus perleistas ginčo turtas, jis bus valdomas bankroto administratoriaus ir realizuojamas ĮBĮ nustatyta tvarka. Remiantis šia tvarka iš bankroto proceso metu realizuoto ginčo turto gautų pajamų privalės būti mokamos administravimo išlaidos (ĮBĮ 36 straipsnis). Tai reiškia, kad atsiras nepagrįstų ir nereikalingų išlaidų, kurių trečiasis asmuo nepatirtų toliau vykdant išieškojimą priverstine tvarka. Bankroto proceso specifika lemia tai, kad ginčo turtas privalėtų būti realizuojamas atsižvelgiant į kreditorių priimtus sprendimus bei viešame aukcione. Toks procesas nulemtų nepagrįstai ilgą ginčo turto pardavimo procesą, kurį atsakovė ir su ja susiję asmenys galėtų dar labiau vilkinti ginčydami tiek kreditorių susirinkimo, tiek teismo priimtus sprendimus šiais klausimais. Iš naujo pradėjus ginčo turto pardavimą bankroto procese, bus neproporcingai atidėta trečiojo asmens galimybė operatyviai vykdyti išieškojimą iš ginčo turto. Be to, trečiasis asmuo, pirkdamas paskolų portfelį iš BAB banko „Snoras“, vertino, kad reikalavimo teises įgyja būtent į atsakovę UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, t. y. subjektą, kuris, įvertinus jo turto aktyvus, neturėtų būti nemokus.
27. Atsakovė Vilniaus miesto 35-ojo notaro biuro notarė A. P. atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinio skundo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad ji nuo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutarties, kuria buvo sujungtos dvi bylos pagal ieškovės ieškinius jai ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, priėmimo byloje toliau dalyvauja kaip atsakovė, tačiau ji nėra taikos sutarties šalis.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi buvo nuspręsta informuoti byloje dalyvaujančius asmenis apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas ir jiems pasiūlyta pateikti paaiškinimus dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, (ne)skundžiamumą atskiruoju skundu ir jos (ne)buvimą peržiūrėjimo apeliacine tvarka objektu, aiškinimo ir taikymo.
29. Ieškovė pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad CPK 2 straipsnio, 228 straipsnio 1 dalies, 231 straipsnio 1 dalies, 159 straipsnio 1 dalies, 249 straipsnio 1 dalies sisteminė analizė teikia pagrindą daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis atsisakoma patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, gali būti skundžiamos atskiraisiais skundais, nors tiesiogiai tai nenustatyta civilinio proceso įstatymuose. Civilinio proceso tikslo – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – įgyvendinimą užtikrina ir CPK 7, 13 straipsniuose įtvirtinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei dispozityvumo principai. Užkertant kelią šalims apskųsti nutartį, kuria atsisakoma tvirtinti taikos sutartį ir užbaigti bylą, susidarytų teisiškai ydinga situacija, neatitinkanti civilinio proceso tikslų, nes, šalims nerandant kitokio susitarimo, iki procesinio sprendimo priėmimo prarandama galimybė atkurti taiką tarp šalių, o bylos baigtis priimant procesinį sprendimą tokiu atveju ne tik lemtų ilgesnį teismo procesą, bet ir šalys, atsižvelgdamos į sprendimo rezultatą, gali būti dėl to praradusios suinteresuotumą ginčą išspręsti taikiai.
30. Atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pagal CPK 293 straipsnio 5 punktą ir 295 straipsnį teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis, yra pagrindas nutraukti civilinę bylą ir tokia nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Atsižvelgiant į tai, teismo nutartis, kuria atsisakoma patvirtinti taikos sutartį ir tokiu būdu užbaigti bylą, taip pat turėtų būti skundžiama atskiruoju skundu. Priešingu atveju susidarytų teisiškai ydinga situacija, neatitinkanti civilinio proceso tikslų. Juk šalims nerandant kitokio susitarimo iki procesinio sprendimo priėmimo būtų tiesiog prarandama galimybė atkurti taiką tarp šalių. Negana to, bylos baigtis priimant procesinį sprendimą tokiu atveju ne tik lemtų ilgesnį teismo procesą, bet ir šalys, atsižvelgdamos į sprendimo rezultatą, galėtų dėl to apskritai prarasti suinteresuotumą ginčą išspręsti taikiai. Pirmosios instancijos teismo nutarčiai, kuria atsisakyta patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, nesant peržiūrėjimo apeliacine tvarka objektu, būtų nepagrįstai ribojama CPK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi.
31. Trečiasis asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, pagal CPK 334 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nėra peržiūrėjimo apeliacine tvarka objektas, nes CPK normos tiesiogiai nenurodo apie tokios nutarties apskundimo galimybę, o nagrinėjamu atveju nutartis, kuria atsisakyta patvirtinti taikos sutartį, neužkerta kelio tolesnei bylos eigai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinio skundo ribų peržengimo
32. Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, šios funkcijos atlikimas sudaro sąlygas užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindas. Dėl šių priežasčių kasacine tvarka nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde ir atsiliepime į skundą išdėstyti kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys nurodomus pagrindus, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu (interpretavimu).
33. Vadovaujantis CPK 353 straipsnio 2 dalimi, kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Viešasis interesas įprastai reiškia naudą valstybei, visuomenei ar jos daliai; bendrųjų vertybių apsaugą. Viešojo intereso požymis yra jo bendrumas. Šie kasaciniam teismui suteikti įgliojimai leidžia siekti kasacijos tikslų – vykdyti teisingumą konkrečioje byloje (kasacijos individualus pobūdis) ir užtikrinti harmoningą teisės plėtrą valstybėje (norminę (viešąją) reikšmę turintis kasacijos pobūdis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006).
34. Teisės aiškinimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kurioje turi būti taikomas atitinkamas teisės aktas, prerogatyva. Teismo kompetencija taikyti ir aiškinti įstatymus bei kitus teisės aktus įtvirtinta Civilinio proceso kodekso 3 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsnyje, 3 straipsnio 2 dalyje, taip pat akcentuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimą, 2011 m. spalio 25 d. nutarimą). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisingumo vykdymas yra išimtinė teismo kompetencija, todėl teismai, vykdydami teisingumą, ne tik turi teisę, bet ir privalo aiškinti įstatymą, nes teisės aiškinimas yra neatskiriama teisingumo vykdymo proceso dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2011).
35. Bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (įskaitant Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Šios pozicijos nuosekliai laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
36. Šioje byloje kasaciniais skundais skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutarties dalis atsisakyti patvirtinti ieškovės ir atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sudarytą taikos sutartį. Nei kasaciniuose skunduose, nei atsiliepimuose į juos nekeliamas klausimas dėl nutarties (jos dalies), kuria atsisakyta patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, galimybės skųsti atskiruoju skundu. Kasacinio teismo praktikos dėl tokių, kaip nagrinėjamu atveju, nutarčių, kuriomis atsisakyta patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, apskundimo galimybės ir šį teisinį santykį reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo bei taikymo nėra. Tuo tarpu šioje byloje, teisės taikymo aspektu tikrinant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kasaciniam teismui visų pirma aktualu atsakyti į teisės klausimą, ar pagal CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, yra (nėra) apskundimo atskiruoju skundu ir peržiūrėjimo apeliacine tvarka objektas. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, teisės taikymo aspektu tikrindamas skundžiamus teismų procesinius sprendimus, nėra saistomas žemesnės instancijos teismų (įskaitant Lietuvos apeliacinį teismą) sukurtų precedentų.
37. Atsižvelgdama į kasacinio teismo paskirtį – užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą (CPK 4 straipsnis), teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes ir kylančius teisės aiškinimo bei taikymo klausimus, pasinaudodama įstatymo suteikta teise išeiti už kasacinio skundo ribų, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), sprendžia, kad šioje byloje egzistuoja pagrindas peržengti kasacinių skundų ribas ir kasaciniam teismui nutartyje pasisakyti teismų praktikai aktualiu teisės klausimu – dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, (ne)skundžiamumą atskiruoju skundu ir jos (ne)buvimą peržiūrėjimo apeliacine tvarka objektu, aiškinimo ir taikymo.
38. Dalyvaujantys byloje asmenys apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas buvo informuoti, kaip to reikalauja CPK 353 straipsnio 2 dalis.
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, apskundimo galimybę, aiškinimo ir taikymo
39. CPK 334 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK numatytais atvejais (1 punktas) arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (2 punktas).
40. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo bei pagrįstumo kontrolės formas, išaiškinta, kad bylų procesas apeliacinės instancijos teisme gali būti dvejopo pobūdžio. Pirma, tai – apeliacinis procesas dėl neįsiteisėjusių teismo sprendimų apskundimo, reglamentuotas CPK III dalies XVI skyriaus pirmajame skirsnyje. Šiuo atveju paduodami apeliaciniai skundai (CPK 306 straipsnis). Kito pobūdžio procesas apeliacine tvarka yra apeliacinis procesas pagal atskiruosius skundus, reglamentuotas CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje. Pastaruoju atveju paduodami atskirieji skundai (CPK 334 straipsnis). Šie procesai apeliacine tvarka skiriasi apeliacinio apskundimo objektu. Pirmuoju atveju pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį apeliacinio apskundimo objektas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas. Juo šalių ginčas byloje yra išspręstas iš esmės. Tai yra paprastoji apeliacija. Antruoju atveju pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį apeliacinio apskundimo objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartys, skundžiamos atskirai nuo teismo sprendimo, kuriomis neišsprendžiamas bylos šalių ginčas iš esmės, bet sprendžiami kiti procesiniai klausimai. Tai yra išimtinė (nepaprastoji) apeliacija. Pasisakydamas dėl atskiraisiais skundais neskundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarčių, kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad ši taisyklė nereiškia, jog tokios nutartys apskritai negali būti skundžiamos. Tokios nutartys skundžiamos apeliacine tvarka ne atskirai, o kartu su teismo sprendimu, t. y. į apeliacinį skundą įtraukiami motyvai dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-969/2018 36, 37 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
41. Kasacinio teismo konstatuota, kad CPK 334 straipsnio 1 dalis grindžiama logika, jog pagrindinis procesinis dokumentas, lemiantis šalių teises ir pareigas, yra teismo sprendimas, todėl būtent šis procesinis dokumentas yra skundžiamas apeliacine tvarka. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nutartimis sprendžiami klausimai, nesusiję su bylos išsprendimu iš esmės. Tačiau, atsižvelgiant į šių nutarčių reikšmę ir įtaką byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms, yra nustatyta galimybė atitinkamas nutartis apskųsti atskirai nuo teismo sprendimo. Ši galimybė arba expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) įtvirtinta atskiruose CPK straipsniuose, arba pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktą sprendžiama atsižvelgiant į tai, ar teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-1075/2019 25 punktas).
42. Tam tikrais atvejais CPK tiesiogiai įtvirtina, kad kai kuriais klausimais teismo priimamos nutartys yra atskiraisiais skundais neskundžiamos (pvz., CPK 36 straipsnio 5 dalis, 46 straipsnio 3 dalis, 72 straipsnio 4 dalis, 104 straipsnio 2 dalis, 139 straipsnio 2 dalis ir kt.). Kasacinis teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad draudimas skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį paduodant atskirąjį skundą, tiesiogiai nustatytas atitinkamame CPK straipsnyje, vertintinas kaip lex specialis (specialusis įstatymas) CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto atžvilgiu, todėl, esant tame straipsnyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, taikytinas specialusis įstatymas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-248/2017 19 punktą; 2018 m. liepos 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-421/2018 19 punktą).
43. CPK reglamentuojama, kad šalys bet kurioje proceso stadijoje gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis), teismo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis yra pagrindas nutraukti bylą (CPK 293 straipsnio 5 punktas), teismo nutartis nutraukti bylą gali būti skundžiama atskiruoju skundu (CPK 295 straipsnis). CPK 140 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad teismas, kuris netvirtina šalių taikos sutarties, dėl to priima motyvuotą nutartį. Tačiau teisės normose nėra expressis verbis įtvirtinta, kad atskiruoju skundu gali būti skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakoma tvirtinti taikos sutartį. Kita vertus, teisės normose nėra tiesiogiai įtvirtinta ir tai, kad tokia pirmosios instancijos teismo nutartis yra neskundžiama atskiruoju skundu.
44. Nustačius, kad teisės normos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakoma tvirtinti šalių taikos sutartį, apskundimo atskiruoju skundu galimybės expressis verbis neįvardija, vertintina, ar tokia teismo nutartis, remiantis CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.
45. Kasacinio teismo konstatuota, kad nutartis laikoma užkertančia galimybę proceso eigai, kai dėl jos priėmimo procesas byloje apskritai negali prasidėti, yra užbaigiamas arba dėl tokios nutarties priėmimo nebegalimas tolesnis procesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-1075/2019 28 punktas).
46. Pažymėtina, kad civilinis procesas ginčo teisenos tvarka grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad procese yra dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia ieškinį savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam yra pareiškiamas ieškinys), turinčios priešingą interesą, egzistuoja jų tarpusavio nesutarimas, ginčas. Procesas prasideda ir vyksta šalių iniciatyva. Dviejų šalių buvimas procese sudaro tinkamas sąlygas procesui vykti, įgyvendinti jame rungimosi principą. Pagrindinė teismo funkcija yra ginčų sprendimas ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas.
47. Kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010; 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010; kt.). Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų Civilinio kodekso, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas. Teismo sprendimu patvirtinta taikos sutartis įgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią; iki to laiko bet kuri iš taikos sutarties šalių gali išreikšti valią netvirtinti tokios sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010). Procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo, kuris šalims suteikia teisę disponuoti tiek ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, tiek procesinėmis priemonėmis, išraiškų. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), šalys gali pasirinkti, kokias tarpusavio nuolaidas taikys, kokiu būdu ir apimtimi išspręs kilusį teisminį ginčą, taip pat kurioje proceso stadijoje tai padarys (CPK 140 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2014). Esminis šios sutarties bruožas yra ginčo šalių tarpusavio kompromiso suradimas abipusių nuolaidų būdu, ji turi šalių teises ir pareigas nustatančią reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012).
48. Civilinės bylos užbaigimas taikos sutartimi atitinka civilinio proceso tikslus, dispozityvumo, proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus (CPK 2, 7, 13 straipsniai) ir yra teismo skatintina pozityvi siekimybė. Įstatymų leidėjas taip pat skiria daug dėmesio taikiam civilinės bylos užbaigimui ir skatina jį, pavyzdžiui, žyminio mokesčio lengvatos, mediacijos plėtra. Nagrinėjant bylą teisme pirmiausia turi būti siekiama sutaikinti šalis, o teismo sprendimas dėl ginčo esmės priimamas tada, kai susitaikymo galimybės nėra. Šalims sudarius taikos sutartį ir išreiškus valią ginčą baigti taikiai, teisme turi būti sudarytos visos sąlygos įstatyme nustatyta tvarka tokiai šalių valiai įgyvendinti.
49. Pirmosios instancijos teismui atsisakius patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį bylos procese galimos susiklostyti įvairios situacijos, be kita ko: pirma, šalys gali pakoreguoti taikos sutartį ir vėl ją teikti teismui patvirtinti; antra, pirmosios instancijos teismas nagrinėtų bylą iš esmės, tuo tarpu šalys nebeturėtų intereso šio teismo sprendimu ir apeliacinės instancijos teismui teiktų argumentus, jog buvo nepagrįstai paneigta jų valia baigti bylą taikos sutartimi; trečia, šalis, kuriai pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės būtų geresnis nei šalių taikos sutartimi abipusių nuolaidų būdu sulygtas kompromisinis variantas, prarastų interesą ginčą užbaigti taikiai pagal jai blogesnes sudarytos taikos sutarties sąlygas ir, kitai šaliai apeliaciniu skundu ginčijant teismo sprendimą ir kartu nutartį, kuria atsisakyta patvirtinti taikos sutartį, bei prašant patvirtinti taikos sutartį, turėtų teisę reikšti savo valią apeliacinės instancijos teismui netvirtinti tokios sutarties, o apeliacinės instancijos teismas, esant aiškiai išreikštai vienos iš šalių valiai netvirtinti taikos sutarties, neturėtų teisės ją patvirtinti, net ir konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas jos nepatvirtino nepagrįstai, nes, kaip minėta, iki teismo procesinio sprendimo patvirtinti taikos sutartį kiekviena šalis turi teisę išreikšti savo valią netvirtinti tokios sutarties. Pastaruoju atveju šalies, kuri apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės ir kartu nutartį, kuria atsisakyta patvirtinti taikos sutartį, argumentuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė patvirtinti taikos sutartį, šios pirmosios instancijos teismo nutarties (nu)ginčijimas nesukeltų teisinių pasekmių šalių savitarpio teisių ir pareigų, dėl kurių kilęs ginčas, nustatymui, šiuo aspektu būtų beprasmis, o galimybė užbaigti bylą taikos sutartimi būtų negrįžtamai prarasta. Apeliacinės instancijos teismui daugeliu atvejų gali net nebūti prasmės nagrinėti šalies argumentų dėl nepagrįsto pirmosios instancijos teismo atsisakymo tvirtinti taikos sutartį, įvertinus tai, kad viena iš šalių jau prarado interesą taikos sutarties patvirtinimui. Kaip minėta šios nutarties 40 punkte, atskiraisiais skundais neskundžiamos nutartys nėra apskritai neskundžiamos: jos skundžiamos ne atskirai, o į apeliacinį skundą įtraukiant motyvus dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo. Tuo tarpu minėtos situacijos rodo, kad tuo atveju, kai teismas atsisako tvirtinti taikos sutartį ir byla nagrinėjama iš esmės, motyvų įtraukimas dėl tokios teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo daugeliu atvejų gali tapti beprasmiu.
50. Galimas susiklostyti situacijas įvertinus dispozityvumo principo ir asmens teisės į teisminę gynybą aspektais darytinos išvados, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį užkerta kelią baigti bylą, t. y. ją baigti šalims, kurios disponuoja ginčo objektu ir procesinėmis priemonėmis, pageidaujamu būdu, motyvų dėl jos pagrįstumo ir teisėtumo įtraukimas į apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo apeliantui gali būti nerezultatyvus ir nesukelti jo pageidaujamų teisinių pasekmių dėl ginčijamų teisių bei pareigų nustatymo pagal kompromisines taikos sutartyje sulygtas sąlygas, net apeliacinės instancijos teismui ir konstatavus šios pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą ir (arba) neteisėtumą, taigi gali nesukelti pirmosios instancijos teismo padarytos fakto ir (arba) teisės taikymo klaidos ištaisymo efekto. Atsižvelgus į tai ir į tai, kad bylos peržiūrėjimas apeliacine tvarka yra sudėtinė asmens teisės į teisminę gynybą dalis, aiškinant CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktą, spręstina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakoma tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, gali būti skundžiama atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo remiantis CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktu.
51. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje, remiantis Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, yra akcentuojama asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškino, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis), aiškinama atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas, lemia ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog pirmosios instancijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos teismui; įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2008; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2014).
52. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, daro išvadą, kad teismo nutartis atsisakyti tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį gali būti skundžiama CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko
53. CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose.
54. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.
55. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
56. Ieškovės ir atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kasaciniais skundais skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi yra palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta patvirtinti šalių taikos sutartį ir netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kasaciniais skundais prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują nutartį – patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį. Juose nurodomi kasacijos pagrindai tik dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutarties dalis atsisakyti patvirtinti šalių taikos sutartį, peržiūrėjimo kasacine tvarka. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutarties dalis netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra kasacinio peržiūrėjimo objektas.
57. Konstatuotina, kad ieškovės paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Dalis ieškovės kasacinio skundo teiginių neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasaciniame skunde teigiant, kad šioje byloje teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2009 pateiktų išaiškinimų, klaidingai nurodomas pastarojoje kasacinio teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų turinys. Dėl to teisėjų kolegija nenagrinėja ieškovės kasacinio skundo teiginių, neatitinkančių CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo, ir dėl jų nepasisako.
Dėl proceso šalių teisės ginčą užbaigti taikos sutartimi ir teismo vaidmens šalims tokią teisę įgyvendinant
58. CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui. Taigi prieš tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį teismas turi įsitikinti, ar ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui.
59. Kasacinio teismo konstatuota, kad dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliuti. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Teismas neturi atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutarties, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomos ir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2009; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010; kt.). Vertinant, ar yra viešasis interesas tuo atveju, kai šalys bylą baigia taikos sutartimi, atsižvelgtina į tai, jog CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teisingumo principas reikalauja, kad asmenys, įgyvendindami savo teises, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Laikantis šio principo, tuo atveju, kai šalių sudaryta taikos sutartimi pažeidžiamos kito asmens teisės, tokių teisių gynimas yra viešasis interesas, nors šalių sudaryta taikos sutartis išoriškai gali atrodyti kaip taikus teisinio ginčo baigimas. Teismas, nustatęs viešojo intereso pažeidimą, taikos sutarties neturi tvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2008; 2014 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2014). Teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, turi aiškinti, ar taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis nepažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės. Pažeidžiant kitų asmenų teises, pažeidžiama ir nustatyta teisės tvarka. Nustatytos teisės tvarkos pažeidimai valstybėje netoleruojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2006).
60. Šioje byloje ieškovė 2018 m. rugpjūčio 10 d. pareikštu ieškiniu atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašė: 1) nutraukti UAB „Acumen“, UAB „Serneta“ (pardavėjų) ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (pirkėjos) 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria ieškovė pardavė, o atsakovė nupirko pastatą – parduotuvę su vaistinės patalpomis, pastatą – prekybos paviljonus, pastatą –sandėlį, kitus statinius (inžinerinius) Vilniuje, Šeškinės g. 22; 2) taikyti restituciją: grąžinti ieškovei pastatą su vaistinės, kavinės ir administracinėmis patalpomis Vilniuje, Šeškinės g. 22, ir įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovei 50 316,98 Eur. Ieškovė nurodė, kad atsakovė padarė esminį sutarties pažeidimą, t. y. tinkamai neatsiskaitė su ieškove, todėl sutartis turi būti nutraukta ir taikytina restitucija.
61. Civilinėje byloje Nr. e2-5052-794/2018 ieškovė 2018 m. spalio 22 d. atsakovei Vilniaus miesto 35-ojo notaro biuro notarei A. P. pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2008 m. birželio 3 d. notarės liudijimo, registro Nr. 5414-7, dalį dėl UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ įvykdytos 2007 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų ir visiško atsiskaitymo su ieškove. Ieškovė nurodė, kad notarė 2008 m. birželio 3 d. išdavė liudijimą, kuriuo patvirtino, jog UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ įvykdė 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, sumokėjo pinigus ieškovei. Ieškovės teigimu, notarė, išduodama 2008 m. birželio 3 d. liudijimą, neįsitikino tinkamu atsiskaitymo prievolės pagal 2007 m. rugpjūčio 7 d. sutartį įvykdymu.
62. Šioje byloje 2018 m. lapkričio 7 d. ieškovė ir atsakovė sudarė taikos sutartį, pateikė ją tvirtinti teismui. Pagal šalių taikos sutartį atsakovė visiškai pripažįsta ieškinio reikalavimus, taip pat sutinka grąžinti ginčo turtą ieškovei, o ieškovė įsipareigoja grąžinti atsakovei pagal sutartį sumokėtus 50 316,98 Eur ir turto pagerinimo išlaidas.
63. Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi įgijusi nekilnojamąjį turtą, jį 2008 m. liepos 22 d. sutartinės hipotekos sandoriu įkeitė kreditoriui AB bankui „Snoras“, kurio teises perėmė šioje byloje kaip trečiasis asmuo dalyvaujanti UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ netinkamai vykdant hipoteka užtikrintus įsipareigojimus, yra vykdomas išieškojimas iš įkeisto turto.
64. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-5052-794/2018 pagal ieškovės ieškinį atsakovei notarei A. P. prijungta prie šios civilinės bylos pagal ieškovės ieškinį atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“.
65. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nutartimi atsisakė patvirtinti ieškovės ir atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sudarytą taikos sutartį remdamasis CPK 42 straipsnio 2 dalimi ir motyvuodamas tuo, kad: taikos sutarties patvirtinimas galimai pažeistų hipotekos sandorį bei juo užtikrinamas UAB „Baltijos kredito sprendimai“ teises; yra pagrindas abejoti taikos sutarties sąžiningumu; taikos sutarties patvirtinimas pažeistų viešąjį interesą, teisėtus atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreditorės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ lūkesčius (žr. šios nutarties 7–10 punktus).
66. Apeliacinės instancijos teismas kasaciniais skundais skundžiama nutarties dalimi nurodytą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl atsisakymo patvirtinti taikos sutartį paliko nepakeistą, ją pripažinęs teisėta ir pagrįsta (žr. šios nutarties 15–19 punktus).
67. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai aiškino viešojo intereso (pirmosios instancijos teismas) ir viešosios tvarkos (apeliacinės instancijos teismas) santykį juridinio asmens privataus intereso atžvilgiu, nepagrįstai viešuoju interesu pripažino trečiojo asmens privatų interesą, kurį jis, kaip hipotekos kreditorius, siekia patenkinti iš ginčo nekilnojamojo turto vertės ir kurio (trečiojo asmens) šios subjektinės teisės įgyvendinimas, šalims sudarius taikos sutartį, yra užtikrintas pagal CK 4.170 straipsnio 6 dalį, todėl tokia šio asmens subjektinė teisė net negali būti vertinama kaip tariamai pažeista ir tokia laikoma.
68. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad ieškovė, kasaciniame skunde teigdama, jog teismai nepagrįstai viešuoju interesu pripažino trečiojo asmens privatų interesą, netinkamai interpretuoja teismų procesinių sprendimų motyvus, kuriais ne trečiojo asmens interesas pripažintas viešuoju, o yra pripažinta, kad prašoma patvirtinti taikos sutartis prieštarauja viešajam interesui.
69. Kasacinio teismo praktikoje dėl viešojo intereso sampratos yra nurodyta, kad teisės aktai nepateikia universalios ir aiškios viešojo intereso apibrėžties. Paprastai viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2013). Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų. Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).
70. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje dėl viešosios tvarkos sampratos yra išaiškinta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ turinys. Jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-695/2017 69 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
71. CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Viešoji tvarka apima šiuos bendruosius teisės principus. Kaip jau minėta (žr. šios nutarties 59 punktą), kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog: teisingumo principas reikalauja, kad asmenys, įgyvendindami savo teises, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų; laikantis šio principo, tuo atveju, kai šalių sudaryta taikos sutartimi pažeidžiamos kito asmens teisės, tokių teisių gynimas yra viešasis interesas. Atitinkamai tokia taikos sutartis gali būti vertinama ir kaip neatitinkanti viešosios tvarkos. Spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog prašoma patvirtinti taikos sutartis prieštarauja viešajai tvarkai, papildomai motyvuodamas, jog plačiąja prasme viešoji tvarka suprantama ir kaip apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, viešojo intereso ir viešosios tvarkos santykį šios bylos aplinkybių kontekste aiškino tinkamai. Dėl to ieškovės kasacinio skundo argumentai, kuriais nurodoma, kad teismai netinkamai aiškino viešojo intereso ir viešosios tvarkos santykį, atmestini kaip nepagrįsti.
72. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai prioritetiškai negynė ieškovės, turinčios specialųjį bankrutuojančios įmonės statusą, ir jos kreditorių teisių bei interesų, nors tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu.
73. Vertinant šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad, konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus atsirastų didesnė žala. Bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu – maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2010). Tačiau šis interesas, kaip ir kiti, teismo negali būti ginamas neteisėtomis priemonėmis, pažeidžiant bendruosius teisingumo ir sąžiningumo principus. Teismas vykdo teisingumą, taigi jam ex officio (savo iniciatyva) tenka pareiga užtikrinti, kad įstatymai nebūtų pažeidžiami į teisminę kontrolę patenkančiuose teisiniuose santykiuose, t. y. kad teismo priimamais procesiniais sprendimais nebūtų įtvirtintas neteisėtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012). Įvertinus šios bylos atveju konkuruojančias vertybes darytina išvada, kad teismai, netvirtindami taikos sutarties ir taip gindami trečiojo asmens teises, tinkamai paskirstė dalyvaujančių byloje asmenų interesų pusiausvyrą. Dėl to aptariamas kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
74. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai, spręsdami taikos sutarties tvirtinimo klausimą, nepagrįstai netaikė CK 4.170 straipsnio 6 dalies, ĮBĮ 21, 33, 34 straipsnių nuostatų. Šiose teisės normose įtvirtintas teisinis reguliavimas užtikrina trečiojo asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“, kaip hipotekos kreditoriaus, teises ir turtinius interesus šalių sudarytos taikos sutarties kontekste. Remiantis CK 4.170 straipsnio 6 dalimi, trečiasis asmuo po taikos sutarties sudarymo išlieka hipotekos kreditoriumi ginčo įkeisto nekilnojamojo turto atžvilgiu. Be to, remiantis ĮBĮ 21, 33, 34 straipsniais, trečiasis asmuo ieškovės bankroto byloje taptų privilegijuotu kreditoriumi, nes jo, kaip hipotekos kreditoriaus, finansinis reikalavimas būtų tenkinamas pirmumo tvarka. Taigi šalių sudaryta taikos sutartis nepažeidžia trečiojo asmens teisių ir interesų.
75. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus sutiktina su skundo teiginiu, kad, remiantis CK 4.170 straipsnio 6 dalimi, trečiasis asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ po taikos sutarties sudarymo išlieka hipotekos kreditoriumi ginčo įkeisto nekilnojamojo turto atžvilgiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad hipotekos kreditoriaus teisių iš esmės nepažeidžia įkeisto daikto perleidimas nuosavybėn kitiems asmenims, nes hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.170 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-823/2019, 25 punktas). Tačiau nėra pagrindo pripažinti pagrįstais skundo teiginių, kad, remiantis ĮBĮ 21, 33, 34 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir jį taikant, šalių sudaryta taikos sutartis nepažeidžia trečiojo asmens teisių ir interesų. Spręstina, kad teismai tinkamai nustatė ir įvertino, jog patvirtinus taikos sutartį ir ginčo turtą grąžinus ieškovės nuosavybėn bus pažeistos trečiojo asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“ teisės ir teisėti interesai. Šiuo aspektu kaip teisiškai pagrįsti vertintini šio trečiojo asmens atsiliepimo į kasacinius skundus argumentai, kuriais nurodoma, kad: jei ieškovei būtų perleistas ginčo turtas, jis būtų valdomas bankroto administratoriaus ir realizuojamas ĮBĮ nustatyta tvarka; remiantis šia tvarka iš bankroto proceso metu realizuoto ginčo turto gautų pajamų privalės būti mokamos administravimo išlaidos (ĮBĮ 36 straipsnis), o tai reiškia, kad atsiras nepagrįstų ir nereikalingų išlaidų, kurių trečiasis asmuo nepatirtų toliau vykdant išieškojimą priverstine tvarka; ginčo turtas privalėtų būti realizuojamas atsižvelgiant į kreditorių priimtus sprendimus bei viešame aukcione, o toks procesas nulemtų nepagrįstai ilgą ginčo turto pardavimo procesą, kurį asmenys galėtų dar labiau vilkinti ginčydami tiek kreditorių susirinkimo, tiek teismo priimtus sprendimus šiais klausimais; iš naujo pradėjus ginčo turto pardavimą bankroto procese, bus neproporcingai atidėta trečiojo asmens galimybė operatyviai vykdyti išieškojimą iš ginčo turto; trečiasis asmuo, pirkdamas paskolų portfelį iš BAB banko „Snoras“, vertino, kad reikalavimo teises įgyja būtent į atsakovę UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, t. y. subjektą, kuris, įvertinus jo turto aktyvus, neturėtų būti nemokus.
76. Atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 2 straipsnyje įtvirtintą civilinio proceso tikslą – teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą, nes, spręsdamas dėl taikos sutarties patvirtinimo, pirmenybę teikė ne šalių, o trečiojo asmens interesams, nepagrįstai trečiąjį asmenį priskyrė prie ginčo šalių, nepaisė to, kad pagal nurodytą civilinio proceso tikslą turi būti siekiama atkurti teisinę taiką ne tarp visų dalyvaujančių byloje asmenų, o tik tarp ieškovės ir atsakovės.
77. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad CPK 2 straipsnis yra bendroji civilinio proceso teisės norma, reglamentuojanti pagrindinius civilinio proceso tikslus teismui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. CPK yra sisteminis aktas, jo taikymo ribos apibrėžtos šio kodekso 1 straipsnyje. Taigi, CPK 2 straipsnis aiškintinas kaip taikytinas ne vien tik teismui nagrinėjant bylas ginčo teisenos tvarka, į šiame straipsnyje suformuluotus tikslus būtina atsižvelgti aiškinant bet kurią CPK normą.
78. CPK 2 straipsnyje nustatyta, jog civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Taigi, šioje proceso teisės normoje nustatyti keturi pagrindiniai civiliniam procesui keliami tikslai, tarp jų: a) tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, ir b) kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. CPK 2 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso tikslus nebūtinai kiekvienu atveju gali būti įmanoma įgyvendinti visa apimtimi (pvz., galima tikslo tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus ir tikslo kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių kolizija). Tokiu atveju, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, vienam ar kitam tikslui suteiktinas prioritetas, nepažeidžiant įstatymų nustatytų reikalavimų. Spręstina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl atsisakymo patvirtinti taikos sutartį, pagrįstai teikė prioritetą civilinio proceso tikslui – tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, ir taip elgdamasis nepažeidė įstatymų nustatytų reikalavimų bei kito iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas patvirtinant jų sudarytą taikos sutartį nagrinėjamu atveju yra negalimas dėl nustatyto taikos sutarties prieštaravimo viešajam interesui ir taikytino CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo.
79. CPK 2 straipsnio nuostata kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių aiškintina kaip apimanti du siekius (tikslus) – proceso koncentruotumą ir teisinės taikos atkūrimą. Pastarasis siekis (tikslas) laikytinas įgyvendintu, kai teismas priima procesinį sprendimą, kuriuo išsprendžia teisinį konfliktą, nesutarimą, ginčą ir pan., dėl kurio išsprendimo asmenys kreipėsi į teismą. Šios bylos atveju ginčas dėl 2007 m. rugpjūčio 7 d. sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties dalies nutraukimo yra kilęs tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Taigi, CPK 2 straipsnio nuostata atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių joje įvardijamų subjektų aspektu šioje byloje ginčo pagal ieškovės ieškinį atsakovei „Nekilnojamojo turto valdymas“ dalyje aiškintina kaip išreiškianti siekį (tikslą) atkurti teisinę taiką tarp ieškovės ir atsakovės „Nekilnojamojo turto valdymas“. Dėl to sutiktina su šios atsakovės kasacinio skundo argumentu, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas nagrinėjant ieškovės ieškinį šiai atsakovei turi būti siekiama teisinės taikos atkūrimo būtent tarp šių asmenų. Tačiau, įvertinus skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamąją dalį, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai trečiąjį asmenį priskyrė prie ginčo šalių, nepaisė to, kad pagal nurodytą civilinio proceso tikslą turi būti siekiama atkurti teisinę taiką ne tarp visų dalyvaujančių byloje asmenų, o tik tarp ieškovės ir atsakovės. Spręstina, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, kuriais nurodoma į poreikį dėl taikos sutarties suderinti visų suinteresuotų asmenų nuomonę bei daroma išvada dėl siūlomos taikos sutarties įtakos atkurti teisinę taiką tarp dalyvaujančių byloje asmenų, yra susiję su taikos sutarties vertinimu galimybės ją patvirtinti ir taip atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (ne)egzistavimo aspektu.
80. Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta atsakovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 2 straipsnio nuostatas.
81. Atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį dėl menamo trečiojo asmens teisių pažeidimo, netinkamai taikė ir pernelyg plačiai aiškino CPK 47 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias civiliniame procese dalyvaujančio trečiojo asmens teises, nes, remiantis šio straipsnio 2 dalimi, trečiasis asmuo turi aiškiai apibrėžtus teisių ribojimus, tarp kurių yra ir ribojimas sudaryti taikos sutartį.
82. Vertinant šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad skundžiamais teismų procesiniais sprendimais patvirtinti sudarytą taikos sutartį atsisakyta nustačius jos prieštaravimą viešajam interesui ir taikant CPK 42 straipsnio 2 dalį, o ne taikant ir pernelyg plačiai aiškinant CPK 47 straipsnio nuostatas. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neteikia pagrindo pripažinti, kad šis teismas konstatavo trečiąjį asmenį turint teisę į taikos sutarties sudarymą. Kaip jau minėta (žr. šios nutarties 79 punktą), spręstina, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, kuriais nurodomas poreikis dėl taikos sutarties suderinti visų suinteresuotų asmenų nuomonę, yra susiję su taikos sutarties vertinimu galimybės ją patvirtinti ir taip atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (ne)egzistavimo aspektu. Dėl to aptariamas atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
83. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, konstatuoja, kad ją naikinti teisinio pagrindo nenustatyta, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
84. Kasacinis teismas turėjo 17,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių, kaip ir kitų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas išspręstinas pirmosios instancijos teismo, šiam priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą).
Dėl prašymo
85. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2019 m. spalio 4 d. gautas atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymas pašalinti iš bylos trečiąjį asmenį UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Atsakovė prašyme nurodė, kad 2019 m. spalio 1 d. ji gavo pranešimą apie tai, kad visos trečiojo asmens reikalavimo teisės į atsakovę kartu su prievolių įvykdymo užtikinimu buvo perleistos naujam kreditoriui UAB „Intrum Lietuva“.
86. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtą prašymą, prie jo pridėtą pranešimą ir juose nurodytus duomenis, nustatė, kad, kaip nurodyta pranešime, pirkimo–pardavimo sutartis, kuria, be kita ko, pirkėjai UAB „Intrum Lietuva“ buvo perleistos trečiojo asmens reikalavimo teisės į atsakovę, buvo sudaryta 2019 m. rugpjūčio 8 d. (pažymėtina, kad ši sutartis teismui nepateikta). Tačiau trečiasis asmuo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2019 m. rugpjūčio 28 d., t. y. jau po nurodyto minėtos sutarties sudarymo momento, teikė rašytinius paaiškinimus, juose apie reikalavimų teisių į atsakovę perleidimą kitam (naujam) kreditoriui jis nenurodė, neprašė jo pakeisti nauju kreditoriumi. Be to, atsakovė, pateikdama minėtą prašymą, kartu nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji turi teisę veikti trečiojo asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“ ir (ar) UAB „Intrum Lietuva“ vardu.
87. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tarp šalių kilęs teisminis ginčas nėra pasibaigęs, todėl prašymai dėl procesinių teisių ir pareigų perėmimo, galės būti teikiami bylą iš esmės nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 48 straipsnis).
88. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas palikti atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymą pašalinti iš bylos trečiąjį asmenį nenagrinėtu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymą palikti nenagrinėtą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Virgilijus Grabinskas
Antanas Simniškis