Administracinė byla Nr. A-1929-520/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01276-2016-9
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 290 484 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1.1. Pareiškėjas nurodė, jog į teismą dėl savo teisių pažeidimo kreiptis anksčiau negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą. Iki šiol su jais pareiškėjas yra susipažinęs tik iš nuogirdų. Dėl šios priežasties pareiškėjas ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Lietuvos valstybė yra atsakinga už Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimą į lietuvių kalbą. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino. Kadangi šiame straipsnyje įtvirtinta teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašė ieškinio senaties termino netaikyti ir jį atnaujinti.
1.2. Pareiškėjas paaiškino, kad į Marijampolės PN atvyko 2011 m. birželio 30 d. ir buvo perkeltas į 17 būrį 171 brigadą, t. y. į narkomanų būrį, nors pareiškėjas nebuvo narkomanas. Būdamas šiame būryje 2012 m. kovo mėnesio pabaigoje buvo priverstas kartu su kitais nuteistaisiais laikytis bado akcijos dėl to, kad Marijampolės PN parduotuvėje norėjo uždrausti būtiniausius maisto produktus. Nevalgę 8 paras, jie buvo priversti save žaloti, kadangi į bado streiką nebuvo reaguojama, o už tai, kad save žalojo, jiems buvo pareikšti įtarimai.
1.3. Pareiškėjo teigimu, 2012 m. balandžio 11 d. jis buvo pervestas į 4 būrį 42 brigadą. Sekcijoje (kambaryje), kurioje gyveno, buvo dar nuo 20 iki 23 nuteistųjų, kambario plotas buvo apie 40–45 kv. m. Esant tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, buvo tik 3 tupimi tualetai ir 3 pisuarai. Jie nebuvo uždari, todėl nebuvo užtikrintas privatumas jais naudojantis.
1.4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 22 d. ir nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 23 d. dirbo darbo zonoje, liejimo ceche formuotoju. Visą šį laiką teko dirbti su itin karštos temperatūros lydytu metalu, o tam tinkami rūbai, respiratoriai nebuvo išduoti. Tokiu būdu darbo metu pareiškėjas kasdien prisikvėpuodavo grafito.
1.5. Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. buvo pervestas į 9 būrio 3 sekciją po daugiau nei dviejų mėnesių, praleistų baudos izoliatoriuje. Šiame būryje gyveno nuo 12 iki 14 nuteistųjų, kambario dydis apie 24 kv. m. Sekcijos kampuose buvo matyti pelėsis, viduryje iš lubų bėgdavo vanduo. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Visuomenės sveikatos centrą, patikrinimų metu buvo nustatyta, kad kampuose yra pelėsio, trūksta natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, taip pat Visuomenės sveikatos centras įpareigojo Marijampolės PN administraciją pašalinti pažeidimus iki 2014 m. gegužės 25 d., tačiau administracija nieko taip ir nepadarė. Tokiu būdu pats pareiškėjas 2014 m. spalio mėnesį paprašė 9 būrio auklėtojo medžiagų ir pats padarė sekcijos remontą.
1.6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog 2013 m. lapkričio 28 d. 9 būryje buvo stipriai sumuštas, dėl ko buvo išvežtas į ligoninę, kurioje buvo siuvama lūpa, šviečiama galva, veidas buvo stipriai sumuštas, išmušti trys priekiniai dantys, ištinusios rankos, kojos. Siekdamas pagerinti savo ir kitų nuteistųjų gyvenimą, buvo stipriai sumuštas, pažemintas, nepaisant to, administracija toliau atlikti bausmę grąžino į tą patį lokalinį sektorių, 9 būrį, tokiu būdu toliau leisdama kitiems nuteistiesiems tyčiotis ir žeminti pareiškėją.
1.7. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės PN gydytojas G. K. netinkamai atlieka savo darbą. Pareiškėjas ne kartą buvo etapuotas į laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), išrašant iš jos, buvo paskiriamas tolimesnis ambulatorinis gydymas, tačiau grįžus į Marijampolės PN gydytojas neskirdavo tinkamų vaistų, dėl to spec. etapu tekdavo grįžti į LAVL gydytis iš naujo.
1.8. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo gyvenimo sąlygos Marijampolės PN visą laiką (šioje įstaigoje pareiškėjas praleido penkerius metus) buvo nežmoniškos ir pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Tai sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, sužalojimus, jis tapo narkomanu, pareiškėjo sveikatai buvo padaryta didžiulė ir nepataisoma žala.
2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
2.1. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas bausmę Marijampolės PN atlieka nuo 2011 m. birželio 30 d. Nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 2013 m. liepos 24 d. bausmę atliko 4 būryje 42 brigadoje. Atsakovas prašė ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatomis, taikyti senaties terminą, kadangi dauguma įstaigos dokumentų, pasibaigus saugojimo terminui, sunaikinti ir atsakovo atstovas objektyvių dokumentų pateikti negali.
2.2. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. ir nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2015 m. birželio 3 d. pareiškėjas bausmę atliko 9 būryje 91 brigadoje. Per šį laikotarpį buvo baustas: 2013 m. rugpjūčio 13 d. uždarant į baudos izoliatorių 13 parų, 2013 m. rugpjūčio 26 d. uždarant į kamerą 9 paroms, 2013 m. spalio 10 d. – 7 paroms. Pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės PN etapu nuo 2013 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. sausio 23 d., nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. kovo 20 d., nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2014 m. balandžio 3 d., nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. gegužės 15 d., nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d., nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. vasario 5 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. 9 būryje pareiškėjas gyveno 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas buvo 23,22 kv. m, įrengtos 7 gyvenamosios vietos. 9 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 klozetai ir vienas pisuaras, tarp klozetų įrengtos pertvaros. Gyvenamoji patalpa, kurioje gyveno pareiškėjas, suremontuota, pakeisti langai. Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti keturi šalto vandens čiaupai. Taip pat 9 būrio sanitariniame mazge buvo atliktas remontas.
2.3. Atsakovas pabrėžė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, numatyta tvarka nuteistiesiems kartą per savaitę sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriamas atskiras nuo 45 minučių iki 2 valandų 30 minučių laikas dušinėje, kur įrengta penkiolika maišytuvų. 9 būrio nuteistieji dušine pagal grafiką galėjo naudotis šeštadieniais nuo 9.30 iki 12.00 valandos. Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje.
2.4. Atsakovas nurodė, kad 9 būryje, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, buvo įvairių patalpų (iš viso 9) bei erdvus lauko kiemas (apie 470 kv. m), kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas (dažnai gan elementarias) kvalifikacijas, gali įsidarbinti ir kasdien dirbti valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ (toliau – ir VĮ „Mūsų amatai“), kuri savo gamybinę veiklą vykdo pataisos namų teritorijoje. Be to, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimties (per metus skaičius kito) socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek pataisos namų darbuotojai, tiek ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Šių programų metu, be kita ko, sprendžiamos ir nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos.
2.5. Atsakovas pažymėjo, kad 9 būrio nuteistieji nėra skundęsi, jog jiems kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, nei vienas nelaukė eilėje, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higienos reikalus. Esant būtinybei, lokaliniame sektoriuje yra dar trys sanitariniai ir higienos mazgai, todėl sanitariniai reikalavimai užtikrinami.
2.6. Atsakovo teigimu, Marijampolės PN nuteistieji į būrius skirstomi, vadovaujantis Diferencijuoto skirstymo schema, taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes.
2.7. Atsakovo nuomone, pareiškėjas klaidingai ir neadekvačiai ar net sąmoningai tendencingai savo skunde pritaiko EŽTT sprendimų citatas. Dauguma jo pateiktų citatų kalinimo sąlygų tema yra iš bylų (-os), kur nagrinėjamos sąlygos kamerų tipo patalpose, t. y. tardymo izoliatoriuose arba pataisos namų baudos izoliatoriuje, tačiau pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. iki 22.30 val., o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Šiam kalinimo tipui EŽTT yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją (pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą), atskirdamas kalinimo režimus kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose, kaip visiškai skirtingus ir skirtingai veikiančius asmenį Konvencijos prasme, kadangi kalinami asmenys nuolat savo nuožiūra laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta talpa. Be to, patalpų atitiktis higienos normoms – temperatūra, apšvietimas, švara ir sveikata, gryno oro patekimas ir t. t., yra periodiškai tikrinama šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai pažeidžiančioms šias normas institucijoms, laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose.
2.8. Atsakovas pažymėjo, kad bendras 9 nuteistųjų būriui priklausančių patalpų, po kurias ne miego metu nuteistieji gali laisvai judėti, plotas yra 224,12 kv. m. Be to, šio būrio nuteistieji gali laisvai naudotis jų lokalinio sektoriaus kiemu, kurio bendras plotas yra apie 470 kv. m, šiame kieme yra įrengti suoliukai poilsiui bei treniruokliai sportinei veiklai ar mankštai, krepšinio lenta.
2.9. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. 9 būrio gyvenamosios patalpos Nr. l ir Nr. 2 dėl skunde minimų pažeidimų nebuvo tikrintos. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. gegužės 16 d. tokį patikrinimą nuteistųjų būryje Nr. 10 (šis būrys yra antrame pastato aukšte, šiame lokaliniame sektoriuje) pagal kito nuteistojo skundą atliko ir išvadoje Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) pažeidimų nenustatė. Patikrinimo metu buvo matuoti natūralios ir dirbtinės šviesos koeficientai, šilumos parametrai, tikrinta maisto energetinė vertė, tarakonų ir graužikų nebuvo pastebėta.
2.10. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog nors Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, yra nurodyti poilsio kambariai, tačiau dėl vietos stokos ne visuose būriuose yra poilsio kambariai. Virtuvėlių įrengimas nėra privalomas, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 punkte nurodyta, kad tik esant techninėms galimybėms, virtuvėlė įrengiama. Tai, kad nėra poilsio kambarių ir virtuvėlių, tikrai negali būti traktuojama kaip kankinančios ar žeminančios gyvenimo sąlygos, nes nuteistųjų judėjimas lokaliniuose sektoriuose neribojamas, o maistu nuteistieji yra aprūpinami centralizuotai, juos nemokamai maitinant tris kartus per dieną.
2.11. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nenurodo, kokius išgyvenimus jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Atsakovo atstovas neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastis būtų buitinės kalinimo sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Todėl, atsakovo nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta šios žalos atlyginimo suma, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Atsakovo įsitikinimu, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė, t. y. valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
II.
3. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo T. G. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui T. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundo dalį dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų ir dėl VĮ „Mūsų amatai“ sukeltos neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą.
4. Teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis, nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2011 m. birželio 30 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2016 m. birželio 29 d. Atsižvelgęs į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Marijampolės PN laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 29 d. Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir atsižvelgus į atsakovo prašymą, teismo vertinimu, laikotarpiui iki 2013 m. birželio 28 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
5. Vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009; 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013), teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos, ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2013 m. birželio 28 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už šį laikotarpį atmestina, byla nagrinėtina dėl neturtinės žalos, padarytos nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2016 m. birželio 29 d., atlyginimo priteisimo.
6. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su tinkamų gydymo paslaugų jam nesuteikimu, t. y. kad gydytojas neskirdavo tinkamų vaistų, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, CK Šeštosios knygos XXXV skyriaus nuostatomis, pažymėjo, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Todėl ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Taip pat, vadovaudamasis Specialiosios teisėjų kolegijos byloms rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktika (žr., pvz., 2006 m. spalio 9 d. nutartį byloje Nr. T-77/2006; 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį byloje Nr. T-69/2009; 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje Nr. T-110/2013), Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio bei ABTĮ 105 straipsnio 1 punkto nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų paliko nenagrinėtą.
7. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 22 d. ir nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 liepos 23 d. dirbo liejimo ceche, esant aukštai temperatūrai, nebuvo išduodami tinkami rūbai, respiratoriai, teismas pažymėjo, jog šiuo atveju pirmiausia vertintinas laikotarpis nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2013 m. liepos 23 d. dėl ieškinio senaties termino pritaikymo. Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartimi buvo atnaujintas šios bylos nagrinėjimas iš esmės, kadangi nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti esminių bylos aplinkybių, būtinų teismo sprendimui priimti. Pareiškėjui 2017 m. vasario 10 d. nutartimi buvo nustatytas terminas iki 2017 m. vasario 27 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti atsakovą bei suformuluoti reikalavimą atsakovui VĮ „Mūsų amatai“.
8. Pareiškėjas skundo patikslinimą pateikė 2017 m. balandžio 4 d. (išsiuntė 2017 m. kovo 29 d.) ir nurodė, jog anksčiau negalėjo pateikti, kadangi neturėjo pinigų nusipirkti voką, rašymo priemones, pridėjo Marijampolės PN 2017 m. kovo 22 d. raštą Nr. 20/07-311 bei nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraštį už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. kovo 2 d., tačiau teismui nepateikė duomenų už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 2 d. iki teismo posėdžio datos 2017 m. balandžio 3 d. bei nenurodė priežasčių, kodėl iki teismo posėdžio negalėjo pateikti skundo patikslinimo. Be to, pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų, t. y. nenurodė tinkamo atsakovo bei nesuformulavo skundo reikalavimo. Dėl šių priežasčių teismas skundą paliko nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 6 p.).
9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodomo teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimo, teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto nuostatomis, atsižvelgęs į atsakovo pateiktus duomenis, kad pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2013 m. liepos 24 d. buvo paskirtas į bendrabučio tipo patalpas 4 būryje 42 brigadoje, kurios gyvenamųjų patalpų plotas buvo 53,24 kv. m, joje įrengta 17 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tekdavo 3,13 kv. m ploto, o nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. ir nuo 2015 m. birželio 2 d. iki 2015 m. birželio 3 d. pareiškėjas buvo paskirtas į bendrabučio tipo patalpas 9 būryje 91 brigadoje, kurios gyvenamosios patalpos plotas buvo 23,22 kv. m ir joje buvo įrengtos 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 3,31 kv. m, taip pat, kad atsakovo pateikti duomenys patvirtina gyvenamųjų patalpų plotus bei nuteistojo paskyrimus į tam tikrus būrius, konstatavo, kad minimali gyvenamojo ploto norma šiuo atveju nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose teko 3,13 kv. m, 3, 31 kv. m, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmestini.
10. Teismas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų plotų atmetė, kadangi atsakovo atstovas pateikė teismui 4 ir 9 būrio planus, kurie patvirtina gyvenamųjų patalpų tikslius plotus. Teismas taip pat neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų įrengimą gyvenamosiose patalpose. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų gyvenamosiose patalpose nepaneigė, taip pat nenurodė, kokie įrodymai galėtų pagrįsti jo teiginius, kad gyvenamoje patalpoje buvo daugiau asmenų (pvz., neišvardijo, kokie tiksliai asmenys buvo laikomi šioje gyvenamoje patalpoje). Atsižvelgęs į tai, teismas šiuo atveju vadovavosi Marijampolės PN duomenimis dėl įrengtų gyvenamųjų vietų skaičiaus.
11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų užimamas plotas, kadangi nei nacionaliniai teisės aktai, nei EŽTT jurisprudencija tokio reikalavimo nenumato, taip pat pareiškėjo argumentus, jog iš patalpų ploto turi būti išskaičiuojamas ir tualeto bei prausyklos užimamas plotas, kadangi pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose tualeto ir prausyklos patalpos yra įrengtos atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Taip pat teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, jog vienam suimtajam ar nuteistajam bendrabučio tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai nagrinėjamam atvejui taikyti 4 kv. m ploto normą taip pat atmesti.
12. Vadovaudamasis HN 76:2010 24 punkto bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir HN 134:2015) 17 punkto nuostatomis, teismas pažymėjo, jog atsakovas nurodė, kad pataisos įstaigą nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centras, patalpos, kuriose gyvena pareiškėjas, nebuvo tikrintos, tačiau buvo tikrintos patalpos 10 būryje ir jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas vertino, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka HN 76:2010 24 punkto ir HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nepažeidė.
13. Vadovaudamasis HN 76:2010 22 punkto ir HN 134:2015 14 bei 16 punktų nuostatomis, teismas pažymėjo, kad, pareiškėjo teigimu, oro temperatūra kamerose buvo žema, tačiau, kokiu būdu (prietaisu) jis temperatūrą išmatavo, nenurodė. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose yra netinkamas apšvietimas, oro temperatūra, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala. Taip pat Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. kovo 4 d. rašte nurodė, jog patikrinus 9 būrio 3 sekciją buvo nustatyta, kad ant lubų ir ant sienų išplitęs pelėsis, tarakonų ir graužikų nepastebėta. Taip pat nustatė, jog oro temperatūra atitiko HN 76:2010 26 punkte reglamentuotą vertę, santykinė oro drėgmė viršijo HN 76:2010 26 punkte reglamentuotą vertę, nustatytas oro judėjimo greitis mažesnis už reglamentuotą, todėl Marijampolės visuomenės sveikatos centras rekomendavo dažniau vėdinti gyvenamąsias patalpas. Taip pat nustatė, jog dirbtinė apšvieta neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimo (nustatytas 120 lx). Natūralios apšvietos užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl, vadovaujantis HN 76:2010 2 punkto nuostatomis, reikalavimai dėl natūralios apšvietos koeficiento netaikomi.
14. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad buvo per mažai tualetų ir jie buvo neuždari, taip pažeidžiant pareiškėjo privatumą, teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 ir 6 punktų bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo norma) nuostatomis, pažymėjo, kad atsakovas nurodė, jog nėra duomenų, kad nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, jog reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus. Atsakovas byloje nurodė, kiek 4 ir 9 būryje buvo tualetų, pisuarų, tačiau nepateikė duomenų apie nuteistųjų asmenų skaičių minėtuose būriuose. Todėl teismas sprendė, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl tualetų trūkumo.
15. Dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto bei HN 76:2010 21 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT praktika, pažymėjo, jog, atsakovo teigimu, 9 būrio pastate pradėti vykdyti remonto darbai nuo 2016 m. balandžio 11 d., todėl negali pateikti detalesnių įrodymų (nuotraukų) apie minėtame būryje sanitarinių mazgų atskyrimą bei duris, tačiau nurodė, jog 9 būrio sanitariniame mazge tarp klozetų buvo įrengtos pertvaros bei tualetai buvo užtraukiami užuolaidomis, jog 4 būrio tualetai yra atskirti sienelėmis ir tai patvirtina byloje pateiktos nuotraukos. Iš atsakovo pateiktų 4 būrio sanitarinio mazgo nuotraukų nustatyta, tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas. Teismas pažymėjo, kad kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN pagal atsakovo pateiktas nuotraukas buvo nustatyta, jog 9 būrio tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016).
16. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog 4 ir 9 būryje nebuvo virtuvėlės, kur būtų galima gaminti maistą, teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 punkto nuostatomis, pažymėjo, jog atsakovas nurodė, kad 4 būryje buvo įrengta virtuvėlė ir tai patvirtina prie bylos pateikti duomenys, t. y. 4 būrio planas bei nuotraukos. Atsakovas nurodė, jog virtuvėlė 9 būryje negalėjo būti įrengiama, kadangi nebuvo techninių galimybių. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog atsakovas nepažeidė teisės aktų, todėl pareiškėjo argumentus dėl virtuvėlių nebuvimo atmetė.
17. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, jog atvykus į Marijampolės PN buvo paskirtas į būrį, kuriame vartojami narkotikai, todėl ir pats pradėjo vartoti narkotikus, o artimieji tai sužinoję, neatvykdavo į pasimatymus, teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog, jo žiniomis, pareiškėjas iki atvykstant į įstaigą vartojo narkotines medžiagas. Pareiškėjas kalėjo 4 būryje, kuris buvo priskirtas prie dirbančių VĮ „Mūsų amatai“, gamybos rezerve, ir 9 būryje, kuriame gyveno 18–40 metų amžiaus gero (patenkinamo) elgesio asmenys. Pagal pateiktus atsakovo duomenis įstaigoje 22 būrys buvo priskirtas prie neigiamai charakterizuojamų, linkusių nelegaliai naudotis mobiliaisiais telefonais, turinčių priklausomybių. Be to, narkotikų vartojimas yra asmens laisvas apsisprendimas, kurio negali nulemti atsakovas. Pasimatymai taip pat vykta laisva valia ir atsakovas pasimatymus gali tik riboti įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad iki atvykstant į įkalinimo įstaigą nevartojo narkotikų, todėl teismas minėtus pareiškėjo argumentus atmetė.
18. Dėl pareiškėjo 2013 m. lapkričio 28 d. sumušimo teismas pažymėjo, jog Marijampolės PN pateikė atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagą Nr. 39/06-76 dėl pareiškėjo susižalojimo gyvenamojoje zonoje, iš kurios matyti, kad Marijampolės PN Vidaus tyrimų skyrius 2013 m. lapkričio 29 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnį dėl nuteistojo T. G. susižalojimo, nesant nusikalstamos veikos įvykio, bei nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 2013 m. lapkričio 29 d. liudytojo apklausos protokole pareiškėjas paliudijo, jog dėl susižalojimo buvo kaltas alkoholis. Tai pripažino pats, pasirašydamas apklausos protokolą. Todėl pareiškėjo argumentus dėl sužalojimo ir patalpinimo vėl į tą pačią kamerą teismas atmetė, kadangi pats pareiškėjas paliudijo, jog su nuteistaisiais nekonfliktuoja. Byloje nenustatyta jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad 9 būryje galėjo kilti reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ar gyvybei. Pareiškėjas pateiktame patikslinime nurodo, jog jam buvo grasinta, kad nekeltų jokių pretenzijų dėl sumušimo, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai grasino, įrodinėdamas šias aplinkybes, nesirėmė liudytojų parodymais, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
19. Teismas pažymėjo, jog byloje nenustatyti jokie dėl kalinimo sąlygų galėję pasireikšti pareiškėjo sveikatos sutrikimai. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymoje nurodoma, kad dėl problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas kreipęsis nebuvo. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. rugpjūčio 2 d. pažyma patvirtina, kad dėl įvairių nusiskundimų sveikata į gydytojus pareiškėjas kreipėsi 84 kartus. Nei karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas yra įtrauktas į asmenų, linkusių vartoti narkotines-psichotropines medžiagas, įskaitą. Asmens sveikatos istorijoje yra 4 apsvaigimo nustatymo aktų kopijos, kuriose konstatuoti apsvaigimai opiatais, amfetaminu, metamfetaminu, alkoholiu. Gydytojų išvados ir įrašai Asmens sveikatos istorijoje leidžia spręsti, kad pareiškėjo apibūdinti sveikatos sutrikimai, negalavimai yra nulemti jo paties pasirinkto elgesio ir gyvenimo būdo.
20. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tualeto patalpose neužtikrino deramo privatumo, buvo nustatyti ir kiti sanitarinių sąlygų pažeidimai: pelėsis, apšvietimo trūkumas, ir konstatavo, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.
21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgęs į pažeidimus ir jų trukmę, teismas pripažino būtinybę priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
22. Įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas vertino, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 300 Eur.
III.
23. Pareiškėjas T. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis dėl gyvenamojo ploto, tačiau šie duomenys yra melagingi. Lovos gyvenamosiose patalpose yra dviejų aukštų, todėl nuteistųjų gyvendavo dvigubai daugiau.
23.2. 4 būryje nebuvo įrengta virtuvė, ji buvo tik 3 būryje, nors atsakovas teigia priešingai. Tai patvirtina pareiškėjo pateiktas Marijampolės PN direktoriaus raštas.
23.3. Būryje, kuriame gyveno pareiškėjas, nebuvo pakeisti langai, kampuose veisdavosi pelėsis, buvo tarakonų, graužikų, vidury kambario iš lubų lašėdavo ant žemės vanduo. Pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės visuomenės sveikatos centrą, kuris atlikęs patikrinimą (pareiškėjui nedalyvaujant), įpareigojo Marijampolės PN administraciją ištaisyti pažeidimus, tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl pareiškėjas pats padarė remontą savo jėgomis. Tai gali patvirtinti liudytojai (9 būrio auklėtojas bei kiti tuo metu su pareiškėju kalėję asmenys – M. J., M. Š., G. A., N. Ž. ir E. B.).
23.4. Nuo atvykimo į Marijampolės PN 2011 m. birželio 30 d. pareiškėjas buvo paskirtas į narkomanų būrį, kuriame pats tapo narkomanu. Marijampolės PN administracija nesiima jokių priemonių, kad šioje įstaigoje nebūtų narkomanų. Administracija neteisingai nurodė, kad pareiškėjas jau laisvėje buvo narkomanu.
23.5. Sanitariniai mazgai buvo neuždari, tik skiriami 1 m aukščio pertvara. Tualetai buvo tupimi, surūdiję.
23.6. VĮ „Mūsų amatai“ pareiškėjas dirbo liejimo ceche su aukštos temperatūros lydytu metalu, tačiau su netinkamais rūbais, be respiratoriaus. Dėl to patyrė daug nudegimų, liko randai.
23.7. 2013 m. lapkričio 28 d. 9 būryje pareiškėjas buvo stipriai sumuštas kitų nuteistųjų, dėl ko atsidūrė ligoninėje. Jam buvo išmušti priekiniai dantys, susiūta lūpa, stipriai sumušta galva, dėl to buvo akių bei ausų uždegimai, teko ilgą laiką praleisti LAVL. Ikiteisminis tyrimas dėl sumušimo nebuvo pradėtas. Kriminalinės žvalgybos skyriaus darbuotojas grasino pareiškėjui, jei kels pretenzijas, dėl to pareiškėjas sutiko pasirašyti apklausos protokolą, kad neva pats susitrenkė ir niekam pretenzijų neturi. Nebuvo imtasi jokių priemonių, tiesiog pareiškėjas buvo grąžintas į tą patį būrį, kuriame buvo sumuštas. Toliau teko kęsti pažeminimą, patyčias.
24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir priteistas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – neturtinės žalos atlyginimo nepriteisti; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su 9 būrio sanitarinių mazgų įrengimu, privatumo neužtikrinimo prasme. Marijampolės PN nesiekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumo ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Marijampolės PN neturi duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo naudojimosi tualetu būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos.
24.2. Atsakovas neatliko veiksmų, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nustatyti pažeidimai truko neilgą laiko tarpą, kadangi pareiškėjas dažnai išvykdavo etapu arba buvo perkeliamas į kitą būrį. Marijampolės PN visada skubos tvarka pašalina pažeidimus, o šiuo metu yra įrengiami nauji pastatai, kurie atitinka teisės aktuose numatytus reikalavimus. Pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą ir ji neturėtų būti įvertinta ir priteista pinigais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas T. G. kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas 290 484 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose nuo 2011 m. birželio 30 d. iki skundo padavimo dienos (2016 m. birželio 29 d.).
26. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, pirmiausia apribojo ginčo laikotarpį, pritaikęs ieškinio senaties terminą, ir bylą nagrinėjo tik dėl neturtinės žalos, padarytos nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2016 m. birželio 29 d., atlyginimo priteisimo. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tualeto patalpose neužtikrino deramo privatumo, sanitarinių sąlygų (buvo pelėsis, drėgmė, apšvietimo ir tualetų trūkumas), ir konstatavo, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundo dalį dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo bei dėl VĮ „Mūsų amatai“ sukeltos neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą.
27. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš dalies tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik atsakovo pateiktais duomenimis dėl gyvenamojo ploto, kurie yra melagingi, taip pat būryje, kuriame pareiškėjas gyveno, nebuvo pakeisti langai, buvo tarakonų bei graužikų, dirbdamas VĮ „Mūsų amatai“, pareiškėjas patyrė daug nudegimų, liko randai. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su 9 būrio sanitarinių mazgų įrengimu, privatumo neužtikrinimo prasme, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo naudojimosi tualetu būtų patyręs kokią nors žalą, nustatyti pažeidimai truko neilgą laiko tarpą, todėl pažeidimo pripažinimas šiuo atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą, nepriteisiant atlyginimo pinigais.
28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
29. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
30. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
31. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
32. Pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, kurio netinkamumu tiek pareiškėjas, tiek atsakovas grindžia savo apeliacinius skundus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo pateiktais melagingais duomenimis dėl gyvenamojo ploto. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui Marijampolės PN ginčo laikotarpiu tekusį kameros plotą, pagrįstai atsižvelgė į atsakovo pateiktus duomenis, patvirtinančius, kokiais laikotarpiais ir kokiose patalpose gyveno pareiškėjas, koks buvo gyvenamųjų patalpų plotas ir kiek jose įrengta miegamųjų vietų, todėl pagrįstai sprendė, kad minimali gyvenamojo ploto norma šiuo atveju nebuvo pažeista. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų plotų trūkumo atmetė, kadangi atsakovo atstovas pateikė teismui 4 ir 9 būrio planus, kurie patvirtina gyvenamųjų patalpų tikslius plotus, be to, nebuvo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų įrengimą gyvenamosiose patalpose.
34. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skaičiuojant minimalų plotą, tekusį asmeniui pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 p.) (žr., pvz., 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog net ir atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jo skundą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).
35. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų, jog iš tiesų su pareiškėju gyvenamosiose patalpose gyveno daugiau nuteistųjų nei yra miegamųjų vietų (nes, pareiškėjo teigimu, lovos gyvenamojoje patalpoje yra dviaukštės), nepakanka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų gyvenamosiose patalpose nepaneigė, taip pat nenurodo, kokie pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai pagrindė jo teiginius, kad gyvenamoje patalpoje buvo daugiau asmenų. Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai vadovavosi Marijampolės PN duomenimis dėl įrengtų gyvenamų vietų skaičiaus.
36. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų dėl jo (pareiškėjo) perkėlimo į narkomanų būrį, dėl pareiškėjo sumušimo.
37. Akcentuotina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.
38. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su 9 būrio sanitarinių mazgų įrengimu, privatumo neužtikrinimo prasme, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis administracinių teismų praktika, atsakovo atstovas turi pareigą paneigti pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, tačiau jokių duomenų apie tai jam nepateikus, konstatuojamas privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1361-624/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-556/2018).
39. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad 9 būrio pastate pradėti vykdyti remonto darbai nuo 2016 m. balandžio 11 d., todėl atsakovas negali pateikti detalesnių įrodymų (nuotraukų) apie minėtame būryje sanitarinių mazgų atskyrimą bei duris (atsakovas nurodė, jog 9 būrio sanitariniame mazge tarp klozetų buvo įrengtos pertvaros bei tualetai buvo užtraukiami užuolaidomis). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog 4 būrio tualetai yra atskirti sienelėmis, ir tai patvirtina byloje pateiktos nuotraukos. Be to, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs atsakovo pateiktas 4 būrio sanitarinio mazgo nuotraukas, nustatė, kad tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m, todėl konstatavo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas (pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtomis bylomis dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN (pvz., administracine byla Nr. A-2474-624/2016)).
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad šiuo atveju atskirose pataisos namų tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų nesiekė 1,5 m aukščio, negali būti pagrindas pripažinti pareiškėjo privatumo naudojantis tokiais sanitariniais mazgais pažeidimą. Pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas, numatantis sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus (tarp jų ir reikalavimą įrengti ne žemesnę kaip 1,5 m aukščio pertvarą), reglamentuoja būtent kamerų tipo patalpų įrengimą, o ne, kaip šiuo atveju, pataisos namų gyvenamųjų patalpų, kuriose nėra įrengiama sanitarinio mazgo zona, įrengimą. Taip pat ir HN 76:2010 21 punktas, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, reglamentuoja sanitarinių mazgų būtent pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių patalpose įrengimą. Įvertinus tai, jog net ir esant unitazams Marijampolės PN vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
41. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad jam naudojantis tualetu, kuris įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo užtikrintas privatumas, t. y. kad jis neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu.
42. Šiuo atveju, įvertinus minėtas aplinkybes bei išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo nurodoma ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016) netaikytina, o atsižvelgus į byloje esančius duomenis (atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie sanitarinių mazgų įrengimą, tarp jų ir nuotraukas (I t., b. l. 55, 143–144, 147)), į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, o sanitariniai mazgai (tualeto ir kitos patalpos) įrengti atskirai, ne gyvenamosiose patalpose, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais (iš esmės tualetais) ginčo laikotarpiu pažeidimo nepripažintini pagrįstais.
43. Pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės dėl virtuvės 4 būryje neįrengimo, būryje, kuriame gyveno, pelėsio ir drėgmės buvimo, pareiškėjo paskyrimo į narkomanų būrį, kuriame pats tapo narkomanu, pareiškėjo sumušimo 2013 m. lapkričio 28 d. ir šio įvykio (ne)fiksavimo, yra identiškos aplinkybėms, nurodytoms jo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo ir dėl jų pasisakė.
44. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių atitinkamos pareiškėjo skundo dalys nebuvo tenkintos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo išvadomis.
45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad būryje, kuriame jis gyveno, nebuvo pakeisti langai, buvo tarakonų bei graužikų, o dirbdamas VĮ „Mūsų amatai“, patyrė daug nudegimų, liko randai, pažymi, kad pareiškėjas šių argumentų skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų užtikrinti sąžiningą procesą, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai (aplinkybės), kurie nebuvo nurodyti skunde, išnagrinėtame pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.
46. Dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo darbo sąlygomis VĮ „Mūsų amatai“, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas 2016 m. liepos 11 d. nutartimi (I t., b. l. 17–18) pirmą kartą spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė daug padrikų aplinkybių, tačiau neaišku, kokios aplinkybės šiuo atveju yra skundžiamo konkretaus veiksmo (ar neveikimo) neteisėtumo pagrindas, pareiškėjas nenurodė tiksliai, dėl kokių aplinkybių kilo prašoma atlyginti žala, todėl pasiūlė pareiškėjui patikslinti skundą. Pareiškėjas, tikslindamas skundą (I t., b. l. 20), iš esmės papildomai nurodė tik tai, kad gyvenamasis plotas buvo nepakankamas, 4 bei 9 būryje nebuvo virtuvės, kurioje būtų galima gaminti maistą, tai tekdavo daryti toje pačioje patalpoje, kurioje gyvendavo (miegodavo), dėl to, kad tapo narkomanu, artimieji atsisakė su pareiškėju bendrauti, dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų patyrė depresiją. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas 2016 m. liepos 27 d. nutartimi (I t., b. l. 2) priėmė pareiškėjo patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės PN, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo 290 484 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Vėliau, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, 2017 m. vasario 10 d. nutartimi buvo atnaujintas šios bylos nagrinėjimas iš esmės, kadangi nagrinėjant bylą paaiškėjo, jog pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti esminių bylos aplinkybių, būtinų teismo sprendimui priimti. Pareiškėjui 2017 m. vasario 10 d. nutartimi buvo nustatytas terminas skundo trūkumams iki 2017 m. vasario 27 d. pašalinti, patikslinant atsakovą bei suformuluojant reikalavimą atsakovui VĮ „Mūsų amatai“, taip pat pateikiant duomenis, susijusius su pareiškėjo įdarbinimu, bei įsakymą, kuriuo jis buvo atleistas iš darbo (I t., b. l. 153). Pareiškėjas skundo patikslinimą pateikė 2017 m. balandžio 4 d. (išsiuntė 2017 m. kovo 29 d.) (I t., b. l. 174–176) Skundo patikslinime pareiškėjas nenurodė tinkamo atsakovo bei nesuformulavo skundo reikalavimo VĮ „Mūsų amatai“, taip pat nepateikė duomenų, susijusių su jo (pareiškėjo) įdarbinimu, bei įsakymo, kuriuo buvo atleistas iš darbo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 105 straipsnio 6 punktu, skundą paliko nenagrinėtu.
47. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 24 ir 25 straipsnių, reglamentuojančių reikalavimus administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui, nuostatas skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Teismas gali suteikti efektyvią galbūt pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato, jog skunde turi būti nurodyta konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data, o pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį prie skundo pridedamas skundžiamas aktas. Taigi, remiantis minėtomis nuostatomis, skundas turi būti suformuluotas taip, kad aiškiai matytųsi, su kokiu konkrečiu skundžiamu veiksmu (neveikimu) ar aktu pareiškėjas sieja savo skundo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Be to, šalia reikalavimo pateikti skundžiamą aktą, pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus – skundo dalyką, t. y. pareiškėjo reikalavimą, ir pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos.
48. Skundo reikalavimas turi būti reiškiamas tinkamam atsakovui. Pažymėtina, kad teismas gali atmesti skundą, jei jis pareikštas netinkamam atsakovui, o pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu galima tik pareiškėjo sutikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1105/2010). Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 24 ir 25 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti.
49. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą bei administracinių teismų praktiką, spręstina, jog pareiškėjas laiku ir tinkamai nepatikslino savo skundo, t. y. nesuformulavo savo skundo dalyko ir pagrindo minėtu klausimu. Todėl, vadovaudamasis 105 straipsnio 6 punktu, numatančiu, kad teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų arba kad nesumokėtas žyminis mokestis, o pareiškėjas per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo dalį dėl VĮ „Mūsų amatai“ sukeltos neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą. Pažymėtina, jog, vadovaujantis ABTĮ 106 straipsnio 2 dalimi, teismui priėmus nutartį palikti skundą nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo, pašalinęs aplinkybes, kliudančias nagrinėti bylą, turi teisę vėl kreiptis į teismą su skundu (prašymu) bendra tvarka.
50. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VĮ „Mūsų amatai“ nėra viešojo administravimo subjektas ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, todėl CK 6.271 straipsnio pagrindu Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti VĮ „Mūsų amatai“ veikimu ar neveikimu padarytą žalą, jeigu tokia buvo padaryta. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės dėl, pareiškėjo teigimu, VĮ „Mūsų amatai“ veikimu ir neveikimu padarytos žalos, negali būti tenkinamas (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-186-492/2018; 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-5020-525/2018).
51. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, dėl kurio, be kita ko, apeliacinį skundą padavė atsakovas, bei neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013; kt.). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2577-556/2017; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018; kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
52. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).
53. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, atsakovo atstovo įvykdyti neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018; 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018; kt.). Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).
54. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ginčo laikotarpiu buvo nustatyti sanitarinių sąlygų pažeidimai: pelėsis, drėgmė, apšvietimo ir tualetų trūkumas, tačiau tai truko visą ginčo laikotarpį (t. y. 3 metus), nors ir su pertraukomis, nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju turėtų būti apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Pripažinimas, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais (tualetu) ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas, iš esmės nekeičia reikalo esmės.
55. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018; 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).
56. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų pobūdį, jų mastą ir trukmę, į ginamų vertybių (žmogaus orumas) turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad šiuo atveju 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.
n u t a r i a:
Pareiškėjo T. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Veslava Ruskan
Dalia Višinskienė