Nuasmeninta
Byla Nr. 10-A/2022
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL UŽSIENIEČIŲ TEISINĖS PADĖTIES“ NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2023 m. birželio 7 d. Nr. KT53-A-N6/2023
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2023 m. gegužės 11 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 10-A/2022 pagal pareiškėjo [duomenys neskelbiami] ([duomenys neskelbiami]) prašymą Nr. 1A-56/2022 ištirti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6, 8 dalių, 1408 straipsnio (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3, 5 dalių atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Prašymo aplinkybės ir pareiškėjo argumentai
1. Pareiškėjas, sulaikytas neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną, 2021 m. liepos 31 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Iš pareiškėjo prašymo ir jo priedų matyti, kad pareiškėjas buvo neįleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją ir apgyvendintas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje nurodytoje vietoje, nustačius teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2022 m. vasario 4 d. sprendimu nuspręsta pareiškėją įleisti į Lietuvos Respubliką, nes per 6 mėnesius nuo jo užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl jo teisinės padėties, ir apgyvendinti jį UTPĮ 1408 straipsnio (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje 6 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
2. Pareiškėjo prašymas Konstituciniam Teismui grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Pasak pareiškėjo, Konstitucijos 20 straipsnyje garantuojama asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių, tad jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris leistų apriboti asmens laisvę be teismo sprendimo neapibrėžtam laikui, be procedūrinių garantijų, užtikrinančių teisminę peržiūrą ir teisinio tikrumo principo įgyvendinimą. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo teigimu, lemtų Konstitucijos 20 straipsnio pažeidimą.
2.2. Pareiškėjas pažymi, kad, remiantis ginčijamu UTPĮ įtvirtintu teisiniu reguliavimu, prieglobsčio prašytojai, prašymus suteikti prieglobstį pateikę pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT), be kita ko, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, su galimybe tokį apgyvendinimą pratęsti iki 6 mėnesių, kai dėl masinio užsieniečių antplūdžio yra paskelbta ekstremalioji situacija. Remiantis ginčijamu teisiniu reguliavimu prieglobsčio prašytojus apgyvendinus nurodytose vietose be galimybės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, asmenys visą parą saugomi pareigūnų, jų judėjimas apribotas tam tikra apgyvendinimo teritorijos dalimi. Taigi, pareiškėjo nuomone, taikant ginčijamą teisinį reguliavimą, toks apgyvendinimas prilygsta de facto sulaikymui, o asmens laisvė suvaržoma be jokio nacionalinio teismo ar kitos Lietuvos Respublikos institucijos sprendimo.
2.3. Pareiškėjo prašyme taip pat teigiama, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu sukurtos prielaidos apriboti asmenų laisvę neįvertinus individualių kiekvienos situacijos aplinkybių. Pareiškėjui nebuvo žinoma nei kiek laiko, nei dėl kokių priežasčių jo laisvė apribojama, jam nebuvo paaiškinta, kaip jis gali apskųsti savo sulaikymą, kad būtų įvertintas sulaikymo pagrįstumas. Ginčijamu teisiniu reguliavimu, pareiškėjo manymu, sudarytos prielaidos valstybės institucijoms, neatlikus nei laisvės apribojimo būtinumo, nei proporcingumo vertinimo, taikyti „automatinį sulaikymą“, individualiai nevertinant kiekvieno asmens situacijos ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ir visuomenės rimčiai. Pagal UTPĮ tokios užsieniečiams taikomos priemonės nelaikant sulaikymu, asmenims, pateikusiems prašymus suteikti prieglobstį, netaikomos jokios procesinės garantijos, kurias pagal Lietuvos Respublikos ir šią sritį reguliuojančius Europos Sąjungos teisės aktus priklausytų taikyti sulaikymo atveju.
II
Suinteresuoto asmens atstovų argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovų Seimo nario Algirdo Stončaičio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios patarėjos Viktorijos Staugaitytės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
3.1. Ginčijami UTPĮ pakeitimai priimti reaguojant į 2021 metų vasarą itin išaugusį neteisėtos migracijos per Lietuvos ir Baltarusijos sieną mastą ir siekiant suvaldyti šį procesą. Būtent dėl masinio užsieniečių antplūdžio į Lietuvos Respubliką buvo paskelbta ekstremalioji situacija.
Ginčijamo UTPĮ aiškinamajame rašte nurodyta, kad užsieniečių, kurie neteisėtai kerta Lietuvos ir Baltarusijos sieną ir piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, skaičius išaugo dėl nedemokratinių režimų, o tokia situacija, tikėtina, gali kartotis. Tai, kad masinis užsieniečių antplūdis į Lietuvos Respubliką yra ne natūralus migracijos procesas, o Baltarusijos politinio režimo hibridinė ataka, patvirtina ir vėliau Seimo įvesta nepaprastoji padėtis. Tai, kad migrantai iš trečiųjų šalių naudojami Baltarusijos hibridinei atakai, pripažinta ir Europos Komisijos pirmininko 2021 m. rugsėjo 15 d. metiniame pranešime.
Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį iki 6 mėnesių gali būti apribojama prieglobsčio prašytojų judėjimo laisvė, nustatytas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą bei rimtį ir yra skirtas taikyti tik ypatingomis aplinkybėmis – paskelbus ekstremaliąją situaciją, įvedus nepaprastąją ar karo padėtį, kai dėl išaugusio prieglobsčio prašytojų srauto neįmanoma prašymų suteikti prieglobstį išnagrinėti per įprastą 28 dienų terminą.
3.2. Pagal konstitucinį teisinės valstybės principą teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų, toks įstatymas, kuriuo reikalaujama neįmanomų dalykų, negali sukelti teisinių padarinių teisinių santykių subjektams, nes jie būtų įpareigoti daryti tai, ko apskritai atlikti negalėtų. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, adekvačiai reagavo į sudėtingą migracijos per Lietuvos sieną situaciją ir sudarė realias teisines prielaidas šią situaciją suvaldyti.
3.3. Be to, pasak suinteresuoto asmens atstovų, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas 6 mėnesių terminas savaime nereiškia, kad prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimas tiek ir užtrunka. Kartu su ginčijamo teisinio reguliavimo įtvirtinimu buvo pakeistos ir kitos UTPĮ nuostatos, kuriomis siekiama paspartinti prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir sprendimų dėl jų priėmimą, užtikrinti sklandų skundus dėl šių sprendimų nagrinėjančių teismų darbą.
3.4. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi ir tai, kad ginčijamomis UTPĮ nuostatomis nustatytas ne prieglobsčio prašytojų ir kitų užsieniečių sulaikymas strictu senso, o jų teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje apribojimas, kuris, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo interesus, vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas ir pateisinamas.
III
Byloje gauta medžiaga
4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Migracijos departamento direktorės Evelinos Gudzinskaitės, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos vadovės Seimo kontrolierės Erikos Leonaitės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės Ewelinos Dobrowolskos rašytinės nuomonės, VSAT vado pavaduotojo Rimanto Petrausko pateikta informacija.
4.1. Teisingumo ministrės E. Dobrowolskos nuomonėje pateikiama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencija, susijusi su prieglobsčio prašytojų teisinės padėties reglamentavimu, taip pat pažymima, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas buvo nustatytas reaguojant į Baltarusijos režimo vykdomą hibridinę ataką, kuria, kaip nurodoma nuomonėje, buvo siekiama įbauginti ir destabilizuoti Europos Sąjungą.
Teisingumo ministrės rašytinėje nuomonėje taip pat pažymima, kad sprendžiant dėl pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumo turi būti vertinama, ar juo buvo siekiama derinti užsieniečių teises bei teisėtus interesus ir siekį apsaugoti valstybės saugumą, užtikrinti valstybės sienos apsaugą, viešąją tvarką, ar buvo objektyvus viešojo intereso, valstybės saugumo, valstybės sienos ir viešosios tvarkos apsaugos poreikis.
4.2. Seimo kontrolierės E. Leonaitės nuomone, UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje ir UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje numatytas asmenų apgyvendinimas tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, savo esme nesiskiria nei nuo UTPĮ 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2020 m. lapkričio 10 d. redakcija) numatytos alternatyvios sulaikymui priemonės – užsieniečio apgyvendinimo VSAT, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, ir UTPĮ 14019 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos alternatyvios sulaikymui priemonės – užsieniečio apgyvendinimo VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, nei nuo užsieniečių sulaikymo, kuris UTPĮ 2 straipsnio 31 dalyje (2016 m. rugsėjo 14 d. redakcija) apibrėžiamas kaip užsieniečio laikinas apgyvendinimas VSAT apribojant jo judėjimo laisvę šio įstatymo nustatytais pagrindais ir terminais. Todėl, E. Leonaitės nuomone, toks UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje ir UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje numatytas asmenų apgyvendinimas tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, de facto prilygsta sulaikymui, kartu ir laisvės atėmimui Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies prasme. E. Leonaitė nurodo, kad ne vienoje Seimo kontrolierių parengtoje tyrimo ataskaitoje konstatuota, jog pagal pobūdį prieglobsčio prašytojams UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalies pagrindu taikyti faktiniai apribojimai turi asmenų sulaikymo požymių.
E. Leonaitės rašytinėje nuomonėje taip pat pažymima, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu nenurodyta, kad dėl prieglobsčio prašytojų ar užsieniečių apgyvendinimo tam skirtose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti priimamas atitinkamo subjekto motyvuotas sprendimas, taip pat nenustatyta šios priemonės apskundimo tvarka. Šioje rašytinėje nuomonėje pažymima ir tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nesudaroma prielaidų kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir kartu neužtikrinama, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinta priemonė neribotų asmens teisės į laisvę labiau, negu būtina siekiant visuomenei reikšmingų tikslų.
E. Leonaitės teigimu, įstatymų leidėjas, nustatydamas prieglobsčio prašytojų ir kitų užsieniečių sulaikymo ar kitokio laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, privalo paisyti inter alia 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintų užsieniečių sulaikymo pagrindų standartų bei šiems asmenims taikytinų procedūrinių garantijų. Kadangi, E. Leonaitės teigimu, ginčijamas teisinis reguliavimas sudarė prielaidas atsirasti tokioms situacijoms, kai asmenų apgyvendinimas, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje (kuris prilygsta sulaikymui), taikomas pagal UTPĮ neapibrėžtas procedūras, neproporcingai ilgai, be teismo sprendimo ir automatiškai, t. y. kiekvieno atvejo neindividualizuojant ir neįvertinant asmens sulaikymo būtinumo, tokiu teisiniu reguliavimu nesilaikoma iš Europos Sąjungos teisės kylančių ir Konvencijoje įtvirtintų atitinkamų reikalavimų asmens laisvės apribojimui.
4.3. Migracijos departamento direktorės E. Gudzinskaitės nuomone, pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas yra suderinamas tiek su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, kuriomis nereguliuojamos nepaprastosios padėties atvejais taikomos procedūros, tiek su EŽTT formuojama Konvencijos nuostatų aiškinimo praktika, pagal kurią valstybės, vadovaudamosi nacionaliniais viešojo saugumo interesais, turi teisę kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos.
E. Gudzinskaitė pateiktoje nuomonėje taip pat nurodo, kad pagal poįstatyminį teisinį reguliavimą užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį laikomas priimtu, kai jį priimančios institucijos įgaliotas valstybės tarnautojas užregistruoja prieglobsčio prašytojo duomenis ir prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje, o prašymą suteikti prieglobstį priimančios institucijos įgaliotas valstybės tarnautojas išspausdina pažymą iš šios sistemos dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo, ją pasirašo ir jos kopiją įteikia prieglobsčio prašytojui. Taigi, pasak E. Gudzinskaitės, prieglobsčio prašytojai nurodyta pažyma informuojami apie Migracijos departamento jų atžvilgiu priimtus sprendimus ir turi galimybę šiuos sprendimus apskųsti, skųsdami nurodytą pažymą.
E. Gudzinskaitės nuomone, pagal UTPĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą asmens apgyvendinimas VSAT ar kitoje apgyvendinimo įstaigoje savaime negali būti prilyginamas de facto sulaikymui, šis klausimas turėtų būti sprendžiamas kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus asmens individualias aplinkybes ir apgyvendinimo sąlygas.
4.4. VSAT vado pavaduotojo R. Petrausko pateiktoje informacijoje pažymima, kad, 2021 metais susiklosčius sudėtingai geopolitinei situacijai, Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse kilo neteisėtos migracijos krizė, kurią nulėmė beprecedenčiai Baltarusijos režimo suplanuoti ir organizuoti įvykiai. Itin išaugus neteisėtos migracijos srautams iš Baltarusijos ir pripažinus, kad pagrindinė jų priežastis yra pastangos dirbtinai sudaryti palankesnes sąlygas neteisėtai migracijai, naudojant migracijos srautus kaip priemonę politiniams tikslams siekti (migracijos instrumentalizavimas), iškilo papildomų iššūkių ne tik Europos Sąjungos išorės sienų saugumui, bet ir vidaus saugumui bei prieglobsčio sistemos veikimui. VSAT duomenimis, iš viso 2021 metais sulaikytas 4 551 trečiųjų šalių pilietis, iš jų net 4 339 (arba apie 96 proc.) neteisėtai kirto valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos, 4 – iš Rusijos Federacijos, 208 buvo sulaikyti šalies viduje.
Atsižvelgus į tai, buvo keičiamas UTPĮ, jį papildant nuostatomis, kuriomis buvo išplečiamos prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo galimybės ir nustatomi prieglobsčio prašytojų judėjimo apribojimai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Tyrimo ribos
5. Pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6, 8 dalių, 1408 straipsnio 3, 5 dalių atitiktį Konstitucijos 20 straipsniui.
5.1. Kaip matyti iš pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų ir prašymo priedų, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikė dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai. Pareiškėjas prašyme nurodo, kad, jo nuomone, Konstitucijos 20 straipsniui prieštaravo toks UTPĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, prieglobsčio prašytojai gali būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas gali trukti iki 6 mėnesių.
5.2. UTPĮ 5 straipsnio „Užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką“ (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6, 8 dalyse buvo nustatyta:
„6. Prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Esant karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
<...>
8. Jeigu per 28 dienas nuo prieglobsčio prašytojo, laikinai apgyvendinto šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti tokį prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką. Paskelbus karo padėtį, nepaprastąją padėtį, taip pat ekstremaliąją situaciją ar ekstremalųjį įvykį dėl masinio užsieniečių antplūdžio, šioje dalyje nurodytas 28 dienų terminas pratęsiamas karo padėties, nepaprastosios padėties, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio laikotarpiui ir 28 dienoms po jų pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 6 mėnesiams.“
Taigi UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6, 8 dalyse reguliuojamas prieglobsčio prašytojų atvykimas į Lietuvos Respubliką ir jų apgyvendinimas iki sprendimo įleisti juos į Lietuvos Respubliką priėmimo dviem skirtingais laikotarpiais: įprastu metu ir tuomet, kai dėl masinio užsieniečių antplūdžio yra paskelbta inter alia ekstremalioji situacija, nepaprastoji ar karo padėtis.
5.2.1. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas ginčija visos apimties UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6, 8 dalių atitiktį Konstitucijai, iš pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų ir prašymo priedų matyti, kad jam abejonių kyla dėl UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6, 8 dalyse įtvirtinto prieglobsčio prašytojų laikino apgyvendinimo teisinio reguliavimo, taikomo dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai.
5.2.2. Iš pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų matyti ir tai, kad pareiškėjas iš tiesų abejoja atitiktimi Konstitucijos 20 straipsniui ne tam tikrų UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6, 8 dalių nuostatų, o UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalies tiek, kiek pagal ją, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinus pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, VSAT ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokio apgyvendinimo terminas pagal šio straipsnio 8 dalį gali būti pratęstas iki 6 mėnesių.
5.3. UTPĮ 1408 straipsnio „Užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką ir laikinas jų apgyvendinimas“, esančio šio įstatymo X2 skyriuje (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija), reglamentuojančiame įstatymo taikymą, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbta ekstremalioji situacija, 3, 5 dalyse buvo inter alia nustatyta:
„3. Prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose <...>, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, Valstybės sienos apsaugos tarnyba laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, Pabėgėlių priėmimo centre ar kituose apgyvendinimo centruose, apgyvendinimo vietose, apgyvendinimo patalpose, laikiname būste ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. <...>
<...>
5. Jeigu per įvestos karo padėties, nepaprastosios padėties, taip pat paskelbtos ekstremaliosios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio laikotarpį ir 28 dienas po jo pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip per 6 mėnesius nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos, nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo, laikinai apgyvendinto šio straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, teisinės padėties, Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti tokį prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį šio straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose.“
Taigi UTPĮ 1408 straipsnio 3, 5 dalyse reguliuojamas prieglobsčio prašytojų atvykimas į Lietuvos Respubliką ir jų apgyvendinimas iki sprendimo įleisti juos į Lietuvos Respubliką priėmimo dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai.
Iš pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų matyti, kad pareiškėjas iš tiesų abejoja atitiktimi Konstitucijos 20 straipsniui ne visų UTPĮ 1408 straipsnio 3, 5 dalių, o UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalies tiek, kiek pagal ją, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinus pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, VSAT, Pabėgėlių priėmimo centre ar kituose apgyvendinimo centruose, apgyvendinimo vietose, apgyvendinimo patalpose, laikiname būste ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokio apgyvendinimo terminas pagal šio straipsnio 5 dalį galėjo būti pratęstas iki 6 mėnesių.
6. Atsižvelgdamas į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Konstitucijos 20 straipsniui neprieštaravo:
– UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalis tiek, kiek pagal ją, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinus pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, VSAT ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokio apgyvendinimo terminas pagal šio straipsnio 8 dalį galėjo būti pratęstas iki 6 mėnesių;
– UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinus pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, VSAT, Pabėgėlių priėmimo centre ar kituose apgyvendinimo centruose, apgyvendinimo vietose, apgyvendinimo patalpose, laikiname būste ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokio apgyvendinimo terminas pagal šio straipsnio 5 dalį galėjo būti pratęstas iki 6 mėnesių.
II
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
7. Seimas 2004 m. balandžio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuriam įsigaliojus neteko galios 1998 m. gruodžio 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
UTPĮ buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia:
– Seimo 2021 m. liepos 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 5, 71, 76, 77, 79, 113, 131, 136, 138, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo IX1 skyriumi įstatymu (įsigaliojusiu 2021 m. liepos 23 d.), kurio 1 straipsniu UTPĮ 5 straipsnį (2020 m. lapkričio 10 d. redakcija) išdėsčius nauja redakcija buvo nustatytas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas;
– Seimo 2021 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 3, 5, 26, 32, 40, 50, 67, 71, 76, 77, 79, 113, 125, 126, 1301, 136, 138, 139, 140 straipsnių pakeitimo, 69 straipsnio ir IX1 skyriaus pripažinimo netekusiais galios ir Įstatymo papildymo X2 skyriumi įstatymu (įsigaliojusiu 2022 m. sausio 1 d.) (toliau – UTPĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas), kurio 3 straipsnio 2, 3 dalimis UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6, 8 dalys buvo išdėstytos nauja redakcija, o 23 straipsniu UTPĮ buvo papildytas nauju X2 skyriumi „Šio įstatymo taikymas, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio“, kuriame buvo nustatytas pareiškėjo ginčijamas 1408 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas;
– Seimo 2023 m. balandžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 4, 67, 1408, 14012 straipsnių pakeitimo ir 14011, 14017 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu (įsigaliojusiu 2023 m. gegužės 3 d.), kuriuo, be kita ko, pakeista ir nauja redakcija išdėstyta pareiškėjo ginčijama UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalis.
7.1. UTPĮ reglamentuojama užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarka, kiti užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimai (1 straipsnio 1 dalis (2019 m. liepos 16 d. redakcija)).
7.2. UTPĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, nuostatomis. Įstatymu yra įgyvendinama, be kita ko, Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (toliau – Priėmimo sąlygų direktyva) (priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 24 punktas).
Vadinasi, pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant ir į UTPĮ įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia Priėmimo sąlygų direktyvos, nuostatas.
7.3. Nagrinėjamai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad, pagal UTPĮ 2 straipsnio 32 dalį, užsienietis – asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios; pagal šio įstatymo 2 straipsnio 20 dalį (2008 m. vasario 1 d. redakcija), 184 dalį (2017 m. gegužės 25 d. redakcija), prieglobsčio prašytojas – tai užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį – bet kokia forma išreikštą kreipimąsi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas.
Pagal UTPĮ 2 straipsnio 275 dalį (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija), teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje – užsieniečiui suteikiama teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal šį įstatymą nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas. Pagal UTPĮ 2 straipsnio 19 dalį, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas iš esmės – tyrimas, kuriuo, be kita ko, siekiama nustatyti, ar prieglobsčio prašytojui turi būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga.
Pagal UTPĮ 2 straipsnio 18 dalį, pabėgėlis – užsienietis, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas.
Taigi, pagal UTPĮ 2 straipsnio 18 dalį, 184 dalį (2017 m. gegužės 25 d. redakcija), 19 dalį, 20 dalį (2008 m. vasario 1 d. redakcija), 275 dalį (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija), tik tuomet, kai užsieniečiui, pateikusiam prašymą suteikti prieglobstį (prieglobsčio prašytojui), išnagrinėjus jo prašymą iš esmės, suteikiamas pabėgėlio statusas, jis tampa pabėgėliu; kol nagrinėjamas jo prašymas suteikti prieglobstį, jam gali būti suteikiama teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
8. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiek, kiek nurodyta, ginčijamoje UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje buvo nustatyta:
„Prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Esant karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.“
Taigi UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje buvo reguliuojamas prieglobsčio prašytojų, pateikusių prašymus suteikti prieglobstį, laikinas (kol bus priimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką) apgyvendinimas, nurodytos jų laikino apgyvendinimo vietos, nustatytos laikino apgyvendinimo sąlygos įprastu metu ir tuomet, kai dėl masinio užsieniečių antplūdžio yra paskelbta inter alia ekstremalioji situacija, nepaprastoji ar karo padėtis.
Šiame kontekste paminėtina, kad, pagal UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 2 dalį, užsieniečiai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį, laikinai apgyvendinti šio straipsnio 6 dalyje nurodytose vietose, nėra laikomi atvykusiais į Lietuvos Respublikos teritoriją, kol nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką.
8.1. Aiškinant UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pareiškėjo ginčijamu aspektu, pažymėtina, kad joje, kaip minėta, buvo reguliuojamas užsieniečių, pateikusių prašymus suteikti prieglobstį, laikinas apgyvendinimas nurodytose vietose dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai. Pagal UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalį visi prieglobsčio prašytojai laikinai (kol bus priimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką) turėjo būti apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, VSAT ar kitose tam pritaikytose vietose. UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje taip pat buvo nustatyta tokio apgyvendinimo sąlyga: dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, prieglobsčio prašytojai nurodytose vietose turėjo būti laikinai apgyvendinami nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Vadinasi, pagal ginčijamą UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi užsieniečiai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį, iki bus priimtas sprendimas dėl jų teisinės padėties, buvo laikinai apgyvendinami nurodytose vietose (pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, VSAT ar kitose tam pritaikytose vietose), jiems leidžiant judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už apgyvendinimo teritorijos ribų.
Ginčijamą UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą sistemiškai aiškinant kartu su kitomis šios dalies nuostatomis, pažymėtina, kad užsieniečiai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį įprastu metu, t. y. kai šalyje nėra paskelbtos ekstremaliosios situacijos, nepaprastosios ar karo padėties, laikinai (kol nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką) nurodytose vietose apgyvendinami netaikant sąlygos, apribojančios jų judėjimo laisvę, t. y. įprastu metu pateikę prašymus suteikti prieglobstį užsieniečiai, laikinai apgyvendinti nurodytose vietose, turėdavo teisę laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
8.2. UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu aiškintinas kartu su šio straipsnio 8 dalies nuostatomis.
UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 8 dalyje buvo nustatyta:
„Jeigu per 28 dienas nuo prieglobsčio prašytojo, laikinai apgyvendinto šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti tokį prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką. Paskelbus karo padėtį, nepaprastąją padėtį, taip pat ekstremaliąją situaciją ar ekstremalųjį įvykį dėl masinio užsieniečių antplūdžio, šioje dalyje nurodytas 28 dienų terminas pratęsiamas karo padėties, nepaprastosios padėties, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio laikotarpiui ir 28 dienoms po jų pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 6 mėnesiams.“
Taigi UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 8 dalyje buvo nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį – 28 dienos nuo prašymo pateikimo dienos, taip pat nurodytos tokio sprendimo nepriėmimo nurodytu laiku pasekmės įprastu metu ir tuomet, kai dėl masinio užsieniečių antplūdžio yra paskelbta inter alia ekstremalioji situacija, nepaprastoji ar karo padėtis: nurodytu laiku neišsprendus užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas privalėjo priimti sprendimą įleisti tokį asmenį į Lietuvos Respublikos teritoriją.
Aiškinant UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 8 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu, pažymėtina, kad joje inter alia buvo apibrėžtas laikas, kurį gali trukti užsieniečių, pateikusių prašymus suteikti prieglobstį, laikinas apgyvendinimas nurodytose vietose dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai. Pagal UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 8 dalį, prašymus suteikti prieglobstį pateikę užsieniečiai ekstremaliosios situacijos, nepaprastosios ar karo padėties metu galėjo būti laikomi laikinai apgyvendinti nurodytose vietose ilgiau nei 28 dienas nuo prašymo pateikimo dienos, t. y. iki 6 mėnesių, kol bus išspręstas jų prašymas suteikti prieglobstį arba priimtas sprendimas dėl jų įleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją.
8.3. Pareiškėjo ginčijamą UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalį sistemiškai aiškinant kartu su šio straipsnio 8 dalimi, pažymėtina, kad, pagal jose įtvirtintą teisinį reguliavimą, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi užsieniečiai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį, buvo apgyvendinami nurodytose vietose (pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, VSAT ar kitose tam pritaikytose vietose), nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. leidus jiems judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už apgyvendinimo teritorijos ribų, ir toks apgyvendinimas nustatytomis sąlygomis galėjo trukti iki 6 mėnesių.
Pažymėtina ir tai, kad pagal UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalį prašymus suteikti prieglobstį pateikę užsieniečiai tam laikotarpiui, kuris pagal šio straipsnio 8 dalį galėjo trukti iki 6 mėnesių, nurodytose vietose būdavo apgyvendinami nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepriėmus jokio atitinkamos kompetentingos institucijos sprendimo, remiantis vien faktu, kad prieglobsčio prašytojai yra Lietuvos Respublikoje ir jų prašymai suteikti prieglobstį dar nėra išnagrinėti iš esmės.
8.4. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip matyti iš Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 5, 71, 76, 77, 79, 113, 131, 136, 138, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo IX1 skyriumi įstatymo projekto aiškinamojo rašto, UTPĮ buvo keičiamas atsižvelgiant į išaugusį užsieniečių, kurie neteisėtai kerta Lietuvos ir Baltarusijos valstybių sieną, skaičių, todėl numatyta „apriboti kai kurias prieglobsčio prašytojų teises tais atvejais, kai valstybė jų negali užtikrinti dėl valstybėje paskelbtos karo padėties, nepaprastosios padėties, taip pat ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio dėl masinio užsieniečių antplūdžio“, UTPĮ 5 straipsnį papildant „nuostatomis, kuriomis išplečiamos prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo galimybės ir nustatomi prieglobsčio prašytojų judėjimo ribojimai“.
Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2021 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 517 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo paskyrimo“ (toliau – Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimas) nutarė visoje šalyje dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją.
8.5. Kaip minėta, UTPĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsnio 2, 3 dalimis UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6, 8 dalys buvo išdėstytos nauja redakcija.
UTPĮ 5 straipsnio 6 dalyje (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta: „Valstybės sienos apsaugos tarnyba prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar Valstybės sienos apsaugos tarnyboje.“
UTPĮ 5 straipsnio 8 dalyje (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta: „Jeigu per 28 dienas nuo prieglobsčio prašytojo, laikinai apgyvendinto šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti tokį prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką.“
Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu palyginus UTPĮ 5 straipsnio 6 dalyje (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija), aiškinamoje kartu su šio straipsnio 8 dalimi (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija), nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje, aiškinamoje kartu su šio straipsnio 8 dalimi, matyti, kad UTPĮ 5 straipsnio 6, 8 dalyse (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) nebėra įtvirtinto pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo; kartu pažymėtina, kad UTPĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu UTPĮ pakeistas taip, kad nuostatos, susijusios su prieglobsčio prašytojų teisinės padėties reguliavimu dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, išdėstytos naujame atskirame X2 skyriuje.
9. Kaip minėta, UTPĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu UTPĮ, be kita ko, buvo papildytas nauju X2 skyriumi „Šio įstatymo taikymas, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio“, kurio nuostatos taikomos, kai dėl masinio užsieniečių antplūdžio yra paskelbta ekstremalioji situacija arba įvesta nepaprastoji ar karo padėtis (1407 straipsnio 1 dalis).
Šiame skyriuje įtvirtintas 1408 straipsnis „Užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką ir laikinas jų apgyvendinimas“, kurio 3 dalies atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje.
9.1. UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta:
„Prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose <...>, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, Valstybės sienos apsaugos tarnyba laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, Pabėgėlių priėmimo centre ar kituose apgyvendinimo centruose, apgyvendinimo vietose, apgyvendinimo patalpose, laikiname būste ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Užsieniečius, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir kurie nėra prieglobsčio prašytojai, ir užsieniečius, dėl kurių priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio, iki bus įvykdytas galutinis sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo arba išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba laikinai apgyvendina šioje dalyje nurodytose apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pabėgėlių priėmimo centre pirmiausia apgyvendinami šioje dalyje nurodyti prieglobsčio prašytojai ir užsieniečiai, kurie yra pažeidžiami asmenys. Jeigu šioje dalyje nurodytiems prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams laikino apgyvendinimo vietose neteikiamos medicinos, socialinės, švietimo, maitinimo ir (ar) kitos paslaugos, psichologinė pagalba, prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu gali būti leista laikinai išvykti iš laikino apgyvendinimo vietų minėtoms paslaugoms gauti ar maisto produktams įsigyti, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietų rizika. Teikiant nurodytas paslaugas nepilnamečiams, prioritetas teikiamas jų suteikimui už laikino apgyvendinimo vietos ribų, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietos rizika.“
Taigi UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje reguliuojamas dviejų asmenų grupių – prieglobsčio prašytojų, pateikusių prašymus suteikti prieglobstį ir laukiančių sprendimo dėl tokio prašymo išnagrinėjimo, ir užsieniečių, kurie nėra prieglobsčio prašytojai arba dėl jų priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio, – laikinas (atitinkamai kol bus priimtas sprendimas juos įleisti į Lietuvos Respubliką arba įvykdytas sprendimas dėl jų išsiuntimo) apgyvendinimas nurodytose vietose, taip pat tokio apgyvendinimo sąlygos dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai.
9.1.1. Aiškinant UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalį pareiškėjo ginčijamu aspektu, t. y. tiek, kiek joje reglamentuojamas prieglobsčio prašytojų, dėl kurių teisinės padėties dar nepriimtas sprendimas, laikinas apgyvendinimas nurodytose vietose, pažymėtina, kad pagal šioje dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi prieglobsčio prašytojai laikinai (kol bus priimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką) buvo apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. leidžiant jiems judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už apgyvendinimo teritorijos ribų.
Pažymėtina ir tai, kad pagal UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalį tokios pačios laikino apgyvendinimo sąlygos – apgyvendinimas nurodytose vietose be teisės išeiti už apgyvendinimo teritorijos ribų – nustatytos tiek prieglobsčio prašytojams, laukiantiems sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo, tiek užsieniečiams, kurie nėra pateikę prašymo suteikti prieglobstį arba dėl kurių priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio. Pagal šį teisinį reguliavimą tam tikros laikino apgyvendinimo vietos prioritetas teikiamas pažeidžiamoms prieglobsčio prašytojų ir užsieniečių grupėms – jie iš visų nurodytų vietų apgyvendinami pabėgėlių priėmimo centruose.
9.1.2. Taip pat pažymėtina, kad UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys, kada prieglobsčio prašytojams, laikinai apgyvendintiems nurodytose vietose, leidžiama palikti apgyvendinimo vietos teritoriją dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, neparastajai ar karo padėčiai: pagal šioje dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iš laikino apgyvendinimo vietų jiems leidžiama laikinai išvykti tuo atveju, jei laikino apgyvendinimo vietose nėra teikiamos šioje dalyje nurodytos paslaugos ar negalima įsigyti maisto. Taip pat nustatytos sąlygos, kurioms esant prieglobsčio prašytojui laikinai leidžiama palikti nurodytą apgyvendinimo vietą: jeigu gaunamas laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimas išvykti iš laikino apgyvendinimo vietų minėtoms paslaugoms gauti ar maisto produktams įsigyti ir jeigu yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietų rizika. Taigi, pagal UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalį, prieglobsčio prašytojams, laikinai apgyvendintiems nurodytose vietose, nebuvo leidžiama palikti laikino apgyvendinimo vietų laisvai, nekontroliuojamiems.
9.2. UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu aiškintinas kartu su šio straipsnio 5 dalies nuostatomis.
9.2.1. UTPĮ 1408 straipsnio 5 dalyje nustatyta:
„Jeigu per įvestos karo padėties, nepaprastosios padėties, taip pat paskelbtos ekstremaliosios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio laikotarpį ir 28 dienas po jo pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip per 6 mėnesius nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos, nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo, laikinai apgyvendinto šio straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, teisinės padėties, Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti tokį prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį šio straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose.“
9.2.2. Aiškinant UTPĮ 1408 straipsnio 5 dalį šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu, pažymėtina, kad pagal ją visi prieglobsčio prašytojai gali būti laikomi laikinai apgyvendinti nurodytose vietose iki 6 mėnesių, kol bus išspręstas prašymas suteikti prieglobstį arba, jei per 6 mėnesius toks sprendimas nepriimamas, bus priimtas sprendimas įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką. Pažymėtina ir tai, kad, pagal UTPĮ 1408 straipsnio 5 dalį, jei per 6 mėnesius nėra išsprendžiamas prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį ir dėl to Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti jį į Lietuvos Respubliką, jis ir toliau lieka apgyvendintas nurodytose apgyvendinimo vietose.
9.2.3. Pareiškėjo ginčijamą UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalį aiškinant kartu su šio straipsnio 5 dalimi, pažymėtina, kad pagal jas, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi prieglobsčio prašytojai iki 6 mėnesių galėjo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir leidžiant judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už apgyvendinimo teritorijos ribų (išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytas išimtis).
Pažymėtina ir tai, kad pagal šį teisinį reguliavimą prieglobsčio prašytojai nurodytam laikotarpiui, kuris galėjo trukti iki 6 mėnesių, nurodytose vietose buvo apgyvendinami nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, be jokio kompetentingos institucijos sprendimo, remiantis vien faktu, kad prieglobsčio prašytojai yra Lietuvos Respublikoje ir jų prašymai suteikti prieglobstį dar nėra išnagrinėti iš esmės. Tik po 6 mėnesių, jei nebuvo priimtas sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo prašymo suteikti prieglobstį, buvo priimamas Migracijos departamento sprendimas įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respublikos teritoriją. Šiuo atveju, t. y. po 6 mėnesių priėmus sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką, jis ir toliau buvo apgyvendinamas tose pačiose nurodytose vietose, tačiau neapribojant jo teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
9.2.4. Šiame kontekste paminėtina, kad prieglobsčio prašytojų teisė apskųsti jų atžvilgiu priimtus sprendimus reglamentuojama UTPĮ 1408 straipsnio 9 dalyje, tačiau, kadangi, kaip minėta, pagal ginčijamą UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalį, prieglobsčio prašytojai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, laikino apgyvendinimo vietose laikotarpiui, kuris pagal šio straipsnio 5 dalį gali trukti iki 6 mėnesių, buvo apgyvendinami be jokio kompetentingos institucijos sprendimo, vien remiantis faktu, kad prieglobsčio prašytojai yra Lietuvos Respublikoje ir jų prašymai suteikti prieglobstį dar nėra išnagrinėti iš esmės, UTPĮ nebuvo numatyta galimybė apskųsti teismui tokio apgyvendinimo faktą, apgyvendinimo trukmę ar sąlygas.
9.3. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip matyti iš UTPĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamojo rašto, UTPĮ buvo keičiamas „siekiant teisinio aiškumo“, „UTPĮ projekte siūloma viename atskirame skyriuje reguliuoti visus užsieniečių teisinės padėties klausimus tais atvejais, kai valstybėje įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis ar paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, todėl visos nuostatos, kurios galiojančiame UTPĮ siejamos su valstybėje įvesta karo padėtimi, nepaprastąja padėtimi, taip pat paskelbta ekstremaliąja situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, perkeliamos į naują X2 skyrių“.
Taigi, kaip matyti ir iš ginčijamo teisinio reguliavimo travaux préparatoires, UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje, aiškinamoje kartu su šio straipsnio 5 dalimi, buvo įtvirtintas prieglobsčio prašytojų laikino apgyvendinimo dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai teisinis reguliavimas (su atitinkamais pakeitimais ir papildymais), pareiškėjo ginčijamu aspektu anksčiau buvęs įtvirtintas pareiškėjo taip pat ginčijamoje UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje, aiškinamoje kartu su šio straipsnio 8 dalimi.
Vadinasi, UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje, aiškinamoje kartu su šio straipsnio 8 dalimi, ir UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje, aiškinamoje kartu su šio straipsnio 5 dalimi, pareiškėjo ginčijamu aspektu, t. y. tiek, kiek visi prieglobsčio prašytojai laikinai (kol bus priimtas sprendimas dėl jų teisinės padėties) apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir toks apgyvendinimas gali trukti iki 6 mėnesių be jokio kompetentingos institucijos sprendimo, jeigu dėl masinio užsieniečių antplūdžio yra paskelbta ekstremalioji situacija, nepaprastoji arba karo padėtis, buvo įtvirtintas analogiškas teisinis reguliavimas.
9.4. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Seimas 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. XIV-617 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ (toliau – Seimo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimas), atsižvelgdamas į „valstybėje dėl masinio užsieniečių antplūdžio susidariusią kritinę situaciją“, siekdamas išvengti valstybėje kylančios grėsmės visuomenės rimčiai, kurios neįmanoma pašalinti nepanaudojus Konstitucijoje ir įstatyme numatyto naudojimosi nurodytomis teisėmis ir laisvėmis proporcingo apribojimo ir netaikant konkrečių nepaprastųjų priemonių, 2021 m. lapkričio 10 d. įvedė nepaprastąją padėtį nurodytose Lietuvos Respublikos teritorijose (visame pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika ir 5 kilometrus į valstybės gilumą nuo pasienio ruožo, taip pat užsieniečių apgyvendinimo vietose ir 200 metrų apie jas).
10. Kaip minėta, Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 4, 67, 1408, 14012 straipsnių pakeitimo ir 14011, 14017 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu, be kita ko, pakeista ir nauja redakcija išdėstyta pareiškėjo ginčijama UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalis.
10.1. UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 20 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose arba Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai jie į ją pateko neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamento sprendimu Valstybės sienos apsaugos tarnyba laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, Pabėgėlių priėmimo centre ar kituose apgyvendinimo centruose, apgyvendinimo vietose, apgyvendinimo patalpose, laikiname būste ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. <...>“
Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu palyginus UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju pareiškėjo ginčijamoje UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje, matyti, jog jis pakito taip, kad, pagal UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 20 d. redakcija), dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, dėl prieglobsčio prašytojų laikino (kol bus priimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką) apgyvendinimo nurodytose vietose Migracijos departamentas priima sprendimą.
Šiame kontekste paminėtina, kad, pagal UTPĮ 1408 straipsnio 9 dalį (2023 m. balandžio 20 d. redakcija), minėtas Migracijos departamento sprendimas gali būti skundžiamas apylinkės teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Taigi, pagal UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 20 d. redakcija), aiškinamą kartu su UTPĮ 1408 straipsnio 9 dalimi (2023 m. balandžio 20 d. redakcija), prieglobsčio prašytojams numatyta galimybė teismui apskųsti Migracijos departamento sprendimą juos laikinai apgyvendinti nurodytose vietose, nesuteikiant teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas gali trukti iki 6 mėnesių.
10.2. Pažymėtina ir tai, kad kitais pareiškėjo ginčijamais aspektais UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 20 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas nepakito, t. y. pagal jį, aiškinamą kartu su šio straipsnio 5 dalimi, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi prieglobsčio prašytojai laikinai (kol bus priimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką) apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. leidžiant jiems judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už apgyvendinimo teritorijos ribų (išskyrus numatytas išimtis), ir toks laikinas prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas gali trukti iki 6 mėnesių.
11. Pareiškėjo ginčijamas UTPĮ įtvirtintas prieglobsčio prašytojų laikino apgyvendinimo esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai teisinis reguliavimas aiškintinas UTPĮ nuostatų, kuriomis reglamentuojamos kitos prieglobsčio prašytojams taikomos priemonės, susijusios su jų judėjimo laisvės apribojimu, kontekste.
11.1. UTPĮ X2 skyriuje, kuris, kaip minėta, taikomas dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, taip pat reguliuojamas prieglobsčio prašytojų sulaikymas (14017, 14018 straipsniai) ir alternatyvios sulaikymui priemonės (14019 straipsnis).
11.1.1. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad UTPĮ 14017 straipsnyje buvo įtvirtinti prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindai dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai: prieglobsčio prašytojas galėjo būti sulaikomas tik UTPĮ 113 straipsnio 4 dalyje (su 2021 m. gruodžio 23 d. pakeitimu) įtvirtintais pagrindais (pavyzdžiui, siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę (1 punktas), kai yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos (2 punktas), kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (5 punktas)) arba kai jis Lietuvos Respublikos sieną kirto neteisėtai.
Paminėtina, kad Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 4, 67, 1408, 14012 straipsnių pakeitimo ir 14011, 14017 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu UTPĮ 14017 straipsnį pripažinus netekusiu galios, prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindai dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai reglamentuojami UTPĮ 113 straipsnio 4 dalyje (su 2021 m. gruodžio 23 d. pakeitimu).
Pagal UTPĮ 14020 straipsnio 1 dalį, jei yra pagrindas sulaikyti užsienietį ilgiau nei 48 valandoms, sprendimą dėl jo sulaikymo pagal VSAT pareigūno kreipimąsi priima teismas; pagal UTPĮ 117 straipsnį (su 2016 m. rugsėjo 14 d. pakeitimu), užsienietis teismo sprendimą turi teisę apskųsti.
Šiame kontekste paminėtina, kad, pagal UTPĮ 2 straipsnio 31 dalį (2016 m. rugsėjo 14 d. redakcija), užsieniečio sulaikymas – tai užsieniečio laikinas apgyvendinimas VSAT, apribojant jo judėjimo laisvę šio įstatymo nustatytais pagrindais ir terminais.
11.1.2. Pagal UTPĮ 14019 straipsnį, 14020 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui teismo sprendimu vietoj sulaikymo gali būti skiriamos alternatyvios sulaikymui priemonės. Pagal UTPĮ 14019 straipsnio 1 dalį, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, tokios priemonės yra: įpareigojimas nustatytu laiku periodiškai atvykti į Migracijos departamentą arba VSAT; įpareigojimas elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Migracijos departamentui arba VSAT apie savo buvimo vietą; patikėjimas prižiūrėti užsienietį Lietuvos Respublikos piliečiui arba Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiam užsieniečiui, jei šis asmuo įsipareigojo rūpintis juo ir jį išlaikyti (1 punktas); apgyvendinimas VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų (2 punktas); apgyvendinimas VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje (3 punktas).
UTPĮ 115 straipsnio (2018 m. gruodžio 20 d. reakcija) 1 dalyje yra apibrėžti atvejai, kada gali būti skiriamos alternatyvios sulaikymui priemonės: kai užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, VSAT ir Migracijos departamentui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes. Pagal UTPĮ 14020 straipsnio 1 dalį, sprendimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo priima teismas; pagal UTPĮ 117 straipsnį (su 2016 m. rugsėjo 14 d. pakeitimu), užsienietis teismo sprendimą turi teisę apskųsti.
11.1.3. Apibendrinant išdėstytą UTPĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikomas, t. y. apgyvendinamas VSAT, apribojant jo judėjimo laisvę, tik esant UTPĮ 113 straipsnio 4 dalyje (su 2021 m. gruodžio 23 d. pakeitimu) nustatytiems pagrindams; pagal UTPĮ 14019 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą su kitomis šio įstatymo nuostatomis, esant įstatyme nurodytoms aplinkybėms, vietoj sulaikymo, kuris yra pats griežčiausias judėjimo laisvės apribojimas, gali būti skiriamos alternatyvios sulaikymui priemonės, iš esmės mažiau varžančios asmens judėjimo laisvę. Pagal UTPĮ 14020 straipsnį, tiek sulaikymas, trunkantis ilgiau nei 48 valandas, tiek alternatyvi sulaikymui priemonė asmeniui skiriama teismo sprendimu, kuris gali būti skundžiamas.
11.1.4. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad iki įsigaliojant UTPĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui, kuriuo, kaip minėta, UTPĮ papildytas X2 skyriumi, reguliuojančiu užsieniečių teisinę padėtį dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, prieglobsčio prašytojai buvo sulaikomi arba alternatyvios sulaikymui priemonės jiems buvo taikomos vadovaujantis užsieniečių sulaikymą įprastu metu reglamentuojančiomis UTPĮ 112–119 straipsnių nuostatomis.
Pažymėtina ir tai, kad šiai konstitucinei bylai aktualiais aspektais prieglobsčio prašytojų sulaikymas įprastu metu ir dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai iš esmės taikomas vadovaujantis tais pačiais esminiais principais: prieglobsčio prašytojai sulaikomi tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, vietoj sulaikymo jiems gali būti skiriamos alternatyvios sulaikymui priemonės, o sulaikymas, trunkantis ilgiau nei 48 valandas, arba alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas skiriamas teismo sprendimu, kurį prieglobsčio prašytojas turi teisę apskųsti.
11.2. Pareiškėjo ginčijamą UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje, aiškinamoje kartu su šio straipsnio 8 dalimi, taip pat UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje, aiškinamoje kartu su šio straipsnio 5 dalimi, įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant UTPĮ 112–119, 14017–14020 straipsnių nuostatų kontekste, pažymėtina, kad:
– alternatyvios sulaikymui priemonės, iš esmės mažiau varžančios asmens judėjimo laisvę, tiek įprastu metu, tiek dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, taikomos tik prieglobsčio prašytojų sulaikymo atveju, esant įstatyme nustatytiems sulaikymo pagrindams ir aplinkybėms, leidžiančioms taikyti alternatyvias sulaikymui priemones; UTPĮ nėra numatyta, kad dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, kol nepriimtas sprendimas prieglobsčio prašytojui suteikti prieglobstį, vietoj pagal ginčijamą teisinį reguliavimą taikomo prieglobsčio prašytojo laikino apgyvendinimo nurodytose vietose, kuris gali trukti iki 6 mėnesių, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir leidžiant judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje, būtų taikomos kokios nors alternatyvios tokiam apgyvendinimui priemonės;
– UTPĮ 14019 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kaip ir UTPĮ 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2020 m. lapkričio 10 d. redakcija)) įtvirtinta pati griežčiausia alternatyvi sulaikymui, kuris skiriamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, priemonė – užsieniečio apgyvendinimas VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, iš esmės sutampa su pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyta priemone – užsieniečio laikinu apgyvendinimu nurodytose teritorijose, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje (išskyrus išimtis, nustatytas UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje);
– UTPĮ 14019 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kaip ir UTPĮ 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2020 m. lapkričio 10 d. redakcija)) įtvirtinta alternatyvi sulaikymui priemonė, esant įstatyme nustatytiems pagrindams ir aplinkybėms, skiriama teismo sprendimu su galimybe jį apskųsti, o pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyta priemonė – laikinas prieglobsčio prašytojo apgyvendinimas nurodytose vietose, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje (išskyrus nustatytas išimtis), kuri iš esmės sutampa su minėta alternatyvia sulaikymui priemone, taikoma be jokio kompetentingos institucijos sprendimo ir galimybės teismui apskųsti tokį sprendimą, remiantis vien faktu, kad prieglobsčio prašytojas yra Lietuvos Respublikoje ir jo prašymas suteikti prieglobstį dar nėra išnagrinėtas iš esmės.
11.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, priimtuose sprendimuose ir nutartyse yra pažymėta, kad UTPĮ 5 straipsnio 6 dalyje reglamentuojamas laikinas apgyvendinimas pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, VSAT ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tarptautinės apsaugos siekiančių asmenų laisvės suvaržymo pobūdžiu iš esmės gali prilygti UTPĮ 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai alternatyviai sulaikymui priemonei – apgyvendinimui VSAT nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje (2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021), kad konkrečiais atvejais apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vertinamas ir kaip de facto sulaikymas (2021 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4071-492/2021, 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021), taip pat kad „užsieniečiams buvo taikomas faktinis sulaikymas remiantis 1408 straipsnio 3 dalimi“ (2023 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1289- 602/2023).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo sprendimuose taip pat yra pažymėjęs, kad UTPĮ buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai užsieniečiui iki 6 mėnesių galėjo būti taikoma apgyvendinimo nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje priemonė, kartu neįtvirtinant aiškaus tokios priemonės teisėtumo teisinės patikros mechanizmo (2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021, 2021 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4071-492/2021, 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021).
12. Apibendrinant pareiškėjo ginčijamą UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje, aiškinamoje kartu su šio straipsnio 8 dalimi, 1408 straipsnio 3 dalyje, aiškinamoje kartu su šio straipsnio 5 dalimi, įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kitų išdėstytų UTPĮ nuostatų kontekste, pažymėtina, kad:
– dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi prieglobsčio prašytojai buvo laikinai (kol bus priimtas sprendimas dėl jų teisinės padėties), iki 6 mėnesių, apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. leidžiant judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už jos ribų (išskyrus 1408 straipsnio 3 dalyje numatytas išimtis), remiantis vien faktu, kad prieglobsčio prašytojai yra Lietuvos Respublikoje ir jų prašymai suteikti prieglobstį dar nėra išnagrinėti iš esmės; po 6 mėnesių, nepriėmus sprendimo dėl prieglobsčio prašytojo prašymo suteikti prieglobstį, buvo priimamas Migracijos departamento sprendimas įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respublikos teritoriją;
– pagal UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalį, 1408 straipsnio 3 dalį prieglobsčio prašytojams taikytas laikinas (kol bus priimtas sprendimas dėl jų teisinės padėties) apgyvendinimas nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, galėjęs trukti atitinkamai pagal UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 8 dalį, 1408 straipsnio 5 dalį iki 6 mėnesių, iš esmės sutampa su atitinkamai UTPĮ 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2020 m. lapkričio 10 d. redakcija), 14019 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta pačia griežčiausia alternatyvia sulaikymui priemone – apgyvendinimu VSAT (ar kitoje tam pritaikytoje vietoje), nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, nors pastaroji priemonė, kaip alternatyvi sulaikymui priemonė, pagal UTPĮ gali būti skiriama tik teismo sprendimu;
– nei ginčijamu UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje, 1408 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, nei UTPĮ 115 straipsnyje (su 2020 m. lapkričio 10 d. pakeitimu), 14019 straipsnyje ar kitose UTPĮ nuostatose nebuvo numatyta galimybė prieglobsčio prašytojams, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, laikinai apgyvendinamiems nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 8 dalį, 1408 straipsnio 5 dalį galėjo (gali) trukti iki 6 mėnesių, taikyti alternatyvias, mažiau jų laisvę varžančias priemones, nors, esant pagrindams sulaikyti užsienietį ir įstatyme nurodytoms aplinkybėms, vietoj sulaikymo gali būti taikomos judėjimo laisvę mažiau varžančios alternatyvios sulaikymui priemonės;
– tik nuo 2023 m. gegužės 3 d., dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, prieglobsčio prašytojai laikinai nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje (išskyrus nurodytas išimtis), apgyvendinami Migracijos departamento sprendimu, kuris gali būti skundžiamas teismui;
– ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant į UTPĮ įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia Priėmimo sąlygų direktyvos, nuostatas.
III
Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas ir
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija
13. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste yra aktualus Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintas su prieglobsčio prašytojų teisiniu statusu susijęs teisinis reguliavimas, inter alia reikalavimai dėl jų laikino apgyvendinimo ir jų laisvės apribojimo.
14. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus, taip pat tai, kad Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją (2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 6 d. nutarimai).
14.1. Pagal Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 2 dalį, laisvas asmenų judėjimas Europos Sąjungoje užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos priemones.
Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 78 straipsnio 1 dalį, Sąjunga kuria bendrą prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politiką trečiosios šalies piliečiams, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, siekdama siūlyti atitinkamą statusą ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistas negrąžinimo principas. Ši politika privalo neprieštarauti 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijai ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolui dėl pabėgėlių statuso bei kitoms atitinkamoms sutartims.
14.2. Pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalį, Europos Sąjunga pripažįsta 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, patikslintoje 2007 m. gruodžio 12 d. (toliau – Chartija), išdėstytas teises, laisves ir principus; Chartija turi tokią pat teisinę galią kaip Europos Sąjungos sutartis ir Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo.
Chartijos 6 straipsnyje inter alia nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę.
Chartijos 18 straipsnyje, reglamentuojančiame teisę į prieglobstį, nustatyta, kad „[T]eisė į prieglobstį garantuojama pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo“.
14.3. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 78 straipsnio 2 dalies f punktą, Europos Parlamentas ir Taryba tvirtina bendras Europos prieglobsčio sistemos priemones, kurias sudaro ir prieglobsčio arba papildomos apsaugos prašytojų priėmimo sąlygų reikalavimai. Tokie reikalavimai yra nustatyti Priėmimo sąlygų direktyvoje. Kaip minėta, pareiškėjo ginčijamas UTPĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant į UTPĮ įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia Priėmimo sąlygų direktyvos, nuostatas.
14.3.1. Priėmimo sąlygų direktyvos preambulėje pažymima, jog prieglobsčio prašytojų sulaikymas turėtų būti taikomas pagal pamatinį principą, kad asmuo neturėtų būti sulaikomas vien dėl to, kad jis prašo tarptautinės apsaugos; prieglobsčio prašytojai gali būti sulaikomi tik šioje direktyvoje labai aiškiai apibrėžtomis išimtinėmis aplinkybėmis, laikantis būtinumo ir proporcingumo principų, kiek tai susiję su tokio sulaikymo pobūdžiu ir tikslu (15 konstatuojamoji dalis); sulaikymas neturi trukti ilgiau, nei to pagrįstai reikia atitinkamoms procedūroms atlikti (16 konstatuojamoji dalis); sulaikymas turėtų būti kraštutinė priemonė ir gali būti taikomas tik po to, kai buvo tinkamai išnagrinėtos visos su laisvės atėmimu nesusijusios alternatyvios sulaikymui priemonės (20 konstatuojamoji dalis); siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui (35 konstatuojamoji dalis).
14.3.2. Priėmimo sąlygų direktyvos 2 straipsnio h punkte nustatyta, kas pagal šios direktyvos, kuri, kaip minėta, įgyvendinta UTPĮ, nuostatas laikoma sulaikymu: sulaikymas – kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta.
Priėmimo sąlygų direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikomas; pagal šioje dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikomas, be kita ko, siekiant procedūros metu priimti sprendimą dėl prašytojo teisės atvykti į teritoriją (c punktas) arba kai tai būtina nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai užtikrinti (e punktas).
Pažymėtina, kad pagal Priėmimo sąlygų direktyvą valstybės narės gali sulaikyti prieglobsčio prašytoją tik įrodžiusios, kad tai būtina, ir kiekvieną atvejį vertindamos individualiai, jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių priemonių (8 straipsnio 2 dalis) ir tik šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais. Be to, valstybės narės privalo užtikrinti, kad nacionalinėje teisėje būtų nustatytos sulaikymui alternatyvias priemones reglamentuojančios normos, pavyzdžiui, įpareigojimas reguliariai prisistatyti į atitinkamas institucijas, užstatas finansinės garantijos pavidalu arba pareiga neišvykti iš nustatytos vietos (8 straipsnio 4 dalis).
Pagal Priėmimo sąlygų direktyvos 9 straipsnį, prieglobsčio prašytojas turi būti sulaikomas tik kuo trumpiau, o laikomas sulaikytas tik tol, kol neišnyko nurodyti pagrindai (1 dalis); įsakymą sulaikyti prašytoją raštu parengia teisminės arba administracinės institucijos, nurodydamos faktines ir teisines sulaikymo priežastis (2 dalis).
14.3.3. Priėmimo sąlygų direktyvos 7 straipsnyje nurodyta, kad prieglobsčio prašytojai gali laisvai judėti priimančiosios valstybės narės teritorijoje arba tam tikroje valstybės narės jiems nustatytoje vietoje (1 dalis); valstybės narės gali nuspręsti dėl prašytojo gyvenamosios vietos remdamosi visuomenės interesais, viešosios tvarkos sumetimais (2 dalis).
15. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbi yra ESTT jurisprudencija, susijusi su prieglobsčio prašytojų apgyvendinimu, kol laukiama nacionalinių institucijų sprendimo dėl pateikto prašymo suteikti prieglobstį, taip pat su Priėmimo sąlygų direktyvos nuostatų aiškinimu.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ESTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui.
15.1. ESTT bylose dėl prieglobsčio prašytojams taikomų priemonių yra pažymėjęs, kad bet koks trečiosios šalies piliečio sulaikymas, nesvarbu, ar per grąžinimo procedūrą dėl neteisėto gyvenimo šalyje, ar nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą, ar perduodant tokios apsaugos prašytoją į valstybę narę, atsakingą už jo prašymo nagrinėjimą, yra didelis Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į laisvę suvaržymas (inter alia Didžiosios kolegijos 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid prieš C, B ir X prieš Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid sujungtose bylose C‑704/20 ir C‑39/21 72 punktas); atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į laisvę svarbą ir į šios teisės apribojimo tokia sulaikymo priemone sunkumą, naudojimosi ja apribojimai neturi viršyti to, kas griežtai būtina (inter alia 2020 m. birželio 25 d. sprendimo Ministerio Fiscal byloje C‑36/20 PPU 105 punktas).
ESTT yra išaiškinęs, kad Priėmimo sąlygų direktyvos 2 straipsnio h punkte įtvirtinta sulaikymo sąvoka apima bet kokią priemonę, kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta (Didžiosios kolegijos 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság sujungtose bylose C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU (toliau – 2020 m. gegužės 14 d. sprendimas) 216 punktas); tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas yra savarankiška Europos Sąjungos teisės sąvoka, apimanti bet kokią prievartos priemonę, kuria šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant jį nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje (inter alia Didžiosios kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo Europos Komisija prieš Vengriją byloje C-808/18 (toliau – 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimas) 159 punktas); iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad sulaikymas reiškia judėjimo laisvės atėmimą, o ne paprastą judėjimo laisvės apribojimą, kuriam būdinga tai, kad atitinkamas asmuo atskiriamas nuo likusių gyventojų apibrėžtoje vietoje; taigi tai yra prievartos priemonė, dėl kurios šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir kuria jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje (2020 m. gegužės 14 d. sprendimo 217, 223 punktai).
ESTT praktikoje nurodyta, kad tarptautinės apsaugos prašytojų apgyvendinimas atitinkamoje vietoje, aptvertoje aukšta siena su spygliuota viela, nesudarant galimybės susitikti su šioje teritorijoje negyvenančiais asmenimis (išskyrus jų teisinius atstovus), o jų judėjimą apribojant ir kontroliuojant nuolat šioje teritorijoje ir jos prieigose budinčių viešosios tvarkos pareigūnų, nesiskiria nuo sulaikymo sistemos (2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo 160, 162 punktai); trečiosios šalies piliečio apgyvendinimas sulaikymo centre tiek nagrinėjant jo tarptautinės apsaugos prašymą, tiek siekiant jį išsiųsti yra su laisvės suvaržymu susijusi priemonė (inter alia 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo 100 punktas).
15.2. Vertindamas masinio tarptautinės apsaugos prašytojų antplūdžio metu prieglobsčio prašytojams taikomas priemones, ESTT pažymėjo, kad esant specifinei situacijai, susidariusiai dėl masinio tarptautinės apsaugos prašytojų antplūdžio, valstybėms narėms leidžiama toliau taikyti numatytas sprendimų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūras, net jei viršijamas keturių savaičių terminas; tačiau valstybei narei nesuteikiama teisė tarptautinės apsaugos prašytojus sulaikyti jos pasienyje arba vienoje iš jos tranzito zonų pasibaigus nurodytam keturių savaičių terminui, net jei dėl masinio tarptautinės apsaugos prašytojų antplūdžio neįmanoma per tokį terminą taikyti numatytų procedūrų (2020 m. gegužės 14 d. sprendimo 246 punktas, 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo 181 punktas).
Nors valstybės narės turi teisę nustatyti priemones, reikalingas jų teritorijoje viešajai tvarkai ir vidaus bei išorės saugumui užtikrinti, tai nereiškia, kad tokioms priemonėms visiškai netaikoma Europos Sąjungos teisė; valstybės narės neturi teisės nukrypti nuo Europos Sąjungos teisės nuostatų paprasčiausiai pasiremdamos joms tenkančia atsakomybe už viešosios tvarkos palaikymą ir vidaus saugumo užtikrinimą; valstybė narė negali vienašališkai nustatyti viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo reikalavimų aprėpties, todėl ji turi įrodyti būtinybę pasinaudoti leidžiančia nukrypti nuostata siekiant vykdyti atsakomybę už viešosios tvarkos palaikymą ir vidaus saugumo užtikrinimą (2020 m. balandžio 2 d. sprendimo Europos Komisija prieš Lenkiją, Vengriją ir Čekijos Respubliką sujungtose bylose C‑715/17, C‑718/17 ir C‑719/17 144–147 punktai, 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo 215, 216 punktai).
Tik bendrais bruožais nurodžius viešosios tvarkos ir vidaus saugumo sutrikimų riziką, kurią gali sukelti masinis tarptautinės apsaugos prašytojų antplūdis, tačiau teisiškai neįrodžius būtinybės nukrypti nuo Europos Sąjungos teisės normomis nustatytų garantijų, susijusių su tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymu, negalima remtis viešosios tvarkos ir saugumo užtikrinimo išlyga; bet kuris tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti sulaikomas, kai to reikia dėl nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos apsaugos, tačiau tam reikia įrodyti, kad asmeninis atitinkamo tarptautinės apsaugos prašytojo elgesys kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę kuriam nors iš pagrindinių atitinkamos valstybės narės visuomenės interesų arba jos vidaus ar išorės saugumui (2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo 217–221 punktai).
15.3. ESTT jurisprudencijoje pažymėta ir tai, kad nacionalinės valdžios institucijos gali sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją tik kiekvienu konkrečiu atveju patikrinusios, ar toks sulaikymas yra proporcingas juo siekiamiems tikslams; draudžiama sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją prieš tai neišnagrinėjus šios priemonės būtinumo ir proporcingumo ir nepriėmus administracinio ar teismo sprendimo, kuriame būtų nurodyti faktiniai ir teisiniai motyvai, dėl kurių nurodoma jį sulaikyti; valstybei narei draudžiama nenumatyti jokios administracinio sprendimo, kuriuo nurodyta sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją, teisėtumo teisminės kontrolės (2020 m. gegužės 14 d. sprendimo 258, 259, 261 punktai).
16. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač aktualus ESTT 2022 m. birželio 30 d. sprendimas M. A. (Valstybės sienos apsaugos tarnyba) byloje C‑72/22 PPU, kuriame inter alia Priėmimo sąlygų direktyvos nuostatos išaiškintos atsižvelgiant į UTPĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą.
16.1. Į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą kreipęsis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašė išaiškinti inter alia tai, ar Priėmimo sąlygų direktyvos 8 straipsnio 2 ir 3 dalys reiškia, kad draudžiamas toks nacionalinis teisinis reguliavimas, pagal kurį, esant įvestai karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai ar dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai, prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas vien dėl to, kad jis šios valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai.
16.2. ESTT šiame sprendime pažymėjo, kad Priėmimo sąlygų direktyvos 2013/33 8 ir 9 straipsniuose, siejamuose su jos 15 ir 20 konstatuojamosiomis dalimis, nustatyti dideli valstybėms narėms suteiktų įgaliojimų sulaikyti apribojimai; pagal šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalį, tarptautinės apsaugos prašytojas gali būti sulaikytas tik tada, kai, individualiai įvertinus kiekvieną konkretų atvejį, paaiškėja, kad tai būtina, ir jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių priemonių; vadinasi, nacionalinės valdžios institucijos gali sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją tik kiekvienu konkrečiu atveju patikrinusios, ar toks sulaikymas yra proporcingas juo siekiamiems tikslams; tai, kad tarptautinės apsaugos prašytojas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai, nėra vienas iš pagrindų, kuriais galima pateisinti tokio prašytojo sulaikymą; taigi sulaikymo priemonė trečiosios šalies piliečiui negali būti taikoma vien dėl šios priežasties (81–84 punktai); grėsmė nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai gali pateisinti prašytojo sulaikymą arba jo pratęsimą tik su sąlyga, kad dėl jo asmeninio elgesio kyla realus, tuo metu esantis ir pakankamai didelis pavojus pagrindiniam visuomenės interesui arba atitinkamos valstybės narės vidaus ar išorės saugumui (89 punktas).
16.3. Šiame ESTT sprendime taip pat pažymėta, kad trečiosios šalies pilietis, kuriam buvo taikoma „alternatyvi“ sulaikymui priemonė, kaip tai suprantama pagal Lietuvos teisę, t. y. apgyvendinimas VSAT centre nustatant teisę judėti tik šiai apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, iš šios teritorijos negalint išeiti be leidimo ir palydos, laikytinas atskirtu nuo kitų gyventojų ir netekusiu judėjimo laisvės, taigi laikomas asmeniu, kuriam taikomas sulaikymas, kaip tai suprantama pagal Priėmimo sąlygų direktyvos 2 straipsnio h punktą (40–42 punktai).
16.4. ESTT nurodė ir tai, kad taikant atitinkamas priemones trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu negalima bendrai remtis grėsme viešajai tvarkai ar vidaus saugumui, kylančia dėl masinio trečiųjų šalių piliečių antplūdžio, nepaaiškinus, koks yra tokios priemonės poveikis viešosios tvarkos palaikymui ir vidaus saugumo užtikrinimui esant nagrinėjamai ekstremaliajai situacijai dėl masinio migrantų antplūdžio (72–73 punktai).
17. Apibendrinant Europos Sąjungos teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad:
– pagal Europos Sąjungos teisę sulaikymas yra bet kokia priemonė, kurią taikant prieglobsčio prašytojas izoliuotai laikomas tam tikroje vietoje, kur jo judėjimo laisvė yra atimta, jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant jį nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje; prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas nurodytoje vietoje, neleidžiant judėti už teritorijos ribų ir pareigūnams kontroliuojant teritoriją, niekuo nesiskiria nuo sulaikymo; tai yra prievartos priemonė, dėl kurios šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir kuria jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje;
– sulaikymas turėtų būti kraštutinė priemonė ir gali būti taikomas tik po to, kai buvo tinkamai išnagrinėtos visos su laisvės atėmimu nesusijusios alternatyvios sulaikymui priemonės; sulaikyti prieglobsčio prašytoją galima tik įrodžius, kad tai būtina, kad tokios priemonės taikymas yra proporcingas siekiamam tikslui, ir kiekvieną atvejį įvertinus individualiai, jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių priemonių;
– ESTT vertinimu, tokia įgyvendinant Priėmimo sąlygų direktyvą UTPĮ numatyta alternatyvi sulaikymui priemonė kaip apgyvendinimas nurodytoje vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, negalint iš jos išeiti be leidimo ir palydos, laikytina sulaikymu pagal Priėmimo sąlygų direktyvos 2 straipsnio h punktą;
– bendro pobūdžio grėsmė viešajai tvarkai ar vidaus saugumui, kylanti dėl masinio trečiųjų šalių piliečių antplūdžio, negali būti pagrindu sulaikyti prieglobsčio prašytojus, nepaaiškinus, koks yra tokios priemonės poveikis viešosios tvarkos palaikymui ir vidaus saugumo užtikrinimui; grėsmė nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai gali pateisinti prašytojo sulaikymą arba jo pratęsimą tik su sąlyga, kad dėl jo asmeninio elgesio kyla realus, tuo metu esantis ir pakankamai didelis pavojus pagrindiniam visuomenės interesui arba atitinkamos valstybės narės vidaus ar išorės saugumui.
IV
Tarptautiniai prieglobsčio prašytojams taikomų priemonių ir
procedūrų standartai
18. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir aktualios tarptautinės teisės aktuose, be kita ko, Europos Tarybos priimtuose dokumentuose, įtvirtintos nuostatos, susijusios su asmens laisvės apribojimu, inter alia prieglobsčio prašytojams taikant pasienio procedūras ir asmens judėjimo laisvę ribojančias priemones.
18.1. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą, taip pat kad laisvė negali būti niekam atimta kitaip, kaip nurodytais atvejais, be kita ko, kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas asmens išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procesas (f punktas), ir įstatymo nustatyta tvarka; pagal šio straipsnio 4 dalį, kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo.
18.2. Paminėtina, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. CM/Rec(2003)5 dėl prieglobsčio prašytojų sulaikymo priemonių 3 punkte, be kita ko, nurodyta, kad sulaikymo tikslas nėra nubausti prieglobsčio prašytojus, o tokia priemonė gali būti būtina, „kai to reikia siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą arba viešąją tvarką“. Kaip nurodyta šios rekomendacijos 1 punkte, „prieglobsčio prašytojų sulaikymo priemonės“ suprantamos kaip bet koks prieglobsčio prašytojų izoliavimas itin ribotoje teritorijoje, kur jų laisvė yra atimta. Valstybėms narėms rekomenduojama prieglobsčio prašytojų sulaikymo priemones taikyti tik atidžiai įvertinus kiekvieno asmens individualią situaciją; šios priemonės turėtų būti konkrečios, laikinos, nesavavališkos ir taikomos kaip įmanoma trumpiau (4 punktas); taip pat rekomenduojama apsvarstyti alternatyvių ir su laisvės atėmimu nesusijusių priemonių taikymą prieš pritaikant sulaikymo priemones (6 punktas).
19. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad EŽTT jurisprudencija yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2017 m. kovo 15 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai), todėl šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiais aspektais būtina atsižvelgti į EŽTT jurisprudencijoje suformuluotus minėtų Konvencijos nuostatų taikymo principus.
19.1. EŽTT jurisprudencijoje aiškinant Konvencijos 5 straipsnio nuostatas laikomasi pozicijos, kad asmens sulaikymas yra ženklus asmens laisvės sutrikdymas, todėl visuomet turi būti ypač kruopščiai vertinamos visos aplinkybės (2021 m. kovo 2 d. sprendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją, peticijos Nr. 36037/17).
EŽTT, spręsdamas dėl prieglobsčio prašytojams, laikinai apgyvendintiems pasienio tranzito zonoje, kol bus išnagrinėti jų prieglobsčio prašymai, taikomų priemonių, yra pažymėjęs, kad skirtumas tarp laisvės atėmimo ir judėjimo laisvės suvaržymo priklauso nuo suvaržymų intensyvumo ir laipsnio, o ne nuo suvaržymų pobūdžio; esminiai vertinimo kriterijai yra konkreti kiekvieno asmens situacija, taip pat taikomos priemonės tipas, trukmė, poveikis ir tai, kaip ji yra taikoma (Didžiosios kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Khlaifia ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 16483/12 (toliau – 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimas), Didžiosios kolegijos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimas byloje Ilias ir Ahmed prieš Vengriją, peticijos Nr. 47287/15 (toliau – 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimas)); prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas centruose, administracinės institucijos sprendimu apribojant galimybę asmeniui judėti ir taikant kitus apribojimus, gali prilygti laisvės atėmimui, nepaisant nacionalinėje teisėje įtvirtintos tokių centrų klasifikacijos (2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo byloje Abdolkhani ir Karimnia prieš Turkiją, peticijos Nr. 30471/08 (toliau – 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimas), 127 punktas); nacionalinėje teisėje pateikiama pareiškėjų izoliavimo vietų klasifikacija negali pakeisti jiems pritaikytų priemonių varžančio pobūdžio, jei asmenys nuolat stebimi ir negali net trumpam palikti apgyvendinimo vietos (2016 m. gruodžio 15 d. sprendimas).
EŽTT jurisprudencijoje pabrėžta, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų judėjimo laisvė pačioje tranzito zonoje buvo labai apribota, taip pat į sąlygas, kuriomis gyveno prieglobsčio prašytojai (be kita ko, į tai, kad teritorijoje juos stebėdavo pareigūnai, buvo vykdomi dažni saugumo patikrinimai), ir į tokių suvaržymų taikymo trukmę, tokie apribojimai yra panašūs į tuos, kurie būdingi tam tikro lengvo režimo tipo sulaikymo įstaigoms ir gali būti prilyginti de facto laisvės atėmimui Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme (2021 m. kovo 2 d. sprendimo byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją, peticijos Nr. 36037/17, 74–83 punktai).
EŽTT vertinimu, jei prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo pasienio zonoje laikas ženkliai neviršija laiko, reikalingo jų prašymams išnagrinėti, ir nėra kitų išskirtinių aplinkybių, tai savaime nelemia Konvencijos 5 straipsnio taikymo (2019 m. lapkričio 21 d. sprendimas); tačiau prieglobsčio prašytojų laikymas tranzito zonoje beveik keturis mėnesius laukiant sprendimo dėl pateiktų prieglobsčio prašymų, įvertinus tranzito zonoje taikytinus apribojimus, kai judėjimo laisvė buvo griežtai ribojama panašiai kaip lengvo režimo laisvės atėmimo vietose, prilyginamas laisvės atėmimui Konvencijos 5 straipsnio prasme (2021 m. kovo 2 d. sprendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją, peticijos Nr. 36037/17).
19.2. EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad bet koks laisvės atėmimas privalo atitikti įstatyme nustatytus reikalavimus ir kad tas įstatymas turi atitikti „įstatymo kokybės“ kriterijų; nacionalinės teisės aktas, kurio pagrindu gali būti atimama laisvė, turi būti pakankamai prieinamas, aiškus ir nuspėjamas, t. y. leidžiantis asmeniui numatyti šio teisės akto taikymo pasekmes (2016 m. gegužės 19 d. sprendimo byloje J. N. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 37289/12, 77 punktas, 2021 m. kovo 2 d. sprendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją, peticijos Nr. 36037/17).
19.3. Vertindamas masinio užsieniečių antplūdžio metu susiklosčiusią situaciją, EŽTT yra pažymėjęs, kad net ir esant migracijos krizei laisvės atėmimas turi būti suderinamas su Konvencijos 5 straipsnio tikslu ir asmuo turi būti apsaugotas nuo savavališko laisvės atėmimo (2016 m. gruodžio 15 d. sprendimas); tokiose situacijose, paisant savavališkumo draudimo, kuris kyla iš Konvencijos 5 straipsnio, teisėtumo reikalavimui įgyvendinti galėtų užtekti priimti sprendimą, kuriame nurodoma kompetentingos institucijos, skiriančios sulaikymą pasienio zonoje, pavadinimas, sulaikymo priežastys, maksimali trukmė ir galimybė apskųsti tokį sprendimą; valdžios institucijoms nepriėmus teisiškai reikšmingo sprendimo, kuriame būtų nurodytos sulaikymo priežastys, įskaitant individualų pareiškėjų situacijos vertinimą ir alternatyvų, kurios būtų buvusios mažiau varžančios, svarstymą, apgyvendinimo procedūra laikytina neatitinkančia nustatytų reikalavimų, taigi, neteisėta ir pažeidžiančia Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį (2021 m. kovo 2 d. sprendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją, peticijos Nr. 36037/17).
EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą teisę į teisminę gynybą, sulaikytam asmeniui turi būti paprasta, ne specialia, lengvai suprantama kalba paaiškinti esminiai teisiniai ir faktiniai jo sulaikymo pagrindai tam, kad jis galėtų ginčyti sulaikymo teisėtumą pagal Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį; jei sulaikyti asmenys nėra informuojami apie laisvės atėmimo priežastis, nėra užtikrinamas teisinis pagrindas veiksmingai įgyvendinti teisę apskųsti sprendimus dėl jų sulaikymo (2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo 136, 141 punktai, 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo 115, 132 punktai).
20. Asmens laisvės neliečiamumas garantuojamas ir 1996 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatomis. Pagal šio pakto 8 straipsnio 2 dalį, „niekas neturi būti laikomas nelaisvas“, o 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę; niekas negali būti savavališkai areštuotas ir sulaikomas; niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip tokiais pagrindais ir laikantis tokios procedūros, kokius yra nustatęs įstatymas.
20.1. Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras (toliau – JTVPK), kuriam Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1950 m. gruodžio 14 d. rezoliucija A/RES/428(V), patvirtinusia Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro statutą, suteikė įgaliojimus teikti tarptautinę apsaugą pabėgėliams ir kartu su vyriausybėmis ieškoti nuolatinių pabėgėlių problemų sprendimų, taip pat kuriam patikėta stebėti, kaip laikomasi 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso nuostatų, 2012 m. parengė Prieglobsčio prašytojų sulaikymui ir alternatyvioms sulaikymui priemonėms taikomų kriterijų bei standartų gaires (toliau – Gairės).
Gairių preambulėje pažymėta, kad nacionalinės prieglobsčio sistemos susiduria su šiuolaikiniais iššūkiais, kuriuos sukelia nelegali migracija, ir kad valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių patekimą ir buvimą jų teritorijoje pagal pabėgėlių ir žmogaus teisių standartus (1 punktas).
Gairėse, be kita ko, nurodyta, kad:
– paprastai prieglobsčio prašytojų sulaikymas laikytinas kraštutine priemone; bet koks asmenų, besinaudojančių šia teise, laisvės suvaržymas turi būti numatytas įstatymų, sulaikymo taikymo atvejai kruopščiai apriboti ir jam turi būti taikoma skubi peržiūra; sulaikymas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai juo siekiama leistinų tikslų ir kai yra nustatyta, kad tai yra būtina bei proporcinga kiekvienu individualiu atveju (2 punktas);
– „sulaikymas“ reiškia laisvės atėmimą ar izoliavimą uždaroje vietoje, kurią prieglobsčio prašytojui draudžiama palikti savo noru, įskaitant, bet neapsiribojant, kalėjimus, specialiuosius kardomuosius kalėjimus, uždarus priėmimo ir laikymo centrus ar įstaigas (5 punktas); sulaikymas arba visiškas izoliavimas yra kraštutinė laisvės atėmimo priemonių spektro priemonė (6 punktas); nepaisant to, koks yra konkrečios sulaikymo vietos pavadinimas, svarbu yra tai, ar prieglobsčio prašytojo laisvė atimama de facto (7 punktas);
– sulaikymas negali būti savavališkas, o bet kuris sprendimas sulaikyti turi būti pagrįstas konkrečių individualaus asmens aplinkybių vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad sulaikymas yra išimtinė priemonė, kuri gali būti pateisinama tik leistiniems tikslams, kad sulaikymas gali būti taikomas tik tuomet, jeigu nustatoma, kad tai yra būtina, pagrįsta pagal visas aplinkybes ir proporcinga leistiniems tikslams, apsvarsčius alternatyvias sulaikymui priemones (4-oji gairė);
– dėl sulaikymo būtinybės, pagrįstumo ir proporcingumo turi būti sprendžiama kiekvienu individualiu atveju; pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad būtų pasiekta pusiausvyra tarp pagarbos teisei į laisvę ir saugumą bei judėjimo laisvei ir viešosios politikos tikslų, apribojančių ar atmetančių šias teises; sprendžiant dėl būtinybės ir proporcingumo taip pat reikalaujama įvertinti, ar buvo švelnesnių alternatyvių sulaikymui priemonių, kurios galėjo būti pritaikytos suinteresuotam asmeniui ir kurios galėjo būti veiksmingos individualiu atveju (34 punktas).
20.2. JTVPK 2021 m. liepos 28 d. teisinėse pastabose dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimų ir papildymo (Nr. XIV-506), pateiktose JTVPK atstovybės Šiaurės ir Baltijos šalims dėl Seimo 2021 m. liepos 13 d. priimtų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimų, vertinant UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) nuostatas, kurios įvardytos kaip su sulaikymu susijusios apsaugos priemonės pasienio procedūrų metu, pažymėta: kadangi pagal minėtas UTPĮ nuostatas nereikalaujama, kad valdžios institucijos, atsižvelgdamos į individualias aplinkybes, priimtų oficialius sulaikymo sprendimus, įvertintų sulaikymo būtinumą ir proporcingumą arba užtikrintų galimybę pasinaudoti teismine teisių gynimo priemone, dėl numatytų judėjimo apribojimų intensyvumo ir trukmės bei ribotų apsaugos priemonių sulaikymo taikymas greičiausiai neatitiktų tarptautinės teisės (11, 13 punktai). JTVPK rekomendavo vadinamosiose pasienio procedūrose taikyti alternatyvias sulaikymui priemones, o jei judėjimo apribojimai taikomi pradiniuose prieglobsčio procedūros etapuose – taikyti visas tinkamos apsaugos priemones (1 rekomendacija).
JTVPK 2021 m. rugsėjo 27 d. pastabose dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimų projekto (Nr. 21-29207) pažymėta, kad pagal UTPĮ 1408 straipsnį asmenys, pateikę prieglobsčio prašymus, negali naudotis judėjimo laisve Lietuvos teritorijoje, iš jų reikalaujant pasilikti nurodytose apgyvendinimo vietose (21 punktas); šios priemonės prilygsta sulaikymui, nors nėra numatyta reikalavimo priimti oficialius sprendimus sulaikyti, o iš valdžios institucijų nereikalaujama imtis įvertinimo remiantis individualiomis aplinkybėmis (22 punktas). JTVPK nuomone, prieglobsčio prašytojų sulaikymas turėtų būti taikomas ne standartiškai ar privalomai visiems atvykstantiesiems, o tik kraštutiniu atveju (24 punktas); įstatyme nėra garantijų, kurios padarytų prieglobsčio prašytojų sulaikymą teisėtu, todėl jis laikomas nukrypstančiu nuo Lietuvos tarptautinių ir nacionalinių įsipareigojimų (25 punktas).
JTVPK 2023 m. kovo 20 d. pastabose dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimų projekto (Nr. XIVP-2385) ir Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pakeitimų projekto (Nr. XIVP-2383), be kita ko, pažymėta, kad teikiamame įstatymo projekte, 1408 straipsnio 3 dalyje, vis dar išlieka nepaprastosios padėties ir ekstremaliosios situacijos nuostatos, kurios leidžia prieglobsčio prašytojus apgyvendinti uždarose apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje iki 6 mėnesių (20 punktas); toks privalomas prieglobsčio prašytojų buvimas uždarose apgyvendinimo vietose prilygsta sulaikymui (21 punktas), todėl JTVPK rekomenduoja apsvarstyti galimybę peržiūrėti UTPĮ 1408 straipsnį siekiant jį suderinti su tarptautine ir Europos Sąjungos teise bei standartais; šiuo tikslu į UTPĮ 1408 straipsnį turėtų būti įtrauktos reikiamos procedūrinės apsaugos priemonės, pavyzdžiui, individualus vertinimas, būtinumo ir proporcingumo reikalavimai, alternatyvos sulaikymui (23 punktas).
21. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant Konvencijoje ir ją aiškinančioje EŽTT jurisprudencijoje nustatytą teisinį reguliavimą, taip pat kituose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas nuostatas, pažymėtina, kad:
– Konvencijos 5 straipsnio prasme skirtumas tarp laisvės atėmimo ir judėjimo laisvės suvaržymo priklauso nuo suvaržymų intensyvumo ir laipsnio, o ne nuo suvaržymų pobūdžio; prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas centruose, administracinės institucijos sprendimu apribojant galimybę asmenims judėti ir taikant kitus apribojimus, gali prilygti laisvės atėmimui, nepaisant nacionalinėje teisėje įtvirtintos tokių centrų klasifikacijos; jei asmenys nuolat stebimi ir negali net trumpam palikti apgyvendinimo vietos, tai gali būti prilyginta de facto laisvės atėmimui;
– pagal EŽTT jurisprudenciją, prieglobsčio prašytojų laisvės apribojimo bylose, teisinis reguliavimas, susijęs su užsieniečių sulaikymu, turi būti pakankamai prieinamas, aiškus ir sudarantis galimybes asmeniui numatyti tą teisinį reguliavimą įtvirtinančio teisės akto taikymo pasekmes, taip pat turi apimti įpareigojimą atitinkamoms valdžios institucijoms sulaikymą taikyti laikantis būtinumo ir proporcingumo principų, priimant motyvuotą sprendimą raštu, o sulaikytam užsieniečiui turi būti suteikta galimybė veiksmingai pasinaudoti reikiamomis procedūrinėmis garantijomis, tarp jų ir teismine gynyba;
– prieglobsčio prašytojams, laikinai apgyvendintiems nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės judėti, turi būti suteikta galimybė tokio apgyvendinimo teisėtumą ir alternatyvių priemonių taikymo galimybę patikrinti teisme;
– JTVPK pateiktose pastabose dėl inter alia šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamų UTPĮ nuostatų nurodoma, kad pagal jas asmenys, pateikę prieglobsčio prašymus, negali naudotis judėjimo laisve Lietuvos teritorijoje, iš jų reikalaujant pasilikti nurodytose apgyvendinimo vietose, ir tai prilygsta sulaikymui, nors įstatyme nėra numatyta reikalavimo priimti oficialius sprendimus asmenis sulaikyti, o iš valdžios institucijų nereikalaujama imtis įvertinimo remiantis individualiomis aplinkybėmis; įstatyme nėra garantijų, kurios padarytų prieglobsčio prašytojų sulaikymą teisėtą, todėl jis laikomas nukrypstančiu nuo Lietuvos tarptautinių ir nacionalinių įsipareigojimų.
V
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
22. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama teisinio reguliavimo, pagal kurį prieglobsčio prašytojai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, laikinai apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, atitiktis Konstitucijos 20 straipsniui.
23. Konstitucijos 20 straipsnyje nustatyta:
Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
23.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad žmogaus laisvės neliečiamybė yra sprendimų priėmimo laisvės prielaida; ji sudaro sąlygas atlikti bet kokius teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
23.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė – tai visų pirma asmens apsauga nuo savavališko sulaikymo ar suėmimo; Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas: asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios yra nustatytos įstatyme (1999 m. vasario 5 d., 2020 m. kovo 9 d. nutarimai).
23.3. Kartu Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žmogaus teisė į laisvę esant būtinybei gali būti ribojama; tai gali būti daroma tik įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo; ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (inter alia 2015 m. vasario 26 d., 2019 m. sausio 11 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); individo autonominiai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti (nes ir asmens teisės, ir viešasis interesas yra konstitucinės vertybės), čia turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
23.4. Taigi Konstitucijos 20 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios žmogaus laisvės neliečiamumą, suponuoja apsaugą ne tik nuo savavališko sulaikymo ar suėmimo, bet ir nuo bet kokio kito neteisėto asmens laisvės suvaržymo ar atėmimo, inter alia tokio, kuriuo ženkliai apribojama asmens judėjimo laisvė, be kita ko, tam tikroje ribotoje ir uždaroje teritorijoje. Kaip minėta, asmens laisvė nėra absoliuti; esant būtinybei riboti asmens teisę į laisvę, inter alia taip, kad asmens judėjimo laisvė būtų suvaržoma tiek, kad toks laisvės suvaržymas galėtų būti prilygintas sulaikymui, suėmimui ar kitokiam laisvės atėmimui, tai daryti galima tik laikantis iš Konstitucijos kylančių konstitucinių asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygų, be kita ko, įstatyme aiškiai, suprantamai nustatant tokio ribojimo pagrindus, sąlygas, taikymo tvarką ir procedūrą. Be to, įstatymu nustatant asmens laisvės ribojimo sąlygas ir pagrindus turi būti sudarytos prielaidos institucijoms, sprendžiančioms dėl asmens laisvės ribojimo, kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo laisvę ribojančias priemones.
23.5. Pagal Konstituciją teismas turi įvertinti ir sulaikymo teisėtumą, ir jo pagrįstumą; Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalies negalima vertinti atskirai nuo viso šio straipsnio teksto ir kitų Konstitucijos nuostatų dėl teisėtumo garantijų; šios nuostatos iš esmės įtvirtina asmens sulaikymo teisėtumo principą kaip visuotinę taisyklę (1995 m. sausio 24 d. išvada).
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 20 straipsnio nuostatomis garantuojama asmens laisvės neliečiamybė yra neatsiejama nuo jos 30 straipsnio 1 dalies, pagal kurią kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ir laisvės yra pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą. Taigi, pagal Konstitucijos 20 straipsnį, esant būtinybei įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka riboti asmens laisvę, turi būti numatyta galimybė tokio ribojimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti teisme.
23.6. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės sudaro vientisą ir darnią sistemą (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas), iš Konstitucijos 20 straipsnio kylantis žmogaus laisvės neliečiamumo imperatyvas aiškintinas, be kita ko, kartu su Konstitucijos 21 straipsnio nuostatomis, kurios įtvirtina žmogaus teisę į asmens neliečiamumą ir orumo apsaugą.
23.6.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai); tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine (2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).
23.6.2. Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą (2000 m. gegužės 8 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); valstybės institucijos ir pareigūnai negali žmogaus traktuoti vien kaip subjekto, priklausančio tam tikrai socialinei, ekonominei, profesinei ar kitokiai kategorijai; kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios žmogaus orumas yra gerbtinas (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada); tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
23.6.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad asmens laisvė ir fizinis neliečiamumas yra neatsiejami nuo žmogaus orumo; kiekvienu atveju, kai asmens laisvė priverstinai suvaržoma kito asmens ar valstybės valdžios institucijų sprendimais ar veiksmais, net kai tokiu asmens laisvės suvaržymu siekiama teisėto tikslo, yra sutrikdomas žmogaus orumas. Todėl taikant asmeniui jo laisvę ribojančias priemones visais atvejais turi būti siekiama, kad jos būtų suderinamos su pagarba žmogaus orumui.
23.7. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtini ir Konstitucijos 144 straipsnis, pagal kurį, valstybėje iškilus grėsmei konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje gali būti įvesta nepaprastoji padėtis, ir 145 straipsnis, pagal kurį, įvedus nepaprastąją padėtį, laikinai gali būti apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose.
Pažymėtina, kad Konstitucijos 145 straipsnio nuostatose yra įtvirtintas baigtinis sąrašas žmogaus teisių ir laisvių, kurias galima laikinai apriboti įvedus nepaprastąją padėtį. Taigi pagal Konstitucijos 144, 145 straipsnius nepaprastosios padėties įvedimas inter alia iškilus grėsmei visuomenės rimčiai savaime negali būti pagrindu apriboti kitas, šiose Konstitucijos nuostatose nenurodytas, konstitucines asmens teises ar laisves, be kita ko, Konstitucijos 20 straipsnyje įtvirtintą asmens laisvės neliečiamumą.
Vis dėlto, kaip minėta, Konstitucijos 20 straipsnio nuostatomis garantuojama asmens laisvė nėra absoliuti ir, esant būtinybei, gali būti ribojama įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 20 straipsnį, asmens laisvė, laikantis iš Konstitucijos kylančių asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygų, gali būti ribojama inter alia siekiant apsaugoti valstybės konstitucinę santvarką, taip pat viešosios tvarkos užtikrinimo, valstybės gynimo ir saugumo tikslais. Kartu pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 20 straipsnyje garantuojama asmens laisvė, siekiant minėtų tikslų, negali būti ribojama ar varžoma remiantis bendro pobūdžio pagrindais (kaip antai remiantis vien tuo, kad dėl grėsmės valstybės konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai yra paskelbta nepaprastoji padėtis), neįvertinus realios asmens keliamos grėsmės Konstitucijos saugomoms vertybėms, dėl kurios reikėtų apriboti asmens laisvę.
VI
Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalies, 1408 straipsnio 3 dalies, 1408 straipsnio 3 dalies (2023 m. balandžio 20 d. redakcija) atitikties Konstitucijai vertinimas
24. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama inter alia UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalies tiek, kiek pagal ją dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinus pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, VSAT ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokio apgyvendinimo terminas pagal šio straipsnio 8 dalį galėjo būti pratęstas iki 6 mėnesių, atitiktis Konstitucijos 20 straipsniui.
25. Pareiškėjo nuomone, laikinas prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas nurodytose vietose pagal ginčijamose UTPĮ nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai galėjo trukti iki 6 mėnesių, prilygsta asmens sulaikymui. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą asmens laisvė galėjo būti suvaržoma be jokio nacionalinio teismo ar kitos institucijos sprendimo, juo sukurtos prielaidos apriboti asmenų laisvę, neįvertinus individualių kiekvienos situacijos aplinkybių, nenumatytos jokios procesinės garantijos ir galimybė tokį sulaikymą apskųsti teismui. Todėl, pasak pareiškėjo, nurodytomis UTPĮ nuostatomis asmens laisvė yra suvaržyta neteisėtai ir taip pažeistas Konstitucijos 20 straipsnis.
26. Kaip minėta, pagal ginčijamą UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalį dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi užsieniečiai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį, iki bus priimtas sprendimas dėl jų teisinės padėties, buvo laikinai apgyvendinami nurodytose vietose (pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, VSAT ar kitose tam pritaikytose vietose), nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. jiems leidžiant judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už apgyvendinimo teritorijos ribų. Minėta ir tai, kad pagal UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalį, sistemiškai aiškinamą kartu su šio straipsnio 8 dalimi, toks laikinas prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas nurodytose vietose galėjo trukti iki 6 mėnesių.
Taip pat minėta, kad pagal UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalį užsieniečiai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį, laikotarpiui, kuris pagal šio straipsnio 8 dalį galėjo trukti iki 6 mėnesių, nurodytose vietose būdavo apgyvendinami, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepriėmus jokio atitinkamos kompetentingos institucijos sprendimo, vien remiantis faktu, kad prieglobsčio prašytojai yra Lietuvos Respublikoje ir jų prašymai suteikti prieglobstį dar nėra išnagrinėti iš esmės.
27. Vertinant UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalies atitiktį Konstitucijos 20 straipsniui pareiškėjo ginčijamu aspektu, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė – tai visų pirma asmens apsauga nuo savavališko sulaikymo ar suėmimo; Konstitucijos 20 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios žmogaus laisvės neliečiamumą, taip pat suponuoja apsaugą ir nuo bet kokio kito neteisėto asmens laisvės suvaržymo ar atėmimo, inter alia tokio, kuriuo ženkliai apribojama asmens judėjimo laisvė;
– žmogaus teisė į laisvę esant būtinybei gali būti ribojama; pagal Konstituciją, inter alia jos 20 straipsnį, asmens laisvė, laikantis iš Konstitucijos kylančių asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygų, gali būti ribojama inter alia siekiant apsaugoti valstybės konstitucinę santvarką, taip pat viešosios tvarkos užtikrinimo, valstybės gynimo ir saugumo tikslais; tačiau Konstitucijos 20 straipsnyje garantuojama asmens laisvė, siekiant minėtų tikslų, negali būti ribojama ar varžoma remiantis bendro pobūdžio pagrindais (kaip antai remiantis vien tuo, kad dėl grėsmės valstybės konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai yra paskelbta nepaprastoji padėtis), neįvertinus realios asmens keliamos grėsmės Konstitucijos saugomoms vertybėms, dėl kurios reikėtų apriboti asmens laisvę;
– esant būtinybei riboti asmens teisę į laisvę, inter alia taip, kad asmens judėjimo laisvė būtų suvaržoma tiek, kad toks laisvės suvaržymas galėtų būti prilygintas sulaikymui, tai daryti galima tik laikantis iš Konstitucijos kylančių konstitucinių asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygų, be kita ko, įstatyme aiškiai, suprantamai nustatant tokio ribojimo pagrindus, sąlygas, taikymo tvarką ir procedūrą; įstatymu nustatant asmens laisvės ribojimo sąlygas ir pagrindus turi būti sudarytos prielaidos institucijoms, sprendžiančioms dėl asmens laisvės ribojimo pobūdžio, kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo teises ribojančias priemones;
– pagal Konstitucijos 20 straipsnį, esant būtinybei įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka riboti asmens laisvę, turi būti numatyta galimybė tokio ribojimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti teisme.
27.1. Pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijamoje UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje buvusi įtvirtinta prieglobsčio prašytojams taikoma priemonė – laikinas apgyvendinimas nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai pagal šio straipsnio 8 dalį galėjęs būti pratęstas iki 6 mėnesių, aiškinama kitų UTPĮ nuostatų, inter alia 2 straipsnio 31 dalies (2016 m. rugsėjo 14 d. redakcija), kurioje pateikiama sulaikymo sąvoka, kontekste, yra traktuojama kaip kita prieglobsčio prašytojams tam tikromis nurodytomis aplinkybėmis taikoma priemonė ir nelaikoma sulaikymu šio įstatymo prasme. Atsižvelgiant į tai, prieglobsčio prašytojams, laikinai apgyvendintiems nurodytose vietose pagal UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalį, nebuvo taikomos UTPĮ įtvirtintos sulaikytiems asmenims taikomos garantijos (kaip antai teisė kreiptis į teismą, teisė prašyti skirti alternatyvią sulaikymui priemonę).
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, ginčijamoje UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje buvusi įtvirtinta prieglobsčio prašytojams taikoma priemonė – laikinas apgyvendinimas nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iš esmės sutampa su viena iš alternatyvių sulaikymui priemonių – UTPĮ 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2020 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtinta pačia griežčiausia alternatyvia sulaikymui priemone – prieglobsčio prašytojų apgyvendinimu nurodytoje vietoje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje. Minėta ir tai, kad ši UTPĮ 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2020 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtinta alternatyvi sulaikymui priemonė tarptautinių ir Lietuvos teismų praktikoje traktuota kaip prilygstanti sulaikymui.
Konstatuotina, kad UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje buvusi įtvirtinta prieglobsčio prašytojams taikyta priemonė – prieglobsčio prašytojų laikinas apgyvendinimas nurodytose vietose, jiems leidžiant judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už šios teritorijos ribų, atsižvelgiant į pagal šio straipsnio 8 dalį galimą jos taikymo trukmę (iki 6 mėnesių), vertintina kaip viena griežčiausių asmens laisvės suvaržymo priemonių, dėl asmens laisvės ribojimo intensyvumo ir taikymo trukmės, įvertinus šios priemonės taikymo aplinkybes, galinti prilygti asmens sulaikymui.
27.2. Minėta, kad Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimu dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija. Minėta ir tai, kad, kaip matyti iš Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 5, 71, 76, 77, 79, 113, 131, 136, 138, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo IX1 skyriumi įstatymo travaux préparatoires, UTPĮ buvo keičiamas atsižvelgiant į išaugusį užsieniečių, kurie neteisėtai kerta Lietuvos ir Baltarusijos valstybių sieną, skaičių.
Konstatuotina, kad ginčijamoje UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje buvęs įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo ribojama prieglobsčio prašytojų laisvė ir teisė judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo nustatytas siekiant teisėto ir konstituciškai pagrįsto tikslo – ekstremaliosios situacijos arba nepaprastosios ar karo padėties metu užtikrinti viešąją tvarką, valstybės sienos apsaugą ir suvaldyti išaugusį užsieniečių, kertančių Lietuvos sieną, srautą. Ši asmens laisvę ribojanti priemonė buvo įtvirtinta įstatymu ir taikoma įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka.
27.3. Kartu pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal ginčijamą UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su šio straipsnio 8 dalimi, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi prieglobsčio prašytojai, iki bus priimtas sprendimas dėl jų teisinės padėties, buvo laikinai apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas galėjo trukti iki 6 mėnesių
Kaip minėta, nei pagal ginčijamą UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nei kitomis UTPĮ nuostatomis nebuvo numatyta galimybė vietoj vienos griežčiausių asmens laisvės suvaržymo priemonių – prieglobsčio prašytojų laikino (galėjusio trukti iki 6 mėnesių) apgyvendinimo nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje (kuri, atsižvelgiant į jos taikymo aplinkybes ir taikymo trukmę, galėjo prilygti sulaikymui), taikyti alternatyvias, jų laisvę mažiau varžančias priemones, nors, esant UTPĮ nustatytiems pagrindams sulaikyti užsienietį ir šiame įstatyme nurodytoms atitinkamoms aplinkybėms, vietoj sulaikymo galėjo būti taikomos mažiau judėjimo laisvę varžančios alternatyvios sulaikymui priemonės (kaip antai užsieniečių apgyvendinimas nurodytoje teritorijoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, periodiškas atvykimas į nurodytą instituciją ir kt.).
Taigi UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visiems prieglobsčio prašytojams buvo taikoma ta pati priemonė – laikinas apgyvendinimas nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kuris galėjo trukti iki 6 mėnesių, nebuvo sudaryta prielaidų individualiai vertinti kiekvieno asmens situaciją, inter alia jo keliamą realią grėsmę Konstitucijos saugomoms vertybėms, valstybės ir visuomenės interesams, kuriuos siekiama apsaugoti tokiu teisiniu reguliavimu, ir taikyti mažiau asmens laisvę suvaržančias alternatyvias priemones. Šiame kontekste pažymėtina, jog vien tai, kad valstybėje dėl masinio užsieniečių antplūdžio yra paskelbta ekstremalioji situacija ar nepaprastoji padėtis, savaime negali būti pagrindu visiems prieglobsčio prašytojams, nevertinant kiekvieno jų individualios situacijos ir konkrečių aplinkybių, inter alia jų keliamos konkrečios grėsmės Konstitucijos saugomoms vertybėms, valstybės ir visuomenės interesams, visais atvejais taikyti pačią griežčiausią jų laisvę apribojančią priemonę – laikiną apgyvendinimą nurodytose teritorijose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas gali trukti iki 6 mėnesių, kuri, kaip minėta, dėl savo trukmės ir pobūdžio gali būti prilyginama sulaikymui.
27.4. Be to, minėta ir tai, kad pagal UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalį užsieniečiai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį, laikinai (pagal šio straipsnio 8 dalį – iki 6 mėnesių), nurodytose vietose būdavo apgyvendinami, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepriėmus jokio atitinkamos kompetentingos institucijos sprendimo, vien remiantis faktu, kad prieglobsčio prašytojai yra Lietuvos Respublikoje ir jų prašymai suteikti prieglobstį dar nėra išnagrinėti iš esmės.
Taigi UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, nesant jokio kompetentingos institucijos sprendimo, kurio pagrindu prieglobsčio prašytojams taikoma šioje dalyje nustatyta viena iš labiausiai asmens laisvę varžančių priemonių, nebuvo užtikrinta prieglobsčio prašytojų teisė jiems taikomos priemonės pagrįstumą ir teisėtumą patikrinti teisme.
27.5. Konstatuotina, kad pagal Konstitucijos 20 straipsnį įstatymų leidėjas, siekdamas teisėto ir pagrįsto tikslo – užtikrinti viešąją tvarką, apsaugoti valstybės sieną ir suvaldyti išaugusį užsieniečių, kertančių Lietuvos sieną, srautą, inter alia tais atvejais, kai dėl to paskelbta ekstremalioji situacija ar nepaprastoji padėtis, galėjo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo suvaržoma asmens laisvė įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka, kaip nustatytasis UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje, pagal kurį prieglobsčio prašytojai laikinai apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad tokia viena griežčiausių ir labiausiai asmens laisvę varžančių priemonių, galinčių būti prilyginamų sulaikymui, pagal UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 8 dalį galėjo būti taikoma iki 6 mėnesių, taip pat į tai, kad ji buvo skiriama visiems prieglobsčio prašytojams, nes įstatyme nebuvo numatyta galimybė tokiais atvejais, individualiai įvertinus kiekvieno asmens situaciją ir realią jo keliamą grėsmę Konstitucijos saugomoms vertybėms, valstybės ir visuomenės interesams, taikyti mažiau asmens laisvę varžančias alternatyvias priemones, konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas asmens laisvę varžantį teisinį reguliavimą, nesilaikė iš Konstitucijos kylančio reikalavimo asmens teisių nevaržyti labiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti, ir nesudarė prielaidų sprendžiant dėl priemonės, ribojančios asmens laisvę, taikymo, kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo laisvę ribojančias priemones.
Be to, kadangi, pagal UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalį, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, prieglobsčio prašytojai buvo laikinai apgyvendinami nurodytose vietose nepriimant atitinkamo kompetentingos institucijos sprendimo ir nenumatant galimybės tokios priemonės taikymo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinti teisme, nustatant tokį teisinį reguliavimą nesilaikyta iš Konstitucijos 20 straipsnio kylančio reikalavimo esant būtinybei įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka riboti asmens laisvę, numatyti galimybę tokio ribojimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti teisme.
27.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalis tiek, kiek pagal ją, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi prieglobsčio prašytojai privalėjo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 8 dalį galėjo trukti iki 6 mėnesių, kompetentingai institucijai nepriėmus sprendimo, kurį būtų galima skųsti teismui, prieštaravo Konstitucijos 20 straipsniui.
28. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat tiriama UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalies tiek, kiek pagal ją dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinus pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, VSAT, Pabėgėlių priėmimo centre ar kituose apgyvendinimo centruose, apgyvendinimo vietose, apgyvendinimo patalpose, laikiname būste ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokio apgyvendinimo terminas pagal šio straipsnio 5 dalį galėjo būti pratęstas iki 6 mėnesių, atitiktis Konstitucijos 20 straipsniui.
29. Pareiškėjas savo abejones dėl UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai grindžia tokiais pačiais argumentais, kaip ir dėl UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalies konstitucingumo, t. y. teigia, kad tokiu teisiniu reguliavimu asmens laisvė suvaržoma be jokio nacionalinio teismo ar kitos institucijos sprendimo, juo sukurtos prielaidos apriboti asmenų laisvę, neįvertinus individualių kiekvienos situacijos aplinkybių, nenumatytos jokios procesinės garantijos ir galimybė tokį sulaikymą apskųsti teismui, todėl, pasak pareiškėjo, nurodytomis UTPĮ nuostatomis asmens laisvė yra suvaržyta neteisėtai.
30. Kaip minėta, pagal UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalį, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi prieglobsčio prašytojai buvo laikinai apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. leidžiant jiems judėti tik apgyvendinimo vietos teritorijoje be teisės išeiti už apgyvendinimo teritorijos ribų. Minėta ir tai, kad pagal UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalį, sistemiškai aiškinamą kartu su šio straipsnio 5 dalimi, toks laikinas prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas galėjo trukti iki 6 mėnesių.
Taip pat minėta, kad pagal UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalį užsieniečiai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį, laikotarpiui, kuris pagal šio straipsnio 5 dalį galėjo trukti iki 6 mėnesių, nurodytose vietose būdavo apgyvendinami, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepriėmus jokio atitinkamos kompetentingos institucijos sprendimo, vien remiantis faktu, kad prieglobsčio prašytojai yra Lietuvos Respublikoje ir jų prašymai suteikti prieglobstį dar nėra išnagrinėti iš esmės.
31. Minėta, kad UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalyje, aiškinamoje kartu su šio straipsnio 8 dalimi, ir UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje, aiškinamoje kartu su šio straipsnio 5 dalimi, pareiškėjo ginčijamu aspektu, t. y. tiek, kiek visi prieglobsčio prašytojai laikinai (kol bus priimtas sprendimas dėl jų teisinės padėties) apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir toks apgyvendinimas gali trukti iki 6 mėnesių be jokio kompetentingos institucijos sprendimo, jeigu dėl masinio užsieniečių antplūdžio yra paskelbta ekstremalioji situacija, nepaprastoji arba karo padėtis, buvo įtvirtintas analogiškas teisinis reguliavimas.
32. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Seimo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimu, siekiant išvengti valstybėje kylančios grėsmės visuomenės rimčiai dėl masinio užsieniečių antplūdžio, nurodytose Lietuvos Respublikos teritorijose nuo 2021 m. lapkričio 10 d. įvesta nepaprastoji padėtis.
Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją nepaprastosios padėties įvedimas inter alia iškilus grėsmei visuomenės rimčiai savaime negali būti pagrindu riboti pagal Konstitucijos 20 straipsnį ginamą asmens laisvės neliečiamumą, tačiau asmens laisvė gali būti ribojama inter alia valstybės konstitucinės santvarkos, viešosios tvarkos užtikrinimo ir valstybės gynimo ir saugumo tikslais.
33. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, kad UTPĮ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija) 6 dalis tiek, kiek pagal ją, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi prieglobsčio prašytojai privalėjo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 8 dalį galėjo trukti iki 6 mėnesių, kompetentingai institucijai nepriėmus sprendimo, kurį būtų galima skųsti teismui, prieštaravo Konstitucijos 20 straipsniui, be kita ko, dėl to, kad viena iš labiausiai asmens laisvę varžančių priemonių buvo skiriama visiems prieglobsčio prašytojams, individualiai nevertinant kiekvieno asmens situacijos ir jo keliamos realios grėsmės Konstitucijos saugomoms vertybėms, valstybės ir visuomenės interesams ir nesant galimybės taikyti mažiau asmens laisvę varžančias priemones, taip pat dėl to, kad dėl užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, prieglobsčio prašytojai buvo laikinai apgyvendinami nurodytose vietose nepriimant atitinkamo kompetentingos institucijos sprendimo ir nenumatant galimybės tokios priemonės taikymo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinti teisme, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 20 straipsniui prieštaravo ir UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalėjo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį galėjo trukti iki 6 mėnesių, kompetentingai institucijai nepriėmus sprendimo, kurį būtų galima skųsti teismui.
34. Minėta, kad Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 4, 67, 1408, 14012 straipsnių pakeitimo ir 14011, 14017 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu pareiškėjo ginčijama UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalis pakeista ir išdėstyta nauja redakcija.
Taip pat minėta, kad pagal UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 20 d. redakcija), dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, dėl prieglobsčio prašytojų laikino (kol bus priimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką) apgyvendinimo nurodytose vietose Migracijos departamentas priima sprendimą, kuris pagal UTPĮ 1408 straipsnio 9 dalį (2023 m. balandžio 20 d. redakcija) gali būti skundžiamas apylinkės teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.
Minėta ir tai, kad UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 20 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, aiškinamas kartu su įtvirtintuoju šio straipsnio 5 dalyje, kitais pareiškėjo ginčijamais aspektais nepakito, t. y. pagal jį, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi prieglobsčio prašytojai laikinai, iki 6 mėnesių, apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
35. Šiame nutarime minėta, kad Konstitucijos 20 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios žmogaus laisvės neliečiamumą, suponuoja apsaugą ne tik nuo savavališko sulaikymo ar suėmimo, bet ir nuo bet kokio kito neteisėto asmens laisvės suvaržymo ar atėmimo, inter alia tokio, kai apribojama asmens judėjimo laisvė; asmens laisvė nėra absoliuti; įstatymu nustatant asmens laisvės ribojimo sąlygas ir pagrindus turi būti sudarytos prielaidos institucijoms, sprendžiančioms dėl asmens laisvės ribojimo pobūdžio, kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo teises ribojančias priemones.
35.1. Pažymėtina, kad pagal UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 20 d. redakcija), dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai visus prieglobsčio prašytojus apgyvendinant nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nėra sudaryta prielaidų institucijoms, sprendžiančioms dėl asmens laisvę ribojančios priemonės taikymo, kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir jo keliamą realią grėsmę Konstitucijos saugomoms vertybėms, valstybės ir visuomenės interesams ir individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo laisvę ribojančias priemones. Kaip minėta, nei šioje, nei kitose UTPĮ nuostatose nėra numatyta galimybė prieglobsčio prašytojams, iki 6 mėnesių apgyvendinamiems nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, taikyti alternatyvias, mažiau asmens laisvę varžančias priemones, kurios gali būti taikomos asmenį sulaikius.
35.2.Konstatuotina, kad UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 20 d. redakcija) nesilaikyta iš Konstitucijos 20 straipsnio kylančio reikalavimo asmens laisvės nevaržyti labiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti ir sprendžiant dėl asmens laisvės ribojimo, kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo laisvę ribojančias priemones.
36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad UTPĮ 1408 straipsnio 3 dalis (2023 m. balandžio 20 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį gali trukti iki 6 mėnesių, prieštarauja Konstitucijos 20 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 5 straipsnio (2021 m. liepos 13 d. redakcija, TAR, 2021-07-22, Nr. 16266) 6 dalis tiek, kiek pagal ją, dėl masinio užsieniečių antplūdžio esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, nepaprastajai ar karo padėčiai, visi prieglobsčio prašytojai privalėjo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 8 dalį galėjo trukti iki 6 mėnesių, kompetentingai institucijai nepriėmus sprendimo, kurį būtų galima skųsti teismui, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1408 straipsnio (TAR, 2021-12-30, Nr. 27706) 3 dalis tiek, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalėjo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį galėjo trukti iki 6 mėnesių, kompetentingai institucijai nepriėmus sprendimo, kurį būtų galima skųsti teismui, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1408 straipsnio 3 dalis (2023 m. balandžio 20 d. redakcija, TAR, 2023-04-26, Nr. 8041, identifikacinis kodas 2023-08041) tiek, kiek pagal ją visi prieglobsčio prašytojai privalo būti apgyvendinami nurodytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai toks apgyvendinimas pagal šio straipsnio 5 dalį gali trukti iki 6 mėnesių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.