Administracinė byla Nr. eA-468-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00381-2017-7
Procesinio sprendimo kategorija 7.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja R. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (23.45)-SP13-1913 „Dėl piniginės socialinės paramos R. P.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrių (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) skirti būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens kompensaciją ir nutraukti būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų, geriamojo vandens išlaidų kompensacijos perskaičiavimą, sumokėtą pareiškėjai, nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d.; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skunde nurodė, jog skundžiamu sprendimu atsisakyta tenkinti jos prašymą skirti kompensaciją už šildymą, karštą vandenį, geriamąjį vandenį. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Socialinės paramos skyriaus nurodytas pagrindas neskirti kompensacijos yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjos sūnus V. P. nuolat faktiškai pas ją negyveno. V. P. pas pareiškėją lankėsi kiekvieną dieną, padėdavo jai, nes pareiškėjai dėl sunkios sveikatos būklės būtina pagalba buityje, tačiau jis faktiškai gyvena atskirai. Pareiškėjai 2013 m. vasario 18 d. buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), ji buvo gydyta ligoninėje iki 2013 m. kovo 1 d., vėliau nukreipta reabilitacijai. Pareiškėja akcentavo, jog nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. buvo gydyta dėl (duomenys neskelbtini) ligos pablogėjimo, o 2017 m. balandžio 7 d. lankėsi pas (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, jog po gydymo ligoninėje, jai buityje padėdavo sūnus, kuris pirkdavo maisto produktus, tvarkė namus, rūpinosi kitais buities darbais. Aplinkybę, jog sūnus gyvena atskirai, įrodė DNSB „Sankasa” pirmininkės prašymas. Pareiškėja nurodė, kad jai būtina socialinė parama, nes gaunama pensija yra 197,94 Eur, o dėl amžiaus ir sunkios sveikatos būklės neturi galimybės gauti kitų pajamų. Teigė, jog iš gaunamų pajamų nepakanka patenkinti net minimalių poreikių, komunalinius mokesčius už butą mokėjo tik kas antrą mėnesį, todėl yra susidariusios skolos. Pareiškėja nurodė, kad iš skundžiamo sprendimo neaišku, kokiu pagrindu siekiama perskaičiuoti kompensaciją už praėjusį laikotarpį (nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d.).
3. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėja 2016 m. lapkričio 30 d. Socialinės paramos skyriaus Socialinių išmokų poskyriui (toliau – Socialinių išmokų poskyris) pateikė prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. SP23-35762 dėl kompensacijos skyrimo nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. Pažymėjo, jog siekiant išsiaiškinti piniginės socialinės paramos teikimo teisėtumą, 2017 m. sausio 18 d. Socialinių išmokų poskyrio specialistai atliko buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame gyvenamąją vietą deklaravo pareiškėja. Teigė, kad patikrinimo metu 3 ir 4 butų kaimynai nurodė, jog 2 bute gyveno moteris su sūnumi, 18 buto kaimynas nurodė, jog kartais matydavo išeinantį vyriškį apie 50 metų. Tikrinant pareiškėjos buities ir gyvenimo sąlygas, bute buvo ir pareiškėjos sūnus; viename kambaryje buvo paklota lova, kurioje miegojo V. P.; kambaryje daug vyriškų rūbų, kompiuteris, brėžiniai; spintoje vien tik vyriški rūbai ir avalynė; vonioje sudėtos skutimosi priemonės bei vyriškos ir moteriškos higienos priemonės. Atsakovas pažymėjo, kad V. P. nurodė, jog jis faktiškai gyvena, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2017 m. sausio 23 d. atliko patikrinimą, adresu (duomenys neskelbtini), kurio metu buvo gauta informacija, kad V. P. minėtu adresu negyveno. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjos sūnus nepateikė kitų duomenų apie savo faktinę gyvenamąją vietą, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T2-1 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 31.4 papunkčiu, skundžiamu sprendimu pareiškėjai neskirtos būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Kompensacijų perskaičiavimas nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. atliekamas, nes pareiškėja laiku nepateikė duomenų apie turimus indėlius ir gautas indėlių palūkanas. Atsakovas priimdamas sprendimus vadovavosi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu bei 2 dalies 11 punktu, 25 straipsnio 2, 3 ir 5 punktais.
II.
5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai tenkino iš dalies: panaikino skundžiamą sprendimą ir įpareigojo Socialinės paramos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos R. P. 2016 m. lapkričio 30 d. prašymą – paraišką piniginei socialinei pašalpai gauti. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą ir priteisė iš atsakovo valstybės naudai 57,90 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjos prašymas skirti kompensacijas nebuvo tenkintas vadovaujantis Tvarkos aprašo (2016 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. T2-5 redakcija) 31.4 papunkčiu, kuris nustatė, kad jeigu kartu su asmeniu būste nuolat faktiškai gyvena asmuo, kuris nėra deklaravęs gyvenamosios vietos šiame būste, kompensacijos neteikiamos ar nutraukiamas jų teikimas. Šiuo atveju atsakovas, išnagrinėjęs prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti bei 2017 m. sausio 18 d. ir 2017 m. sausio 23 d. pareiškėjos buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo metu surinktą informaciją, konstatavo, kad kartu su pareiškėja jos būste nuolat faktiškai gyvena jos sūnus V. P., kuris nėra deklaravęs gyvenamosios vietos pareiškėjos būste, adresu (duomenys neskelbtini). Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimas 2017 m. sausio 18 d. buvo atliktas pareiškėjai priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu nustatyta, kad kartu su pareiškėja nuolat bute gyvena sūnus – V. P.. Minėta išvada buvo padaryta iš Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akte užfiksuotų aplinkybių: 18 buto kaimynų teigimu iš 2 buto kartais mato išeinantį vyrą, kitų asmenų, gyvenančių bute nemato, vyriškį mato retai (nepasirašyta); 3 buto kaimynai nurodė, jog 2 bute gyvena moteris ir sūnus (pasirašyti atsisakė); 4 buto kaimynai teigė, jog 2 bute gyvena moteris su sūnumi. Minėtame patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad patikrinimo metu 2 bute užfiksuota, jog viename iš kambarių buvo paklota lova, kurioje gulėjo (miegojo) pareiškėjos sūnus; kambaryje pilna vyriškų rūbų, ant stalo padėtas kompiuteris, brėžiniai, spintoje – vyriški rūbai, avalynė, vonioje – skutimosi priemonės bei vyriškos ir moteriškos higienos priemonės; V. P. teigė, kad bute negyvena, gyvena bute su D. K., adresu (duomenys neskelbtini). 2017 m. sausio 23 d. atlikus buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą adresu (duomenys neskelbtini), užfiksuota: 10 buto kaimynė teigė, kad 5 bute gyvena moteris, kuri gyvena viena; 11 buto kaimynė teigė, kad 5 bute gyvena viena moteris; 5 buto gyventoja D. K. teigė, kad bute gyvena viena.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pareiškėjos, atsakovo bei liudytojos J. P. paaiškinimus, padarė išvadą, kad patikrinimo metu užfiksuotos aplinkybės neleidžia neabejotinai patvirtinti, kad su pareiškėja jos bute gyvena sūnus. Iš Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto matyti, kad apklausti kaimynai vienareikšmiškai nepatvirtino fakto, jog pareiškėja gyvena su sūnumi: 18 buto kaimynai nurodė, kad pareiškėjos sūnų mato retai, 3 buto kaimynai (atsisakė pasirašyti) ir 4 buto kaimynai nurodė, kad pareiškėja gyvena su sūnumi. Pareiškėjos teigimu, dėl jos sveikatos būklės pas ją dažnai lankosi sūnus, tačiau bute ji gyvena viena. Pareiškėjos teiginius patvirtino liudytoja J. P. (DNSB „Sankasa” pirmininkė), kuri paaiškino, jog dažnai padeda pareiškėjai ir žino, kad ji gyvena viena, bei nurodė, kad nėra gavusi jokių duomenų, kad su pareiškėja gyvena kitas asmuo. Kitos atsakovės nurodytos faktinės aplinkybės, o būtent tai, jog V. P. nėra deklaravęs nuolatinės gyvenamosios vietos adreso Registrų centre, tai kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-142-158/2016 nurodyta, kad V. P. gyvena (duomenys neskelbtini), tai, kad 2017 m. sausio 18 d. patikrinimo metu bute rasti vyriški daiktai ir bute buvo pareiškėjos sūnus, bei tai, kad 2017 m. sausio 23 d. patikrinimo metu kaimynų bei 5 buto gyventojos paaiškinimais, nustatyta, jog V. P. negyvena (duomenys neskelbtini), taip pat neįrodė, kad jis nuolat faktiškai gyveno su pareiškėja. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleido daryti vienareikšmės išvados, kad V. P. nuolat faktiškai gyvena / negyvena pareiškėjos bute. Taigi, byloje nesant kitų įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad kartu su pareiškėja nuolat faktiškai gyveno jos sūnus V. P., teismas konstatavo, kad atsakovo išvada, jog pareiškėja pažeidė Tvarkos aprašo 31.4 papunkčio nuostatas, nėra pagrįsta surinktais įrodymais.
8. Teismo vertinimu skundžiamas sprendimas negali būti vertinamas, kaip pakankamai pagrįstas ir motyvuotas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme, todėl teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiais pagrindą taikyti Tvarkos aprašo 31.4 papunktį. Atsakovas, sprendime nutardamas, kad pareiškėja neturi teisės į kompensacijas dėl to, kad su ja nuolat faktiškai gyvena jos sūnus, privalėjo tokį savo sprendimą tinkamai argumentuoti, t. y., neturėjo kilti abejonių dėl to, ar asmuo nuolat faktiškai gyvena / negyvena kartu su piniginės socialinės paramos prašytoju. Taigi, teismas nusprendė, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintinas.
9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad panaikinus atsakovo skundžiamą sprendimą Socialinės paramos skyrius įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos R. P. 2016 m. lapkričio 30 d. prašymą – paraišką piniginei socialinei pašalpai gauti.
10. Teismas pasisakydamas dėl kompensacijų perskaičiavimo nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., pažymėjo, kad nors atsakovas atsiliepimu ir nurodė, kad kompensacijų perskaičiavimas atliekamas, nes pareiškėja laiku nepateikė duomenų apie turimus indėlius ir gautas indėlių palūkanas, tačiau skundžiamame sprendime apie pareiškėjos turimus indėlius bei gautas pajamas minėtais laikotarpiais nėra kalbama, t. y. nėra nurodyta, kokių teisės aktų pagrindu ir dėl kokių aplinkybių minėtas patikrinimas atliekamas, taip pat ar nėra pasibaigęs kompensacijų perskaičiavimo senaties terminas. Tačiau teismas pažymėjo, kad tiek Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d.) 26 straipsnio, tiek Tvarkos aprašo nuostatos, atsakovui leidžia atlikti perskaičiavimus, kai nustatomos tam tikros minėtuose aktuose nustatytos aplinkybės. Teismas atkreipė dėmesį, jog šios bylos atveju ginčijamu sprendimu pareiškėja tik informuota, kad jai bus perskaičiuotos kompensacijos, tačiau nėra priimtas sprendimas jas perskaičiuoti. Tokiu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, kol nėra priimto atitinkamo sprendimo dėl kompensacijų perskaičiavimo, ginčijamu sprendimu pateikta informacija apie atsakovo atliekamus veiksmus, pareiškėjai nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių. Taigi, nesant byloje kitų duomenų, pareiškėjos skundo reikalavimas nutraukti būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų, geriamojo vandens išlaidų kompensacijos perskaičiavimą, sumokėtą pareiškėjai atmestinas.
11. Kadangi pareiškėjos skundas patenkintas iš dalies, o pareiškėjai paskirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba apmokant 100 procentų jos išlaidų dalį, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 42 straipsnio 1 dalimi, valstybės naudai iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pirmosios instancijos teismas priteisė 57,90 Eur išlaidų atlyginimą, t. y. priteistos pareiškėjos turėtos bylinėjimosi išlaidos patenkintų reikalavimų apimtyje.
III.
12. Atsakovas Klaipėdos savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
13. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas neišanalizavus visų bylos aplinkybių.
14. Atsakovas paaiškina, kad iš Gyventojų registro gautų duomenų, matyti, kad pareiškėjos sūnus V. P. savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta nurodo Klaipėdos miesto savivaldybę, nuolatinę savo gyvenamąją vietą viešai nurodydamas (duomenys neskelbtini) (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byla A2.6.-142-158/2016). Siekiant padėti pareiškėjai R. P. įgyvendinti jos teisę į paramą, Socialinės paramos skyriaus specialistai patikrino V. P. pateiktą informaciją apie jo nurodytą faktinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tačiau ši informacija nepasitvirtino. Atsakovo nuomone, V. P. melagingai pateiktas faktas apie faktinę gyvenamąją vietą suponuoja pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos sūnus norėjo nuslėpti faktą, jog nuolat gyvenama su mama R. P..
15. Atsakovo nuomone, buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo metu, adresu (duomenys neskelbtini), buvo surinkta pakankamai duomenų (faktų), patvirtinančių, kad bute gyveno ir R. P. sūnus V. P. (viename kambaryje buvo paklota lova, kurioje miegojo V. P., jame daug vyriškų rūbų, kompiuteris, brėžiniai, spintoje vien vyriški rūbai ir avalynė, vonioje sudėtos skutimosi priemonės bei vyriškos ir moteriškos higienos priemonės), be to, nebuvo pateikti kiti duomenys apie V. P. faktinę gyvenamąją vietą, todėl Socialinės paramos skyriaus skundžiamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
16. Atsakovas pažymi, kad vykdant teismo įpareigojimą iš naujo išnagrinėti R. P. 2016 m. lapkričio 30 d. prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, būtina nustatyti ar pareiškėja kreipimosi metu ir sprendimo priėmimo metu, taip pat laikotarpiu, už kurį skiriama piniginė socialinė parama, turi teisę gauti socialinę paramą, t. y. ar jos būste faktiškai gyvena asmuo (asmenys), kurie nedeklaruoja gyvenamosios vietos būste. Tačiau, kadangi nuo buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo, kurio metu buvo nustatyta, kad jos bute faktiškai gyvena kitas asmuo, praėjo daugiau kaip 6 mėn., atliekant patikrinimą šiuo metu nebus galimybių nustatyti kas gyveno minėtame būste prieš 6 mėn.
17. Pareiškėja R. P. atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
18. Pareiškėja paaiškina, kad nors sūnus V. P. ir padeda pareiškėjai, tačiau jis kartu negyvena, nes yra suaugęs savarankiškas žmogus ir beje sunkaus būdo. Kol sūnus gyveno pareiškėjos bute, jo gyvenamoji vieta buvo deklaruota jame, tačiau išėjus V. P. gyventi atskirai, jis gyvenamąją vietą deklaravo Klaipėdos miesto savivaldybėje. Šį faktą patvirtino DNSB „Sankasa“ pirmininkė J. P., kuri gyvena toje pačioje laiptinėje kaip ir pareiškėja. Pareiškėjos nuomone, teismas sprendime teisingai konstatavo, kad skundžiamas sprendimas “negali būti vertinamas, kaip pakankamai pagrįstas ir motyvuotas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme“. Priimdamas sprendimą viešojo administravimo subjektas turi pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Sprendime nurodyti duomenys turi būti aiškūs, pagrįsti ir nekelti abejonių. Kadangi skundžiamas sprendimas nebuvo pagrįstas faktais, nekeliančiais abejonių, jis teismo buvo pripažintas neatitinkančiu Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimų ir buvo panaikintas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017 m. vasario 28 d. sprendimo
Nr. (23.45.)-SP13-1913 „Dėl piniginės socialinės paramos R. P.”, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjai R. P. būsto šildymo išlaidų, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Skundžiamas sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2016 m. lapkričio 30 d. prašymą būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijoms gauti laikotarpiu nuo 2016 m spalio mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. Byloje skundžiamo sprendimo kompensacijų neskyrimo pagrindu nurodyta Tvarkos aprašo 31.4 papunkčio nuostata ir Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akte užfiksuota surinkta informacija.
21. Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nesant įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad kartu su pareiškėja nuolat faktiškai gyveno jos sūnus V. P., atsakovo skundžiamo sprendimo pagrindas, jog pareiškėja pažeidė Tvarkos aprašo 31.4 papunkčio nuostatas, nėra pagrįstas surinktais įrodymais.
22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.
23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
24. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 11 punktas apibrėžia, jog pinigine socialine parama nepasiturintiems gyventojams laikytina pinigine ar nepinigine formomis teikiama parama nepasiturintiems gyventojams šio įstatymo nustatyta tvarka. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 5 straipsnis išvardija piniginės socialinės paramos rūšis – socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Minėto įstatymo 8 straipsnyje aprašytos sąlygos teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti gyvenamąją vietą būste deklaravę arba būstą nuomojantys bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo, siekiant gauti kompensacijas. Šios įstatymo nuostatos numatytos ir Tvarkos apraše.
25. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastaroji Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-15/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje eA-1922-662/2016, 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje eA-509-756/2016 ir kt.).
27. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi ginčijamo akto turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi yra nemotyvuotas ir neišsamus. Skundžiamu sprendimu pareiškėjai nurodyta, kad išnagrinėjus pareiškėjos 2016 m. lapkričio 30 d. gautą prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. SP23-35762 ir informaciją gautą 2016 m. sausio 18 d. ir 2017 m. sausio 23 d. atliktų pareiškėjos buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo metu, vadovaujantis Tvarkos aprašo 31.4 papunkčiu, prašoma kompensacija neskiriama, nes pareiškėjos bute faktiškai gyvena jos sūnus V. P., kuris nėra deklaravęs gyvenamosios vietos būste. Šiame individualiame administraciniame akte nėra išvardintos konkrečios aplinkybės, kurioms esant toks sprendimas buvo priimtas, nėra pateiktas tikslus teisinis šio sprendimo priėmimo pagrindas, aiškūs jo priėmimo motyvai. Skundžiamame sprendime nėra nurodytas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis pareiškėjos atžvilgiu yra priimtas neigiamas sprendimas, nėra nurodoma kokių šiame įstatyme nustatytų paramos socialinės paramos teikimo sąlygų neatitinka pareiškėja. Sprendimas nėra pagrįstas teisės normomis. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas paminėta pirmiau ir įvertinusi skundžiamą aktą teisėtumo bei pagrįstumo aspektu, konstatuoja, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo panaikintas.
28. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau niekaip nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).
29. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad nuo faktinių aplinkybių nustatymo praėjo ilgas laiko tarpas akcentuotina, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį byloje Nr. A602-1865/2013; 2014 m. vasario 18 d. nutartį byloje Nr. A602-133/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį byloje Nr. AS602-1207/2014; 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį byloje Nr. A-1172-602/2015; 2016 m. gegužės d. nutartį byloje Nr. A-465-602/2016).
30. Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pasisakė dėl viešojo administravimo subjekto nustatytų faktų ir taikytos materialinės teisės, todėl pagrįstai tenkino pareiškėjos skundą, kuriuo buvo kvestionuojamas sprendimo teisėtumas. Pirmosios instancijos teismas proceso normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija