Administracinė byla Nr. A-3456-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03531-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.2.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. N. C. (C. N. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. N. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas Nigerijos Federacinės Respublikos pilietis C. N. C. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–9) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. (15/4-1)5I-4(00004) „Dėl teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės, išduotos Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiui C. N. C., panaikinimo“.

Pareiškėjas nurodė, kad, priešingai nei teigia atsakovas, jis negyvena ir nedirba Norvegijos Karalystėje, tačiau jis iki šiol turi verslą minėtoje šalyje. Dėl vykdomo verslo jis retkarčiais nuvažiuoja į Norvegiją. Pareiškėjas neturi gyvenamosios vietos minėtoje šalyje, nors pripažįsta, jog dar iki tol, kol susipažino su savo vaiko motina, su kuria yra sudaryta bažnytinė santuoka Nigerijoje, jis tam tikrą laiką gyveno Norvegijoje, tačiau, gimus sūnui J. C. (J. C.), pareiškėjas nusprendė kartu su savo gyvenimo drauge persikelti gyventi į Lietuvą. Pažymėjo, kad verslo tikslais jis buvo nuvykęs į Norvegiją, tačiau dėl jam neaiškių priežasčių pareigūnai išsiuntė jį atgal į Lietuvą. Pareiškėjo įsitikinimu, jis nepadarė nieko neteisėto, todėl toks Norvegijos pareigūnų sprendimas jį nustebino. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, jog jo gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išdeklaruota jo uošvienės iniciatyva. Apie tokį savo sprendimą uošvienė net neinformavo pareiškėjo. Atkreipė dėmesį, jog uošvienė priėmė tokį spendimą po to, kai pareiškėjas su savo mylimąją nusprendė gyventi atskirai nuo jos šeimos ir tuo tikslu išsinuomojo butą. Pareiškėjas pripažįsta, kad padarė klaidą ir dėl nežinojimo laiku nepranešė atsakovui apie tai, kad jis yra išdeklaruotas iš gyvenamosios patalpos minėtu adresu bei kad 2016 vasario mėn. laikinai gyveno kitu adresu Vilniuje. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. jis tris kartus buvo išvykęs į Nigeriją slaugyti savo sergančią motiną, todėl negalėjo laiku pateikti atsakymo ir atvykti į apklausas, tačiau neatvykimo priežastys yra svarbios. Pareiškėjo teigimu, jam dažnai lankantis Nigerijoje, jo vaiko motinos giminaičiai pateikė atsakovui klaidingą informaciją apie tai, kad jis neva išvyko gyventi į Nigerijos Federacinę Respubliką. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas negyvena Lietuvos Respublikoje ilgesnį nei 6 mėnesių laikotarpį, kadangi, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis nei karto nebuvo išvykęs iš Lietuvos ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, jo apsilankymas Norvegijoje buvo trumpalaikis, o ilgesnis buvimas savo kilmės šalyje slaugant artimą giminaitį – motiną, buvo būtinas ir yra svarbi priežastis paaiškinanti jo elgesį. Pareiškėjas negyvena ir negyveno kitose Europos valstybėse ir nepiktnaudžiauja leidimo laikinai gyventi teikiamais keliavimo pranašumais.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime (b. l. 19–21) prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 106 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas atlikus patikrinimą ir įvertinus Norvegijos Karalystės kompetentingų institucijų pateiktą informaciją, kad pareiškėjas buvo išsiųstas iš Norvegijos, jam draudžiama atvykti į Norvegiją iki 2021 m. balandžio 13 d., o į centrinę Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl pareiškėjo neįsileidimo į Šengeno erdvę iki 2019 m. balandžio 14 d. Taip pat buvo įvertinta Norvegijos Karalystės pranešta perspėjimo Šengeno informacinėje sistemoje priežastis – pareiškėjas daugiau nei 1 metus ir 5 mėnesius nelegaliai gyveno ir dirbo Norvegijoje. Atlikus patikrinimą paskutinėje pareiškėjo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini), Vilniuje), pareiškėjas nerastas. Bute gyvenanti M. S. paaiškino, kad pareiškėjas išvyko gyventi į Nigeriją. Be to, gyventojų registro duomenimis, pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaracija adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, panaikinta patalpos savininko prašymu 2016 m. vasario 18 d. Atsakovas pažymėjo, jog siekė bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas pareiškėjui pateikti paaiškinimus ar dokumentus, informavo pareiškėją apie būtinybę atvykti į Migracijos valdybą apklausai, tačiau iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas į Migracijos valdybą neatvyko ar kitaip nesusisiekė. Kvietimas pareiškėjui buvo išsiųstas pareiškėjo nurodytu el. pašto adresu. Migracijos departamentas nurodė, jog įvertinęs surinktus duomenis padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos gyventi ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, o aplinkybių, kad pareiškėjo nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbiomis priežastimis, nenustatyta. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė jokių jo teiginius apie verslą Norvegijoje patvirtinančių dokumentų, be to, šie skundo teiginiai prieštarauja Norvegijos Karalystės kompetentingų institucijų pateiktai informacijai. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių gyvenimo Lietuvos Respublikoje faktą – nenurodė, nei kur gyveno ar dirbo Lietuvos Respublikoje (pagal „Sodros“ duomenis pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirbo) ir pan. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė ir teiginius apie sergančios motinos lankymą patvirtinančių įrodymų, be to, nenurodė, kada ir kokiems laikotarpiams buvo išvykęs. Atsakovo teigimu, iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvo aktyviai siekiama apklausti pareiškėją, suteikti jam galimybę pateikti paaiškinimus. Nuo kvietimo išsiuntimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo praėjo daugiau nei mėnuo. Atkreipė dėmesį, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka (pvz., šeimos susijungimo pagrindu).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo C. N. C. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 107–111).

Teismas nustatė, kad pareiškėjui Įstatymo 101 straipsnio 2 dalies pagrindu buvo išduota Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelė, galiojanti iki 2019 m. rugsėjo 22 d. Atsakovas 2016 m. rugsėjo 18 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (15/4-1)5I-4(0004), kuriuo pareiškėjui panaikino teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėjui išduotą Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės išdavimo, keitimo ir panaikinimo Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariams, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 25 d įsakymu Nr. 1V-290 (toliau – ir Aprašas), 83.1 punktu.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, atsakovas Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą aplinkybę konstatavo, atsižvelgdamas į Norvegijos Karalystės pateiktą informaciją, į tai, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaracija Lietuvos Respublikoje panaikinta 2016 m. vasario 18 d., bei į tai, kad pareiškėjas nurodytu laiku neatvyko į Migracijos valdybą.

Teismas pažymėjo, kad Norvegijos Karalystės pateikta informacija apie tai, kad pareiškėjas nelegaliai gyveno Norvegijoje bent 1 metus ir 5 mėn., nesant duomenų, apie kokį laikotarpį kalbama, negali vienareikšmiškai sudaryti pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas ne Lietuvoje, o Norvegijoje gyveno būtent 1 metus ir 5 mėn., skaičiuojant atgal nuo Norvegijos Karalystės sprendimo išsiųsti pareiškėją iš šalies priėmimo datos (2016 m. balandžio 14 d.). Tai, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaracija Lietuvoje 2016 m. vasario 18 d. buvo panaikinta, nesant duomenų apie pareiškėjo deklaruotą išvykimą, taip pat nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 18 d. faktiškai nebegyveno Lietuvoje. Tačiau aplinkybę, kad pareiškėjas ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui buvo išvykęs iš Lietuvos, patvirtina paties pareiškėjo ir jo sugyventinės teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai. Atkreiptas dėmesys, kad tiek pareiškėjas, tiek jo sugyventinė I. P. nurodė, kad pareiškėjas iš Lietuvos į Nigeriją išvyko 2016 m. vasario mėn. Pareiškėjas į Lietuvą buvo trumpam sugrįžęs 2016 m. balandžio mėn., tačiau tą patį mėnesį vėl išvyko į Nigeriją. Į Lietuvą pareiškėjas iš Nigerijos po minėto išvykimo sugrįžo tik 2016 m. rugpjūčio mėn. Kaip matyti iš pareiškėjo pase esančių spaudų bei Lietuvos Respublikos sienos kirtimo duomenų, pareiškėjas išvyko į Nigeriją 2016 m. vasario 7 d. ir į Lietuvą sugrįžo 2016 m. balandžio 13 d., tuomet 2016 m. balandžio 15 d. vėl išvyko į Nigeriją ir į Europos Sąjungos teritoriją sugrįžo tik 2016 m. rugpjūčio 28 d. Minėti duomenys patvirtina, kad, kaip nurodė atsakovas skundžiamame sprendime, pareiškėjas iš Lietuvos buvo išvykęs ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui.

Nors pareiškėjas teigia, kad jo nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbia priežastimi – jo motinos liga, tačiau šiems teiginiams pagrįsti jis nei teismui, nei atsakovui nepateikė jokių įrodymų. Atkreiptas dėmesys į Aprašo 81 punkto nuostatą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašyme išduoti ar pakeisti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę nurodytu kontaktiniu elektroninio pašto adresu migracijos tarnyba buvo išsiuntusi pareiškėjui kvietimą atvykti į apklausą. Kadangi kvietimas buvo išsiųstas elektroniniu paštu, laikyta, kad pareiškėjas jį turėjo gauti net ir nebūdamas Lietuvos Respublikoje, tačiau pareiškėjas jokio atsakymo į minėtą kvietimą nepateikė, nenurodė jokių pateisinimų neatvykimo priežasčių. Taigi pareiškėjo teiginiai apie svarbias išvykimo iš Lietuvos priežastis vertintini kritiškai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daryta išvada, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėjui išduotą Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas C. N. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 114–116).

Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, jog Norvegijos Karalystės pateikta informacija apie tai, kad pareiškėjas nelegaliai gyveno Norvegijoje bent 1 metus ir 5 mėn., nesant duomenų, apie kokį laikotarpį kalbama, negali vienareikšmiškai sudaryti pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas ne Lietuvoje, o Norvegijoje gyveno būtent 1 metus ir 5 mėn. Ir tai, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaracija Lietuvoje 2016 m. vasario 18 d. buvo panaikinta, nesant duomenų apie pareiškėjo deklaruotą išvykimą, taip pat nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 18 d. faktiškai negyvena Lietuvoje.

Akcentuoja, jog, priešingai nei teigia atsakovas, pareiškėjas negyvena ir nedirba Norvegijos Karalystėje, tačiau jis iki šiol turi verslą šioje šalyje. Pareiškėjo gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išdeklaruota jo uošvienės iniciatyva. Pareiškėjas per 2016 metus tris kartus buvo išvykęs į Nigeriją su tikslu slaugyti savo sergančią motiną. Pareiškėjas į Nigeriją buvo nuvykęs vasario, balandžio ir rugpjūčio mėnesiais, todėl gavęs kvietimus atvykti į apklausą jis negalėjo laiku pateikti atsakymo bei atvykti pasiaiškinti. Tvirtina, kad šiuo atveju teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas negyvena Lietuvos Respublikoje ilgesnį nei 6 mėnesių laikotarpį nepagrįstai, kadangi gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nei karto nebuvo išvykęs iš Lietuvos ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, o jo apsilankymas Norvegijoje buvo trumpalaikis, o ilgesnis buvimas savo kilmės šalyje slaugant artimą giminaitį – motiną, buvo būtinas ir yra svarbi priežastis paaiškinanti jo elgesį.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius, kuriais įrodymais teismo išvados yra grindžiamos, tinkamai išaiškinus ir pritaikius teisės aktų nuostatas.

Teigia, kad apeliacinio skundo paaiškinimai dėl pareiškėjo išregistravimo iš buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ginčui teisinės reikšmės neturi. Byloje esantys įrodymai (tarp jų – pareiškėjo paaiškinimai) patvirtina, kad šiuo adresu pareiškėjas negyvena nuo 2016 m. balandžio mėn., o ir iki tol, kaip nurodė pats pareiškėjas, 2016 m. vasario – balandžio mėnesiais pareiškėjas faktiškai buvo išvykęs iš Lietuvos.

Pažymi, kad pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė įrodymų teiginiams dėl to, kad jam teko dažnai lankytis Nigerijoje slaugyti savo sergančią motiną, pagrįsti. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl išvykimo iš Lietuvos Respublikos priežasčių, įvertinus Norvegijos kompetentingų institucijų pateiktą informaciją ir kitus byloje esančius duomenis, vertintini kritiškai.

Pažymi, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvo aktyviai siekiama apklausti pareiškėją, suteikti jam galimybę pateikti paaiškinimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. (15/4-1)5I-4(00004) „Dėl teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės, išduotos Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiui C. N. C., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, pareiškėjas, Nigerijos Federacinės Respublikos pilietis, 2014 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą išduoti Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę (b. l. 22–26). Migracijos valdyba, vadovaudamasi Įstatymo 101 straipsnio 2 dalimi, 2014 m. rugsėjo 23 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę, galiojančią penkerius metus. Migracijos valdyba 2014 m. spalio 6 d. išdavė pareiškėjui kortelę, galiojančią iki 2016 m. sausio 19 d., o 2016 m. sausio 12 d. – galiojančią iki 2019 m. rugsėjo 22 d.

Migracijos departamentas 2016 m. rugpjūčio 18 d. priėmė šioje byloje skundžiamą sprendimą (15/4-1)5I-4(00004) panaikinti pareiškėjui C. N. C. teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jam išduotą Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę (b. l. 5–6). Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir Aprašo 83.1 punktu, atsižvelgus į Norvegijos Karalystės pateiktą informaciją, kad C. N. C. buvo nelegaliai apsistojęs ir dirbo Norvegijos Karalystėje mažiausiai metus ir 5 mėnesius, į tai, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaracija Lietuvos Respublikoje panaikinta 2016 m. vasario 18 d., bei į tai, kad pareiškėjas nurodytu laiku neatvyko į Migracijos valdybą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėjui išduotą Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.).

Kadangi nagrinėjamoje byloje pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas nėra nustatytas, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Norvegijos Karalystės pateikta informacija apie tai, kad pareiškėjas nelegaliai gyveno Norvegijoje bent 1 metus ir 5 mėn., nesant duomenų, apie kokį laikotarpį kalbama, negali vienareikšmiškai sudaryti pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas ne Lietuvoje, o Norvegijoje gyveno būtent 1 metus ir 5 mėn., skaičiuojant atgal nuo Norvegijos Karalystės sprendimo išsiųsti pareiškėją iš šalies priėmimo datos (2016 m. balandžio 14 d.). Tai, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaracija Lietuvoje 2016 m. vasario 18 d. buvo panaikinta, nesant duomenų apie pareiškėjo deklaruotą išvykimą, taip pat nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 18 d. faktiškai nebegyveno Lietuvoje. Tačiau aplinkybę, kad pareiškėjas ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui buvo išvykęs iš Lietuvos, patvirtina paties pareiškėjo ir jo sugyventinės teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai: tiek pareiškėjas, tiek jo sugyventinė I. P. nurodė, kad pareiškėjas iš Lietuvos į Nigeriją išvyko 2016 m. vasario mėn. Pareiškėjas į Lietuvą buvo trumpam sugrįžęs 2016 m. balandžio mėn., tačiau tą patį mėnesį vėl išvyko į Nigeriją. Į Lietuvą pareiškėjas iš Nigerijos po minėto išvykimo sugrįžo tik 2016 m. rugpjūčio mėn. Spaudai pareiškėjo pase bei Lietuvos Respublikos sienos kirtimo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas išvyko į Nigeriją 2016 m. vasario 7 d. ir į Lietuvą sugrįžo 2016 m. balandžio 13 d., 2016 m. balandžio 15 d. vėl išvyko į Nigeriją ir į Europos Sąjungos teritoriją sugrįžo tik 2016 m. rugpjūčio 28 d.

Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad duomenų apie pareiškėjo buvimą (išvykimą ir atvykimą) Lietuvos Respublikoje 2016 metais visuma yra pakankama konstatuoti Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą pagrindą panaikinti pareiškėjui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pareiškėjui išduotą Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę.

Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia išvada, kadangi ji padaryta netinkamai aiškinant ir taikant ginčo teisinį santykį reguliuojančias teisės normas: Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelė pareiškėjui išduota pagal Įstatymo 101 straipsnio 2 dalį (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-436 redakcija), kurioje numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį. Atvejai, kada Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinama, nustatyti Įstatymo 106 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija). Vadovaujantis Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinama, jeigu išvykstama iš Lietuvos Respublikos gyventi ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, išskyrus atvejus, kai nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbiomis priežastimis (pavyzdžiui, dėl nėštumo, sunkios ligos, mokymosi).

Kadangi Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punkte, skirtingai nei, pavyzdžiui, Įstatymo 104 straipsnio 5 dalyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija), nėra nustatyta, kad ilgesnis nei 6 mėnesių išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis gali susidaryti tam tikru laikotarpiu, jis (laikotarpis) turi būti nepertraukiamas, t. y. jeigu išvykstama iš Lietuvos Respublikos gyventi ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui iš eilės, išskyrus atvejus, kai nebuvimas Lietuvos Respublikoje yra susijęs su svarbiomis priežastimis (pavyzdžiui, dėl nėštumo, sunkios ligos, mokymosi).

Pažymėtina, kad Įstatymo nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, nuostatomis (Įstatymo 1 str. 2 d.), tame tarpe – su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva 2004/38/EB) nuostatomis. Direktyvos 2004/38/EB 11 straipsnio, reglamentuojančio leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimą, 2 dalyje numatyta, kad leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimas nenutrūksta dėl trumpalaikių išvykų, ne ilgesnių kaip šeši mėnesiai per metus, arba ilgesnių išvykų, susijusių su privalomąja karine tarnyba, ar vienos ne ilgesnės kaip 12 mėnesių iš eilės išvykos dėl svarbių priežasčių, pvz., nėštumo ir gimdymo, sunkios ligos, studijų ar profesinio parengimo, arba paskyrimo į kitą valstybę narę arba trečiąją šalį. Tačiau, pažymėtina, Direktyvos 2004/38/EB nuostatos neturi įtakos valstybės narės nustatytoms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, kurios yra palankesnės asmenims, kuriems taikoma ši direktyva (Direktyvos 2004/38/EB 37 str.), todėl 106 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas teisinis reguliavimas, kuris nagrinėjamos bylos aplinkybėmis yra palankesnis asmeniui, kuriam jis taikomas, nei numatytas Direktyvos 2004/38/EB 11 straipsnio 2 dalyje, gali būti nustatytas.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas 2016 metais buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos gyventi ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, tačiau šis 6 mėnesių laikotarpis nebuvo nepertraukiamas. Migracijos departamentas minėtų duomenų pagrindu neturėjo teisės panaikinti pareiškėjui teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 6 punktą, todėl jo priimtas sprendimas, pagal bylos nagrinėjimo ribas, pagal kurias pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra neteisėtas.

Taip pat pažymėtina, kad spręsti dėl teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės panaikinimo pareiškėjui, vadovaujantis Norvegijos Karalystės pateikta informacija, būtų galima tik gavus papildomus duomenis.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkintinas, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo C. N. C. (C. N. C.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo C. N. C. (C. N. C.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. (15/4-1)5I-4(00004) „Dėl teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelės, išduotos Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiui C. N. C., panaikinimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai	Arūnas Dirvonas

	Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė