Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠILUMOS ŪKIO ĮSTATYMO NR. IX-1565 29 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-1969(2)
2015 m. birželio 9 d. Nr. 567
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. SV-S-877 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 8 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 29 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1969(2) (toliau – Projektas), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui jį tobulinti:
1. Patikslinti Projekto 1 straipsnį pagal šiuos pasiūlymus:
1.1. Projekto 1 straipsnio 1 dalimi siūloma keisti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) 29 straipsnio 2 dalį – nurodyti, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys laikomos nutrauktomis nuo statybos užbaigimo dokumentų užpildymo ir, jeigu privaloma, patvirtinimo ir įregistravimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos Šilumos ūkio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (toliau – Statybos įstatymas) įgyvendinančio statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ patvirtinimo“, 12.11 papunktį statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas priskiriamas prie paprastojo remonto darbų. Remiantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalimi, tokie darbai užbaigiami, statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 punktą statytojas (užsakovas) apibrėžiamas kaip Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui). Įvertinus tai, darytina išvada, kad surašyti statybos darbų užbaigimą liudijantį dokumentą, kurio pagrindu pagal Projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis keičiamo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 2 ir 3 dalis būtų nutraukiama šilumos pirkimo–pardavimo sutartis, galėtų pats vartotojas, pakeitęs jam priklausančio buto ar patalpos šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Atitinkamai toks teisinis reglamentavimas gali lemti vartotojų piktnaudžiavimą jiems suteiktomis teisėmis.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, ir siekiant išvengti teisinių ginčų, nustatant šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pagrindo teisėtumą ir momentą, siūlytina pakeisti Projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis keičiamas Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 2 ir 3 dalis – nurodyti, kad šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartys laikomos nutrauktomis ne nuo statybos užbaigimo dokumentų gavimo ar surašymo, bet nuo atitinkamų kompetentingų institucijų (pavyzdžiui, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos arba Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos) specialistų dokumento, patvirtinančio, kad buto ar kitos patalpos atjungimo nuo pastato bendros šildymo sistemos darbai yra faktiškai atlikti laikantis teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, surašymo dienos, papildomai tiesiogiai įstatyme įtvirtinant minėto dokumento išdavimo terminą ir tvarką, taip pat esmines tokio dokumento išdavimo nuostatas.
1.2. Projekto 1 straipsnio 2 dalimi siūloma Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatyti, kad šilumos vartotojai, pakeitę buto šildymo būdą ir nutraukę šilumos pirkimo–pardavimo sutartis, „šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį apmoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį tik tuo atveju, jei bendro naudojimo patalpose yra įrengti bendro naudojimo šildytuvai ir bendro naudojimo karšto vandens vartojimo įrenginiai, į kuriuos šilumą ir karštą vandenį tiekia šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai“. Atkreiptinas dėmesys, kad šilumos energija į namo butus ir (ar) kitas patalpas yra tiekiama šildymo ir karšto vandens sistema – vamzdynu, kuriuo tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo patalpas (laiptines, rūsius, palėpes, šilumos punkto patalpas ir t. t.). Šiluma, kaip energijos rūšis, turi fizikinę savybę plisti iš šiltesnės aplinkos (vamzdynų) į šaltesnę aplinką (bendrojo naudojimo patalpas). Šilumą skirstant pagal paskirstymo metodą, leidžiantį nustatyti, kiek šilumos energijos tenka karštam vandeniui paruošti, karšto vandens cirkuliacijai ir butams šildyti, faktiškai nustatomi šilumos energijos nuostoliai. Darytina išvada, kad vien aplinkybė, jog namo laiptinėse yra atjungti šildymo įrenginiai, nepagrindžia fakto, kad kitose daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpose nesusidaro šilumos energijos nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).
Papildomai paminėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 4.76 straipsniu, visi pastato bendraturčiai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Teismai, nagrinėdami bylas dėl apmokėjimo už bendrosioms reikmėms sunaudotą šilumos energiją, konstatavo, kad dėl bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų savininkai turi tas pačias prievoles, kaip ir kiti butų (patalpų) savininkai, todėl turi proporcingai savo daliai sumokėti šilumos tiekėjui už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendrojo naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013; Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-224-524/2013ir t. t.).
Atsižvelgiant į šio nutarimo 1.2 papunktyje išdėstytus argumentus, siūlytina atsisakyti Projekto 1 straipsnio 2 dalimi keičiamos Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, reglamentuojančios šilumos energijos, suvartotos bendrosioms reikmėms, apmokėjimą, pakeitimų ir palikti galiojančios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reguliavimą.
1.3. Statybos įstatymas reglamentuoja šias statybos rūšis: nauja statyba, statinio rekonstravimas, statinio kapitalinis remontas, statinio paprastasis remontas ir statinio griovimas. Remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalimi, statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir panašiai). Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ patvirtinimo“, 12.11 papunktį statinio (pastato) šildymo ir karšto vandens inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas, inter alia buto (butų), patalpos (patalpų) šildymo būdo keitimas, priskiriamas prie statinio paprastojo remonto darbų, o ne prie statinio (pastato) rekonstravimo darbų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, ir siekiant Projekte numatyto teisinio reguliavimo tikslo – suderinti Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio nuostatas su Statybos įstatymo nuostatomis, Projekto 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis keičiamo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 2 ir 3 dalyse vartojamos sąvokos turėtų būti suderintos su Statybos įstatyme įtvirtintomis sąvokomis. Atsižvelgiant į šiame nutarimo papunktyje išdėstytą informaciją bei siūlymus, Projektas taip pat turėtų būti papildytas nauja nuostata, numatančia Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies pakeitimus dėl vartojamų sąvokų tikslinimo pagal Statybos įstatymo nuostatas.
1.4. Atsižvelgiant į Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“, 25 ir 40 punktus, siūlytina Projektą papildyti nauju straipsniu, numatančiu Projekto įsigaliojimo terminą bei teisėkūros subjektus, kurie priimtų Projekto įgyvendinamuosius teisės aktus.
2. Projekto 1 straipsnio 3 dalies atsisakyti dėl šių priežasčių:
2.1. Projekto 1 straipsnio 3 dalimi siūloma nustatyti reguliavimą, kad vartotojai, kurių butuose ar patalpose yra faktiškai nutrauktas šilumos energijos vartojimas, neprivalėtų mokėti už šilumos energiją, nepriklausomai nuo to, ar yra gautas šilumos įrenginių atjungimo nuo šildymo ir karšto vandens sistemos darbų užbaigimo dokumentas, patvirtinantis atliktų darbų teisėtumą. Šios nuostatos atsiradimą Projekto iniciatoriai grindžia Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, taip pat Civilinio kodekso 6.317 straipsnio nuostata, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui.
Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsniu, šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, o kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos prie Aplinkos ministerijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Pažymėtina, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos, taikomos visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, bei specialiosios normos, reglamentuojančios šilumos energijos pirkimą–pardavimą, t. y. Šilumos ūkio įstatymas bei jį įgyvendinantys teisės aktai, pagal kuriuos šilumos vartotojas, su kuriuo yra sudaryta galiojanti šilumos pirkimo-pardavimo sutartis, yra atsakingas už patalpų šildymo apmokėjimą.
Tiek pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, tiek pagal teismų praktiką civilinėse bylose yra deklaruojama savininkų teisė savo iniciatyva nutraukti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį atjungiant savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadaryti žalos kitų namo butų gyventojams (Civilinio kodekso 6.390 straipsnio 1 dalis). Nors Šilumos ūkio įstatyme yra įtvirtinta vartotojo teisė pakeisti buto šildymo ir (ar) apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ir šiuo pagrindu nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį, ši teisė turi būti įgyvendinama nepažeidžiant kitų vartotojų interesų ir laikantis reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose ir įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Siekiant sudaryti vartotojui sąlygas įgyvendinti jo teisę pakeisti apsirūpinimo šiluma ir (ar) karštu vandeniu būdą bei tinkamai apsaugoti kitų vartotojų, kuriems gali turėti įtakos vartotojo apsisprendimas, teises bei teisėtus interesus, Šilumos ūkio įstatyme, Statybos įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose yra nustatyti procedūriniai šios teisės įgyvendinimo reikalavimai. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. liepos 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012, konstatavo, kad savininkas, atjungęs savo patalpų šilumos ir karšto vandens įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų, inter alia – ir nutraukęs šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, pažeisdamas teisės aktuose nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos ir (ar) karšto vandens buitiniu šilumos vartotoju tol, kol neatlieka teisės aktuose nurodytų veiksmų.
2.2. Pritarus Projekto 1 straipsnio 3 dalyje siūlomam reguliavimui, būtų sudarytos sąlygos šilumos ir (ar) karšto vandens įrenginių atjungimą nuo šildymo ir karšto vandens sistemų inicijuojantiems asmenims piktnaudžiauti teisės aktuose nustatytomis formaliomis atjungimo procedūromis ir minėtus veiksmus įvykdyti savavališkai. Tokiu būdu būtų įtvirtinta galimybė vartotojams atjungti šilumos ir (ar) karšto vandens įrenginius nuo šildymo ir karšto vandens sistemų nesilaikant teisės aktuose nustatytos procedūros, o tai galėtų lemti kitų daugiabučiame name gyvenančių vartotojų teisių ir teisėtų interesų pažeidimą bei teisinių ginčų atsiradimą.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo vartotojo iniciatyva pagrindas yra tik teisėtai, t. y. laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos, atliktas pastato ar jo dalies šildymo būdo pakeitimas, o teisės aktuose įtvirtintas šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mechanizmas siejamas pirmiausia su kitų daugiabučio namo butų ir patalpų savininkų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatos užtikrina vartotojų teisę mokėti tik už faktiškai sunaudotą energiją, todėl Projekto 1 straipsnio 3 dalyje siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas kaip perteklinis ir nepagrįstas.